Baudžiamoji byla Nr. 2K–513/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo
Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje
kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
A. D. (A. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo
2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 20 d. nutarties.
Vilniaus miesto
3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 284 straipsnio 1 dalį 6 MGL dydžio (780 Lt) bauda. Civilinio
ieškovo UAB „Domus Prosperus“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. D.
civiliniam ieškovui priteista 4251,76 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5 proc.
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki
teismo sprendimo atlyginti žalą visiško įvykdymo.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi nuteistojo A. D.
apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. D. pagal BK 284
straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 9 d., apie
15.50 val., šalia pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini),
vandališkais veiksmais ir įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkai,
automobiliu „Ford Fusion“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
atsitrenkė į UAB „Domus Prosperus“ priklausančios tvoros vartus, juos sulaužė
iš dalies įvažiuodamas į šiai įmonei priklausantį kiemą; išlipęs iš
automobilio, rankomis laužė tvorą, po to vėl įsėdo į automobilį ir juo
pavažiavęs vėl trenkėsi į vartus, kurių vertė 1673,73 Lt, ir juos sulaužė;
tokiais savo veiksmais jis sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis A.
D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 20 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
ir padarė esminių BPK pažeidimų.
Būtent tuo pasireiškė ir teismų šališkumas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina
nustatyti asmens tyčią, tačiau
kasatoriaus veiksmuose jos nėra. Nuteistojo veiksmai – vartų tikrinimas ranka
ir neatsargus manevravimas prie
vartų įjungiant ne tą pavarą – negali būti aiškinami kaip tyčiniai.
Įvykio metu kasatorius iš tiesų buvo susijaudinęs,
nes iš ryto, jam išvykstant, jokių vartų nebuvo. Savo automobiliu kasatorius tyčia nesugadino vartų ir jokiu būdu negalėjo to padaryti, nes vairavo
savo automobilį ir nenorėjo jo
sugadinti. Kartu kasatorius pažymi,
kad vaizdo įrašai negali būti tyčios
ar neatsargumo įrodymas, nes jie susiję tik su fakto klausimais.
Taip pat kasatorius kategoriškai nesutinka su priteista žala, nes jis nepadarė žalos, kuri turėtų būti atlyginta pagal baudžiamuosius
įstatymus kaip nusikalstamos veiklos
padarinys.
Toliau kasatorius teigia, kad
pagal BPK taisykles (91–93, 207 straipsniai) daiktiniai įrodymai turi būti pridėti
prie bylos, apžiūrėti ir tinkamai įforminti. Tais atvejais, kai daiktams
padaryta žala turi reikšmės kvalifikacijai,
daiktai turi būti apžiūrėti nepriklausomų
ekspertų, kurie įvertintų padarytą žalą objektyviai. BPK nenumato nei kaltinamajam, nei nukentėjusiajam
savavališkai įrodymus naikinti ar juos taisyti ir juolab vietoje
daiktinio įrodymo pateikti jo aprašymą ne BPK nustatyta tvarka, o defektinio akto forma. Jau nuo įvykio pradžios buvo aišku, kad
kilo ginčas dėl to, ar vartai buvo sugadinti, ar ne, todėl, esant tokiai
situacijai, kai vieni liudytojai tvirtino, jog vartai buvo sugadinti, o kiti parodė,
kad ne, tik vartai, kaip daiktinis įrodymas, galėjo ir turėjo patvirtinti jų sugadinimo faktą. BPK taisyklės
netoleruoja tokių veiksmų, kai kreipiamasi dėl kaltininko baudžiamosios
atsakomybės, bet kartu sunaikinamas pagrindinis daiktinis įrodymas.
Kasatorius įsitikinęs, kad daiktinio įrodymo – vartų – sunaikinimas buvo
sąmoningas ir savo prigimtimi reiškia trukdymą
teisingumui. Teismai neatsižvelgė
į vienašališką žalos dydžio nustatymą, nesvarstė ieškovo UAB „Domus prosperus“ pareigos grąžinti sugadintus vartus ir
pan. Tai be pagrindo padidino žalos dydį ir patvirtina teismų šališkumą.
