Civilinės bylos Nr. 2-2053/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje Nr. B2-2316-230/2011; tretieji asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, S. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su įmonės bankrotu.

Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimus negaliojančiais, teisėtumas.

Pareiškėja IĮ V. ir S. M. prekybos centras bendrasavininkė V.M. 2011 m. kovo 14 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą ir skundu dėl kreditorių susirinkimo 2011 m. vasario 25 d. nutarimo pripažinimo negaliojančiu prašė pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centras 2011 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl turto pardavimo, pirminės turto pardavimo kainos nustatymo pirmosioms varžytynėms, varžytynių vedimo tvarkos nustatymo. Nurodė, kad varžytynės negali būti vykdomos, nes vyksta ginčai dėl kreditorių reikalavimų dydžio ir Kauno apygardos teismo nutartimis yra uždrausta tenkinti kreditorių VĮ „Turto bankas“ ir VSDFV Marijampolės skyriaus ginčijamus reikalavimus. Taip pat nurodė, kad įmonės administratorius ir kreditoriai nevykdė pareigos tinkamai nustatyti parduodamo turto rinkos kainą ir, kadangi turto kaina tinkamai, t.y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nebuvo nustatyta, pirminė pardavimo vertė nustatyta neobjektyviai. Kreditoriai, pažeisdami CPK 713 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nustatė 1 procento kainos didinimo intervalą, tuo tarpu nurodytoje normoje numatyta, kad kainos padidėjimas turi būti ne mažiau kaip 3 procentai. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašo) 3 punkto nuostatos, numatančios įgaliojimus Vyriausybei nustatyti nekilnojamojo turto ir įkeisto turto pardavimo tvarką varžytynėse bei suteikiančios įgaliojimus kreditoriams nustatyti kito turto pardavimo tvarką, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams. Todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar toks reglamentavimas neprieštarauja Konstitucijai, o šią bylą sustabdyti.    

