Baudžiamoji byla Nr. 2K-27-648/2016

     Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00232-2007-1

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                         2.1.7.4;

                                                                                         1.2.14.5.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistojo A. Z. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendis ir A. Z. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos kaip viena veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 40 MGL (1448 Eur) dydžio baudą.

              Panaikinta Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalis, kuria bausmės A. Z. subendrintos pagal BK 63 straipsnį.

              Panaikinta Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta A. Z. bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradėjimo dienos.

              Pakeistas kaltinimas pašalinant iš jo A. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotas aplinkybes, kad jis 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiauliuose, valstybės įmonės Registrų centras Šiaulių filiale, nuosavybės teisei į (duomenys neskelbtini), esančioms mechaninėms dirbtuvėms įregistruoti pateikė žinomai suklastotą Kelmės rajono žemės ūkio bendrovės „J“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. 2.

              A. Z. pakeistas kaltinimas nurodant, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiesiems 30 700 Lt (8891,33 Eur) turtinę žalą.

              Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, pagal 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams.

Be to, šiuo nuosprendžiu atmestas N. A. civilinis ieškinys.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu A. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, panaudojęs žinomai suklastotą dokumentą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. rugpjūčio 1 d. VĮ Registrų centro Šiaulių filiale nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini), esančioms mechaninėms dirbtuvėms įregistruoti pateikė žinomai suklastotą Kelmės rajono ŽŪB „J“ likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. 2 ir taip 2006 m. rugpjūčio 1 d. įregistravo nuosavybės teisę į 189 360 Lt (54 842,45 Eur) vertės mechanines dirbtuves, priklausančias N. A. , E. B. , P. V. , V. P. , V. G., L. M. , V. V. , L. V. (miręs 2006-07-24), J. B. (miręs 1998-10-16), B. J. (mirusi 2010-04-04), A. A. V. (miręs 2000-12-25), E. P. , P. Š. (miręs 2004-05-10), J. G. , Č. M. , L. P. , J. U. , S. F., S. G. , V. J. , U. B. (mirusi 1995-02-15), A. E. S., L. G. (miręs 1996-08-03), E. P. , R. M. , A. Š. (miręs 1998-05-17 ), A. B. , E. P. (A.), I. P. , S. M. (miręs 2002-03-29), A. S. , E. J. , K. V. J. , J. K. , V. D. , A. P., V. M. , A. A. , A. A. , S. V. , Z. P. A. , B. J., V. G. , R. G. , V. R. , A. R. , R. G. , Č. K. , L. G., A. I. , S. B. , N. B. , B. P. , L. P. , P. R. , A. K., V. K. , V. K. , J. V. , S. V. (mirusi 2006-03-30), Z. B. , S. J. (miręs 1998-05-22), A. S. , V. A. (miręs 2006-05-30), A. V. , A. K. (miręs 2001-10-10), S. V. , V. K. , Z. B. , B. B., A. P. , O. A. (mirusi 1997-01-25), J. B. , E. B. , A. G., A. G. (miręs 2008-07-16), P. K. , V. D. , padarydamas nukentėjusiesiems 189 360 Lt (54 842,45 Eur) turtinę žalą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 5 d. nutartimi panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendis pakeistas – A. Z. veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta 80 MGL (10 800 Lt, t. y. 3127,90 Eur) dydžio bauda.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartimi panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendis  ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas) ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą pagal A. Z. apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo  nuosprendis dėl A. Z. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas išsamiai neištyrus reikšmingų bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nesugretinus iš skirtingų šaltinių gautų įrodymų, neįvertinus jų kitų bylos aplinkybių kontekste, ir tai, teismo vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms, kurios prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo A. Z. atlikti veiksmai sudaro ne BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies sudėtį, o 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. 

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimų, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą A. Z. veiką be pagrindo perkvalifikuojant iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl veikos perkvalifikavimo, rėmėsi 2014 m. gegužės 9 d. UAB ,,Ober-Haus“ ekspertizės aktu, tačiau visiškai nevertino akto teisėtumo, patikimumo, t. y. šis įrodymas nebuvo teismo ištirtas bei patikrintas. Pasak prokuroro, teismas, remdamasis tik minėtu ekspertizės aktu, ignoravo kitus bylos įrodymus, nepašalino prieštaravimų įrodymuose, motyvuotai nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus.

2.2. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, vėl visiškai nevertino liudytojo E. B. parodymų, kuris parodė, kad 2006 m. su A. Z. buvo susitaręs, jog E. B. iš A. Z. įsigis minėtus pastatus už 155 000 Lt (44 891,10 Eur), ir E. B. sumokėjo A. Z. dalį pinigų – 55 000 Lt (15 929,10 Eur). Šiuos parodymus patvirtino ir pats A. Z. .

2.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada – kad tiek nuteistojo A. Z. nuosavybės registravimo dokumentuose, tiek teismo ekspertės VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto vertintojos I. K. teismui pateiktoje 2006 m. gruodžio 4 d. pažymoje apie preliminarią nekilnojamojo turto rinkos vertę kopijoje nurodyta pastatų (dviejų mechaninių dirbtuvių, dviejų garažų ir daržinės kombainams) vidutinė rinkos vertė nėra teisinga A. Z. apgaule įgyto turto vertės atžvilgiu. Kasatorius pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ekspertas A. U. ekspertizės metu neturėjo jokių duomenų apie pastatų būklę 2006 m. ir pastatus apžiūrėjo tik 2014 m., todėl, pasak prokuroro, pastatų vizualinė apžiūra neturi lemiamos įtakos nustatant pastatų vertę, buvusią 2006 m. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats ekspertas apklausos metu patvirtino, jog jis ekspertizės metu neturėjo jokių duomenų apie pastatų būklę 2006 m., taip pat ir jokių duomenų apie tai, kaip ir kam šie pastatai buvo naudojami tuo metu.

2.4. Skunde nurodyta, kad VĮ Registrų centras Šiaulių filialo nekilnojamojo turto vertintoja I. K. pateikė duomenis, kurie leidžia abejoti ekspertizės akto teisėtumu, išsamumu ir eksperto nešališkumu. Pasak prokuroro, teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik ekspertės paaiškinimu dėl vertinimo metodikų tikslumo, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitus ekspertės parodymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertė nurodė, jog, vertinant tą patį turtą pagal skirtingas metodikas negali būti tokios disproporcijos tarp nustatytos turto vertės taikant skirtingas metodikas. Teismas neatsižvelgė ir į ekspertės išsakytas abejones dėl eksperto šališkumo ir galimybės atlikti ekspertizę. Skunde pažymima, kad apeliacinio proceso metu visas šias abejones dėl minėto ekspertizės akto, kaip įrodymo teisėtumo ir patikimumo, išreiškė prokuroras, tačiau teisėjų kolegija nesiėmė priemonių šioms abejonėms pašalinti ir nuosprendyje dėl to nepasisakė, be to klaidingai konstatavo, jog ekspertizės akte nurodyta pastatų vertė yra reali.

2.5. Kasatorius nurodo, kad ekspertizę atliko ekspertas A. U. , kuris 2011 m. liepos 20 d. pagal A. Z. prašymą buvo pateikęs minėtų pastatų individualų vertinimą bei nurodęs, kad jų vertė 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo 57 050 Lt (16 522,82 Eur). 2014 m. tas pats ekspertas A. U., atlikęs teismo užduotį, jau pateikė kitokią išvadą – nurodė, kad minėtų pastatų vertė yra tik 30 700 Lt (8891,33 Eur). Anot kasatoriaus, ekspertas A. U. objektyviai negalėjo atlikti ekspertizės ir pažeidė Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekse įtvirtintą nepriklausomumo ir objektyvumo principą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad VĮ Registrų centras Šiaulių filialo nekilnojamojo turto vertintoja I. K. , kuri teismui pateikė 2006 m. gruodžio 4 d. pažymos apie preliminarią nekilnojamojo turto rinkos vertę kopiją, nurodė, jog pastatų (mechanizacijos kiemo), esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2006 m. gruodžio 4 d. buvo 213 700 Lt (61 891,79 Eur). VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta šių pastatų vertė –189 360 Lt (54 842,45 Eur). Pasak kasatoriaus, visi šie duomenys patvirtina, kad pastatų vertė yra didesnė nei 250 MGL, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ekspertizės akte nurodyta pastatų verte. Teismas nurodė, kodėl nesivadovavo VĮ Registrų centro Šiaulių filialo nekilnojamojo turto vertintojos I. K. pateiktais duomenimis apie minėto turto vertę, kritiškai įvertino VĮ Registrų centro pažymoje nurodytą pastatų vertę, tačiau visiškai nepasisakė, kodėl įvykęs sandoris tarp kaltinamojo ir E. B. dėl minėtų pastatų pirkimo–pardavimo už 155 000 Lt (44 891,10 Eur) nėra objektyvūs duomenys apie pastatų realią vertę 2006 metais.

2.6. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, prokuroras daro išvadą, kad teismas 2014 m. gegužės 9 d. UAB „Ober-Haus“ ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) vertino atskirai, suteikdamas jam prioritetą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir kilusių abejonių dėl ekspertizės akto teisėtumo bei pagrįstumo nepašalino, dėl to nuosprendyje nepasisakė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad pirmiau išdėstyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sutrukdę teismui nustatyti reikšmingą teisingai išspręsti bylą turinčią aplinkybę – apgaule įgyto turto vertę, kartu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o padaryti pažeidimai lėmė neteisingą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kaltinamojo A. Z. veika kvalifikuotina ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal to paties straipsnio pirmąją dalį, t. y. teismas klaidingai nusprendė, kad apgaulės būdu užvaldyto turto vertė yra mažesnė nei 250 MGL, todėl neteisingai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą.

