Civilinė byla Nr. 2A-14-254/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12310-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.39.2.5.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretieji asmenys „If P &C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh Ltd“, D. P., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 27 728,85 Lt (8030,83 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2012 m. kovo 7 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl trečiojo asmens D. P., vairavusio vilkiką „MAN 18.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės buvo sugadinta kita transporto priemonė „Mercedes Benz 930.21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). D. P. buvo atsakovės darbuotojas, eismo įvykis įvyko jam atliekant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo vilkiko „MAN 18.430“ naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvoje registruota transporto priemonė „MAN 18.430“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo tarpu eismo įvykio metu atsakovei priklausanti priekaba „Schmitz SCS 24/L“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytą žalą ir pateikė ieškovui transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui 8030,83 Eur reikalavimą. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 5 straipsnio, 17 straipsnio 5 dalies, Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai, Bendradarbiavimo nuostatai), pagrindu sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 8030,83 Eur, todėl reikalauja iš atsakovės nurodytos sumos atlyginimo regreso tvarka (TPVCAPDĮ 23 straipsnis).

3.       Atsakovė UAB „Hoptransa“ atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Nurodė, kad transporto priemonė MAN 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną buvo apdrausta Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu (Žalioji kortelė), ką patvirtina pateiktas Transporto priemonės tarptautinio draudimo polisas Nr. RUS/010/03547496. Atsakovės nuomone, ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise turėtų nukreipti į atsakovei Žaliąją kortelę išdavusią draudimo bendrovę – „Rosgosstrakh“ Ltd., kuri už atsakovo sumokėtą draudimo įmoką prisiėmė įsipareigojimus atlyginti nuostolius trečiajam asmeniui draudiminio įvykio atveju, o atsakovė gali būti tik subsidiarus skolininkas.

4.       Trečiojo asmens If P&C Insurance AS atstovė atsiliepimu su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad eismo įvykio metu atsakovei priklausanti priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (draudimo liudijimo Nr. 05/1334680, draudimo sutarties galiojimo laikotarpis: 2011-04-30 - 2012-04-29) draudimo bendrovėje If P&C Insurance AS. Apie eismo įvykį atsakovė iki šiol draudikui nebuvo pranešusi, todėl tik gavęs ieškinį draudikas užregistravo žalos bylą Nr. IF/TC/0009394. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidariosios draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 straipsnio 5 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 27 728,85 Lt (8030,83 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6.       Teismas nurodė, kad byloje pateiktas vilkiko „MAN 18.430“ Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas Nr. RUS/010/03547496, išduotas Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punktą, atsakovės transporto priemonės „MAN 18.430“ įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes ji įregistruota Lietuvos Respublikoje, todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir yra draudikų biuro narė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 9, 18 dalys, 41 straipsnio 3, 8 dalys). Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovė privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal TPVCAPDĮ nuostatas Lietuvoje įregistruotoje draudimo įmonėje, esančioje Lietuvos draudikų biuro nare.

7.       Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovės transporto priemonė nebuvo apdrausta, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaryta su Rusijos bendrove „Rosgosstrakh Ltd“, neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalies reikalavimų, nes ši bendrovė neturi teisės drausti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 4, 6 dalys). Kadangi eismo įvykio metu žala buvo padaryta atsakovės naudojama teisės aktų nustatyta tvarka neapdrausta transporto priemone, ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą 8030,83 Eur žalą, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis).

8.       Teismas pastebėjo, kad Draudimo liudijimas Nr. 05/1334680 patvirtina, jog eismo įvykio metu atsakovei priklausanti priekaba „Schmitz SCS 24/L“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir jai galiojo draudimo apsauga. Teismas, vadovaudamasis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.37 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“ savo nuolatinę veiklą vykdo per Lietuvos Respublikoje įsteigtą filialą, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos teisė, pagal kurią nenustatyta draudikės, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, solidariosios pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą.

9.       Teismas pažymėjo ir tai, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant nurodytą priekabą, tai pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudimo apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl teismas vertino, kad aplinkybė, jog priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei transporto priemonės savininkei.

10.       Teismas pastebėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime aptariami keleto draudikų tarpusavio santykiai (šiuo atveju Biuras negali būti tapatinamas su draudiku – TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12, 18 dalys, IV skirsnis). Vokietijos teisės aktais pagrįstas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. tik tuo atveju, kai vilkiko ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo apdrausta vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė, t. y. nebuvo konstatuotos dvigubo draudimo sąlygos, be to, nurodytame sprendime aptariama žala, padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11.       Atsakovė UAB „Hoptransa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atmesti, priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                       Teismas netinkamai vertino atsakovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nepagrįstai darė išvadą, kad draudimo bendrovės „Rosgosstrakh“ Ltd. išduota Žalioji kortelė, draudimo polisas Nr. RUS/010/03547496, nesuteikia draudimo apsaugos Vokietijos valstybėje. Pažymėjo, kad Rusija priklauso tarptautinei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai, todėl išduotas draudimo polisas suteikė draudiminę apsaugą įvykio metu. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą Žaliojoje kortelėje nurodytose valstybėse, į kurią įėjo Vokietijos teritorija. Faktas, kad toks draudimas neatitiko TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal žalios kortelės sistemos, kurios nariais yra Vokietija, Lietuva ir Rusija, taisykles, sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Įvykio dieną atsakovės transporto priemonė buvo apdrausta, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo nukreiptinas į draudimo bendrovę „Rosgosstrakh“ Ltd.

11.2.                      Teismas, vadovaudamasis Vokietijos teisės aktais, padarė materialinės ir procesinės teisės pažeidimus. Teismas, taikydamas užsienio teisę, nenurodė nė vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, už autoįvykyje padarytos žalos kompensavimą yra atsakingas tiek vilkiko, tiek priekabos draudikas.

11.3.                      Teismas netinkamai vertino priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. BK985 draudimą, kadangi teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad, neapdraudus vilkiko, ar jį apdraudus TPVCARDĮ reikalavimus neatitinkančiu draudimu, priekabos draudimas negalioja. Pagal teismų praktiką yra taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė ir tik, jeigu ištyrus šios teisės turinį paaiškėtų, kad Lietuvos nacionalinė teisė nustato didesnę apsaugą nukentėjusiajam, galėtų būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė. Atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove If P&C Insurance AS, laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką, todėl teismas turėjo vadovautis šalių pasirinkta Vokietijos teise.

11.4.                      Teismas nepagrįstai nevertino sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir draudimo bendrovės If P&C Insurance AS, sąlygų ir iš jų kylančių pasekmių, šalių įsipareigojimų. Apeliantė pastebi, kad šiuo atveju egzistavo dvigubas draudimas, t. y. transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus, todėl Vokietijos Aukščiausio Teismo sprendime numatyti principai privalėjo būti taikomi, sprendžiant klausimą, kas ir kokia apimtimi turėtų atlyginti autoįvykyje padarytą žalą. Tai, kad priekaba autoįvykio metu nebuvo atsiskyrusi nuo vilkiko, nesuteikia priekabos draudikui galimybės išvengti draudimo sutartimi prisiimtos atsakomybės. Transporto priemonės vairuotojo klaidingas elgesys kartu priskiriamas ir prie priekabos atsakomybės. Įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, Vokietijos biuras turi išimtinę teisę savo nuožiūra informuoti tiek transporto priemonės draudiką, tiek priekabos draudiką, tiek Biurą (ieškovą) dėl žalos buvimo ir turi teisę pasirinktinai reikalauti iš pastarųjų kompensuoti sureguliuotos ir išmokėtos žalos nuostolius. Aplinkybė, kad Vokietijos biuras kreipėsi į ieškovą, nepanaikina transporto priemonės ir/ar priekabos draudiko atsakomybės atlyginti po 50 % autoįvykyje padarytos žalos. Draudimo bendrovė If P&C Insurance AS yra susipažinusi su 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir juo vadovaujasi administruojant bei išmokant žalas, kurios kyla iš Vokietijoje įvykusių autoįvykių.

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      2012-03-07 įvykusio eismo įvykio metu dėl MAN 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl Biuras privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Sumokėjęs reikalaujamą sumą, Biuras įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.

12.2.                       Apeliantė iškraipo TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudiko atsakomybės. Ieškovo nuomone, minėta nuostata netaikytina, kadangi šiuo atveju buvo velkama priekaba, kuriai vairuotojas nebūtinas. Kai velkamai transporto priemonei vairuotojas nebūtinas, išmoka išmokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį.

12.3.                      Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino pateiktus įrodymus bei Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, t. y. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos. Biuro atgręžtinis reikalavimas grindžiamas Lietuvos nacionaline teise ir užsienio teisė netaikoma (TVPCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

12.4.                      Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, visas žalas biuras administruoja savarankiškai <...>. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus <...>. Komisijos sprendimo (2003/564/EB) nuostatos yra taikomos ir Lietuvos Respublikoje, tai aiškiai reglamentuojant TPVCAPDĮ. Bendradarbiavimo nuostatai yra skirti valstybėms narėms ir, visų pirma, tų šalių vairuotojams, kad jie galėtų be apribojimų vykti iš vienos ES valstybės į kitą. Komisijos sprendimo ir jo sudėtinės dalies – Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos turi būti taikomos ne tik nacionaliniams draudikų biurams ir santykiams tarp jų, bet ir tretiesiems asmenims.

12.5.                      Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio atsakingo asmens nustatymu, jo metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. 

13.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Pažymi, kad šiuo atveju vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nors priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – priekaba) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau ji savarankiškai viešajame eisme negali dalyvauti. Neapdraudus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko, aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą.  

13.2.                      Apeliantė painioja išmokos mokėjimą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir apeliantės, nevykdančios teisės aktuose numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, prievolę atlyginti ieškovui dėl tokios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Apeliantės pareigą atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai – TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalys, kurios numato, kad biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens.

13.3.                       Pažymi, kad Biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Kokie dokumentai yra laikytini žalą pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius bei kitus su aptariamu eismo įvykiu susijusius dokumentus. Todėl abejoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencija nėra pagrindo. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas draudikas neturėjo ir neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (t. y. vilkiko) draudimo sutartį. 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

15.       Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

16.       Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS filialą Lietuvoje, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17.       Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl pareikštas prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

18.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. kovo 7 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl trečiojo asmens D. P., vairavusio vilkiką „MAN 18.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės buvo sugadinta kita transporto priemonė „Mercedes Benz 930.21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). D. P. buvo atsakovės darbuotojas, eismo įvykis įvyko jam atliekant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo vilkiko „MAN 18.430“ naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvoje registruota transporto priemonė „MAN 18.430“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šiuo draudimu buvo apdrausta ir galiojo draudimo apsauga tik atsakovei priklausančiai priekabai „Schmitz SCS 24/L“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino nukentėjusiajam eismo įvykio metu asmeniui padarytą žalą ir pateikė ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui –  8030,83 Eur reikalavimą. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą, kreipėsi į teismą dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka iš atsakovės UAB „Hoptransa“.

19.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai vilkiko transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, o priekaba buvo apdrausta Lietuvos Respublikos draudimo bendrovės.

20.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, atsakovė apeliaciniu skundu nesutikimą su priimtu teismo sprendimu grindžia tuo, jog ieškovas pretenzijas reiškia netinkamam asmeniui. Be to nurodo, kad ginčo santykiams turi būti taikoma Vokietijos, o ne Lietuvos teisė, taip pat, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas šiems apeliacinio skundo argumentams neturi pagrindo pritarti.

21.       Teisėjų kolegiją, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad ieškovas pretenzijas reiškia netinkamam asmeniui, pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdama apeliacinį skundą, atsakovė akcentavo, kad tiek vilkikas, tiek priekaba buvo tinkamai apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pretenzijas ieškovas turėtų reikšti draudikams. Pastebėtina, kad išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties (t. 3, b. l. 135-142, 150 -162), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi (t. 4, b. l. 148-214), kuria byla grąžinta nagrinėti pakartotinai apeliacine tvarka, pripažino pagrįsta skundžiamuose žemesnių instancijų teismų procesiniuose sprendimuose padarytą išvadą, kad vilkikas ,,MAN 18.430“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi atsakovės nurodomas civilinės atsakomybės draudikas – Rusijos Federacijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd. neatitinka tokiam subjektui keliamų privalomų reikalavimų (t. 4, b. l. 210). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad transporto priemonė (vilkikas) buvo tinkamai apdrausta, dėl ko teisėjų kolegija laiko nepagrįstais skundo argumentus, kad reikalavimas turi būti reiškiamas ir draudimo bendrovei „Rosgosstrakh“ Ltd.  

22.       Vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl žalos tretiesiems asmenims, per eismo įvykį padarytos Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu žalos atlyginimą nukentėjusiajam išmoka valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudikų biuras, ieškovui tenka pareiga tokias išlaidas atlyginti vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktu. Išmokėjęs išmoką ieškovas įgyja teisę į nuostolių atlyginimą iš žalą padariusio arba pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio asmens (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

23.       Vadovaujantis nustatytomis bylos aplinkybėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, šiuo atveju spręstina, ar ieškovas gali reikalauti visų patirtų išlaidų atlyginimo iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios atsakovės, jeigu vilkikas buvo sujungtas į vientisą junginį su priekaba, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs trečiasis asmuo „If P &C Insurance AS“.

24.       Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, skundžiamame sprendime vadovavosi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagal kurias išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, jeigu vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta priekaba. Nesutikdama su tokia išvada apeliantė nurodė, kad ginčo santykiui turi būti taikoma Vokietijos, o ne Lietuvos teisė.

25.       Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartyje (t. 4, b. l. 198-214) nurodė, jog ieškovas reikalavimą reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant Vidaus nuostatus (t. 1, b. l. 42), už kurių įgyvendinimą Vokietijoje yra atsakingas Vokietijos nacionalinis draudikų biuras. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui eismo įvykio vietos valstybės biuro reikalavimai dėl turėtų išlaidų atlyginimo yra privalomi. Kartu kasacinis teismas sprendė, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiančiam ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras išmoką išmokėjo ir pretenziją ieškovui pareiškė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

26.       Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 5 dalimi, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šios nuostatos atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu kuriamą teisinį reglamentavimą, kad žalos atlyginimo prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė. Be to, į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį įtraukta sąlyga, kad už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (1 t., b. l. 171-172).

27.       Vadovaujantis šios nutarties 25-26 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma Vokietijos teisė, todėl šiuo aspektu apeliantės argumentai laikytini pagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju byla pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui grąžinta būtent nustatyti nagrinėjamam klausimui aktualios Vokietijos teisės turinį, kaip faktinį ieškovo reiškiamo regresinio reikalavimo pagrindą. Todėl šiuo atveju ieškovui teko pareiga įrodyti, kad draudimo išmoką išmokėjęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, o vėliau ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją patenkinęs ieškovas, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, įgijo teisę visos išmokų sumos reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką tinkamai neįvykdžiusios atsakovės.

28.       Įvertinusi kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija 2018 m. vasario 8 d., 2018 m. kovo 20 d. nutartimis (t. 5, b. l. 8-10, 38-39) įpareigojo ieškovą pateikti teismui papildomus įrodymus, susijusius su ginčo santykius reglamentuojančia Vokietijos teise (jos aiškinimu), kuriais grindžiamas ieškinio pagrįstumas, o atsakovei pasiūlė pateikti priešingą išvadą patvirtinančius įrodymus. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi tenkinus ieškovo prašymą, buvo sustabdytas civilinės bylos Nr. 2A-638-254/2018 nagrinėjimas iki bus gauta informacija apie ginčo santykiams taikytiną Vokietijoje teisę Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-162-945/2018 (t. 5, b. l. 61-63).

29.       Byloje gavus duomenis apie ginčo santykiams Vokietijoje taikytiną teisę (t. 5, b. l. 70-78), 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (t. 5, b. l. 79). Gauti duomenys buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims savo argumentams ir samprotavimams pareikšti (5 t., b. l. 80). Išanalizavusi į bylą surinktus duomenis apie ginčo santykiui taikytiną Vokietijos teisę, nustatyta, kad visi raštuose nurodyti ginčo santykiams taikytini teisės aktai gali būti rasti oficialioje teisės aktų duomenų bazėje http://www.gesetze-im-internet.de. 2018 m. gruodžio 27 d. byloje gautas tik ieškovo raštas, kuriame jis nurodė, kad įvertinus pateiktus byloje duomenis, savo pozicijos byloje jis nekeičia (5 t., b. l. 82-83).    

30.       Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalimi, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietą priekabą, šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos valdytojas. Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę. Iš į bylą pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (t. 2, b. l. 159-169) turinio nustatyta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Valdytojams šią pareigą įvykdžius, atskirais vilkiko ir priekabos draudimais iš esmės yra du kartus visa apimtimi draudžiamas tas pats interesas. Tokia išvada atitinka Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte (t. 5, b. l. 72-73) pateiktą teisinio reglamentavimo aiškinimą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo skundžiamu sprendimu taikytos TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Todėl priekabos draudikas negali reikalauti riboti jo atsakomybę remdamasis TPVCAPDĮ nuostatomis tiek dėl skundžiamo sprendimo 29 punkte pateiktos išvados, jog atsakomybės ribos vertinamos taikant Vokietijos teisę, tiek dėl Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 4 straipsnio nuostatos, jog transporto priemonę eksploatuojant Vokietijoje, draudimo sutarčiai turi būti taikomi Vokietijos teisės nustatyti reikalavimai, tiek ir dėl to, kad į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį yra įtraukta sąlyga, jog už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 78 straipsnio 1 dalyje (t. 5, b. l. 76) įtvirtinta solidari civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko (t. 5, b. l. 72-73).

31.       Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija vertina, jog asmuo, kuriam eismo įvykiu padaroma žala, viso žalos atlyginimo gali reikalauti tiek iš vilkiko draudiko, tiek ir iš priekabos draudiko, nepriklausomai nuo to, kuria konkrečiai junginio dalimi ir kokia apimtimi yra padaroma žala. Toks aptariamo teisinio reglamentavimo aiškinimas yra pateiktas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime (t. 2, b. l. 159-169) bei Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte (t. 5, b. l. 72-73). Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos pateiktame paaiškinime (t. 5, b. l. 76-77) nurodoma, kad vienai iš transporto priemonių junginio dalių esant neapdraustai, valdytojo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas taikant bendrąsias Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) normas, kaip taikyti atsakomybę turi spręsti ginčą nagrinėjantis teismas, Vokietijos teismų praktikos šiuo klausimu nėra.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo   (Pflichtversicherungsgesetz, Pfl VG) 1straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę yra užtikrinama nukentėjusiojo teisių apsauga. Šios pareigos neįvykdęs transporto priemonės valdytojas, pats būdamas atsakingu už žalos atsiradimą, papildomai apsunkina nukentėjusiojo padėtį, kadangi šis netenka galimybės įgyvendinti Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 115 straipsnyje (t. 5, b. l. 72), Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę reikšti reikalavimą tiesiogiai transporto priemonės draudikui. Todėl, vadovautis minėtu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad tokiu atveju vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos Federacijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 249 straipsnio nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu (t. 5, b. l. 78). Taigi, šiuo atveju kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su „If P &C Insurance AS“ apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų atsakovė, kaip vilkiko valdytoja.

33.       Nustačius minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovei neįvykdžius pareigos apdrausti vilkiką, priekabos draudimas netapo negaliojančiu, todėl ieškovas, būdamas draudiku, sumokėjęs draudimo išmoką, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą, turi padalinti atsakomybę tarp atsakovės, kaip neapdrausto vilkiko valdytojos, ir priekabos draudiko.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 5, 10 straipsniais, ieškovo pareiga atlyginti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išlaidas yra absoliuti. Patenkinęs Vokietijos draudikų biuro reikalavimą, ieškovas perėmė teisę reikalauti, kad išlaidas atlygintų už žalos atsiradimą atsakingi asmenys. Pastebėtina, kad šiuo atveju ieškinį atsakovei, kaip neapdrausto vilkiko valdytojai, reiškia ne priekabos draudikas, bet nukentėjusiesiems žalą atlyginęs nacionalinis draudikų biuras. Nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai. Šią išvadą patvirtina Vidaus nuostatų 2 straipsnio 1–2 dalyse pateiktas „nacionalinio draudikų biuro“ ir „draudiko“ sąvokų išaiškinimas, taip pat Vidaus nuostatų 3, 4, 7, 10 straipsniuose apibrėžtos nacionalinių draudikų biurų funkcijos – patikėtinių paskyrimas, žalių kortų išdavimas bei pareiga spręsti su žalos administravimu susijusius klausimus. Kad nacionalinis draudikų biuras yra speciali administracinė institucija, bet ne civilinės atsakomybės draudikas, išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012. Todėl nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybe su vilkiko valdytoja ir priekabos draudike, kartu turi teisę reikalauti iš už žalos atsiradimą atsakingų asmenų visų turėtų išlaidų atlyginimo.

35.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinės atsakomybės draudiko ir pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio valdytojo atsakomybė yra solidari, kiekvienam iš jų gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti visą žalą. Į bylą pateiktuose Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinto specialaus ribojimo, kad tarpusavio santykius tarp už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų reglamentuojančios teisės normos yra taikomos ir nacionaliniams draudikų biurams. Nagrinėjamu atveju ieškovas įvykdė jam tekusią pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko, o atsakovė neįvykdė pareigos šią teisę nuginčyti, kadangi nepateikė duomenų apie įstatyminį šios teisės ribojimą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju ieškovas turėtų padalinti atsakomybę vilkiko valdytojai ir priekabos draudikei, iš kiekvienos reikalaudamas po 50 proc. išmokos sumos.

36.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas,  pripažindamas ieškovo teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš neapdrausto vilkiko valdytojo, ginčą išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37.       Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės valstybei priteisiamos 99,96 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“, juridinio asmens kodas 160001727, valstybei 99,96 Eur (devyniasdešimt devynis eurus 96 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjai                                                                        Marius Bartninkas

Dalė Burdulienė

Arūnas Rudzinskas