Civilinė byla Nr. e2A-541-555/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15530-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.1.9.4; 2.2.4.7; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6;

3.3.1.14; 3.3.1.19.3

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ir atsakovo D. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23718-937/2024 pagal ieškovės R. M. patikslintą ieškinį atsakovui D. V. dėl garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti, kad atsakovo D. V. paskleistas teiginys „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės garbę bei orumą, jos dalykinę reputaciją ir įpareigoti atsakovą paskelbti jo valdomoje socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ šį paneigimą: „(duomenys neskelbtini) socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ aš (D. V.) paskelbiau tikrovės neatitinkančias, R. M. garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančias žinias: „aš žinau, kad kažkada ministrai tau (R. M.) ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“, įpareigoti atsakovą skelbti paneigimo tekstą viešai prieinamoje socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ 65 kalendorines dienas, įpareigoti atsakovą pašalinti (duomenys neskelbtini) socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ paskelbtą teiginį „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“, priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji yra profesionali žurnalistė, televizijos laidų vedėja, socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyros „R. M.“ savininkė, aktyviai kviečianti prisidėti prie paramos akcijų (duomenys neskelbtini), Žurnalistų profesionalų asociacijos steigėja, narė. Atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje „D. V.“ (duomenys neskelbtini) paskelbtas įrašas, kuriame paskelbtos tikrovės neatitinkančios, ieškovės garbę ir orumą, žurnalistės dalykinę reputaciją žeminančios žinios, kad: „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“. Ieškovė kreipėsi į atsakovą su reikalavimu paneigti paskleistą žinią, paskelbiant jos paneigimą, taip pat ginčo įrašą pašalinti iš savo socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“, tačiau atsakovas tokį ieškovės reikalavimą atsisakė patenkinti. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas paskleidė apie ieškovę tikrovės neatitinkančias, jos dalykinę reputaciją, garbę ir orumą žeminančias žinias. Atsakovo paskyroje paskelbtas teiginys yra paskelbtas teigiant kategoriškai, kaip faktas, jį galima patikrinti tiesos kriterijumi. Teiginyje pabrėžiama, kad teiginio autorius „žino“, kad ministrai „siųsdavo“ limuzinus ieškovei, o ieškovė tais limuzinais naudojosi. Pats autorius įraše ginčo teiginį priskyrė žiniai. Paskelbtu teiginiu atsakovas nepateikia jokių subjektyvių vertinimų apie tam tikras aplinkybes, ieškovės asmenines savybes. Ginčo teiginys suformuluotas kaip žinia, todėl informacijos gavėjai suprato, kad atsakovas apie ieškovę paskelbė faktą, kuris yra neginčijamas, įvykęs, juolab atsakovas pabrėžė, jog žino, kad tokie įvykiai įvykę. Ginčo teiginys yra žinia. Ginčo teiginys paskleistas atsakovo valdomoje (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“, teiginys skelbiamas viešai, o atsakovo paskyrą seka apie 9 700 sekėjų, todėl aplinkybė, jog ginčo teiginys paskleistas tretiesiems asmenims yra įrodyta. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Ginčo teiginys paskleistas apie ieškovę, atsakovas šios aplinkybės taip pat neginčija. Ieškovė atsakovo įraše kelis kartus įvardijama vardu, pavarde. Atsakovui paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, visuomenėje yra formuojama nepagrįsta realiais faktais informacija apie ieškovę kaip apie nepatikimą, neobjektyvią, politikų papirkinėjamą žurnalistę. Tokios informacijos paskleidimo tikslas yra pakirsti pasitikėjimą ieškove tiek kaip žurnaliste, tiek kaip visuomenininke. Atsakovo paskelbtas teiginys žemina ieškovės garbę ir orumą, dalykinę reputaciją, nes viešai paskelbta yra žinia, jog ieškovė, vykdydama VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės pareigas, siekė gauti asmeninės naudos iš ministrų, pasinaudodama jai siunčiamais limuzinais. Atsakovas viešai paskelbė žinią, jog dėl siunčiamų limuzinų ieškovė neobjektyviai vykdė savo, kaip žurnalistės, pareigas. Atsakovas paskelbė, kad su ieškovės žinia ministrai neskaidriai naudodavo valstybės turtą, siekdami gauti ieškovės palankumą interviu metu. Tokių žinių paskleidimu yra pakertamas pasitikėjimas ieškovės objektyvumu, profesinių pareigų atlikimu, pažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo etikos kodekso bei Lietuvos radijo ir televizijos etikos kodekso reikalavimus. Atsakovas piktnaudžiauja teise skleisti informaciją, nes paskleistu teiginiu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Aplinkybė, kad ginčo teiginys žemina ieškovės garbę ir orumą, jos dalykinę reputaciją yra akivaizdus ir įrodytas. Atsakovas tokiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Ieškovė dėl atsakovo veiksmų patyrė didelius išgyvenimus, ji prarado dalies kolegų pasitikėjimą, jos reputacija visuomenės akyse buvo pažeminta, dėl ko dalis visuomenės, susipažinę su atsakovo paskelbta žinia, ieškovę gali laikyti neobjektyvia žurnaliste, kuri savo kaip žurnalistės pareigas vykdo nesilaikydama esminių jai keliamų visuomenės informavimo etikos reikalavimų. Atsakovo veiksmai ieškovei padarė didelę neturtinę žalą.