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi ieškovės skundą atmetė. Nurodė, kad argumentas, jog varžytynės negali būti vykdomos, nes vyksta ginčai dėl kreditorių reikalavimų dydžio ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi yra uždrausta tenkinti kreditoriaus VĮ „Turto bankas“ reikalavimą iki įsiteisės sprendimas byloje, kurioje yra ginčijamas ir tikslinamas šio kreditoriaus reikalavimas (analogiškai ginčijamas ir VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimas), sprendžiamo ginčo požiūriu yra nereikšmingas. Teismo priimtos nutartys, uždraudžiančios tenkinti kreditorių reikalavimus, nereiškia visų bankroto procedūrų sustabdymo, todėl bankroto procedūra gali vykti toliau ir kreditorių susirinkimas gali spręsti visus jiems įstatymo pavestus klausimus, tame tarpe ir varžytynių pravedimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymo klausimus. Konstatavo, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kreditorių atliktas pradinės kainos nustatymas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų, o kreditorių nustatyta pradinė pardavimo kaina – 3 000 000 Lt nėra per maža pardavimo kaina ir tai patvirtina faktinės varžytynių aplinkybės. ĮBĮ nenustato kainos didinimo intervalo, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas kainos didinimo intervalą nustatyti 1 procentą nuo pirminės pardavimo kainos negali pažeisti šio įstatymo reikalavimų. Nustatytas intervalas nėra neprotingas, nes jo dydis sudaro galimybę didesniam pirkėjų ratui ja pasinaudoti. Be to, nustatytas kainos didinimo intervalas pats savaime neatima ir neapriboja galimybių gauti už parduodamą turtą kuo didesnę kainą. Vien tai, kad ĮBĮ 33 straipsnis numato, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o Vyriausybė patvirtintu Aprašu kreditorių susirinkimui suteikė įgaliojimus nustatyti turto vertinimo tvarką, turto pradinę pardavimo kainą ir kainos varžytynėse didinimo intervalą, nesudaro pagrindo spręsti dėl nuostatų prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės  30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – I. pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios IĮ V. Ir S. M.prekybos centras 2011 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl turto pardavimo galimybės, kai uždrausta tenkinti patvirtintą bankroto byloje kreditorinį reikalavimą, pirminės turto pardavimo kainos nustatymo pirmosioms varžytynėms, dėl nustatyto 1 procento kainos didinimo intervalo nuo pradinės turto pardavimo kainos, varžytynių pardavimo tvarkos nustatymo; II. remiantis CPK 163 straipsnio 3 punktu ir 7 punktu sustabdyti klausimo nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: a.) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos 7, 8 ir 20 punktų normos neprieštarauja LR Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtintai normai, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat ar minėta norma neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams; b.) ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 punkto norma, nustatanti, kad bankroto administratorius įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams ir Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma, nustatanti, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei teisinio apibrėžtumo principui, taip pat konstitucijos 23 straipsnio normai, nustatančiai, kad nuosavybė neliečiama ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, be jokio teisinio pagrindo nurodė, kad ginčo atveju laikinoji apsaugos priemonė nereikšminga. Bankroto byloje Nr. B2-3650-230/2010 uždrausta administratoriui tenkinti VĮ „Turto bankas“ finansinį reikalavimą kol įsiteisės teismo sprendimas V. Ir S. M. prekybos centro bankroto byloje. Laikinosios apsaugos priemonės iki šiol nepanaikintos ir galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, byla nėra išnagrinėta.
2. Bankroto byloje Nr. B2-3650-230/2010 nustatyta aplinkybė, kad negalima tenkinti VĮ „Turto bankas“ reikalavimo, tai reiškia parduoti ir/ar perduoti VĮ „Turto bankas“ įkeistą įmonės turtą. Esant tokiai nustatytai aplinkybei, kurią konstatavo ir pats teismas šioje byloje, skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Teismas nepasisakė, kaip galėtų būti vykdoma įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnio ir 33 straipsnio nuostata perduoti įkeistą turtą įkaito turėtojui, kai teismas uždraudęs tenkinti įkaito turėtojo VĮ „Turto bankas“ kreditorinį reikalavimą.
3. Atkreiptinas dėmesys, kad VĮ „Turto bankas“ reikalavimai patvirtinti bankroto byloje įsiteisėjusiais sprendimais gali būti išbraukti iš kreditorių sąrašo. Išnagrinėjus šį ginčą gali paaiškėti, kad neveiksnūs aktyvai VĮ „Turto bankas“ nebuvo perduoti ir/ar dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių bankrutuojančios įmonės prievolės VĮ „Turto bankas“ dydis ne tik ženkliai mažintinas, bet ir tai, kad 4 944 888,27 Lt prievolės nėra. Esant tokiai situacijai kreditorių sprendimas parduoti turtą pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 dalį.
4. Įmonės ūkinė veikla viso bankroto metu yra pelninga, todėl nepardavus įmonės turto, niekaip negali būti mažinama kreditorių galimybė atgauti skolas. Bankrutuojanti įmonė nuo bankroto bylos iškėlimo dienos bankroto proceso metu iki 2009 m. lapkričio 30 d. gavo 4 669 755,99 Lt pajamų. Pasibaigus ginčams dėl VĮ „Turto bankas“ ir VSDFV Marijampolės skyriaus prievolių dydžio gali paaiškėti, kad įmonėje sukauptų lėšų pakanka atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, ir kad egzistuoja bankroto bylos nutraukimo pagrindai.
5. VSDFV Marijampolės skyrius savo atsiliepime nurodė, kad, nustatant turto vertę, buvo pateiktos kompetentingos VĮ „Registrų centras“ išvados dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertės, kuri sudaro 1 035 000 Lt, tačiau esą kreditoriai, įvertinę visas aplinkybes ir tai, kad vyksta ūkinė veikla, nustatė beveik trigubai didesnę parduodamo turto vertę. Visa tai paneigia teismo motyvą, kad nepaneigtas konkretus turto vertinimas, atliktas prieš paskelbiant turto varžytynes. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja, ginčydama turto vertę, nepateikė kitokios turto vertinimo išvados, tačiau pareiškėja pateikė vertintojų A. Bigelio, K. Kubertavičiaus, J Jarmalos įmonei priklausančio turto vertinimus bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistų grupės atliktą minėtų turto vertintojų išvadų analizę.
6. VĮ „Registrų centras“ vertinant masiniu būdu nustatė 7 964 197 Lt prekybos centro vertę. Nuo šios sumos įmonė iki pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama mokėjo nekilnojamojo turto mokestį. Teismas šių aplinkybių ir įrodymų, esančių byloje, nevertino, dėl jų nepasisakė.
7. Teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi administratoriui uždraudė vykdyti varžytynes, prieš tai neva vykusios varžytynės taip pat teismo nutartimi buvo uždraustos. Todėl nepagrįstas teismo konstatuotas faktas, kad tiek pirmiau vykdomų, tiek 2011 m. balandžio 16 d. vykusių varžytynių metu neatsirado nei vieno konkretaus apsiūlymo. Be to, informacijoje apie ginčo turto pardavimą nurodyta pardavimo data yra ne 2011 m. balandžio 16 d., bet 2011 m. balandžio 18 d.
8. VĮ „Turto bankas“ balsavo raštu su dominuojančia balso teise, t.y. sprendė ir iš esmės savo naudai nulėmė balsavimo rezultatą – nustatyti įkeisto ir neįkeisto įmonės turto pirminę pardavimo kainą varžytynėse – 3 000 000 Lt, neatsižvelgiant į turto rinkos vertę. Tik žinant tinkamai nustatytą turto rinkos kainą galima nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Toks kreditoriaus elgesys pažeidžia pareigą elgtis sąžiningai ir teisingai, nustatytą CK 1.137, 6.4 straipsniuose, bei laikytinas piktnaudžiavimu ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje jam suteikta teise disponuoti likviduojamos įmonės turtu.
9. 1 procento kainos didinimo intervalas pažeidžia CPK 713 straipsnio 4 dalies normoje nustatytą reikalavimą, kad jeigu parduodamo turto pradinė kaina viršija šimtą tūkstančių litų, parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi būti ne mažiau kaip 3 procentai. Teismas be jokio teisinio pagrindo pripažino kreditorių susirinkimo nustatytą vieno procento kainos padidėjimą pagrįstu, t.y. 30 000 Lt vietoje 90 000 Lt, taigi vadovavosi ne įstatymu nustatyta norma.
10. Bankroto administratoriui pardavus pareiškėjos individualiai įmonei priklausantį turtą remiantis poįstatyminio teisės akto, t.y. Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo nuostatomis, būtų pažeistos įmonės, kaip turto savininkės, nuosavybės teisės.
11. Nuosavybės teisės praradimas turi būti reglamentuojamas tik įstatymu, bet ne žemesnės galios teisės aktu. Teismas turi pasisakyti, ar gali būti bankrutavusios įmonės turto pardavimas organizuojamas pagal poįstatyminį teisės aktą – Vyriausybės nutarimą.
12. Teismas, vienareikšmiškai atsižvelgdamas bei vertindamas tik atsakovui palankius įrodymus, ginčijamą procesinį sprendimą grindė subjektyviu bei nevisapusišku aplinkybių ir įrodymų įvertinimu, kas prieštarauja CPK 185 straipsnio 1 daliai ir 263 straipsniui.

