Administracinė byla Nr. eA-1373-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01633-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjai I. S., J. S. (tėvas), R. S., I. S., J. S. ir J. S. (sūnus) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti I. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės iš viso 1 257 529,16 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro: 569 289,80 Eur už ginčo pastatą sumokėta suma; 184 442,82 Eur pastato vertės suma, viršijanti įsigijimo kainą; 159,35 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidos; 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokestis; 1 383,66 Eur išlaidos notarui; 500 000 Eur neturtinė žala; 2) priteisti J. S. (tėvui) solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės iš viso 915 391,04 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro: 410 436,70 Eur ginčo pastato vertės suma, viršijanti įsigijimo kainą; 309,56 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidos; 3 261,12 Eur nekilnojamojo turto mokestis; 1 383,66 Eur išlaidos notarui; 500 000 Eur neturtinė žala; 3) priteisti R. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti I. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti J. S. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti J. S. (sūnui) solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 7) priteisti pareiškėjams iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 8) priteisti I. S. ir J. S. (tėvui) bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2006 m. vasario 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Verslo investicijų projektų centras“ jiems pardavė 260,28 kv. m ploto (duomenys neskelbtini) viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuriame pareiškėjai kartu su savo vaikais gyvena. (duomenys neskelbtini) viešbutis yra vienintelis pareiškėjų gyvenamasis būstas. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu nusprendė: pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti iš pareiškėjų UAB „Verslo investicijų projektų centras“ (duomenys neskelbtini) viešbutį; priteisti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvui) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti (duomenys neskelbtini) viešbutį; panaikinti (duomenys neskelbtini) viešbučio teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, (duomenys neskelbtini) viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą (duomenys neskelbtini) viešbučio (antras etapas) (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 sprendimas paliktas nepakeistas. Nutartyje buvo konstatuota, kad neteisėtos statybos objektus įsigiję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą. Už pastatą pareiškėjams priteisti iš viso 535 797,03 Eur jiems nėra grąžinti, nes BUAB „Verslo investicijų projektų centrui“ iškelta bankroto byla. J. S. (tėvo) kreditorinį reikalavimą yra įsigijusi I. S., kuriai patvirtintas trečiosios eilės 569 289,80 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas (2017 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. B2-480-232/17).

3.       Teigė, kad egzistuoja atsakovų neteisėti veiksmai. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko aktai. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – ir KLAVA) atliko neteisėtus veiksmus – pateikė neteisėtą išvadą (aktą) apie detaliojo plano atitikimą teisės aktų reikalavimams, išdavė neteisėtas pažymas apie atliekamų statybos darbų atitikimą teisės aktų reikalavimams (2004 m. birželio 17 d., 2005 m. birželio 8 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. pažymos). Pažymėjo, kad KLAVA (vėliau – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija)) iš esmės sutiko su Generalinio prokuroro ieškinio reikalavimais, t. y. pripažino savo neteisėtus veiksmus. Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos bei KLAVA neteisėtus veiksmus pripažįsta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

4.       Nurodė, kad jei Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, KLAVA būtų tinkamai įvykdžiusios imperatyviose teisės aktų normose nustatytas pareigas, J. S. (tėvas) nebūtų sudaręs Pastato pirkimo–pardavimo sutarties, o pareiškėjai nebūtų patyrę žalos.

5.       Nurodė, kad turtinė žala pasireiškė, pirma, pastato įsigijimo verte, kuri yra patvirtintas trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje (I. S. padaryta žala yra 569 289,80 Eur). Antra, pareiškėjai už Pastato įsigijimo kainą dabar negalėtų nusipirkti kito analogiško būsto, todėl jų žala yra skirtumas tarp Pastato didžiausios vertės ir jo įsigijimo vertės (proporcingai turimoms Pastato dalims I. S. ir J. S. (tėvui)). Trečia, pareiškėjai mokėjo už žemės sklypo, kuriame stovi Pastatas, nuomą. Ketvirta, pareiškėjai mokėjo nekilnojamojo turto mokestį. Penkta, pareiškėjai patyrė išlaidų notarui, susijusių su Pastato pirkimo–pardavimo sutartimi. Neturtinė žala pareiškėjams pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Jie patiria netikrumo jausmą dėl vienintelės šeimos gyvenamosios vietos atėmimo, vaikams mokykloje kiti vaikai ir mokytojai užduoda su šia situacija susijusius klausimus. I. S. ir J. S. (tėvas) vaikams negali paaiškinti, ar jų namai bus griaunami. Patiria nuolatinę baimę dėl to, kad atvyks griauti jų namų, dėl nuolatinio spaudos ir televizijos dėmesio. Jau beveik 13 metų vyksta į diskusijas, posėdžius, pasitarimus dėl situacijos sprendimo su valdžios institucijų atstovais. Žmonės painioja juos su statytojais. Pareiškėjai nepasitiki valdžia ir jos gebėjimu spręsti problemas. Iki šiol pareiškėjai nežino, kuo viskas baigsis, ir nėra tikri dėl ateities. Vyresnieji vaikai nori emigruoti.

6.       2018 m. gruodžio 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai nurodė, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ turimo turto neužteks visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Be to, I. S. finansinis reikalavimas yra trečiosios eilės (paskutinės).

7.       Paaiškino, kad 569 289,80 Eur reikalavimą sudaro 535 797,09 Eur pagrindinė prievolė, atitinkanti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 priteistą 1 850 000 Lt sumą, ir 33 492,77 Eur palūkanos.

8.       Nurodė, kad pareiškėjai savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę (duomenys neskelbtini), o J. S. (sūnus) gyvena su šeima, tačiau deklaruoti jo gyvenamąją vietą nėra galimybės, nes Pastatas išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro.

9.       2020 m. sausio 8 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2674-1063/2018 atmetė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą dėl žalos atlyginimo. Minėtas sprendimas apskųstas. I. S. patvirtino, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ pinigų jai nėra grąžinęs. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nepateikė paaiškinimų, kad balanse nurodytos sumos yra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais. Nurodytos sumos neatitinka žalos atlyginimo byloje nurodytų sumų.

10.       2020 m. vasario 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašė, nustačius, kad praleistas ieškinio senaties terminas, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Priežastimis atnaujinti praleistą terminą nurodė valstybės institucijų poziciją: tiek teismai, tiek valstybės atstovai, vertindami jų situaciją viešai dėstė poziciją, kad statiniai neturi būti griaunami, o jei griaunami – pripažino pareigą atlyginti nuostolius. Nurodė, jog atsakovų pozicija, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą, nėra sąžininga. Pareiškėjai tikėjo valstybės institucijomis, teritorijų planavimo proceso tikslingumu, siekimu sudaryti taikos sutartį su pareiškėjais, pripažinus, kad jiems padaryta žala. Nurodė, kad skundą pateikė laiku, kai tik gavo žinių, kad jų kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas, nes statytojas neturi turto. Pareiškėjai mano, kad ieškinio senaties terminas nutrūko pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 straipsnio 2 dalį. Ieškinio senaties terminas nutrūko nuo pat 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 priėmimo dienos ir vis dar yra nutrūkęs, nes pareiškėjams buvo žadama atlyginti žalą. Tą patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iniciatyva kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas Nr. KT52-N14/2019).

