Administracinė
byla Nr. A756-569/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 3.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto
Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka
išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. skundą
atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja T. P. skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį
teismą ir prašė panaikinti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir VSAT Varėnos rinktinė) Nelegalios migracijos
prevencijos ir kontrolės skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 151-1 „Dėl vizos
panaikinimo Armėnijos Respublikos pilietei T. P.“ (b.
l. 7) ir 2009 m.
vasario 11 d. sprendimą Nr. 150-7 „Dėl Armėnijos Respublikos pilietės T. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (b. l.
6).
Skunde nurodė, kad Lietuvos
Respublikos generaliniame konsulate Baltarusijos Respublikoje 2008 m. gruodžio 15 d. jai
buvo išduota C tipo trumpalaikė daugkartinė Šengeno viza LT1779700, galiojanti
nuo 2008 m.
gruodžio 15 d. iki 2009 m.
birželio 14 d. Išduodant vizą buvo nurodyta, kad pareiškėjos vykimo į Lietuvą
tikslas yra šeimos ir draugų lankymas. Tačiau VSAT Varėnos rinktinės Nelegalios
migracijos prevencijos ir kontrolės skyrius 2009 m. vasario 11 d. priėmė
sprendimą Nr. 150-7 dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos
Respublikos ir sprendimą Nr. 151-1 dėl
aukščiau nurodytos vizos panaikinimo. Pareiškėjos nuomone, šie atsakovo
sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėja nurodė, kad ji 2008 m. gruodžio 15 d.
atvyko į Lietuvą savo pažįstamos S. G. kvietimu. Atvykusi
į Lietuvą, ji apsistojo viename iš S. G. vyrui M. G. priklausančių viešbučių Čiurlionio g. 128,
Druskininkuose. Tą aplinkybę, kad ji atvyko būtent pas draugus, patvirtina 2008 m. gruodžio 22 d. M. G. ir S. G. pasirašytas sutikimas,
kad pareiškėja oficialiai gyventų visą buvimo Lietuvoje laikotarpį jų
gyvenamojoje vietoje aukščiau nurodytu adresu. Atvykimo į Lietuvą metu
pareiškėja neturėjo ketinimo joje dirbti ir siekė tik aplankyti savo draugus.
Tačiau viešnagės pas draugus metu pareiškėja taip pat nusprendė pabandyti
įsteigti savo verslą. Visus dokumentus dėl leidimo laikinai apsigyventi
Lietuvoje ji pradėjo tvarkyti 2009
m. sausio 20 d., valstybinio socialinio draudimo
pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas 2009 m. sausio 16 d. Pareiškėja pažymėjo, kad
ji nei vienos dienos nedirbo Lietuvoje neturėdama tam teisės. Pareiškėja
pabrėžė, kad jos buvimo Lietuvoje tikslas pasikeitė jai jau esant Lietuvoje.
Todėl nėra pagrindo teigti, kad norėdama gauti vizą ji pateikė tikrovės
neatitinkančius duomenis. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ji nemoka lietuvių
kalbos, o rusų kalbą supranta labai blogai. Vienintelė jai gerai suprantama
kalba yra armėnų, tačiau apklausos metu atsakovas neužtikrino armėniškai
kalbančio vertėjo dalyvavo. Dėl šios priežasties ji negalėjo suprasti jai
užduodamų klausimų ir negalėjo duoti atitinkamų atsakymų į juos. Atsakovo
priimtus sprendimus jai vėliau išvertė M. G. ir S. G.. Pareiškėjos nuomone, atsakovas šiuo atveju netinkamai
taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1
dalies 1 punkto nuostatas ir pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministro 2004 m.
gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtintų Sprendimų dėl užsieniečio
įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos
Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklių 27.3 punkto nuostatas.
Atsakovas VSAT
Varėnos rinktinė prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l.
24-25) nurodė, kad apklausos metu dar iki užsieniečio apklausos lapo surašymo
pareiškėja nurodė, jog gali bendrauti, kalbėti ir rašyti rusų kalba. Šią
aplinkybę patvirtina užsieniečio apklausos lapo 9 punktas. Todėl vykdant
apklausą ir surašant visus reikalingus procesinius dokumentus dalyvavo rusų
kalbos vertėjas, dėl to pareiškėja neprieštaravo. Pareiškėja nereikalavo, kad
dalyvautų vertėjas, galintis versti į armėnų kalbą. Apklausoje dalyvavęs
vertėjas išvertė pareiškėjai dokumentų turinį į rusų kalbą. Kad pareiškėja
gerai moka rusų kalbą, patvirtina jos pačios ranka paaiškinime rusų kalba parašytas
sakinys apie paaiškinimo surašymo teisingumą. Pareiškėjos teiginys, kad ji atvyko
į Lietuvą aplankyti draugų, neatitinka tikrovės. Tai, kad pareiškėja į Lietuvą
atvyko kitokiu tikslu, patvirtina pačios pareiškėjos paaiškinimas, kurį ji davė
savanoriškai ir niekieno neverčiama, ir medžiaga, iš kurios matyti, jog pareiškėja
Lietuvos Respublikos sieną kirto 2008
m. gruodžio 15 d., o individualios įmonės savininkės S. G. sutikimas, kad pareiškėja vykdytų savo įmonės komercinę
ūkinę veiklą jai priklausančioje įmonėje, buvo surašytas 2008 m. gruodžio 17 d. Be
to, 2009 m.
sausio 6 d. pareiškėja jau įregistravo savo įmonę Lietuvoje. Atsakovo nuomone,
akivaizdus pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslas – darbas. Tai patvirtina ir
pačios pareiškėjos paaiškinimas, kad ji Lietuvoje neturi giminių ir su S. bei M. G. iki atvykimo į Lietuvą bendravo tik telefonu. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, vadovaujantis Įstatymo
20 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 125 straipsnio 1 punkto ir Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. IV-429
nuostatomis, pareiškėjai pagrįstai buvo panaikinta viza ir ji buvo pagrįstai
įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 17 d.
sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Lietuvos
Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių
teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 punktu, kuris nustato, jog užsieniečio,
kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į
Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais
vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami
išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas,
sąrašus (toliau – ir Vizų režimo
reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų
režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Vizų režimo reglamento 11 straipsnio 3
punkte nustatyta, kad užsienietis,
turintis galiojančią Šengeno vizą, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir
būti joje vizoje nurodytą laiką. Pagal
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio
1 dalies 1 punktą, viza užsieniečiui panaikinama, jeigu norėdamas gauti
vizą užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius
šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytus duomenis, iš jų – dokumentą, kuriame nurodytas užsieniečio atvykimo
į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos. Pagal Įstatymo
125 straipsnio 1 punktą, užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos
Respublikos, jeigu jam panaikinama viza. Iš byloje esančio Armėnijos pilietės T. P. paso Nr. AH0542438 matyti, kad ji į Lietuvos Respubliką
atvyko turėdama Šengeno valstybių vizą LT 1779700, galiojančią nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. birželio 14 d. (b.
l. 37, 38, 39). T. P. 2008 m. gruodžio 15 d. prašyme
išduoti vizą nurodė, kad atvykimo į Lietuvą tikslas – aplankyti gimines ir
draugus (b. l. 30). Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos atvykimo
tikslas nebuvo susijęs su giminių ir draugų lankymu. Pareiškėja į Lietuvos
Respubliką atvyko 2008 m.
gruodžio 15 d. (b. l. 32). Atvykusi į Lietuvą T. P. apsigyveno
Čiurlionio g. 128, Druskininkų mieste. Individualios įmonės savininkė S. G. 2008 m. gruodžio 17 d., t. y. antrą pareiškėjos buvimo
Lietuvoje dieną, sutiko, kad pareiškėja vykdytų savo įmonės komercinę ūkinę
veiklą S. G. priklausančioje įmonėje (b. l. 40). VĮ Registrų
centro Alytaus filialas 2009
m. sausio 6 d. įregistravo individualią įmonę
pareiškėjos vardu. Tai, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko visai kitu tikslu,
patvirtina pačios pareiškėjos paaiškinimas, kurį ji davė savanoriškai ir
niekieno neverčiama: pareiškėja konkrečiai nurodė, kad atvykimo į Lietuvą
tikslas – darbas (Užsieniečio apklausos lapo 22.4 punktas). Pareiškėjos
rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad iki atvykimo į Lietuvą ji S.
