(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 17 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto
Mylės,
teisėjų Irenos
Ivanovienės, Broniaus Zalagos,
sekretoriaujant Vilmai Armalytei,
dalyvaujant
nukentėjusiajai D. Č., jos atstovui adv. Vidui
Peikšteniui,
išteisintųjų gynėjai adv.
Irinai Petkienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją
bylą pagal nukentėjusiosios – privačios kaltintojos D. Č. apeliacinį
skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-26 nuosprendžio, kuriuo S. S. ir A. S. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK
187 str. 1 d., ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė:
S. S. ir A. S. buvo kaltinami tuo,
kad jie, be nukentėjusiosios D. Č. sutikimo nugriovė jiems ir jai bendrosios dalinės
nuosavybės teisėmis priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatą, pažymėtą 1 aukšto plane indeksu
1-6 arba 2al/p, kurio ½ dalis D. Č. buvo atitekusi
nuolatiniam naudojimuisi ir vietoj šio
statinio savo nuožiūra pasistatė terasą; tokiais savo veiksmais kaltinamieji
kaltinami tuo, kad pažeidė D. Č. kaip nugriauto statinio
bendrasavininkės teises ir interesus, nes ne tik savavališkai sunaikino tokios
pat būklės kaip gyvenamasis namas uždarą kapitalinį priestatą, saugojusį nuo šalčio,
vėjo ir kritulių, įėjimą į bendrai naudojamą koridorių, bei be jos sutikimo
įrengė visai kitos paskirties statinį – atvirą paaukštintą aikštelę su
stogeliu; t. y. S. S. ir A. S. D. Č. kaltinami nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str. 1d.,
įvykdymu.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji –
privati kaltintoja D. Č. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 26
d. nuosprendį baudžiamojoje byloje
Nr. PK-25-636/2010, kuriuo S. S. ir A. S.
buvo išteisinti pagal LR BK 187 str. 1 d. kaip nepadarę veikos,
turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o baudžiamoji byla jų atžvilgiu buvo nutraukta, ir šioje byloje
priimti naują nuosprendį, kuriuo S. S. ir A.
S. pripažinti kaltu pagal LR BK 187 str. 1 d., paskirti jiems įstatymo
sankcijoje numatytą bausmę teismo nuožiūra ir priteisti iš jų solidariai jai,
nukentėjusiajai D. Č., 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei visas
proceso (advokato teisinės pagalbos) išlaidas.
Skunde nurodo, jog teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl
apeliantė mano, kad nagrinėdamas bylą teismas netinkamai taikė LR BPK 20 str.
nuostatas ir tai jam sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei
priimti teisingą nuosprendį. Taip pat nurodo, kad kaltinamieji, teisme prisipažinę, jog prieš įvykį jie jau
nebesikalbėdavo ryžosi savavališkai nugriauti šį kapitalinį pastatą ir jo
vietoje pasistatyti savo nuožiūra iš esmės kitokios paskirties statinį -
tvorelę su stogeliu. Kuom, pasak apeliantės, jie neabejotinai patvirtino savo
norą sunaikinti svetimą turtą, nes savo tyčiniais veiksmais, nukreiptais prieš ją,
pažeidė LR Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą
ir Civiliniame Kodekse-nustatytus bendrasavininkiams priklausančio turto
naudojimo reikalavimus. Taipogi nurodo, jog teisme
kaltinamieji pripažino, kad jie dar 2007 m. pavasarį nusprendė nugriauti
priestatą, nes mama „vis nedavė ramybės"', ir kad jie dar galėjo palaukti 2-3 dienas negriovę, jeigu
būtų žinoję, kad ji yra išvykusi ir kada grįš“. Tokiu būdu,
nukentėjusiosios nuomone, vien tik iš kaltinamųjų parodymų yra akivaizdu, kad
jiems nebuvo jokio būtino reikalingumo nedelsiant nugriauti priestatą, todėl
teismas savo išvadą dėl atsakomybės nebuvimo LR BK 31 str. 1 d. pagrindu padarė remdamasis šališku visos bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Be kita ko apeliantė nurodo, kad teismas ignoravo ir esminius prieštaravimus liudytojo-specialisto R. P. bei abiejų kaltinamųjų parodymuose ir, nepaisydamas to,
kad liudytojas aiškino, jog apie priestato avarinę būklę ir jo
nugriovimą jis pirmą kartą sužinojo tik pradėjęs tirti jos skundą, o tuo tarpu kaltinamieji teisme parodė, kad jie šio
specialisto teiravosi, ar reikalingas
leidimas jų avariniam priestatui griauti, dar prieš nugriaudami priestatą, ir
kad kaltinamasis S. S. tvirtino, jog liudytojui R. P. prieš griovimą parodė priestato nuotrauką, o kaltinamasis
A. S. kategoriškai pareiškė, kad šiam liudytojui nuotraukų
nerodė, nes nebuvo pagrindo, kažkodėl patikėjo
netiesą sakančiais kaltinamaisiais ir abejotinus parodymus davusiu liudytoju
bei jo išvada iš nuotraukų, jog priestatas kėlė pavojų gyventojams ir dėl to
buvo nugriautas. Todėl, pasak apeliantės,
skundžiamas nuosprendis ir šioje dalyje buvo priimtas šališkai įvertinus byloje
esančius įrodymus. Nurodo, kad teisme ji paaiškino, jog nusikaltimu
buvo sunaikintas ne mažesnės kaip 2500 Lt
vertės jai nuosavybės teise priklausantis turtas ir tai pagrindė pridėtu prie
bylos Registrų centro išrašu apie priestato rinkos vertę nugriovimo metu, o
kaltinamasis S. S. kaip statybos firmos (duomenys neskelbtini) savininkas ir dėl
to turintis specialių žinių statybos srityje savo parodymais teisme
neprieštaravo, kad visas nusikaltimo objektas įvykio metu galėjo būti vertas daugiausiai 1500 Lt, todėl,
nukentėjusiosios nuomone, buvo nesunku paskaičiuoti ir jos turto vertę,
sudarančią 615 Lt, tačiau teismas
šiuos įrodymus vėlgi įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą neišsamiu
ir šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovaudamas įstatymu ir
dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ji esą neįrodė savo sunaikinto
turto vertės. Teigia, jog iš 2010-02-02
teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas dar įrodymų tyrimo metu buvo
akivaizdžiai šališkas jos atžvilgiu, nes nesutiko padaryti pertraukos kaltinime
nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui teisme, motyvuodamas
tuo, kad esą „pagrindinės BPK 255 ir 256
str. taisyklės yra ne kas kita, kaip tarybinio baudžiamojo proceso
atgyvena", o netrukus po to, kai paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra
baigtas ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų, nusprendė
padaryti net pusės mėnesio pertrauką. Nurodo, kad pirmininkaujančiai teisėjai
varžant jos teises, kitame posėdyje ji bandė pareikšti teismui nušalinimą,
tačiau jos pareiškimas net nebuvo priimtas
motyvuojant tuo, kad pagal LR BPK 59 str. nušalinimas esą gali būti pareikštas
tik įrodymų tyrimo metu.
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos
atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėja prašė apeliacinį
skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl
teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines
bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos
BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintųjų kaltės
klausimą, pirmosios instancijos teismas BPK pažeidimų nepadarė, pagrįstai
S. S. ir A. S. išteisino pagal
Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo
požymių.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio
5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų
darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal
savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti
įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį
nuosprendį, išdėstė išteisinančius S. S. ir A.
S. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios D.
Č. parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi S. S. ir A. S. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina
tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų
analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos
medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad S. S. ir A. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos
Respublikos BK 187 str. 1 d., nesant pakankamai patikimų, neginčijamų įrodymų
dėl jų tyčios, dėl ko visiškai pagrįstai juos išteisino.
Byloje neginčijamai
nustatyta, kad S. S. ir A. S. nugriovė
jiems ir jų seseriai D. Č. bendrosios dalinės nuosavybės
teise priklausančią verandą. Esminis klausimas šioje byloje, ar bendrosios
nuosavybės teise priklausantis turtas, t. y. veranda, buvo nugriauta tyčia.
Pripažįstama, kad asmuo padarė veiką tyčia, jeigu veiką padarė suvokdamas visus
veikos požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo
padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme aprašytus veikos
požymius. Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos
objektas – nuosavybė. Veika pasireiškia alternatyviai svetimo turto sunaikinimu
arba jo sužalojimu. Tyčinio turto sunaikinimo sudėtis yra materialioji.
Paminėtina tai, kad materialiųjų sudėčių atveju, asmens santykis apima ne tik
fizinį gebėjimą ir norą padaryti veiką, bet ir sukelti padarinius. Išnagrinėjęs
bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. S. ir A.
S., mamos prašymu nugriovė jiems patiems ir jų seseriai nuosavybės teise
priklausančią verandą, po ko savo lėšomis atstatė kitokį priestatą. Esant
paminėtoms aplinkybėms, teigti, kad S. S. ir A. S. tyčia sunaikino svetimą,
tame tarpe ir jų pačių turtą, nėra teisinio pagrindo, kadangi išteisintųjų
veiksmuose nėra svarbiausio tyčinio turto sunaikinimo subjektyviosios pusės
požymio – kaltės, t. y. tyčios. Iš paminėto darytina išvada, jog išteisintieji
nesunaikino turtą, o jį rekonstravo, pakeitė jo paskirtį, dėl ko šios bylos
dalykas yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės objektas. Paminėtina ir tai,
kad analogiški D. Č. reikalavimai dėl turto sugadinimo yra
nagrinėjami ir civilinėje byloje (b. l. 52).
Dėl kitų
nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentų.
Nukentėjusiosios skunde nurodytas
teiginys, kad teismas dar įrodymų tyrimo
metu buvo akivaizdžiai šališkas jos atžvilgiu, nes nesutiko padaryti
pertraukos kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui
teisme, motyvuodamas tuo, kad esą „pagrindinės BPK 255 ir 256 str. taisyklės yra ne kas kita, kaip tarybinio
baudžiamojo proceso atgyvena", o netrukus po to, kai paskelbė, kad
įrodymų tyrimas yra baigtas ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų,
nusprendė padaryti net pusės mėnesio pertrauką, atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismas atmesdamas prašymą padaryti
pertrauką kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui, jį
motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 str. numato, jog naujai
paruoštas kaltinimas turi būti pateiktas raštu iki įrodymų tyrimo pabaigos, o
jam paruošti procesas pertraukos daryti nenumato (b. l. 123) ir tik pacitavo,
BPK komentarą, bet atmesdamas minėtą prašymą rėmėsi BPK, o ne BPK komentaru.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad naujai
paruoštas kaltinimas turi būti pateiktas raštu iki įrodymų tyrimo pabaigos, o
jam paruošti procesas pertraukos daryti nenumato. Remiantis išdėstytu, teigti,
kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį prašymą buvo šališkas, nėra
jokio pagrindo.
Kitas apeliantės skunde nurodytas
teiginys, kad pirmininkaujančiai teisėjai varžant jos teises, posėdyje ji bandė
pareikšti teismui nušalinimą, tačiau jos pareiškimas net nebuvo priimtas motyvuojant tuo, kad pagal LR BPK
59 str. nušalinimas esą gali būti pareikštas tik įrodymų tyrimo metu,
taipogi atmestinas. Lietuvos Respublikos BPK 59 str. 1 d. nurodyta, kad
nušalinimas gali būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme
pradžios. Atsižvelgiant į paminėtą, pirmosios instancijos teismas visiškai
pagrįstai nesvarstė nušalinimo klausimo, kadangi jis buvo pareikštas jau po
įrodymų tyrimo.
Dėl
proceso išlaidų.
2010-05-27 teismo posėdžio metu, išteisintųjų gynėja
adv. I. Petkienė prašė priteisti iš D. Č. 400 Lt už gynėjo
paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai
kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal
nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visos proceso
išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas
procesas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pateikto kvito LAT Nr.
540097, išteisintieji advokato,
dalyvavusio byloje kaip jų gynėjo paslaugoms apmokėti patyrė 400 Lt išlaidų,
dėl ko minėta suma priteistina iš nukentėjusiosios D. Č. išteisintųjų
S. S. ir A. S. naudai.
Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus,
nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas
išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis S. S. ir A. S. dėl jiems pareikšto kaltinimo nusikalstama veika,
numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje,
sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl ko nukentėjusiosios
apeliacinis skundas atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios
apeliacinis skundas atmestinas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš
išteisintųjų D. Č. turėtas proceso išlaidas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332
str.,
n u t a r i a:
Nukentėjusiosios D. Č. apeliacinį
skundą atmesti.
Priteisti iš D. Č. 400 Lt
(keturis šimtus litų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išteisintųjų S. S. ir A. S. naudai.
Kolegijos pirmininkas Vidmantas Mylė
Teisėjai
Irena Ivanovienė
Bronius
Zalaga
Kopija tikra
Teisėjas
Vidmantas Mylė