11.       Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į skundą prašė bylos dalį nutraukti, likusią dalį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Dėl prašymo priteisti pastato įsigijimo vertę, kuri yra patvirtinta trečios eilės kreditoriniu reikalavimu BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje, pažymėjo, kad žala pareiškėjai atsirado dėl BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumo, už kurį Neringos savivaldybė nėra atsakinga. Pabrėžė, kad pareiškėjai vis dar gyvena Pastate, todėl jokios žalos nėra realiai patyrę.

13.       Teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Tumeliai prieš Lietuvą remtis negalima, nes nesutampa bylų aplinkybės.

14.       Dėl vertės padidėjimo nurodė, jog pareiškėjai neįrodo, kad turėjo realią galimybę parduoti pastatą už tokią kainą. Šis pareiškėjų reikalavimas jau buvo išnagrinėtas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013. Šią bylos dalį prašė nutraukti.

15.       Prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį pagal CK 1.124 straipsnį. Pareiškėjai jau 2013 m. suvokė savo teisių pažeidimą.

16.       Dėl žemės nuomos mokesčio paaiškino, kad pareigą jį mokėti pareiškėjams nustatė jų pačių sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis ir teisės aktai. Pareiškėjai iki šiol naudojasi Pastatu. Žemės nuomos mokesčio daliai, sumokėtai iki 2015 m. gegužės 11 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

17.       Pareiškėjų prašymui priteisti nekilnojamojo turto mokestį prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad mokestį mokėjo, nes taip nustatė teisės aktai.

18.       Dėl notarinių išlaidų prašė taikyti ieškinio senatį. 2010 m. gruodžio 6 d. pareiškėjams turėjo būti aišku, kad jų patirtos notarinės išlaidos, susijusios su panaikintu 2006 m. vasario 3 d. sandoriu, nėra atlygintos.

19.       Dėl neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjų išgyvenimus lėmė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumas, o ne Neringos savivaldybės veiksmai. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai patyrė didesnius nei įprastai tokiose situacijose išgyvenimus. Šio reikalavimo daliai iki BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto bylos iškėlimo prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjai nepagrindžia prašomo neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjų prašomi priteisti 3 mln. Eur yra 30 proc. savivaldybės biudžeto, juos priteisus savivaldybė negalėtų tęsti savo funkcijų vykdymo.

20.       2020 m. sausio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad J. S.(tėvas) ir I. S. už žemės sklypo nuomą mokestį mokėjo tik iki 2010 metų.

21.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti, jos nenutraukus skundą atmesti, šio prašymo netenkinus, atidėti sprendimo vykdymą metams.

22.       Pažymėjo, kad teismų priimti sprendimai dėl administracinių aktų panaikinimo negali būti laikomi tiesiogiai įrodančiais neteisėtus valstybės veiksmus.

23.       Pareiškėjai neįrodė priežastinio ryšio tarp KLAVA neteisėtų veiksmų ir žalos. Valstybė negali prisiimti atsakomybės už tai, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ yra nemokus.

24.       Teigė, kad pareiškėjų teisės yra apgintos taikant restituciją. Be to, pareiškėjai nurodo didesnę pastato įsigijimo kainą nei buvo sumokėta.

25.       Pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti jiems sumokėtus mokesčius, nes nuo 2010 m. gruodžio 6 d. pastato registracija panaikinta. Pareiškėjai mokesčius mokėjo savo rizika. Iki tol mokamus mokesčius pareiškėjai mokėjo, nes valdė ir naudojosi nekilnojamuoju turtu.

26.       Notarinės išlaidos neturėtų būti priteisiamos, nes nėra įrodyti neteisėti veiksmai, pareiškėjai sumokėjo už jiems suteiktą paslaugą. Šiam reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

27.       Dėl neturtinės žalos pabrėžė, kad ji neįrodyta, priežastiniu ryšiu nesusijusi su valstybės veiksmais. Pabrėžė, kad Pastatas yra viešbutis, todėl negalima motyvuoti, kad pareiškėjai jame gyvena. Pabrėžė, kad nėra duomenų apie vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą, kai kurie vaikai gimė jau po teismų sprendimų. Jų amžius rodo, kad jie negali suvokti sudėtingų teisinių dalykų. Jeigu teismas pripažintų, kad neturtinė žala padaryta, prašė ją mažinti.

28.       Prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjai apie Pastato netekimą sužinojo 2010 m. gruodžio 6 d.

29.       2020 m. vasario 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikė informaciją apie I. S. ir J. S. (tėvo) (jų atstovų) dalyvavimą sprendžiant klausimus, susijusius su teismų sprendimų dėl statybų Kuršių nerijos nacionaliniame parke įgyvendinimu ir žalos atlyginimu bei tarp šalių vykusį taikos procesą. Taikos pasiekti nepavyko.

30.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčą reikia spręsti taikiai. Pabrėžė, kad šiai valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros paveldo vietovės daliai nėra nustatytas draudimas statyti statinius.

31.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

32.       Paaiškino, kad Direkcijos pritarimas detaliajam planui laikytinas tarpiniu sprendimu, nes galutinį priėmė Neringos savivaldybės taryba. Direkcija nurodė galimus Detaliojo plano ir statinių techninių projektų pažeidimus, tačiau Valstybinės priežiūros komisijos pirmininkas nusprendė, kad Direkcijos prieštaravimai nėra pagrįsti. Taigi KLAVA darbuotojų veiksmai, kurie ignoravo Direkcijos pastabas, sukėlė pareiškėjų nurodomą žalą, o ne Direkcija.

33.       Pabrėžė, kad priteistinos žalos dydis turi būti proporcingas valstybės institucijų tarnautojų atliktiems neteisėtiems veiksmams. Turi būti įrodyta konkretaus tarnautojo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė neturtinės žalos įrodymų.

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, atsiliepime pažymėjo, kad didžioji reikalavimų dalis nėra susijusi su bendrovės teisėmis, todėl prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

35.       Pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 10 Klaipėdos apygardos teismo sprendimas nėra įvykdytas dėl pačių pareiškėjų elgesio, nes jie neperduoda Pastato BUAB „Verslo investicijų projektų centrui“. Manė, kad kol nėra išspręstas pastato savininkams padarytos žalos atlyginimo klausimas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus.

36.       2020 m. vasario 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ 2018 m. finansinės atskaitomybės balanso 3.3 (A III.3) eilutėje „Po vienerių metų gautinos sumos“ nurodyta 1 101 155 Eur suma yra numatoma prisiteisti žala dėl įmonės pastatų ((duomenys neskelbtini) viešbučių (duomenys neskelbtini)) nugriovimo. 2018 m. finansinės atskaitomybės balanso 3.4 (A III.4) eilutėje „Kitas finansinis turtas“ nurodyta 120 882 Eur suma yra depozitinėje banko sąskaitoje esančios lėšos, kurios naudojamos BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto administravimo išlaidų apmokėjimui.

37.       Paaiškino, jog remiantis teismų praktika tik įvykdžius teismo sprendimą ir nugriovus statinius BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įgis teisę reikšti reikalavimus valstybės ir savivaldybės institucijoms dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiuo metu teismo sprendimas dėl statinių nugriovimo dar nėra pilnai įvykdytas (ne visi statiniai nugriauti).

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė bylą nutraukti, šio prašymo netenkinus skundą atmesti kaip nepagrįstą, šio prašymo netenkinus, teismo sprendimo vykdymą atidėti metams.

39.       Pabrėžė, kad suėjęs ieškinio senaties terminas, pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus sužinojo 2010 m. gruodžio 6 d. Valstybės institucijos negali būti atsakingos už BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumą. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra neprotingai didelis. Žalos atlyginimui 2018–2020 m. strateginiame plane numatyta 363 tūkst. Eur.

II.

40.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 27 d. sprendimu bylos dalį dėl I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, nutraukė. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

41.       Teismas nustatė, kad I. S. ir J. S. (tėvas) 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigijo Pastatą už 1 850 000 Lt. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti negaliojančia šią pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. (tėvas) Pastatą; priteisti iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvas) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Pastatą; panaikinti Pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, (duomenys neskelbtini) viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą (duomenys neskelbtini) viešbučio (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

42.       2012 m. gegužės 16 d. I. S. ir J. S. (tėvas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt (iš jų 850 000 Lt kaip skirtumas tarp Pastato rinkos vertės ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos; 454 273,53 Lt kaip palūkanos, kurias J. S. (tėvas) sumokėjo bankui nuo kredito sutarties pasirašymo) žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. (tėvui) ir I. S. priteisė 454 273,53 Lt žalai atlyginti ir nuo šios sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią skundo dalį atmetė.

43.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai atsakovais nurodė Neringos savivaldybę, atstovaujamą Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Inspekcijos. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 5 dalimi. Pažymėjo, jog 2018 m. birželio 25 d. Inspekcija teismui pateikė raštą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos specialiosios ad hoc kolegijos posėdžio 2018 m. liepos 2 d. protokolo Nr. NV-1716“, kuriame nurodė, kad 2018 m. liepos 2 d. Vyriausybės kanceliarijos organizuotame posėdyje buvo nuspręsta šioje byloje valstybės atstovais nurodyti institucijas, dalyvavusias ir priėmusias sprendimus detaliojo planavimo ir statybos procedūrose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi į bylą valstybės atstovais įtraukė taip pat ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją.

44.       Teismas atmetė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos argumentus dėl netinkamų Lietuvos valstybės atstovų, nes Vyriausybė turi teisę nustatyti Lietuvos valstybės atstovus. Jie buvo nustatyti 2018 m. liepos 2 d. Vyriausybės kanceliarijos organizuotame posėdyje. Šio posėdžio sprendimų nei Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, nei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl jie yra galiojantys ir jais vadovaujasi teismas.

45.       Dėl solidarumo teismas pabrėžė, kad teisės aktai tą leidžia ir LVAT praktikoje solidari atsakomybė taikoma, taip pat vadovavosi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi. 

46.       Teismas nurodė, jog LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 konstatavo, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo nuostatos apskričių viršininkus įpareigojo organizuoti apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą, dalyvauti jų derinimo procedūroje. Byloje taip pat nustatyta, kad šių valdžios institucijų priimtų sprendimų pagrindu buvo neteisėtai pastatytas nekilnojamojo daikto objektas – (duomenys neskelbtini) viešbutis (Pastatas), kurį pareiškėjai 2006 m. vasario 3 d. įsigijo iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ už 1 850 000 Lt sumą.

47.       Dėl civilinės atsakomybės sąlygų teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio, ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT jurisprudencija.

48.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsniu ir įvertinęs pareiškėjų skundo argumentus dėl valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo nagrinėjamoje byloje, įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti neteisėti Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos, Neringos savivaldybės administracijos ir Klaipėdos apskrities viršininko veiksmai (detaliojo plano patvirtinimas, išduotas statybos leidimas, patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, patvirtinta pirma ir antra jachtklubo (duomenys neskelbtini) projekto korektūra, patvirtintas jachtininkų viešbučių pripažinimo tinkamais naudoti aktas). Šie veiksmai pažeidžia teisės aktų reikalavimus – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatas; Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimus ir kt. kaip konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009.

49.       Teismas nenustatė neteisėtų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Aplinkos apsaugos departamento veiksmų. Jų nenurodė pareiškėjai, nenurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, jų neįvardijo ir kiti proceso dalyviai.

50.       Teismas pažymėjo, kad I. S. prašo atlyginti 569 289,80 Eur sumą, kuri atitinka jos kreditorinį reikalavimą BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, patvirtintą nutartimi bankroto byloje. Iš jų 535 797,09 Eur yra pagrindinė prievolė, atitinkanti 2009 m. balandžio 10 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 priteistą 1 850 000 Lt sumą, ir 33 492,77 Eur palūkanos. Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu. Pažymėjo, jog restitucija, kurią nusprendė taikyti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, reiškia, kad pareiškėjai grąžina įgytą turtą, o pardavėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ grąžina pareiškėjams jų sumokėtą sumą. Taigi pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 535 797,09 Eur yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. I. S. nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta, taigi, nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimo taip pat atmestas I. S. reikalavimas dėl palūkanų pripažinimo turtine žala ir jų atlyginimo. Taigi I. S. reikalavimas atlyginti 569 289,80 Eur sumą atmestas.

51.       Teismas pažymėjo, kad I. S. prašo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą; J. S. (tėvas) prašo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą. Teismas vadovavosi ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu ir konstatavo, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2012 m. gegužės 16 d. kreipdamiesi į teismą prašė priteisti jiems skirtumą tarp statinio įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir statinio rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 šį pareiškėjų reikalavimą atmetė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimas iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės priteisti 184 442,82 Eur I. S. ir 410 436,70 Eur J. S. (tėvui) kaip Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, yra iš esmės analogiškas tam, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Prašomų sumų skirtumai, Pastato vertės skirtingos išraiškos, lingvistiškai kitokia reikalavimo išraiška nekeičia reikalavimo esmės. Taigi teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, bylos dalį dėl I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, ir J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, nutraukė.

52.       Teismas pažymėjo, kad I. S. prašo priteisti 159,35 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas ir 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas; J. S. (tėvas) prašo 309,56 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas ir 3 261,12 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas. Byloje esantis 2020 m. sausio 17 d. Neringos savivaldybės administracijos raštas Nr. (4.17)V15-141 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtino, kad I. S. 2006–2010 m. sumokėjo 159,35 Eur, iš kurių 152,84 Eur yra priskaičiuotas žemės nuomos mokestis ir 8,04 Eur delspinigiai. J. S. (tėvas) sumokėjo 309,56 Eur, iš kurių 302,85 Eur yra priskaičiuotas žemės nuomos mokestis ir 9,75 Eur delspinigiai. Byloje esantis 2020 m. sausio 28 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas „Dėl I. S. nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo“ patvirtino, kad I. S. sumokėjo / iš jos buvo išieškota 2 253,54 Eur. Byloje esantis 2020 m. sausio 28 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas „Dėl J. S. nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo“ patvirtino, kad J. S. (tėvas) 2006–2007 m. sumokėjo 844,9 Eur. 2008–2010 m. įmokas mokėjo I. S. už J. S. (tėvą). Pareiškėjai nepateikė į byla duomenų apie savo, kaip sutuoktinių, turto teisinį režimą. Byloje yra duomenys, kad J. S. (tėvas) yra perleidęs savo reikalavimą bankroto byloje I. S.. Pastatą pareiškėjai taip pat įsigijo ne bendrosios jungtinės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Tai rodo jų turto atskirumą. Taigi J. S. (tėvas) neįrodė, kad 2008–2010 m. patyrė išlaidų dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo. LVAT panašiose bylose dėl iš esmės to paties ginčo objekto priteisė išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiais iki 2010 m. gruodžio 6 d. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjų įrodytas, kad sumokėtas, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokestis yra pareiškėjų patirta tiesioginė žala (I. S. patyrė 2 406,37 Eur žalą, J. S. (tėvas) 1 147,75 Eur žalą). Egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų ir minėtos žalos. Nesant neteisėtų veiksmų, pareiškėjai nebūtų patyrę nurodytų išlaidų. Tačiau 8,04 Eur delspinigių, sumokėtų I. S., ir 9,75 Eur delspinigių, sumokėtų J. S. (tėvo), negali būti priteisiami, nes nėra priežastinio ryšio. Taip pat negali būti priteisiamas nekilnojamojo turto mokestis už 2008–2010 m. J. S. (tėvui), nes jis neįrodė, kad tokią žalą patyrė. Taigi I. S. reikalavimo dalis dėl 8,04 Eur ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo dalis dėl 2 123,4 Eur delspinigių ir nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo 2008–2010 m. atmesta.

