Civilinė byla Nr. 2-894/2009
Procesinio sprendimo kategorija 126.5
(S)
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugpjūčio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės
Milašienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo atsakovų R. M. ir J.
M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28
d. nutarties J. M. individualios įmonės bankroto byloje Nr.
B2-29-323/2009.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
Kauno
apygardos teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė J. M.
individualiai įmonei bankroto bylą (t. 1, b. l. 56), o 2005 m. vasario 1 d.
nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 1, b.
l. 155).
Prienų rajono
apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu nutraukė J.
M. ir R. M. santuoką. Klausimą dėl sutuoktinių bendro
turto padalijimo teismas perdavė nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno
apygardos teismui
Kauno
apygardos teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pasiūlė J.
M. ir R. M. pateikti teismui 2006 m. gruodžio 1 d.
duomenis apie santuokinio turto ir skolų balansą bei projektą, kaip turėtų būti
padalintos skolos ir turtas (t. 2, b. l. 99). Atsakovai šiuos dokumentus
pateikė (t. 2, b. l. 103-106).
Teismas 2007
m. sausio 15 d. nutartimi į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė J. M. bei R. M. , nurodęs, jog jie yra
bankrutuojančios įmonės savininkai (t. 2, b. l. 117).
Teismas 2007
m. vasario 14 d. nutartimi nutarė J. M. ir R.
M. prašymą dėl santuokinio turto padalinimo nagrinėti po to, kai bus
atsiskaityta su kreditoriais ir paaiškės santuokinio turto apimtis (t. 2, b. l.
154).
Teismas 2007
m. gruodžio 28 d. nutartimi pripažino negaliojančiais 2006 m. lapkričio 16 d.
turto pardavimo be varžytynių protokolus, kuriais įmonė pardavė žemės sklypus
ir gyvenamąjį namą, bei minėto turto perdavimo pirkėjams aktus (t. 5, b. l.
85). Teismas sprendė, kad įmonės bankroto administratorius pardavė ne įmonės,
bet įmonės savininkų turtą ir tuo grubiai pažeidė ĮBĮ bei Individualių įmonių
įstatymo nuostatas.
Prienų rajono
apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendimu padidino minėtu teismo 2006 m.
rugsėjo 18 d. sprendimu priteisto J. M. ir R.
M. nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį iki 400 Lt per mėnesį kiekvienam
vaikui, kasmet indeksuojant išmokas.
Teismas 2008
m. gegužės 29 d. nutartimi leido bankroto administratoriui nukreipti
išieškojimą į J. M. ir R. M. priklausantį
turtą (t. 6, b. l. 97). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. liepos 30 d.
nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą (t. 6, b. l. 149).
Teismas 2008
m. birželio 17 d. nutartimi nutarė taikyti įmonei supaprastintą bankroto
procesą (t. 6, b. l. 139). Teismas nurodė, kad įmonė jokio turto neturi. Lietuvos
apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi šią nutartį paliko
nepakeistą (t. 6, b. l. 194).
Atsakovė R. M. 2008 m. spalio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydama
įtraukti ją į pirmos eilės kreditorių sąrašą, o jos finansinį reikalavimą
tenkinti perduodant įmonei priklausantį 254 800 Lt vertės turtą (t. 7, b. l.
79). Nurodė, kad Prienų rajono apylinkės teismas paminėtu 2008 m. kovo 26 d.
sprendimu padidino minėto teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu priteisto J. M. ir R. M. nepilnamečių vaikų
išlaikymo dydį, o šis reikalavimas turi būti tenkinamas pirmąja eile. Ji taip
pat nurodė, kad J. M. turi nekilnojamojo turto, kuris yra areštuotas
bankroto byloje, tačiau priklauso J. M. . Be to, buvusių
sutuoktinių turtas dar nėra padalintas, todėl iš areštuoto nekilnojamojo turto
turi būti išskirta R. M. dalis, skirta vaikų išlaikymui
iki jų pilnametystės. Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi šį
prašymą atmetė (t. 7, b. l. 175).
Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi minėtą teismo 2009 m.
vasario 12 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 7, b. l. 195). Teismas nurodė, kad CK
įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas (CK 3.185 str. 1 d.), pagal kurį nepilnametis
gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas – turto savininkas. Dėl to
turtinė reikalavimo teisė į išlaikymą priklauso nepilnamečiui vaikui ir kreditoriumi
bankroto byloje išlieka pats nepilnametis asmuo (CPK 38 str.). Atsižvelgdamas į
tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog teismas pagrįstai atsisakė
patvirtinti R. M. kreditorinį reikalavimą. Pripažinusi,
jog atsakovė neturi reikalavimo teisės, teisėjų kolegija nevertino kitų
atskirojo skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė.
