Civilinė byla Nr.e2A-291-516/2021
Teisminio proceso Nr.2-55-3-01861-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.18.3; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4CT“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Teikonta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-862-392/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4CT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Teikonta“ dėl atsiskaitymo už atliktus darbus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „4CT“ pareiškė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Teikonta“ 101 042,98 Eur skolą, 3 637,55 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. kovo 15 d. tarp UAB „4CT“ ir UAB „Teikonta“ buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. TKN-R-ZSB-17-03-006-MG (toliau – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atsakovės nurodytame objekte – administracinės paskirties pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti juos atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti ieškovės tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti. Ieškovė nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2018 m. sausio mėn. atliko darbus, pateikė atsakovei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, bei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iš atliktų darbų aktuose nurodytos darbų kainos atsakovė išskaičiuodavo sulaikymą, kuris pagal sutarties pagrindu ieškovės atsakovei pateiktas PVM sąskaitas faktūras sudarė 36 903,68 Eur. Dalis ieškovės išrašytose ir atsakovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų atsakovės ieškovei mokėtinų sumų buvo sumokėta tiesiogiai ieškovei, o dalis buvo sumokėta atsiskaitant už ieškovę su tiekėjais, kurie tiekė ieškovės atliekamų darbų vykdymui reikalingas medžiagas. Atlikus paskutinius darbus, 2018 m. vasario mėn. ieškovė atsakovei pateikė atliktų darbų aktus Nr. 17 ir Nr. 18, tačiau atsakovė šių aktų nepriėmė. Bendra pagal pateiktą atliktų darbų aktą Nr. 17 atsakovės ieškovei mokėtina suma sudarė 112 685 Eur be PVM. Atsakovei nepateikus pasirašyto atliktų darbų akto Nr. 17 bei neatsiskaičius už atliktų darbų akte Nr. 17 numatytus rangovės atliktus darbus, 2019 m. vasario 19 d. atsakovei buvo pateiktas pakartotinis pranešimas dėl baigiamųjų aktų pasirašymo ir apmokėjimo už atliktus darbus ir galutinis atliktų darbų aktas Nr. 17 (aktas), kuris buvo parengtas įtraukiant visų ieškovės atliktų darbų ir patirtų išlaidų vertę. Bendra pagal pateiktą aktą suma sudarė 114 185 Eur be PVM. Atskaičius sutartyje numatytą 5 proc. sulaikymą ieškovės reikalaujama suma už darbus nuo 2018 m. vasario mėn. pagal pirminį ieškinį buvo 108 475,75 Eur be PVM. Ieškovei sumažinus reikalavimą dėl armatūros ir betono pabrangimo kompensavimo nuo 20 049,72 Eur iki 12 616,95 Eur, ieškovės reikalaujama sumokėti už darbus ir medžiagas suma yra 101 042,98 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 27 509,76 Eur skolą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 734,40 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 619 Eur žyminį mokestį valstybei.
4. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl galutiniame atliktų darbų akte Nr. 17 nurodytos darbų vertės bei medžiagų kainos pagrįstumo, taip pat atsakovės skolos dydžio, šalims vykdant rangos sutartį.
5. Teismas pripažino nepagrįsta atsakovės poziciją, kad ieškovė, pasirašydama sutartį, prisiėmė ne tik trečiųjų asmenų tiektų medžiagų, bet ir atsakovės tiekiamų medžiagų kainos pabrangimo riziką. Teismas nustatė, kad šalys buvo susitarusios, jog dalį medžiagų tieks ieškovė. Sąmatoje buvo numatyta konkreti ieškovės tiekiamų medžiagų kaina. Tai reiškė, kad tiekdama atitinkamas medžiagas didesne kaina, atsakovė, o ne ieškovė nesilaikė sutarties sąlygų ir pakeitė (padidino) sutarčiai įvykdyti reikalingų ieškovei atsakovės tiekiamų medžiagų kainą. Vadinasi, rangovė galėjo į atliktų darbų aktą įtraukti medžiagas patiektas atsakovės už tą pačią kainą, kurią sumokėjo už jas atsakovei. Aiškinant priešingai, susiklostytų teisine prasme absurdiška situacija, kai užsakovė, įsipareigojusi medžiagas pateikti už sąmatoje fiksuotą kainą, galėtų jas rangovei tiekti kelis kartus brangiau, o ši, apmokėjusi už medžiagas ir jas perdavusi kartu su darbo rezultatu už sąmatoje fiksuotą kainą, patirtų nuostolių, kurių dydis nebūtų niekaip ribojamas. Atsakovės poziciją, kad jos tiektos armatūros pabrangimo vertė turi būti mažesnė, teismas laikė neįrodyta, nes byloje nebuvo jokių duomenų, kokie armatūros atraižų kiekiai susidarė.
6. Teismas nesutiko ir su atsakovės pozicija, kad ieškovė į sąskaitą nepagrįstai įtraukė gelžbetonio gaminių (laiptų maršai ir laiptų aikštelės) kainą (24 499,50 Eur) ir įdėtinių detalių kainą (8 685 Eur), nes šie gaminiai nebuvo įtraukti į sutarties priede Nr. 1 nurodytą darbų sąmatą, o ieškovė, pasirašydama sutartį, darbus įsipareigojo atlikti nereikalaudama jokių papildomų darbų apmokėjimo, jeigu juos rangovei (ieškovei) buvo galima numatyti iki sudarant sutartį ir susipažinus su visais darbams reikalingais dokumentais. Kadangi rangovė šių darbų nenumatė (Sutarties 7.3-7.4 punktas), pasak atsakovės, ši akto dalis ir ieškovės reikalavimas yra nepagrįsti.