53.       Teismas pažymėjo, kad I. S. prašo priteisti 1 383,66 Eur išlaidas notarui; J. S. (tėvas) prašo priteisti 1 383,66 Eur išlaidas notarui. Byloje yra pateiktas notaro E. S. kvitas Nr. 0001655, kuriame nurodyta, kad I. S. už notaro paslaugas 2006 m. vasario 3 d. sumokėjo atlyginimą 9 555 Lt (2 767,31 Eur). Taigi J. S. (tėvas) neįrodė, kad patyrė išlaidų dėl notarinės sutarties sudarymo. LVAT panašiose bylose dėl iš esmės to paties ginčo objekto konstatavo, kad išlaidos už notarinės pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą laikytinos neišvengiamomis, priverstinėmis ir būtinomis, todėl vertinamos kaip tiesioginiai nuostoliai. Šie nuostoliai atsirado dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų (egzistuoja priežastinis ryšys). Taigi teismas konstatavo, kad I. S. patyrė žalą, pasireiškusią išlaidomis notarui. Pareiškėja prašo jai priteisti 1 383,66 Eur, taigi toks reikalavimas galėtų būti tenkinamas. J. S. (tėvo) reikalavimas atmetamas, nes jis neįrodė, kad patyrė 1 383,66 Eur išlaidas notarui.

54.       Dėl neturtinės žalos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu. Pažymėjo, kad teismo posėdyje teismas pasiūlė pareiškėjams individualizuoti patirtą neturtinę žalą ir pateikti jos įrodymus, tačiau pareiškėjai to nepadarė. Teismas padarė išvadą, kad I. S. ir J. S. (tėvas), sužinoję apie savo teisių pažeidimą, patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų. Minėti pareiškėjai, sužinoję apie savo teisių pažeidimą, nedelsdami ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti. Tai rodo klausimo svarbą jiems, jų sugaištą laiką, pastangas, domėjimąsi, suinteresuotumą, aktyvias pastangas ir dėl to patirtus pergyvenimus, nusivylimą valdžia ir bandymą teisinėmis priemonėmis spręsti ginčą. Šie įrodymai yra netiesioginiai I. S. ir J. S. (tėvo) patirtų pergyvenimų įrodymai. Teismas taip pat padarė išvadą, kad R. S., I. S., J. S. patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų. Tačiau nusprendė, kad J. S. (sūnus) nepatyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų dėl neteisėtų Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmų, nes tuo metu, kai šie veiksmai buvo atlikti ir kai jie paaiškėjo I. S. ir J. S. (tėvui), J. S. (sūnus) nebuvo gimęs (jo atžvilgiu nėra net paaiškinimų dėl patirtos neturtinės žalos, nėra ir priežastinio ryšio).

55.       Teismas pabrėžė, kad dalis skunde nurodytos pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmais. 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 2009 m. balandžio 10 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Tada paaiškėjo, kad I. S. ir J. S. (tėvo) 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Verslo investicijų projektų centras“ dėl Pastato įsigijimo buvo pripažinta negaliojančia, pritaikyta restitucija, Pastato registracija panaikinta, statytojai įpareigoti Pastatą nugriauti. Taigi pareiškėjų pergyvenimai dėl netikrumo jausmo dėl vienintelės šeimos gyvenamosios vietos atėmimo, negalėjimo paaiškinti, ar jų namai bus griaunami, patiriamos baimės dėl to, kad atvyks griauti jų namų, beveik 13 metų diskusijų, posėdžių, pasitarimų dėl situacijos sprendimo su valdžios institucijų atstovais, nežinojimu, kuo viskas baigsis, ir netikrumu dėl ateities nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais Neringos savivaldybės institucijų ir KLAVA veiksmais.

56.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju galėtų būti pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nebūtų pakankamas pažeistai teisei apginti. Tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjų skundą. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio taikymą bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjų teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką, įrodymus, esančius byloje dėl neturtinės žalos dydžio, neturtinės žalos trukmę, teismo vertinimu, pareiškėjų skundas galėtų būti tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis galėtų būti po 1 000 Eur pareiškėjams I. S. ir J. S. (tėvui), po 100 Eur R. S., I. S., J. S.. Šie dydžiai nustatyti atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, paaiškinimus, dalyvavimą teisiniuose procesuose, patiriamos neturtinės žalos laiką ir pareiškėjų amžių, brandą ir vykstančių procesų suvokimą. Teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu nurodyti dydžiai būtų adekvatūs pareiškėjų atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu būtų teisingi.

57.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovai prašo taikyti ieškinio senatį. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1, 2 dalių, 1.134 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašo taikyti atsakovų atstovai tiek bendrai pareikštam skundui, tiek atskiriems reikalavimams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esant solidariajai atsakomybei vieno bendrininko reikalavimas laikomas pareikštu ir kitų bendrininkų interesais.

58.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą. Senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje yra, kai I. S. ir J. S. (tėvas) gavo 2008 m. spalio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, kurioje siūloma dalyvaujantiems byloje asmenims, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, iki teismo posėdžio pateikti teismui argumentus ir visus turimus įrodymus, susijusius su bylos aplinkybėmis. Tada pareiškėjai turėjo sužinoti apie prokuroro ieškinį dėl administracinių teisės aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo nugriauti statinius. Taip pat teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiškėjai tikrai suvokė savo teisių pažeidimą ir ėmėsi priemonių savo pažeistoms teisėms ginti. Apibendrinant – pareiškėjų ieškinio senaties terminas 2018 m. gegužės 11 d. (kai pareiškėjai su skundu kreipėsi šioje nagrinėjamoje byloje) jau buvo suėjęs. Pažymėta, kad J. S. (sūnaus) reikalavimas priteisti 500 000 Eur neturtinę žalą negali būti atmestas dėl ieškinio senaties (įvertinus pareiškėjo amžių – ieškinio senatis dar nėra suėjusi), tačiau jis buvo atmestas dėl priežastinio ryšio trūkumo.