Dar
kasatorius nesutinka su
tuo, kad už tą patį įvykį jį
nubaudė dviejų rūšių Lietuvos teismai. Įvertinę
tuos pačius įrodymus, Vilniaus apygardos
administracinis teismas nustatė kasatoriaus neatsargumą, o Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas ir
Vilniaus apygardos teismas konstatavo
jo tyčią. Įstatymai (Konstitucija,
Teismų įstatymas ir pan.) nenustato
vienos rūšies teismo viršenybės prieš kitą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesvarstė apeliacinio skundo motyvų dėl dvigubos teisminės
eismo įvykio interpretacijos ir taip pažeidė
BPK 332 straipsnį bei kitas nuostatas. A. D. pažymi, kad Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio
12 d. sprendimas dėl administracinės atsakomybės yra jo nekaltumo pagal
baudžiamąjį statymą pagrindas. Kasatorius nesutinka su apylinkės teismo argumentais dėl
bylų Falkner prieš Austriją ir Ščiukina prieš Lietuvą tapatinimo
su nagrinėjama situacija.
Netinkamas pavyzdys ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d.
nutartis. Šioje kasacinėje nutartyje faktinės aplinkybės visiškai kitokios –
kaltininkas vairavo transporto priemonę neblaivus, eismo įvykių metu žuvo trys
žmonės, vienas buvo sužalotas. Be to, nuteistojo veiksmai buvo
įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo. Niekas nenustatė, kad pareigūnai,
kurie paskyrė A. D. administracinę nuobaudą, padarė klaidą ar peržengė savo
įgalinimų ribas. Nei apylinkės
teismas, nei apygardos teismas nenurodė, kas ir kada padarė neteisėtus veiksmus ir ar Vilniaus apygardos
administracinis teismas padarė aiškią įstatymo klaidą. Kasatoriaus nuomone, šis
specializuotas teismas pagal savo kompetenciją būtų sugebėjęs nustatyti, kad nagrinėja ne jam priskirtiną bylą. A. D.
įsitikinęs, kad vienos rūšies teismas savo sprendimu negali tvirtinti, jog
kitas teismas buvo neteisus. Tiek administracinių, tiek bendrosios
kompetencijos teismų įsiteisėję sprendimai turi vienodą galią.
Apibendrindamas
skundo argumentus, kasatorius tvirtina, kad dėl išvardytų priežasčių Vilniaus
miesto 3–iojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimai yra šališki.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. D. kasacinį skundą tenkinti
iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
20 d. nutartį ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo
apeliacinį skundą. Teismas nepasisakė dėl daiktinio įrodymo – sugadintų vartų, kurie nebuvo
tinkamai apžiūrėti, kad matytųsi padaryti
sugadinimai. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp civilinio ieškovo UAB „Domus
Prosperus“ pateiktų dokumentų ir nuteistojo
iškeltos versijos dėl vartų sugadinimo bei žalos, atsiradusios dėl sugadintų
vartų, įvertinimo pašalinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė
į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo nubaudimo administracine
tvarka dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio
1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi, prokuroro manymu, teismas,
nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, neišsamiai išnagrinėjo byloje
surinktus įrodymus, o tai lėmė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir
369 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus. Prokuroras daro išvadą, kad
apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinis ieškovas UAB „Domus Prosperus“
prašo nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
Nesutikdamas su nuteistojo kasacinio skundo argumentais dėl teismų
šališkumo, civilinis ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose kasatorius nušalinimų nereiškė, taigi klausimų dėl teismo
objektyvumo jam nebuvo
kilę. Be to, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad Vilniaus apygardos
teismas nebuvo vienodai dėmesingas ir objektyvus visiems proceso dalyviams. Civilinio ieškovo
teigimu, kasaciniame skunde nuteistasis, pasisakymas dėl įvažiavimo į vartus
aplinkybių, iš esmės pateikia savo įrodymų
vertinimą, taip pat teigia, kad, nustatydami
padarytą žalą, teismai netinkamai
vertino įrodymus. Ieškovas pažymi,
kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų
netiria ir jų nevertina, todėl skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo
nustatant kasatoriaus tyčią ir žalos civiliniam ieškovui dydį atmestini.