3.       Atsakovas D. V. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovė sąmoningai nutylėjo esmines bylos aplinkybes, siekdama klaidinti teismą. Ieškovė, pateikdama ginčo įrašą, nukirpo šio įrašo esminę dalį. Atsakovas, rašydamas ir publikuodamas ginčo įrašą, kuriame buvo publikuotas ginčo teiginys, įrašą publikavo reaguodamas į ieškovės jau kelioliktą kartą išsakomą šmeižtą atsakovo atžvilgiu. Prie ginčo įrašo pridėtas ieškovės komentaras, į kurį atsikirtinėjo atsakovas. Visi skaitę ginčo įrašą, teiginį suprato, jog tai atsikirtimas į ieškovės šmeižikišką teiginį atsakovo atžvilgiu. Nurodyta aplinkybė ieškovei nepalanki, todėl ieškovė nusprendė nukirpti dalį įrašo, jos nepateikti teismui. Atsakovas teigė, kad jis apie 2021 m., kaip advokatas, pradėjo atstovauti S. S. administracinių nusižengimų byloje, kurioje pareiškėjomis buvo žurnalistės V. D. ir R. M.. Iš kliento atsakovas gavo 1 000 Eur dydžio honorarą grynaisiais. Atsakovas gavęs honorarą klientui išrašė grynųjų pinigų priėmimo kvitą, sąskaitą faktūrą. Šiuos buhalterinės apskaitos dokumentus, kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė teismui. Minėti dokumentai teismo buvo persiųsti ieškovei. Ieškovė iškart visur pradėjo skleisti žinias, jog „V. yra grynais iš S. imantis advokatas“ bei šio teiginio vedinius. Ieškovė tai darė mažiausiai keliolika kartų, kelis metus, visur, kur tik pamatydavo atsakovo pavardę. Ieškovė tai darė turėdama tikslą apšmeižti atsakovą, atkeršyti už tai, jog pralaimėjo administracinių nusižengimų bylą. Ieškovė, skleisdama teiginį, nusprendė nutylėti esminę informaciją ir teiginį sukonstruoti taip, kad vidutiniams skaitytojui turėtų būti suprantama, jog atsakovas honorarus neva ima juodais pinigais iš kliento S. S.. Ieškovei platinant propagandinį teiginį, atsakovas tylėjo. Prieš keletą mėnesių A. T. savo paskyroje socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ parašė įrašą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog atsakovas, kaip advokatas, atstovaus jo bylos atsakovą, o ieškovė po įrašu parašė komentarą: „nereikia čia. V. iš paties S. grynais ima, o ką tu su tais neolexais / tgsb“. Atsakovas suprato, jog šmeižtas nesibaigs, jeigu ieškovei nebus duotas viešas atkirtis. Ginčo įrašas buvo viešas atkirtis ieškovei. Prie įrašo pridėtas ieškovės komentaras, jog būtų aišku, į ką atsikirtinėjama. Atsakovas nurodė, kad tiek ginčo teiginiu, tiek visu ginčo įrašu yra keliamas klausimas dėl ieškovės elgesio viešoje erdvėje, o taip pat šio elgesio atitiktį griežtiems žurnalistams keliamiems reikalavimams. Ieškovės elgesys neatitinka net minimaliausių žurnalistams keliamų elgesio, etikos standartų. Ieškovė, turėdama žurnalistės statusą, kuriais atlyginimą moka visi mokesčių mokėtojai, naudoja būdus, jog apšmeižtų, atkeršytų advokatui, toks ieškovės elgesys bei visuomenės informavimas apie jos tokį elgesį yra viešojo intereso klausimas. Atsakovas vertino, kad tiek ginčo teiginys, tiek ginčo įrašas yra viešo intereso klausimas. Ieškovė yra viešas asmuo. Ieškovė praeityje užėmė aukštas pareigas žiniasklaidos priemonės, joms vadovavo. Šiuo metu savo paskyroje socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ turi apie 100 000 sekėjų. Ieškovės, kaip viešo asmens, statusas reiškia, kad ieškovės atžvilgiu yra leistina net labai griežta, kandi kritika, viešasis asmuo privalo pakęsti viešai skelbiamą informaciją ar nuomonę, kuri gali būti ir netiksli. Atsakovas taip pat teigė, kad pati ieškovė kelis metus nuolatos ir sistemingai, mažiau nei kaip keliolika kartų šmeižė atsakovą. Tuomet, kuomet atsakovas atsikerta ieškovei, ieškovė neturi pagrindo tikėtis, jog atsakovo viešas atsikirtimas bus mandagus ir malonus. Ieškovė juodosios propagandos metodus naudoja ne tik prieš atsakovą, o dėl amoralios, žurnalistinius principus paneigiančios veiklos yra sulaukusi daugybės viešų kritiškų vertinimų. Šiuo atveju ginčo informaciją atsakovas yra gavęs iš savo kliento, kurio tapatybės atskleisti negali dėl advokato konfidencialumo, tačiau turi kliento leidimą naudoti šią informaciją. Atsakovo šaltinis yra gerai informuotas, nes jo kita pateikta informacija pasitvirtindavo, todėl nėra pagrindo abejoti informacijos teisingumu. Ginčo teiginys buvo publikuotas atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje, turinčioje dešimt kartų mažiau sekėjų, o tai reiškia ir atsakovo 10 kartų mažesnes galimybes viešai paneigti jo atžvilgiu ieškovės nuolatos skleidžiamus šmeižikiškus teiginius. Ginčo teiginys pavartotas tik vieną kartą, kai ieškovė šmeižikiškus teiginius apie atsakovą išsakė ne mažiau nei keliolika kartų. Ginčo teiginys yra priskirtinas nuomonės, o ne žinios kategorijai. Nors ieškovė iš konteksto ištraukė vieną teiginį, tačiau apie ieškovę atsakovas pasisakė ginčo įraše gerokai plačiau ir išsamiau. Atsakovas ginčo įraše pateikinėjo savo subjektyvų vertinimą, todėl ginčo teiginys, įrašas yra priskiriami nuomonės, o ne žinios kategorijai. Ginčo teiginys nėra žeminančio pobūdžio. Teiginiu atsakovas norėjo iliustruoti aplinkybę, kad kažkada, senai, ieškovė buvo tokia žymi, įtakinga žurnalistė, kad net aukščiausio rango politikai jos bijodavo ir, bijodami, siekė užsitikrinti ieškovės palankumą. Nurodyta aplinkybė nėra žeminančio pobūdžio. Priešingai – ginčo teiginys, atsietas nuo konteksto, laikytinas netgi komplimentu.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad atsakovo (duomenys neskelbtini) paskyroje (duomenys neskelbtini) paskleistas teiginys „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės garbę ir orumą bei jos dalykinę reputaciją; įpareigojo atsakovą jo valdomoje socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ 65 kalendorines dienas paskelbti šį paneigimą: „(duomenys neskelbtini) socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ aš (D. V.) paskelbiau tikrovės neatitinkančias, R. M. garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančias žinias: „aš žinau, kad kažkada ministrai tau (R. M.) ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“; įpareigojo atsakovą pašalinti (duomenys neskelbtini) socialinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) paskyroje „D. V.“ paskelbtą teiginį „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“; likusioje dalyje ieškinį atmetė; iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 220 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad ginčo įraše pateikti duomenys yra apie ieškovę, kadangi yra paminėta jos vardas ir pavardė. Susipažinęs su visu paskelbtu įrašu, teismas nurodė, kad jis pateiktas kaip atsakovo žinojimas („aš žinau“). Iš pateikto įrašo negalima spręsti, kad yra teikiama kokia nors atsakovo nuomonė ar subjektyvus vertinimas. Nors atsakovas teigė, kad įraše jis pateikė savo subjektyvų vertinimą, todėl teiginys kartu su ginčo įrašu yra akivaizdžiai priskirtini nuomonės, o ne žinios kategorijai, tačiau teismas neturėjo pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija. Teismas pažymėjo, kad lingvistiškai įrašas pateiktas kaip teiginys. Iš pateikto įrašo galima spręsti, kad atsakovui yra žinomas šis faktas ir nėra jokios abejonės, kad taip buvo, kad ministeriniai limuzinai buvo siunčiami ir ne vieną kartą. Atsakovas paskleidė žinią, kurią jam perdavė jo klientas. Teismas padarė išvadą, kad ginčo įrašas yra žinia.

6.       Teismas sprendė, kad ginčo įrašas yra pakankamai abstraktus: neaišku, nei kokie asmenys (įvardintos tik pareigos „ministrai“), nei kada (apsiribota „kažkada“) siuntė ministerinius limuzinus. Pagal minėtus abstrakčius duomenis įrašo teisingumo patikrinti nėra galimybės. Tokio fakto nėra galimybės patikrinti ir dėl informacijos specifikos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė dirbo žurnaliste ir pagal pareigas kalbino Vyriausybės atstovus, tačiau vien tai savaime nesudarė pagrindo spręsti, kad tokie limuzinai jai buvo siunčiami ir ji jais naudojosi. Atsakovas savo informacijos šaltinio neatskleidė. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė nors vieną kartą naudojosi ministro siųstu limuzinu. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog jo paskleisti duomenys apie ieškovę atitinka tikrovę, o tai reiškė, kad jis nepaneigė prezumpcijos, jog paskleisti duomenys apie ieškovę neatitinka tikrovės.

7.       Teismas, įvertinęs paskleistos žinios turinį, sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovo įrašas žemina jos garbę, orumą, dalykinę reputaciją. Minėtu teiginiu iš tikrųjų suabejota ieškovės nešališkumu, nepriklausomumu, objektyvumu, kompetencija. Įraše klausiama ir apie ieškovės nuopuolį, o tuo iš esmės kvestionuojama jos tolesnės karjeros galimybės. Ieškovė laikyta viešuoju asmeniu. Teismas sprendė, kad įrašo paskelbimo metu atsakovas taip pat buvo viešas asmuo. Byloje kilo klausimas dėl vieno viešo asmens pasisakymo internetinėje erdvėje kito viešojo asmens atžvilgiu.

