Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-628/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08164-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.3.2.2; 1.2.14.4.2.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1.;
2.4.7.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, nuteistiesiems V. T. ir J. D. (J. D.), nuteistųjų gynėjams advokatams Arūnui Aleknai ir Leonorai Vasiliauskienei, vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir J. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalis ir J. D. skirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dviejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta 2016 m. liepos 8 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirtos bausmės dalis ir V. T. skirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 4 MGL (150,64 eurų) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
1. J. D. ir V. T. nuteisti už tai, kad panaudodami peilį ir fizinį smurtą, pagrobė ir prievartavo turtą:
1.1. J. D. ir V. T. iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, 2016 m. vasario 18 d. apie 18.30 val. užėjo į A. Č. (A. Č.) butą, esantį (duomenys neskelbtini), Visagine, kur virtuvėje, V. T. panaudodamas fizinį smurtą, t. y. stumdamas A. Č. jėga pasodino jį ant sofos, o J. D., paėmęs nuo spintelės peilį, priėjo prie nukentėjusiojo, ir prispaudęs peilį prie kaklo pasakė: „jog už tai, kad jis – A. Č., norėjo permiegoti su jo žmona Erika, kartu su V. T. jį išprievartaus, o vėliau papjaus“. Po to, kai V. T. nuėjo į kambarį ir pradėjo krautis nukentėjusiajam priklausančius daiktus: nešiojamą kompiuterį „ASUS“, kainuojantį 300 Eur, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, kainuojantį 180 Eur, mobiliojo ryšio telefoną „Sony“, kainuojantį 480 Eur, nukentėjusiajam, tai pastebėjus, J. D. A. Č. grasindamas peiliu neleido atsistoti ir baugindamas žodžiu liepė sėdėti, nes antraip „jis niekada nuo sofos neatsistos“, ir taip palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą.
1.2. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, J. D. ir V. T., veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, prieš tai plėšimo metu panaudojo fizinį smurtą bei grasinant panaudoti fizinį smurtą ateityje, privertė A. Č. už pagrobtą mobilaus ryšio telefoną „Sony“ perduoti jiems 100 Eur, kuriuos nukentėjusysis perdavė jiems 18.42 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine. Taip pat už nešiojimą kompiuterį „Asus“ pareikalavo iš nukentėjusiojo pinigų – 200 Eur, kuriuos J. D. turėjo atsiimti 2016 m. vasario 19 d. 12 val., tačiau šių pinigų negavo, nes nukentėjusiajam pranešus policijai apie nusikaltimus, buvo sulaikyti. Taip kaltinamieji savo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam 280 Eur dydžio turtinę žalą.
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. T. prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti – ištesinti jį pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį arba paskirtą bausmę sušvelninti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas yra nuteistas nepagrįstai. Anot apelianto, priešingai nei konstatuota skundžiamu nuosprendžiu, atsiimti E. Š. priklausančio mobilaus ryšio telefono, kurį jis pats jai buvo dovanojęs, pas A. Č. užėjo į namus nenaudodamas smurto. Nukentėjusiajam priklausančių daiktų – nešiojamo kompiuterio, mobiliojo ryšio telefonų – nevogė, peiliu negrasino, ką, pripažino ir pats A. Č., kuris įvykio metu buvo girtas, svirduliavo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialisto išvadomis konstatuota, jog ant tirti pateikto peilio tinkamų asmeniui identifikuoti pėdsakų nebuvo rasta (t. 1, b. l. 34–35, 37–38), kas apelianto nuomone rodo, kad pats A. Č., kartu su I. I. bendrai susitarė melagingai jį ir J. D. apkaltinti. Apeliantas neneigia, kad buvo teistas už vagystes, plėšimus ir smurtinius nusikaltimus, tačiau tvirtina niekada ginklų nenaudojęs. Teigia, kad šiuo atveju jis ir J. D. buvo apkaltinti ir nuteisti nepagrįstai.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. D. nepripažįsta teismo nustatytų nusikaltimų padarymo aplinkybių, taigi neigia savo kaltę apiplėšus ir prievartavus iš A. Č. turtą, todėl iš esmės prašo ne tik perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip tai nurodoma jo apeliaciniame skunde, bet ir jį išteisinti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu ir prašo bausmę sušvelninti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, kartu pažymint, kad atlikta peilio ekspertizė parodė, jog jo (J. D.) paties nei kraujo pėdsakų, nei piršto atspaudų nebuvo, kas patvirtina jo ir V. T. parodymus, kad A. Č. peiliu negrasino. Apelianto tvirtinimu, jis A. Č. nei žodžiu, nei veiksmu negrasino, taip pat tai, kad pats A. Č. pasiūlė materialinę kompensaciją dėl savo nekultūringo elgesio su jo drauge E. Š.. Prašo teismo atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. Č., teisminio bylos proceso metu, pasisakė, kad jokių pretenzijų dėl jo elgesio konflikto metu, jam neturi.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai, prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio nekeisti.
