Administracinė byla Nr. eA-1153-442/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02527-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) ir jos sutuoktinis S. K. (po jo mirties teisių perėmėja yra D. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. S-127 (7-80/2017) ir 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. S-129 (7-81/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 28 d. sprendimus Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 (toliau kartu – ir VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimai); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. sausio 4 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6 (toliau kartu – ir Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimai).  

2.       Pareiškėja paaiškino, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi jos ir sutuoktinio S. K. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., surašė patikrinimo aktus: 2016 m. spalio 27 d. Nr. FR0680-670 ir 2016 m. spalio 24 Nr. FR0680-659 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimų metu nustatyta, kad 2011–2013 m. pareiškėjai disponavo pajamomis, kurių gavimo šaltiniai nepagrįsti, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei padengta nebuvo. Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-5 ir sprendimu Nr. (6.5)FR0682-6 pakeitė Patikrinimo aktus, nurodydama sumokėti: pareiškėjui S. K. – 17 378,65 Eur GPM, 5 769,58 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 213 Eur GPM baudą; pareiškėjai D. K. – 17 568,0 Eur GPM, 5 780,96 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 270 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimais Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 patvirtino Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimus. Komisija 2017 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. S-127(7-80/2017) ir 2017 m. birželio 6 d. spendimu Nr. S-129(7-81/2017) patvirtino VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimus.

3.       Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius, nevykdydamas jam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje nustatytos pareigos, nepagrindė skaičiavimais teiginio, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo į pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidas įtraukdamas vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius. Byloje nėra duomenų, kad buvo bandoma nustatyti realias pareiškėjų išlaidas, todėl toks pajamų ir išlaidų nustatymas ginčo laikotarpiu, pareiškėjų vertinimu, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus, ypač atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytus išlaidų ir pajamų skirtumus bei įrodymų dėl pareiškėjos sutuoktinio dukters išlaidų vertinimą.

4.       Pareiškėjos sutuoktinis paaiškino, kad 2016 m. birželio 29 d. pateikė Pranešimą apie pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, jog laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. iš savo motinos O. K. pasiskolino 144 000 Lt, iš jų: 2005 m. lapkričio 20 d. – 47 000 Lt, 2010 m. gruodžio 23 d. – 39 000 Lt, 2012 m. birželio 19 d. – 33 000 Lt ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 25 000 Lt. Pareiškėja D. K. paaiškino, kad 2016 m. birželio 29 d. mokesčių administratoriui pateikė Pranešimą apie pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, jog pasiskolino 383 000 Lt sumą: iš B. M. K. P. – 209 300 Lt, iš M. N. – 30 000 Lt. Pareiškėja ir jos sutuoktinis, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodė, kad mokesčių administratorius, neigdamas paskolų sutarčių egzistavimą, remiasi tik prielaidomis ir ignoruoja surinktus įrodymus. Mokesčių administratorius pripažino tik pagal 2010 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį O. K. pareiškėjui paskolintus 39 000 Lt, nes, jo teigimu, O. K. pagal kitas paskolos sutartis paskolinti piniginių lėšų negalėjo, nes tokių piniginių sumų minėtais laikotarpiais turėti negalėjo. Mano, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į ankstesniu nei 2013 m. O. K. gyvenimo laikotarpiu gautas pajamas, t. y. nebuvo įvertintos O. K. galimybės pasiskolinti iš kitų artimųjų giminaičių, taip pat nėra duomenų apie jos gautas dovanas iš giminaičių. Akcentavo, kad aplinkybė, jog pinigų dovanojimo sutartys nebuvo rašytinės, dar nereiškia, kad O. K. negavo dovanų pinigais ir neturėjo galimybės jų paskolinti S. K..