Atsakovė R. M. , atstovaudama nepilnamečius vaikus J.
M. , J. M. ir B. M. , 2009 m. kovo
3 d. kreipėsi į teismą, prašydama įtraukti juos į kreditorių sąrašą ir
patvirtinti kreditorinius reikalavimus: J. M. – 19 000 Lt,
J. M. ir B. M. – po 54 800 Lt
(t. 8, b. l. 6). Nurodė, kad Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d.
sprendimu priteisė iš atsakovo J. M. išlaikymą minėtiems trims
nepilnamečiams vaikams nuo 2007 m. gegužės 22 d. po 400 Lt per mėnesį, juos
indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, iki vaikų pilnametystės. Atsakovė
teigė, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 23 d. nutartį, socialine
prasme išlaikymo mokėjimas yra žymiai svarbesnis negu mokesčiai valstybei,
darbo užmokestis ar apmokėjimas už žemės ūkio produkciją, todėl tokie
finansiniai reikalavimai turi būti tvirtinami pirmąja eile.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. nutartimi įtraukė atsakovų nepilnamečius
vaikus į įmonės bankroto bylą trečiaisiais asmenimis (t. 8, b. l. 25), o
klausimą dėl jų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo atidėjo iki bus išspręstas
klausimas dėl R. M. įtraukimo į kreditorių sąrašą (t. 8,
b. l. 25).
Atsakovė R. M. 2009 m. gegužės 18 d. prašė teismo atskirti nuo J. M. individualios įmonės turto R. M. ir
J. M. bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios jungtinės
nuosavybės teise ir padalinti šį turtą tarp J. M. ir R. M. (t. 8, b. l. 58). Nurodė, kad nėra išspręstas R. M. ir J. M. turto, priklausančio
jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atskyrimo nuo įmonės turto
klausimas, o tai yra privaloma pagal ĮBĮ 10 straipsnio septintosios dalies
pirmą punktą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo
Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 11 punkto 5 pastraipą. Atsakovės
nuomone, kol šis klausimas nebus išspręstas, negali toliau vykti bankroto
procedūros ir tai patvirtina Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. bei 2007
m. gruodžio 28 d. nutartys.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi minėtus prašymus atmetė.
Teismas
sprendė, kad nėra teisinio pagrindo patvirtinti nepilnamečių vaikų
kreditorinius reikalavimus, nes sisteminė ĮBĮ normų analizė leidžia padaryti
išvadą, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai yra tie asmenys, kuriems įmonės
skola susidarė ar teisinės prielaidos jai susidaryti atsirado iki bankroto
bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju bankrutuoja individuali įmonė ir jos
savininko skolos perduodamos į bankroto bylą, tačiau gali būti perduodamos tik
tos skolos, kurios susidarė iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau nagrinėjamu
atveju J. M. pareiga mokėti vaikams išlaikymą atsirado tik
įsiteisėjus minėtam 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimui dėl santuokos
nutraukimo ir atsakovės nurodyto nepilnamečių vaikų reikalavimo teisinis
pagrindas atsirado beveik po trijų metų po to, kai buvo iškelta bankroto byla. Dėl
to šis reikalavimas negali būti pripažintas kreditoriniu reikalavimu Įmonių
bankroto įstatymo prasme. Be to, teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio
pirmąją dalį kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai tvirtinami
teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba
sprendimą dėl įmonės pabaigos, tai yra ĮBĮ nenumato naujų kreditorių ir jų
kreditorinių reikalavimų, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, įtraukimo į
bankroto bylą, nesusijusių su bankroto procesu. Teismo teigimu, išlaikymo
vaikams teikimas nėra susijęs su bankroto procesu.
Teismas,
atmesdamas prašymą atskirti buvusių sutuoktinių turtą nuo įmonės turto bei
padalinti jį buvusiems sutuoktiniams, nurodė, kad iš prašymo nėra aišku, koks
turtas yra įmonės, o koks turtas yra M. Be to, Kauno apygardos teismas 2008 m.
birželio 17 d. nutartyje, kuria taikytas supaprastintas bankroto procesas,
konstatavo, kad įmonė jokio turto neturi. Tą pripažino ir pati R.