5. Nuteistųjų V. T. ir J. D. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės inctancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems V. T. ir J. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje bei BK 181 straipsnio 2 dalyje, bei jiems paskirtų bausmių, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
Dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje
7. Iš nuteistųjų V. T. ir J. D. apeliacinių skundų matyti, kad jie iš esmės neginčija įvykio metu buvę įvykio vietoje bei paėmę iš nukentėjusiojo A. Č. pinigus, tačiau teigia, jog pats nukentėjusysis jiems pasiūlė materialinę kompensaciją dėl savo nekultūringo (netinkamo) elgesio su J. D. drauge E. Š.. Tokį apeliacinių skundų argumentą nuteistieji grindžia jų dar ikiteisminio tyrimo nurodyta versija, kad E. Š. lankėsi pas A. Č. tikslu pasiskolinti pinigų, o pastarasis po to, kai jai davė 30 eurų, pradėjo kabinėtis ir norėjo ją išprievartauti. Skubėdama pasišalinti E. Š. nukentėjusiojo namuose paliko telefoną, dėl to V. T. ir J. D. nuėjo pas nukentėjusįjį, t. y., kad atsiimtų telefoną. Nuteistųjų teigimu, prieš nukentėjusįjį A. Č. jie nesmurtavo, pastarasis suprasdamas, kad pasielgė nederamai, pats jiems kaip kompensaciją pasiūlė telefoną ir pinigų, o versiją dėl plėšimo ir turto prievartavimo A. Č. išsigalvojo, nes jam buvo gėda pripažinti, kad elgėsi nederamai. Dėl šių aplinkybių nuteistieji V. T. ir J. D. mano, kad jie už plėšimą ir turto prievartavimą nuteisti nepagrįstai.
7.1. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose nurodoma nuteistųjų V. T. ir J. D. versija buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei paneigta byloje surinktais ir apygardos teisme išsamiai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais.
9. Tai, kad nuteistieji V. T. ir J. D. veikdami bendrininkų grupe prieš A. Č. panaudodami jėgą ir grasindami peiliu plėšimo būdu užvaldė nukentėjusiajam priklausantį turtą bei prievartavo turtą, įrodo ne tik nukentėjusiojo A. Č. ir liudytojo I. I. parodymai, bet ir iš dalies pačių nuteistųjų V. T., J. D. bei liudytojų A. R. ir E. Š. (jos ikiteisminio tyrimo tyrimo metu duoti) parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga. Šie įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.
10. Nukentėjusysis A. Č. teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškiai ir suprantamai išdėstė įvykių seką nuo kaimyno I. I. skambučio merginai vardu Erika (kaip žinoma – Š.), kuri, kaip jie abu žinojo, teikia intymias paslaugas, merginos atėjimo pas jį, nuteitųjų V. T. ir J. D. užėjimo į butą, jo (A. Č.) įstumimo į virtuvę ir grasinimo peiliu, jam priklausančių daiktų paėmimo, pasiūlymo sumokėti nuteistiesiems už paimtų daiktų grąžinimą, iki pinigų išėmimo iš bankomato bei jų perdavimo nuteistiesiems (t. 3, b. l. 75–76). Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo jų nekartoja. Savo esme nukentėjusiojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 47–48, 56–57, 61–62). Be to, A. Č. parodymų patikimumas ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrintas ir kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais – asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su nuteistaisis V. T. ir J. D. metu (t. 1, b. l. 49–54, 61–62, 132–133; t. 2, b. l. 53–54).
10.1. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nes jo parodymus patvirtina liudytojo I. I. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.