5.       Pareiškėja D. K. skunde atkreipė dėmesį, kad B. M. K. P. ir D. K. mama yra geros draugės. D. K. paprašius, B. M. K. P. penkis kartus paskolino pinigų, iš viso 209 300 Lt ir pateikė penkių raštelių kopijas. Raštelius pasirašė tik D. K., juose nurodė skolinamą sumą, bei tai, kad paskola beprocentinė ir bus grąžinta pagal galimybes. Skolinimo raštelius surašė D. K. B. M. K. P. namuose, po vieną egzempliorių. Paskolos suteiktos grynais pinigais, nes pati skolininkė to norėjo, litais, kokiomis kupiūromis buvo perduoti pinigai – neprisimena. Paskolos buvo suteiktos iš 2007 m. gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. 

6.       Pareiškėja ir jos sutuoktinis teigė, jog O. K. paskolinta 144 000 Lt suma ir B. M. K. P. pareiškėjai paskolinta 209 300 Lt suma laikytinos pagrįstomis, kadangi atitinka visus paskolos sutarties elementus, o garantija, hipoteka įkeistas turtas ir laidavimas tėra papildomos, neprivalomos paskolos sutarties šalių pasirinktos pagal tarpusavio susitarimą, priemonės. Pareiškėjos nuomone, taip pat nėra pagrindo abejoti paskolos sutartimi, sudaryta su M. N., kuris 2016 m. rugsėjo 15 d. paaiškinime mokesčių administratoriui patvirtino, kad 2013 m. gegužės 9 d. verslo partnerei D. K. suteikė 30 000 Lt paskolą verslo reikalams, kad paskolos raštas buvo surašytas jo namuose, paskolos lėšas D. K. jis perdavė grynaisiais pinigais vienu kartu. M. N. pateikė 2013 m. gegužės 9 d. surašytą skolos raštą su D. K., kuriame nurodyta, kad D. K. iš M. N. pasiskolino 30 000 Lt, paskola beprocentinė, grąžinimas pagal galimybes. Pareiškėja nurodė, kad su M. N. buvo tartasi, jog pinigai skolinami trumpam laikotarpiui, todėl ir nebuvo susitarta dėl palūkanų, tačiau pasikeitus finansinėms galimybėms iki šiol nėra galimybės grąžinti skolą. Pareiškėjos teigimu, vien tas faktas, kad paskola yra beprocentinė, nedaro paskolos sutarties negaliojančia, kai egzistuoja visi paskolos sutarties elementai ir abi šalys patvirtino paskolos faktą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartyse skolinama suma buvo įrašyta pačios pareiškėjos ranka, kas leidžia daryti išvadą, kad pinigai perduoti sutarties sudarymo metu.

7.       Pareiškėja nurodė, kad 2002 m. iš močiutės M. G. grynaisiais pinigais padovanotų 500 000 Lt nedeklaravo, nes nežinojo, jog tai buvo privalu. Dovanojimo sutartys buvo pasirašytos, tačiau praėjus 14 metų, šie dokumentai neišsaugoti. Pareiškėjos žiniomis, šios piniginės lėšos močiutei buvo padovanotos, bet kas jas dovanojo, nežino. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad buvo galimybė gauti dovanas iki 50 000 Lt, kurių nebuvo privalu deklaruoti, ir tuo pagrindu pripažinti 49 999,99 Lt močiutės dovaną, kaip gautą pagrįstai ir teisėtai.

8.       Pareiškėjos sutuoktinis teigė, kad 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698) nurodė, jog iki 2003 m. ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų, tačiau vietos mokesčių administratorius nurodė, kad jis 35 000 Lt nebuvo deklaravęs, todėl atsižvelgdamas į tai, kad 1993–2003 m. tariamai pareiškėjo šeima patyrė statistinių išlaidų, konstatavo, kad tokios santaupų sumos pareiškėjas nebuvo sukaupęs. Pareiškėjos sutuoktinio nuomone, nedeklaravus turto, kurio deklaruoti nereikėjo, t. y. pinigines lėšas iki 50 000 Lt, negalima teigti, jog jis neturėjo mažesnės nedeklaruotos sumos (35 000 Lt). Pareiškėja ir jos sutuoktinis nurodė, kad šeima patyrė daug mažesnes vartojimo išlaidas, todėl galėjo sutaupyti šias lėšas iš gautų pajamų.

9.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos ir jos sutuoktinio skundus atmesti.

10.       Atsakovas pažymėjo, kad mokestiniai patikrinimai buvo inicijuoti atlikus pareiškėjų operatyvius patikrinimus, kurių metu nustatyta, jog 2011 m. ir 2013 m. sutuoktiniai patirtas išlaidas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gasteda“ reikmėms – apyvartinėms lėšoms dengė iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Nustačius faktų, turinčių mokesčių vengimo požymių, inicijuoti pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestiniai patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad tikrinamu laikotarpiu sutuoktinių turto vertė ir asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį buvo didesnės už deklaruotas pajamas. Atsižvelgiant į tai, sutuoktinių gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, naudojant išlaidų metodą.

11.       VMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama sutuoktiniams GPM už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., naudojosi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais. Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjų santuoka įregistruota 1996 m. vasario 22 d.; jie turi du vaikus. S. K. pagal 2012 m. lapkričio 15 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 50 vnt. paprastųjų vardinių materialių 100 Lt nominalios vertės UAB „Taurys“ akcijų, likusias 50 vnt. paprastųjų vardinių materialių 100 Lt nominalios vertės akcijų įsigijo 2014 m. rugsėjo 28 d. ir tapo vieninteliu šios bendrovės akcininku. D. K. laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. dirbo UAB „Gasteda“, laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2006 m. kovo 31 d. D. K. vardu buvo registruota individuali įmonė „Gasteda“, kuri nuo 2006 m. kovo 31 d. pertvarkyta į UAB „Gasteda“ (nuo 2016 m. kovo 24 d. yra bankrutavusi). D. K. priklauso 100 proc. BUAB „Gasteda“ akcijų. Ji laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. vykdė individualią veiklą ir nuo 2014 m. liepos 26 d. dirba UAB „Taurys“. Sutuoktiniai Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593, toliau – Deklaracija) neteikė, t. y. nedeklaravo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo daugiau negu 50 000 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 1993–2002 m. laikotarpiu gavo pajamų ir piniginių lėšų – 91 246 Lt, iš jų: su darbo santykiais susijusių pajamų – 51 246 Lt, iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB bankas valstybės remiamą būsto kreditą – 40 000 Lt, bei patyrė išlaidų – 161 473 Lt, iš jų: vartojimo išlaidų – 103 413 Lt, nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų – 48 000 Lt, paskolos grąžinimo išlaidų – 3 715 Lt bei sumokėjo kredito palūkanų ir delspinigių – 6 345 Lt. Minėtu laikotarpiu sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas – 70 227 Lt (91 246 Lt – 161 473 Lt) suma, piniginių lėšų 2002 m. gruodžio 31 d. bankų sąskaitose sutuoktiniai neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtu laikotarpiu nustatytos sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pinigines lėšas 70 227 Lt suma bei į tai, kad M. G. (D. K. senelė) 2002 m. D. K. realiai 500 000 Lt nepadovanojo, mokesčių administratorius konstatavo, kad sutuoktiniai 2002 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likučio ne banke sukaupę neturėjo.

12.       VMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimų priėmimo metu, įvertinusi 2003–2010 m. laikotarpio keturių asmenų šeimos statistines vartojimo išlaidas ir vaikams nepriskiriant alkoholio bei tabako statistinių išlaidų, perskaičiavo 2003–2010 m. laikotarpio pareiškėjų šeimos išlaidas. Įvertinus perskaičiuotas pareiškėjų šeimos išlaidas 2003–2010 m. laikotarpiu, nustatyta, kad sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y. 2011 m. sausio 1 d., turėjo didesnį piniginių lėšų likutį ne banke (t. y. 38 723 Lt), nei nurodytas patikrinimo aktuose (38 122 Lt). S. K. 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei jų pagrindimą (forma FR0698) nurodė, kad 370 000 Lt panaudojo šeimos poreikiams. D. K. savo teiktame paaiškinime nurodė, kad S. K. piniginės lėšos – 370 000 Lt, t. y. apskritai neįvardijo, kas šią sumą sudaro, kam ir kada minėto dydžio suma buvo panaudota. Atsižvelgiant į tai, kad S. K. nurodyta vartojimo išlaidų suma (370 000 Lt) nebuvo pagrįsta dokumentais, nenurodytas išlaidų laikotarpis, apskaičiuojant pareiškėjų (šeimos) vartojimo išlaidas buvo panaudoti statistiniai duomenys.

13.       Atsakovo vertinimu, nepagrįsti S. K. skundo argumentus, kad iki 2003 m. jis ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų. Patikrinimų metu nustatyta, jog 1993–2002 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 70 227 Lt suma, piniginių lėšų 2002 m. gruodžio 31 d. bankų sąskaitose sutuoktiniai neturėjo. 2003–2010 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos taip pat viršijo pajamas. Mano, kad net ir pripažinus, jog S. K. iki 2003 m. turėjo sutaupęs 35 000 Lt sumą, kurios nedeklaravo, pajamų ir išlaidų už laikotarpį nuo 1993 m. iki 2010 m. balansas vis tiek būtų neigiamas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju ši suma (35 000 Lt) neturėtų jokios reikšmės pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučiui tikrinamo laikotarpio pradžioje.

14.       Pasisakydamas dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio skundo argumentų, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino visų iš O. K. gautų paskolų, atsakovas, remdamasis pareiškėjų 2016 m. birželio 29 d. Pranešimuose apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911) nurodytomis aplinkybėmis, akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu S. K. paskolų sutarčių, sudarytų su motina O. K. nepateikė, jos su skundu buvo pateiktos tik centriniam mokesčių administratoriui. Be to, pareiškėjas iš O. K. gautų paskolų už iš viso 144 000 Lt sumą, 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698) nenurodė. D. K. rašytinių paskolos sutarčių ar kitokio dokumento, patvirtinančių paskolų suteikimą, taip pat nepateikė. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinimuose nurodė, jog paskolų sutartys liko pas paskolų davėjus. Be to, pareiškėja 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime nenurodė apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698), t. y. apie gautas paskolas iš M. N. ir B. M. K. P..

15.       Atsakovas pažymėjo, kad S. K. motinos atskirais mokestiniais laikotarpiais (paskolų sutarčių surašymo metu) turėti atitinkamų piniginių lėšų likučiai (mažesni, nei nurodyta paskolos sutartyse) patys savaime ne tik negali pagrįsti paskolų sandorių pagrindu pareiškėjo gautų pajamų realumo, tačiau taip pat nepagrindžia, nesant jokių kitų pateiktų objektyvių įrodymų, šių piniginių lėšų likučių perdavimo jam fakto. Atsakovo teigimu, byloje taip pat nėra objektyviais duomenimis patvirtintų aplinkybių, kad lėšos pagal su B. M. K. P. ir M. N. sudarytas paskolų sutartis (raštelius) realiai buvo perduotos D. K.. Dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažino 2002 m. iš pareiškėjos senelės M. G. gautos 500 000 Lt dovanos, atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nepateikė piniginės dovanos (500 000 Lt) gavimo faktą patvirtinančių įrodymų. VMI, mokestinio tyrimo metu įvertinusi 1995 m. sausio 1 d. – 2003 m. liepos 17 d. laikotarpiu M. G. gautą 23 578,99 Lt pensiją, bei nustačiusi, kad nurodytu laikotarpiu M. G. nevykdė jokių nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, be to, pagal turimus duomenis nenustačiusi, kad M. G. būtų vykdžiusi kokią nors ekonominę veiklą ar gavusi papildomų pajamų, konstatavo, kad M. G. 1993–2003 m. laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių sukaupti 500 000 Lt piniginių lėšų, todėl tokios sumos negalėjo perduoti D. K.. Atsakovas sutiko su Komisijos pozicija, kad vien ta aplinkybė, jog pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas gyventojai neturėjo prievolės deklaruoti mažesnių negu 50 000 Lt piniginių lėšų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad 49 999 Lt sumą M. G. turėjo ir, tuo labiau, pripažinti, kad tokia suma D. K. realiai buvo perduota.

II.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktinių mokestiniai patikrinimai inicijuoti po atliktų pareiškėjų operatyvių patikrinimų, kurių metu nustatyti mokesčių vengimo požymiai. Nustatyta, kad 2011–2013 m. pareiškėjų šeimos išlaidos viršijo gautas pajamas, sutuoktiniai nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) m., įsigijimo išlaidas, UAB „Gestada“ bei UAB „Taurys“ apyvartinių lėšų padengimui panaudojo lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Nurodytos aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 punkte nustatytas sąlygas, todėl mokesčių bazė apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą (Taisyklių 6.3.3 p.).

18.       Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus parinkti šaltiniai (informacija iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, AB SEB banko, „Swedbank“, AB, Lietuvos statistikos departamento skelbiamų duomenų, mokesčių administratoriaus disponuojamų duomenų, operatyvių patikrinimų metu surinktos informacijos apie kitų fizinių asmenų su pareiškėjais vykdytus sandorius) atspindi pakankamai tikslius, teisingam mokesčių apskaičiavimui reikalingus rodiklius. Įvertinęs sutuoktinių paaiškinimus dėl ankstesniais nei tikrinamasis laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, o būtent, kad pareiškėjos sutuoktinis tik abstrakčiai nurodė panaudojęs 370 000 Lt šeimos poreikiams, o pareiškėja apskritai nenurodė šios sumos panaudojimo tikslo, taip pat nenurodžius konkrečių laikotarpių, nedetalizavus išlaidų ir nepateikus objektyvių šią sumą pagrindžiančių dokumentų, teismas padarė išvadą, kad VMI turėjo teisinį pagrindą atliekant 2003–2010 m. pajamų ir išlaidų analizę, vartojimo išlaidas apskaičiuoti remiantis statistiniais duomenimis, t. y. Taisyklėse numatytu ir leistinu informacijos šaltiniu.

19.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjos iki 2003 m. gautomis pajamomis 49 999 Lt sumos, kurios, anot pareiškėjos, nebuvo privaloma deklaruoti, iš jos močiutės M. G. pareiškėjai 2002 m. galimai padovanotų 500 000 Lt. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad M. G. jai 2002 m. padovanojo 500 000 Lt. Apie tai, kad M. G. pareiškėjai padovanojo 500 000 Lt, yra žinoma tik iš pačios pareiškėjos žodžių. Bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius atliko M. G. mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, kad ji neturėjo finansinių galimybių paremti pareiškėją nurodyta suma. Teismas vertino, kad abejoti šio mokestinio tyrimo rezultatais neturi pagrindo, todėl sprendė, jog M. G. 2002 m. pareiškėjai realiai 500 000 Lt nepadovanojo.

20.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nustatytos sutuoktinių 1993–2002 m. laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pinigines lėšas 70 227 Lt suma bei į tai, kad M. G. 2002 m. pareiškėjai realiai 500 000 Lt nepadovanojo, nurodė, jog pagrįstai konstatuota, kad sutuoktiniai 2002 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likučio ne banke sukaupę neturėjo. Net ir pripažinus S. K. nurodytą aplinkybę, jog iki 2003 m. jis ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų, sutuoktinių pajamų ir išlaidų už laikotarpį nuo 1993 m. iki 2010 m. balansas vis tiek būtų neigiamas, nes 1993–2002 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas ir ši suma (35 000 Lt) neturi jokios reikšmės pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučiui tikrinamo laikotarpio pradžioje.

21.       Teismas, vertindamas sutuoktinių argumentus dėl O. K. suteiktų paskolų S. K., pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinio skundo teiginiai, kad jo žiniomis jo motina O. K. iš artimųjų giminaičių, gyvenančių ir dirbančių užsienyje, daugybę kartų gavo dovanų pinigais, nepatvirtinti byloje jokiais objektyviais įrodymais. Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo sesuo ir O. K. dukra D. M. nurodė, kad jos motiną materialiai rėmė artimi giminaičiai, gyvenantys užsienyje, tačiau konkrečių pavardžių, sumų ir datų, kada taip buvo, nenurodė. Liudytoja taip pat parodė, kad jos motina materialiai rėmė brolį. Liudytoja matė, kaip mama paskolino broliui keliasdešimt tūkstančių litų grynaisiais pinigais. Tikslios sumos ir skolinimo datų neprisiminė. Matė, kad mama skolino broliui pinigus keturis kartus. Teismas, įvertinęs liudytojos parodymus, padarė išvadą, kad jie nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl O. K. finansinių galimybių paskolinti pinigų S. K. ir juo labiau, nepatvirtina fakto, kad O. K. realiai perdavė pateiktuose paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas.

22.       Dėl pareiškėjos sudarytų paskolos sutarčių su M. N. ir B. M. K. P. teismas pastebėjo, kad tarp pareiškėjos su M. N. ir B. M. K. P. sudarytos paskolos sutartys yra nepagrįstos ekonomine logika: paskolos beprocentės, jų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis teisinėmis priemonėmis, paskolos suteiktos neapibrėžtam terminui (visuose rašteliuose nurodyta ? paskolos grąžinimas pagal galimybes), paskolos nėra pradėtos grąžinti, nors iki D. K. patikrinimo akto surašymo nuo pirmos paskolos su B. M. K. P. sudarymo praėjo daugiau kaip septyneri, o nuo su M. N. ? daugiau kaip treji metai. Be to, visais atvejais nėra nustatytas realus pinigų D. K. perdavimo faktas.

23.       Įvertinęs byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis, ginčydami mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė paskolų, iš kurių buvo dengiamos ataskaitinio laikotarpio išlaidos gavimą pagrindžiančių objektyvių įrodymų, jų argumentai grindžiami vien paaiškinimais ir šeimos narių bei artimų draugų liudijimais, todėl sprendė, jog jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pareiškėja ir jos sutuoktinis nepateikė. Teismas konstatavo, kad sutuoktiniai nepagrindė objektyviais įrodymais pajamų šaltinių, iš kurių 2011–2013 m. laikotarpiu buvo dengiamos jų išlaidos, todėl mokesčių administratorius teisėtais ir pagrįstai pagal įvertinimą pareiškėjams nustatė mokesčio bazę ir apskaičiavo papildomai į biudžetą mokėtiną GPM.

24.       Teismas vertino, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai pareiškėjams skyrė 30 proc. GPM sumos dydžio baudą, kuri VMI pagrįstai palikta galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti, o MGK, nagrinėdama pareiškėjos ir jo sutuoktinio skundus, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą, dėl ko pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25.       Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

26.       Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas klaidingai aiškino bylos faktines aplinkybes, kadangi Lietuvos Respublikos vienkartinio turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniais. Remiantis šia nuostata, pareiškėjos teigimu, vertintina, kad būtent tik to turto, kurį buvo privaloma deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, nedeklaravus, prarandama galimybė jį laikyti realiu ir teisėtu pajamų šaltiniu. Tačiau nedeklaravus turto, kurio nereikėjo deklaruoti, t. y. piniginės lėšos iki 50 000 Lt, negalima teigti, kad S. K. neturėjo mažesnės nedeklaruotos sumos (šiuo atveju 35 000 Lt). Pareiškėja pažymi, kad bet koks mažesnis neigiamas balansas daro tiesioginę įtaką apskaičiuotam tariamai gautų nedeklaruotų gyventojų pajamų dydžiui ir mokėtino GPM dydžiui.

27.       Pareiškėjos nuomone, sudarytos paskolos sutartys atitiko visus jos būtinuosius elementus, todėl pripažintina, kad jos yra realios ir galiojančios, tuo labiau, jog abi šalys patvirtino paskolinių santykių egzistavimo faktą. Pateikti visi įrodymai, patvirtinantys paskolos sutarčių egzistavimą ir pinigų perdavimo faktą, todėl teismas visiškai nepagrįstai atsisakė pripažinti paskolų sutartis kaip pareiškėjų piniginių lėšų gavimo šaltinius.

28.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog VMI pozicija dėl kreditorių galimybių suteikti paskolą, esant tapatiems įrodymams ir identiškoms aplinkybėms, yra visiškai nenuosekli. VMI pripažįsta iš O. K. 39 000 Lt suteiktą paskolą, nes tokią pinigų sumą ji realiai galėjo sukaupti, tuo tarpu M. N. ir B. M. K. P. atveju VMI, pripažindama skolos davėjų realiai turėtas atitinkamai 30 000 Lt ir 209 300 Lt sumas, nepripažįsta šių pinigų paskolinimo fakto.

29.       Dėl baudos dydžio nustatymo pareiškėja nurodo, kad teismas ir VMI neatsižvelgė į tai, jog abu sutuoktiniai teikė daugybę paaiškinimų, papildomų dokumentų, 2016 m. birželio 29 d. mokesčių administratoriui buvo pateikti pranešimai apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, o pagal VMI įsakymo 18.2 punktą – šių aplinkybių pagrindu galėjo būti skirta nedidesnė kaip vidutinio dydžio (t. y. iki 30 proc.) bauda.

30.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

31.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

32.       Dėl pareiškėjos argumento, kad bauda buvo paskirta neatsižvelgiant į sutuoktinių elgesį, atsakovas pažymi, jog mokesčių mokėtojas pagal MAĮ 40 straipsnį privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, net jei ir būtų galima sutikti su pareiškėjos pozicija, jog sutuoktiniai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kas turėtų būti atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kita vertus, sutuoktiniai nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytais pažeidimais. Ši aplinkybė pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

33.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

34.       Klaipėdos AVMI sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei pritaria VMI atsiliepime nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI  2017 m. vasario 28 d. sprendimų Nr. 68-31 ir Nr. 68-32, taip pat Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6, kuriais konstatuota, jog pareiškėjų 2011–2013 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, ir papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių bei skirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo.

36.       Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjos D. K. mokestinio GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą
Nr. (9.6)FR0680-659.

37.       Klaipėdos AVMI atliko S. K. mokestinio GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6)FR0680-670.

38.       Patikrinimų metu nustatyta, kad D. K. ir S. K. išlaidos viršijo pajamas: 2011 m. – 166 589 Lt, 2012 m. – 99 033 Lt ir 2013 m. – 534 014 Lt suma, todėl mokesčių administratorius D. K. papildomai apskaičiavo 17 581,10 Eur GPM, o S. K. papildomai apskaičiavo 17 391,68 Eur GPM. 

39.       Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimais Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6 pakeitė minėtus patikrinimo aktus bei S. K. nurodė į biudžetą sumokėti
17 378,65 Eur GPM sumą, 5 769,58 Eur GPM delspinigių bei skyrė 5 213 Eur GPM baudą; D. K. nurodė į biudžetą sumokėti 17 568,06 Eur GPM sumą, 5 780,96 Eur GPM delspinigių bei skyrė 5 270 Eur GPM baudą.

40.       VMI, išnagrinėjusi S. K. ir D. K. skundus, 2017 m. vasario 28 d. sprendimais Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 patvirtino minėtus Klaipėdos AVMI sprendimus.  

41.       MGK, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal S. K. skundą, 2017 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. S-127 (7-80/2017) patvirtino VMI sprendimą.

42.       MGK, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal D. K. skundą, 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. S-129 (7-81/2017) patvirtino VMI sprendimą.

43.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

44.       Nesant ABTĮ 140 straipsnyje 2 straipsnyje nustatytų pagrindų šį byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

45.       Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas išlaidas laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2010 m. nepagrįstai taikė vidutinius statistinius vartojimų išlaidų dydžius, nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, suformuotos praktikos.

46.       Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

47.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

48.       Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

49.       Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

50.       Administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015 buvo sprendžiamas klausimas, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis) pagrįstai mokesčių mokėtojo išlaidas apskaičiavo pagal vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. K. ginčija išlaidų pagal vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius apskaičiavimą, kuris nėra tiesiogiai susijęs su pajamų apmokestinimu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis). Ji nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis išlaidomis patirtomis ne per laikotarpį, už kurį buvo atliktas mokestinis patikrinimas, o už laikotarpį iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, siekiant nustatyti, kokiomis lėšomis pareiškėja ir jos sutuoktinis disponavo iki mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžios. Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos
Nr. A-2210-502/2015 ir šios nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis neturi precedento galios nagrinėjamoje administracinėje byloje.

51.       MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

52.       Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

53.       Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos ir jos sutuoktinio vartojimo išlaidas už atitinkamą laikotarpį, rėmėsi objektyviais duomenimis (vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais), kurie, nesant mokesčio mokėtojų pateiktų duomenų apie turėtas išlaidas, nagrinėjamu atveju pripažinti pakankamai pagrindžiančiais mokesčių administratoriaus apskaičiuotų išlaidų dydį. Nors pareiškėja apeliacine skunde nurodo, kad jos šeimos išlaidos 1993–2010 m. laikotarpiu buvo mažesnės, negu nustatė mokesčių administratorius, tačiau konkrečių duomenų ar skaičiavimų, kokio konkrečiai dydžio buvo šeimos išlaidos, nepateikė. Apeliaciniame skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai, jog pareiškėjos sutuoktinio motina O. K. ūkininkavo ir aprūpindavo pareiškėjos šeimą maisto produktais, o drabužiai buvo perkami mažesne kaina, nepagrįsti faktiniais duomenimis ir nepaneigia mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjos šeimos išlaidų skaičiavimo. Vien tik duomenys apie tai, kad O. K. už pieną, galvijų laikymą bei pasėlius buvo mokamos išmokos, nepatvirtina, fakto, jog O. K. teikdavo maisto produktus pareiškėjos šeimai.  

54.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog mokesčių administratorius remdamasis vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis iki 2003 m. negalėjo turėti ne banke 35 000 Lt santaupų. Tačiau pripažinus, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidų ir pajamų balansą 1993–2010 m., pagrįstai išlaidas apskaičiavo pagal vidutinius statistinius vartojimo išlaidų dydžius, todėl šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

55.       Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pajamomis pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautų paskolų iš O. K., M. N. ir B. M. K. P. bei pareiškėjos gautos dovanos (49 999,99 Lt) iš jos senelės M. G..

56.       Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

57.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

58.       Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo, gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma), privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2, 3, 5, 19, 24, 25 straipsniai). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-481-438/2019).

59.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, pripažindamas, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis negavo pajamų pagal šio procesinio sprendimo 55 punkte nurodytus civilinius sandorius. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino minėtų sandorių sudarymo aplinkybes, tinkamai įvertino jų sudarymo faktą patvirtinančius duomenis, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus duomenis apie kontrahentų galimybes suteikti pareiškėjams nurodytas paskolas ar dovanoti nurodytas pinigų sumas bei padarė pagrįstą išvada, kad pareiškėjai, ginčydami mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė realų paskolų gavimą pagrindžiančių įrodymų, o savo reikalavimus grindė vien paaiškinimais ir šeimos narių bei artimų draugų liudijimais, nepateikdami jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertimo detaliai ir išsamiai motyvavo.

60.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas MAĮ nuostatas, pagrįstai pripažino, jog mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui  skyrė 30 proc. GPM sumos dydžio baudą. Pareiškėja apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl įrodymų vertinimo ir baudos dydžio, jų nekartoja.

61.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė