Civilinė byla Nr. 2A-484-601/2015;
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04218-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1.; 121.18.; 121.21.
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 25 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB ,,Artada“ administratoriaus įgalioto asmens apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Artada“ ieškinį atsakovui T. Č. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Artada“, veikdama per administratoriaus UAB „Orinata“ įgaliotą asmenį E. R., pateikė ieškinį, kuriuo prašo – pripažinti negaliojančiais pinigų mokėjimo sandorius, atliktus T. Č. naudai 2010 m. birželio 23 d. – 1 300 Lt, 2010 m. birželio 28 d. – 20 000 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 30 000 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 16 000 Lt, 2011 m. sausio 10 d. – 4 500 Lt, 2011 m. sausio 13 d. – 10 000 Lt, 2011 m. sausio 19 d. – 3 000 Lt, 2011 m. sausio 25 d. – 1 500 Lt; taikyti restituciją; priteisti iš atsakovo ieškovei 86 300 Lt ir 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas T. Č., būdamas įmonės direktoriumi ir vienu iš akcininkų, sudarė tris paskolos sutartis su įmone, o būtent 2009 m. gruodžio 31 d. pervedė iš savo asmeninės banko sąskaitos į įmonės UAB „Artada“ atsiskaitomąją sąskaitą 50 000 Lt, 2010 m. gegužės 12 d. – 1 300 Lt, 2010 m. gruodžio 30 d. – 35 000 Lt. Iš viso paskolos sutarčių pagrindu T. Č. pervedė UAB „Artada“ 86 300 Lt. Per 2010 m. – 2011m. laikotarpį jis visą šią sumą susigrąžino, taip pažeisdamas kitų įmonės kreditorių teises. Skolų susigrąžinimas turėjo įtakos UAB „Artada“ bankrotui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimui įsiteisėjus panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4745-835/2012 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo T. Č. nekilojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą (turto arešto akto unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. l. 112-117).
Teismas pažymėjo, kad ieškovė įsipareigojimus T. Č. vykdė dviem etapais, t. y. 2010 metų birželio mėnesį ir šešis mokėjimus 2011 m. sausio mėnesį, todėl analizuotina įmonės finansinė būklė būtent šiais laikotarpiais. Dėl 2010 m. birželio mėnesio sandorių teismas pažymėjo, kad 2010-06-23 mokėjimo nurodymu UAB „Artada“ T. Č. pervedė į jo asmeninę sąskaitą 1 300 Lt, taip grąžindama visą 2010-05-12 suteiktą paskolą. Praėjus 5 d. po šios paskolos grąžinimo 2010-06-28 atsakovui grąžino dar 20 000 Lt – dalį iš 50 000 Lt paskolos, suteiktos 2009-12-31, Taigi penkių dienų laikotarpiu atsakovui iš viso grąžinta 21 300 Lt. Teismas, vertindamas ieškovės balansus, sąskaitas ir kt. darė išvadą, kad iki 2010 m. vidurio, kai buvo sudaromi paskolos T. Č. grąžinimo sandoriai, UAB „Artada“ aktyviai vykdė veiklą, darė atsiskaitymus, todėl spręsti apie numatomą nemokumą nebuvo pagrindo. Pažymėjo, kad reikalavimo dėl 49 834,95 Lt UAB „Daumonta“ įvykdymo terminas nebuvo pasibaigęs. UAB „Artada“ didžiausias aptariamo laikotarpio kreditorius buvo UAB ,,Daumonta“, tačiau piniginė prievolė jam nebuvo vykdoma dėl objektyvių priežasčių. Nors formaliai prievolė uždarajai akcinei bendrovei „Daumonta“ egzistavo ir buvo atspindėta buhalterinėje įmonės apskaitoje, tačiau nesant reikalavimo prievolę vykdyti ir esant susitarimui tarp vadovų atsiskaitymo terminą nukelti iki bus išspręsti teisminiai ginčai su