11. Nors viso proceso metu nuteistieji V. T. ir J. D. bandė įtikinti teismą, jog E. Š. nukentėjo nuo nukentėjusiojo A. Č., dėl to pastarasis jiems atėjus suprato nederamą savo elgesį ir pats pasiūlė kompensuoti E. Š. patirtą žalą pinigais – 300 eurų ir daiktais, perduodant nuteistiesiems savo iš esmės vertingą mobilaus ryšio telefoną, tačiau jų versija apie pinigų skolinimąsi neatitinka objektyviai nustatytas faktines aplinkybes ir yra paneigta.
12. Nukentėjusysis A. Č. nuo pirmos apklausos neigė skolinęs E. Š. pinigus, teigdamas, jog jo sugėrovas iškvietė jam merginą teikti intymias paslaugas.
12.1. Toks aiškinimas atitinka liudytojo I. I. parodymus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas I. I. patvirtino, kad kalbant su Erika jokio pokalbio apie pinigus nebuvo, ji neprašė paskolinti pinigų (t. 3, b. l. 77–78, 79). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 84–85).
12.2. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje esanti liudytojos E. Š. ir nukentėjusiojo A. Č. telefoninių pokalbių išklotinė patvirtina, kad pirmasis 2016-02-17 16:20:12 val. E. Š. skambino nukentėjusysis A. Č., kas atitinka nukentėjusiojo ir liudytojo I. I. parodymus ir patvirtina jų iniciatyvą pasikviesti merginą už pinigus. Dėl to E. Š. aiškinimas, kad ji būtent kreipėsi į nukentėjusįjį A. Č., tiksliau jo draugą I. I., ir atėjo pas jį (A. Č.) kad pasiskolinti pinigų, yra deklaratyvus.
13. Kad nukentėjusiojo A. Č. nurodyta E. Š. vizito priežastis yra būtent ta, leidžia teigti ir kitų byloje esančių įrodymų sugretinimas. Liudytojo A. R. aiškinimas apie E. Š. ir pačių nuteistųjų V. T. ir J. D. elgesį įvykio dieną, pastarųjų parodymų apie įvykio aplinkybes neatitikimas (prieštaringumas) liudytojos E. Š. parodymams rodo, jog nuteistųjų V. T. ir J. D. versija dėl E. Š. bandymo išžaginti buvo išgalvota, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
13.1. Liudytojas A. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną visi trys – Erika, V. T. ir J. D. buvo pas jį bute ir vartojo alkoholinius gėrimus. Erika pasakė, kad gaus pinigų ir išėjo. Prieš tai liudytojas davė Erikai pinigų autobuso bilietui nusipirkti. Erika grįžo su maistu, tačiau skundėsi ir verkė, sakydama, jog ją norėjo išprievartauti, dėl ko V. T. ir J. D. ramino Eriką. Kai V. T. ir J. D. išėjo, jis pagalvojo, kad pastarieji išėjo nupirkti alaus (t. 3, b l. 76). Liudytojas A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė analogiškas aplinkybes, tik patikslino, jog Erika grįžo maždaug po valandos, atsinešė alaus, mėsos, cigarečių, duonos ir įvairių kitų produktų. 2016-02-18 J. D. ir V. T. grįžo vakare, kai jau buvo sutemę, kelintą valandą pasakyti negali, jie atsinešė dar degtinės ir alaus. Iš kur J. D. gavo pinigų, nežino (t. 1, b. l. 87).
13.2. Tokie liudytojo A. R. parodymai ne tik patvirtina, kad tą vakarą kompanija neturėjo pinigų, E. Š. sugalvojo kaip jų prasimanyti ir kažkuriam laikui išėjo, o grįžusi A. R. ir nuteistiesiems papasakojo apie pasikėsinimą ją išprievartauti, bet ir tai, kad E. Š. dėl tokių nukentėjusiojo A. Č. veiksmų į policiją nesikreipė, priešingai, ji kaip niekur nieko apsipirko parduotuvėje ir sugrįžo pas A. R. su alkoholiu ir maistu tęsti išgertuves. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. Š. melavo pareigūnams nurodydama vizito pas nukentėjusįjį A. Č. priežastį ir apie nuteistųjų J. D. bei V. T. veiksmus prieš nukentėjusįjį A. Č..
13.3. Iš liudytojos E. Š. parodymų, duotų ikikteisminio tyrimo metu, kurie teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti, matyti, kad ji išėjo iš A. R., norėdama sau įsigyti narkotinės medžiagos – heroino, pas nukentėjusįjį A. Č. važiavo taksi automobiliu, kurio vairuotojui pasakė laukti ir tik po 10 minučių gavusi pinigus, po A. Č. seksualinio priekabiavimo ir, kaip ji nurodė vėliau J. D. – po bandymo išprievartauti, tuo pačiu taksi automobiliu grįžo pas A. R. bei pasakė J. D. apie A. Č. elgesį su ja, po ko pastarasis labai supykęs su V. T. išvažiavo pas A. Č.. Pasak liudytojos, po to kai pastarieji sugrįžo, J. D. jai padavė nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną ir pasakė, kad A. Č. išsigando ir pats jiems pasiūlė 300 eurų. Iš A. Č. nuteistieji gavo 100 eurų, be to, A. Č. kitą dieną žadėjo perduoti dar 200 eurų. A. Č. perduotas telefonas turėjo užraktą, dėl to ir kad atsiimti žadėtus pinigius J. D. su V. T. kitą dieną vėl nuvažiavo pas nukentėjusįjį. Liudytoja E. Š. paneigė tai, kad J. D. kitą dieną skambino A. Č., gavęs pastarojo telefono numerį iš jos, paaiškino, jog nuketėjusiojo telefono numerį turėjo pats J. D. (t. 1, b. l. 75–76).
13.4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojos E. Š. parodymai tik iš dalies sutampa su liudytojo A. R. parodymais, o esmines įvykio aplinkybes (kodėl pastaroji išėjo iš A. R., kaip važiavo iki nukentėjusiojo ir sugrįžo, pastarosios apsipirkimas parduotuvėje, J. D. pyktis dėl pasikėsinimo išprievartauti E. Š., palikto E. Š. telefono ir jo atsiėmimas iš nukentėjusiojo A. Č., nukentėjusiojo A. Č. pasiūlymas pinigais ir daiktais kompensuoti E. Š. padarytą žalą) šie liudytojai nurodė skirtingai. Be to, liudytojos E. Š. nurodyta aplinkybė, jog J. D. turėjo nukentėjusiojo telefono numerį, prieštarauja byloje esantiems nuteistojo J. D. parodymams, kad šį numerį jis gavo iš E. Š., taip pat nuteistojo V. T. parodymams, kur jis parodė, kad E. Š. telefonas buvo paimtas kartu su nukentėjusiajam priklausančiu Samsung telefonu ir buvo grąžintas E. Š. tą patį vakarą. Visa tai leidžia abejoti liudytojos E. Š. parodymų patikimumu.
13.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalis liudytojos E. Š. paaiškinimų yra nelogiški. Teisėjų kolegijai kelia abejonių tai, jog ši liudytoja neturėdama pinigų galėjo važiuoti pas nukentėjusįjį taksi automobiliu. Neįtikinimai atrodo ir jos paiškinimas, kad pas nukentėjusįjį važiavo tik pasiskolinti pinigų, tačiau su juo leido laiką (gėrė alkoholinius gėrimus) ir tikėjosi, kad paliktas taksi vairuotojas lauks jos sugrįžtančios. Liudytojos E. Š. parodymų dalis dėl J. D. pasipiktinimo (pykčio) sužinojus apie pasikėsinimą ją išprievartauti, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia spręsti, kad jai buvo žinoma, jog J. D. pas nukentėjusįjį A. Č. ėjo ne susigrąžinti E. Š. telefono, o kitu tikslu. Nuteistojo J. D., jam sugrįžus iš nukentėjusiojo A. Č., liudytojai E. Š. ištarta frazė „<...> tas <...> atidavė“, jo kalbos apie nukentėjusiojo išgąstį, taip pat leidžia spręsti, kad nukentėjusysis A. Č. nuteistiesiems pinigus ir telefoną pasiūlė ne savo noru kaip kompensaciją už elgesį su E. Š., o dėl to, kad buvo paimti pastarojo daiktai, kuriuos jis norėjo susigrąžinti.
14. Nepagrįstas nuteistojo J. D. apeliacinio skundo argumentas, susijęs su jo paties bei nuteistojo V. T. parodymų vertinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų V. T. ir J. D. parodymai yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir buvo duoti siekiant išvengti atsakomybės. Tuo labiau detali jų analizė patvirtina, kad nuteistųjų parodymai yra prieštaringi ir esminėse detalėse nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su liudytojų A. R. ir E. Š. parodymais.
14.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji V. T. ir J. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė atlikę jiems inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo A. Č. atžvilgiu. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami ir dėstomi tiek, kiek jie reikalingi atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.
14.2. Nuteistasis V. T. teisme parodė, kad Eriką pasikvietė A. Č. draugas; jis paėmė į rankas peilį, tačiau tik turėdamas tikslą patraukti toliau nuo agresyvaus nukentėjusiojo; buvo užėjęs į nukentėjusiojo kambarį jį apžiūrėti, tačiau nieko sau nepasiėmė, daiktų nevogė (t. 3, b. l. 74, 140). Kaip minėta, toks nuteistojo V. T. aiškinimas prieštarauja jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kur jis parodė, kad iš A. Č. kalbų jam žinoma, jog merginą atvedė jo (nukentėjusiojo) draugas ir norėjo jam (A. Č.) parduoti; pats nukentėjusysis pasiūlė kaip kompensaciją už savo nederemą elgesį kompiuterį ir telefoną; pripažino turėjęs tikslą apvogti nukentėjusįjį A. Č., buvo nusižiūrėjęs daiktus, nešiojamąjį kompiuterį ir du mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos pasidėjo ant lovos šalia išėjimo, kad išeidamas galėtų pasiimti niekam nematant (kodėl daiktų nepaėmė – taip ir nepaaiškino); kitą dieną norėjo grąžinti nukentėjusiajam jo telefoną, nes šis buvo su užraktu ir juo buvo neįmanoma naudotis, paskambino nukentėjusiajam ir susitarė dėl susitikimo; E. Š. telefoną nukentėjusysis jiems atidavė pirmo susitikimo metu; po to kai nukentėjusysis jiems perdavė iš bankomato išimtus pinigus, jie išsiskyrė ir atsitiktinai parduotuvėje vėl sutiko A. Č. (t. 1, b. l. 124-125). Tokie nuteistojo V. T. parodymai taip pat prieštarauja kito nuteistojo J. D. parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, kur šis nurodė, kad E. Š. pas A. Č. atėjo pasiskolinti pinigų; nukentėjusiajam norėjo grąžinti telefoną, nes Erika pasakė, kad nukentėjusiojo telefonas jai nereikalingas; E. Š. telefonas buvo likęs pas nukentėjusįjį A. Č.; į parduotuvę jie ėjo visi kartu (t. 3, b. l. 74–75, 139), bei J. D. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuomet šis nuteistasis parodė, kad kitą dieną skambino nukentėjusiajam A. Č. dėl jo mobilaus telefono užrakto, o nepavykus susikalbėti, vėl su V. T. nusprendė pas jį apsilankyti; kai buvo pirmą kartą nukentėjusiojo A. Č. bute, V. T. visada buvo šalia jo, t. y. neigė, kad V. T. kambaryje ieškojo daiktų, kuriuos galėtų paimti (t. 2, b. l. 45–46).
15. Įvertinusi pirmiau aptartus nuteistųjų parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiojo A. Č. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai nepalieka abejonių, kad nuteistieji J. D. ir V. T. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikšti kokius tai reikalavimus, turtines pretenzijas nukentėjusiajam, o jų tikslas buvo tariamu pretekstu įgyti nukentėjusiajam priklausantį turtą arba pinigus.
16. Priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, peilio tyrimo išvada, jog rankų pėdsakai išryškėję ant peilio, paimto 2016-02-18 įvykio vietos apžiūros metu, asmeniui indentifikuoti netinka, nei neaneigia, nei patvirtina nuteistųjų J. D. ir V. T. dalyvavimą nusikaltimų padaryme.
17. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą.
18. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų naudai vertė kitą asmenį 1) perduoti turtą, 2) suteikti turtinę teisę ar 3) atleisti nuo turtinės pareigos arba 4) atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba 5) nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompramituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: 1) panaudojant fizinį smurtą; 2) sunaikinant ar sugadinant jo turtą; 3) paskelbiant kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Šie psichinės prievartos panaudojimo būdai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jei panaudojamas bent vienas iš jų. Svarbu pažymėti, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu, t. y. kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės ar kaltininko išsakytas nukentėjusiajam neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi.
19. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro plėšimo, kaip ir turto prievartavimo, nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 ir 181 straipsnių dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku ir, skyrium imant, vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą ir grobė turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (tik naudojo smurtą arba tik grobė turtą). Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, bendrininkavimo atveju visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui, kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą.
20. Taigi apygardos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus pagrįstai nustatė, kad nuteistieji V. T. ir J. D. veikdami bendrininkų grupe, panaudoję prieš A. Č. psichinę prievartą, o V. T. ir fizinę jėgą, J. D. demonstruojant peilį ir grasinant jį panaudoti, pagrobė A. Č. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną, taip pat, kad šie nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį sumokėti už jam priklausančių daiktų grąžinimą, dėl ko nukentėjusysis A. Č. buvo priverstas sumokėti 100 eurų už mobilaus ryšio telefono Sony grąžinimą ir 200 eurų už kompiuterio grąžinimą, kuriuos nuteistieji turėjo ateiti atsiimti kitą dieną. Tokie V. T. ir J. D. veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis, vertinti juos kaip BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos savavališką ginčijamos ar pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymą, kaip nurodoma nuteistojo J. D. apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
Dėl nuteistiesiems V. T. ir J. D. skirtų bausmių
21. Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems V. T. ir J. D. paskirtų bausmių taip pat yra pagrįsta ir teisėta.
22. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, ne mažiau svarbus yra ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatsiejamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir tiek kaltininko asmenybės, tiek nukentėjusiojo, jam padarytos žalos įvertinimo. Teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje, todėl pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems V. T. ir J. D., aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuluotų nuostatų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.
24. Bylos duomenimis, V. T. ir J. D. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šiuos turtinio pobūdžio smurtinius nusikaltimus nuteistieji įvykdė vedini savanaudiškų paskatų, vienu metu, panaudodami fizinę jėgą ir grasindami peiliu nukentėjusiajam. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios padarytas nusikalstamas veikas bei nuteistųjų elgesį jų padarymo metu ir po jo, kuomet pastarieji iš nukentėjusiojo pagrobtus pinigus leido alkoholiui, jį vartojo, rodo didesnį padarytų nusikalstamų veikų, o taip pat ir jas padariusių nuteistųjų pavojingumo laipsnį.
25. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis J. D. nusikaltimų padarymo metu buvo aktyvesnis nei kitas nuteistasis V. T., kitaip nei pastarasis, prieš nukentėjusįjį, siekiant jį įbauginti, naudojo peilį. J. D. praeityje 9 kartus teistas, ankstesni teistumai daugiausia susiję su nusikaltimais nuosavybei, daug kartų teistas už plėšimus, vėl nusikalto paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos, neatlikęs ansktesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Šios aplinkybės nepalankiai charakterizuoja nuteistąjį J. D. ir leidžia spręsti apie jo polinkį nusikalsti. J. D. nusikaltimų padarymo metu nedirbo ir neturėjo kito leglaus pragyvenimo šaltinio, praeityje vartojo narkotikus.
26. Nuteistasis V. T. praeityje taip pat buvo eilę kartų (8 kartus) teistas, daugiausia už vagystes, plėšimus, kartą už smurtinį nusikaltimą, baustas asministracine tvarka už kelių eismo taisyklių ir viešosios tvarkos pažeidimus, susijusius su alkoholio vartojimu, nusikaltimo padarymo niekur nedirbo ir nevengė vartoti alkoholio.
26. J. D. ir V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jų atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalto veikdami bendrininkų grupe ir būdami recidyvistai (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat aktyvesnį J. D. vaidmenį nusikaltimų padaryme, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. T. buvo paskirtos baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytus sunkius nusikaltimus, sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės, švelnesnės nei šios bausmės, skiriamos J. D.. Abiems nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės neviršija straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytų bausmių vidurkių, todėl nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrindamas nuteistiesiems šiuo nuopsrendžiu paskirtas bausmes, taip pat taikė jiems palankų – bausmių apėmimo būdą, o bendrindamas paskirtas bausmes su ankstesniais nuoprendžiais – dalinį bausmių sudėjimo būdą, todėl bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistųjų V. T. ir J. D. apeliacinius skundus atmesti.
Teisėjai Sigita Bieliauskienė
Albinas Bielskis
Linas Šiukšta