7. Teismas konstatavo, kad į sąmatą neįtraukus tokių objektui sukurti būtinų gaminių kaip laiptų maršai ir aikštelės bei jų nesumontavus, akivaizdu, kad be jų pastatas niekaip negalėtų būti baigtas. Be to, sąmatos pastabų 3 eilutėje pasakyta, kad surenkamas gelžbetonio konstrukcijos tiekia užsakovė. Sutarties 2.1.5. punkte taip pat nurodyta, kad laiptų maršus, aikšteles ir komplektuojančias detales tieks užsakovė. Todėl teismas sprendė, kad dėl neišsamios sąmatos sudarymo atsakingos abi šalys, o atsakovė už šiuos sumontuotus gaminius privalo sumokėti.
8. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 1 500 Eur už krano montavimą / demontavimą teismas pastebėjo, kad už kranų darbą juos teikiančiai bendrovei yra apmokėjusi atsakovė. Ieškovė šios paslaugos atsakovei nėra apmokėjusi, vadinasi, jos įtraukti į aktą negali, nes kitaip gautų naudą du kartus ir nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita.
9. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atsiskaityti pagal galutinį atliktų darbų aktą Nr. 17 yra pagrįstas 99 542,98 eurų dalyje (101 042,98 Eur reikalaujama suma – 1 500 Eur už kranus).
10. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad dalis mokėjimų, atliktų už patiektas medžiagas, negali būti užskaityti, nes nėra tinkamai surašyti įskaitymo / skolų suderinimo aktai. Nustatė, kad atsakovė nuolat viso bendradarbiavimo metu už ieškovę mokėjo kitiems asmenims ir šalys tokį atsiskaitymo (avanso) būdą laikė visiškai priimtinu. Pagal sutarties nuostatas buvo atliekami ne tik mokėjimai pinigais pačiai ieškovei, bet ir jos prašymu – tretiesiems asmenims, taip pat ir atsakovė teikdavo medžiagas bei paslaugas ieškovei, išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo įskaitomos iš mokėjimų ieškovei. Toks atsiskaitymo būdas su ieškove buvo priimtinas ieškovei bei jos pačios organizuojamas, todėl teismas sprendė, kad tokių atsakovės mokėjimų nevertinti kaip atliktų už darbus būtų nesąžininga.
11. Atsakovė nurodė, kad ji iš viso priėmė darbų aktų ir ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2018 m. sausio 31 d. už bendrą 1 235 797,71 Eur sumą, iš kurių pagal išrašytas ir priimtas PVM sąskaitas faktūras sulaikytina suma sudarė 36 903,68 Eur. Vadinasi, mokėtina suma sudarė 1 198 894,03 Eur.
12. Atsakovė už darbus atsiskaitė su ieškove trimis būdais, t. y. 439 625,01 Eur sumokėjo tiesiogiai pervedant ieškovei, 451 709,91 Eur sumokėjo tretiesiems asmenims (medžiagų tiekėjams) ieškovės pateiktų prašymų pagrindu, 402 458,21 Eur atsakovė atsiskaitė su ieškove, perduodama medžiagas bei suteikdama paslaugas. Iš viso atsakovė sumokėjo (atsiskaitė) ieškovei: (439 625,01 + 451 709,91 + 402 458,21) = 1 293 793,13 Eur.
13. Atsakovė iki galutinio atliktų darbų akto išrašymo buvo sumokėjusi ieškovei daugiau, nei privalėjo ir tai šalys užfiksavo pasirašydamos 2018 m. kovo 31 d. skolų suderinimo aktą, kuris patvirtino, kad 2018 m. kovo 31 dieną atsakovė buvo sumokėjusi ieškovei daugiau negu turėjo sumokėti iki 2018 m. vasario 1 d. (netgi įskaičius sulaikytas sumas). Atsakovei sumokėjus daugiau, teismas atsakovės permoką – 72 989,16 Eur, atėmė iš ieškovei priteistinos 99 542, 98 Eur sumos ir nuo gautos sumos apskaičiavo 0,02 proc. dydžio delspinigius už paskutines 180 dienų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neturi teisės reikalauti 1 500 Eur sumos už kranų demontavimą, nes ieškovė nėra apmokėjusi šios paslaugos atsakovei. Dėl minėtos 1 500 Eur sumos sumokėjimo / nesumokėjimo teismas galėjo spręsti tik įvertinęs, ar atsakovė, teigdama, kad su ieškove buvo atsiskaityta šalims įskaičius tarpusavio reikalavimus, į savo 402 458,21 Eur dydžio reikalavimų apimtis buvo įtraukusi minėtą sumą už kranų demontavimą. Šių aplinkybių teismas netyrė. Teismas taip pat neteisingai vertino, kad patenkinus ieškovės reikalavimą dėl minėtų 1 500 Eur priteisimo iš atsakovės, ieškovė gautų naudą du kartus. Net jei ir nebūtų laikoma, kad minėta 1 500 Eur suma buvo sudengta su ieškovės reikalavimais atsakovei, tokiu atveju atsakovė, pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, turėtų tokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovę ir galėtų kreiptis su kreditoriniu reikalavimu bankroto byloje.