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK normų taikymo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą kasacinės instancijos teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją, kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

4.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kadangi teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).

5. Vertindama prokuroro kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų ir jų aiškinimo bei taikymo teismų praktikoje kontekste, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai nustatyti A. Z. apgaule įgyto turto vertę jo veikos padarymo metu, byloje atliko įrodymų tyrimą – ištyrė UAB „Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės aktą, apklausė UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintoją A. U. ir teismo ekspertę VĮ Registrų centro Šiaulių filialo nekilnojamojo turto vertintoją I. K. , tyrė kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek nuteistojo A. Z. nuosavybės registravimo dokumentuose, tiek teismo ekspertės I. K. teismui pateiktoje 2006 m. gruodžio 4 d. pažymos kopijoje apie preliminarią nekilnojamojo turto rinkos vertę nurodyta pastatų (dviejų mechaninių dirbtuvių, dviejų garažų ir daržinės kombainams) vidutinė rinkos vertė veikos padarymo momentu nėra teisinga, nes turto vertė 2006 metais nustatyta atlikus ne individualų nekilnojamojo turto vertinimą, o remiantis kadastro duomenimis taikant masinio vertinimo ir atkuriamosios vertės metodus, realiai neapžiūrėjus pastatų, neįvertinus jų būklės ir panaudojimo galimybių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tikslesnė turto rinkos vertė yra nurodyta UAB „Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas 2014 m. gegužės 9 d. ekspertizės akte, kur turto rinkos vertė 2006 m. rugpjūčio 1 d. nustatyta atlikus individualų turto objekto vertės nustatymą naudojant lyginamąjį metodą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos, skirtingai nei teigia prokuroras, padarytos išsamiai ištyrus ir įvertinus tiek atskirus bylos įrodymus, tiek ir jų visumą.

6. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl liudytojo E. B. parodymų. Kasatorius be pagrindo sureikšmina minėto liudytojo paaiškinimus, jog 2006 m. jis su A. Z. buvo susitaręs iš pastarojo pirkti minėtus pastatus už 155 000 Lt ir sumokėjo dalį pinigų – 55 000 Lt, tą, kaip nurodo prokuroras, patvirtino ir pats A. Z. . Pastebėtina, kad prokuroras nėra visiškai tikslus taip teigdamas, nes byloje teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. Z. nurodęs tik siūlęs liudytojui pirkti turtą už 55 000 Lt. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad toks susitarimas dėl sandorio sudarymo buvo ir (ar) dalis pinigų buvo sumokėta. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma, vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal kainą, nurodytą šio turto įsigijimo sandoryje, jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus, o kilus abejonių dėl turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu. Byloje nėra duomenų, kad buvo sudaryti aptariamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai. Sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, byloje pagrįstai remtasi specialaus tyrimo metu nustatyta turto rinkos verte, buvusia veikos padarymo metu.

7. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad turto vertintojas A. U. pažeidė Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekse įtvirtintą nepriklausomumo ir objektyvumo principą, nes byloje davė dvi skirtingas išvadas skirtingiems užsakovams, dėl to, pasak prokuroro, jis negalėjo objektyviai atlikti ekspertizės. Tokie deklaratyvūs teiginiai nėra pagrindas konstatuoti, kad turto vertintojo A. U. atlikto tyrimo išvados yra neobjektyvios ar kad jis buvo šališkas. BPK 58 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra nustatyti pagrindai, kada ekspertas ar specialistas negali dalyvauti procese dėl galimo šališkumo ir nekompetentingumo. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nei gavus ekspertizės aktą, nei apklausiant A. U. prokuroras nekėlė klausimo dėl jo šališkumo ar nekompetentingumo. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl turto vertintojo A. U. kompetentingumo ir jo pateiktos išvados objektyvumo. Pažymėtina ir tai, kad eksperto ar specialisto pirmesnis dalyvavimas procese ekspertu ar specialistu nėra pagrindas juos nušalinti (BPK 58 straipsnio 4 dalis).

8. Minėta, kad asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas yra susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir būtent apeliacinės instancijos teismas galutinai patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar tinkamai įvertinti surinkti duomenys ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakyta į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies ar 331 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Kasaciniame skunde pateikiama kasatoriaus nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kuri nesutampa su apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl apgaule įgyto turto vertės, tačiau tai esminių BPK pažeidimų nepagrindžia, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, esminių BPK pažeidimų byloje nepadaryta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinių pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. K. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                  Rima Ažubalytė

                                                                                                                Audronė Kartanienė

                                                                                                                Artūras Pažarskis