Baudžiamoji byla Nr. 2K-73/2006

                        Procesinio sprendimo kategorija

                        1.2.14.2.1; 1.1.10.1; 1.1.11.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. vasario 21 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Prano Kuconio, ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,

gynėjams advokatams J. Urbaitytei, A. Putnai,

nuteistajam A. Ž.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) gynėjos ir nuteistojo A. Ž. atstovės pagal įstatymą V. Ž. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu iš dalies jas sudedant ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams; A. Ž. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, remiantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. Ž. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį toliau tęsti mokslus Vilniaus m. Grikiškių Šviesos vidurinėje mokykloje ir neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su mokslu ar darbu.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. K. ir A. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį taip pat nuteisti R. J. (R. J.) ir S. R. (S. R.), jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo V. K. gynėjos, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių A. Ž. atstovės pagal įstatymą kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus, papildomą nuteistojo V. K. gynėjos paaiškinimą,

 

n u s t a t ė :

 

            V. K. ir A. Ž. nuteisti už tai, kad 2005 m. birželio 13 d., apie 1.26 val., kartu su R. J. ir S. R., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į G. Z. statomą namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir iš mansardos pasikėsino pagrobti statybinių medžiagų ir kitų daiktų, kurių bendra vertė 206,40 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios.

            Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti, V. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

            Kasatorė nurodo, kad teismas V. K. veiksmus kvalifikavo kaip įsibrovimą į patalpą, nes padarė išvadą, kad nukentėjusiojo G. Z. nebaigtas statyti namas laikytinas patalpa, kadangi objektas turi stogą ir jame buvo laikomos statybinės medžiagos.

Kasatorės nuomone, teismo nuosprendyje nurodyti požymiai nėra pakankami, kad nukentėjusiojo nebaigtą statyti namą būtų galima laikyti patalpa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ prasme. Šio nutarimo 15 punkte pateiktas patalpos apibrėžimas – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Kasatorė nurodo, kad pagal patalpos apibrėžimo lingvistinę bei loginę konstrukciją esminiais arba būtinais požymiais laikytini statinio erdvės uždarumas bei statinio paskirtis, o fakultatyviniais – statinio stogas bei specialus įėjimas, nes pagal kalbinę žodžio „paprastai“ prasmę (jo atitikmuo – įprastai, dažniausiai) galima spręsti, kad esama atvejų, kai šių požymių – stogo bei specialaus įėjimo – objekte gali ir nebūti. Taigi, kasatorės nuomone, minėtų požymių buvimas (kitiems požymiams nesant) pripažįstant konkretų objektą patalpa, lemiamos įtakos neturi. Tokiu atveju svarbiausia, kad objektas vienu metu atitiktų uždaros erdvės, statinio bei jo paskirties reikalavimus.

            Kasatorė teigia, kad G. Z. nebaigtas statyti namas neatitinka nė vieno esminio patalpos apibrėžimo požymio. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statinys yra visa tai, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, o 23 straipsnyje nurodyta, kad statiniu yra tik toks objektas, kai visi statybos darbai atliekami statinio viduje. Taigi šio įstatymo prasme statiniu gali būti laikomas tik toks objektas, kurio išorinė statyba jau yra užbaigta. Bylos duomenimis, buvo pasikėsinta padaryti vagystę iš objekto, kuris turi stogą, tačiau yra be langų ir išorės durų, t. y. iš nebaigto statyti namo, todėl kasatorė įsitikinusi, kad G. Z. priklausantis objektas nėra ir negali būti laikomas patalpa, be to, šio objekto dėl anksčiau paminėtų aplinkybių negalima vertinti ir kaip uždaros erdvės. Toks statinys pagal Statybos įstatymo reikalavimus laikomas nebaigtu, dėl šios priežasties negali būti naudojamas pagal paskirtį, taigi netinkamas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Kasatorė pažymi, kad Senato nutarime kalbama tik apie baigtą statinį.

            Kasaciniame skunde teigiama, kad nutarime patalpos skiriamuoju požymiu yra ir specialaus įėjimo buvimas. Pasak kasatorės, specialus įėjimas yra ertmė ar anga statinyje, kuri yra būtent šiam tikslui ir atitinkamai įrengta ir specialiai tam pritaikyta, o ne bet kuri kita ertmė, per kurias įmanoma patekti į statinį. Iš bylos duomenų matyti, kad toks specialus įėjimas G. Z. nebaigtame statyti name įrengtas nebuvo.

            Kasatorė nurodo, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ne vien tik patekimo į objektą neteisėtumą, bet ir aplinkybę, ar šis objektas atitinka požymius, įgalinančius jį laikyti patalpa, saugykla ar saugoma teritorija. Šių požymių nenustačius, net ir tuo atveju, jei į tokį objektą buvo patekta be savininko leidimo, baudžiamoji atsakomybė pagal minėto straipsnio 2 dalį negalima. Taigi, remdamasi ankščiau išdėstytais argumentais, kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįsigilino į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 pateiktą patalpos sąvokos turinį, jame nurodytų požymių svarbą bei įtaką šio klausimo išsprendimui, todėl neteisingai taikė šio nutarimo nuostatas ir netinkamai kvalifikavo V. K. nusikalstamą veiką.

Taip pat kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. K. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Savo apsisprendimą netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų teismas motyvavo tuo, kad minėtas asmuo anksčiau jau buvo teistas, be to, padarė apysunkį nusikaltimą. Kasatorė nurodo, kad tokia teismo motyvacija yra aiškiai netinkama, nes BK 75 straipsnis nenumato draudimo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuriam toks atidėjimas kartą jau buvo taikytas. Tai reiškia, kad šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir tiems asmenims, kurie nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu. Be to, šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir asmenims, įvykdžiusiems ne tik nesunkius, bet ir apysunkius nusikaltimus. Taigi teismas savo sprendimą netaikyti V. K. BK 75 straipsnio nuostatas grindė motyvais, kurie šiame straipsnyje numatyti kaip sąlyga jo taikymui. Kasatorė taip pat nesutinka su teismo argumentacija dėl minėto įstatymo netaikymo, jog V. K. šį nusikaltimą padarė praėjus vos mėnesiui nuo nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo ir tai neva rodo V. K. nenorą taisytis. Pasak kasatorės, tai taip pat netrukdo taikyti BK 75 straipsnio ir atidėti bausmės vykdymo – išvados apie asmens „nenorą taisytis“ motyvu negali būti laikas, praėjęs nuo nuosprendžio priėmimo iki naujo nusikaltimo padarymo, išvada apie šios aplinkybės buvimą darytina remiantis kitais motyvais. pvz., įvykdytų nusikaltimų skaičius, pavojingų padarinių atsiradimas, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimas, neigiami nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys ir pan. Atsižvelgiant į tai teismas iš esmės nepaneigė BK 75 straipsnio taikymo galimybės, taigi, skirdamas bausmę, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas.

Kasatorė nurodo, kad teismas neįvertino, jog V. K. administracine tvarka nebaustas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, gyvena kartu su motina ir seserimi, jauno amžiaus (nusikaltimą padarė vos sulaukęs pilnametystės), yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių – pats atvyko į policiją ir prisipažino įvykdęs nusikaltimą, dėl jo įvykdymo nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, žala nepadaryta, į nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo (šiuo metu dirba ir mokosi). Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai tikrai bus pasiekti paskyrus jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatorė teigia, kad baudžiamasis įstatymas (BK 1 straipsnis) nustato teismo pareigą skirti bausmę, kuri būtų pagrįsta bei proporcinga asmens įvykdytai veikai, atsižvelgiant taip pat į nusikaltusio asmens asmenybę apibūdinančius duomenis. Kadangi V. K. nusikalstamoje veikoje nėra kvalifikuojamojo požymio – įsibrovimo į patalpą, buvo pasikėsinta užvaldyti 206 Lt vertės turtą, laikytina, kad jis įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, kasatorė mano, kad V. K. turėtų būti paskirta kitos rūšies bausmė.

Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Šios instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumento, kad G. Z. priklausantis objektas negali būti laikoma patalpa, nurodė, kad tai, jog dar nebuvo įstatytos durys ir langai, negali būti aiškinama, kad tai nėra patalpa, nes turėjo stogą, specialų įėjimą, statinys skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti, kuriame buvo laikomos materialinės vertybės. Tačiau, kasatorės nuomone, teismas nutartyje išdėstė tik savo išvadą minėtu klausimu, tačiau jokių ją patvirtinančių motyvų nenurodė – t. y. teigdamas, kad minėtas G. Z. priklausantis objektas turi „specialų įėjimą“, teismas nepasisakė, kurią iš jame esančių tuščių ir neįrengtų ertmių jis laiko „įėjimu“, nenurodė, kuo būtent pasireiškia tokios ertmės šiame objekte „specialumas“, be to, neargumentavo, kodėl neįrengta anga, jo nuomone, vis tik atitinka „specialaus įėjimo“ kriterijų. Taip pat konstatuodamas, kad minėtas objektas yra „statinys, skirtas žmonės laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti“ teismas nenurodė, kokie duomenys leidžia laikyti, jog šiame nebaigtame statyti bei neužsandarintame objekte yra galimas minėtų poreikių tenkinimas. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą atsakė formaliai, tik perrašydamas Senato nutarime pateiktus „patalpą“ apibūdinančius požymius, todėl laiko, kad teismas nepateikė jokių savo išvadą šiuo klausimu patvirtinančių argumentų ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Be to, teismas neišdėstė savo pozicijos dėl tame pačiame nutarime apibrėžime nurodyto patalpos požymio – erdvės uždarumo. Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kasatorės nuomone, yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistojo A. Ž. atstovė pagal įstatymą V. Ž. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį dėl A. Ž. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu.

Kasatorė mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl A. Ž. yra neteisėti, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors A. Ž. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismai vis tiek galėjo taikyti BK 93 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis A. Ž. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis. A. Ž. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos parodo, kad jis supranta savo veiksmų neteisėtumą, neigiamai vertina savo poelgius ir nori pasitaisyti. Tikrą A. Ž. prisipažinimą parodo tai, kad jis davė išsamius parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, vienintelis iš nuteistųjų sulaikymo metu nebėgo nuo policijos pareigūnų ir davė nuoširdžius paaiškinimus, padėjo išaiškinti nusikaltimą.

Nuteistojo V. K. gynėjos ir nuteistojo A. Ž. atstovės pagal įstatymą V. Ž. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl visų nuteistųjų keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 178 straipsnio 2 dalis) taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).

 

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

 

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. K. ir kitų veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį kvalifikavo kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, nurodydamas, kad remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punkte išdėstytos patalpų sąvokos išaiškinimu, pagal kurį patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Tačiau apibūdindamas pastatą, iš kurio buvo pasikėsinta pagrobti turtą, teismas pripažino, kad tai yra statomas namas, neturi langų ir durų, o tik uždengtą stogą, ir kad jame buvo laikomos statybinės medžiagos ir įrankiai.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad nebuvimas įstatytų durų ir langų nėra kliūtis statinį laikyti patalpa, nes šis turėjo stogą, specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti, ir jame buvo laikomos materialinės vertybės.

Šie teismų sprendimų motyvai leidžia daryti išvadą, kad abiejų instancijų teismai nuteistųjų veikai BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuojamąjį požymį – įsibrovimą į patalpą taikė neatsižvelgdami į tai, ar šiuo konkrečiu atveju statinys, iš kurio buvo pasikėsinta pagrobti svetimą turtą, turi visus būtinus požymius, dėl kurių jį būtų galima pripažinti patalpa. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 15 straipsnio 4 dalį patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti.

Nuteistojo V. K. gynėjos kasacinio skundo argumentai, kad teismų sprendimuose nurodyti statomo gyvenamojo namo ypatumai nėra pakankami, kad G. Z. nebaigtą statyti namą galima būtų laikyti patalpa Aukščiausiojo Teismo senato paminėto nutarimo prasme, pagrįsti ir ši kasacinio skundo dalis tenkintina.

Kasatorė pagrįstai teigia, kad statomas gyvenamasis namas, iš kurio pasikėsinta pagrobti materialines vertybes, negali būti pripažintos patalpa, nes neturėjo esminio ir patalpai būtino požymio – erdvės uždarumo. Patalpa apibūdinama kaip uždara erdvė (paprastai tai yra statinys, turintis atitinkamus elementus – stogą, specialų įėjimą), taigi ji turi būti atskirta nuo išorinės aplinkos objektyviai egzistuojančiomis atitinkamomis priemonėmis, apsaugančiomis erdvės uždarumą. Nukentėjusiojo G. Z. statomo namo vagystės iš jo metu langų ir išorės durų angos buvo atviros, patekimui į šio statinio vidų per jas objektyviai jokių kliūčių (laikinų ar pastovių) įrengta nebuvo, taigi statinio vidaus erdvė nebuvo uždara. Statinio sienos ir stogas šiuo atveju nesudarė tokio erdvės uždarumo pobūdžio, kuris būtų pakankamas statomą gyvenamąjį namą vertinti kaip patalpą. Todėl šiuo atveju tai, kad statomo namo viduje buvo laikomos materialinės vertybės, naudojamos namo statybos darbams, statinio ypatybių vertinimui neturi reikšmės.

Nesant esminių statinį, kaip patalpą, apibūdinančių požymių, nėra pagrindo pasikėsinimą pavogti turtą iš G. Z. statomo namo kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip padarytą įsibraunant į patalpą.

Atsižvelgiant į tai, kad vertė turto, kurį buvo kėsintasi pagrobti, neviršija 3 MGL dydžio, veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį.

Kadangi netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas turi įtakos ir tiems nuteistiesiems (R. J. ir S. R.), kurie nėra padavę kasacinių skundų, BPK 376 straipsnio 2 dalies pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini ir dėl jų.

Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, nes šis teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, o baudžiamojo įstatymo taikymo klaida gali būti ištaisyta kasacinės instancijos teisme.

 

Dėl BK 75 straipsnio ir 93 straipsnio taikymo

 

Nuteistojo V. K. gynėjos kasacinio skundo argumentas neduoda pagrindo išvadai, kad teismų sprendimai dėl BK 75 straipsnio netaikymo nuteistajam V. K. yra nepagrįsti. Kasatorės nurodytos aplinkybės yra įstatyme numatytos sąlygos ir pagrindai, kuriems esant galimas BK 75 straipsnio nuostatų taikymas. Tačiau pagal šio straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išvados, dėl ko V. K. netaikytinos BK 75 straipsnio nuostatos argumentus, kurie neprieštarauja bylos duomenims. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti teismo nurodytas aplinkybes, todėl šis gynėjos kasacinio skundo argumentas atmestinas.

Nuteistojo A. Ž. atstovės pagal įstatymą kasacinis skundas dėl BK 93 straipsnio nuostatų taikymo negali būti tenkinamas. Pagal BK 93 straipsnį teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų, arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, ir tokiu atveju jam skiriamos šio kodekso 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo pobūdžio priemonės. A. Ž. veika perkvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, t. y. jo veika kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarius tokią nusikalstamą veiką BK 93 straipsnyje nenumatytas. Perkvalifikavus A. Ž. veiką, jam BK 82 straipsnio pagrindu skirtinos auklėjamojo poveikio priemonės. Tai nėra bausmė ir asmuo nuteistas už nusižengimą nelaikomas turinčiu teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį pakeisti.

            Nuteistojo V. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir paskirti bausmę 45 paras arešto. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią bausmę pakeisti į laisvės atėmimą vienam mėnesiui penkiolikai dienų. BK 64 straipsnio 3 dalies pagrindu šios bausmės dalį pridėti prie Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą devyniems mėnesiams.

            Nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 2 punktais, paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per tą laiką tęsti mokslą Vilniaus m. Grigiškių vidurinėje mokykloje ir neišeiti iš savo namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su mokslu ar darbu.

            Nuteistojo R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 2 punktais, paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per tą laiką tęsti mokslą Vilniaus m. Grigiškių vidurinėje mokykloje ir neišeiti iš savo namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su mokslu ar darbu.

            Nuteistojo S. R. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 2 punktais, paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per tą laiką tęsti mokslą Vilniaus m. Grigiškių vidurinėje mokykloje ir neišeiti iš savo namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su mokslu ar darbu.

            Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Vytautas Piesliakas

 

 

                                                                                                            Pranas Kuconis

 

 

                                                                                                            Lidija Liucija Žilienė