14.2. Atsakovės nurodytas 72 989,16 Eur mokėjimas tretiesiems asmenims negali būti laikomas avansiniu mokėjimu už šalių sudarytoje sutartyje numatytus darbus. Avansiniu mokėjimu galėtų būti laikomi nebent išankstiniai atsakovės mokėjimai tiesiogiai ieškovei, bet ne tretiesiems asmenims už ieškovę. Atsakovei atsiskaičius su trečiaisiais asmenimis už ieškovę, buvo sumokėtas ne avansas, bet įgyvendinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnyje numatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Tiek bendra atsakovės nurodyta tretiesiems asmenims sumokėta 451 709,91 Eur suma, tiek ir minėta 72 989,16 Eur suma laikytina ne atsakovės avansiniu mokėjimu ieškovei, bet atsakovės reikalavimu ieškovei, kuris turėjo būti vertinamas atsakovei pateikus ieškovės bankroto byloje kreditorinį reikalavimą. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo dienos šią sumą įskaitė į ieškovei mokėtinas sumas, todėl nėra jokio pagrindo šia suma mažinti atsakovės skolą ieškovei. Teismas nepriklausomai nei nuo ieškovės, nei nuo atsakovės nurodomo teisinio vertinimo privalėjo tinkamai įvertinti, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp šalių, atsakovei už ieškovę apmokėjus atitinkamas sumas tretiesiems asmenims.
14.3. Teismas nepagrįstai nustatė, kad yra atsakovės permoka ieškovei, bei šią permoką sprendimu sudengė su ieškovės atliktų darbų kaina. Teismų praktika patvirtina, kad draudimas atlikti tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą taikomas ne tik kreditoriui, bet ir teismui priimant sprendimą, todėl šiuo atveju teismas net ir teismo sprendimu, neturėjo teisės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuomet nuo 2018 m. spalio 8 d. ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, o nuo 2019 m. kovo 27 d. ir bankrutavusi, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiami kitų apelianto kreditorių interesai.
14.4. Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovė įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus 402 458,21 Eur apimtyje. Ieškovė nebuvo gavusi jokio pranešimo iš atsakovės apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Tokio pranešimo į bylą nepateikė ir pati atsakovė. Nors atsakovė laiko, kad tarpusavio reikalavimai buvo įskaityti šalims pasirašius byloje pateiktą aktą, tačiau šiame dokumente nėra nurodoma, jog yra atliekamas koks nors įskaitymas, nėra detalizuoti jokie tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad aktas atitinka įskaitymo dokumentui keliamus reikalavimus. Ieškovė pažymi, kad ne ieškovės vadovo, o finansininkės pasirašytas dokumentas, negali būti laikomas tarpusavio reikalavimų įskaitymu, o tik skolų suderinimu.
15. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad sutarties kaina galėjo būti padidinta tik šalių susitarimu. Teismas tinkamai neįvertino ir sutarties sąlygų turinio, šalių elgesio sutarties vykdymo metu ir rangovės konkliudentiniais veiksmais patvirtintų aplinkybių, taip nukrypdamas nuo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarties aiškinimo taisyklių. Papildomi susitarimai prie sutarties nebuvo pasirašyti, todėl rangovė neįgijo teisės reikalauti padidinti darbų kainą. Teismas visiškai nevertino, kad sutarties 3.1 ir 8.2 punktuose esančios sąlygos patvirtina, jog ieškovė prisiėmė atsakovės tiekiamų medžiagų kainos pabrangimo riziką nepriklausomai, kas yra tų medžiagų tiekėjas ir vertino, kad užsakovė įsipareigojo tiekti medžiagas sąmatoje numatytais preliminariais įkainiais. Šalys susitarė, kad iki sutarties pasirašymo (ne jos vykdymo metu) esant kainų pokyčiams jas peržiūrės ir aktualizuos. Visgi pasirašant sutartį tas nebuvo padaryta, vadinasi, rangovė įvertino medžiagų kainų galimo pasikeitimo riziką ir ją prisiėmė. Šalys nesusitarė, kad užsakovė rangovei tieks medžiagas sutarties priede Nr. 1 nurodytomis kainomis.
15.2. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad medžiagas rangovė taip pat įsigydavo ir iš trečiųjų asmenų, ne tik ieškovės, todėl turėjo teisę ir galimybę pasirinkti medžiagų tiekėją ir jas įsigyti nebūtinai iš atsakovės. Pareiga objektą aprūpinti medžiagomis tenka būtent rangovei ir ji savo nuožiūra pasirenka medžiagų teikėją ir jas įsigyja už su medžiagų tiekėju suderintą kainą, todėl medžiagų kainos pokyčių rizika tenka būtent rangovei.
15.3. Kadangi ieškovė prisiėmė medžiagų kainos pabrangimo ir papildomų darbų / medžiagų atsiradimo riziką, laiku nepranešė užsakovei apie sunkumus vykdant sutartį, nėra visų būtinų sąlygų, kurioms egzistuojant ieškovei atsirastų teisė iš atsakovės reikalauti darbų (medžiagų) kainos pabrangimo apmokėjimo ar sąmatoje nenumatytų medžiagų kainos įtraukimo ir jos papildomo apmokėjimo.
