Civilinė byla Nr. 3K-3-322/2006
Procesinio sprendimo kategorija 121 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. T. ir A. T. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; suinteresuoti asmenys: S. K., G. T.; institucija, duodanti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė 1982 m. lapkričio 6 d. įregistruotą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; nurodė, kad daugiau nei trejus metus negyvena kartu, netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo; santuokoje gimė du vaikai: sūnus D., gim. 1984 m. balandžio 24 d., ir duktė G., gim. 1989 m. rugsėjo 10 d. Sutuoktiniai prašė patvirtinti parengtą ir teismui pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pareiškėjas A. T. turi kreditorinių įsipareigojimų S. K., juos prisiima vykdyti. Pareiškėjai prašymą grindžia CK 3.51, 3.52 straipsniais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2005 m. liepos 8 d. sprendimu prašymą patenkino; pareiškėjų santuoką, įregistruotą 1982 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; patvirtino sutuoktinių 2005 m. kovo 30 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių; joje sutuoktiniai susitarė, kad po santuokos nutraukimo nepilnametės dukters G., gim. 1989 m. rugsėjo 10 d., gyvenamoji vieta nustatoma su motina L. T.; dukters bendravimo su tėvu tvarka nenustatoma; santuokos metu įgytas butas (duomenys neskelbtini) dalijamas taip, kad L. T. atitenka 2/3 dalys, o A. T. – 1/3 dalis; išlaikymą nepilnametei dukteriai tėvas A. T. laikotarpiu nuo 2002 m. kovo 30 d. iki jos pilnametystės teikia jam po turto padalijimo tenkančia 1/3 buto dalimi; santuokoje įgytas automobilis „VAZ 2106“ (duomenys neskelbtini) atitenka A. T. asmeninėn nuosavybėn; A. T. prisiima skolinius įsipareigojimus kreditoriui S. K.; buvę sutuoktiniai nereiškia jų tarpusavio išlaikymo klausimo. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad pareiškėjų santuoka faktiškai iširo, negalima tikėtis, jog jie vėl pradės gyventi kartu. Teismas nustatė, kad buvę sutuoktiniai butą (duomenys neskelbtini) įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise; A. T., skolingo kreditoriui S. K., dalis bendrojoje nuosavybėje nebuvo nustatyta; byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja L. T. su A. T. už skolas nurodytam kreditoriui atsako solidariai, todėl teismas laikė tinkama sutarties sąlygą, kad A. T. kreditoriui prisiima vykdyti skolinius įsipareigojimus. Teismo vertinimu, sutartyje įtvirtintas nukrypimas nuo bendro turto dalių lygybės principo yra pagrįstas, nes taip buvę sutuoktiniai įvertino jų dalyvavimo tvarkant ir išlaikant bendrą turtą reikšmę, taip pat nepilnametės dukters, kuri lieka gyventi su motina, interesus. Kartu teismas pripažino, kad kreditorius S. K., įgyvendindamas teises, negali jų suabsoliutinti, taip paneigti pareiškėjų teisę šiems susitarti dėl turto padalijimo, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjai, susitardami dėl jiems tenkančių turto dalių, elgiasi nesąžiningai, nes byloje esantys duomenys rodo, jog A. T. nerūpestingai tvarko turtinius, finansinius reikalus. Teismas taip pat motyvavo, kad sutartyje nustatytas nepilnametės dukters išlaikymo būdas – teikti tam tikrą turto dalį – atitinka A. T. turtinę padėtį ir dukters interesą, nes, A. T. kreditoriaus reikalavimu pardavus buto dalį iš varžytynių, nebūtų užtikrinta vaiko teisė iki pilnametystės likti gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje. Vertindamas kreditoriaus S. K. argumentus, teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dirba ir gauna atlyginimą, todėl gali grąžinti skolą kreditoriui. Teismas byloje prioritetiškai vertino nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsaugą ir gynimą, todėl šiuo aspektu sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių laikė pagrįsta. Teismas priteisė iš pareiškėjų po 26,70 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. K. apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje, nurodė, kad nebuvo pažeistos teritorinio teismingumo taisyklės, nes pareiškėja prašymą pateikė teismui pagal faktinę gyvenamąją vietą (CK 2.16, 3.52 straipsniai). Kadangi pareiškėjai įgijo butą (duomenys neskelbtini) būdami santuokoje, tai pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šis turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, laikė teisinga (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.88 straipsnis). Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad suinteresuotas asmuo (kreditorius) S. K. nepateikė įrodymų, jog A. T. ir jo sudaryti paskolos sandoriai susiję su A. T. šeimos poreikių tenkinimu, todėl pagal kreditoriaus reikalavimą negali būti išieškoma iš šeimos turto (CK 3.85 straipsnio 3 dalis). Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir argumentavo, jog sutuoktinių susitarimas dėl bendro turto padalijimo dalių, taip pat dėl išlaikymo nepilnametei dukteriai pasirinkto būdo atitinka materialinės teisės normas; vieno iš sutuoktinių kreditorius negali suabsoliutinti savo teises, varžyti sutuoktinių pasirinkimo dalyti bendrą turtą jų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjai sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių siekė pirmiausia apginti nepilnametės dukters interesus, tai, kolegijos vertinimu, atitinka Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatyme įtvirtintą prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti teismui pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl pareiškėjo A. T. skolos suinteresuotam asmeniui grąžinimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1491/2002); bylą nagrinėję teismai pripažino, kad kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 straipsnis). Teismai taip pat konstatavo, kad skola negrąžinama nuo 1998 metų, todėl netenkino skolininko prašymo išdėstyti paskolos mokėjimą jo nurodytu būdu, t. y. periodinėmis išmokomis per 25 metus, pripažinę, jog taip būtų pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai bei išieškotojo interesai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Teismai turėjo remtis nurodytos bylos sprendimuose nustatytų faktų prejudicine galia, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai padarė išvadą, kad skolininkas A. T. gali skolą grąžinti periodinėmis išmokomis iš atlyginimo. Teismas nepagrįstai patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal ją A. T. neteko nekilnojamojo turto, į kurį gali būti nukreiptas 86 000 Lt skolos išieškojimas. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad teismai pažeidė CPK 18 straipsnį, 182 straipsnio 2 punktą, CK 1.2 straipsnio 1 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį.
2. Teismai pažeidė CK 3.118 straipsnyje įtvirtintas bendro sutuoktinių turto nustatymo ir dalijimo taisykles. Pagal CK 3.118 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas, o pagal nurodyto straipsnio 2 dalį iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Tik tada, kai, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis dalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis). Teismų patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria skolininkas atsisako jam tenkančios turto dalies, prieštarauja nurodytoms teisės normoms, ne tik kreditoriaus, bet ir viešajam interesui, nes taip paneigiami įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas, neišvengiamumas ir CK 6.38 straipsnyje nustatyti prievolių vykdymo principai.
3. Teismai netinkamai taikė CK 3.84 straipsnį, dėl to nepagrįstai butą (duomenys neskelbtini) pripažino šeimos turtu. Šeimos turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa (CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktas); kadangi teismai konstatavo, kad pareiškėjai trejus metus kartu negyvena nurodytoje gyvenamojoje patalpoje, tai pagal CK 3.86 straipsnio 1 dalį šeimos turto teisinis režimas laikytinas pasibaigusiu sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Dėl neteisingo nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo nebuvo apginta kreditoriaus teisė išieškoti skolą iš nurodyto turto.
4. Neteisinga teismų išvada, kad Nekilnojamojo turto registre nepagrįstai įregistruota sutuoktinių bendrosios dalinės nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), nes pagal 1992 m. liepos 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį jį įgijo abu sutuoktiniai ir jiems tenkančios dalys nenustatytos. Ši teismų išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai imperatyviajai nuostatai, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra pakeisti ar nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
5. Pareiškėjas 1995 metais skolinosi iš suinteresuoto asmens pinigus, kai jo šeima neturėjo pragyvenimo šaltinio, todėl paskola buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti. Sandorių sudarymo metu galiojusio SŠK 25 straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 3.109 straipsnyje nustatyta tokiais atvejais solidarioji sutuoktinių atsakomybė. Bylą nagrinėję teismai neargumentavo, kodėl neatsirado solidarioji sutuoktinių prievolė atlyginti skolą kreditoriui; pripažinus, kad pagal prievoles, kylančias iš paskolos sutarčių, sutuoktiniai atsako solidariai, nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo laikytinas teisiškai nepagrįstu.
