Baudžiamoji byla Nr. 2K–173/2011

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                              1.2.3.1.

                                                   1.2.4.8.2. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

            sekretoriaujant Daivai Kučinskienei

            dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

            nuteistojo gynėjai advokatei Anai Grinevič,

            teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutarties.

            Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos                                 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dešimties metų laisvės atėmimu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dešimties metų laisvės atėmimas. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. Iš V. N. priteista nukentėjusiajai V. S. 54 421 Lt nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kauno teritorinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos naudai iš V. N. priteista 263,70 Lt už G. Č. gydymo išlaidas. Nukentėjusiųjų L. D. ir G. Č. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

            Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo V. N. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, bei prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

nustatė:

 

V. N. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė R. D., t. y.: 2008 m. liepos 27 d., apie 23 val., Kauno r. Laumėnų k. sodo bendrijos „Pajūrys“ sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su apsvaigusiu nuo alkoholio R. D. ir G. Č. metu į įvairias kūno vietas R. D. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius, kartą įspyrė ir aštriu pjaunančiu daiktu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius bei taip šiam padarė odos nubrozdinimus nosyje, kairio antakio srityje, kraujosruvas viršugalvyje, kairiame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos įbrėžimus dešinės plaštakos pirmame piršte, kairėje čiurnoje, odos įpjovimus kairiame žaste, 2 pjautines žaizdas kairiame dilbyje ir vieną pjautinę žaizdą kairiame žaste su žasto arterijos nupjovimu, tai komplikavosi ūmiu nukraujavimu, ūmia vidine organų mažakraujyste, kraujosruvomis po kairio skilvelio klodu ir nuo to R. D. mirė.

Po to, tuo pat metu ir toje pat vietoje, suduodamas G. Č. ne mažiau 18 smūgių ranka, koja bei aštriu pjaunančiu daiktu ir taip padaręs jam nubrozdinimus smakre, nosyje, petyje, plaštakoje, antakyje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešinėje akyje, dešiniame petyje ir žaste bei pjautines žaizdas kairiame smilkinyje, lūpose, viršugalvyje, dešinėje plaštakoje, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus nosyje, smakre, skruostuose, petyje, žaste, dilbyje ir kitose kūno vietose, nežymiai sutrikdė G. Č. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistais V. N. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį ir jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti, pritaikius BK 28 straipsnio nuostatas į būtinosios ginties ribų peržengimą, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jo veikoje nesant nusikalstamos veikos požymių.

Kasaciniame skunde nuteistasis neigia savo kaltę dėl nužudymo, teigia, kad įvykių metu tik gynėsi nuo dviejų žmonių užpuolimo, kurie buvo agresyviai nusiteikę prieš jį, be to, jie buvo stiprūs, nuolat sportuojantys vyrai, treniruodavosi su koviniais įrankiais, buvo įgudę jais naudotis. Nuteistojo teigimu, teismo išvada, kad jam nereikėjo gintis, prieštarauja ištirtiems įrodymams, nes teismas pripažino, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas, kad R. D. turėjo kardą ir jį naudojo prieš kasatorių.

Nuteistojo manymu, teismas nuosprendyje nukentėjusiojo G. Č. parodymams suteikė per didelę reikšmę, neatsižvelgė, kad parodymai buvo nenuoseklūs, skyrėsi esminėmis aplinkybėmis; teismas neanalizavo ankstesnių jo parodymų ir pažeidė BPK 301 straipsnio bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatorius teigia, kad teismas neaptarė fakto, jog jam pačiam buvo nustatyti sužalojimai.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad buvo pažeistas in dubio pro reo principas, reikalaujantis, kad visi neaiškumai būtų aiškinami kaltinamojo naudai, taip pat nekaltumo prezumpcijos principas ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes teismas nuosprendį grindė tik spėjimu ir prielaidomis, kad jis tyčia nužudė kitą žmogų.

Kasacinis skundas atmestinas.

            Kasaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

 

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

 

BK 28 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės - būtinosios ginties buvimas gali būti konstatuotas tais atvejais, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra nustatyta būtinosios ginties situacija.

Būtinosios ginties situacijos buvimas nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismų yra motyvuotai paneigtas. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad kasatorius veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai yra tikrinami tik teisės aspektu, t. y. tikrinama, ar ankstesniuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos. Kasacinės instancijos teismas iš naujo faktinių aplinkybių nenustatinėja, o vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, jei nėra pagrindo daryti išvadą, kad tos aplinkybės buvo nustatytos pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje jokių įstatymų pažeidimų nustatinėjant bylos faktines aplinkybes nekonstatuota, todėl kasaciniame skunde dėstoma įvykių versija negali būti pagrindas kasaciniam skundui tenkinti.

Šioje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo V. N. ir nukentėjusiojo G. Č. kilo konfliktas, prie kurio prisidėjo ir nukentėjusysis R. D.. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, patvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo G. Č., tačiau vien šis faktas, kaip toliau nutartyje pažymėjo teismas, negali būti vertinamas, kaip pagrindas konstatuoti, jog nuteistasis atsidūrė būtinosios ginties situacijoje, nes iš bylos duomenų matyti, kad toliau konfliktas peraugo į abipuses muštynes. Šią išvadą teismas pagrindė nuteistojo ir nukentėjusiojo G. Č. parodymais, kuriais nustatyta, kad į tolesnius įvykius V. N. įsitraukė savo aktyviais puolamaisiais veiksmais; nukentėjusysis R. D. buvo mušamas prie stulpo ir kad tuo metu jis nebeturėjo rankose jokio įrankio, nuo kurio reikėtų gintis; ši nustatyta bylos aplinkybė pagrindžia išvadą, kad tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi V. N. atžvilgiu nebuvo.

Kasatoriaus argumentas, kad būtinąją gintį nulėmė nukentėjusiųjų fizinis stiprumas, apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai atmestas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, jog viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų.

Kasatorius skunde ginčija nuteisimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo išteisinti nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurie pagrįstų tokį prašymą. Nuteistojo V. N. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, prašymas jį išteisinti negali būti tenkinamas. Teismų nustatyta, kad V. N. tyčia sudavė smūgius ranka ir koja G. Č. bei aštriu pjaunančiu daiktu padarė nubrozdinimus įvairiose kūno vietose nežymiai sutrikdydamas sveikatą, tokios aplinkybės atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį.

 

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

 

Kasatorius skunde nurodo BPK 301 straipsnio pažeidimą, teigdamas, kad įrodymai ištirti neišsamiai. BPK 301 straipsnis reikalauja, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatorius konkrečiai nenurodo, kokiais netirtais teisiamajame posėdyje įrodymais grindžiamas jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. N. veikos teisinį įvertinimą, nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstė, kokiais duomenimis vadovaudamasis pripažino įrodyta šio nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio matyti, kad savo išvadas teismas grindė nukentėjusiojo G. Č., liudytojos V. N., paties nuteistojo V. N. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis. Visi šie įrodymai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo metu, o apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti prieštaravimus, papildomai atliko įrodymų tyrimą patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nuosprendis yra nepagrįstas. Be to, pažymėtina, kad teismas vertina įrodymų visumą ir savo išvadas grindžia patikimais įrodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Į kasatoriaus argumentus dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo vertinant nukentėjusiojo G. Č. parodymus motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl nukentėjusiojo G. Č. parodymų, papildomai atliko jo apklausą. Šios apklausos parodymai patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino prieštaravimus tarp G. Č. parodymų, duotų apklausiant jį kaip įtariamąjį, ir jo parodymų, duotų apklausiant jį kaip liudytoją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai įrodymais laikyti G. Č. parodymus, duotus apklausiant jį kaip liudytoją ir įspėjus dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, nes šie jo parodymai buvo patvirtinti teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, šioje byloje teismas nusprendė, kad įrodymais laikytini būtent G. Č. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kurie sutapo su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją.

Nuteistasis skunde nurodo baudžiamojo proceso principų pažeidimus, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių jo teiginius. Kasaciniame skunde dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nurodomi tik deklaratyvūs teiginiai. Pagal BK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodomi teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, o jų nepateikimas įgalina kasacinės instancijos teismą kasatoriaus nurodomų pagrindų nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies             3 punktas).

Kolegijos nuomone, teismai įrodymus vertino kaip visumą ir tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nustatydami tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso          382 straipsnio 1 punktu,

 

nutaria:

 

            Nuteistojo V. N. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                           Aldona Rakauskienė

 

 

                                                                                                                       Tomas Šeškauskas

 

 

                                                                                                                       Gintaras Goda