A. T., prievolės įvykdymo terminas laikytinas nepasibaigusiu. Darė išvadą, kad UAB „Artada“ kreditorių interesai dėl atliktų 2010-06-23 ir 2010-06-28 mokėjimų T. Č. nebuvo pažeisti, jie neturėjo neigiamos įtakos kitų kreditorių interesų tenkinimui ar įmonės mokumui. Dėl 2011 m. sausio mėnesio sandorių teismas taip pat vertinimo įmonės finansinę padėtį 2012-01-01 dienai. Pažymėjo, kad į balansus nepagrįstai įtrauktas įsiskolinimas UAB ,,Daumonta“, įsiskolinimai 2010 m. sausį tik nežymiai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tai, kad 2011 m. pradžioje įmonė turėjo kreditorinių įsiskolinimų, dar savaime nereiškia, kad bendrovė nevykdė veiklos, nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais ar nebesitikėjo atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad atsakovas skolino ieškovei 2010 m. gruodį 35 000 Lt tik patvirtina, kad tuo metu nebuvo požymių dėl įmonės nemokumo ar gresiančio bankroto. Atsakovas skolindamas lėšas siekė padidinti įmonės apyvartinių lėšų dydį, kad būtų užtikrinta normali įmonės veikla. Susigrąžinant lėšas nėra atsakovo nesąžiningumą įrodančių sąlygų, numatytų CK 6.66 straipsnyje. 2011 m. sausio mėnesį įmonė vykdė ūkinę veiklą, gavo pajamų, atsiskaitinėjo su kreditoriais, mokėjo mokesčius. Atsiskaitymas su vienu iš kreditorių pirmiau už kitus nėra draudžiamas. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, kuris taikomas bankroto byloje. Paskolos atsakovui buvo baigtos išmokėti 2011 m. sausio mėnesį, o bankroto byla UAB „Artada“ iškelta tik 2011 m. gruodžio mėnesį. UAB „Artada“ piniginių lėšų grąžinimo atsakovui sandoriai laikytini teisėtais. UAB „Artada“ nemokumą lėmė ne paskolų sugrąžinimas T. Č., bet didžiųjų debitorių UAB ,,MNV grupė“ ir UAB ,,Alramsta“ nemokumas ir negalėjimas atsiskaityti su A. Č. vadovaujama įmone. Be to, UAB „Artada“ atsakovas T. Č. ir jo sutuoktinė R. Č. buvo įtraukti į kreditorių sąrašą su daugiau nei 11 000 Lt kreditorinio reikalavimo suma, kas rodo atsakovo sąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovės (apeliantės) administratoriaus UAB ,,Orinata“ įgaliotas asmuo E. R. apeliaciniu skundu prašo (t. 2, b. l. 122-123):
- Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 27d. sprendimą panaikinti.
- Panaikinti pinigų mokėjimo sandorius pagal mokėjimus: 2010-06-23 -1 300 Lt; 2010-06-28 – 20 000 Lt; 2011-01-05 -30 000 Lt; 2011-01-05-16 000 Lt; 2011-01-10 – 4 500 Lt; 2010-01-13 -10 000 Lt; 2011-01-19 -3 000 Lt, 2011-01-25 -1 500 Lt.
- Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo T. Č. ieškovo UAB ,,Artada“ naudai
86 300 Lt. - Priteisti iš atsakovo T. Č. ieškovo naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo pilno įvykdymo.
Motyvuose nurodė:
- Nesutinka su teismo išvada, kad įmonės nemokumą lėmė ne paskolos grąžinimas, o debitorių nemokumas. Svarbu, ar buvo atsiskaityta su kitais kreditoriais ginčijamų sandorių sudarymo metu, ar buvo pradelsti įsipareigojimai ir koks jų dydis. Įmonė 2010 m. buvo nemoki ir neturėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais, negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. D. S. 6 008,41 Lt skola susidariusi nuo 2009-05-15, kreditoriui J. K. 1 617,91 Lt nuo 2009-05-15, UAB ,,Osgita“ 1 368,30 Lt skola nuo 2009-08-25 nebuvo dengiamos. UAB ,,Daumonta“ 49 834,95 Lt skola nuo 2009-03-31 taip pat nebuvo mokama, UAB ,,Sistela“ 2 124,00 Lt skola nuo 2008-05-20.