8.       Teismas sprendė, kad po ginčijamo įrašo seka atsakovo tekstas, kad „o dabar paprastas advokatas tavęs visiškai nebijo. Kaip tau toks tavo nuopolis?“. Iš tokio teksto teismas sprendė, kad juo siekiama ieškovę, dirbančią žurnaliste, žeminti. Iš ieškovės pateiktų duomenų apie vėlesnius atsakovo įrašus, teismas sprendė, kad atsakovas ieškovės „sąskaita“ siekė pasidaryti sau reklamą, įvertinus, jog atsakovas prisistatė kaip asmuo, už kurį galima balsuoti Seimo rinkimuose. Atsakovas ginčo įrašu nesiekė visuomenės supažindinti su ieškovės veikla. Atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas negalėjo spręsti, kad atsakovas veikė sąžiningai. Atsakovas skaitančiajam sukūrė įspūdį, kad jo nurodyta informacija teisinga, tačiau jis šios informacijos teisingumo neįrodė net teisme. Teismas padarė išvadą, kad, nors ieškovė ir yra viešas asmuo ir jos pakantumas skleidžiamai informacijai turėtų būti didesnis, tačiau ištyrus bylos duomenis nenustatyta, jog atsakovas veikė sąžiningai. Priešingai, jis padarė įrašą su nekonkrečiomis aplinkybėmis, apskritai kompromituojančiais žurnalistą, o po ginčo teksto nurodomas įžeidžiančio pobūdžio sakinys („Kaip tau toks tavo nuopolis?“). Be to, iš vėlesnių atsakovo įrašų matyti, kad jis ieškovės sąskaitą ir paskleistos informacijos („sensacijos“) norėjo pasidaryti reklamą.

9.       Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas pateikė „(duomenys neskelbtini)“ įrašą ir jo priedą su ieškovės komentaru, tačiau iš pateiktų duomenų neaišku, ar reakcija yra savalaikė ir adekvati: iš įrašo priedo su ieškovės komentaru neaišku, kada tiksliai ieškovė pateikė šį komentarą. Nors atsakovas teigė, kad ieškovė daug kartų viešoje erdvėje yra minėjusi, kad jis ima pinigus grynais, tačiau jokių įrodymų jis į bylą neteikė. Teismas nurodė, kad atsakovas, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka ginti savo teises teisme. Atsakovas nenurodė, kad yra pareiškęs ieškinį teisme ieškovei. Teismas sprendė, kad ieškovę ir atsakovą sieję santykiai nepateisina to, kad atsakovas skleistų apie ieškovę tikrovės neatitinkančias žinias. Teismas neturėjo pagrindo atsakovo atleisti nuo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 6 dalį.

10.       Kadangi atsakovas turi savo paskyrą, jis, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 79 punktą, teismo laikytas viešosios informacijos skleidėju, todėl sprendė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę prašyti įpareigoti atsakovą tokiu pačiu būdu paskelbti paneigimą ir pašalinti įrašą.

11.       Teismas nurodė, kad ginčo informacija yra paskleista „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra duomenų apie ginčo įrašo paskleidimo mastą. Teismas nenustatė, kad ieškovei sukelti padariniai būtų buvę itin skaudūs ir būtų pakenkę jos profesinei karjerai. Tai nenustatyta ir liudytojų parodymais. Argumentai, kad ieškovė prarado dalies kolegų pasitikėjimą yra subjektyvūs. Ieškovė pati nurodė, kad atsakovas turi apie 9 700 Eur sekėjų, o tai nelaikytina svaria auditorija, kuri galėtų turėti įtakos ilgametei žurnalistės karjerai. Ieškovės, kuri yra viešas asmuo, nurodyti argumentai nesudarė pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kitų reikalavimų tenkinimas iš esmės yra pakankamas ieškovės teisių apgynimas.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė R. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Atsakovas rėmėsi kasacinio teismo sprendimo motyvais, išdėstytais civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-421/2022, nurodydamas, kad esant civilinio ginčo šalims viešiesiems asmenims, t. y. politikui ir žurnalistui, neturinė žala nėra priteisiama. Su tokia atsakovo pozicija ieškovė nesutinka, kadangi nurodytoje civilinėje byloje neturtinė žala nebuvo priteista ne dėl ginčo šalių priskyrimo viešiesiems asmenis, o dėl kitos priežasties – konstatavus, kad byloje nenustatyta, jog ieškovui sukelti pažeidimai būtų buvę žymūs, labai skaudūs ir būtų pakenkę jo profesinei karjerai, o ieškovo argumentai, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą visuomenėje neaptarinėtina, nėra pakankami pripažinti buvus pakankamą pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Šios išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriais nuo šio civilinio ginčo. Byloje ginčo esmė yra skirtinga, kadangi ginčo šalys apie viena kitą skleidė informaciją, kuri priskirtina humorui, kuri buvo vienas kito atžvilgiu išreikšta abiejų šalių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovas sąmoningai, tyčia siekė sumenkinti ieškovės profesinę reputaciją, t. y. visuomenės pasitikėjimą jos objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės dėl to, jog laikė ieškovę viešuoju asmeniu ir nelaikė, kad atsakovo paskleistas teiginys ieškovei sukėlė padarinius, kurie būtų buvę itin skaudūs ir būtų pakenkę jos profesinei karjerai. Tačiau teismas šioje byloje konstatavo, kad atsakovas ieškovės dalykinės reputacijos sąskaita norėjo pasidaryti, be kita ko, politinę reklamą. Teismas taip pat konstatavo ir tai, kad teiginiu yra suabejota ieškovės nešališkumu, nepriklausomumu, objektyvumu, kompetencija, visame atsakovo įraše klausiama ir apie ieškovės nuopuolį, o tuo iš esmės kvestionuojamos jos tolesnės karjeros galimybės.

1.2.       Ieškovės su kitais žurnalistais vykdomas žurnalistikos projektas „Redakcija“ yra išlaikomas ir vykdomas iš žiūrovų paramos, todėl šio projekto įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo to ar yra pasitikima ieškove, kaip žurnaliste, t. y. nuo ieškovės dalykinės reputacijos. Šiuo atveju atsakovo paskleistas teiginys yra tiesiogiai susijęs su ieškovės pagrindine ilgamete vykdoma veikla – žurnalistika. Tokiu būdu atsakovas, skleisdamas tikrovės neatitinkančias žinias apie ieškovę, siekė pakirsti pasitikėjimą ja, kaip žurnaliste, ko pasėkoje buvo pasikėsinta ne tik į ieškovės garbę ir orumą, tačiau ir į jos kaip žurnalistinės dalykinę reputaciją, nuo kurios tiesiogiai priklauso ir jos gaunamos pajamos iš jos vykdomos veiklos, kadangi jos veikla, be kita ko, yra vykdoma iš rėmėjų lėšų. Tokie veiksmai sukelia neturtinius išgyvenimus bet kuriam asmeniui, ne tik ieškovei.

1.3.       Ieškovė nesutinka su vertinimu, kad 9 700 sekėjų auditorija nelaikytina tokia, kuri galėtų turėti įtakos ilgametei žurnalistės reputacijai, jos karjerai. Atsakovo įrašu pasidalino dar 140 asmenų. Šis įrašas taip pat buvo komentuojamas ir kitų viešųjų asmenų, kurie taip pat turi didelį skaičių sekėjų. Pats atsakovas įrašo pradžioje taip pat prašo juo maksimaliai dalintis. Tai, kad ieškovė turi didesnę sekėjų auditoriją už atsakovo, nereiškia to, jog teiginys buvo paskelbtas nedidelei auditorijai, juo labiau, kad ginčo teiginys yra prieinamas ir šiuo metu bet kuriam asmeniui, kadangi jis yra skelbiamas viešai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino tai, kad ieškovė turi didesnį sekėjų skaičių nei atsakovas, kadangi tokia aplinkybė niekaip negali patvirtinti, jog teiginys buvo paskelbtas nedidelei auditorijai. Mažiausiai apie 10 000 sekėjų auditorija yra didelė ir reikšminga ir ieškovei nėra suprantama dėl kokių priežasčių toks auditorijos skaičius yra laikomas nereikšmingu.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nevertindamas atsakovo tikslų, nors juos konstatavęs, jo kaltės laipsnio ir jo elgesio, nepagrįstai nevertino ir aplinkybės, kad atsakovas šiuo atveju yra profesionalus advokatas, kuris prieš skelbdamas ginčo įrašą gerai žinojo, kad jo negalės įrodyti, t. y. veikė tyčia, siekdamas sumenkinti ieškovės profesinę reputaciją, tai pakirsti socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ bendruomenės narių pasitikėjimą ieškove. Tai rodo šiuo atveju ypač aukštą atsakovo kaltės laipsnį, jo sąmoningą elgesį tyčia, menkinant ieškovės profesinę reputaciją.

1.5.       Ieškovė dėl atsakovo veiksmų patyrė didelius išgyvenimus, jai teko dažnai dėl apie ją paskelbto atsakovo įrašo teisintis kolegų akivaizdoje, jos reputacija visuomenės akyse buvo pažeminta, dėl ko dalis visuomenės, susipažinę su atsakovo paskelbta žinia, ieškovę gali laikyti neobjektyvia žurnaliste, kuri savo, kaip žurnalistės pareigas, vykdo nesilaikydama esminių jai keliamų visuomenės informavimo etikos reikalavimų. Vien dėl to, kad byloje nėra kokių nors rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė patyrė neturtinius išgyvenimus, nereiškia, kad ji tokių išgyvenimų nepatyrė. Juolab, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas reikalavimas pateikti tokius įrodymus iš esmės yra neįmanomas, todėl šias aplinkybes ieškovė įrodinėjo pasitelkdama žurnalistikos srityje veikiančius, bei ją asmeniškai pažįstančius asmenis.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje esančių duomenų, kurie patvirtina neturtinės žalos atsiradimą, t. y. be teisinio pagrindo nevertino liudytojų nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovės patirtą neturtinę žalą. Teismas pasinaudojo jam nesuteikta diskrecijos teise nepriteisti neturtinės žalos, esant visiems jos priteisimo pagrindams (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė). Teismas šiuo atveju galėjo pasinaudoti tik savo diskrecija, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, bet ne teise apskritai jos nepriteisti, konstatavus, kad pažeidimas padarytas. Tokiu būdu, teismas pažeidė konstitucinį žalos atlygintinumo principą, nes nepriteisė žalos atlyginimo esant visoms žalos atlyginimo sąlygoms. Toks teismo sprendimas iš esmės reiškia, kad ieškovė negali gauti jokio žalos atlyginimo dėl atsakovo neteisėto ir akivaizdžiai tyčinio veiksmo, kurio vienintelis tikslas buvo sumenkinti ieškovę kaip žurnalistę ir pakirsti ja pasitikėjimą visuomenėje.

1.7.       Ieškovė nesutinka, kad teismas šioje byloje neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad tokiu atveju, kai tikrovės neatitinkančios, ieškovės garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančios žinios yra paskleisto atsakovui (i) veikiant tyčia, (ii) atsakovas siekė kompromituoti žurnalistę, kuri atsakovą kritikavo jam dalyvaujant politinę rinkimų kampanijoje, (iii) atsakovas sumenkinto ieškovės, kaip žurnalistės, svarbiausią vertybę, t. y. dalykinę reputaciją, pagrindinę jos profesinę vertybę, kuri apskritai leidžia žurnalistei veikti kaip nepriklausomai, renkant lėšas jos veiklą remti iš rėmėjų. Tokių aplinkybių visuma leidžia ieškovei teigti, kad byloje yra pakankamai duomenų tvirtinti, jog patirta neturtinė žala yra įrodyta.

1.8.       Teismas, nepriteisęs ieškovės prašomos neturtinės žalos, pažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Ieškovė įrodinėjo neturtinės žalos patyrimą savo asmeniniais išgyvenimais bei kolegų liudytojų žurnalistų parodymais. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas savo diskrecijos ribas, paneigė patį neturtinės žalos turinį, nepateikdamas tam įtikinamų motyvų, pats subjektyviai vertindamas, jog neturtinė žala nepatirta. Tik deklaratyviai nurodydamas, kad prarastas dalies kolegų pasitikėjimas yra subjektyvus ir nereikšmingas, bei laikė nenustatytu, jog ieškovei sukelti padariniai buvo itin skaudūs ir būtų pakenkę jos profesinei karjerai.

1.9.       Byloje ieškovės atstovas veikia pro bono (liet. neatlygintinai), todėl kitų bylinėjimosi išlaidų ieškovė nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį patenkindamas dėl dviejų neturinių reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteisė pusę jos sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad, net ir įvertinus, jog pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismo buvo tenkintas iš dalies, vis dėlto ieškovo reikalavimas materialine teisine prasme buvo iš esmės patenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui iš atsakovo visų byloje ieškovo patirtų (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra pagrįstas.

13.       Atsakovas D. V. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Pati ieškovė, duodama parodymus teismui, aiškiai nurodė, kad negali įrodyti savo teisių pažeidimo dėl atsakovo ginčo teiginio. Pačios ieškovės teismui išsakytas teiginys, kad ji to „nebūtinai galinti įrodyti“, reiškia, jog ieškovė šios aplinkybės ir neįrodė. Jei jau pati bylos šalis aiškiai ir atskiru tekstu nurodo, kad neturi įtikinamų įrodymų vienai ar kitai aplinkybei įrodyti, vadinasi, tokia aplinkybė ir nėra byloje įrodyta. Ieškovė bylos nagrinėjimo aiškiai nurodė, kad jai yra visiškai neįdomu, ką apie ją kiti asmenys viešojoje erdvėje, įskaitant net ir žiniasklaidos priemones (internetinius naujienų portalus) rašo. Tuo tarpu atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė ir pateikė nuorodas, jog ieškovė ir iki ginčo įrašo parašymo viešojoje erdvėje buvo vadinama ir propagandiste, ir melo primadona, ir melage, ir manipuliatore, o taip pat ir kitais epitetais. Dalis šių epitetų buvo ieškovės atžvilgiu išsakyti žiniasklaidos priemonėse, dalis šių epitetų buvo viešai išsakyta žurnalistų.

2.2.       Ieškovės iniciatyva į bylą iškviesti liudytojai iš esmės paneigė ieškovės teiginius apie galimai patirtą neturtinę žalą. Net ir ieškovės iniciatyva į bylą iškviesti liudytojai – jos kolegos, nepatvirtino bei neįrodė, kad dėl ginčo įrašo ji patyrė kokią nors žalą. Nors ieškovė referuoja į savo dvasinius išgyvenimus po ginčo įrašo parašymo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokie ieškovės parodymai atsirado tik baigiamųjų kalbų metu, t. y. jų nebuvo bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir jie atsirado tik ieškovei išgirdus analogiškus savo atstovo teiginius. Tai buvo tokios aplinkybės, kurias ieškovė laikė „reikalingomis nurodyti“, o ne kad ji tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus.

2.3.       Pati ieškovė šios bylos nagrinėjimo metu aiškiai ir atskiru tekstu bylą nagrinėjančiam teismui nurodė, jog ji negalinti įrodyti, kad atsakovo ginčo teiginys kažkaip paveikė jos profesinį darbą, pati ieškovė lygiai taip pat nurodė, kad jai yra neįdomūs kitų asmenų net gerokai „solidesni“ ir stipresni teiginiai apie ją, todėl laikytina, kad jokios neturtinės žalos ji nepatyrė, o ieškovės vien tik baigiamosiose kalbose nurodyti teiginiai apie tariamai patirtus „dvasinius išgyvenimus“ yra atmestini.

2.4.       Dėl ginčo įrašo parašymo yra kalta išimtinai ieškovė, kuri savo daugkartiniais šmeižikiškais veiksmais atsakovo atžvilgiu, keršydama jam už jo, kaip advokato, dėka, atstovaujant klientą S. S., pralaimėtą jai itin svarbią bylą, daugybę kartų ir ne vienerius metus viešai išsakinėjo šmeižikiškus teiginius atsakovo atžvilgiu. Tokiais savo veiksmais ieškovė privertė atsakovą suprasti, kad iki tol atsakovo pasirinkta taktika ignoruoti ieškovės neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu yra neefektyvi, jog ieškovė, jai nedavus viešo atkirčio, nesiliaus vykdžiusi neteisėtų veiksmų atsakovo atžvilgiu. Taigi, jei, kaip pageidauja ieškovė, būtų įvertinta kažkieno kaltė dėl ginčo įrašo su ginčo teiginiu parašymu, tai šioji kaltė būtų priskirtina išimtinai ieškovei.

2.5.       Ieškovė nei viename iš teiktų procesinių dokumentų aplinkybės dėl patirtų neigiamų išgyvenimų nenurodė, kaip ir tokios aplinkybės nenurodė viso bylos nagrinėjimo iš esmės metu, duodama savo parodymus. Šią aplinkybę ieškovė nurodė vieną kartą – jau baigiamosiose kalbose, ir tik po to, kai išgirdo savo atstovo baigiamąją kalbą. Advokato baigiamąją kalbą išgirdusi ieškovė nusprendė tuo pasinaudoti ir lygiai taip pat pakartojo, kad dėl atsakovo ginčo įrašo ji išgyveno, patyrė nepatogumus ir kt. Atsakovas, pats būdamas advokatu, tokią aukščiau išdėstytą situaciją gali pavadinti reikiamos komunikacijos tarp ieškovės ir jos advokato šioje byloje nebuvimu.

2.6.       Priešingai nei nurodo ieškovė, skundžiamu sprendimu nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad ieškovė apskritai kokią nors žalą buvo patyrusi. Kas tampa dar daugiau akivaizdu, įvertinus pačios ieškovės bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismui pateiktus parodymus, kad ieškovei nėra įdomu, ką apie ją viešojoje erdvėje rašo ir ieškovė tam neteikianti jokio savo dėmesio. Ieškovė, užuot rėmusis Lietuvos Respublikos Konstitucija, su kuria bylos dėl garbės ir orumo pažeidimo yra mažai susijusios, galėjo tiesiog nurodyti kasacinio teismo praktiką, kurioje analogiškose bylose būtent viešiems asmenims būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau joks konstitucinis principas šioje byloje pažeistas nėra, kasacinio teismo praktikoje per paskutinius keliolika metų nėra nei vienos bylos, kurioje viešajam asmeniui būtų priteistas bent koks nors žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, tokių bylų nenurodė ieškovė.

2.7.       Atsakovas pareiškia, kad jis yra labai gerai ir išsamiai susipažinęs su ieškovės nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) byla Bezaras ir Levickis prieš Lietuvą. Tačiau atsakovas sunkiai suvokia, kaip ši ieškovės nurodyta EŽTT byla yra susijusi su nagrinėjama byla. EŽTT byla Bezaras ir Levickis prieš Lietuvą buvo priimta dėl homofobijos, dėl nepagrįsto atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl Bezaro ir Levickio privataus gyvenimo pažeidimo.

14.       Apeliaciniu skundu atsakovas D. V. prašo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą toje apimtyje, kurioje buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui, patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimų dalį dėl atsakovo viešai paskleisto teiginio „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai.“ pripažinimo neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu Ieškovės garbę ir orumą, taip pat įpareigojant šį teiginį viešai paneigti, nepagrįstu ir dėl to naikintinu, ieškovės ieškinį šioje byloje pripažįstant nepagrįstu ir atmetant visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1.       Skundžiamu sprendimu buvo pažeista atsakovo saviraiškos laisvė, o taip pat ir visuomenės teisė sužinoti ginčo informaciją. Pirmosios instancijos teismas niekaip ir jokia apimtimi nevertino to fakto, jog ginčo teiginys buvo išsakytas ne tik apie viešąjį asmenį – ieškovę, bet ir apie ieškovės viešąją veiklą, kuri yra susijusi su viešuoju interesu, kaip ir niekaip ir jokia apimtimi nevertino to fakto, kad diskusijoms ar pareiškimams apie su viešuoju interesu susijusiems klausimams praktiškai negali būti taikoma jokių apribojimų, nevertino ir to fakto, kad leidžiama ir ginama ne tik neutrali ar palanki skleidžiama informacija, bet ir šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti informacija, nevertino ir to fakto, kad ginčo teiginys buvo paskleistas internete – atsakovo socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje, kur, remiantis kasacinio teismo praktika, taikomos dar platesnės saviraiškos laisvės ribos.

3.2.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai ginčo teiginį priskyrė žinios, o ne nuomonės kategorijai. Pats teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad ginčo teiginio negalima patikrinti, kas automatiškai ginčo teiginį priskiria nuomonės, o ne žinios kategorijai. Sprendimo vienintelis motyvas, kodėl ginčo teiginys yra priskirtas žinios, o ne nuomonės kategorijai, yra atsakovo pavartota frazė „aš žinau“, kas niekaip ir jokia apimtimi nepriskiria ginčo teiginio žinios, o ne nuomonės kategorijai. Pats ginčo teiginys buvo ištrauktas iš konteksto, o jei teismas būtų vertinęs visą atsakovo išsakytą teiginį, būtų akivaizdžiai pamatęs, kad ginčo teiginiu atsakovas išsakė savo nuomonę apie ieškovės reputacijos ir autoriteto praradimą. Apeliaciniame skunde atsakovo pateikta praktika aiškiai nurodo, kad EŽTT, kasacinis teismas ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ŽEIT) praktikoje nuomonių kategorijai yra priskiriami ir gerokai sunkesni, gerokai labiau konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, nei išsakė atsakovas. Taigi teismas, priskyręs ginčo teiginį būtent žinios, o ne nuomonės kategorijai, padarė esmines teisės ir fakto klaidas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.

3.3.       Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad ginčo teiginys žemina ieškovės garbę ir orumą. Teismas, padaręs išvadą dėl ginčo teiginio tariamo ieškovės garbės ir orumo pažeidimo vien ir išimtinai remdamasis ieškovės parodymais, nevertindamas paties ginčo teiginio konteksto, iš kurio daugiau nei akivaizdu, kad jokio ieškovės garbės ir orumo žeminimo nebuvo, visiškai nevertindamas pačios ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurios papildomai įrodytos atsakovo rašytiniais įrodymais, jog ginčo teiginys niekaip ir jokia apimtimi nežemina ieškovės garbės ir orumo, priėmė neteisėtą, šališką ir dėl to visa apimtimi naikintiną sprendimą.

3.4.       Skundžiamas sprendimas buvo priimtas akivaizdžiai šališko pirmosios instancijos teismo. Teismas dar pirmojo teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kokį sprendimą šioje byloje priims: teismas vykusio teismo posėdžio metu teikėsi aiškiai nurodyti, kad yra reikalinga „užkirsti kelią atsakovo manipuliacijoms šiuo klausimu“. Taigi, teismas ne tik kad pačioje bylos nagrinėjimo iš esmės pradžioje aiškiai deklaravo, koks bus teismo sprendimas šioje byloje, bet ir atsakovo pozicijos atžvilgiu naudojo įžeidžius ir žeminančio pobūdžio teiginius, tokius kaip kad „atsakovo manipuliacijos“ ir kad yra reikalinga užkirsti kelią „atsakovo manipuliacijoms“, kt.. Teismas taip pat visiškai ignoravo 2024 m. lapkričio 4 d. teismo posėdį ir jo metu byloje surinktus įrodymus: bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, per 2024 m. lapkričio 4 d. posėdį į bylą buvo prijungti atsakovo rašytiniai įrodymai, buvo apklausti 3 liudytojai, iš kurių 2 buvo iškviesti liudyti būtent ieškovės iniciatyva, buvo pasakytos baigiamosios kalbos. Visas šis posėdis, kadangi jo visas turinys buvo akivaizdžiai nepalankus ieškovei, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje neatsispindi nei žodžiu. Taigi skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis buvo priimta ir surašyta dar prieš 2024 m. lapkričio 4 d. teismo posėdį.

3.5.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo saviraiškos laisvę bei visuomenės teisę sužinoti atsakovo skleidžiamus teiginius. Teismas pažeidė EŽTT praktiką dėl Europos žmogaus teisų konvencijos 10 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismas, pats konstatavęs aplinkybes, dėl kurių atsakovo viešai paskleistas teiginys yra akivaizdžiai priskirtinas nuomonės, o ne žinios kategorijai, neteisėtai konstatavo priešingai. Teismas nukrypo nuo EŽTT, kasacinio teismo ir ŽEIT praktikos teiginių priskyrimo būtent nuomonės, o ne žinios kategorijai. Teismas nesiteikė įvertinti rašytinių į bylą pateiktų įrodymų, kad ginčo teiginys pagal pačios ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes niekaip ir jokia apimtimi nepažeidžia jos garbės ir orumo. Skundžiamą sprendimą priėmė šališkas ir savo šališkumą deklaravęs teismas, kuris netgi piktybiškai teikėsi iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies išmesti visą 2024 m. lapkričio 4 d. teismo posėdį ir jame surinktus įrodymus, nes jie visi buvo ieškovei nepalankūs. Skundžiamas sprendimas ta apimtimi, kuria ginčo teiginys buvo pripažintas žinia, kuria buvo tariamai pažeisti ieškovės garbė ir orumas, o atsakovas buvo įpareigotas šį teiginį viešai paneigti, yra nepagrįstas, neteisėtas ir dėl to naikintinas visa apimtimi.

15.       Ieškovė R. M. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

4.1.       Priešingai nei nurodo atsakovas, paskleistu ginčo teiginiu ir visu komentaru jis nediskutavo kokiais nors viešojo intereso klausimais. Atsakovas vienareikšmiškai ir kategoriškai teigė, kad ieškovei buvo siunčiami ir ji naudodavosi ministerijų siųstais limuzinais, tuo tikslu, jog ji prieš jos vedamas laidas būtų palankesnė laidos pašnekovams, t. y. atsakovas tokias aplinkybes pateikė kaip neabejotinai įvykusius faktus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas šio teiginio atitikimo tikrovei neįrodinėjo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Nors atsakovas nurodė, kad ginčo teiginį laiko nuomone, tačiau nenurodė kokiu faktiniu pagrindu vadovaujasi paskleisdamas tokią nuomonę. Atsakovas tik abstrakčiai paaiškino, kad jam tokią informaciją perdavė kažkoks neįvardintas slaptas šaltinis.

4.2.       Atsakovui, kaip profesionaliam teisininkui, prieš ginčo teiginio paskleidimą buvo žinoma, kad jam tenka teisinė ir moralinė atsakomybė už skelbiamos informacijos patikimumą. Tai, kad atsakovas neįrodinėjo ginčo teiginio atkitimo tikrovei jokiomis įrodinėjimo priemonėmis leidžia teigti, jog jis, paskleisdamas ginčo teiginį, veikė nesąžiningai. Atsakovas dėl savo teisinio išsilavinimo ir advokato profesinės veiklos neabejotinai žino kokia civilinė atsakomybė gręsią už kito asmens garbės ir orumo pažeidimą ir neabejotinai žino, kad būtent jam tenka pareiga įrodyti jo paskleistų teiginių atitikimą tikrovei. Taigi atsakovas, paskleisdamas ginčo teiginį veikė tyčia, tik su tikslu pažeminti ieškovės garbę ir orumą, jos profesinę reputaciją.

4.3.       Tais atvejais kai yra skleidžiama dezinformacija ar tikrovės neatitinkančios, kito asmens garbę ir orumą žeminančios žinios, tokiai saviraiškai nėra taikoma teisinė apsauga. Atsakovo nurodomose civilinėse bylose kasacinis teismas pateikia išaiškinimus, kuriuose yra nuosekliai laikomais pozicijos, kad saviraiškos laisvė yra saugoma tais atvejais, kai skleidžiamos žinios atitinka tikrovę, t. y. atsakovas įrodo jų atitikimą tikrovei arba skleidžiama nuomonė turi tam tikrą faktinį pagrindą, kuris yra aiškiai nurodomas. Tačiau šiuo atveju atsakovas jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėjo, kad paskleistas teiginys atitinka tikrovę ar turi kokį nors faktinį pagrindą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suvaržė jo saviraiškos laisvę.

4.4.       Ginčo teiginys yra paskelbtas teigiant kategoriškai, kaip faktas, jį galima patikrinti tiesos kriterijumi, t. y. šiuo atveju galima patikrinti, ar tam tikri ministrai prieš ieškovės vedamas laidas siųsdavo ministerijos limuzinus ieškovei ir ar ieškovė tokiais limuzinais naudojosi. Teiginyje taip pat yra pabrėžiama, kad teiginio autorius „žino“, kad ministrai „siųsdavo“ limuzinus ieškovei, o ieškovė tais limuzinais naudojosi. Tokiu būdu ir pats atsakovas savo įraše ginčo teiginį priskyrė žiniai. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad jam tokią informaciją perdavė slaptas šaltinis. Taigi pats atsakovas iš esmės pripažino, kad jo paskleistas teiginys yra įvykęs faktas, kurį jam neva perdavė kažkoks neįvardytas slaptas šaltinis. Paskelbtu teiginiu atsakovas nepateikia jokių subjektyvių vertinimų apie tam tikras aplinkybes ar ieškovės asmenines savybes. Pats ginčo teiginys yra suformuluotas kaip žinia, todėl informacijos gavėjas neabejotinai suprato, kad atsakovas apie ieškovę paskelbė faktą, kuris yra neginčijamas ir įvykęs, pats atsakovas pabrėžė, kad jis „žino“, kad tokie įvykiai yra įvykę.

4.5.       Atsakovo argumentai, kad ginčo teiginys yra ištrauktas iš konteksto yra visiškai nepagrįsti. Su ieškiniu ieškovė pateikė ir pilną atsakovo komentarą. Tokios aplinkybės, ar atsakovas bijo ar nebijo ieškovės, negali žeminti garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos, todėl dėl tokių atsakovo teiginių jokie reikalavimai nebuvo pareikšti. Lygiai taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo teiginį atsakovas panaudojo kaip meninę išraiškos priemonę, kadangi jis yra nurodęs, kad jam tokią informaciją yra atskleidęs neįvardytas šaltinis, taigi pats atsakovas ginčo teiginyje nurodytas aplinkybes laiko įvykusiais faktais, o ne meninės išraiškos priemone.

4.6.       Visose atsakovo nurodomose bylose asmenys paskleidę tam tikrus teiginius turėjo tam tikrą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę apie jų aptariamus įvykius. Tuo tarpu atsakovas jo paskleisto teiginio atitikimo tikrovei neįrodinėjo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovas tik abstrakčiai nurodė, kad esą jam tokią informaciją perdavė slaptas šaltinis. Atsakovas, laikydamas, kad ginčo teiginys yra nuomonė, nenurodė jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis jis galėjo susidaryti tokią nuomonę.

4.7.       Ginčo teiginys savaime žemina ieškovės garbę ir orumą, jos dalykinę reputaciją, kadangi viešai yra paskelbta žinia, kad ieškovė vykdydama VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės pareigas siekė gauti asmeninės naudos, pasinaudodama jai siunčiamais limuzinais, todėl yra neobjektyvi, nesilaikanti profesinės etikos reikalavimų žurnalistė. Tokių žinių paskleidimu yra pakertamas pasitikėjimas ieškovės objektyvumu, jos profesinių pareigų atlikimu, pažeidžiant Visuomenės informavimo etikos kodekso bei Lietuvos Radijo ir televizijos etikos kodekso reikalavimus. Paskleistu teiginiu atsakovas akivaizdžiai piktnaudžiauja teise skleisti informaciją, kadangi juo buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina ieškovės garbę ir orumą, jos dalykinę reputaciją, yra pakertamas visuomenės pasitikėjimas ieškove, kaip objektyvia ir nepriklausoma žurnaliste.

4.8.       Vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nevertino su byla nesusijusių įrodymų ir liudytojų parodymų ar netenkino atsakovo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo nereiškia, kad jis buvo šališkas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo D. V. socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ asmeninėje paskyroje paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos apie ieškovę R. M.. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent, kad atsakovo D. V. valdomoje socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas toks įrašas: „ <...> aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo paskleisti teiginiai, o būtent, jog „aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius, kad atvyktum gerai nusiteikusi į laidą, kurioje tuos ministrus kalbindavai“, neatitinka tikrovės, todėl skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovą D. V. paneigti paskleistus teiginius, tačiau atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

18.       Atsakovas (apeliantas) D. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo teiginių kvalifikavimu ir tvirtina, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeista atsakovo saviraiškos laisvė, jis paskleidė nuomonę, o ne tikrovės neatitinkančias žinias. Apeliantas teigia, kad teiginys buvo išsakytas ne tik apie viešąjį asmenį – ieškovę, bet ir apie ieškovės viešąją veiklą, kuri yra susijusi su viešuoju interesu, pats ginčo teiginys buvo ištrauktas iš konteksto, ginčo teiginiu atsakovas išsakė savo nuomonę apie ieškovės reputacijos ir autoriteto praradimą.

19.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, ji yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti ar kitaip pažeisti kitų asmenų teisių. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95).

20.       Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiu teiginiu yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑394‑684/2016, 39 punktas).

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto paskleistų teiginių turinį (šios nutarties 17 punktas), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo įrašas yra žinia. Šiame įraše nekeliami jokie diskusiniai klausimai, ginčo įraše vartojama retorika yra įtaigi, kategoriška, nėra nurodoma, kad šie teiginiai galėtų būti laikomi atsakovo nuomone. Ginčo įraše akcentuojama („aš žinau, kad kažkada ministrai tau ministerinius limuzinius siųsdavo“), pateikiamas faktas, kad ieškovė, vykdydama žurnalistės pareigas, naudojasi iš valstybės biudžeto skiriamų asmenų teikiamomis paslaugomis. Iš ginčo įrašo turinio galima daryti išvadą, jog valstybės pareigūnai, suteikdami ieškovei paslaugą, siekia žurnalistės palankumo. Teiginyje vartojama sąvoka „aš žinau“ patvirtina teiginio skleidimo konstatuojamąją prasmę ir pagrįstai nelaikytini nuomonės išreiškimu, nes šio teiginio egzistavimą galima patikrinti. Iš šio teiginio neabejotinai aišku, kad, vertinant pagal eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimą, toks informacijos pateikimas yra fakto, jog ieškovė naudodamasi savo pareigomis neteisėtai naudojasi tiekiamomis paslaugomis, nurodymas.

22.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑1‑219/2015).

23.       Nustatęs, kad apie ieškovę R. M. buvo paskleista žinia, teismas turi įvertinti, ar ši žinia neatitiko tikrovės. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpciją, įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas; ieškovas turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

24.       Apeliantas neginčija, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovė R. M., vykdydama žurnalistinę veiklą, pasinaudojo valstybės pareigūnų suteiktomis transporto priemonėmis. Apelianto išsakyti argumentai, kad jam tokią informaciją perdavė slaptas šaltinis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog siekiant padaryti ieškovei poveikį ar palankumą (neobjektyvumą) buvo teikiamos paslaugos. Apeliantas neįrodė, kad paskleista žinia apie ieškovei suteiktas paslaugas buvo pagrįsta faktais, todėl konstatuoja, jog aptartais apelianto ginčo teiginiais paskleista žinia neatitiko tikrovės ir pažemino ieškovės garbę bei orumą.

25.       CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑109‑684/2021). Pripažinus, kad ginčo teiginiai yra ieškovės garbę ir orumą žeminančios žinios, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo paskelbti jų paneigimą.

26.       Nagrinėjamu atveju ieškovė R. M. pasirinko reikalauti pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jos garbę ir orumą bei įpareigoti atsakovą tokius duomenis paneigti, taip pat priteisti neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje yra išskiriami trys asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdai – asmuo turi teisę reikalauti: 1) pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą; 2) teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius ir žeminančius asmens garbę ir orumą duomenis; 3) atlyginti tokiu duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų yra savarankiškas, todėl, siekiant ginti pažeistą asmens teisę, gali būti taikomas kiekvienas atskirai arba taikomi keli teisių gynimo būdai: prašoma paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir priteisti turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą arba pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir priteisti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021, 65 punktas; kt.).

27.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, jog ieškovė neįrodė patyrusi neturtinę žalą ir ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Ieškovė (apeliantė) R. M., nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo teiginiu yra suabejota ieškovės nešališkumu, nepriklausomumu, objektyvumu, kompetencija, atsakovas sąmoningai, tyčia siekė sumenkinti jos profesinę reputaciją, dėl to ji patyrė didelius išgyvenimus, jai teko dažnai dėl apie ją paskelbto atsakovo įrašo teisintis kolegų akivaizdoje, jos reputacija visuomenės akyse buvo pažeminta, dėl ko dalis visuomenės, susipažinę su atsakovo paskelbta žinia, ieškovę gali laikyti neobjektyvia žurnaliste, kuri savo, kaip žurnalistės pareigas, vykdo nesilaikydama esminių jai keliamų visuomenės informavimo etikos reikalavimų.

28.       Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia (liet. be kita ko), įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos požymiai paprastai taikytini fiziniam asmeniui, tačiau tai nepaneigia neturtinės žalos juridiniam asmeniui atsiradimo galimybės, kuri dažniausiai pasireiškia dalykinės reputacijos pablogėjimu, juridinio asmens sumenkinimu, jo socialinių santykių sumažėjimu ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

29.       Pagal suformuotą teismų praktiką neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neįrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, išsiaiškinus ir įvertinus individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įvertinus neturtinę žalą patyrusio asmens pateiktus teismui žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo neturtinės žalos dydis nustatomas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, taip pat atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes: paskleistų žinių pobūdį, apimtį, žinių paplitimą, jų vertinimą ir svarbą visuomenėje, nukentėjusiojo požiūrį ir reakciją į paskleistas žinias, paskleidusiojo tikslus, kaltės laipsnį ir jo elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-441-403/2017, 27 punktas).

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, atsakovo padarytų ieškovės teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė dėl garbės ir orumo įžeidimo nepatyrė neturtinės žalos ir, kad vien tik teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija ieškovei ją atlyginti.

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pasižymi tam tikra specifika. Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimu, kurie sukelia kančių ir išgyvenimų. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimu, netekimu ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl daikto sugadinimo, yra sudėtinga. Ginčui dėl neturtinės žalos padarymo išspręsti negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑342/2010).

32.       Fizinių asmenų neturtinių teisių apsaugos kontekste EŽTT jurisprudencija atskleidžia, kad asmenims, ginantiems savo garbę ir orumą pagal Konvencijos 8 straipsnį, nebūtinai reikia įrodyti, kad jie patyrė realų ir konkretų reputacijos pablogėjimą, jei pareiškimai savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, t. y. kai jie, pavyzdžiui, dėl nepagrįsto apkaltinimo nusikaltimo padarymu pasiekė tokį rimtumo lygį, kad pakenkė pareiškėjo teisei į privataus gyvenimo gerbimą, dėl ko būtų galima taikyti Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje E. E. prieš Islandiją, peticijos Nr. 24703/15; 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą byloje O. B. prieš Moldovą, peticijos Nr. 25259/20).

33.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė neturtinę žalą įrodinėjo teigdama, kad atsakovas viešai paskleidė melagingą informaciją, taip siekdamas sukelti abejonių ieškove ir jos vykdoma veikla bei pažeminti ieškovės garbę ir orumą, ieškovės dalykinę reputaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir paneigus paskleistą tikrovės neatitinkančią garbę bei orumą, dalykinę reputaciją žeminančią informaciją apie ieškovę, atsižvelgiant į tai, jog informacija buvo paskelbta neapibrėžtam ratui asmenų, negali būti užtikrinta, kad garbė bei orumas, dalykinė reputacija bus apginti tik paneigiant tokią informaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo paskelbtos žinios neabejotinai daliai visuomenės sukėlė įtarimą ir nepasitikėjimą ieškovės vykdoma žurnalistine veikla, jos objektyvumu, nepriklausomu, kuri šiuo nagrinėjamu atveju susijusi ir su ieškovės gaunamomis pajamomis.

34.       Kaip minėta, ginčo teiginys apie ieškovę paskleistas viešai prieinamoje atsakovo asmeninėje socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje. Minėta ir tai, kad, pagal EŽTT praktiką, internete esančio turinio ir pranešimų keliama žalos rizika žmogaus teisių ir laisvių, ypač teisės į privataus gyvenimo gerbimą, įgyvendinimui ir naudojimuisi jomis yra neabejotinai didesnė nei spaudos keliama rizika (EŽTT 2015 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją [DK]).

35.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į neatitinkančių tikrovės žinių pobūdį (sukeliamos abejonės ieškovės vykdomos žurnalistinės veiklos objektyvu, pasinaudojimu savo padėtimi), taip pat į tai, kad ginčo teiginys internete paskleistas viename įraše, į tai, kad ieškovė vykdo žurnalistinę veiklą, susijusią su visuomenės informavimu, o atsakovo paskleistas tikrovės neatitinkantys teiginys daliai visuomenės galėjo sukelti įtarimų ir nepasitikėjimą šia ieškovės vykdoma veikla, vien tik pažeidimo konstatavimas, net ir įvertinus aplinkybę, jog paskleisti duomenys yra apie viešąjį asmenį, nebūtų pakankama satisfakcija, todėl ieškovei priteisiama 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

36.       Atsakovas D. V. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Atsakovas teigia, kad teismas dar pirmojo teismo posėdžio deklaravo, koks bus teismo procesinis sprendimas šioje byloje, o atsakovo pozicijos atžvilgiu naudojo įžeidžius ir žeminančio pobūdžio teiginius, ignoravo byloje surinktus įrodymus.

37.       Apelianto argumentai dėl neteisėtos teismo sudėties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat yra nepagrįsti. Viena iš konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) įgyvendinimą užtikrinančių garantijų yra reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Neteisėtos sudėties teismas yra toks teismas, kuris – arba sudarytas iš šališkų ir (ar) priklausomų teisėjų; arba sudarytas nesilaikant tokio teismo paskyrimo reikalavimų (procesinių taisyklių). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65-66 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.

38.       Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodo konkrečių argumentų, kuriais būtų išreiškiamas nepasitikėjimas civilinę bylą išnagrinėjusia teisėja. Apelianto argumentai, susiję su teisėjos byloje atliktu procesinių veiksmų atlikimu ar procesinių sprendimų priėmimu negali būti vertinamas, kaip teisėjos šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjos nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas teisėjui tik esant vienam iš CPK 64 -66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų.

39.       Apibendrinant tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias garbės ir orumo gynimą, tačiau, nustatęs, kad ginčo teiginiai yra ieškovės garbę ir orumą žeminančios žinios, nepagrįstai ieškovei nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo iš šias žinias paskleidusio asmens. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimas pakeičiamas, priteisiant iš atsakovo D. V. ieškovei R. M. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

40.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41.       Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jos garbę ir orumą ir įpareigoti tokius duomenis paneigti bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovės garbę bei orumą, įpareigojo paneigti tokius duomenis, tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, laikoma, kad ir šis apeliantės reikalavimas buvo patenkintas.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas yra nukrypęs nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių byloje dėl asmens garbės ir orumo gynimo, kai ieškinio reikalavimai pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę bei orumą ir įpareigoti atsakovą tokius duomenis paneigti buvo visiškai patenkinti, tačiau ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas iš dalies. Šioje byloje kasacinis teismas nurodė, kad ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis negalėjo turėti esminės įtakos atsakovo teisinės gynybos nuo pareikštų reikalavimų apimčiai. Net ir įvertinus, kad ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui dėl neturtinės žalos buvo patenkintas tik iš dalies, kasacinio teismas vertino, jog ieškovo reikalavimas materialiąja teisine prasme buvo iš esmės patenkintas. Todėl kasacinis teismas pripažino pagrįstu apeliacinės instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovui iš atsakovo visų byloje ieškovo patirtų (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-421/2022, 85 punktas).

43.       Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis negalėjo turėti esminės įtakos atsakovo teisinės gynybos nuo pareikštų reikalavimų apimčiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pagrindinis reikalavimas dėl asmens garbės ir orumo gynimo materialine teisine prasme buvo iš esmės patenkintas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomas išvestiniu reikalavimu, todėl jo išsprendimo rezultatas neturi įtakos patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymui remiantis principu „palaimėjęs moka“, todėl keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas ieškovės turėtų bylinėjosi išlaidų atlyginimo klausimas, ieškovės turėtas pirmosios instancijos teisme išlaidas visas (445 Eur) priteisiant iš atsakovo.

44.       Apelianto D. V. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovė R. M. pateikė prašymą iš ieškovo priteisti 330 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis už pateiktą apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės (ieškovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš atsakovo.

45.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :        

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės R. M. ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, pakeisti.

Priteisti ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 445 (keturių šimtų keturiasdešimt penkių eurų) sumos.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 330 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Albina Rimdeikaitė

                Egidijus Tamašauskas