M. 2009 m. vasario 5 d. teismo posėdyje. Todėl, teismo nuomone, klausimas
dėl įmonės ir įmonės savininkų turto atskyrimo yra išspręstas. O R. M. , teikdama tokį prašymą, piktnaudžiauja savo
procesinėmis teisėmis. Teismas taip pat nurodė, kad nėra galimybių išspręsti
klausimą ir padalinti turtą tarp M., nes jame nenurodyta, kokį turtą ir kaip
teismas turėtų padalinti, nieko nekalbama apie kreditorius ir kaip turėtų būti
tenkinami jų reikalavimai. Teismo teigimu, M. turto padalinimo klausimą teismas
išsprendė 2007 m. vasario 14 d. nutartimi, kuri yra galiojanti ir todėl
privaloma šalims, o atsakovė, reikšdama jau išspręstą prašymą, piktnaudžiauja
teisėmis.
Atskiruoju
skundu atsakovė R. M. prašo minėtą teismo nutartį
panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundą grindžia tokiomis
aplinkybėmis:
1.
Teismas nepagrįstai atmetė prašymą įtraukti vaikus į kreditorių sąrašą.
CK 3.192 straipsnis numato abiejų tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius
vaikus, o šiuo metu atsakovo J. M. teikiamo išlaikymo
nepakanka net minimaliems vaikų poreikiams tenkinti. Dėl to, kad atsakovas
nerūpestingai vykdė savo individualios įmonės veiklą, visiškai be pagrindo
kenčia vaikų interesai. Vienintelė galimybė apsaugoti vaikų interesus ir užtikrinti
jų išlaikymą ateityje yra išlaikymo priteisimas turtu, tačiau Prienų rajono
apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje pasisakė, kad išlaikymas
turtu negalimas, nes prašomo perduoti vaikams nekilnojamojo turto likimas
sprendžiamas nagrinėjamoje bankroto byloje. Teismas visiškai neatsižvelgė į
vaikų interesus gauti išlaikymą, turėti gyvenamąjį būstą, o siekė apsaugoti
kreditorių reikalavimus, kuriuos tenkinus nepilnamečiai vaikai liks be
gyvenamosios vietos ir be išlaikymo. Išlaikymo reikalavimai turi būti tenkinami
pirmąja eile.
2.
Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl įmonės turto atskyrimo nuo
bendrosios jungtinės nuosavybės ir turto padalijimo. Atsakovų santuoka buvo
nutraukta Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, o
klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo perduotas nagrinėti bankroto
bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau iki šiol šis klausimas nėra išspręstas. Bankrutuojanti
individuali įmonė yra asmeninė atsakovo J. M. nuosavybė. Teismas
privalėjo nustatyti sutuoktinių turto teisinį režimą ir jų įsipareigojimus
pagal įmonės skolas, be to, visiškai nebuvo aiškinamasi, ar jie neturi
asmeninio turto.
Atskiruoju
skundu atsakovas J. M. prašo minėtą teismo nutartį
panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundą grindžia tokiomis
aplinkybėmis:
1.
Teismas neatsižvelgė į teismų pratiką ir nepagrįstai atmetė prašymą
įtraukti vaikus į kreditorių sąrašą. Turtinė reikalavimo teisė į išlaikymą
priklauso nepilnamečiui vaikui ir jis išlieka kreditoriumi bankroto byloje.
2.
Teismas nepagrįstai nurodo, kad reikalavimo teisinis pagrindas atsirado
beveik po trijų metų po to, kai buvo iškelta bankroto byla, nes tėvų pareiga užtikrinti
vaikų išlaikymą atsiranda nuo vaikų gimimo.
3.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės bankroto procedūra dar nėra
užbaigta, todėl pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją dalį kreditorių reikalavimų sąrašo
ir jų dydžių patikslinimas dar gali būti atliekamas įtraukiant į kreditorių
sąrašą nepilnamečius vaikus.
4.
Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl turto padalijimo. Iki šiol įmonės
turtas nėra atskirtas nuo J. M. ir R. M. bendro
turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o toks padalijimas
yra privalomas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21
d. nutarimo 11 punktą, CK 3.51, 3.100 straipsnius, 3.85 straipsnio trečiąją
dalį ir numatytas Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d.
sprendime.