G. asmeniškai nepažinojo, tik buvo keletą kartų bendravusi telefonu, Lietuvoje
ji nei savo giminių, nei draugų neturi. Visos nurodytos aplinkybės leidžia
daryti išvadą, kad pareiškėja į Lietuvą vyko turėdama tikslą joje dirbti. Todėl
atsakovas, nustatęs, kad norėdama gauti vizą pareiškėja pateikė tikrovės
neatitinkančius faktus, pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai Šengeno
valstybės vizą. Panaikinus pareiškėjai išduotą vizą, pareiškėja pagrįstai
įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos teiginiai, kad ji
nebuvo supažindinta su sprendimais, kadangi jie buvo perskaityti rusų kalba,
kurią ji sunkiai supranta, o ne armėnų kalba, prieštarauja byloje surinktiems
įrodymams. Tai, kad pareiškėja moka rusų kalbą, patvirtina ir Druskininkų
savivaldybės 1-ojo notarų biuro 2009
m. vasario 23 d. pateikta informacija (b. l. 55).
Teismas konstatavo, kad atsakovo 2009 m. vasario 11 d. sprendimai Nr. 150-7 ir Nr. 151-1 yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Pareiškėja T. P. apeliaciniu
skundu (b. l. 71-74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2009 m.
balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VSAT Varėnos
rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 151-1 ir 2009 m. vasario 11 d.
sprendimą Nr. 150-7.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas šalių
lygiateisiškumo principas. Teismas atsižvelgė tik į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus ir argumentus. Teismas netyrė pareiškėjos
nurodytų aplinkybių, kad jos rusų kalbos žinios nėra pakankamos ir ji negalėjo
suvokti atsakovo vykdomos apklausos metu jai užduodamų klausimų bei tinkamai
susipažinti su apklausos protokolo turiniu. Teismo sprendime yra tiesiog
perrašytas atsakovo priimtų sprendimų turinys. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog apklausos
metu pareiškėja nurodė, kad jos atvykimo į Lietuvą tikslas – darbas (Užsieniečio apklausos lapo 22.4 punktas).
Tai nurodė pats atsakovas, o pareiškėja buvo priversta tik pasirašyti.
Pareiškėja nurodo, kad ji 2008 m. gruodžio 15 d.
atvyko į Lietuvą S. G. kvietimu. Atvykusi į Lietuvą, ji
apsistojo viename iš S. G. vyrui M. G. priklausančių
viešbučių Čiurlionio g. 128, Druskininkuose. Tą aplinkybę, kad ji atvyko būtent
pas draugus, patvirtina 2008
m. gruodžio 22 d. M. G. ir S. G. pasirašytas sutikimas, kad pareiškėja oficialiai
gyventų visą buvimo Lietuvoje laikotarpį jų gyvenamojoje vietoje aukščiau
nurodytu adresu. Atvykimo į Lietuvą metu pareiškėja neturėjo ketinimo joje
dirbti ir siekė tik aplankyti savo draugus. Tačiau viešnagės pas draugus metu
pareiškėja taip pat nusprendė pabandyti įsteigti savo verslą. Visus dokumentus
dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvoje ji pradėjo tvarkyti 2009 m. sausio 20 d.,
valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas 2009 m. sausio 16 d.
Pareiškėja pažymėjo, kad ji nei vienos dienos nedirbo Lietuvoje neturėdama tam
teisės. Pareiškėja pabrėžė, kad jos buvimo Lietuvoje tikslas pasikeitė jai jau
esant Lietuvoje. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Pareiškėja pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei kiti Lietuvos
Respublikos teisės aktai nenumato draudimo užsieniečiui atvykus į Lietuvą
pradėti joje savo verslą. Užsieniečiui taip pat nėra draudžiama užsiimti
teisėta veikla, jei tai jis daro teisės aktų nustatyta tvarka. Minėti teisės
aktai taip pat nenumato termino, kurį jis turi išbūti Lietuvoje ir kuriam
suėjus užsienietis turi teisę užsiimti teisėta veikla – pradėti savo verslą.
Teismo padaryta išvada, jog pareiškėjos tikslas dirbti Lietuvoje susiformavo
vizos gavimo metu, yra grindžiamas vienintele aplinkybe, t. y. tuo, kad
pareiškėja po dviejų dienų nuo atvykimo į
Lietuvą susitarė su S. G. dėl pareiškėjos norimos vykdyti
komercinės veiklos vietos. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimo
nepagrįstumą taip pat patvirtina ta aplinkybė, jog atitinkamos valstybinės
institucijos (Juridinių asmenų registras, Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdyba) išdavė pareiškėjai dokumentus, būtinus teisėtai veiklai vykdyti.
Atsakovas VSAT Varėnos rinktinė atsiliepimu (b. l.