59.       Dėl pareiškėjų teiginio, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs nuo 2010 m. gruodžio 6 d., nes valstybė ir savivaldybė pripažino prievolę atlyginti žalą, teismas vadovavosi CK 1.130 straipsnio 2 dalimi. Tačiau teismas nenustatė, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs. Pareiškėjų nurodyti valstybės ir Neringos savivaldybės teiginiai, kad žala turi būti atlyginta, yra bendro pobūdžio, nedetalizuoti, nėra konkretizuota, kad Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė pripažįsta būtent pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Nei tuometiniai Neringos savivaldybės meras A. V., nei ministras R. Š., nei Vyriausybės kancleris D. M., nei premjeras A. K., nei Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovas T. T. nepripažino prievolės konkrečiai pareiškėjams atlyginti šiame skunde prašomą priteisti žalą. Taikos derybų vedimas nėra ir negali būti laikomas skundo pripažinimu. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes skolininkai pripažino prievolę.

60.       Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, LVAT praktika ir netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes nenustatė svarbių priežasčių jį atnaujinti. Pirma, teismas valstybės institucijų elgesio dėl taikos derybų vedimo nepripažino pateisinančiu ieškinio senaties termino praleidimą. Tiek valstybės ir savivaldybės institucijų dalyvavimas taikos derybose, tiek pareiškėjų iniciatyva dėl taikos derybų nėra ir negali pateisinti tokio ilgo delsimo ginti savo teises. Antra, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas – treji metai ir pareiškėjai ilgai delsė dėl savo teisių gynimo. Trečia, teismas laikė, kad pareiškėjai kreipdamiesi į teismą jau 2012 m. gegužės 11 d. suprato savo teisių pažeidimą ir turėjo visas galimybes, galėjo jas tinkamai ginti. Taigi pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl žalos atlyginimo praleidus ieškinio senaties terminą rodo pačių pareiškėjų pasirinktą netinkamą elgesio modelį – neveikimą, o ne objektyvių aplinkybių, trukdžiusių kreiptis į teismą, buvimą.

61.       Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų reikalavimai priteisti pareiškėjams visas prašomas sumas ir konkrečiai tas, kurias teismas nustatė, kad galėtų būti priteistos šiame sprendime (I. S. 152,84 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas; 2 253,53 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas; 1 383,66 Eur išlaidas notarui; 1 000 Eur neturtinę žalą; priteisti J. S. (tėvas) 302,85 Eur žemės nuomos mokesčio išlaidas; 844,9 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidas; 1 000 Eur neturtinę žalą; priteisti R. S., I. S., J. S. 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą) atmetami, nes Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovai prašo taikyti ieškinio senatį, o teismas nenustatė svarbių priežasčių jį atnaujinti.

62.       Reikalavimas priteisti pareiškėjams iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos yra išvestinis. Atmetus pagrindinį reikalavimą atmetamas ir išvestinis.

63.       Dėl Neringos savivaldybės prašymo atlyginti 3 054,65 Eur bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad nors byla yra didelės apimties, tačiau nebuvo išskirtinai sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju neįrodyta, jog atsakovas neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei sudarydamas atstovavimo sutartį su advokate. Atsakovo Neringos savivaldybės patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjų, nebuvo būtinos, todėl netenkinamas atsakovo Neringos savivaldybės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

III.

64.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo pridėti prie bylos rašytinius įrodymus.

65.       Pareiškėjai nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu. Pareiškėjai pažymi, kad vadovaujantis teismo sprendime nustatyta ieškinio senaties termino pradžia, pareiškėjai skundą dėl žalos turėjo teisę pateikti dar 2008 metais, kai dar net nebuvo išnagrinėta byla pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, kurioje sprendimas priimtas tik 2009 m. balandžio 10 d., o įsiteisėjo tik 2010 m. gruodžio 6 d. 2008 metais pareiškėjams nebuvo žinoma, ar apskritai bus nustatyti atsakovų ar kitų asmenų neteisėti veiksmai.

66.       Pareiškėjai tvirtina, kad ieškinio senaties terminas nutrūko nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 priėmimo dienos CK 1.130 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškinio senaties terminas vis dar yra nutrūkęs, nes pareiškėjams buvo žadama atlyginti žalą, valstybė ir savivaldybė pripažino prievolę atlyginti žalą, o vėliau vyko taikos derybos, kurios nėra užbaigtos.

67.       Per laiką, kai buvo nutrūkęs ieškinio senaties terminas, pareiškėjai pateikė 2012 m. gegužės 11 d. skundą dėl žalos iš atsakovų priteisimo. Byla baigta LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013. Toje administracinėje byloje nebuvo pareikštas ir nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl žalos, susijusios su pareiškėjų už Pastatą sumokėtų pinigų ir susijusių sumų grąžinimu, nes tuo metu tokios žalos nebuvo.

68.       Skundas šioje administracinėje byloje buvo pateiktas laiku, kai tik pareiškėjai gavo preliminarių žinių, kad jų kreditorinis reikalavimas statytojo bankroto byloje nebus patenkintas, nes statytojas neturi turto. Visi skundo reikalavimai yra susiję, todėl ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas visiems reikalavimas.

69.       Laikant, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, pareiškėjų teigimu, yra svarbios priežastys, kad jiems buvo žadama atlyginti žalą, kad vyksta taikos derybos, siekiant įteisinti Pastatą, kuriame gyvena, kurios sudaro pagrindą jį atnaujinti. Atsakovų prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra nesąžiningas, neteisingas ir pažeidžia geros moralės normas. Tai, kad pareiškėjai tikėjosi taikaus ginčo su valstybe išsprendimo, neturėtų būti panaudota prieš juos.

70.       Pirmosios instancijos teismo išvados, atmetus I. S. reikalavimą priteisti už Pastatą sumokėtus ir negrąžintus pinigus, reiškia, kad pareiškėjai iš valstybės niekada (net ir po statytojo bankroto bylos pabaigos ir išregistravimo) negalėtų reikalauti tos pinigų sumos, kurią sumokėjo už Pastatą ir kurios neatgaus iš bankrutavusio statytojo. Tokia išvada yra neteisinga, nepagrįsta ir neteisėta. Toks aiškinimas šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises.

71.       Teismas vadovavosi LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013. Tačiau šioje jų kaimynų byloje teismo išvada buvo padaryta esant kitai faktinei situacijai – 2013 m. spalio 17 d. statytojui UAB „Verslo investicijų projektų centras“ nebuvo iškelta bankroto byla.

72.       Pareiškėjų teigimu, neabejotinai egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjams padarytos žalos (negalėjimo atgauti už Pastatą sumokėtų pinigų).

73.       Pareiškėjai nurodo, kad atsakovų neteisėti veiksmai, kurie lėmė notarinės Pastato pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šiuo atveju pareiškėjai vietoje „realių“ pinigų turi bevertę reikalavimo teisę į nemokų (bankrutavusį) statytoją. Į šią bylą buvo surinkti ir pateikti atnaujinti aktualūs įrodymai, patvirtinantys, kad I. S. kreditorinis reikalavimas statytojo bankroto byloje nebus patenkintas, todėl, nelaukiant bankroto pabaigos, iš atsakovų jau dabar galima priteisti žalos atlyginimą. Būtent atsakovų neteisėtų administracinių aktų priėmimas nulėmė, kad buvo pastatytas ir į apyvartą išleistas Pastatas, kurį pareiškėjai įsigijo, o šiuo metu juos siekiama iškeldinti iš Pastato, mes neatgavo už Pastatą sumokėtų pinigų, o jų atgauti pagal 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ galimybių nėra.

74.       Pirmosios instancijos teismas nenurodė, iš ko dar (jeigu ne iš atsakovų) pareiškėjai gali reikalauti žalos atlyginimo. Susidaro teisei priešinga situacija, kad pareiškėjai patyrė žalą, yra aiškūs neteisėti valstybės veiksmai, tačiau teismas laiko, kad valstybė nėra atsakinga už žalą, o taip pat nėra kito atsakingo asmens.

75.       Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad statytojo BUAB ,,Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje iš esmės jokie veiksmai nėra ir nebus atliekami.

76.       Dėl bylos dalies, kuri buvo nutraukta, pareiškėjų manymu, skiriasi išnagrinėtos iš šios bylos dalykas ir pagrindas. Šioje administracinėje byloje yra nurodoma, jog nepaisant to, kad buvo pritaikyta restitucija, pareiškėjų patirta žala yra didesnė. Atgavus tai, ką pareiškėjai sumokėjo už Pastatą, jie negalės nusipirkti analogiško būsto, kadangi analogiško būsto vertė šiuo metu yra gerokai didesnė. Be to, 2012 m. gegužės 11 d. buvo visiškai kitokia situacija nei pareiškiant skundą šioje administracinėje byloje. 2012 m. gegužės 11 d. pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti, kad statytojas grąžins jiems sumokėtus pinigus. 

77.       Pareiškėjų teigimu, visos sumos (ir delspinigiai) yra patirtos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Jeigu atsakovai būtų veikę teisėtai, jie neturėtų mokėti delspinigių. Be to, I. S. patvirtina, kad nekilnojamojo turto mokesčio 2008–2010 metais įmokas, išlaidas notarui mokėjo ir už save, ir už savo vyrą J. S.. J. S. patvirtina, kad šias įmokas už jį sumokėjo I. S..

78.       Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodytas galimas priteisti neturtinės žalos dydis yra menkavertis įvertinus pažeidimą, jo trukmę, pažeidimą padariusius subjektus ir kitas pareiškėjų skunde nurodomas aplinkybes, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, CK 6.250 straipsnio 2 daliai bei rodo didelę nepagarbą pareiškėjams, jų patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams. Pareiškėjų teigimu, visi vaikai, įskaitant ir mažiausią (J.), kuris gimė (duomenys neskelbtini) metais, patyrė labai didelę neturtinę žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Maži vaikai neabejotinai jaučia kitų šeimos narių nuotaikas, šeimos mikroklimatą ir tai turi labai didelę reikšmę jų vystymuisi ir raidai. Tai, kad sūnus J. gimė vėliau ir yra jauniausias tik patvirtina, kad jam padaryta žala gali būti didžiausia, nes jis neturtinę žalą patyrė visą savo gyvenimą. Pareiškėjų teigimu, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos.

79.       Pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 12 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl senaties termino netaikymo yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, kurioje valstybės institucijos vykdė derybas su pareiškėjais, pripažino pareigą atlyginti pareiškėjams padarytą žalą. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas visiškai atitinka pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog senaties terminą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pritaikė nepagrįstai ir neteisėtai, atitinkamai ir pareiškėjų žala, praradus pastatų nuosavybės ir disponavimo teises bei jau 12 metų neatgaunant už valstybės (teismų) sprendimus prarastus pastatus sumokėtų pinigų taip pat yra konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties išaiškinimai atitinka EŽTT sprendimuose prieš Lietuvą formuojamą praktiką, kad valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos žmonių sąskaita.

80.       Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

81.       Atsakovas pažymi, kad dėl ieškinio senaties teismas atmetė tik šiuos reikalavimus – dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, notaro išlaidų ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjai turėjo ir galėjo suvokti, kad ieškinio senaties terminas reikalauti atlyginti žalą žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio pavidalu pradėjo eiti tada, kai įsiteisėjo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas. Ieškinio senaties terminas dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo niekada nebuvo nutrauktas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad Neringos savivaldybės įgalioti atstovai ar Lietuvos valstybės įgalioti atstovai buvo pripažinę savo prievolę atlyginti pareiškėjams šias išlaidas. Vien faktas, kad pareiškėjai, valstybė ir savivaldybė vedė derybas dėl taikos sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas skolininkų veiksmais, kuriais prievolė pripažįstama.

82.       Pareiškėjai šį skundą pateikė teismui 2018 m. gegužės 11 d. Tai reiškia, kad neturtinė žala galėjo būti patirta ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 11 d. O iš skundo turinio yra matyti, kad neturtinę žalą pareiškėjai patyrė iškart po prokuroro ieškinio pateikimo ir po 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. gruodžio 6 d.). Pareiškėjai neįrodė, kad jie patyrė neturtinę žalą ir po 2015 m. gegužės 11 d. Pareiškėjai į bylą nepateikė apskritai jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinę žalą, nors teismas atidėjo posėdį tuo tikslu, kad pareiškėjai galėtų tokius įrodymus pateikti. Atsakovo įsitikinimu, 2015 m. ir vėliau pareiškėjų patirti išgyvenimai nebėra priežastiniame ryšyje su Neringos savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais. Priešingai, patys pareiškėjai pripažįsta, kad jų patiriamas netikrumas ir stresas yra susiję su tuo, kad pareiškėjams 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteisti pinigai iki šiol nėra grąžinti.

83.       Atsakovas pažymi, kad neturtinę žalą pareiškėjai dalinai kildina iš savo pačių neteisėto elgesio. Neturėdami nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) viešbutį, pareiškėjai ir toliau jame gyvena. Be to, (duomenys neskelbtini) viešbutis pagal statinio paskirtį nėra ir negali būti gyvenamuoju būstu.

84.       Nėra aišku, kodėl pareiškėjai, kreipdamiesi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2012 m., nereiškė valstybei ir savivaldybei reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas tik dėl pačių pareiškėjų netinkamo elgesio, t. y. pasyvumo, o ne dėl objektyvių aplinkybių.

85.       Ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimus dėl notaro išlaidų priteisimo taip pat suėjo 2013 m. gruodžio 6 d. Notarines sandorio tvirtinimo išlaidas pareiškėjai patyrė 2006 m. vasario 3 d. Vėliausiai 2010 m. gruodžio 6 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga šiems reikalavimams reikšti. Nėra suprantama, kodėl pareiškėjai nereiškė šio reikalavimo 2012 m. skunde. Todėl ir dėl šio reikalavimo pareiškėjai yra akivaizdžiai praleidę ieškinio senaties terminą. Atsakovų įgalioti atstovai nebuvo išreiškę patvirtinimo, kad atlygins pareiškėjams jų patirtas notarines išlaidas, bent jau tokių įrodymų byloje nėra. Todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė reikalavimą.

86.       Faktas, kad valstybė ir savivaldybė dalyvavo taikos sutarties derybose, nėra tolygus prievolės atlyginti žalą pripažinimui. Valstybė ir savivaldybė siekė išsaugoti pastatus ir tokiu būdu išvengti žalos ar ją minimizuoti. Be to, tam, kad ieškinio senaties termino eiga būtų nutraukta, skolininkas privalo aiškiai patvirtinti, kokią prievolę jis pripažįsta.

87.       Nagrinėjamoje situacijoje neegzistavo aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios pareiškėjams anksčiau pareikšti reikalavimus dėl žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčio, notarinių išlaidų, neturtinės žalos. Todėl negali būti atnaujinamas ieškinio senaties terminas.

88.       Atsakovas pažymi, kad kompensacijų iš valstybės galėjo prašyti tie asmenys, kurie buvo priversti griauti pastatus, pastatytus pagal statybos leidimą, bet ne pareiškėjai. Taigi nesutiktina su pareiškėjų teiginiu, kad valstybė ir savivaldybė žadėjo atlyginti žalą būtent pareiškėjams – priešingai, jiems turėjo sumokėti pinigus pardavėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“.

89.       Atsakovo teigimu, nėra priežastinio ryšio – 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjams buvo priteisti už Pastatą sumokėti pinigai iš Pastato pardavėjo. Jei pardavėjas būtų laiku ir tinkamai įvykdęs šį teismo sprendimą, pareiškėjams būtų buvę grąžinti už Pastatą sumokėti pinigai, 1 850 000 Lt. Valstybė ir savivaldybė neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų nulėmę pardavėjo restruktūrizavimą ar bankrotą.

90.       Dėl bylos dalies nutraukimo atsakovas pažymi, jog nepaisant to, kad teikdami skundą šioje byloje pareiškėjai savo patirtą „žalą“ kildino iš kitos turto vertės nustatymo ataskaitos, tačiau iš esmės tai buvo to paties pobūdžio reikalavimas (apskaičiuotas tuo pačiu principu ir metodika), nukreiptas tiems patiems asmenims. Faktas, kad šiame skunde vadovaujamasi 2007 m. gruodžio 21 d. Preliminariu turto vertės nustatymu, užuot rėmusis 2011 m. gruodžio 6 d. turto vertės nustatymo pažyma, nesudaro pagrindo teigti, kad skyrėsi skundų dalykas: abiejų skundų dalykas yra tapatus (padidėjusios (duomenys neskelbtini) viešbučio vertės atlyginimas), tik skyrėsi dydis.

91.       Dėl teismo nurodytų neturtinės žalos dydžių, atsakovas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai prašė didžiulių neturtinės žalos sumų, tačiau jų dydžio negrindė ir neįrodinėjo pačios neturtinės žalos fakto, manytina, kad teismas buvo geranoriškas pareiškėjų atžvilgiu. Be to, pareiškėjų išgyvenimai yra nulemti ne tiek atsakovių veiksmų, kiek pardavėjo nemokumo.

92.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

93.       Inspekcijos nuomone, kadangi pareiškėjai skundą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindė Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, ieškinio senaties termino pradžios momentas turi būti siejamas su Klaipėdos apygardos teismo civiline byla Nr. 2-377-253/2009.

94.       Dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo pažymi, kad apeliaciniame skunde pateikiamos ištraukos iš tuometinių teisingumo ministro R. Š., Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovo T. T., Vyriausybės kanclerio D. M. ir kt. pasisakymų spaudoje traktuotinos kaip šių asmenų subjektyvi nuomonė, o ne oficiali valstybės pozicija.

95.       Atsakovas teigia, kad sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo laikotarpiu (nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d.) nebuvo jokių prielaidų pareiškėjams tikėtis gauti iš valstybės žalos atlyginimą dėl neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu pastatyto ir pareiškėjų iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigyto (duomenys neskelbtini) viešbučio praradimo. Ir šią situaciją suvokė patys pareiškėjai, kadangi jų veiksmai tai akivaizdžiai liudija: pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės.

96.       Apeliantų argumentai dėl Vyriausybės lygiu vykusių derybų, dėl Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389, kuriuo pritarta KNNP tvarkymo plano tikslinimui, dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1080, kuriuo patvirtinti naujos redakcijos KNNP tvarkymo plano sprendiniai, sudarę prielaidas įteisinti ginčo Pastatą, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, kadangi minėtos aplinkybės egzistavo, kai senaties terminas jau buvo suėjęs, t. y. po 2013 m. gruodžio 6 d., be to, tokių derybų vykdymas nepateisina terminų nesilaikymo, ypač įvertinus tai, kad šis teisminis procesas dėl žalos atlyginimo dėl to paties statinio pareiškėjų pradedamas jau ne pirmą kartą.

97.       Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino, jog Lietuvos valstybė nebuvo 2006 m. vasario 3 d. (duomenys neskelbtini) viešbučio pirkimo–pardavimo sandorio šalis, todėl ji nėra atsakinga, kad nevykdoma Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikyta restitucija pripažinus negaliojančia minėtą Pastato pirkimo–pardavimo sutartį.

98.       Taip pat pažymi, kad nesulaukus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto bylos baigties, negalima daryti pagrįstų ir vienareikšmiškų išvadų apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ finansines galimybes grąžinti pareiškėjams už (duomenys neskelbtini) viešbutį sumokėtą sumą.

99.       Nurodo, kad tiek nagrinėjamu atveju, tiek byloje, išnagrinėtoje LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi, dalyvavo tos pačios ginčo šalys, abiejose bylose pareiškėjų reikalavimai susiję su pareiškėjų siekiu iš tų pačių atsakovių (Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės) prisiteisti skirtumą tarp Pastato įsigijimo kainos ir Pastato rinkos vertės dėl tų pačių neteisėtais nurodomų veiksmų. Tai, kad bylose pareiškėjai reikalavimus grindė skirtingos datos Pastato vertės nustatymo ataskaitomis, nesudaro pagrindo reikalavimus traktuoti kaip skirtingus.

100.       Inspekcija papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad pareiškėjų papildomai teikiami dokumentai nėra reikšmingi, todėl neturėtų būti prijungiami prie bylos ir tiriami apeliacinės instancijos teismo. Inspekcijos vertinimu, nėra aišku, kokias konkrečias aplinkybes pagrindžia pareiškėjų teikiami dokumentai, susiję su pareiškėjų iniciatyva sudaryti taikos sutartį dėl žalos atlyginimo, kreipiantis su pasiūlymu į Aplinkos ministeriją, Teisingumo ministeriją ir Vyriausybės kanceliariją po to, kai pirmosios instancijos teisme 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjų skundas dėl žalos atlyginimo nebuvo tenkintas. Pasiūlymas dėl taikos net nebuvo adresuotas atsakovams, todėl pareiškėjai nepagrindė būtinybės prijungti papildomus dokumentus. Dėl dokumentų, pateiktų su BUAB ,,Verslo investicijų projektų centas“ 2021 m. lapkričio 11 d. atsiliepimu byloje dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 vykdymo tvarkos pakeitimo, pažymėtina, kad Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės dalyvavimas taikos derybose Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo procese negali būti tapatinamas su atsakovų prievolės atlyginti žalą pareiškėjams pripažinimu. Atsakovai nėra pripažinę prievolės pareiškėjams atlyginti konkrečią žalą, kokios yra prašoma 2018 m. gegužės 9 d. skundu byloje (žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčių, neturtinės žalos ir kt. atlyginimo). Teismas ieškinio senatį taikė ne dėl visų, bet tik dėl tam tikrų pareiškėjų skundo reikalavimų – dėl žemės nuomos mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, notaro išlaidų ir neturtinės žalos priteisimo. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui, pareiškėjai turėjo suvokti, kad jie nebėra (duomenys neskelbtini) viešbučio savininkai, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčiai nebeturėjo būti mokami, o sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjų reikalavimams dėl žalos atlyginimo suėjo 2013 m. gruodžio 6 d. Ieškinio senaties terminas dėl žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčių, notaro išlaidų niekada nebuvo nutrauktas, kadangi Lietuvos valstybė ar Neringos savivaldybė, nors ir dalyvaudama taikos derybose dėl (duomenys neskelbtini) viešbučių, niekada nėra žadėjusi ir byloje nėra tokių įrodymų, kad yra pripažinusios prievolę atlyginti pareiškėjams minėto pobūdžio žalą. Pareiškėjų nurodomi išgyvenimai, nepatogumai (žurnalistų dėmesys, stresas, kad (duomenys neskelbtini) viešbutis, kuriame pareiškėjai gyvena, bus nugriautas, netikrumas dėl vaikų ateities ir kt.), manytina, atsirado iš karto po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. gruodžio 6 d.). Teismas buvo įpareigojęs pareiškėjus konkretizuoti tiek laikotarpį, kada neturtinė žala patirta, tiek šią žalą individualizuoti pagal kiekvieną pareiškėjų šeimos narį, tačiau pareiškėjai to nepadarė, todėl neturtinė žala neturi būti priteista.