Atsiliepimu į
atskiruosius skundus bankrutavusi J. M. individuali įmonė
prašo nutartį palikti nepakeistą, o skundus atmesti. Nurodo, kad pagal ĮBĮ
nuostatas, bankroto bylose kreditoriai turi teisę pareikšti ir teismas
patvirtinti tik tuos reikalavimus, kurie yra atsiradę iki bankroto bylos
iškėlimo dienos, o apeliantė prašė įtraukti vaikų kreditorinius reikalavimus, atsiradusius
po bankroto bylos iškėlimo dienos bei nesusijusius su bankroto procesu. Toks
reikalavimas aiškiai prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, todėl teismas pagrįstai jį
atmetė. Teismas taip pat pagrįstai atmetė prašymą dėl turto atskyrimo bei
padalijimo, nes įmonė neturi jokio turto, todėl nėra ką nuo ko atskirti (t. 7,
b. l. 5). Teismo priimta nutartis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007
m. birželio 4 d. nutartyje suformuotą praktiką, sprendžiant tokio pobūdžio
klausimą (civilinė byla Nr. 3K-7-192/2007).
Atskirieji
skundai tenkintini iš dalies.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos
medžiagą, sprendžia, kad teismas nevisapusiškai, nepilnai ištyrė nagrinėjamiems
klausimams svarbias aplinkybes, todėl skundžiama teismo nutartis yra neteisėta,
nepagrįsta ir naikintina (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Dėl nepilnamečių vaikų kreditorinių
reikalavimų patvirtinimo
Teismas
sprendė, kad nėra teisinio pagrindo patvirtinti nepilnamečių vaikų
kreditorinius reikalavimus įmonės bankroto byloje, nes J. M. pareiga
mokėti vaikams išlaikymą atsirado tik įsiteisėjus 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo
sprendimui dėl santuokos nutraukimo, tai yra nepilnamečių vaikų reikalavimo
teisinis pagrindas atsirado po to, kai buvo iškelta bankroto byla. Teismas taip
pat nurodė, jog išlaikymo vaikams teikimas nėra susijęs su bankroto procesu.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia
teismo išvada yra nepagrįsta, neteisėta ir prieštarauja formuojamai teismų
praktikai (CPK 185 str.). Kaip jau yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas
2009 m. balandžio 16 d. šioje byloje priimtoje nutartyje, individualiai įmonei
iškėlus bankroto bylą, materialinės atsakomybės subjektu, be pačios įmonės, yra
ir jos savininkas. Tačiau individualios įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo,
taip pat yra materialinės atsakomybės subjektu pagal savo asmenines prievoles.
Todėl susidaro teisinė situacija, kada tas pats subjektas atsako už
individualios įmonės ir savo asmenines prievoles, o individualiai įmonei
iškėlus bankroto bylą, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi
pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, kam jie kelia šiuos reikalavimus
– įmonei ar jos savininkui kaip privačiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Taigi
nepilnamečiai atsakovo J. M. vaikai, kaip reikalavimo
teisės į išlaikymą iš tėvo turėtojai ir jo, kaip fizinio asmens, kreditoriai
(CK 3.192 str., 3.185 str. 1 d.),
turi būti įtraukti į bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių sąrašą.
Pažymėtina, kad priešinga išvada
prieštarautų vaikų interesų apsaugos siekiui, teisingumo, sąžiningumo bei
protingumo principams (CK 1.5 str.). Nepilnamečiams išlaikymas mokant alimentus
yra būtinų gyvenimo lėšų šaltinis, todėl netvirtinant jų reikalavimų tėvo įmonės
bankroto byloje būtų pažeisti gyvybiškai svarbūs vaikų interesai.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad vaikų reikalavimai
negali būti tvirtinami, nes atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Pirma, kaip
teisingai nurodė apeliantas, tėvų pareiga užtikrinti vaikų išlaikymą
atsiranda nuo vaikų gimimo. Šiai pareigai neturi įtakos aplinkybės, susijusios
su vaiko tėvų santuokos nutraukimu. Antra, pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją
dalį, kreditorių reikalavimai gali būti teismo tvirtinami iki teismas priima
nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Teisėjų
kolegija, konstatavusi, jog apeliantų nepilnamečių vaikų finansiniai
reikalavimai, susiję su išlaikymu, turi būti įtraukti į individualios įmonės
kreditorių sąrašą, kartu pažymi, jog nėra galimybės šį klausimą išspręsti iš
esmės bei patvirtinti tokius reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, todėl
šio klausimo nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš
naujo (CPK 337 str. 3 p.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas
mokėti išlaikymą įmonės savininko vaikams, sutinkamai su CPK 754 straipsnio
antrąja dalimi, vykdymo procese tenkinamas pirma eile, tuo tarpu pagal ĮBĮ 35
straipsnio nustatytą kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilę, jis
galėtų būti tenkinamas trečiąja eile. Tačiau, kaip yra išaiškinęs Lietuvos
apeliacinis teismas, toks eiliškumas prieštarauja bendriesiems teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principams, nes socialine prasme išlaikymo mokėjimas
yra žymiai svarbesnis negu mokesčiai valstybei, darbo užmokestis ar mokėjimai
už prekes ar paslaugas, todėl tokie reikalavimai turi būti tvirtinami pirmąja
eile (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-178/2006). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nepilnamečių
vaikų reikalavimų dydžio klausimas yra labai svarbus bankroto byloje, turi
tiesioginę įtaką kitų kreditorių teisėms bei teisėtiems interesams į jų
reikalavimų patenkinimą, todėl svarstant šį klausimą, atkreiptinas dėmesys į
tai, ar paminėtu Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 26 d. sprendimu nustatant
(padidinant) išlaikymo dydį nebuvo pažeistos bankrutuojančios įmonės kreditorių
teisės.