15.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad į sąmatą neįtraukus gelžbetoninių gaminių ir įdėtinių detalių už sąmatos neišsamumą atsakingos abi šalys. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad rangovė, gavusi gelžbetonio gaminius ir įdėtines detales, būtų savalaikiai pareikalavusi padidinti sutarties kainą. Jeigu rangovė laiku neįspėja užsakovės, kad būtina didinti darbų kainą, ji privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą. Sprendime teismas iškreipė rangos sutarties šalių tarpusavio santykių pusiausvyrą ir užsakovei permetė riziką dėl sąmatos sudarymo, nors tokia pareiga tenka iš esmės rangovei.
16. Ieškovė atsiliepime į atsakovė apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentai:
16.1. Pačioje darbų detalizavimo lentelėje yra aiškiai išskirta armatūros kaina, todėl ieškovė, sudarydama sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad medžiagų (armatūros) kaina neviršys sąmatoje nurodytos kainos. Atsakovei numačius, kad ji ieškovei medžiagų sutartais įkainiais patiekti negalės, būtent jos pareiga ir buvo inicijuoti pakeitimus, atsižvelgiant į numatomą armatūros įsigijimo kainą. Pačiai atsakovei neinicijavus medžiagų kainos pakeitimo, būtent ji ir prisiėmė pareigą medžiagas ieškovei patiekti būtent tokiais įkainiais.
16.2. Atsakovės argumentai, kad pareiga aprūpinti objektą medžiagomis tenka būtent rangovei ir ji savo nuožiūra pasirenka medžiagų tiekėją, laikytini visiškai nepagrįstais, nes tiek sutarties priedas Nr. 1, tiek tarp šalių susiklosčiusi praktika patvirtina, jog dalį medžiagų (tarp jų ir armatūrą) į objektą tiekti įsipareigojo užsakovė, o ne rangovė. Pati atsakovė užsakydavo medžiagas iš trečiųjų asmenų ir tiekdavo jas ieškovei, o iš kitų medžiagų tiekėjų medžiagos buvo įsigyjamos tik atsakovei negalint tiekti medžiagų ieškovei.
16.3. CK 6.653 straipsnio 6 dalis šiuo atveju nėra taikoma, nes šalys susitarė, kad armatūra bus tiekiama atsakovės, todėl minėta nuostata taikoma tik tų medžiagų atžvilgiu, kurias tiekia rangovė.
16.4. Šiuo atveju sutartyje numatyta konkreti darbų kaina yra 2 318 758,01 Eur. Ieškovė atsakovei yra išrašiusi sąskaitų iš viso už 1 235 797,71 Eur sumą, todėl akivaizdu, kad ieškiniu pareikalavus priteisti 101 042,98 Eur sumą, ji nėra didesnė nei numatyta sutartyje.
16.5. Atsakovė, skųsdama teismo sprendimą, vadovaujasi netinkama CK nuostata. Apelianto minimoje CK 6.684 straipsnio 4 dalies nuostatoje yra reglamentuojama situacija, kuomet rangovas nustato būtinybę atlikti papildomus darbus, kurie yra reikalingi rangovo įsipareigotų atlikti darbų tinkamam įvykdymui, ir dėl to rangovas patiria papildomas išlaidas. Šiuo atveju gelžbetonio gaminių ir įdėtinių detalių montavimo darbai nebuvo įtraukti į sąmatą bei sutarties kainą dėl to, kad šalys būtent taip ir susitarė, o ne dėl to, ieškovė nenumatė tokių gaminių ir detalių reikalingumo. Tą akivaizdžiai patvirtina prie sutarties pridėta sąmata, kurioje matyti, kad į ieškovės atliekamų darbų kainą tokie gaminiai nebuvo įtraukti. Atsakovė privalo sumokėti ieškovei už gelžbetonio gaminius ir įdėtines detales, kurios faktiškai buvo įsigytos iš atsakovės, o vėliau kartu su darbais perduoti tai pačiai atsakovei. Atsakovė suprato, kad minėtų gaminių neabejotinai reikės, tačiau tarp šalių sutartyje susitarta, kad jas tiekia atsakovė, o ieškovė tik jas montuoja.
17. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai:
17.1. Ieškovės skundo argumentai, kad mokėjimai ieškovės nurodytiems rangovams nėra avansas, o mokėjimas CK 6.50 straipsnio prasme, nepagrįsti. Ginčo atveju būtent ieškovė pateikė prašymą atsakovės prievolę atsiskaityti su rangove pagal statybos rangos sutartį vykdyti atsakovės nurodytam asmeniui. Vadinasi, buvo atliekama mokėjimo funkcija pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą rangos sutartį, tačiau lėšas pervedant ne į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, o tiesiogiai kitam subjektui, kurį nurodė ieškovė. Ši situacija, kai ieškovė paprašė (o ne atsakovė nusprendė įvykdyti prievolę už ieškovę) laikytina avansiniu mokėjimu pagal rangos sutartį, nes dar nebuvo pateikti atliktų darbų aktai.