- Nepagrįstai nustatyta, kad nėra atsakovo nesąžiningumo. Sandoriai, sudaryti tarp juridinio asmens ir to juridinio asmens vadovo ar valdybos nario, yra nesąžiningi. Atsakovas jau žinojo, kad įmonė veiklos nevykdo ir susigrąžindamas sau paskolą žinojo, kad kiti kreditoriai neatgaus pinigų. Po šio susigrąžinimo daugiau su jokiais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, o tai reiškia, kad visiškai išnyko galimybė atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais. Atlikęs mokėjimus laikotarpiu nuo 2010-06-23 iki 2011-01-25, būdamas nemokus, suteikdamas pirmenybę sau, pažeidė kitų kreditorių teises.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės BUAB „Artada“ apeliacinio skundo netenkinti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimą palikti galioti (t. 2, b. l. 126-130).
- Ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu.
- Atsakovas sudarydamas ginčo sandorius elgėsi sąžiningai ir kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Apeliantė neįrodė nesąžiningų trečiojo asmens veiksmų. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog nebuvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais. Nepagrįsti teiginiai, kad susigrąžinant paskolintas lėšas nėra atsakovo nesąžiningumą įrodančių sąlygų, numatytų CK 6.66 str. Teismas pagrįstai darė išvadą, kad asmens nesąžiningumą turi įrodyti tai teigiantis asmuo, kai šiuo atveju ieškovė to neįrodė.
- Apeliantė nesutinka su teismo teiginiais dėl kreditorių teisių pažeidimo ir įmonės mokumo, tačiau neargumentuoja kodėl, o skunde tik kartoja savo ieškinyje išdėstytus argumentus. Teismas pagrįstai vertino, kad T. Č. 2010 m. gruodžio mėnesį skolino savo vadovaujamai įmonei 35 000 Lt, kas tik patvirtina, kad tuo metu nebuvo požymių dėl įmonės nemokumo ar gresiančio bankroto. Paskolos suteikimas įmonei padidino įmonės mokumą, užtikrino pradėtų darbų vykdymo tęstinumą. Įmonei nesuteikus paskolos, t. y. neturint apyvartinių lėšų, būtų neįvykdyti įsipareigojimai šiame objekte, dėl ko būtų nukentėję ir kitų subrangovų, vykdžiusių statybos rangos darbus šiame objekte, interesai. Priešingai, įneštos lėšos padidino įmonės mokumą, apyvartinėmis lėšomis užtikrintas įmonės vykdomos veiklos tęstinumas.
- Ieškinyje nurodomi įmonės kreditoriai, kurių neva buvo pažeisti interesai, yra tos pačios eilės kreditoriai, kaip ir atsakovas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi apeliantei (ieškovei) iškelta bankroto byla. Ieškovei turint finansinių sunkumų (trūkstant apyvartinių lėšų), tarp ieškovės ir atsakovo (jos direktoriaus) buvo sudarytos trys paskolos sutartys, pagal kurias atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 86 300 Lt: 1) 2009 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) – 50 000 Lt, 2) 2010 m. gegužės 12 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 300 Lt, 3) 2010 m. gruodžio 30 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) – 35 000 Lt (t. 1, b. l. 8-9, 12, 15). Paskolintas sumas (86 300 Lt) atsakovas susigrąžino 2010 m. birželio 23 d. – 2011 m. sausio 25 d. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis), t. y. 2010 m. birželio 23 d. – 1 300 Lt, 2010 m. birželio 28 d. – 20 000 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 30 000 Lt, 2011 m. sausio 5 d. – 16 000 Lt, 2011 m. sausio 10 d. – 4 500 Lt, 2011 m. sausio 13 d. – 10 000 Lt, 2011 m. sausio 19 d. – 3 000 Lt, 2011 m. sausio 25 d. – 1 500 Lt. Ieškovė prašo pinigų grąžinimo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.