Taip pat nepagrįsti nuteistojo svarstymai dėl non bis in
idem principo taikymo šioje byloje. Žemesnės instancijos
teismai tinkamai aiškino šio principo turinį ir savo išvadas pagrindė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika. Be to, kalbėdamas apie netinkamą non
bis in idem principo taikymą, kasatorius pats pripažįsta, kad neturi tam
reikiamos kompetencijos.
Apibendrindamas civilinis ieškovas tvirtina, kad teismų sprendimai yra
pagrįsti, priimti nepažeidžiant procesinių teisės normų ir tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo A. D. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284
straipsnio 1 dalį
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai,
priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Veika reiškiasi kaip
nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas. Padariniai – realus
visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas turi
pasireikšti bent vienu iš šių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis,
vandališkais veiksmais.
Nuosprendyje apylinkės teismas padarė
pagrįstas išvadas dėl įvykio faktinių aplinkybių, kad 2008 m. spalio 9 d., apie
15.50 val. A. D., važiuodamas jo vairuojamu automobiliu „Ford Fusion“,
Vilniuje, (duomenys neskelbtini), automobiliu atsitrenkė į tvoros,
esančios prie namo, vartus; dėl to atsidarius vienai vartų pusei, A. D. išlipo
iš automobilio, judino antrąją vartų pusę, vėl įsėdo į automobilį, pavažiavo
truputį atgal ir vėl įvažiavo į vartus, atidarydamas antrąją vartų pusę; po to
automobilį paliko tarpuvartėje, o pats išlipo iš automobilio.
Šios teismo išvados dėl faktinių bylos
aplinkybių konstatavimo pagrįstos bylos medžiaga ir teisme išnagrinėtais
įrodymais. Tačiau tokius A. D. veiksmus teismas pripažino vandališkais, o
jo elgesį – įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės
rimtį ir tvarką. Tokios teismo išvados neatitinka bylos įrodymų, prieštaringos.
Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės
požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo
trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Teismai padarė
išvadą, kad A. D. elgesys įvykio metu buvo įžūlus, jo veiksmai laužant svetimą
turtą pasireiškė vandalizmu, savo veiksmais A. D. akivaizdžiai siekė pažeisti
nustatytas elgesio normas, demonstruoti nepagarbą aplinkai. Šią išvadą
pirmosios instancijos teismas motyvavo UAB „Domus Prosperus“ padaryta
materialine žala ir tuo, kad dėl įvykio kilo didelis žmonių susibūrimas, atvyko
policijos pareigūnai, vyko konfliktas. Tokiai motyvacijai pritarė ir
apeliacinės instancijos teismas. Tačiau teismo padaryta išvada prieštarauja
paties teismo nustatytoms ir nepaneigtoms aplinkybėms. Teisme liudytojais
apklausti namo gyventojai patvirtino, kad į įvykio vietą susirinko ne dėl
automobilio atsitrenkimo į vartus garso. Beje, susirinkusieji buvo solidarūs su
A. D., piktinosi kiemo užtvėrimu metaline tvora, trukdančia jiems ir
specialiosioms tarnyboms privažiuoti prie namo, o apžiūrėję vartus ir
automobilį vietoje pasirašinėjo A. D. paruoštą aktą, kad vartai ir automobilis
nesugadinti.