Tretysis asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, todėl tretysis asmuo turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkime ir priimti sprendimus, priklausomai nuo kreditorinio reikalavimo dydžio. Aplinkybė, jog praėjus beveik 7 metams po bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmonės savininkai vis dar ginčija tam tikrų kreditorių, tarp jų ir VSDFV Marijampolės skyriaus, reikalavimų dydį, negali būti pakankamas, juolab besąlyginis,  pagrindas atidėlioti bankroto procedūras, nes tai neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius. Taigi, apeliantės iniciatyva pradėti teisminiai ginčai nėra pakankamas pagrindas atidėlioti bankroto procedūras, šiuo atveju, turto pardavimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad civilinė byla Nr. 2-1053-230/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo patikslinimo išspręsta Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi VSDFV Marijampolės skyriaus naudai.
2. Kreditorių susirinkimas vyko teisėtai, kreditoriams tinkamai pranešta apie kreditorių susirinkimo vietą, laiką, darbotvarkę, kreditoriai pareiškė savo nuomonę visais darbotvarkėje numatytais klausimais, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant priėmimo tvarkos ir yra teisėtas.
3. ĮBĮ 23 straipsnyje yra numatytos kreditorių susirinkimo teisės. Viena iš jų – tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą. Be to, Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Tai reiškia, kad ir kainos didinimo varžytynėse intervalo nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai.
4. Parduodant ir perduodant bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtą, kartu su ĮBĮ turi būti taikoma Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka , o ne, kaip teigia ieškovė, CPK nuostatos dėl išieškojimo iš turto bei turto pardavimo iš varžytynių. Tuo tarpu kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
5. Ieškovės prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo yra atmestinas. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis numato nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės turto realizavimo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad byloje nurodytos teisės normos galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
6. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje pasisakė tiek dėl pradinės turto kainos patvirtinimo, tiek dėl kainos didinimo varžytynėse intervalo, tiek dėl ĮBĮ nuostatų bei Turto pardavimo iš varžytynių tvarkos nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, dėl kurių teismai jau yra pasisakę.