101.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti 2020 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

102.       Nurodo, kad aktai, iš kurių pareiškėjai kildina jų patirtą žalą, pripažinti neteisėtais Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, kuris įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 6 d. Jau tuo metu pareiškėjai žinojo apie viešojo administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais faktą. Senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje gali būti skaičiuojama dar ankščiau, t. y. kai pareiškėjai gavo 2008 m. spalio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009. Be to, nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai jau tuo metu tikrai suvokė savo teisių pažeidimą ir ėmėsi priemonių savo pažeistoms teisėms ginti.

103.       Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinęs pareiškėjų nurodytas senaties termino praleidimo aplinkybes, pagrįstai nenustatė svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti.

104.       I. S. pažeistos teisės ir teisėti interesai buvo apginti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 taikant restituciją. Pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 535 797,09 Eur yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. I. S. nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta. Todėl akivaizdu, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio. 

105.       Be to, nėra nustatyta jokių Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos neteisėtų veiksmų, tokių veiksmų neįvardijo patys pareiškėjai, bei nenurodė kiti proceso dalyviai.

106.       Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes ir pagrįstai vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu bylos dalį nutraukė.

107.       Pareiškėjai nepateikia įrodymų pagrindžiančių patirtos neturtinės žalos dydžio. Be to, dalis skunde nurodytos pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nėra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais atsakovų veiksmais.

108.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

109.       Pažymi, kad nei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-135/2010 nebuvo nustatyti paveldosaugos reikalavimų pažeidimai bei neteisėti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos valstybės tarnautojų veiksmai objektuose ir sklype (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo aspektu valstybė neturėtų atlyginti žalos.

110.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

111.       Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs dėl to, kad, pareiškėjų nuomone, skolininkai pripažino prievolę.

112.       Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus juos įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

113.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su neteisėtais atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, veiksmais, atlyginimo.

114.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

115.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

116.       Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju naujų įrodymų tyrimo pagrindai nenustatyti, todėl jie nepridedami prie bylos ir netiriami.

117.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įsigijo Pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 260,28 m2 bendro ploto už 1 850 000 Lt. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti negaliojančia šią pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. (tėvas) Pastatą; priteisti iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. (tėvas) 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Pastatą; panaikinti Pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, (duomenys neskelbtini) viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą (duomenys neskelbtini) viešbučio (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115. Lietuvos Apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

118.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. gegužės 16 d. I. S. ir J. S. (tėvas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt (iš jų 850 000 Lt kaip skirtumas tarp Pastato rinkos vertės ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos; 454 273,53 Lt kaip palūkanos, kurias J. S. (tėvas) sumokėjo bankui nuo kredito sutarties pasirašymo) žalos atlyginimą, 1500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. (tėvui) ir I. S. priteisė 454 273,53 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir penkiasdešimt tris centus) žalai atlyginti ir nuo šios sumos (454 273,53 Lt) 5 procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

119.       Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009).

120.       Siekdamas nustatyti viešosios atsakomybės sąlygas pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsniu ir įvertinęs pareiškėjų skundo argumentus dėl valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo nagrinėjamoje byloje, įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti neteisėti Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos, Neringos savivaldybės administracijos ir Klaipėdos apskrities viršininko veiksmai (detaliojo plano patvirtinimas, išduotas statybos leidimas, patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas, patvirtinta pirma ir antra jachtklubo (duomenys neskelbtini) projekto korektūra, patvirtintas jachtininkų viešbučių pripažinimo tinkamais naudoti aktas). Šie veiksmai pripažinti pažeidžiančiais teisės aktų reikalavimus – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatas; Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimus ir kt. kaip konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009.

121.       Dėl pareiškėjos I. S. reikalavimo atlyginti 569 289,80 Eur sumą, kuri atitinka jos kreditorinį reikalavimą BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, patvirtintą nutartimi bankroto byloje, bei atitinka Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 priteistą 1 850 000 Lt sumą, ir 33 492,77 Eur palūkanas, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs reikšmingas aplinkybes bei aktualią teismų praktiką (LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 ir kt.), pagrįstai sprendė, kad nagrinėjant ginčą nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Be to, nesant duomenų apie Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 vykdymo ir bankroto bylos, kurioje patvirtintas pareiškėjos atitinkamas kreditorinis reikalavimas, baigtį nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos reikalaujama 569 289,80 Eur suma laikytina žala (CK 6.249 str.).

122.       Pagal ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

123.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjai I. S. ir J. S. (tėvas) 2012 m. gegužės 16 d. kreipdamiesi į teismą prašė priteisti jiems skirtumą tarp statinio įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir statinio rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 šį pareiškėjų reikalavimą atmetė, nurodęs, kad pareiškėjų pažeistos teisės dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių, buvo apgintos pagal teisės aktų reikalavimus pilna apimtimi, o pareiškėjų reikalavimas priteisti papildomai iš atsakovų 850 000 Lt, kaip susidariusį skirtumą tarp statinio įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir statinio rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai, yra nepagrįstas, nes jiems jau yra priteistos iš statinio pardavėjo šio turto įsigijimo išlaidos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimas iš Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės priteisti 184 442,82 Eur I. S. ir 410 436,70 Eur J. S. (tėvui) kaip Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, yra iš esmės analogiškas tam, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su vertinimu, kad prašomų sumų skirtumai, Pastato vertės skirtingos išraiškos, lingvistiškai kitokia reikalavimo išraiška nekeičia reikalavimo esmės. Aptartos aplinkybės sudarė pagrindą, numatytą ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte, bylos dalį dėl I. S. reikalavimo atlyginti 184 442,82 Eur Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, ir pareiškėjo J. S. (tėvo) reikalavimo atlyginti 410 436,70 Eur ginčo Pastato vertės sumą, viršijančią įsigijimo kainą, nutraukti.

124.       Kitoms pareiškėjų prašytoms priteisti sumoms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės atstovų prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį, nustatančią, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime detaliai ir išsamiai ištirtų ir aptartų reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimu bei pritaria išvadoms, jog nebuvo nustatyti atsakovų veiksmai, kurie liudytų, kad jie pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.), taip pat nebuvo nustatytos svarbios priežastys atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

125.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

126.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

127.       Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

128.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teisinei pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-64-520/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, patirtos išlaidos teisinei pagalbai buvo būtinos – Neringos savivaldybės administracija turi juridinį skyrių ir atitinkamą finansavimą teisinių klausimų, kylančių jos veikloje, sprendimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. S., J. S., R. S., I. S., J. S. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė