Administracinė byla Nr. eA-4691-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04907-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 10.5; 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Ministras) 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau – ir pilietybė, Lietuvos pilietybė) atkūrimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis gimė 1937 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini), yra šios valstybės pilietis ir joje gyvena. Pareiškėjas nori, kad jam būtų atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, leidžiant pasilikti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjas prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę motyvavo tuo, kad jo tėvas gimė Panevėžyje 1912 m. sausio 1 d., turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (su prašymu pateikti įrodymai, jog E. F. Panevėžio miesto valdyba 1930 m. rugsėjo 10 d. išdavė pasą Nr. 394; Lietuvos pasiuntinybė Paryžiuje 1933 m. išdavė užsienio pasą Nr. 1503, serija OB Nr. 14835). Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 6 d. rašte „Dėl papildomos informacijos ir dokumentų“ pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę atkurti pilietybę, tačiau neturi teisės į dvigubą pilietybę.
3. Pareiškėjo teigimu, pagal šiuo metui galiojantį teisinį reguliavimą teisę į dvigubą pilietybę turi visi asmenys, kurių protėviai turėjo Lietuvos pilietybę, nesvarbu, dėl kokių priežasčių jie paliko Lietuvą. Nepaisydamas to, Migracijos departamentas 2016m. spalio 27 d. teikime Nr. (15/3-4) 13P-302 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo (toliau – ir Teikimas) pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas Teikime tinkamai neišaiškino, kodėl siūlo neatkurti pilietybės pareiškėjui. Nepaminėta jokia aplinkybė, kodėl pareiškėjas neatitinka galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto asmens statuso, turint omenyje, kad šis statusas apima visus Lietuvos Respublikos piliečių palikuonis iki provaikaičių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Teikime patvirtino, jog pareiškėjo tėvas išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o jo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
4. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią asmenys, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu turintys neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ją gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai patvirtina Teikime nurodyta informacija apie pareiškėjo tėvo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimą. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (tai patvirtina jam išduotas (duomenys neskelbtini) valstybės pasas) ir nėra pareiškęs ketinimų šios pilietybės atsisakyti, todėl, vadovaujantis Įstatymu, jis gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tik jeigu atitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytą išimtį – yra asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
6. Remiantis Teikime pateikta informacija, pareiškėjo tėvas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, iš Lietuvos teritorijos išvyko 1935 m. Šį išvykimą, kaip ir pareiškėjo tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, lėmė ne politinės priežastys. Teikime nurodyta informacija patvirtina, kad 1937 m. pareiškėjo tėvas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Išvadą, kad pareiškėjo tėvo išvykimą iš Lietuvos 1935 m. lėmė ne okupacinio režimo grėsmė ar kitos politinės priežastys, leidžia daryti ir faktas, kad jis laisvai be jokių kliūčių galėjo atvykti ir atvyko į Lietuvą 1938 m., jau būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu ir nebeturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės.
7. Atsakovo teigimu, sistemiškai ir teleologiniu metodu vertinant Įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo laikotarpis nėra apibrėžiamas 1940 m. birželio 15 d. data imtinai, tačiau išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu buvo Lietuvos Respublikos piliečiu arba Lietuvos Respublikos pilietybės buvo netekęs ne dėl savo valingų veiksmų. Tik taip vertinant Įstatymo nuostatas galima teigti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekiama Įstatymu, nustatant dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuoniams), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
8. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjo tėvo išvykimą iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais (1941 m.) neabejotinai galėjo lemti politinės priežastys, tačiau tuo metu pareiškėjo tėvas nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjo tėvo ir Lietuvos Respubliką siejančio pilietybės ryšio nutraukimą nulėmė ne politinės priežastys, ne okupacijos režimas, bet pareiškėjo tėvo ankstesni veiksmai, kai jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, siekdamas įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę dar 1937 m. Todėl pareiškėjo tėvo, (duomenys neskelbtini)piliečio, išvykimo iš Lietuvos 1941 m. prilyginimas Įstatymo nuostatose apibrėžtam Lietuvos Respublikos piliečio išvykimui iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. neatitiktų Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslų ir įstatymų leidėjo valios, todėl pareiškėjui negali būti taikomos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, taip pat įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išsaugodamas turimą (duomenys neskelbtini) valstybės pilietybę.
11. Teismas pastebėjo, kad šioje byloje esminė nuostata yra Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, aiškinant ją su šio straipsnio 1 dalimi (t. y. teisinis reguliavimas dėl pilietybės atkūrimo). Teismo vertinimu, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys Lietuvos pilietybę turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota. Tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir vėliau buvo iki 1990 m. kovo 11 d. ištremti ar išvyko, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Pareiškėjo tėvas 1940 m. birželio 15 d. savo valia nebeturėjo Lietuvos pilietybės (dėl to ginčo nėra), todėl pareiškėjo tėvas ir pareiškėjas neturi teisės atkurti pilietybės pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis.
12. Teismo vertinimu, nors ginčijamas Įsakymas grindžiamas Teikimu, kuriame nevisiškai tinkamai aiškinamos Įstatymo nuostatos, tačiau vien dėl to ginčijamo Įsakymo nėra teisinio pagrindo naikinti. Atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo vertinti kaip pagrįstą pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministrą tenkinti jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas pažymi, kad ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs tik dėl to, ar jis, atkurdamas Lietuvos pilietybę, gali likti ir (duomenys neskelbtini) piliečiu, t. y., ar jis yra asmuo, turintis teisę į dvigubą pilietybę pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus (yra asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, aiškindamas, kodėl pareiškėjas negali gauti dvigubos pilietybės, vadovavosi ne teisę į dvigubą pilietybę apibrėžiančiu Įstatymo 7 straipsniu, tačiau 9 straipsniu, apibrėžiančiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apskritai. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas bylą, pritaikė ne tą Įstatymo straipsnį, išėjo už skundo ribų – pasisakė, dėl ko ginčo net nebuvo. Be to, ir Įstatymo 9 straipsnį Vilniaus apygardos administracinis teismas interpretavo nukrypdamas nuo Migracijos Departamento ir teismų praktikos. Būtent pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nuostata „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys turėjo turėti Lietuvos pilietybę iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir vėliau buvo iki 1990 m. kovo 11 d. ištremti ar išvyko, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Tačiau Įstatymo tekstas „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ tiek Migracijos departamento, tiek Ministerijos, tiek teismų praktikoje interpretuojamas kitaip: „iki 1940 m. birželio 15 d.“ šiuo atveju reiškia, kad asmuo turėjo Lietuvos pilietybę bet kuriuo metu iki tos datos.
15. Pareiškėjo teigimu, vienintelis šios nagrinėjamos bylos skirtumas nuo kitų bylų ir Migracijos departamento administracinių procedūrų, kurių pasekmė – atkurta Lietuvos pilietybė, leidus pasilikti ir kitos šalies pilietybę – ta, kad jo tėvas buvo po natūralizavimosi (duomenys neskelbtini) dar buvo grįžęs gyventi į Lietuvą. Dėl šios priežasties ir Lietuvos Respublikos archyvuose atsirado duomenų, kad jis nebebuvo Lietuvos pilietis. Dauguma kitų (duomenys neskelbtini), kartą nuvykę į (duomenys neskelbtini), niekados nebegrįždavo aplankyti Lietuvos ir todėl nors natūralizuodamiesi svetur irgi netekdavo Lietuvos pilietybės, tai nematyti Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose. Tačiau nėra jokios teisinės priežasties dėl šio fakto pareiškėją traktuoti nepalankiau. Pagal 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnį bet kas natūralizavęsis bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Amerikos kraštą, automatiškai netekdavo Lietuvos valstybės pilietybės. Tai, kad pareiškėjo tėvas grįžo gyventi į Lietuvą ir ten gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo pražios ir (duomenys neskelbtini), tik patvirtina, kad jis išlaikė kur kas stipresnes sąsajas su Lietuva nei kiti emigravusieji panašiu laikotarpiu. Todėl pareiškėjas pabrėžia, kad jis atitinka Įstatymo 7 straipsnyje numatytus pagrindus Lietuvos pilietybei atkurti.
16. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
17. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas (rezoliucinė dalis) yra teisėtas, nors grįstas netinkamu motyvu. Ministerija nesilaiko pozicijos, kad Įstatymo sąlyga „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reikalauja Lietuvos pilietybės turėjimo iki l940 m. birželio 15 d. Sąvoka „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ reikalauja, kad iš Lietuvos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę būtų išvykęs Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo, t. y. išvykimo metu jis būtų Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjo tėvas, išvykdamas 1941 m. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu, nes pilietybės buvo netekęs dėl tapimo (duomenys neskelbtini) piliečiu. Be to, pareiškėjo tėvas 1935 m. išvyko gyventi į kitą valstybę ne nuolat, nes 1938 m. grįžo ir vėl gyveno Lietuvoje. Todėl pareiškėjo tėvas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
19. Migracijos departamentas nurodo, kad sutinka su atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentas. Mano, kad ginčijamas Įsakymas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Pareiškėjas G. F. ginčija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-838 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo jam atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtu Įsakymu, kuris priimtas atsižvelgus ir į Migracijos departamento 2016 m. spalio 27 d. teikimą Nr. (15/3-4) 13P-302, atsakovas atsisakė pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu (sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras). Ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjas turi teisę, būdamas (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.
21. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas  su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę į vidaus reikalų ministrą kreipėsi 2013 m. vasario 4 d., kuriame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, bet iki nurodytos datos Lietuvos Respublikos pilietis buvo vienas iš jo tėvų (tėvas E. F.), pasitraukęs iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (1935 m. išvyko į (duomenys neskelbtini)).
22. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali  atkurti, jeigu jie  nėra kitos valstybės  piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės  netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos  Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
23. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
24. Taigi pagal įstatymų leidėjo valią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 - 4 punktuose, kas ir yra aktualu pagal esamą faktinę situaciją.
25. Apeliantas tvirtina esąs asmuo, turintis teisę į dvigubą pilietybę pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus (yra asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, aiškindamas, kodėl pareiškėjas negali gauti dvigubos pilietybės, vadovavosi ne teisę į dvigubą pilietybę apibrėžiančiu Įstatymo 7 straipsniu, tačiau 9 straipsniu, nustatančiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apskritai. Todėl, apelianto nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas bylą, pritaikė ne tą Įstatymo straipsnį.
26. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka ,,teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.
27. Taigi, lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčui aktualias Pilietybės įstatymo nuostatas aiškino tinkamai.
28. Bylos duomenimis, kurie detaliai aprašyti pirmosios instancijos teismo sprendime, nustatyta, kad pareiškėjo tėvas E. F. (F.), g. 1912 m. sausio 1 d. Lietuvoje, iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) emigravo 1935 metais; 1937 m. rugpjūčio 17 d. Vidaus reikalų ministerijos raštu Lietuvos generalinis konsulas (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad ,,leisti pil. I. F. išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę, kliūčių nėra“, tos pačios dienos raštu Panevėžio apskrities viršininkui buvo pranešta, kad I. F., g. 1912 m. Panevėžyje, gyv. (duomenys neskelbtini), Vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. 53906 yra leista išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę; 1937 m. rugsėjo 9 d. iš Lietuvos Vyriausybės pareiškėjo tėvas ,,gavo oficialų besąlyginį atleidimą iš Lietuvos pilietybės“, t. y. jos neteko savo noru, o 1938 m. rugsėjo 2 d. jam išduotas (duomenys neskelbtini) pasas (iki 1943 m. rusėjo 2 d. pratęstas (duomenys neskelbtini)), kuriame įrašyta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Archyviniai dokumentai taip pat patvirtina, kad 1938 metais pareiškėjo tėvas lankėsi Lietuvoje jau tik kaip (duomenys neskelbtini) pilietis. Lietuvos konsulato (duomenys neskelbtini) išduota viza galiojo nuo 1938 m. rugsėjo 20 d. iki 1939 m. kovo 20 d., kelionės tikslas – viešėti. Nuo 1948 m. gegužės 15 d. pareiškėjo tėvas E. F. ((duomenys neskelbtini)) buvo (duomenys neskelbtini) pilietis. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.
29. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d.nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.
30. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, be to, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
31. Sutiktina ir su atsakovo pozicija, kad Teikime nurodyta informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. spalio 17 d. rašte Nr. R4-1445 „Dėl duomenų apie E. (I.) F. nuo 1937 m. iki 1940 m. pateikimo“, patvirtina, kad 1937 m. E. F. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes sąmoningai siekė įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę (kaip nurodyta (duomenys neskelbtini) rašte „pirm negu natūralizavosi (duomenys neskelbtini) pilietybę, p. F. 1937-09-09 gavo oficialų atleidimą iš Lietuvos pilietybės“). Išvadą, kad E. F. išvykimą iš Lietuvos 1935 m. lėmė ne okupacinio režimo grėsmė ar kitos politinės priežastys, leidžia daryti ir faktas, kad E. F. laisvai, be jokių kliūčių galėjo atvykti ir atvyko į Lietuvą 1938 m., jau būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu ir nebeturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės.
32. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Atsakovas teisingai nurodo, kad tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai akcentuoja, Įstatymo 9 straipsnio formuluotę, nustatančią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuojančią būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėstančią sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.
33. Pats pareiškėjas 2016 m. kovo 21 d. paaiškinime nurodo, kad jo tėvas E. F. kartu su jo motina galutinai išvyko iš Lietuvos 1941 m., po vokiečių įsiveržimo, bijodamas dėl savo gyvenimo. Pripažįstant, kad pareiškėjo tėvo E. F. išvykimą iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais (1941 m.) neabejotinai galėjo lemti politinės priežastys, pabrėžtina tai, jog tuo metu E. F. nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl pareiškėjo tėvo E. F., (duomenys neskelbtini) piliečio, išvykimo iš Lietuvos 1941 m. į buvusią (duomenys neskelbtini) prilyginimas Įstatymo nuostatose apibrėžtam Lietuvos Respublikos piliečio išvykimui iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. taip pat neatitiktų Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslų ir įstatymų leidėjo valios, taigi pareiškėjui ir šiuo aspektu negali būti taikomos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.
34. Dėl išdėstytų aplinkybių visumos pareiškėjo ginčijamas vidaus reikalų ministro įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
35. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už nagrinėjamo ginčo ribų, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo  80 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas objektyviai patikrino faktinių bylos aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvo E. F. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimu, visumą jo pasitraukimo iš Lietuvos teritorijos ribų momentui ir joms tinkamai pritaikė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, neišeidamas už byloje kelto ginčo ribų.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nenurodė jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta asmens, išvykusio (pasitraukusio) iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens (ar jo palikuonio) samprata būtų aiškinama kitaip, nei ją išaiškino pirmosios instancijos teismas.
37. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. F. (G. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                            Skirgailė Žalimienė