79-80) prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d.
sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad
pareiškėja į Lietuvą vyko turėdama tikslą joje dirbti. Norėdama gauti vizą
pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prašyme vizai gauti
grafoje „atvykimo tikslas“ pareiškėja pažymėjo šeimos ir draugų lankymas, nors
tikrasis ir vienintelis pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslas buvo darbas. Todėl,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
20 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 125 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas
sprendimas panaikinti pareiškėjos vizą ir įpareigoti pareiškėją išvykti iš
Lietuvos Respublikos. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismui posėdžio metu buvo
pateikta rusų kalba užpildyto prašymo Šengeno vizai gauti kopija. Pareiškėja
patvirtino, kad Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijos Respublikoje
Minske ji pati savarankiškai užpildė rusų kalba prašymą Šengeno vizai gauti. Teismo
posėdyje dalyvavo rusų kalbos vertėja, dėl kurios pareiškėja nušalinimo teismui
nepareiškė bei nereikalavo armėnų kalbos vertėjo. Posėdžio metu pareiškėja laisvai
kalbėjo rusiškai ir nurodė, kad ji gimtinėje, Armėnijos Respublikoje, mokykloje
mokėsi rusų kalbos. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad
pareiškėja moka rusų kalbą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Varėnos rinktinės 2009
m. vasario 11 d. sprendimų Nr. 151-1 ir Nr. 150-7,
kuriais pareiškėjai Armėnijos Respublikos pilietei T. P. buvo
panaikinta Šengeno valstybės viza Nr. LT 1779700 bei ji įpareigota išvykti iš
Lietuvos Respublikos.
Remiantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
20 straipsnio 1 dalies 1 punktu, viza užsieniečiui yra panaikinama, jei
norėdamas gauti vizą, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. To
paties straipsnio 2 dalis nustato, kad panaikinus vizą, užsienietis privalo
išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generaliniame
konsulate Baltarusijos Respublikoje 2008 m. gruodžio 15 d. Armėnijos Respublikos
pilietei T. P. buvo suteikta C tipo trumpalaikė
daugkartinė Šengeno viza LT 1779700, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. birželio 14 d. (b.
l. 13). Prašyme išduoti vizą pareiškėja nurodė, kad jos kelionės tikslas yra
šeimos ar draugų lankymas (b. l. 30).
Iš skundžiamo atsakovo 2009 m. vasario 11 d.
sprendimo matyti, jog buvo nustatyta, kad išduodant Šengeno vizą pareiškėja
nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. viza buvo išduota tikslu lankyti
šeimą ir draugus, tačiau pareiškėja Lietuvoje nei šeimos, nei draugų neturėjo,
vos tik atvykusi į Lietuvą pradėjo tvarkyti dokumentus, reikalingus savo
verslui pradėti. Be to, T. P. apklausoje patvirtino, jog
jos atvykimo į Lietuvą tikslas buvo ne šeimos narių ar giminių lankymas, o
darbas (b. l. 7).
Pareiškėjos teiginį, kad tik po atvykimo į Lietuvos
Respubliką ji nusprendė pradėti užsiimti teisėta veikla – verslu, o dokumentų
vizai gauti pateikimo metu jos tikslas buvo draugų ir pažįstamų lankymas,
paneigia bylos duomenys. Byloje surinkti įrodymai, skirtingai nei teigia
pareiškėja, patvirtina būtent pareiškėjos ketinimą Lietuvos Respublikoje
gyventi ir dirbti. pareiškėja 2008 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos
generaliniame konsulate Baltarusijos Respublikoje pateikė prašymą išduoti vizą
(b. l. 30), ir jau 2008 m. gruodžio 17 d. S. G. davė
sutikimą, kad T. P. vykdytų komercinę ūkinę veiklą S. G. įmonei nuosavybės teise priklausančiame pastate (b. l.
40), o 2008 m. gruodžio 22 d. S. ir M. G. davė sutikimą,
kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame pastate T. P. gyventų, būtų registruota ir deklaruotų savo
gyvenamąją vietą (b. l. 9). Pareiškėja 2008 m. gruodžio viduryje atvyko pas
notarą, siekdama įsteigti individualią įmonę (b. l. 55), 2009 m. sausio 6 d. buvo
išduotas T. P. individualios įmonės registravimo
pažymėjimas (b. l. 10). Užsieniečio apklausos lape ir paaiškinime 2009 m. vasario 11 d. užfiksuota,
kad pareiškėja į Lietuvą atvyko dirbti (b. l. 32, 33). Teisėjų kolegija vertina,
kad iš minėtų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėja, tik atvykusi į Lietuvą, jau
nuo pat pirmųjų dienų, tikslingai siekė susikurti darbo vietą, t. y. įsteigti
savo įmonę. Be to, pareiškėjos siekį gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje patvirtina ir ta
aplinkybė, kad ji 2009 m.
sausio 20 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų
policijos komisariato Migracijos poskyriui pateikė prašymą ir dokumentus dėl
leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (b. l. 54). Pažymėtina,
kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja pati paaiškino, kad ji
atvažiavo į Lietuvą pas gimines ir draugus; atvažiavo tam, kad gyventi ir
papildomai dirbti (b. l. 59-61).