Dėl prašymo padalinti turtą
Teismas,
atmesdamas prašymą atskirti atsakovų turtą nuo įmonės turto bei padalinti jį
buvusiems sutuoktiniams, nurodė, kad iš prašymo nėra aišku, koks turtas yra
įmonės, o koks turtas yra atsakovų M. Be to, yra nustatyta, kad įmonė jokio
turto neturi, todėl klausimas dėl įmonės ir jos savininkų turto atskyrimo yra
išspręstas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra galimybių išspręsti klausimą ir
padalinti turtą, nes prašyme nenurodyta, kokį turtą ir kaip teismas turėtų
padalinti, nieko nekalbama apie kreditorius ir kaip turėtų būti tenkinami jų
reikalavimai. Teismo teigimu, turto padalinimo klausimą teismas išsprendė 2007
m. vasario 14 d. nutartimi, kuri yra galiojanti ir todėl privaloma šalims, o
atsakovė, reikšdama jau išspręstą prašymą, piktnaudžiauja teisėmis.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog šie teismo teiginiai
nepagrįsti, todėl teismo nutartis šioje dalyje naikintina (CPK 185 str.).
Visų pirma, neatitinka tikrovės teismo
išvada, jog M. turto padalijimo klausimas jau yra išspręstas. Kaip
matyti iš bylos medžiagos, Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 18
d. sprendimu nutraukė J. M. ir R. M. santuoką,
o klausimą dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo perdavė nagrinėti bankroto
bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui. Šis teismas 2006 m. gruodžio 11 d.
nutartimi pasiūlė J. M. ir R. M. pateikti
teismui 2006 m. gruodžio 1 d. duomenis apie santuokinio turto ir skolų balansą
bei projektą, kaip turėtų būti padalintos skolos ir turtas, ir atsakovai šiuos
dokumentus pateikė (t. 2, b. l. 99, 103-106). Teismas 2007 m. sausio 15 d.
nutartimi į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė J. M. bei
R. M. , nurodęs, jog jie yra bankrutuojančios įmonės
savininkai (t. 2, b. l. 117), o 2007 m. vasario 14 d. nutartimi nutarė J. M. ir R. M. prašymą dėl santuokinio
turto padalinimo nagrinėti po to, kai bus atsiskaityta su kreditoriais ir
paaiškės santuokinio turto apimtis (t. 2, b. l. 154).
Toks teismo sprendimas atitiko teisės
normų reikalavimus bei formuojamą teismų praktiką. Kaip žinoma, iš
individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu bei pripažįstamos sutuoktinių
bendrąja nuosavybe, veiklos atsiradusios prievolės taip pat pripažįstamos
bendromis sutuoktinių prievolėmis, todėl yra tenkinamos iš sutuoktinių bendro
turto (CK 3.109 str.). Kai bankroto byla yra iškeliama individualiai įmonei,
klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo, perduodamas nagrinėti
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (CK 3.51, 3.55 str., 2.116 str. 1 d.).
Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog iš individualios įmonės veiklos kilusios
prievolės pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis, sutuoktinių turto
dalinimas, neišsprendus kreditorių reikalavimų patenkinimo įmonių bankroto
įstatymo nustatyta tvarka, negalimas, nes tik išsprendus nurodytus klausimus
bus aiški sutuoktiniams likusio ir dalintino turto dalis (CK 3.118 str. 4 d.).
