Baudžiamoji byla Nr. 2K-565/2013

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00224-2012-7

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                  2.1.4.5.4;

                                                                                                  2.4.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. (V. A. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį – taip pat 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Taip pat nurodytu nuosprendžiu nuteistas ir R. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

V. A. nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentą, t. y. nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. kovo 15 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrai su R. M. , suklastojo tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, kurios eilutėje „Įvykio data“ tyčia melagingai įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2012 m. kovo 14 d., nors iš tikrųjų eismo įvykis, kurio metu R. M. , vairuodamas UAB „Autobrava“ priklausantį automobilį „Fiat Croma“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino V. A. priklausantį automobilį „Alfa Romeo 156“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko 2012 m. kovo 13 d., ir šį dokumentą kartu su R. M. patvirtino savo parašu, šią suklastotą eismo įvykio deklaraciją pateikė AB „Lietuvos draudimas“, esančiai (duomenys neskelbtini).

Taip pat V. A. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai pasikėsino įgyti svetimą turtą, t. y. tyčia kartu su R. M. suklastojęs tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, ir veikdamas pagal bendrą susitarimą šią suklastotą deklaraciją pateikė AB „Lietuvos draudimas“, esančiai (duomenys neskelbtini), siekdamas įgyti 1689,35 Lt už jam priklausančio automobilio „Alfa Romeo 156“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimą, tokiu būdu pasikėsino įgyti svetimą, AB „Lietuvos draudimas“ priklausantį 1689,35 Lt turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, draudimo bendrovės ekspertui kilus abejonių dėl įvykio laiko, buvo sustabdytas draudiminės išmokos mokėjimas.

Kasaciniu skundu kasatorius V. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 14 straipsnio 3 dalies d punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 10 straipsnio 1, 2 dalių, 44 straipsnio 8 punkto, 50 straipsnio 4 dalies, 51 straipsnio 3 dalies, 244 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 2, 6 dalių nuostatų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 2, 3 dalys), dėl kurių buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė gintis per savo pasirinktą gynėją, t. y. jo teisė į praktišką ir efektyvią gynybą, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme jį gynė advokatė V. N. , su kuria buvo susitarta ir dėl apeliacinio skundo projekto parengimo bei gynybos pozicijų apeliacinės instancijos teisme, taip pat dėl to, kokia apimtimi bus prašoma atlikti įrodymų tyrimą. Be to, 2013 m. balandžio 3 d. kasatorius sumokėjo advokatei už paslaugas ginant jį apeliacinėje instancijoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 29 d. pranešimu, nederinęs posėdžio datos su kasatoriumi ir jo gynėja, pranešė, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama 2013 m. gegužės 7 d. 9 val. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. balandžio 2 d. gavo bylos medžiagą, kurioje buvo nurodyta kasatoriaus gynėja advokatė V. N., t. y. žinojo apie ją. Tačiau, nesiremdamas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nesiaiškindamas ir nenustatęs, ar kasatorius turi pasikvietęs savo pasirinktą gynėją, ar jį tebegina advokatė V. N. , kaip baudžiamojo proceso iki tol metu, pažeisdamas BPK 51 straipsnio 3 dalį, vadovaudamasis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, kuri nereglamentuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, gynėjo skyrimo, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, paskyrė kasatoriui antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą A. Š.. Kasatorius nurodo, kad apie 2013 m. balandžio 17 d. nutartį, kuria jam paskirtas gynėjas A. Š., teismas jo neinformavo. Be to, advokatė V. N. prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį – 2013 m. gegužės 6 d. – raštu informavo teismą, kad negalės dalyvauti jame, nes tuo pačiu metu turi dalyvauti Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinės bylos nagrinėjime, kurioje bylos šalys atvyksta iš užsienio. Anksčiau pateikti prašymo atidėti teismo posėdį advokatė negalėjo, nes buvo tikimybė, kad nurodytoje civilinėje byloje nagrinėjimas neįvyks (T. 1, b. l. 210). Šis prašymas Vilniaus apygardos teisme gautas 2013 m. gegužės 6 d. 16.40 val. faksimiliniu ryšiu. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. posėdžio protokolą akivaizdu, kad teismas nagrinėjo prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, tam pritarė ir advokatas A. Š., tačiau, pažeisdamas BPK 244 straipsnio 1 dalį, nusprendė posėdžio neatidėti, nes advokatė V. N. teismui pateiktame prašyme nenurodė, ką gina ir nepateikė advokato orderio. Kita vertus, tas pats Vilniaus apygardos teismas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato A. Švedo nepasirašytą ir negaliojantį orderį priėmė. Taigi, byla buvo išnagrinėta kasatoriaus pasirinktai gynėjai nedalyvaujant. Be to, advokatė V. N. dalyvavo skelbiant apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį ir teismas de facto (faktiškai) ją pripažino kasatoriaus gynėja, nurodė ją teismo posėdžio protokole (T. 1, b. l. 217), pasirašytinai įteikė jai teismo nutartį, nors byloje ji vis dar nebuvo pateikusi advokato orderio. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, anot kasatoriaus, 2013 m. gegužės 7 d. protokolinės nutarties motyvai, kad nepateikus orderio teismui nebuvo aišku, ką advokatė V. N. gina, formalūs ir neatitinkantys tikrovės. Kasatorius nurodo, kad jis buvo sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokate V. N. ir jam nėra žinoma, kodėl ji į bylą nepateikė tai patvirtinančio dokumento. Be to, advokatė pranešė kasatoriui, kad negalės dalyvauti teismo posėdyje, ir nurodė, jog pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjime apeliacinėje instancijose turi dalyvauti gynėjas ir prokuroras, todėl posėdis neįvyks ir nagrinėjimas bus atidėtas (BPK 244 straipsnio 1 dalis), rekomendavo į teismo posėdį kasatoriui nevykti.

Taigi, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. posėdyje nedalyvaujant nei kasatoriui, nei jo gynėjai advokatei V. N., išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka ir 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Kasatorius pažymi, kad tik susipažinęs su nurodyta nutartimi, sužinojo, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje jį gynė advokatas A. Š. . Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gynėjas, anot kasatoriaus, buvo paskirtas pažeidžiant BPK 50 straipsnio 4 dalį, nesant BPK 50 straipsnyje ar 51 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo. Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad paskirtas gynėjas A. Š. teisme pateikė 2013 m. gegužės 6 d. nepasirašytą advokato orderį (T. 1, b. l. 214), su kasatoriumi nesusisiekė, nepranešė, kad jį gins, nederino gynybos pozicijos, nesiaiškino jo požiūrio į įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, be to, tikėtina, nebuvo išsamiai susipažinęs su baudžiamąja byla, nes jo baigiamoji kalba apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo itin trumpa ir lakoniška, be jokių teisinių faktine bylos medžiaga pagrįstų argumentų (T. 1, b. l. 216). Gynyba ir teisė turėti gynėją, anot kasatoriaus, pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį negali būti užtikrinta ginamajam apie tai nežinant. Ginamojo ir gynėjo santykiai yra fiduciariniai, grįsti pasitikėjimu, dėl to ginamasis privalo žinoti, kad yra svarstomas klausimas dėl gynėjo jam paskyrimo, ir tai, koks konkretus gynėjas jam paskirtas, turėti galimybę su juo susitikti, derinti gynybos liniją.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad baudžiamasis procesas, kai apeliacine tvarka byla nagrinėjama nedalyvaujant nuteistojo pasirinktam gynėjui, o apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo paskyrimą net nepranešant, yra ydingas ir neužtikrina asmens teisės į gynybą. Asmens teisės baudžiamajame procese negali būti teorinės ar iliuzinės, jos turi būti praktiškos ir efektyvios, tiek BPK 44 straipsnio 8 punkte, tiek EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkte, Pakto 14 straipsnio 3 dalies d punkte kalbama apie gynybą per pasirinktą gynėją, advokato pagalbą, o ne apie „paskyrimą“, todėl teismas turi užtikrinti ne formalią, o veiksmingą, efektyvią ir praktišką asmens gynybą per jo pasirinktą advokatą, užtikrinant tai, kad asmuo gali su gynėju pasitarti, gynėjas gali gauti instrukcijas iš ginamojo (Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) 1980 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje A. v. Italija; 1991 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. v. Šveicarija), apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir taip pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalį. Praktiška ir efektyvi gynyba neatsiejama ir nuo asmens teisės turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.