17.2. Avansinio (išankstinio) mokėjimo užskaitymas (sudengimas) nelaikytinas įskaitymu CK 6.131 straipsnio prasme. Avansas, kaip išankstinis mokėjimas už sutarties dalyką, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai. Šalių teisiniam santykiui, kuomet atsakovė sumokėjo 72 989,16 Eur avansu ieškovės nurodytam asmeniui, nėra taikoma CK 6.51 straipsnyje įtvirtintas institutas, todėl šį mokėjimą užskaitant mokėjimu pagal rangos sutartį tai nelaikytina priešpriešinių vienarūšių reikalavimu įskaitymu. Kadangi avansas atlieka mokėjimo funkciją, tai sudengiant avansą netaikytinos CK 6.131 straipsnio nuostatos dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Atsižvelgiant į tai, sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti 72 989,16 Eur ieškovės reikalavimą.
17.3. Pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti išreikšti abiejų šalių pasirašytame dokumente – skolų suderinimo akte. Apeliaciniame skunde nurodomi kriterijai apie pranešimo apie vienašalio įskaitymo turinį galėtų būti aktualūs tik tuomet, kai priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai įskaitomi vienašaliu vienos šalies pranešimu. Tačiau šio ginčo atveju, įskaitymą atliko abi šalys ir suderinta valia, įvertinusios visas abiem šalims žinomas aplinkybes, t. y. abi šalys aiškiai žinojo, suvokė ir užfiksavo, kad 402 458,21 Eur apimtimi yra tinkamai atsiskaityta. Be to, pati ieškovė nurodė, kad už armatūrą, įsigytą iš atsakovės, atsakovei sumokėjo 12 616,95 Eur daugiau nei buvo numatyta sąmatoje. Ieškovės mokėjimas atsakovei už šią armatūrą, kaip ir už kitus gaminius (gelžbetonio gaminius, įdėtines detales), buvo atliktas įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Vadinasi, pati ieškovė pripažino, kad už atsakovės teiktas medžiagas ieškovei buvo atsiskaityta įskaitymu.
17.4. Apeliacinio skundo argumentai dėl 1 500 Eur vertės kranų demontavimo išlaidų nepagrįsti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtino, kad ši 1 500 Eur suma ieškovės atsakovei nebuvo niekaip sumokėta. Priešingų įrodymų teismui nepateikė ir ieškovė. Tai, kad PVM sąskaita faktūra TKN Nr. 245 už kranų demontavimo paslaugas nebuvo apmokėta yra įrodyta rašytiniais įrodymais – 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, kuriame užfiksuota būtent ieškovės skola atsakovei pagal šią sąskaitą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 27 509,76 Eur skola už atliktus darbus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis). Ieškovė skundu prašo ieškinį tenkinti visa apimtimi, o atsakovė – ieškinį atmesti.
20. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad 2017 m. kovo 15 d. BUAB „4CT“ ir UAB „Teikonta“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. TKN-R-ZSB-17-03-006-MG, kuria ieškovė įsipareigojo atsakovės nurodytame objekte atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti juos atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti ieškovės tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti. Ieškovė nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2018 m. vasario mėn. atliko darbus, pateikė atsakovei atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus, bei atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dalis ieškovės išrašytose ir atsakovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų atsakovės ieškovei mokėtinų sumų buvo sumokėta tiesiogiai ieškovei, o dalis buvo sumokėta atsiskaitant už ieškovę su tiekėjais, kurie tiekė ieškovės atliekamų darbų vykdymui reikalingas medžiagas. Atlikus paskutinius darbus, 2018 m. vasario mėn. ieškovė atsakovei pateikė atliktų darbų aktus Nr. 17 ir 18, už 2018 m. vasario mėn. atliktus darbus, tačiau atsakovė šių aktų nepriėmė. Bendra pagal pateiktą atliktų darbų aktą Nr. 17 atsakovo ieškovei mokėtina suma sudarė 112 685 Eur be PVM. Atsakovei nepateikus pasirašyto atliktų darbų akto Nr. 17 bei neatsiskaičius už atliktų darbų akte Nr. 17 numatytus rangovės atliktus darbus, 2019 m. vasario 19 d. atsakovei buvo pateiktas pakartotinis pranešimas dėl baigiamųjų aktų pasirašymo ir apmokėjimo už atliktus darbus ir galutinis atliktų darbų aktas Nr. 17 (aktas). Bendra pagal pateiktą aktą suma sudarė 114 185 Eur be PVM. Atskaičius sutartyje numatytą 5 proc. sulaikymą ir ieškovei sumažinus reikalavimą dėl armatūros, betono pabrangimo kompensavimo nuo 20 049,72 Eur iki 12 616,95 Eur, ieškovės reikalaujama sumokėti už darbus ir medžiagas suma sudarė 101 042,98 Eur.
Dėl 1 500 Eur krano montavimo / demontavimo išlaidų
21. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ji neturi teisės reikalauti 1 500 Eur sumos už kranų demontavimą, nes ieškovė nėra apmokėjusi šios paslaugos atsakovei. Pasak ieškovės, teismas neteisingai vertino, kad patenkinus ieškovės reikalavimą dėl minėtų 1 500 Eur priteisimo iš atsakovės, ieškovė gautų naudą du kartus. Net jei ir nebūtų laikoma, kad minėta 1 500 Eur suma buvo sudengta su ieškovės reikalavimais atsakovei, tokiu atveju atsakovė, pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, turėtų tokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovę ir galėtų kreiptis su kreditoriniu reikalavimu bankroto byloje. Tokiai ieškovės pozicijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria.
22. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už kranų darbą juos teikiančiai bendrovei yra sumokėjusi atsakovė. 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte (ieškinio priedas Nr. 3) užfiksuota būtent ieškovės skola atsakovei pagal PVM sąskaitą faktūrą TKN Nr. 245. Įrodymų, kad už minėtą paslaugą ieškovė būtų atsiskaičiusi su atsakove, byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti šios sumos iš atsakovės, o ją ieškovei priteisus iš atsakovės, pastaroji 1 500 Eur būtų priversta už krano montavimą / demontavimą sumokėti du kartus, t. y. kranų demontavimo paslaugas teikusiam tiekėjui ir ieškovei, kurio šių išlaidų net nėra patyrusi.
Dėl mokėjimų tretiesiems asmenims vertinimo
23. Pasak ieškovės, atsakovės nurodytas 72 989,16 Eur mokėjimas tretiesiems asmenims negali būti laikomas avansiniu mokėjimu už šalių sudarytoje sutartyje numatytus darbus. Avansiniu mokėjimu galėtų būti laikomi nebent išankstiniai atsakovės mokėjimai tiesiogiai ieškovei, bet ne tretiesiems asmenims už ieškovę. Atsakovei atsiskaičius su trečiaisiais asmenimis už ieškovę, buvo ne sumokėtas avansas, bet įgyvendinta CK 6.50 straipsnyje numatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Tiek bendra atsakovės nurodyta tretiesiems asmenims sumokėta 451 709,91 Eur suma, tiek ir minėta 72 989,16 Eur suma laikytina ne atsakovės avansiniu mokėjimu ieškovei, bet atsakovės reikalavimu ieškovei, kuris turėjo būti vertinamas atsakovei pateikus ieškovės bankroto byloje kreditorinį reikalavimą.
24. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-916/2018, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.). Taigi avansas yra pinigų suma, kuria sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už sutartimi sulygtus darbus. Vykdant sutartį, avansu sumokėti pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis naudojami atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus. Dėl to tuo atveju, kai viena šalis pagal sutartį sumoka avansą, turi būti laikoma, kad ji atsiskaitė už darbus avanso suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019).
25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtų nesąžininga atsakovės mokėjimus tretiesiems asmenims, kuriuos inicijavo būtent pati ieškovė ir kurie buvo atlikti būtent vykdant šalių sudarytą rangos sutartį, o ne kokiu nors kitu teisiniu pagrindu, nevertinti kaip avansinių mokėjimų ieškovei už darbus. Ieškovė neginčija, kad būtent ji pateikė prašymą atsakovės prievolę atsiskaityti su rangove pagal statybos rangos sutartį vykdyti ne jai pačiai, o jos nurodytam asmeniui. Vadinasi, šalys tokį atsiskaitymo būdą laikė priimtinu, atitinkančiu šalių bendradarbiavimo, vykdant sutartį, praktiką. Ši situacija laikytina avansiniu mokėjimu pagal rangos sutartį dar ir dėl tos priežasties, kad mokėjimų metu joks kitas teisinis pagrindas atsakovei vykdyti prievolę už ieškovę trečiajam asmeniui neegzistavo, o, kadangi tuo metu dar nebuvo pateikti ir atliktų darbų aktai, tai nebuvo atsiradusi ir atsakovės prievolė atlikti atitinkamus mokėjimus pačiai ieškovei. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sutarties vykdymo aplinkybes, laikoma, kad atsakovė ieškovei už darbus mokėjo avansu.
Dėl 402 458,21 Eur įskaitymo vertinimo
26. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi argumentu, esą teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė įskaitė 402 458,21 Eur sumos vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, nurodydama, kad ji nebuvo gavusi jokio pranešimo iš atsakovės apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Nors atsakovė laikosi pozicijos, kad tarpusavio reikalavimai buvo įskaityti šalims pasirašius byloje pateiktą aktą, tačiau šiame dokumente nėra nurodoma, jog yra atliekamas koks nors įskaitymas, nėra detalizuoti jokie tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai.
27. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų.
28. Teismų praktikoje pažymėta, kad tam, jog prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017).
29. Įskaitymo tvarką reglamentuojanti teisės norma nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Svarbu, kad pranešimas apie įskaitymą būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Sprendžiant ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika – kaip vyko jų tarpusavio susirašinėjimas kitais klausimais. Priklausomai nuo šių aplinkybių, teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimas apie prievolės įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-479/2010). CK 6.131 straipsnyje numatytos įskaitymo tvarkos nesilaikymas, t. y. įskaitymo teise pasinaudojusios šalies nepranešimas apie tai kitai šaliai, įskaitymą daro neįvykusiu.