Beje, teismas, padaręs išvadą, kad A. D. po atsitrenkimo į vartus
„judino antrąją vartų pusę“, toliau nuosprendyje šį veiksmą įvardijo vartų
laužymu rankomis, nors byloje nėra jokių duomenų apie vartų sulaužymą rankomis.
Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie A. D. agresyvumą, aplinkinius
šokiruojantį elgesį, kuriuo galėjo būti sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Taip pat teismai padarė klaidingą išvadą, pripažindami A. D. veiksmus
vandališkais.
Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno
vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir
kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei
naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę,
inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip
vandalizmas. Pažymėtina, kad atsakomybė už turto gadinimą bei naikinimą yra
numatyta ir kitose baudžiamojo įstatymo normose.
Teismas,
pripažindamas vandališkais A. D. veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be
pagrindo pripažino šį reiškinį viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju
požymiu.
Viešosios
tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi
suprasti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais
veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti,
jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti.
Pirmosios
instancijos teismas A. D. tyčios turinį nustatė remdamasis dviejų liudytojų
parodymais ir vaizdo stebėjimo kameros įrašu. Teismas atmetė A. D. paaiškinimą,
kad į vartus jis įvažiavo atsitiktinai, tačiau pagrindė tai prieštaringa
išvada, kad „A. D. į antrą vartų pusę įvažiavo tyčia, nes prieš tai bandė
įvažiuoti pro atidarytą pusę, be to, prieš smūgį buvo pakeitęs automobilio
judėjimo kryptį“. Šioje išvadoje daroma prielaida, kad pirmą kartą, tik
išvažiavęs iš pravažiavimo arkos, A. D. netyčia atsitrenkė į vartus. Teismo
nuomone, bandymas važiuoti pro atsidariusią vartų pusę irgi nebuvo nukreiptas į
vartų gadinimą. Iš viso to teismas padarė išvadą, kad A. D. veiksmai
automobiliu įvažiuojant į antrąją vartų pusę buvo logiška ankstesnių jo
veiksmų, kai jis rankomis laužė vartus, tęsinys. Tokia teismo išvada prieštaringa,
nelogiška ir todėl neteisinga.
Teismo išvados
dalis, kad kasatorius ir kiti namo gyventojai turėjo tikslą pašalinti tvorą su
vartais, pagrįsta, nes tą liudija A. D. ir kitų namo gyventojų skundai valdžios
institucijoms, patikrinimų ir tvoros projekto derinimo dokumentai. Tačiau teisėjų
kolegija laiko netinkamu šių duomenų panaudojimą pagrindžiant kategorišką
išvadą, kad A. D. bandė pašalinti vartus, tyčia juos sugadindamas. Tokia motyvacija
netgi prieštarauja išvadai.
Byloje nėra
įrodymų, kuriais būtų galima paneigti kasatoriaus argumentus, kad vartus jis
apgadino neatsargiai vairuodamas automobilį. Kliūtis išvažiuojant iš vartų
arkos jam buvo netikėta, nes ryte, jam išvykstant į darbą, vartų dar nebuvo.
Atsitrenkęs į vartus ir susinervinęs, jis neteisingai manevravo.
Taip pat
pažymėtina, kad A. D. jau yra nubaustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą
administracine tvarka ir teismo jam skirtą baudą sumokėjo.
Esant šioms
aplinkybėms, konstatuotina, kad A. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK
284 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Baudžiamoji
byla jam nutrauktina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Dėl kitų
kasacinio skundo motyvų
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai
dėl BPK normų pažeidimų, neapžiūrint ir neišsaugant daiktinių įrodymų, dėl
dvigubos atsakomybės išvengimo (non bis in idem) principo pažeidimo bei
civilinio ieškinio išsprendimo paliekami nenagrinėti, nes byla nutraukiama.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus
miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartį.
Nutraukti bylą A.
D. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Teisėjai
Vytautas Greičius
Gintaras Goda
Antanas Klimavičius