6. Teismai, patvirtinę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nepagrįstai nukrypo nuo CK 3.117 straipsnyje įtvirtinto sutuoktinių bendro turto dalių lygybės principo, nes netinkamai taikė CK 3.123 straipsnio nuostatas dėl aplinkybių, kurias nustatęs, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo; toks nukrypimas taikytinas išimtiniais atvejais, jis turi būti teisiškai pagrįstas ir negali pažeisti trečiųjų asmenų interesų. Teismų argumento, kad L. T. skirtina didesnė turto dalis, nes A. T. skolos rodo jį esant nerūpestingą tvarkant turtinius bei finansinius reikalus, negalima pripažinti tinkamu CK 3.123 straipsnio normos taikymu. A. T. yra skolingas kreditoriui 86 000 Lt, nukrypus nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir skolininkui realiai paskyrus tik 100 Lt vertės turtą skola nebus atlyginta.
7. Pareiškėjų prašymas pateiktas teismui, pažeidžiant teismingumą, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnis). Pateikto pareiškimo teismingumui nustatyti taikytina CK 3.52 straipsnio 1 dalis, pagal kurią bendras sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Teismai nepagrįstai pareiškėjos gyvenamajai vietai nustatyti rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. vaiko teisių apsaugos tarnybos akte nurodyta aplinkybe, kad pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), todėl pareiškimas teismingas Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės teismui; tačiau suinteresuotas asmuo tam prieštaravo ir pateikė duomenis, kad pareiškėja kitose civilinėse bylose deklaravo savo gyvenamąją vietą kartu su A. T. – (duomenys neskelbtini), šiam butui teismai pripažino šeimos turto statusą. Teismai pareiškėjos gyvenamajai vietai nustatyti netinkamai taikė CK 2.16, 2.17 straipsnių normas.
8. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas būtų nevykdęs pareigos išlaikyti nepilnametę dukterį ir būtų skolingas. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirba ir gauna nuolatines pajamas, tai yra galimybė teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai; išlaikymą turi teikti abu tėvai, turi būti atsižvelgiama į protingus vaiko poreikius. Laikant orientaciniu išlaikymo dydžio kriterijumi minimalios mėnesio algos dydį, dukters išlaikymui tektų 7500 Lt, o išlaikymo dydį periodinėmis išmokomis kas mėnesį skaičiuojant po 200 Lt – 12 000 Lt, tuo tarpu A. T. tenkančios 1/3 buto dalies rinkos vertė yra 46 000 Lt; todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismo patvirtintas išlaikymas atitinka CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių visetą. Vaiko teisės turi būti ginamos, tačiau negali būti suabsoliutintos ar panaudotos tam, kad kreditoriaus interesai nukentėtų arba taptų neginamais. Tokia vaiko teisių gynyba neatitinka teisingumo principo, kuris reikalauja siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. prieš A. K., bylos Nr. 3K-3-288/2003).
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja L. T. prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnyje nustatytų reikalavimų, dėl to kasacinis procesas turi būti nutrauktas. Pateikiant prašymą apylinkės teismui, nebuvo pažeistos teismingumo taisyklės, nes CK 3.52 straipsnyje įsakmiai neapibrėžta gyvenamoji vieta – nuolatinė, pagrindinė, faktinė ar laikina. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nėra tokių sąlygų, kad teismas galėtų konstatuoti vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ar būtų nustatytas per didelis ar netinkamos formos išlaikymas nepilnametei dukteriai; kadangi tėvo gaunamomis pajamomis negalima užtikrinti tinkamo nepilnametės dukters poreikių tenkinimo, teisingai pasirinkta išlaikymo forma turto dalimi. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad butui netaikytinas šeimos turto teisinis režimas dėl to, kad sutuoktiniai gyvena skyrium; gyvenimas skyrium galimas ir tada, kai sutuoktiniai gyvena viename bute (CK 3.84, 3.85, 3.86 straipsniai); šeimos turto teisinis režimas galioja nepilnamečiams vaikams. Sutuoktiniai susitarė nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgdami išimtinai į nepilnametės dukters interesus (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių solidariąją atsakomybę; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima spręsti dėl subjektų, atsakingų už prievolės įvykdymą; tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai visapusiškai ištyrė ši klausimą ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėja nėra solidarioji skolininkė ir solidariai atsakinga už skolą. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis); kreditorius neįrodė, kad prievolė yra solidari. Prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis (CK 3.92 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas A. T. prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad pagal CPK 347 straipsnį kasacinis procesas nutrauktinas, nes kasacinio skundo prašymas suformuluotas netinkamai; prašoma panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimą, bet jo nuorašo nepridedama. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias su vaikų teisėmis susijusius santykius, pirmiausia turi vadovautis vaiko interesais (CK 3.3 straipsnis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Tėvai turi teisę pasirinkti ir prašyti teismo priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui tokia CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta forma, kuri atitinka vaiko interesus. Pareiškėjų pasirinktam išlaikymo būdui turėjo įtakos pareiškėjo nedidelės pajamos, taip pat tai, kad iš jų vykdomas išieškojimas kreditoriaus naudai; skola didelė, todėl ir pardavus pareiškėjui tenkančio buto dalį, išieškojimas iš atlyginimo nebūtų nutrauktas, susidarytų situacija, kad jis dukteriai nebegalėtų teikti išlaikymo nei turtu, nei periodinėmis išmokomis. Teismų išvadą, kad už skolą kreditoriui yra atsakingas tik jis, laiko pagrįsta ir teisinga, o kasacinio skundo argumentą dėl CK 3.109 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo – atmestinu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Pareiškėjų santuoka įregistruota 1982 m. lapkričio 6 d., santuokoje gimė du vaikai: sūnus D., gim. 1984 m. balandžio 24 d., duktė G., gim. 1989 m. rugsėjo 10 d. Sutuoktiniai abiejų vardu 1992 m. liepos 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo (privatizavo) butą (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre įregistruota pareiškėjų dalinės nuosavybės teisė (po 1/2 dalį) į nurodytą butą. Iš A. T. išieškoma skola kreditoriui S. K. Teismas nutraukė pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Kreditorius ginčija nurodytos sutarties dalį, kuria padalytas sutuoktinių bendras turtas ir nustatytas išlaikymas nepilnametei dukteriai turtu, taip pat civilinės bylos teismingumą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; šią funkciją vykdydamas, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentų esmė yra tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, nepašalino jame nurodytų teisės pažeidimų.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad pareiškėjai siekia tokių jų santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo teismo sprendimu, kurie esmingai pažeistų kasatoriaus interesus, nes nebūtų galima nukreipti jo kreditorinių reikalavimų išieškojimo į dalijamą pareiškėjų turtą. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu pateiktas sąmoningai pažeidžiant civilinės bylos teismingumą; pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos nustatyti tinkamą teismingumą (CPK 137 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas neištyrė apeliantų argumentų dėl nurodyto pažeidimo. Teisėjų kolegija, pirmiausia tirdama šį kasacinio skundo argumentą dėl procesinės teisės normų pažeidimo, pažymi, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui (CK 3.52 straipsnis, CPK 538 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra rūšinio ir išimtinio teismingumo taisyklių pažeidimas; šiuo atveju nekalbama apie rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklių pažeidimą, todėl yra nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Tinkamas įstatymų taikymas yra viešasis interesas, todėl civilinių bylų teismingumą reglamentuojančių kitų procesinės teisės normų pažeidimas, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį taip pat gali būti pagrindas sprendimui panaikinti. Netoleruotini teisės pažeidimai, padaryti įgyvendinant su teismingumo įvykdymu susijusius įstatymų reikalavimus. Kai apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, kad asmenys kreipėsi į teismą sąmoningai pažeisdami teritorinio teismingumo taisykles, būtina ištirti ir įvertinti, ar iš tikrųjų pažeistos nagrinėjamos civilinės bylos priskyrimą tam tikram apylinkės teismui nustatančios teisės normos, ar dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu; tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti ir įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Vykdydamas CPK 320 straipsnio normas dėl bylos nagrinėjimo ribų ir CPK 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui, apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime privalo išanalizuoti apeliacinio skundo argumentus ir dėl visų jų motyvuotai pasisakyti, taigi visi teiginiai, esantys apeliacinės instancijos teismo nutartyje, turi būti motyvuoti.
Asmens gyvenamoji vieta yra materialinės teisės institutas. CK 2.12 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurias nustatoma, kurioje valstybėje (jos teritorijos dalyje) yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta; šie klausimai aktualūs tarptautinės privatinės teisės santykiuose. Šiuo atveju abu pareiškėjai gyvena Vilniuje, čia turi santuokos metu įgytą butą. Taikant CK 3.52 straipsnio ir CPK 538 straipsnio normas dėl civilinės bylos teismingumo, pareiškėjų gyvenamoji vieta nustatytina pagal CK 2.16 ir 2.17 straipsniuose įtvirtintas taisykles. Fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis); aplinkybė, kurioje vietoje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena, nustatoma atsižvelgiant į CK 2.17 straipsnyje nurodytus kriterijus – asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, atsižvelgiant ir į paties asmens pareiškimus, tačiau ne į bet kokius, o į viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Apeliaciniame skunde nurodytų faktų apie pareiškėjos gyvenamąją vietą teismas netyrė ir pagal CK 2.17 straipsnyje nurodytus kriterijus – pareiškėjos gyvenimo nuomojamame bute trukmė ir tęstinumas, nuomos santykių apskritai buvimas, jų išviešinimas įstatymų nustatyta tvarka, viešųjų registrų duomenys ir kt. – nevertino. Pripažintina, kad teismas iš esmės netyrė apeliacinio skundo argumentų dėl bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pažeidžiant teismingumą, tik nurodė, kad pareiškėja pateikė prašymą teismui pagal jos faktinio gyvenimo vietą, nors apeliacinio skundo argumentas dėl teismingumo pažeidimo buvo grindžiamas kitais faktais apie pareiškėjos gyvenamąją vietą ir būtinybe juos ištirti teismo procese.
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių santuokos metu įgyto turto padalijimą (CK 3.116, 3.117, 3.123 straipsniai ir kt.), išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą (CK 3.192, 3.196, 3.201 straipsniai ir kt.), kreditorių teisių gynimą santuokos nutraukimo procese (CK 3.109, 3.118 straipsniai ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinius ir teisinius argumentus dėl nurodytuose CK straipsniuose nustatytų normų netinkamo aiškinimo ir taikymo suinteresuotas asmuo S. K. buvo nurodęs apeliaciniame skunde, tačiau teismas jų taip pat iš esmės netyrė, nutartyje tik perteikė kai kurių CK normų turinį ir pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus bei išvadas. Įstatyme nustatyta, kad teismas patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jeigu ši sutartis atitinka įstatymų reikalavimus (CPK 541 straipsnio 1 dalis); vadinasi, apeliacinės instancijos teismas negalėjo apsiriboti konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų susitarimas dėl turto padalijimo ir išlaikymo vaikui priteisimo atitinka įstatymą bei pareiškėjų nepilnametės dukters teises ir teisėtus interesus, yra tinkamai motyvuota, todėl teisėta ir pagrįsta. Teismas neištyrė ir nutartyje nemotyvavo, kodėl laiko nepagrįstais apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus dėl, apelianto nuomone, nepagrįsto ir neteisėto nukrypimo nuo sutuoktinių santuokoje įgyto turto lygių dalių principo. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismas nepagrįstai sutuoktinių dalijamą butą laikė šeimos turtu, nes sprendime sutuoktinę ir nepilnametę pareiškėjų dukterį pripažino gyvenančiomis kitoje vietoje; iš tikrųjų, skundžiamoje nutartyje nėra faktinių ir teisinių argumentų dėl CK 3.84, 3.86 straipsnių normų, pagal kurias nustatoma, ar turtui taikomas šeimos turto režimas, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvu, kad, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, teismas turi vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, tačiau konkrečiu atveju vaikas gali tikėtis gauti iš tėvų tiek, kiek leidžia tėvų turtinė padėtis. Apeliaciniame skunde, remiantis tam tikrais faktais ir skaičiavimais, buvo argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė išlaikymo nepilnametei dukteriai dydį, nepagrįstai priteisė išlaikymą turtu; šių argumentų apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė ir dėl CK 3.192, 3.196, 3.200 straipsnių taikymo nepasisakė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė bylos faktinės ir teisinės pusės (CPK 320 straipsnis), skundžiama nutartis neatitinka apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui keliamų reikalavimų (CPK 331 straipsnio 4 dalis), todėl darytina išvada, kad teismas iš esmės neįvykdė įstatymų nustatytos apeliacijos funkcijos (CPK 301 straipsnis). Pripažinus, kad apeliacijos iš esmės nebuvo, kasacinis teismas neturi galimybės išsamiau pasisakyti dėl kasaciniame skunde keliamų procesinės ir materialinės teisės normų taikymo, dėl to, ar teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka įstatymų reikalavimus, ar nepažeidžia kreditoriaus teisių ir teisėto intereso. Dėl išdėstytų argumentų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalis), byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Stripeikienė