Ginčo esmė – ar įmonei per finansinių sunkumų laikotarpį paskolintų pinigų grąžinimas, pažeidė įmonės kreditorių teises.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-513/2014).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, jiems pritaria, todėl jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).
Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad paskolos buvo grąžintos įmonei esant nemokiai. Pažymėtina, kad įmonės nemokumo faktą (kaip ir kitas actio Pauliana ieškiniui taikyti sąlygas) turi įrodyti ieškovė (CPK 178 str.). ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte numatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija puse į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau tam, kad šiuo atveju būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir, ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Iš ieškovės 2009 m., 2010 m. balansų matyti, kad jos turimas turtas viršijo turimus įsipareigojimus, iš byloje pateiktų dokumentų (banko išrašų, avanso apyskaitų, kasos išlaidų orderių, kasos pajamų orderių), atsakovo paaiškinimų matyti, kad ginčo laikotarpiu ieškovė vykdė ūkinę-komercinę veiklą (gaudavo pajamas, atsiskaitinėjo su kreditoriais), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo ieškovės nemokumo. Priešingai nei teigia apeliantas, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo laikotarpiu buvo dengiami skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, t. y. E. P. 2010 m. spalio 29 d. sumokėta 2 458,76 Lt, D. S. 2010 m. lapkričio 16 d. sumokėta 479,17 Lt, 2010 m. gruodžio 23 d. A. D. sumokėta 1 000 Lt, 2010 m. gruodžio 23 d. K. M. sumokėta 1 500 Lt, 2011 m. sausio 10 d. A. D. sumokėta 4 500 Lt (t. 2, b. l. 42-46), o po paskolų grąžinimo (galutinis mokėjimas 2011 m. sausio 25 d.), ieškovė dar gavo 25 072,61 Lt pajamų (2011 m. vasario 4 d. - 25 000 Lt, 2011 m. vasario 11 d. - 72,61 Lt), kurias panaudojo įsiskolinimams padengti, mokesčiams apmokėti (t. 1, b. l. 150). Įrodymų, patvirtinančių ieškovės nemokumą ginčo laikotarpiu, administratorius nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovės administratorius nepateikė ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog įmonės būsena atitiko ĮBĮ numatytą įmonės nemokumo būseną, t. y. kad pradelsti įmonės įsipareigojimai (ne per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti sudarytų sandorių specifiką, t. y. jog buvo sudarytos paskolos sutartys, o ginčijamas tik šių paskolų grąžinimas. Todėl vertinant, ar paskolų grąžinimas pažeidė kreditorių teises, būtina įvertinti ir jų suteikimo aplinkybes, nes, priešingu atveju, būtų pažeisti teisingumo, protongumo ir sąžiningumo principai, būtų apribota galimybė įmonei, esant finansiniams sunkumams, siekti išvengti bankroto. Byloje nėra ginčo, kad, sudarant paskolos sutartis, ieškovės buvo sunki finansinė padėtis, trūko apyvartinių lėšų vykdyti įsipareigojimus, kas ir lėmė atsakovo paskolų suteikimą ieškovei. Paskolų tikslas – esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, išsaugoti įmonės ūkinės-komercinės veiklos tęstinumą, įsipareigojimų vykdymą. Suteiktos paskolos - beprocentinės. Kaip nustatyta, ginčo laikotarpiu ir po jo, ieškovė gaudavo pajamas, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Duomenų, kad dėl suteiktų paskolų ir jų grąžinimo pablogėjo ieškovės finansinė padėtis, sumažėjo galimybė atsiskaityti su kreditoriais, ar atsakovas gavo iš to kokios nors naudos, nėra. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskolų suteikimas ir jų grąžinimas nepažeidė ieškovės kreditorių interesų.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Virginija Gudynienė
Izolda Nėnienė