Be to, kasatorius pabrėžia, kad apeliacinė instancija yra paskutinė baudžiamojo proceso instancija, kurioje dar galima surinkti ir ištirti įrodymus, nustatyti naujas aplinkybes, kurių pagrindu gali būti keičiamas ar naikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Apeliaciniu skundu, kasatoriaus teigimu, jis ginčijo savo kaltę, kad tyčios sukčiauti ir klastoti dokumentus neturėjo, akcentavo telefoninių pokalbių su AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojais (T. 1 b. l. 202, 203 206), kurie įrodo, jog jis pats buvo įtikintas, kad ir 13-tą dieną, t. y. eismo įvykio metu, R. M. vairuotas automobilis buvo apdraustas. Pirmosios instancijos teismas, net neišklausęs nurodytų telefoninių pokalbių, rėmėsi tik garso įrašų apžiūros protokolu, kuriame pokalbiai nebuvo pažodžiui nurodyti, nors pagal BPK 242 straipsnį teismas privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, taip pat rėmėsi šia nepilna pokalbių stenograma, nors pats turėjo tiesiogiai ištirti byloje surinktus įrodymus, t. y. nurodytus pokalbių įrašus. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinei instancijai jis buvo nurodęs, kad būtina surasti AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojų, su kuriais buvo kalbėtasi, anketinius duomenis, juos apklausti teismo posėdyje. Tokius prašymus ketinta pareikšti ir BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka bei siekti, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas atliktų įrodymų tyrimą, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau paskirtasis gynėjas A. Š. , nesuderinęs gynybos linijos su kasatoriumi, nemotyvuotai sutiko su prokuroro nuomone, kad įrodymų tyrimo atlikti nereikia, jokių prašymų gynybos naudai nepateikė (T. 1, b. l. 216). Taigi, anot kasatoriaus, teisėjų kolegija nemotyvuotai nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, nors pagal apeliacinio skundo turinį ir bylos medžiagą tai privalėjo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo prokurorė Vida Ramanauskaitė prašo, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties panaikinimo pagrindams, nuteistojo V. A. kasacinį skundą tenkinti.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėdamas apeliacinį skundą, dalyvaujant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančiam advokatui, kai byloje gautas advokatės, gynusios apeliantą pirmosios instancijos teisme, prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, ir vertindamas šį prašymą kaip nepakankamą pripažinti, jog apeliantas siekia pasinaudoti BPK 50 straipsnio 2 dalyje jam garantuojama teise pasikviesti sau tinkamą gynėją, nes byloje nėra advokatės orderio dalyvavimui apeliaciniame procese, pasielgė formaliai ir išnagrinėjo bylą pažeisdamas BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal kasaciniame skunde įvardytas aplinkybes negali būti pripažintas realiu gynėjo dalyvavimu, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl teisės į gynybą

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, nepagrįstai jį ginti paskyrė valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį advokatą, nors jis buvo sudaręs teisinės pagalbos teikimo sutartį su advokate V. N. , būtent su ja suderinęs gynybos poziciją. Taip pat, pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai, neatidėjęs bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje pagal advokatės V. N. prašymą, išnagrinėjo bei atmetė jo apeliacinį skundą. Taigi, kasatoriaus nuomone, dėl tokių apeliacinės instancijos teismo veiksmų buvo suvaržyta įstatymų garantuota kasatoriaus teisė gintis per savo pasirinktą gynėją, t. y. jo teisė į praktišką ir efektyvią gynybą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti  pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Europos Žmogaus T. T. aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad ji konkrečiai nenurodo naudojimosi šia teise būdo, todėl priemonių, užtikrinančių, kad ši teisė būtų garantuojama valstybių narių sistemose, pasirinkimas paliekamas valstybėms narėms (žr. Quaranta judgment, Series A, no. 205, p. 16, para. 30).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Viena teisės į teisingą teismą užtikrinimo priemonių yra asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turėti advokatą. Šią teisę įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatą yra konstatavęs, kad šioje nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą; ši teisė yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).    

Teisė turėti advokatą yra įtvirtinta ir BPK 21, 22, 50 straipsniuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 50–52 straipsniuose nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka. BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, gynėjo dalyvavimas privalomas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 322 straipsnio 1 dalis).

Šiame  kontekste pažymėtina, kad nors pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, kaltinamajam suteikiama teisė į jo pasirinktą gynėją, tačiau šios nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė būtent į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji gali būti ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo interesus (Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992). Nurodytoje byloje EŽTT taip pat išaiškino, kad pagrįstas gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš jo valią, paremtas reikšmingais ir pakankamais motyvais, nepažeidžia EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme trukdymų ir atidėjimų vengimas atitinka teisingumo interesą, kuris yra svarbus pagal šį kontekstą ir gali pateisinti advokato paskyrimą prieš kaltinamojo norą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2008, 2K-500/2008). Konstitucinis Teismas irgi yra konstatavęs, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti; įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). 

Teisės pačiam pasirinkti advokatą ribojimo atvejis numatytas BPK 50 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, kai pasirinktas gynėjas daugiau kaip tris dienas iš eilės negali dalyvauti procese, įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam pasiūloma pasikviesti kitą gynėją, o jei šis to nepadaro, gynėjas paskiriamas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-633/2007). Teismų praktikoje pagrįstu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į jo pasirinkto gynėjo pagalbą suvaržymu, paskiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, pripažįstami tokie atvejai, kai nustatomas akivaizdus kaltinamojo (nuteistojo) ir jo gynėjo siekis vilkinti baudžiamąjį procesą pavyzdžiui: neatvykstant į paskirtus teismo posėdžius be jokios pateisinamos priežasties, sistemingai teikiant prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, taip pat kai, pavyzdžiui, teisinių paslaugų teikimo sutartis sudaroma su gynėju, kuris jau šios sutarties sudarymo metu žino, kad negalės dalyvauti teismo paskirtuose baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdžiuose, taip pat kai gynėjas nurodo keletą datų, kada dėl savo nuolatinio užimtumo gali dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau jos labai tolimos, o skiriant posėdį gynėjui tinkamu laiku, jau būtų suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–253/2012).

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, gavęs nuteistojo V. A. apeliacinį skundą, byloje esant duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 95) ir pirmosios instancijos teisme (T. 1, b. l. 164) apeliantą gynė advokatė V. N. , kuriai pirmosios instancijos teismas taip pat buvo pranešęs apie apeliacinio skundo nagrinėjimo datą ir laiką – 2013 m. gegužės 7 d., nurodytų aplinkybių neįvertino ir, gavęs bylą su apeliaciniu skundu, jau 2013 m. balandžio 12 d. pateikė Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą dėl gynėjo V. A. parinkimo (T. 1, b. l. 211). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorė gynėju parinko advokatą A. Š. (T. 1, b. l. 212), kuris 2013 m. balandžio 17 d. teismo nutartimi, siekiant užtikrinti, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme dalyvautų prokuroras ir gynėjas, paskirtas ginti nuteistąjį – apeliantą A. A. (T. 1, b. l. 213). Likus dienai iki teismo posėdžio, t. y. 2013 m. gegužės 6 d., Vilniaus apygardos teisme gautas advokatės V. N. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nes ji turi dalyvauti kitos civilinės bylos nagrinėjime (T. 1, b. l. 210), kuriame nurodyta, kad advokatė V. N. yra V. A. gynėja, taip pat teismo posėdžio data ir teisėjas–pranešėjas, su teisėjų kolegija nagrinėjantis nuteistojo V. A. apeliacinį skundą. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas nuteistasis V. A. ir advokatė V. N. į teismo posėdį neatvyko. Advokatės pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kuriam pritarė ir paskirtasis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis advokatas A. Š. , buvo nagrinėjamas, tačiau teismas protokoline nutartimi nutarė jo netenkinti ir posėdžio neatidėti, nes byloje nėra advokatės V. N. orderio ginti V. A. , o prašyme nenurodyta, kad advokatė gina apeliantą būtent šioje baudžiamojoje byloje. Taigi, apeliacinis skundas išnagrinėtas 2013 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje, įrodymų tyrimas neatliktas, nes nei prokuroras, nei gynėjas advokatas A. Š. to neprašė. Be to, kaip pagrįstai nurodo ir kasatorius, nepaisant nurodytų protokolinės nutarties argumentų dėl advokatės V. N. prašymo atidėti teismo posėdį atmetimo, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nutartis, kuria V. A. apeliacinis skundas atmestas, pasirašytinai įteikta advokatei V. N., faktiškai pripažįstant ją nuteistojo V. A. gynėja.

Įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog, pirmiausia, nagrinėjamu atveju pagal BPK 50 straipsnio 4 dalį nebuvo nustatyta, kad V. A. pasirinkta gynėja daugiau nei tris dienas negalėjo dalyvauti baudžiamajame procese, jam nebuvo siūlyta pasirinkti kitą gynėją, todėl nebuvo pagrindo dar prieš pirmąjį teismo posėdį apeliacinėje instancijoje jam paskirti kitą – valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją prieš jo valią, iš esmės jo su šia aplinkybe nesupažindinus ir apribojant kasatoriaus teisę gintis per savo pasirinktą gynėją. Antra, nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pirmą kartą prašydama atidėti paskirtą teismo posėdį apeliacinėje instancijoje nuteistojo V. A. gynėja advokatė V. N. būtų taip siekusi vilkinti baudžiamąjį procesą, nenustatyti ir kitokie analogiško pobūdžio veiksmai, kurie, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, aptariant teismų praktiką, būtų pagrindžiantys būtinybę, įgyvendinant teisingumo principą, teismo siekį operatyviai ir greitai išnagrinėti apeliacinį skundą jau pirmajame teismo posėdyje, riboti nuteistojo V. A. teisę gintis per savo pasirinktą gynėją. Taigi, iš esmės nenustatyta reikšmingų ir pakankamų motyvų, kuriais būtų pagrįstas V. A. teisės gintis per savo pasirinktą gynėją ribojimas (EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punktas).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Kasacijoje sprendžiami tik teisės taikymo klausimai, įrodymai iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos (BPK 369, 376 straipsniai). Atsižvelgiant į tai bei į V. A. apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartojami ir jo kasaciniame skunde, ginčijant būtent faktines byloje nustatytas aplinkybes, kvestionuojant atitinkamų byloje esančių įrodymų vertinimą (įrašytų pokalbių su draudiko darbuotojais ir kt.), reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių nustatymą, kurį atliko pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad nei kasatoriui, nei jo pasirinktai gynėjai nedalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris nebuvo atidėtas, o posėdyje dalyvavusiam prokurorui ir advokatui A. Š. neprašant atlikti įrodymų tyrimą, šis apeliacinėje instancijoje nebuvo atliktas, todėl taip buvo apribota kasatoriaus teisė į teisingą teismą bei išsamų jo apeliacinio skundo išnagrinėjimą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, BPK 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus V. A. kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai apribotos jo teisės apeliacinėje instancijoje gintis per savo pasirinktą gynėją yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, esant nepakankamai motyvuotam pagrindui, nepagrįstai paskyrė V. A. apeliacinėje instancijoje ginti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, nors nuteistasis buvo sudaręs susitarimą dėl gynybos su advokate V. N., t. y. pasirinkęs atitinkamą gynėją ir savo gynybos modelį (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 2 dalis). Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. protokoline nutartimi formaliais pagrindais, nesant pakankamų motyvų atmetė advokatės V. N. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK nuostatų pažeidimų, kurie nepagrįstai suvaržė įstatymo garantuojamas kasatoriaus V. A. teises (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nurodyti esminiai BPK pažeidimai lėmė ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, neatsakė į visus esminius šio skundo argumentus ir taip pažeidė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus, o tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Armanas Abramavičius