Tretysis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantė iš esmės tais pačiais pagrindais ir tais pačiais motyvais jau skundė įmonės kreditorių susirinkimo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimą. Kauno apygardos eismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė šį skundą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą žemesnės instancijos teismo sprendimą.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 28 d, nutartimi nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad yra visos ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto. Nurodytoje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ta aplinkybė, jog praėjus penkeriems metams po bankroto bylos iškėlimo, įmonės savininkai vis dar ginčija tam tikrų kreditorių reikalavimų dydį, negali būti pakankamas, juolab besąlyginis, pagrindas atsisakyti pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes tai neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius. Taigi skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais dėl kurių pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – vykstantys pareiškėjos iniciatyva teisminiai ginčai nėra pagrindas atidėlioti bankroto procedūras (šiuo atveju, turto pardavimą). Be to, VĮ „Turto bankas“ reikalavimai bankroto byloje patvirtinti įsiteisėjusiomis nutartimis.
3. Dėl užsitęsusių bankroto procedūrų įmonė iš bankroto proceso metu sukauptų lėšų, kurios galėtų būtų nukreiptos kreditorių reikalavimams tenkinti, patiria nemažai išlaidų būtiniausiems prekybos centro darbams. Šios aplinkybės mažina įmonės nekilnojamojo turto  vertę ir daro neigiamą įtaką bendrovės veiklai bei mažina kreditorių galimybes susigrąžinti skolas.
4. Apeliantė savo elgesiu nepaiso ir pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taip pažeidžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti bankroto instituto keliami tikslai – realizuoti bankrutuojančios įmonės turtą taip, kad kreditoriai patirtų kuo mažesnius nuostolius dėl bankroto.

              Tretysis asmuo S. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų ar Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka (Aprašas) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams, ir ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei teisinio apibrėžtumo principui bei Konstitucijos 23 straipsniui. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. V. M. skundo argumentą, kad vyksta ginčai dėl kreditorių reikalavimų dydžio, tame tarpe ir įkaito turėtojo VĮ „Turto bankas“ reikalavimo dydžio nustatymo, ir kad Kauno apygardos teismas uždraudė administratoriui tenkinti įkaito turėtojo kreditoriaus VĮ „Turto bankas“ finansinį reikalavimą IĮ V. Ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, Kauno apygardos teismas be jokio teisinio pagrindo laiko ginčo požiūriu nereikšmingu. Bankroto administratorius, kreditorių susirinkimas neturi teisės be teismo procesinio sprendimo keisti teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos. Skundo patenkinimas iš esmės reikštų grąžinimą į buvusią iki pažeidimo padėtį bei galimybės teisėtai atlikti vykdymo veiksmus sudarymą.
2. Nei ĮBĮ, nei Apraše nėra nustatyta parduodamo turto vertinimo tvarka. Kasacinio teismo praktika dėl tinkamo varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymo teisės normų taikymo ir aiškinimo yra iš esmės suformuota ir orientuota į tai, kad tai visų pirma yra antstolio (konkrečiu atveju administratoriaus, atliekančio antstolio funkcijas), kaip valstybės įgalioto asmens, pareiga. Todėl ĮBĮ ir Aprašo nuostatų interpretavimas kaip teisės kreditoriams atlikti turto vertinimą suteikimas nedera su Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis. Šis įstatymas taip pat nustato, kad turto vertinimą gali atlikti tik atitinkamus reikalavimus atitinkantys fiziniai asmenys ir įmonės, todėl akivaizdu, kad administratorius ir įmonės kreditoriai neatitinka turto vertintojams nustatytų reikalavimų.
3. Kreditoriai, įvertinę visas aplinkybes ir tai, kad vyksta ūkinė veikla, nustatė beveik trigubai didesnę parduodamo turto vertę nei tą, kurią nustatė VĮ „Registrų centras“, t.y. 1 035 000 Lt. Neįvertinta aplinkybė, kad V. Ir S. M. prekybos centro vertė nustatyta masiniu būdu ir yra 7 964 197 Lt.
4. VĮ „Registrų centras“ turto vertinimas, kuriame vertintojas nėra išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, bet yra išdėstęs išvadą dėl turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant parduodamo turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.
5. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl įmonės savininkų pateiktų įmonei priklausančio nekilnojamojo turto vertinimų.
6. Remtis faktu, kad varžytynės jau buvo skelbtos ir neįvyko, neatsiradus pirkėjų, negalima, nes abiem atvejais buvo apribota teisė vykdyti varžytynes: teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi administratoriui uždraudė vykdyti varžytynes, prieš tai neva vykusios varžtynės taip pat teismo nutartimi buvo uždraustos.
7. Skundžiama nutartis nepagrįsta, nes prieštarauja CPK 718 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų CPK numatyta tvarka nustatytos turto kainos. Be to, CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra, tačiau konkrečiu atveju ji neįvykdyta.
8. CPK 713 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip tris procentus pradinės turto pardavimo kainos, jeigu parduodamo turto pradinė kaina viršija šimtą tūkstančių litų. ĮBĮ nėra normos, nustatančios kainos didinimo intervalą. Taigi, be jokio teisinio pagrindo nustatytas 1 procento didinimo intervalas parduotinam turtui.
9. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti Vyriausybės ir kreditorių teisę reglamentuoti turto pardavimo iš varžytynių tvarką, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai normai, kad nuosavybės teisę gina įstatymai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisinio apibrėžtumo principui.
10. ĮBĮ ir Aprašo nuostatų interpretavimas, kaip suteikiančių teisę kreditoriams atlikti turto vertinimą, nedera su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis. Toks teisinis reglamentavimas yra nelogiškas, prieštaringas ir neaiškus, o tai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei teisinio apibrėžtumo principams. Be to, tai reiškia, kad Lietuvos Respublika negarantuoja visiems savininkams vienodos teisių apsaugos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino bankrutuojančios individualios įmonės savininkės skundo dėl įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų dėl turto pardavimo, pirminės turto pardavimo kainos nustatymo pirmosioms varžytynėms, varžytynių vedimo tvarkos nustatymo.

Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimo ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

Taigi įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Todėl sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija - bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (CK 1.5 str., 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.).

Vykdant bankrutuojančios įmonės įkeisto turto pardavimą iš varžytynių, pagal analogiją CPK nuostatos nėra taikomos, kiek šiuos klausimus reglamentuoja specialios teisės normos, įtvirtintos ĮBĮ ar Apraše (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 33 str. 5 d., Aprašo 1, 2 punktai). Jau minėta, kreditoriai patys nustato iš varžytynių parduodamo įkeisto turto pradinę pardavimo kainą ir tvarką (Aprašo 7 punktas). Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, kad kreditoriai, remdamiesi jiems suteiktais įgalinimais nustatę 1 procento iš varžytynių parduodamo turto kainos didinimo intervalą, pažeidė CPK 713 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad parduodant turtą, kurio pradinė kaina viršija vieną šimtą tūkstančių litų, pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip tris procentus pradinės turto pardavimo kainos. Nurodyta civilinio proceso įstatymo norma yra taikoma priverstine tvarka realizuojant skolininko turtą ne bankroto procese, tai yra proceso teisės norma, apibrėžianti bendrąją varžytynių vedimo tvarką, nevykdant bankroto procedūrų. Atsakovo kreditoriams nėra draudžiama nustatyti kitokią, nei įtvirtinta CPK, pradinės turto pardavimo kainos pakėlimo tvarką. Juo labiau, kai šia tvarka nėra apsunkinamos bankrutuojančios įmonės teisės, lyginant su tomis, kurios įtvirtintos CPK, kadangi kreditoriai nustatė dar mažesnį, o ne didesnį, nei numatyta CPK, iš varžytynių parduodamo turto pradinės pardavimo kainos kėlimo intervalą. Tuo pačiu nevaržomos ir varžytynėse dalyvaujančių pirkėjų teisės, nes jie visuomet gali pasiūlyti didesnę kainą. Pastebėtina, kad tapatūs apeliantės argumentai buvo atmesti ir anksčiau apeliacine tvarka išnagrinėjus jos atskirąjį skundą dėl atsakovo kito kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo taip pat nutarta nustatyti 1 procento iš varžytynių parduodamo turto kainos didinimo intervalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1519/2010). 

Vertinant, ar pagrįstas apeliantės prašymas stabdyti nagrinėjamą bylą ir su paklausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išsiaiškinta, ar ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, nustatantys, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nurodytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, taip pat ar Aprašo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams, pastebėtina, kad šiuo klausimu Lietuvos apeliacinis teismas jau yra pasisakęs 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1519/2010, kurioje apeliantė kėlė tą patį klausimą. Bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis numato nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės turto realizavimo, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės nurodytos teisės normos galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Kolegija taip pat pažymėjo, jog vien tai, kad Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnis numato, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o Vyriausybė patvirtintu Aprašu kreditorių susirinkimui suteikė įgaliojimus nustatyti turto vertinimo tvarką, turto pradinę pardavimo kainą ir kainos varžytynėse didinimo intervalą, nesudaro pagrindo spręsti dėl Aprašo atitinkamų nuostatų prieštaravimo  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostatai, konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prie įstatymą principams. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad taikomų įstatymo normų atitiktis Konstitucijai – viena iš būtinų teisinės valstybės principo sudėtinių dalių. Pagal Konstituciją į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo normos konstitucingumo gali kreiptis ir bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis). Civilinio proceso įstatymas detalizuoja, kad civilinėje byloje teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl taikomo teisės akto atitikties konstitucinėms nuostatoms, jei nusprendžia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams. Tokiu atveju teismas bylą sustabdo (CPK 3 str. 3 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikoje nėra įtvirtinta individualaus konstitucinio skundo bei asmenų tiesioginio kreipimosi į Konstitucinį Teismą teisė. Abejoti taikomo teisės akto konstitucingumu gali visi dalyvaujantys byloje asmenys, tačiau tik teismas, o ne  šie asmenys, turi teisę ir įgaliojimus kreiptis su paklausimu į konstitucinės priežiūros instituciją. Įstatymo norma neatitinka Konstitucijos tuomet, jeigu joje įtvirtinta taisyklė aiškiai nedera su pamatiniais principais demokratinėje visuomenėje. Tai, kad įstatymų leidėjas pavedė tam tikru klausimu sprendimo priėmimo teisę įstatymų vykdomajai valdžiai, o pastaroji nustatė aiškią teisės taikymo taisyklę, pagal kurią bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi teisę spręsti dėl tam tikros rūšies turto pardavimo tvarkos ir sąlygų, nereiškia, kad nuosavybės perleidimą įteisina vykdomoji valdžia ar juo labiau kiti asmenys, taip pat nereiškia, kad tokia įstatymo norma neatitinka pamatiniams teisinės valstybės principams. Kaip minėta, kreditoriai turi suinteresuotumą turtą parduoti už kuo didesnę kainą ir gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto byloje. Spręsdami klausimą dėl turto pardavimo jie turi vadovautis bendraisiais teisės principais ir parduodamo turto vertę pagrindžiančiais dokumentais, kreditorių susirinkime priimtus sprendimus teismine tvarka gali skųsti ne tik kreditorių susirinkime dalyvavę, bet ir jame nedalyvavę kiti kreditoriai, taip pat įmonės savininkai, bankroto administratorius. Todėl nėra pagrindo nesutikti su šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-1519/2010) padarytomis išvadomis dėl taikytų teisės aktų atitikties konstitucinėms nuostatoms. Šie argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkime nustatyta teisinga pradinė turto pardavimo kaina, jis gali būti pardavinėjamas iš varžytynių.

Dėl apeliantės argumentų, kad kreditorių susirinkimas 2011 m. vasario 25 d. nutarimu darbotvarkės 2 klausimu, nesant duomenų apie viso įmonės turto vertę, nepagrįstai nustatė per mažą iš varžytynių parduodamo šios įmonės turto kainą (3 000 000 Lt),  o VĮ „Turto bankas“ apskritai neturėjo balso teisės kreditorių susirinkime, pažymėtina, jog kreditorių susirinkime dalyvauja ir turi teisę balsuoti tie kreditoriai, kurių kreditorinius reikalavimus patvirtino teismas (ĮBĮ 24 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovų nekilnojamasis turtas yra įkeistas VĮ „Turto bankas“, kurio 5 380 795,14 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą patvirtino Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 28 d. nutartimi. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Nepaisant to, kad tarp atsakovų ir VĮ „Turto bankas“ vyksta teisminiai ginčai, VĮ „Turto bankas“ tebėra atsakovo kreditorius, o jo  teisė balsuoti atsakovo kreditorių susirinkimuose nėra apribota teismine tvarka. Tik nuginčijus įkeitimo sandorius ir teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtintą VĮ „Turto bankas“ kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, galima kelti klausimą dėl priimtų nutarimų negaliojimo dėl esminių procedūrinių pažeidimų. Kaip minėta, apeliantė nepateikė tokių duomenų, todėl darytina išvada, kad VĮ „Turto bankas“ turėjo teisę dalyvauti bei balsuoti 2011 m. vasario 25 d. kreditorių susirinkime sprendžiant klausimus, susijusius su turto pardavimu, ir šiuo apeliantės nurodytu argumentu pripažinti ginčijamą susirinkimo nutarimą negaliojančiu nėra pagrindo. Papildomai pažymėtina, jog teismo išvados turi būti grindžiamos faktais, o ne prielaidomis apie galimai ateityje atsirasiančias aplinkybes. Tai, kad teismine tvarka yra ginčijami vieni ar kiti įmonės kreditoriaus atlikti veiksmai ar priimti sprendimai, nereiškia, kad pagal teisės reikalavimas (tokia prezumpcija galioja, nes ji nepaneigta byloje) priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas yra neteisėtas ir negalioja, kad negalima pardavinėti turto iš varžytynių už kainą, kurią gali sumokėti potencialus pirkėjas. Taip pat aplinkybė, kad toje byloje Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę ir uždraudė administratoriui iki sprendimo įsiteisėjimo byloje tenkinti ginčijamą VĮ „Turto bankas“ kreditorinį reikalavimą, nesudaro pagrindo uždrausti kreditorių susirinkimui spręsti turto pardavimo klausimų. V. M. reikalavimo, kuriuo ginčijama VĮ „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo dalis (4 944 888,27 Lt), patvirtinta V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje (civ. bylos Nr. B2-1473-230/2011), patenkinimas galėtų turėti teisinės reikšmės tik sprendžiant klausimą dėl pardavus turtą gautų lėšų tarp kreditorių paskirstymo.

Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad nepardavus įkeisto turto, jis negalės būti perduotas atsakovo kreditoriui VĮ „Turto bankas“. Byloje sprendžiamas klausimas dėl turto, tarp jo ir įkeisto, pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, o ne įkeisto turto perdavimo įkaito turėtojui. Tokio klausimo kreditorių susirinkimas nesprendė ir ginčo dėl to nėra. Be to, apeliantė ginčija tik dalį AB „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo ir 1 012 364,77 Lt kreditorinio reikalavimo neginčija.

Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad reikia naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, nes nėra išspręstas jos paduoto ieškinio dėl kito kreditoriaus VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo, patvirtinto atsakovo bankroto byloje, patikslinimo (civ. bylos Nr. 2-1053-230/2011). Iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė šį V. M. ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civ. bylos Nr. 2-1237/2011).

Byloje sprendžiant, ar kreditorių susirinkime nustatyta ginčo turto pardavimo kaina yra teisinga ir nepažeidžia įmonės interesų, pastebėtina tai, kad apeliantė dar ankstesnėje byloje kėlė tokį pat klausimą, kai ginčijo 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo taip pat buvo nutarta pirminę turto pardavimo kainą varžytynėse nustatyti 3 000 000 Lt. Kaip ir atskirąjį skundą nagrinėjamoje byloje, taip ir aną skundą apeliantė grindė iš esmės tais pačiais argumentais, t. y. kad įmonės nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra 7 964 197 Lt, taip pat tuo, kad kreditoriai ir teismas nepagrįstai nesivadovavo turto vertintojo VĮ Registro centro 2009 m. rugsėjo 1 d. išvadomis dėl turto vertės. Jau minėta, jog pirmosios instancijos teismas V. M. skundo netenkino, o apeliacinės instancijos teismas žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą paliko nepakeistą. Nors apeliantė ginčija kitą kreditorių susirinkimo nutarimą, tačiau šiuo nutarimu analogiškai išspręstas tas pats klausimas, t. y. teismas nepripažino nutarimo parduoti turtą iš varžytynių už pradinę 3 000 000 Lt sumą negaliojančiu. Pakartotinai pasisakyti dėl tų pačių argumentų nėra pagrindo. Tuo pačiu reikia sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad tik žinant tinkamai nustatytą turto rinkos kainą galima nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ir po 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimo, kuriuo nutarta turtą parduoti iš varžytynių už pradinę 3 000 000 Lt kainą, jo parduoti nepavyko. Todėl nustatymas dar didesnės kainos, kai rinkoje turtas neperkamas už kreditorių nustatytą kainą, neatitinka protingumo kriterijaus.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimų nutarimų dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos priėmimą ir teisingai išsprendė šiuos klausimus. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                           Artūras Driukas

                                                                                                                   Danutė Milašienė

                                                                                                                            Egidijus Žironas