Apeliacinio
skundo argumentas, kad pareiškėja labai prastai supranta rusiškai ir atliekant
jos apklausą (kurioje ji pripažino, jog į Lietuvą atvyko dirbti) nebuvo
užtikrintas jos gimtosios kalbos (armėnų) vertėjo dalyvavimas, todėl ji
nesuprato apklausos tikslo ir užduodamų klausimų, tai pat paneigiamas byloje esančiais
duomenimis: pareiškėja rusų kalba parašė savo pavardę ir parašu patvirtino, jog
suprato ginčijamų sprendimų turinį (b. l. 6, 7-8). VSAT Varėnos rinktinės
pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad pareiškėja bendrauja
rusų kalba (b. l. 31). Notaras J. P. VSAT Varėnos rinktinei raštu
pateikė informaciją, kad su pareiškėja jis bendravo rusų kalba, ir ji šią kalbą
ne tik supranta, bet ir moka (b. l. 55). Pareiškėja rusų kalba pasirašė ant
užsieniečio apklausos lapo (b. l. 32), o 2009 m. vasario 11 d. paaiškinime VSAT
Varėnos rinktinei pareiškėja rusų kalba parašė, kad paaiškinimas iš jos žodžių
surašytas teisingai, išverstas į jai suprantamą rusų kalbą ir tai patvirtino
parašu (b. l. 33). Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo rusų kalbos
vertėja, pareiškėja kalbėjo rusiškai ir neprašė armėnų kalbos vertėjo (b. l.
59-61). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad procesinių teisės
normų reikalavimas, jog procesas vyktų pareiškėjai suprantama kalba, nebuvo
pažeistas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, teigdama, kad ji atvyko
į Lietuvos Respubliką lankyti šeimos ir draugų nebuvo visiškai nuosekli: 2009 m. vasario 11 d.
paaiškinime T. P. nurodė, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką,
S. G. asmeniškai nepažinojo, jos telefono numerį gavo iš
draugų ir iki atvykimo į Lietuvos Respubliką su ja bendravo keletą kartų bei
susitarė, kad ji Lietuvoje dirbs. Čia ji giminių neturėjo ir neturi (b. l. 33).
VSAT Varėnos rinktinės Nelegalios
migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus pareigūnės 2009 m. vasario 11 d.
tarnybiniame pranešime papildomai
pažymėta, kad pareiškėja T. P. apklausoje nurodė,
jog ji jokių giminių Lietuvoje neturi,
turi tik draugą, kuris dirba S. G. kavinėje ir galėjo
pasakyti tik jo vardą – H. (b. l. 29). Tačiau pirmosios instancijos teismo
posėdyje, kuris įvyko 2009 m.
balandžio 7 d., pareiškėja jau teigė, kad ji į Lietuvą važiavo ir gimines
aplankyti, ir dirbti; Lietuvoje gyvena jos draugas (būsimas vyras) ir jos mamos
draugai (b. l. 59-61). Tokie pareiškėjos paaiškinimai nelaikytini pagrindžiantys
pareiškėjos tikslą Lietuvoje lankyti gimines ir draugus. Tad byloje nustatytos
faktinės aplinkybės visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog pareiškėja
į Lietuvos Respubliką vyko aplankyti giminių ir draugų.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktų
įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja T. P., siekdama vizos, pateikė tikrovės neatitinkančius
duomenis, todėl skundžiamas VSAT rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir
kontrolės skyriaus 2009 m.
vasario 11 d. sprendimas Nr. 151-1 buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Kadangi
atsakovo 2009 m.
vasario 11 d. sprendimas „Dėl Armėnijos Respublikos pilietės T.
P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ buvo priimtas remiantis Įstatymo 125 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, jog užsienietis yra
įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam panaikinta viza, todėl
konstatuotina, kad šis sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.
Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais
argumentais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas paliekamas
nepakeistu, o pareiškėjos T. P. apeliacinis skundas
atmetamas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Pareiškėjos T. P. apeliacinį
skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Irmantas
Jarukaitis
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė