Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-2652-2013].doc
Bylos nr.: 2-2652/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "EICORE" 301843750 atsakovas
"MOLESTA" 167553831 Ieškovas
"MOLESTA" 167553831 Ieškovas
"Jėgos linija" 123475384 trečiasis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl rangos
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Atskirieji skundai:
Atskirojo skundo nagrinėjimas
Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo

Civilinė byla Nr

 

                                                                                                                                                                          Civilinė byla Nr. 2-2652/2013

Procesinio sprendimo kategorija 110.2

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Marytė Mitkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „EICORE“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-5102-640/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

 

n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „MOLESTA“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „EICORE“ 3170596,45 Lt sumą už atliktus darbus, 52760,66 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė pripažinti atsakovo 2012 m. gruodžio 18 d. pranešimą Nr. 2012/12-03 atliktą įskaitymą negaliojančiu bei priteisti iš atsakovo 8,26 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovo reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 31 d. nutartimi pritaikė laikinosios apsaugos priemones – areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą ir kilnojamą turtą, uždraudė jį parduoti, mainyti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o esant šio turto nepakankamai, areštavo pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 3223357,11 Lt sumai.

Atsakovas, užsiimantis viešbučio veikla, kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti ieškovą pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą - įmokėti 1000000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją tai pačiai sumai nuostolių. Nurodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirs ypatingai ženklius nuostolius, nes nuolatos privalo vykdyti ženklaus dydžio finansines prievoles atitinkamiems tiekėjams. Nurodė, jog dėl sunkios ieškovo finansinės padėties, pastarasis pasibaigus bylos nagrinėjimui nebus pajėgus atlyginti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patirtų nuostolių. Atsakovas visas negautas pajamos (3434806 Lt) laikė nuostoliais.

Ieškovas atsiliepime prašo atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo atmesti.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 143726 Lt sumą arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, atlyginimo užtikrinimui bei pateikti teismui įmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Teismas nustatė, jog atsakovas nuostolių dydį įvardijo 1000000 Lt. Atsakovas prašymą grindė negalėjimu tinkamai vykdyti veiklos. Teismas, įvertinęs atsakovo prašyme išdėstytas aplinkybes, laikė, jog atsakovui dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti realūs nuostoliai, tačiau atsakovo prašomą užtikrinti galimų nuostolių dydį teismas laikė neteisingu, pažeidžiančiu šalių interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo principus. Teismas atsakovo galimų nuostolių užtikrinimą siejo ne su visomis jo veiklai tenkančiomis įplaukomis, o su realiu pelnu, kurį atsakovas nekliudomai galėtų uždirbti per 6 mėnesių laikotarpį, kuomet byla nagrinėjama Vilniaus komerciniame arbitraže ir jo lėšoms yra taikomas areštas. Teismas, įvertinęs 2013 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, nustatė, jog atsakovo grynasis pelnas per pirmuosius 6 šių metų mėnesius sudarė 143726 Lt, todėl šią sumą laikė atsakovo dėl jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių suma.

 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

 

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „MOLESTA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį ir atsakovo prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galimai patirs nuostolius. Atsakovas neįrodinėjo, o teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių atsiradimo. Atsakovas nuostolius grindė ateityje negautomis pajamomis, tačiau nepaaiškino, kodėl negalės gauti pajamų.

2. Teismas nepagrindė nutartyje nurodytų galimų atsakovo nuostolių dydžio paskaičiavimų. Atsakovas nepateikė visos informacijos apie turimą turtą, taip pat apie faktišką laikinųjų apsaugos priemonių poveikį atsakovo galimybei atsiskaityti. Tuo tarpu, teismas sprendė, jog atsakovas neturės apyvartinių lėšų atsiskaityti, nors atsakovas nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

3. Teismas savo iniciatyva atliko galimų atsakovo nuostolių skaičiavimą ir taip išėjo už atsakovo reikalavimų ribų bei pažeidė rungimosi iš dispozityvumo principus. Teismas laikė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo nuostoliai bus atsakovo pusės metų pelnas. Tačiau teismas neturėjo teisės pats skaičiuoti atsakovo galimų nuostolių dydžio. Teismas privalėjo aiškintis, ar toki galimi nuostoliai yra laikytini protingais ir būtinais.

 

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „EICORE“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kurioje atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo iš dalies atmestas, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo pilna apimtimi ir įpareigoti ieškovą įmokėti 1000000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją tai pačiai sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasėkoje galintys atsirasti atsakovo nuostoliai turėtų būti tapatinami su prognozuojamais grynojo pelno rodikliais. Skaičiuojant bendrovės grynąjį pelną iš bendrojo pelno išminusuojama tiek pardavimo savikaina, tiek bendrovės veiklos sąnaudos/veiklos išlaidos. Paralyžavus atsakovo veiklą bendrovė patirtų nuostolius negautų pajamų, bei turėtų veiklos išlaidų. Todėl teismas, vertindamas preliminarių atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydį, turėjo atsižvelgti į atsakovo prognozuojamas pajamas, o ne į grynojo pelno rodiklius.

2. Atsakovas pateikė konkrečius duomenis, leidžiančius daryti išvadą, jog preliminarus atsakovui galinčių atsirasti nuostolių dydis sudaro daugiau nei 3000000 Lt, todėl atsakovo prašymas dėl 1000000 Lt turėjo būti traktuojamas kaip sąžiningas ir pagrįstas.

 

Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir patenkinti ieškovo atskirąjį skundą.

 

Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kurioje atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo iš dalies patenkintas, palikti nepakeistą.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirieji skundai netenkintini.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „EICORE“ kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti ieškovą UAB „MOLESTA“ pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą - įmokėti 1000000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją tai pačiai sumai nuostolių.

CPK 146 straipsnis reglamentuoja atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių  taikymo, atlyginimo užtikrinimo tvarką. Šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija (CPK 146 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. Įprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo tam tikrų turtinių teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo proporcingumą siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. Nr. 2-1458/2011).

Apeliantas UAB „MOLESTA“ atskirajame skunde nurodė, jog atsakovas neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galimai patirs nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio. Tai reiškia, kad teismas, skirdamas CPK 146 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas priemones, nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti.

Nagrinėjamu atveju apelianto UAB „EICORE“ veikla – viešbučių veikla. Tam, kad tinkamai atliktų teikiamas paslaugas, apeliantas privalo nuolatos vykdyti atsiskaitymus su tiekėjais, klientais, todėl yra grėsmė, jog apeliantas UAB „EICORE“ dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirs nuostolių. Tačiau apelianto UAB „EICORE“ prašomas galimų nuostolių užtikrinimo dydis pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo,  teisingumo ir protingumo principus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimų nuostolių dydžio rėmėsi apelianto UAB „EICORE“ 2013 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita (2 t., 29 l.), iš kurios matyti, jog apelianto UAB „EEICORE“ grynasis pelnas per pirmuosius 6 šių metų mėnesius sudarė 143726 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėti duomenys realiausiai atspindi esamą apelianto UAB „EICORE“ finansinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino nuostolių atsiradimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę bei pagrįstai 143726 Lt sumą laikė apelianto UAB „EEICORE“ galimų nuostolių užtikrinimo suma.

Dėl kitų atskirtajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijama nutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėja                                                                                                                                          Marytė Mitkuvienė


Paminėta tekste:
  • CPK 146 str. Vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita
  • 2-1458/2011
  • CPK