Kol nežinoma parduotino turto eiliškumo tvarka, turtas nėra parduotas ir
nežinoma už jį gautina pinigų suma, sutuoktinių turto padalinimo klausimas
negali būti sprendžiamas, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas bendro
sutuoktinių turto padalinimo sutuoktiniams klausimą turi spręsti CK trečiosios
knygos aštuntojo skyriaus nustatyta tvarka tik tada, kai yra baigiama bankroto
procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).
Tačiau nagrinėjamu atveju iš apeliantės
skundo matyti, jog, prašydama panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir atskirti
įmonės turtą nuo bendrosios jungtinės nuosavybės bei padalinti turtą tarp
buvusių sutuoktinių, ji remiasi tuo, kad bankrutuojanti individuali įmonė yra
asmeninė atsakovo J. M. nuosavybė. Taigi apeliantė iš
esmės kelia klausimą dėl bankrutuojančios įmonės savininko nustatymo.
Akivaizdu, kad nuo to, ar įmonės savininkais bus pripažinti abu buvę
sutuoktiniai, ar tik atsakovas J. M. , priklauso turtas, į
kurį bus galima nukreipti išieškojimą pagal įmonės prievoles. Be to, kaip
teisingai nurodė apeliantė, tai yra susiję ir su tinkamos apeliantės procesinės
padėties bankroto byloje nustatymu. Pripažinus, jog įmonė buvo asmeninė J. M. nuosavybė, buvusių sutuoktinių turto padalijimo
klausimas privalėtų būti išspręstas prieš pradedant išieškojimo procesą pagal
įmonės prievoles, nes jis negalėtų būti nukreiptas į R. M. asmeninį
turtą bei jos dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Esant tokioms
aplinkybėms, klausimas, ar įmonė turi turto, ar ne, yra teisiškai nereikšmingas
ir turės reikšmės jau vykdant išieškojimą pagal įmonės prievoles.
Kaip buvo minėta, teismas 2007
m. sausio 15 d. nutartimi į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė J. M. bei R. M. , nurodęs, jog jie yra
bankrutuojančios įmonės savininkai (t. 2, b. l. 117), tačiau iš šios teismo
nutarties turinio matyti, kad minimą aplinkybę teismas nustatė remdamasis
formaliais pagrindais, tai yra įmonės įkūrimo bei santuokos sudarymo datomis.
Taigi teismas rėmėsi įstatymo nustatyta prezumpcija dėl bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės atsiradimo, tačiau apeliantės skunde nurodytos
aplinkybės, kuriomis ji ginčija šią prezuimpciją, tiriamos nebuvo. Tokiu būdu teismas, atmesdamas prašymą
dėl turto padalijimo, iš esmės užkirto jai kelią įrodinėti, jog įmonė buvo
asmeninis atsakovo J. M. turtas.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino apeliantės
prašyme nurodytų aplinkybes, susijusias su įmonės savininko nustatymu, netyrė,
kam įmonė priklauso nuosavybės teise, todėl nebuvo tinkamai atskleistos aplinkybės,
kurios yra reikšmingos apeliantės prašymui dėl turto padalijimo išnagrinėti ir
kurias teismas privalo ištirti. Teismas turėtų sudaryti apeliantei galimybes
pateikti įrodymus, susijusius su įmonės nuosavybės teise, bei juos tirti. Pažymėtina,
jog bylos medžiagoje esantys šalių gan prieštaringi pasisakymai dėl turto
teisinio rėžimo bei aplinkybės, susijusios su tuo, jog apeliantė iki šiol
nekėlė klausimo dėl jos procesinės (atsakovė) padėties bankroto byloje ir tik
dabar reiškia reikalavimus dėl įmonės pripažinimo asmenine buvusio sutuoktinio
nuosavybe, nagrinėtini bei vertintini sprendžiant klausimą dėl šio apeliantės
prašymo iš esmės.
Teisėjų
kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje anksčiau, sprendžia, jog
nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina
ir abu apeliantės prašymai perduotini nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios
instancijos teismui, nes, kaip minėta, teismas abiem atvejais neatskleidė
nagrinėtinų klausimų esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti iš atsakovės R.
M. prašymą patvirtinti nepilnamečių vaikų J. M. , J. M. ir B. M. kreditorinius reikalavimus
J. M. individualios įmonės bankroto byloje bei atsakovės R. M. prašymą atskirti buvusių sutuoktinių turtą nuo
bankrutuojančios individualios įmonės turto bei padalinti jį buvusiems
sutuoktiniams perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš
naujo.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Egidijus Žironas