30. Įvertinant aptartą teisinį reglamentavimą bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, akivaizdu, kad 2018 m. gegužės 11 d. skolų suderinimo aktas pats savaime negali būti laikomas nei įskaitymo sandoriu, nei pranešimu apie įskaitymą, kadangi iš jo turinio negalima nustatyti nei įskaitymo pagrindo, nei įskaitomos sumos. Taigi, aptariamą aktą vertinti kaip prievolės pabaigą atlikus vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą CK 6.130 straipsnio prasme, negalima. Tačiau vien tai savaime nelemia, kad toks abiejų šalių pasirašytas tarpusavio skolų suderinimo aktas nepatvirtina byloje aktualios faktinės aplinkybės, kokio dydžio atsakovės skola ieškovei egzistavo, pastarajai surašius galutinį darbų atlikimo aktą ir pareikalavus atsiskaityti už atliktus darbus.
31. Aptariamas 2018 m. gegužės 11 d. skolų suderinimo aktas patvirtina, kad ieškovė 2018 m. kovo 31 d. atsakovei buvo skolinga 32 271,82 Eur, t. y. atsakovė 2018 m. kovo 31 dieną ieškovei buvo sumokėjusi atitinkama suma daugiau, nei privalėjo, vykdydama sutartį. Skolų suderinimo aktas yra dvišalis dokumentas, kuriame sutarties vykdymo eigoje šalys užfiksuoja tam tikrą tarpusavio mokėjimų / atsiskaitymų būklė, o ne dvišalis sandoris, todėl aplinkybė, kad jis pasirašytas ne šalių vadovų, o įmonių buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų, nelemia nei šio akto negaliojimo, nei jame fiksuotų duomenų neteisingumo. Priešingai, būtent abiejų sandorio šalių buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys pagal buhalterinius duomenis turi galimybę geriausiai įvertinti, kiek, kokių mokėjimų ir kokiu pagrindu iki tam tikro, akte fiksuojamo momento, yra kiekviena iš šalių yra atlikusios. Taigi, toks aktas yra rašytinis įrodymas, kuris patvirtina bylai reikšmingą aplinkybę – kad 2018 m. kovo 31 dieną atsakovė ne tik nebuvo skolinga ieškovei, bet buvo permokėjusi 32 271,82 Eur sumą (CPK 178 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų skolų suderinimo akte fiksuotą atsakovės permokos ieškovei faktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia aplinkybe, vertindamas, kokio dydžio reikalavimą atsakovei turi ieškovė. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas sprendime minėtos sumos ir nelaikė įskaitymu (tokių teismo motyvų sprendime nėra); teismas sprendime tiesiog nurodė, kad 402 458,21 Eur suma atsakovė buvo atsiskaičiusi su ieškove, perduodama jai medžiagas bei suteikdama paslaugas ir, kaip minėta, priešingų įrodymų ieškovė nėra pateikusi.
Dėl 72 989,16 Eur permokos vertinimo
32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog yra atsakovės permoka ieškovei, bei šią permoką sprendimu sudengė su ieškovės už atliktus darbus reikalaujama priteisti suma. Pasak ieškovės, draudimas atlikti tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą taikomas ne tik kreditoriui, bet ir teismui priimant sprendimą, kai ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl šiuo atveju teismas net ir sprendimu neturėjo teisės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, nes nuo 2018 m. spalio 8 d. ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, o nuo 2019 m. kovo 27 d. ir bankrutavusi, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiami kitų apelianto kreditorių interesai. Su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
33. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, prašė priteisti iš atsakovės skolą už ieškovės atliktus darbus pagal šalių sudarytą rangos sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai vertino ne pavienius atliktų darbų aktus, šalių atliktus mokėjimus, o atliktų darbų, sumokėtų sumų visumą ir siekė nustatyti, kokia iš tiesų yra atsakovės skola ieškovei. Nustatęs ieškovės atliktų darbų vertę (99 542,98 Eur) ir atsakovės ieškovei sumokėtų sumų dydį bei pripažinęs, kad atsakovė jau sumokėjusi 72 989,16 Eur daugiau nei privalėjo, pagrįstai minėtų sumų skirtumą laikė atsakovės skola ieškovei. Teismas nustatė realią atsakovės skolą ir ją priteisė ieškovei, todėl nėra pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.
34. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pati ieškovė neteisingai interpretuoja skolos dydžio nustatymo procesą ir painioja jį su įskaitymu teismui priimant sprendimą. Teismas teisingumą vykdo ne formaliai, o realiai, todėl nustatęs tikrąjį atsakovės skolos ieškovei dydį, neturi pagrindo priteisti didesnę skolą vien dėl tos priežasties, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė ir tokį jos dydį ji yra nurodžiusi baigiamajame darbų atlikimo akte. Ieškovės pozicija, kad bet kokius su atsakovės permokomis susijusius reikalavimus ši turėtų reikšti ieškovės bankroto byloje, yra nepagrįsta, nes pati ieškovė, prašydama priteisti skolą iš atsakovės, turi pareigą įrodyti, kad tokio dydžio atsakovės skola egzistuoja, o to neįrodžius, teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą patenkinto iš dalies, priteisdamas realų skolos dydį.
Dėl sutartyje nurodytos darbų kainos pabrangimo
35. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad sutarties kaina galėjo būti padidinta tik šalių susitarimu. Papildomi susitarimai prie sutarties nebuvo pasirašyti, todėl rangovė, pasak atsakovės, neįgijo teisės reikalauti padidinti darbų kainą. Sutarties 3.1 ir 8.2 punktuose esančios sąlygos patvirtina, jog ieškovė prisiėmė ir atsakovės tiekiamų medžiagų kainos pabrangimo riziką, todėl esą teismas nepagrįstai vertino, kad užsakovė (atsakovė) įsipareigojo tiekti medžiagas sąmatoje numatytais preliminariais įkainiais. Kadangi ieškovė turėjo teisę ir galimybę pasirinkti medžiagų tiekėją ir jas įsigyti nebūtinai iš atsakovės, medžiagų kainos pokyčių rizika tenka būtent rangovei. Ši atsakovės apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nepripažįstama pagrįsta.
36. Byloje nustatyta, kad sutarties dokumentai, kuriuose detalizuojami ieškovės atliekami darbai, patvirtina šalis susitarus, jog dalį medžiagų įsipareigojo tiekti būtent atsakovė (užsakovė). Tą patvirtina sutarties priedas Nr. 1 bei po sutarties sudarymo susiklosčiusi tarpusavio įsipareigojimų vykdymo praktika, kai dalį medžiagų, reikalingų darbams atlikti, ieškovei tiekė atsakovė. Pažymėtina, kad patikslinus ieškinį ieškovė reikalavo pabrangimo tik už tas medžiagas, kurios buvo patiektos būtent atsakovės (armatūra).
37. Šalys sąmatoje (priedas Nr. 1 prie statybos rangos sutarties) numatė konkrečią ieškovės tiekiamų medžiagų kainą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne ieškovė, o atsakovė nesilaikė sutarties sąlygų ir pakeitė (padidino) sutarčiai įvykdyti reikalingų ieškovei atsakovės tiekiamų medžiagų kainą. Teisėjų kolegija taip pat pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aiškinant priešingai, galima teisiškai ydinga situacija, kai užsakovė, sąmatoje esant fiksuotai tam tikrų medžiagų, kurias patiekti įsipareigojo būtent ji, t. y. realiai įsipareigojusi medžiagas pateikti už sąmatoje fiksuotą kainą, galėtų jas rangovei tiekti kelis ar net keliasdešimt kartų brangiau, tokio pabrangimo riziką perkeldama rangovei, o ši, apmokėjusi už medžiagas ir jas perdavusi atsakovei kartu su darbo rezultatu už sąmatoje fiksuotą kainą, patirtų nuostolių, kurių dydis nebūtų niekaip kontroliuojamas bei ribojamas. Būtent atsakovė, kuri sutartyje prisiėmė pareigą patiekti medžiagas (armatūrą), privalėjo užtikrinti, kad medžiagos būtų įsigyjamos už sąmatoje numatytą kainą, o įsigijusi jas brangiau, turi prisiimti ir tokio pabrangimo riziką.
Dėl gelžbetonio gaminių ir įdėtinių detalių apmokėjimo
38. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad į sąmatą neįtraukus gelžbetonio gaminių ir įdėtinių detalių už sąmatos neišsamumą atsakingos abi šalys. Byloje nesant įrodymų, kad rangovė, gavusi gelžbetonio gaminius ir įdėtines detales, būtų laiku pareikalavusi padidinti sutarties kainą, neturi teisės reikalauti, kad už šias medžiagas ir darbus atsakovė sumokėtų. Sprendime teismas iškreipė rangos sutarties šalių tarpusavio santykių pusiausvyrą ir užsakovei permetė riziką dėl sąmatos sudarymo, nors tokia pareiga tenka iš esmės rangovei. Ši atsakovės pozicija nepagrįsta.
39. Prie sutarties pridėta sąmata patvirtina, kad surenkamos gelžbetonio konstrukcijos tiekiamos užsakovės. Sutarties 2.1.5. punkte taip pat nurodyta, kad laiptų maršai, aikštelės ir komplektuojančios detalės bus tiekiamos užsakovės. Iš sutarties priedo Nr. 1 aiškiai matyti, kad šalys susitarė tik dėl tokių gaminių sumontavimo ir tai nereiškia, jog šalims susitarus, kad šias medžiagas tiekia atsakovė, ieškovė turėtų prisiimti tokių medžiagų įsigijimo kaštus, kadangi ieškovė pareigos patiekti minėtus gaminius ir detales nebuvo prisiėmusi. Nėra ginčo, kad be šių gaminių (gelžbetoninių laiptų maršų, laiptų aikštelių) statinys negali egzistuoti, todėl atsakovei atitinkamų medžiagų ir detalių statybos procese nepatiekus, t. y. neįvykdžius sutartinės prievolės, o jas įgijus ir sumontavus ieškovei, atsakovė privalo sumokėti ieškovei už gelžbetonio gaminius ir įdėtines detales, nes šiuo atveju būtent ji laikytina pažeidusia prievolę šalimi.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamoje byloje reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti bylos šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Atmetus šalių apeliacinius skundus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
42. Šiuo atveju ieškovė yra bankrutavusi įmonė, todėl atsakovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Byloje nustatyta, kad atsakovė sumokėjo 619 Eur žyminį mokestį, nors, kaip minėta, atsakovė pareigos mokėti žyminį mokestį neturėjo. Dėl šios priežasties sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Teikonta“, (juridinio asmens kodas 302516997) 619 Eur (šešių šimtų devyniolikos eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2020 m. spalio 16 d., mokėjimo nurodymo Nr. 2343.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė