LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 18 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. nuteistas:

              pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (dėl pinigų priėmimo iš V. H.) teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams;

              BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl pinigų priėmimo iš S. I.) teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui;

              BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl pinigų priėmimo iš V. T.) teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams;

              BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi neteisėtai priimant pinigus iš D. P.) teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimas ketveriems metams.

              Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš E. Š. konfiskuotos piniginės lėšos, gautos iš nusikalstamos veikos (38,74 Lt).

Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

E. Š. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), sargybų būrio vyresniuoju pasieniečiu, siekdamas turtinės naudos piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nesant kyšininkavimo požymių, būtent:

1) 2008 m. liepos 19 d., apie 20.22 val., iš akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. H. neteisėtai priėmė 10 Lt, įdėtų į polietileninį dėklą su A4 formato dokumentais, kurį jis, įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą, pateikė E. Š. kartu su Baltarusijos Respublikos pasu (duomenys neskelbtini), automobilio „DAF 95.360“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio dokumentais;

2) 2008 m. liepos 19 d., apie 20.36 val., iš akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vairuotojo S. I. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 19 d. valiutų kursą – 9,37 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis, įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punktą, pateikė E. Š. kartu su automobilio „Volvo FM“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio dokumentais;

3) 2008 m. liepos 19 d., apie 20.44 val., iš individualios įmonės (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. T. neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (pagal Lietuvos banko 2008 m. liepos 19 d. valiutų kursą – 9,37 Lt), įdėtų į Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis, įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pasienio perėjimo punktą, pateikė E. Š. kartu su automobilio „Volvo FH 12.380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio dokumentais;

4) 2008 m. liepos 19 d., apie 20.54 val., iš Rusijos Federacijos firmos (duomenys neskelbtini) vairuotojo D. P. neteisėtai priėmė 10 Lt, įdėtų į Baltarusijos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), kurį jis, įvažiavęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pasienio perėjimo punktą, pateikė E. Š. kartu su automobilio „Volvo FT 95XF380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabės SN24 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) transporto priemonės registracijos dokumentais bei vežamo krovinio dokumentais.

Tokiais veiksmais E. Š. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų atlikimu, ir 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Taip pat šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus. Dėl tokių E. Š. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

              Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

              Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pagrįsti įrodymais, surinktais pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veikos įstatymo (toliau – ir OVĮ), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas. Taigi surinkti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese: jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės, todėl teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, neturi teisės remtis tokiais duomenimis kaip įrodymais.

              Dėl operatyvinio tyrimo neteisėtumo. Pagal faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad VSAT Vilniaus rinktinėje buvo tiriama operatyvinio sekimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) apie galimas nusikalstamas veikas, susijusias su piktnaudžiavimu ir kyšininkavimu, sąlyginiu pavadinimu „Magistralė“. Šio operatyvinio sekimo objektai buvo (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnai D. B., E. G., E. B. ir S. P.. Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnai 2008 m. balandžio 16 d. teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoją su prašymu teikti Vilniaus apygardos teismo pirmininkui sankcionuoti slaptą patekimą į negyvenamąsias (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), ir jų apžiūrą laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis prokuroro prašymą tenkino. Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiasis specialistas R. B. 2008 m. gegužės 20 d. tarnybiniu pranešimu savo tiesioginį viršininką D. G. informavo, kad Operatyvinio sekimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog yra pakankamai duomenų apie rengiamas, vykdomas kitų pasieniečių, taip pat ir kasatoriaus, nusikalstamas veikas, todėl įstatymo nustatyta tvarka būtina jų atžvilgiu gautus duomenis išslaptinti ir sankcionuoti slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal BPK, siekiant gautus duomenis apie pareigūnų vykdomus nusikaltimus, numatytus BK 225 ir 228 straipsniuose, panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese. Nuteistasis pažymi, kad jo atžvilgiu operatyvinis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, t. y. nesant motyvuotos apygardos teismo nutarties, todėl visa tokiu būdu surinkta informacija nelaikytina įrodymu. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka kitų pareigūnų atžvilgiu. Nepaisant to, minėtas tarnybinis pranešimas rodo, kad ir kasatoriaus atžvilgiu Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnai pradėjo neteisėtą operatyvinį tyrimą, kurio duomenis nutarė išslaptinti ir sankcionuoti pagal BPK, t. y. neteisėtai gautus duomenis nutarė panaudoti ikiteisminiame tyrime. Taip, pasak kasatoriaus, buvo šiurkščiai pažeista jo konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat pažeistos OVĮ 3 straipsnio 9 punkto, 6 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio nuostatos ir BPK 166 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindus.

              Dėl procesinių prievartos priemonių, numatytų BPK 158, 160 straipsniuose, neteisėto taikymo. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi patenkino prokuroro Š. Astrausko prašymą ir leido BPK 158, 160 straipsniuose nustatyta tvarka prieš kasatorių atlikti slaptą sekimą, slapta du kartus patekti į (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą; (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti konkrečių pareigūnų (taip pat ir kasatoriaus) pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, fiksavimui naudojant visų rūšių garso ir vaizdo įrašymo technines priemones; VSAT pareigūnams vykdyti konkrečių (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų (taip pat ir kasatoriaus) naudojamų transporto priemonių slaptą sekimą ir slapta daryti vaizdo, garso įrašus, fotografuoti, naudojant visų rūšių technines priemones.

              Pasak kasatoriaus, ši Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis turi esminių trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad slaptas sekimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 160 straipsnio 1 dalyje reikalavimus, nes teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje nenurodyta slapto sekimo trukmė. Tačiau teismas klaidingai nurodė, kad objektas, kuriame buvo leista E. Š. sekti, yra tas pats objektas, kuriame buvo leista įrengti slaptą vaizdo kamerą ir kuriame jis darė nusikalstamas veikas, t. y. klaidingai sutapatino patalpų priklausymą kokiai nors institucijai su BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvu, kad slapto sekimo objektas turi būti apibrėžtas individualiais požymiais. Nuteistasis, remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymuose pateiktais užkardos ir pasienio kontrolės punkto apibrėžimais, tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) užkarda (kaip objektas) yra ne tas pats, kas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi leido Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnams slapta (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti E. Š. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, t. y. slaptą kamerą leido įrengti (duomenys neskelbtini) užkardoje, kuri dislokuota maždaug 5 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkto. O (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, darbo vietose Nr. 4 ir Nr. 5, nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. liepos 17 d. slapta kamera buvo įrengta remiantis Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis ir šiomis nutartimis buvo leista vykdyti slaptus operatyvinius veiksmus tik pareigūnų D. B., E. G., E. B. ir S. P. atžvilgiu. Todėl, pasak kasatoriaus, slapto sekimo veiksmai (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėtai. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis negalėjo būti grindžiami įrodymais, gautais atliekant minėtus veiksmus, t. y. techninių priemonių panaudojimo protokolais bei vaizdo įrašais.

              Dėl liudytojų paieškos ir apklausų neteisėtumo. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2007 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 4-744 patvirtinta „Veiksmų, nustatančių atitiktį nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje“ instrukcija (toliau – Instrukcija), paskelbti liudytojo ar įtariamojo paiešką Lietuvos Respublikoje įgaliota tik viena institucija – Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius ir tik pagal Lietuvos teismų ir prokuratūros prašymus. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminį tyrimą jo byloje atlikę pareigūnai pažeidė šias nuostatas: nesikreipė į SIRENE nacionalinį skyrių; neteisėtai, t. y. be teismo ar prokuratūros prašymo, įvedė liudytojų V. H., S. I., V. T., D. P. duomenis į VSATIS duomenų bazę; sulaikė juos Lietuvos pasienio kontrolės punktuose; neteisėtai apklausė Valstybės sienos apsaugos tarnybos buveinėje ir neteisėtai rodė slaptus vaizdo ir garso įrašus. Apklausiant šiuos liudytojus buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, draudžiančios versti asmenį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindu reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui (kasacinė nutartis Nr. 2K-225/2009). Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, kad kaip liudytojui apklaustam asmeniui vėliau nebuvo pareikšti įtarimai, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Kasatorius teigia, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog liudytojai V. H., S. I., V. T. davė parodymus apie tikėtiną jų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnyje, nes jie faktiškai prisipažino davę kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus (t. y. kad pareigūnai nevilkintų patikrinimo). Taigi šie liudytojai turėjo būti apklausti taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Po minėtų liudytojų atvesdinimo pas tyrėjus, iš jų buvo paimti laisvos formos pareiškimai apie pareigūnų įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis pažymi, kad šie pareiškimai neatitinka BPK 166 straipsnio reikalavimų, keliamų pareiškimui, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, nes buvo gauti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, tyrėjai, pažeisdami BPK 83 straipsnio 4 dalies reikalavimus, neįspėjo pareiškėjų apie baudžiamąją atsakomybę už melagingą pranešimą apie nusikaltimą pagal BK 235 straipsnį. Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, jiems vaizdo įrašai buvo rodomi pažeidžiant įstatymų normas, nes BPK 81 straipsnis, apibrėžiantis liudytojų teises, nenumato tokio procesinio veiksmo, kaip liudytojų supažindinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga, galimybės. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, nuteistasis daro išvadą, kad liudytojams V. H., S. I., V. T. buvo daromas spaudimas, siekiant juos paveikti duoti parodymus prieš kasatorių. Taigi teismai, grįsdami savo sprendimus neteisėtu būdu gautais liudytojų parodymais, pažeidė nuteistojo E. Š. teisę į teisingą ir nešališką teismą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į nuteistojo E. Š. kasacinį skundą prašo šį atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtas operatyvinis tyrimas, nes Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka sankcionavo kitų (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų atžvilgiu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje yra VSAT pareigūno R. B. 2008 m. gegužės 20 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus buvo gauta informacijos apie (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų, taip pat ir E. Š., daromas nusikalstamas veikas. Pranešime nurodoma, kad šios informacijos pakanka toliau atlikti veiksmus BPK nustatyta tvarka. Taigi, pasak prokuroro, šiame etape joks E. Š. teisių pažeidimas nebuvo padarytas, nes ikiteisminio tyrimo pareigūno pranešimu konstatuota, kad nuteistojo veiksmų tyrimas bus vykdomas ne pagal OVĮ reglamentuotas procedūras, o taikant procesines prievartos priemones pagal BPK.

Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas E. Š. atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai – ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada ir pagrindas atitiko įstatyme keliamus reikalavimus (BPK 166 straipsnis). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pareigūno R. B. 2008 m. gegužės 20 d. tarnybiniu pranešimu (surašius BPK 166 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančią rezoliuciją), kuriame buvo apibrėžtas ne tik ikiteisminio tyrimo turinys, t. y. BK 225, 228 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų tyrimas, bet ir ikiteisminio tyrimo apimtis subjektų atžvilgiu, nurodant, kad tiriama ir E. Š. galimai padaryta nusikalstama veika. Visi bylos duomenys, pagrindžiantys kaltinimą E. Š. atžvilgiu, buvo gauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemones pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutartį. Prokuroras pažymi, kad kaltinimas nuteistajam E. Š. šioje byloje nebuvo grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinius veiksmus, todėl teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, pagrįstai netikrino ir nevertino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus. E. Š. yra nuteistas dėl nusikalstamų veikų, kurios buvo padarytos jau pradėjus ikiteisminį tyrimą (2008 m. liepos 19 d.).

Prokuroras siūlo atmesti kasatoriaus teiginius, kad (duomenys neskelbtini) užkarda ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas yra skirtingi objektai, nes teisės aktai nevienodai apibrėžia jų požymius. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 11, 16 straipsnių nuostatas, (duomenys neskelbtini) užkarda, kaip VSAT organizacinės struktūros dalis, savo funkcijas ir uždavinius įgyvendina taip pat ir (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, o šio punkto patalpos yra ir užkardos tarnybinės patalpos. Todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus argumentai dėl to, kad slapto sekimo veiksmai atlikti kitoje vietoje ((duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte), nei tai leista daryti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos nutartimi ((duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinėse patalpose), neturi jokios procesinės reikšmės, nes teisėja 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje patalpas siejo su priklausomybe VSAT struktūriniam vienetui, t. y. užkardai. Be to, pasak prokuroro, minėtoje nutartyje asmuo, prieš kurį bus atliekami slapto pobūdžio veiksmai, kuris bus sekamas, buvo apibūdintas tinkamai ir tiksliai: nurodyti E. Š. vardas, pavardė, pareigybė, asmens kodas. Nutartimi buvo leista (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti nuteistojo E. Š. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos nutartimi buvo leidžiama slapta sekti konkretų asmenį – E. Š. jo darbo vietoje – (duomenys neskelbtini) užkardoje. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnams sekamasis asmuo buvo žinomas iš anksto, todėl, pasak prokuroro, nebuvo jokios procesinės būtinybės gauti leidimą sekti konkretų objektą, pvz.: (duomenys neskelbtini) užkardos pastatą ar (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto statinius.

              BPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punkte reikalaujama nutartyje, kuria paskiriamas slaptas sekimas, nurodyti šio veiksmo atlikimo trukmę. Nors Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje nenurodytas slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų vykdymo terminas, tačiau prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad priimdama tokią nutartį teisėja padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą. Prokuroras teismui pateikė prašymą dėl leidimo atlikti tam tikrus slapto pobūdžio procesinius veiksmus laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja tenkino šį prašymą ir nutarties pagrindu taikytų procesinės prievartos priemonių trukmė neviršijo prokuroro prašyme nustatytų terminų. Todėl, pasak prokuroro, atlikti veiksmai nelaikytini neteisėtais, o jų atlikimo metu gauti duomenys turi būti pripažįstami įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

              Prokuroras siūlo atmesti kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad liudytojų V. H., S. I., V. T. parodymai gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą (liudytojai davė parodymus apie savo tikėtiną dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnyje, jiems buvo daromas spaudimas liudyti prieš E. Š.) ir dėl to negali būti vertinami kaip įrodymai šioje baudžiamojoje byloje. Pasak prokuroro, priešingai nei nurodo kasatorius, šie liudytojai buvo apklausti laikantis visų BPK numatytų reikalavimų. V. H., S. I., V. T. baudžiamosios atsakomybės klausimas šiuo atveju nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, t. y. jie buvo apklausti apie kitų asmenų (E. Š.), o ne savo galimai padarytas nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata taikoma tik asmenims, kurie duoda parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios pradėtas tyrimas. Iš tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, turinio matyti, jog baudžiamasis procesas buvo pradėtas ne dėl minėtų vairuotojų, o dėl pasieniečių, galimai padariusių nusikalstamas veikas. Taip pat prokuroras pažymi, kad tam tikrą pinigų sumą (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnams vairuotojai davė ne savo iniciatyva, o dėl pačių pareigūnų sukurtos tvarkos, siekdami išvengti dirbtinai užtęsto dokumentų bei automobilių patikrinimo. Šias aplinkybes patvirtina bylos duomenys apie tai, kad baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų nusikalstamų veikų buvo patraukti 22 Vilniaus rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos pasienio pareigūnai, dirbę (duomenys neskelbtini) sienos perėjimo punkte.

Kasatoriaus teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisėtai (be teismo ar prokuratūros prašymo) įvedė liudytojų V. H., S. I., V. T., D. P. duomenis į VSATIS duomenų bazę, neteisėtai juos sulaikė pasienio kontrolės punktuose ir neteisėtai apklausė VSAT buveinėje, pasak prokuroro, nėra susiję su baudžiamojo proceso esminėmis nuostatomis ir konkrečiomis normomis. Atsiliepime konstatuojama, kad kasaciniame skunde aptarti ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimai padaryti pažeidimai neturėjo reikšmės teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui; baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti liudytojai būtų buvę kviečiami apklausoms pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Galimi procedūriniai pažeidimai niekaip nesuvaržė paties nuteistojo E. Š. teisių ir teisėtų interesų, todėl tai negali būti vertinama kaip esminis BPK normų pažeidimas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų leistinumo

Kasatorius tvirtina, kad žemesnių instancijų teismų sprendimai naikintini, nes pagrįsti neteisėtai surinktais įrodymais: operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis, taikant BPK 158, 160 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones gautais duomenimis, liudytojų parodymais, gautais pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka.

E. Š. teigia, kad informacija apie jo nusikalstamus veiksmus buvo gauta atliekant operatyvinį tyrimą dėl kitų (duomenys neskelbtini) užkardos pareigūnų, todėl ją panaudojus baudžiamajame procese buvo šiurkščiai pažeisti ne tik įstatymų reikalavimai, bet ir nuteistojo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, nes byloje nėra teismo nutarties, leidžiančios operatyvinius veiksmus atlikti prieš kasatorių. Kolegija negali sutikti su šiuo teiginiu visų pirma dėl jo abstraktumo – kasatorius nenurodo, kokia būtent dalis iš byloje esančių įrodymų buvo neteisėtai gauta ir panaudota. Kita vertus, slapta vaizdo stebėjimo įranga (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte buvo sumontuota teisėtai – vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis. Duomenys apie E. Š. galimai daromas nusikalstamas veikas buvo gauti jam atliekant savo tarnybines funkcijas minėtame pasienio kontrolės punkte. Vadovaujantis šia informacija, pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius) dėl E. Š. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei kaltinimas, nei teismų sprendimai E. Š. baudžiamojoje byloje nebuvo pagrįsti duomenimis, gautais atliekant slaptą vaizdo stebėjimą OVĮ nustatyta tvarka. Iš byloje esančios medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos informacija, surinkta BPK numatytais būdais: taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones (BPK 158, 160 straipsniai), apklausiant liudytojus, išreikalaujant dokumentus bei daiktus ir kt. Taigi kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nebuvo pažeisti nei įstatymų reikalavimai, nei nuteistojo teisė į privatų gyvenimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikalstamų veikų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas.

Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus teiginį, kad, taikant neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemones, numatytas BPK 158, 160 straipsniuose, duomenys apie nuteistojo padarytas veikas buvo surinkti neteisėtai. Šį teiginį kasatorius grindžia tuo, kad nutartyje, kuria šios priemonės buvo sankcionuotos, nenurodyta slaptų veiksmų taikymo trukmė, o slaptas sekimas atliktas kitame objekte nei nutartimi buvo leista tai daryti.

Iš tiesų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartyje, kuria buvo sankcionuotas neviešo pobūdžio prievartos priemonių taikymas kasatoriui, nėra nurodyta šių priemonių taikymo trukmė, kaip reikalauja BPK nuostatos. Tačiau žemesnių instancijų teismų sprendimuose išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl šis neatitikimas laikytinas technine klaida, nenulemiančia jokių nuteistojo teisių pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šias motyvais ir konstatuoja, kad ši klaida negali būti laikoma pagrindu abejoti duomenų, surinktų taikant minėtas procesinės prievartos priemones, patikimumu ir įrodomąja verte. Kolegija laiko nepagrįstu ir nuteistojo argumentą, kad (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte slapto sekimo kameros buvo įrengtos neteisėtai, nes 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi sumontuoti slapto sekimo įrangą buvo leista (duomenys neskelbtini) užkardoje, o, remiantis įstatymais, užkarda ir pasienio kontrolės punktas laikytini skirtingais objektais. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, kad nutartyje, kuria sankcionuojamas slaptas sekimas, būtų nurodyta asmuo, transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas. 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo leista sekti konkrečius asmenis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) užkardos pasieniečius (taip pat ir E. Š.) gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jie lankosi, o ne konkrečius objektus. Be to, iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties turinio matyti, kad joje (duomenys neskelbtini) užkarda yra nurodyta ne kaip konkreti vieta, o kaip Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) struktūrinis padalinys. Į užkardos struktūrą savo ruožtu patenka jos teritorijoje esantys pasienio kontrolės punktai. Todėl leidimas tam tikrus veiksmus atlikti užkardoje reiškia leidimą tuos veiksmus atlikti bet kuriame tos užkardos struktūriniame padalinyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2011).

Taip pat nepagrįsti E. Š. teiginiai, kad liudytojų V. H., S. I., V. T. parodymai buvo gauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl jais negalėjo būti remiamasi kaip įrodymais. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias liudytojų – užsienio piliečių iškvietimo į apklausą procedūras. Kolegija pažymi, kad liudytojo suradimo ir jo iškvietimo į apklausą būdas niekaip nesietinas su jo parodymų turiniu. Todėl kasaciniame skunde keliami procedūriniai klausimai skundžiamų sprendimų teisėtumui neturi jokios įtakos. Kasatoriaus teiginys, kad šie liudytojai buvo apklausti apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas ir todėl jiems turėjo būti taikomos specialios apklausos taisyklės, numatytos BPK 82 straipsnio 3 dalyje, yra nepagrįstas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. Š. buvo nuteistas dėl piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalies), o ne dėl kyšininkavimo. Tai rodo, kad liudytojai buvo apklausti ne dėl jų pačių galimai padarytos veikos – papirkimo, o konkrečiai dėl E. Š. padarytų nusikalstamų veikų. Todėl tai, kad dėl minėtų liudytojų byloje nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas (jie nebuvo nuteisti ar atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 227 straipsnyje numatytų veikų padarymo), kasatoriaus teisinės situacijos nekeičia. Nepagrįstas ir nuteistojo teiginys, kad, pateikdami rašytinius paaiškinimus, liudytojai turėjo būti įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingą pranešimą apie nusikaltimą. Jų paaiškinimai laikytini ne pareiškimu apie nusikaltimą, kaip pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalis), o rašytiniu įrodymu ir byloje vertintini pagal šiai įrodymų kategorijai keliamus reikalavimus. Remdamasi bylos medžiaga kolegija daro išvadą, kad, apklausiant liudytojus, nebuvo padaryta jokių procesinių pažeidimų.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti žemesnių instancijų teismų sprendimus dėl E. Š. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Nagrinėdami bylą teismai nepadarė procesinių pažeidimų, visi įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis ir nutartis, surinkti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK normose įtvirtintų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu

n u t a r i a :

              Nuteistojo E. Š. kasacinį atmesti.