Civilinė byla Nr. 2S-409-440/2014

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06887-2013-7

                                                             Procesinio sprendimo kategorija 75.4; 121.14; 122.4 128.11; 129.17

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio A. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-300-772/2014, pagal pareiškėjos J. P. skundą dėl antstolio A. L. veiksmų, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kapitalo valda“, T. P., ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja J. P. kreipėsi į antstolį A. L. su skundu, prašydama panaikinti 2013-08-22 patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420 ir vykdomąją bylą Nr. 0159/12/01206 pareiškėjos atžvilgiu nutraukti. Nurodė, kad patvarkymas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) nustatytą tvarką, kadangi nesant pareiškėjos atžvilgiu priimto teismo sprendimo, antstolis negalėjo priimti patvarkymo dėl išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto bei atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento. Pažymėjo, kad antstolis turėjo išsiaiškinti kreditorinės prievolės atsiradimo pagrindą, jos subjektus ir pačios prievolės dydį. Pabrėžė, kad su T. P. (skolininku vykdomojoje byloje) susituokė tik 2012-10-17, todėl išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių iki santuokos sudarymo antstolis neturėjo teisės. Papildomai nurodė, jog viena augina nepilnametį sūnų iš ankstesnės santuokos, jos gaunamos piniginės lėšos neviršija minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA).

Antstolis  A. L. 2013-09-26 patvarkymu atsisakė tenkinti skundą ir jį, LR CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka, kartu su vykdomąja byla Nr. 0159/12/01206 persiuntė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Nurodė, kad antstolio kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 0159/12/01206 dėl 8253,27 Lt skolos išieškojimo iš T. P. išieškotojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ naudai pagal 2012-11-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. 2-951-205/2012 ir 1584,34 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo antstoliui. Pažymėjo, kad vykdant vykdomąjį dokumentą buvo nustatyta, kad skolininko T. P. sutuoktinė J. P. dirba (duomenys neskelbtini), todėl vadovaudamasis LR CPK 667 straipsnio 1 dalimi 2013-08-22 patvarkymu areštavo jos darbo užmokestį, bei įpareigojo darbdavį sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą pareiškėjai iki atskiro antstolio patvarkymo. 2013-08-22 pasiūlymu Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje nustatymo, antstolis vadovaudamasis LR CPK 667 straipsnio 1 dalimi pasiūlė išieškotojui, skolininkui ir pareiškėjai per 20 dienų terminą kreiptis į teismą dėl skolininko T. P. turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su bendraturte J. P. nustatymo. Antstolis neigė, kad pažeidė LR CPK 586 straipsnio nuostatą pradėdamas išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto, kadangi pats skolos išieškojimas iš pareiškėjos turto nėra vykdomas, antstolis tik aprašė pareiškėjos pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, o pagal LR CPK 667 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, teismo antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Pabrėžė, kad skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas yra ne antstolio, o teismo prerogatyva, kuri įgyvendinama teismo nutartimi. Akcentavo, kad privalo veikti ir veikė pagal LR CPK 667 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti antstolio veiksmų neteisėtumą ir panaikinti 2013-08-22 patvarkymą.

Išieškotojas UAB „Kapitalo valda” pateikė teismui atsiliepimą dėl pareiškėjos skundo ir nurodė, kad jis nepagrįstas, prašė netenkinti bei palikti antstolio patvarkymą nepakeistą.

Skolininkas T. P. pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad antstolio veiksmai J. P. atžvilgiu yra neteisėti ir nepagrįsti, skundžiamas patvarkymas priimtas pažeidžiant LR CPK nustatytą tvarką. Pažymėjo, kad antstolis pradėjo procesinius veiksmus ne savo aptarnaujamoje teritorijoje. Skolininkas mano, kad nesant teismo sprendimo dėl kito sutuoktinio, antstolis negalėjo priimti skundžiamo patvarkymo, tuo pačiu pažeidė ir LR CPK 586 straipsnį. Antstolis turėjo nustatyti prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, bei subjektus kurie yra atsakingi pagal šią prievolę. Pabrėžė, kad su pareiškėja susituokė 2012-10-17, o Biržų rajono apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimu jų santuoka nutraukta. Papildomai nurodė, kad bylos nagrinėjime dalyvauti negali, kadangi šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014-01-27 nutartimi pareiškėjos skundą tenkino - antstolio A. L. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0159/12/01206/2012, vykdant išieškojimą pagal išieškotojo UAB ,,Kapitalo valda“ pateiktą vykdomąjį raštą, išduotą 2012-11-14, dėl skolos išieškojimo iš skolininko T. P., pripažino neteisėtais, panaikino 2013-08-22 patvarkymą Nr. AN055420 Dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo, 2013-08-22 pasiūlymą Nr. AN 055423 Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo ir 2013-09-26 patvarkymą Nr. AN 059562 Netenkinti skundo. Teismas nurodė, kad ginčo atveju skolininkas yra T. P., o ne J. P., kuriai darbdavys už atliktą darbą moka darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad nors darbo užmokestis nuo perdavimo momento tampa bendrąja jungtine nuosavybe, bet tuo pačiu jis yra skirtas šeimos reikmėms, įskaitant ir kitą sutuoktinį bei atskirai nėra skirtas kito sutuoktinio asmeninių prievolių užtikrinimui ar įvykdymui. Teismas sutiko su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, kad antstolis turėjo išsiaiškinti skolininko prievolės kilmę. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo T. P. santuoką sudarė 2012-10-17, kuri buvo nutraukta 2013-12-17 Biržų rajono apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimu, skolininko prievolė išieškotojui atsirado dar iki 2009 metų, tai yra iki jų santuokos sudarymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad už nurodytą prievolę išieškotojui yra atsakingas pats skolininkas T. P., o ne kartu ir pareiškėja J. P. (kaip buvusi sutuoktinė). Bylos duomenis teismas taip pat nustatė, kad skolininkas gavo pajamų tik iki 2012-08-14, per šį laikotarpį jam buvo išmokėta nedidelė išmoka, skolininko darbo santykiai nutrūko dar iki santuokos su pareiškėja. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad skolininkas kaip buvęs sutuoktinis, neturi teisės į pareiškėjos atlyginimo dalį ir ši dalis negali būti laikoma asmenine jo nuosavybe, kuri gali būti skirta jo prievolėms apmokėti. Teismas priimdamas sprendimą taip pat rėmėsi Biržų rajono apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimu, kuriuo santuoka tarp pareiškėjos ir skolininko nutraukta bendru sutikimu, patvirtinta santuokos nutraukimo sutartis. Santuokos nutraukimo sutartyje sutuoktiniai nurodė, kad santuokos nutraukimo metu ne tik neturi bendro dalintino turto, bet ir kreditorinių įsipareigojimų. Teismas pažymėjo, kad skolininkas jau 2011-08-28 buvo sulaikytas, o po to ir suimtas, vėliau 2012-03-29 nuosprendžiu pripažintas kaltu. Šios aplinkybės teismo vertinimu įrodė, kad skolininkas jau nuo 2011-08-28 negavo jokių pajamų iš darbo santykių. Teismo vertinimu, antstolis gavęs pareiškėjos skundą jo netenkino formaliais motyvais, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja augina nepilnametį sūnų ir paliko galioti visą apimtimi patvarkymu taikytą areštą. Tokius antstolio veiksmus teismas pripažino neteisėtais dar ir dėl to, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - LR DK) 225 straipsnio 2 dalimi arešto atveju gali būti areštuota tik 50 procentų skolininko sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio dalies, o ne visas jai skirtas atlyginimas (darbo užmokestis) tariamai skolininko skolai sumokėti. Teismas papildomai pažymėjo, kad valstybė nėra suinteresuota, jog iš skolininko vykdymo procese būtų paimtas visas turtas, kadangi tokiu atveju pati valstybė vėl turės socialiai šelpti skolininką ir jo šeimą. Remiantis byloje nustatytų faktų visuma, teismas padarė išvadą, jog antstolis savo patvarkymu pažeidė ne tik pareiškėjos, bet ir jos nepilnamečio sūnaus interesus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad LR CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai yra nustatoma konkreti bendraturčio dalis, t. y. kai šį turtą skolininkas valdo, naudoja ar juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pagrindu. Ginčo atveju teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, todėl antstolio 2013-08-22 priimtą patvarkymą Dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo, bei to pačios dienos data priimtą ir pareiškėjai adresuotą siūlymą Dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo, panaikino. Taip pat panaikino ir 2013-09-26 priimtą antstolio patvarkymą netenkinti pareiškėjos skundo. Remiantis išdėstytais motyvais teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju antstolio veiksmai prieštaravo vykdymo proceso normoms ir principams, todėl juos pripažino neteisėtais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu antstolis A. L. prašo panaikinti 2014-01-27 Šiaulių apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-300-772/2014 ir išspręsti klausimą iš esmės - netenkinti J. P. skundo dėl antstolio veiksmų.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžia antstolio 2013-08-22 Patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420 ir prašo jį panaikinti. Tačiau teismas ne tik panaikino Patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420, bet ir 2013-08-22 Pasiūlymą, dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo Nr. AN055423 bei 2013-09-26 Patvarkymą netenkinti skundo Nr. AN059562. Antstolio 2013-08-22 Pasiūlymas ir 2013-09-26 Patvarkymas netenkinti skundo nebuvo skundžiami ir negalėjo būti skundo nagrinėjimo dalyku. Teismas neatsižvelgė į tai, kad išieškotojas 2013-09-10 Prašymu dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą bei iš esmės nutartyje ėmė nagrinėti klausimus, susijusius su skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymu. Dėl turto dalies, bendrojoje nuosavybėje nustatymo privalo pasisakyti Pasvalio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1018-765/2013, o ne Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, civilinėje byloje Nr. 2-300-772/2014.

2. Teismas priimdamas ginčijamą nutartį nesivadovavo formuojama kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-12-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007 yra išaiškinęs, kad LR CPK 667 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu skolininkui (fiziniam asmeniui) priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Apelianto nuomone, vadovaujantis LR CPK 667 straipsnio 2 dalimi, skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas yra ne antstolio, o teismo prerogatyva, kuri įgyvendinama teismo nutartimi. Įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad dėl galimybių išieškoti iš bendro sutuoktinių turto turi pasisakyti teismas, bet ne antstolis.

3. Kol skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su pareiškėja nenustatyta, antstolis tik aprašė ir areštavo pareiškėjos pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos (darbo užmokestį), vykdomojoje byloje Nr. 0159/12/01206 išieškojimas iš pareiškėjos turto nebuvo vykdomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo antstolio veiksmų neteisėtumą, kadangi buvo pažeistos LR CPK 736 straipsnio nuostatos, kuriame yra reglamentuojamas išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydis.

4. Teismas nutartyje klaidingai nurodė, kad antstolis pirmiausiai privalėjo išsiaiškinti skolininko prievolės kilmę. Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų yra nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pagal LR CPK 667 straipsnį yra nustatoma tik skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis. Šiuo atveju prievolės atsiradimo pobūdis ar pagrindas nėra ginčo dalykas, kadangi, vadovaujantis LR CPK 667 straipsniu, yra vykdomas ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios vėliau gali būti vykdomas išieškojimas. 

Atsiliepimu į antstolio A. L. atskirąjį skundą pareiškėja J. P. nurodė, kad su skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu, prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-27 nutartį palikti nepakeistą, priteisti 250,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėjo, kad apelianto skundas yra deklaratyvaus pobūdžio, paremtas subjektyvia nuomone bei išvadomis. Pareiškėjos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priimtą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant pareiškėjos skundą, tyrė tarp šalių susiklosčiusius santykius, aiškinosi, vertino abiejų šalių elgesį, šalių patirtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad vykdant teismo sprendimą ir išieškant skolą pagal skolininko T. P. prievoles, išieškojimas pirmiausia turi būti nukreipiamas į atsakovo asmeninį turtą, o jo nesant ar nepakankant - į atsakovo turimą turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (LR CK 3.109 straipsnis, LR CPK 666 straipsnis, 667 straipsnis). Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju bendrosios jungtinės nuosavybės visai nėra, nes 2013-11-14 Biržų rajono apylinkės teismo sprendimu, santuoka tarp pareiškėjos ir skolininko nutraukta.

Atsiliepimu į antstolio A. L. atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo T. P. nurodė, kad su skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu, prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-27 nutartį palikti nepakeistą, priteisti 250,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėjo, kad apelianto skundas yra deklaratyvaus pobūdžio, paremtas subjektyvia nuomone bei išvadomis. Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priimtą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant pareiškėjos skundą, tyrė tarp šalių susiklosčiusius santykius, aiškinosi, vertino abiejų šalių elgesį, šalių patirtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš apelianto atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria antstolio veiksmai, areštuojant skolininko sutuoktinei pervedamą darbo užmokestį bei pasiūlant suinteresuotiems asmenims kreiptis dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje nustatymo pripažinti neteisėtais, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti LR CPK VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje. LR CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skolininko sutuoktinės darbo užmokestis negali būti pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kadangi skolininko prievolė išieškotojui yra asmeninė, skolininko darbo santykiai nutrūko dar iki santuokos su pareiškėja sudarymo. Teismas konstatavo, kad skolininkas kaip buvęs sutuoktinis neturi teisės į pareiškėjos atlyginimo dalį ir ši dalis negali būti laikoma asmenine jo nuosavybe, kuri gali būti skirta jo prievolės apmokėti. Pripažindamas antstolio veiksmus neteisėtais teismas taip pat pažymėjo, kad antstolis turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad vadovaujantis LR DK 225 straipsnio 2 dalimi, arešto atveju gali būti areštuota tik 50 procentų skolininko sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio. Apeliantas antstolis A. L. su teismo priimta nutartimi nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai aiškino LR CPK 667 straipsnio, 668 straipsnio nuostatas, neteisingai vadovavosi teismų praktika, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą panaikinti 2013-08-22 Patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420, 2013-08-22 pasiūlymą dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje nustatymo Nr. AN055423 ir 2013-09-26 patvarkymą netenkinti skundo Nr. AN059562. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apelianto argumentus, turi pagrindo iš dalies nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Iš civilinės bylos ir antstolio pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0159/12/01206 duomenų matyti, kad antstolio A. L. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 0159/12/01206  dėl 8253,27 Lt skolos išieškojimo iš T. P. išieškotojo UAB „Kapitalo valda“ naudai pagal 2012-11-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-951-205/2012. 2012-12-11 patvarkymais areštuoti lėšas antstolis areštavo pinigines lėšas, esančias skolininko T. P. banko sąskaitose (13-15 b.l. vykdomoji byla Nr. 0159/12/01206  (toliau – v.b.)). 2012-12-11 patvarkymu areštuotos skolininko turtinės teisės, susijusios su piniginėms išmokomis Valstybinei mokesčių inspekcijai (16 v.b.l.). 2012-12-11 patvarkymu dėl turto deklaravimo skolininkas įpareigotas raštu pateikti duomenis apie turimą turtą, jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose (12 v.b.l.). Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM išrašo ir santuokos liudijimo kopijos matyti, kad T. P. ir J. P. susituokė 2012-10-17 (2, 25, 43 v.b.l.). Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad skolininkas nei asmenine, nei bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise kilnojamo ir nekilnojamo turto iki 2012-12-06 neturėjo (8-11 v.b.l.). Iš LR apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro išrašo matyti, kad 2012-12-06 duomenimis skolininkas darbo užmokesčio negavo (8 v.b.l.), 2013-03-15 ir 2013-08-22 duomenimis jo sutuoktinė J. P. gauna darbo užmokestį iš UAB „NITATOR-SLT“ (23-24 v.b.l.).

2013-08-22 antstolis vadovaudamasis LR CPK 667 straipsnio 1 dalimi, priėmė patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420, kuriuo areštavo J. P. iš (duomenys neskelbtini) pervedamas lėšas 9837,61 Lt ribose ir pareigojo darbdavį sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą J. P. iki atskiro antstolio A. L. patvarkymo bei pateikti pažymą apie J. P. gaunamas pajamas per paskutinius 12 mėnesių (26 v.b.l.). 2013-08-22 pasiūlymu dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo Nr. AN055423, pasiūlė išieškotojui UAB „Kapitalo valda“, suinteresuotiems asmenims T. P. ir J. P. per 20 dienų nuo šio pasiūlymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl T. P. turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su bendraturčiu J. P., nustatymo (27 v.b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad išieškotojas prašymą dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo Pasvalio rajono apylinkės teismui pateikė 2013-09-12 (Pasvalio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-86-765/2014). Iš nagrinėjamos civilinės bylos duomenų matyti, kad Biržų rajono apylinkės teismas 2013-11-14  sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1010-847/2013 santuoką tarp T. P. ir J. P. nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys patvirtino, jog santuokos metu susidariusių kreditorinių įsipareigojimų neturi, bendro dalintino turto taip pat neturi (48 b.l.). Iš 2012 m. kovo 29 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad T. P. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas T. P. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2011-08-28 iki 2012-03-29 (56-64 b.l.).

Įstatymas numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. LR CK 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kas yra pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. bendrąja sutuoktinių nuosavybė yra turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos (LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat iš kiekvieno sutuoktinio darbo užmokesčio ar intelektinės veiklos gautos pajamos (LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas) yra bendras sutuoktinių turtas, kai turi būti gautos ar jau yra gautos; taigi, šios sutuoktinio pajamos bendrąja jungtine nuosavybe yra nuo momento, kai jos išmokamos (gaunamos). Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (LR CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti LR CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Kol santuoka nėra nutraukta, tai dalijant santuokos metu įgytą turtą nėra pagrindo netaikyti šios prezumpcijos. Pažymėtina, kad ši prezumpcija reiškia įrodinėjimo naštos paskirstymą sprendžiant dėl aplinkybės, ar turtas yra įgytas sutuoktinių kaip jų bendroji jungtinė nuosavybė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, teismų praktiką bei į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skundė antstolio veiksmus prašydama panaikinti konkretų antstolio patvarkymą dėl jos gaunamo darbo užmokesčio arešto, byloje nebuvo keliamas reikalavimas pareiškėjos gaunamas lėšas pripažinti asmenine nuosavybe, šių aplinkybių neįrodinėjo nei viena iš šalių, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas procesinės teisės normas nagrinėjo ir vertino pareiškėjos iki santuokos nutraukimo gautinų lėšų pobūdį bei jų priskirtinumą pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, tačiau tuo pačiu pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali LR CK 3.100 straipsnio 4 dalies nuostata, kuri nustato, jog bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad 2013-11-14 Biržų rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta T. P. ir J. P. santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys patvirtino, jog santuokos metu susidariusių kreditorinių įsipareigojimų neturi, bendro dalintino turto taip pat neturi, sprendimas yra įsiteisėjęs (48 b.l.). Minėtu sprendimu jau yra išspręstas sutuoktinių turto padalijimo klausimas ir nustatyta, kad sutuoktiniai bendro turto neturi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai skundžiamojoje nutartyje sprendė santuokos metu įgyto turto pripažinimą pareiškėjos asmenine nuosavybe, tačiau atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusią faktinę aplinkybę apie skolininko ir pareiškėjos santuokos nutraukimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad antstolio patvarkymas dėl piniginių lėšų išmokėjimo pareiškėjai sustabdymo remiantis nustatytų faktinių aplinkybių visuma negali būti pripažintas teisėtu ir paliktas galioti.

Pažymėtina, kad LR CPK 667 straipsnis reglamentuoja skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo klausimus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi aptariama LR CPK norma numato eiliškumą veiksmų, kuriuos turi atlikti antstolis, jeigu iškyla būtinybė areštuoti ne tik skolininko turtą, bet ir jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje - pirmiausia turtas areštuojamas, o po to imamasi veiksmų, siekiant nustatyti skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Piniginių lėšų arešto atveju įstatymas išimties nenumato, kadangi ne tik skolininko, bet ir jo sutuoktinio iš darbinės veiklos gaunamos pajamos, gali būti bendroji jungtinė skolininko ir jo sutuoktinio nuosavybė. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija, iki skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja sutuoktinių pajamas, gautas iš darbinės veiklos (LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), išskyrus tą pajamų dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas (LR CPK 668 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju antstolis gali aprašyti ir areštuoti daugiau sutuoktinių pajamų, gautų iš darbinės veiklos, negu yra išieškoma suma (LR CPK 675 straipsnio 2 dalis, 677 straipsnio 2 dalis), nes nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje iš nustatytosios dalies gali būti padengiama ne tik išieškotina suma, bet ir vykdymo išlaidos. Aprašant ir areštuojant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, taigi ir pajamas, kurios gautos iš darbinės veiklos, antstoliui nėra pagrindo vadovautis LR CK nuostatomis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo. Skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas yra ne antstolio, o teismo prerogatyva, kuri įgyvendinama teismo nutartimi (LR CPK 667 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. konsultacija Nr. A3-113. Teismų praktika. 2004 m. Nr. 22).

Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolis A. L. priimdamas skundžiamą patvarkymą tuo metu esančių faktinių aplinkybių kontekste formaliai nepažeidė LR CPK nuostatų, reglamentuojančių skolininko turto dalies, kuri yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, nustatymą. Tačiau įvertinus dabartinę situaciją, konkrečias bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamai motyvuodamas priimtą sprendimą, iš esmės pagrįstai panaikino 2013-08-22 patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymo Nr. AN055420.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remiantis teismas panaikino 2013-08-22 antstolio pasiūlymą Nr. AN 055423 dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo ir 2013-09-26 patvarkymą Nr. AN 059562 netenkinti skundo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuos antstolio procesinius dokumentus teismas panaikino nepagrįstai ir neteisėtai. Visų pirma pažymėtina, kad pasiūlymo dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nei pareiškėja nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys neskundė. Antra, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo vertinti, kad minėtas siūlymas buvo priimtas pažeidžiant pareiškėjos interesus ar įstatymo nuostatas. Trečia, antstolio pasiūlymas kreiptis dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjai, nei kitiems suinteresuotiems asmenims, todėl ir jo panaikinimas nebuvo tikslingas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino antstolio patvarkymą netenkinti pareiškėjo skundo, kadangi patvarkymas kuriuo antstolis tenkina arba atsisako tenkinti skundą dėl jo veiksmų yra priimamas LR CPK 510 straipsnyje numatyta tvarka. Antstolio patvarkymo, kuriuo jis išsprendė jam pateiktą pareiškėjos skundą, panaikinimas nesukelia jokių papildomų teisinių pasekmių, todėl yra netikslingas. Priimdamas patvarkymą tenkinti arba atsisakyti tenkinti suinteresuoto asmens skundą antstolis įgyvendiną jam įstatymo suteiktą procesinę teisę, todėl iš esmės šio patvarkymo panaikinimas neatitinka civilinio proceso tikslų, yra perteklinis ir netikslingas.

Nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad antstolis formaliai taikydamas įstatymo nuostatas privalo individualiai įvertinti kiekvieną situaciją bei priverstines skolos išieškojimo priemones taikyti tik adekvačiai ir objektyviai įvertinęs konkrečias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad antstolis areštuodamas vieninteles pareiškėjos pajamas privalėjo užtikrinti ir nepažeisti ne tik išieškotojo, bet pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko interesų. Nagrinėjamu atveju antstoliui areštuojant ne konkretų nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, tačiau neribotam laikotarpiui taikant areštą visam pareiškėjos gaunam darbo užmokesčiui, turėjo būti vertinamos šių veiksmų pasekmės ir sprendžiama ar nėra pagrindo, vadovaujantis bendra taisykle, kad skolininko darbo užmokesčio negali būti išskaičiuojama daugiau kaip penkiasdešimt procentų nuo skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA ir ne daugiau nei septyniasdešimt procentų nuo skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančių Vyriausybės nustatytos MMA (LR CPK  736 straipsnis), areštą taikyti tik daliai pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nors LR CPK nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija patvirtina, kad įstatymas nesuteikia teisės antstoliui savo iniciatyva nustatyti skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies, tačiau įstatymo nuostatomis antstolis turi vadovautis ne formaliai, tačiau atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėms, civilinio proceso įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas panaikino 2013-08-22 pasiūlymą Nr. AN 055423 dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo ir 2013-09-26 patvarkymą Nr. AN 059562 netenkinti skundo, panaikintina, likusioje dalyje nutartis paliktina nepakeista.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, teismas pažymi, kad iš dalies tenkinus antstolio A. L. atskirąjį skundą, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, įvertinus byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų (96-97, 102-103 b.l.), pareiškėjai J. P. ir suinteresuotam asmeniui T. P. priteistina po 125,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į atskirąjį skundą parengimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį dalyje, kuria panaikintas 2013-08-22 pasiūlymas Nr. AN 055423 dėl turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo ir 2013-09-26 patvarkymas Nr. AN 059562 netenkinti skundo.

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš antstolio A. L. 125,00 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti suinteresuotam asmeniui T. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš antstolio A. L. 125,00 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.

Teisėja                                                                                                                         Vilija Valantienė