Civilinė byla Nr. e3K-3-72-611/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18620-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.5.1; 2.6.26

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gordon Logistics“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Fasadų apšiltinimo sistemos“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Doka Lietuva“ ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Gordon Logistics“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Miesto cirkas“, mažoji bendrija ,,Mariner Logistics“, mažoji bendrija ,,Pajūrio pervežimai“ ir bendrovės „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių krovinių vežimo (ekspedijavimo) teisinių santykių kvalifikavimą, vežėjo atsakomybę (ir atleidimą nuo jos) už prarastus krovinius, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB ,,Fasadų apšiltinimo sistemos“ prašė priteisti iš atsakovės 19 076,39 Eur nuostolių atlyginimą už neišsaugotą krovinį, 12,50 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė UAB ,,Fasadų apšiltinimo sistemos“ nurodė, kad atsakovė neįvykdė šalių sutarties dėl krovinio vežimo, nes atsakovė jai perduotą krovinį vežimo metu prarado ir jo nepristatė. 2023 m. liepos 18 d. kelyje Panevėžys–Šiauliai kilo gaisras krovinį vežusio MB ,,Mariner Logistics“ vilkiko puspriekabėje. Gaisro metu vežamas krovinys visiškai sudegė. Kartu su ieškovės kroviniu buvo vežami ir kitų subjektų kroviniai, įskaitant ir pavojingus bei gedimų turinčius (remontuotinus) elektros generatorius, kurie ir sukėlė gaisrą. Atsakovei ir jos pasamdytiems vežėjams buvo žinoma, kad kartu su kroviniu vežėjų priimti vežti elektros generatoriai yra pavojingi elektros gaminiai, be to, sugedę ir remontuotini. Generatoriuose elektros trumpasis jungimas įvyko dėl to, kad sugedę generatoriai buvo vežami neatjungus jų elektros akumuliatorių. Dėl sudegusio krovinio ieškovė patyrė 19 076,39 Eur žalą. Gaisras neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės; kilęs gaisras nėra ir negali būti laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe. Toks gaisras, kuris kyla dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo, nėra laikomas nenugalima jėga.

4.       Ieškovė UAB ,,Doka Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovės 22 149,14 Eur nuostolių atlyginimą už neišsaugotą krovinį; 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Ieškovė UAB ,,Doka Lietuva“ nurodė, kad ji atsakovei 2023 m. liepos 17 d. pateikė užsakymą pervežti krovinį pagal krovinio vežimo sutartį, pagal ją atsakovė įsipareigojo pervežti statybinių klojinių elementus iš Vilniaus į Akmenę. Atsakovei transportuojant krovinį kelyje Panevėžys–Šiauliai 2023 m. liepos 18 d. kilo gaisras, jo metu sudegė ieškovės atsakovei perduotas krovinys. Atsakovė neišsaugojo krovinio jo pervežimo metu ir neįvykdė krovinio pervežimo sutarties, neperdavė krovinio jo gavėjui krovinio paskirties vietoje, taip buvo neįvykdyta krovinio pervežimo sutartis, todėl atsakovei atsirado civilinė atsakomybė už prarastą krovinį. Krovinio praradimas dėl kilusio gaisro savaime nelaikomas aplinkybe, atleidžiančia vežėją nuo atsakomybės. Gaisro kilimo priežastis buvo ne savaiminis medžiagų užsidegimas, o, tikėtina, trumpasis jungimas dyzelinių elektros generatorių instaliacijoje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinius tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Fasadų apšiltinimo sistemos“ iš atsakovės 15 746,61 Eur nuostolių atlyginimą už prarastą krovinį, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (15 746,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. sausio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė ieškovei UAB ,,Doka Lietuva“ iš atsakovės 18 305,08 Eur nuostolių atlyginimą už prarastą krovinį, 400 Eur nuostolių atlyginimą, susijusį su žalos įvertinimu, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (18 705,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. vasario 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.       Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, laikė įrodyta gaisro kilimo priežastį – gaisras kilo užsidegus transportuotiems dyzeliniams elektros generatoriams. Teismas nurodė, kad esminis ginčas šioje byloje – ar atsakovė, kaip vežėja, yra atsakinga ieškovėms už krovinių praradimą, šiems sudegus dėl pirmiau nustatytos priežasties.

8.       Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos kelių transportavimo kodekso (toliau – KTK) 48 straipsnį, kai krovinys prarastas, jo trūksta arba jis sužalotas dėl dviejų ar daugiau vežėjų, kurie dalyvavo vežime, kaltės, tai žalą krovinio siuntėjui ar gavėjui atlygina vežėjas, su kuriuo buvo sudaryta vežimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad vežimo sutartis ieškovės buvo sudariusios su atsakove.

9.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.820 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vežėjas atsako už krovinio ar bagažo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio ar bagažo priėmimo iki jų išdavimo gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, jeigu neįrodo, kad krovinys ar bagažas buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. KTK 45 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį ar bagažą, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio ar bagažo praradimo, trūkumo ar sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. KTK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vežėjas neatsako už žalą dėl bagažo ar krovinio praradimo, trūkumo ar sužalojimo, jeigu yra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovė tokių aplinkybių neįrodė.

10.       Teismas nurodė, kad byloje, be kita ko, kilęs ginčas, ar trečiojo asmens UAB ,,Miesto cirkas“ siųsti dyzeliniai elektros generatoriai kvalifikuotini kaip pavojingi kroviniai, kuriems taikytinas KTK 37 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pavojingi kroviniai tarptautiniais maršrutais vežami pagal 1957 m. Europos sutartį dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (toliau – ADR). ADR sutarties A priedo 1 dalies 1.1.3.1 papunkčio b nuostata įtvirtina, kad ADR nuostatos netaikytinos vežant ADR nenurodytas mašinas ar mechanizmus, kurie turi pavojingų medžiagų savo vidaus ar eksploatacijos įrangoje. Šiuo atveju ginčo generatoriuose buvo ne pavojingos medžiagos, o pavojingas kitas įrenginys – akumuliatorius. Be to, kaip matyti iš ADR A priedo 4 dalies nuostatų, akumuliatoriai, esantys mechaninės ar elektroninės įrangos dalimi ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti, taip pat laikytini pavojingais įrenginiais. Taigi šiuo atveju atsakovės atstovo nurodyta išimtis netaikytina.

11.       Teismas konstatavo, kad, pagal CK 6.815 straipsnio 1 dalį, krovinius pakrauna (iškrauna) vežėjas arba siuntėjas (gavėjas) vežimo sutartyje nustatyta tvarka, laikydamiesi atitinkamų transporto šakų kodeksų ir kitų teisės aktų nustatytų taisyklių. ADR sutarties A priedo 4 dalyje įtvirtinta, kad akumuliatoriai turi būti apsaugoti nuo trumpojo elektros jungimo. Šiuo atveju kartu su ieškovių kroviniais gabenti elektros generatoriuose buvę akumuliatoriai nebuvo apsaugoti nuo trumpojo jungimo, nes būtent tokia yra gaisro kilimo priežastis. Atsakovė ir jos pasitelktas faktinis vežėjas, priimdami krovinį, neįsitikino vežamų elektros generatorių saugumu, vežė juos neapsaugoję nuo trumpojo elektros jungimo, dėl to ir kilo gaisras. Kaip matyti iš byloje pateiktos vežti paruoštų generatorių nuotraukos, generatoriai nebuvo supakuoti, ant jų buvo įspėjamieji ženklai, todėl vežėjas žinojo, kokį krovinį veža. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė buvo informuota, kad vežti perduodami sugedę elektros generatoriai, kuriems reikalingas remontas. Taigi atsakovė turėjo žinoti, kad perduodamas vežti pavojingas krovinys, kaip tai nustatyta KTK 37 straipsnyje. Pagal ADR sutarties A priedo 1 dalies 1.1.1.4 papunktį, vežėjas, be kitų pareigų, turi pareigą įsitikinti, kad vežimui pateikti kroviniai leidžiami vežti pagal ADR reikalavimus. Šiuo atveju, kaip minėta, vežami generatoriai, kuriuose buvo akumuliatoriai, nebuvo apsaugoti nuo trumpojo jungimo. Be to, byloje nustatyta, kad faktinė vežėja MB ,,Mariner logistics“ neturėjo ADR sutartyje nurodyto pažymėjimo pavojingiems kroviniams vežti, tačiau atsakovė pasitelkė šį asmenį pavojingam kroviniui vežti.

12.       Teismas nusprendė, kad atsakovė vežė pavojingą krovinį, pažeisdama tokio krovinio vežimo taisykles, nesilaikydama priešgaisrinių reikalavimų, dėl to ir kilo gaisras. 2023 m. rugsėjo 1 d. gaisro tyrimo išvadoje buvo kelta versija dėl savaiminio medžiagų užsiliepsnojimo ir ši versija buvo atmesta. Taigi kilęs gaisras negali būti laikomas atsitiktine ir nenumatoma aplinkybe, kaip teigia atsakovė. Kadangi atsakovė neįrodė, jog ieškovių kroviniai buvo prarasti (sudegė) dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jos nepriklausė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad negalėjo tokių priemonių panaudoti, ji laikytina atsakinga dėl ieškovių sudegusių krovinių.

13.       Teismas, spręsdamas dėl priteistino nuostolių atlyginimo dydžio, konstatavo, kad ieškovė UAB ,,Fasadų apšiltinimo sistemos“ dėl sudegusio krovinio realiai patyrė 15 746,61 Eur dydžio nuostolius, o ieškovė UAB ,,Doka Lietuva“ – 18 305,08 Eur dydžio nuostolius už prarastą krovinį.

14.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Gordon Logistics“ apeliacinį skundą, 2025 m. spalio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.       Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, jog tarp šalių susiklostė ekspedijavimo teisiniai santykiai (CK 6.824–6.829 straipsniai). Ieškovės susitarė su atsakove dėl krovinių pervežimo. Atsakovė, vykdydama ekspedijavimo sutartis, organizavo ieškovių krovinių pervežimą, pasitelkusi trečiuosius asmenis, t. y. faktinius vežėjus.

16.       Kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai kelia krovinio, dėl kurio įvyko gaisras vilkiko puspriekabėje, siuntėjo atsakomybės klausimą, kadangi užsidegusio generatoriaus siuntėjo su ieškovėmis nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, jog byloje sprendžiamas atsakovės, kaip ekspeditorės, o ne kitų trečiųjų asmenų atsakomybės klausimas. Krovinio ekspedijavimo sutartimi ekspeditorius prisiima atsakomybę už trečiuosius asmenis, tačiau, atlyginęs užsakovui padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis, dėl kurių prievolių pažeidimo kilo žala (CK 6.828 straipsnis). Kolegija pažymėjo, jog šioje byloje nėra sprendžiamas generatorių siuntėjos UAB „Miesto cirkas“ atsakomybės klausimas, todėl dėl atsakovės argumentų, susijusių su UAB „Miesto cirkas“ neteisėtais veiksmais (neveikimu) neinformavus atsakovės ir faktinių vežėjų apie pavojingą krovinį (generatorius), taip pat su krovinio neparuošimu saugiam transportavimui ir kt., plačiau nepasisakė.

17.       Kolegija nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl generatoriaus pripažinimo pavojingu kroviniu pagal ADR ir atsakomybės dėl tokio krovinio gabenimo, neparuošus jo saugiam transportavimui, t. y. tinkamai neįpakavus ir neatjungus elektros akumuliatorių, bei pažeidus priešgaisrinius reikalavimus. Pagal ADR I tomo A priedo 3 dalies 3.2 skyriaus 3.2.1 papunkčio A lentelės („Pavojingų krovinių sąrašas“) 2794, 2795, 2800, 3028 punktus, prie pavojingų krovinių priskiriami elektros akumuliatoriai. ADR II tomo A priedo 4 dalies 4.1 skyriaus 4.1.4.1 papunktyje nurodyta, jog pavojingi kroviniai turi būti pakuojami į tinkamą išorinę tarą; akumuliatoriai turi būti apsaugoti nuo trumpojo elektros jungimo ir tinkamai supakuoti į tvirtą išorinę tarą. Neišsiliejantys akumuliatoriai, esantys mechaninės ar elektroninės įrangos dalimi ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti, turi būti įtvirtinti laikiklyje, esančiame ant įrangos, ir apsaugoti taip, kad būtų išvengta pažeidimų ir trumpojo elektros jungimo. Taigi iš nurodytų ADR nuostatų matyti, jog akumuliatoriai neabejotinai yra laikomi pavojingais kroviniais, kuriems transportuojant taikomi specialūs pakavimo reikalavimai. Kolegijos vertinimu, tai, jog nagrinėjamu atveju akumuliatoriai buvo generatorių dalis, reikalinga užtikrinti šios įrangos veikimui, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, kadangi ši aplinkybė nepanaikina ir nemažina generatoriuose esančių akumuliatorių pavojingumo laipsnio.

18.       Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog kartu su ieškovių kroviniais toje pačioje vilkiko puspriekabėje, be kita ko, buvo gabenamas kito siuntėjo pavojingas krovinys – sugedę dyzeliniai elektros generatoriai. Iš byloje pateiktų įrodymų taip pat nustatyta, jog generatoriuose buvę elektros akumuliatoriai nebuvo atjungti; generatoriai nebuvo tinkamai supakuoti ir paruošti saugiam transportavimui kartu su kitais kroviniais. Kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad atsakovė pažeidė savo, kaip ekspeditorės, pareigas. Atsakovė, būdama profesionali ekspeditorė, priimdama vežti UAB „Miesto cirkas“ krovinį (sugedusius generatorius) kartu su kitais kroviniais, taip pat ir ieškovių, privalėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas grėsmes, galinčias kilti vežant tokį pavojingą krovinį, ir imtis visų įmanomų priemonių, kad užtikrintų tinkamą ir saugų tokio krovinio transportavimą, elgtis maksimaliai atsakingai ir rūpestingai, atsižvelgti į krovinio pavojingumą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė būtų ėmusis visų reikiamų priemonių žalai išvengti, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas.

19.       Kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, atsižvelgusi į tai, jog ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai siejo ieškoves ir atsakovę, nustačiusi, kad atsakovė pažeidė savo, kaip ekspeditorės, pareigas, organizavusi ieškovių krovinių pervežimą kartu su kito siuntėjo pavojingu kroviniu ir neįsitikinusi bei neužtikrinusi saugaus tokio krovinio kartu su kitais kroviniais transportavimo, dėl to kilo gaisras ir ieškovių kroviniai buvo sunaikinti, o su ieškovėmis sudarytos ekspedijavimo sutartys buvo neįvykdytos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė yra atsakinga ieškovėms už krovinių praradimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 9 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti, priteisti solidariai iš ieškovių atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atgręžti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų vykdymą, priteisiant atsakovei iš ieškovės UAB „Fasadų apšiltinimo sistemos“ 22 728,30 Eur, o iš ieškovės UAB „Doka Lietuva“ – 23 877,64 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismai, netinkamai aiškindami CK 6.820 straipsnio 1 dalies ir KTK 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias savarankišką vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, nepagrįstai konstatavo atsakovės atsakomybę už ieškovių krovinių praradimą dėl kilusio gaisro, nors byloje buvo nustatytos aplinkybės, objektyviai leidžiančios taikyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės institutą. Esminė ir faktiškai vienintelė žalos atsiradimo priežastis šiuo atveju buvo krovinio siuntėjo, t. y. trečiojo asmens UAB „Miesto cirkas“, veiksmai: transportuoti tinkamai neparuošto krovinio perdavimas bei vežėjų neinformavimas apie galimą tokio krovinio pavojingumą. Atsakovės ir kitų vežėjų atžvilgiu šios aplinkybės laikytinos atsitiktinėmis ir neišvengiamomis, kadangi jos kilo ne dėl vežėjo veiksmų ar neveikimo ir nebuvo jo kontroliuojamos. Nors CK 6.820 straipsnio 1 dalies ir KTK 51 straipsnio 1 dalies formuluotės lingvistiškai nėra tapačios, atsakovės nuomone, abi šios teisės normos aiškintinos kaip įtvirtinančios vadinamųjų atsitiktinių ir neišvengiamų aplinkybių institutą. Šis institutas pirmiausia yra pripažįstamas tarptautinėje transporto teisėje. 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu nurodomos aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti.

20.2.                      Atsitiktinės ir neišvengiamos aplinkybės neturėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, kaip jos suprantamos CK 6.212 straipsnio prasme. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tuo tarpu atsitiktinės ir neišvengiamos aplinkybės, kuriomis grindžiamas vežėjo atleidimas nuo atsakomybės, laikytinos savarankišku transporto teisės institutu, turinčiu kitokią teisinę reikšmę nei klasikinė force majeure (nenugalima jėga) koncepcija. Šis institutas apima neišvengiamus atsitiktinumus vykdant krovinio pervežimo sutartį, pavyzdžiui, susijusius su kelio būkle, oro sąlygomis, gaisrais, eismo įvykiais, plėšimais, kelių blokadomis, valdžios institucijų veiksmais ir pan., kai tokių aplinkybių atsiradimas nepriklauso nuo vežėjo valios. Nagrinėjamu atveju, atsakovės nuomone, situacija, kai vežant rinktinį krovinį savaime užsidegė dyzeliniai elektros generatoriai ir dėl to buvo prarastas ir ieškovių krovinys, atitinka atsitiktinių ir neišvengiamų aplinkybių sampratą CK 6.820 straipsnio 1 dalies ir KTK 51 straipsnio 1 dalies prasme.

20.3.                      Teismai, be teisinio pagrindo plačiai aiškindami ADR nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad dyzeliniai elektros generatoriai yra pavojingi kroviniai, ir tuo pagrindu faktiškai suabsoliutino atsakovės atsakomybę už ieškovių dėl gaisro prarastus krovinius. ADR susitarimo A priedo 1 dalies 1.2 skyriuje „Sąvokos ir matavimo vienetai“ pavojingi kroviniai apibrėžiami kaip medžiagos ar gaminiai, kuriuos pagal ADR vežti draudžiama arba leidžiama tik laikantis šio susitarimo nustatytų reikalavimų. ADR susitarimo B lentelėje „Abėcėlinis ADR medžiagų ir gaminių sąrašas“ yra nurodyti, inter alia (be kita ko), akumuliatoriai (JT Nr. 2794, 2795 ir 2800, 8 pavojingumo klasė) bei akumuliatoriais varoma transporto priemonė (JT Nr. 3171, 9 pavojingumo klasė), tačiau šioje lentelėje nėra nurodyta jokių generatorių, įskaitant ir dyzelinius elektros generatorius. Taigi akumuliatoriai, kaip savarankiškas krovinys, gali būti laikomi pavojingais, tačiau tie patys akumuliatoriai, įmontuoti į generatorius, neturi atskiro JT numerio ir jiems nėra priskirta pavojingumo klasė. Analogiškai pažymėtina, kad šiuose sąrašuose, pavyzdžiui, nėra ir benzinu ar dyzelinu varomų automobilių, nors akivaizdu, jog visi tokie automobiliai taip pat turi akumuliatorius. Kitaip tariant, ne kiekvienas gaminys, kuriame yra akumuliatorius, automatiškai laikytinas pavojingu ADR prasme. Ir bet kuriuo atveju generatorius negali būti prilyginamas akumuliatoriui, nes ne kiekvienas generatorius turi akumuliatorių. Taigi vien aplinkybė, kad generatoriai turėjo įmontuotus akumuliatorius, savaime nesudaro pagrindo laikyti jų pavojingais kroviniais ADR prasme. Be to, teismai dyzeliniams generatoriams pavojingo krovinio statusą suteikė iš esmės vien remdamiesi kilusio gaisro faktu, nors pagal ADR pavojingumas negali būti nustatomas retrospektyviai, jau po įvykusio incidento. Nagrinėjamu atveju generatoriai nebuvo deklaruoti kaip pavojingi kroviniai, jiems nebuvo suteiktas JT numeris, todėl ADR reikalavimai jiems negalėjo būti taikomi.

20.4.                      Net ir laikantis teismų pasirinktos pozicijos, kad dyzeliniai elektros generatoriai laikytini pavojingais kroviniais ADR prasme (su tuo atsakovė iš esmės nesutinka), taikytini teisės aktai nedviprasmiškai nustato, jog būtent pavojingų krovinių siuntėjas, nagrinėjamu atveju – trečiasis asmuo UAB „Miesto cirkas“, privalo iš anksto ir aiškiai informuoti vežėją apie perduodamo vežti pavojingo krovinio pobūdį, nurodyti jam suteiktą keturženklį Jungtinių Tautų numerį, pavojingumo klasę bei kitą privalomą informaciją, reikalingą saugiam ir teisėtam tokio krovinio vežimui, taip pat užtikrinti tinkamą šio krovinio paruošimą saugiam gabenimui. ADR, visų pirma, nustato pareigas siuntėjui – jis privalo įsitikinti, kad pavojingi kroviniai yra tinkamai klasifikuoti ir leidžiami vežti pagal ADR, taip pat atsekama forma pateikti vežėjui visą reikalingą informaciją, duomenis ir, jei būtina, transporto bei lydimuosius dokumentus (ADR 1 dalies „Bendrosios nuostatos“ 1.4 skyriaus „Vežimo dalyvių pareigos, susijusios su sauga“ 1.4.2.1.1 papunktis). Nagrinėjamu atveju atsakovei, kaip vežėjai, nebuvo nustatyta jokių pareigų, susijusių su pavojingų krovinių klasifikavimu, jų pavojingumo nustatymu ar kitais su tuo susijusiais veiksmais. Todėl teismų išvada, kad atsakovė turėjo žinoti apie perduodamo krovinio pavojingą pobūdį, yra visiškai nepagrįsta: vežėja galėjo ir privalėjo vertinti krovinio vežimo sąlygas tik gavusi iš siuntėjos atitinkamą informaciją, tačiau jos šiuo atveju nebuvo. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens UAB „Miesto cirkas“ perduoti vežti dyzeliniai elektros generatoriai turėjo būti paruošti taip, kad jų elektros instaliacijoje neįvyktų avariniai procesai ir jie neužsidegtų. Akivaizdu, kad ši pareiga nebuvo įvykdyta, o tai sukėlė realią grėsmę ne tik vežėjos transporto priemonei, bet ir kitiems su generatoriais vežtiems kroviniams. Todėl pagrindinė ieškovių patirtos žalos priežastis yra netinkamas krovinio paruošimas transportuoti, už kurį atsakingas būtent trečiasis asmuo UAB „Miesto cirkas“, o ne atsakovė.

20.5.                      Apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva atliktas ginčo santykių perkvalifikavimas laikytinas siurpriziniu ir pažeidžiančiu atsakovės teisę būti išklausytai apeliaciniame procese. Apeliacinės instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip krovinių ekspedijavimą, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo santykiai yra krovinio vežimas pagal CK 6.808 straipsnį. Atsakovė su tokiu teisiniu kvalifikavimu iš esmės sutiko ir dėl jo savo apeliaciniame skunde nepasisakė. Savo ruožtu ieškovės neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo (nei dėl ginčo esmės, nei dėl motyvų), todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo santykius, nepadarė materialiosios teisės pažeidimų. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva atliktas santykių perkvalifikavimas laikytinas išties siurpriziniu, juolab kad teismas niekaip nepaaiškino, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutartinių santykių teisinės prigimties ir kuo remiantis kilo poreikis juos kvalifikuoti iš esmės kitaip.

20.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip krovinių ekspedijavimo. Byloje nėra nė vieno įrodymo, leidžiančio konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė ekspedijavimo teisiniai santykiai. Ekspeditoriaus paslaugų pavyzdinis sąrašas pateikiamas CK 6.824 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir apima įvairius veiksmus, susijusius su krovinio transportavimo organizavimu: krovinių išsiuntimo, pakrovimo ar iškrovimo užtikrinimas, dokumentų, atliekant muitinės ir kitus formalumus, rengimas, mokesčių rinkliavų ir kitų sumų skaičiavimas ir mokėjimas, krovinių saugojimas ir sandėliavimas bei kitos paslaugos. Tokia ekspedijavimo sutarties samprata nuosekliai įtvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje, pabrėžiant, kad esminis jos skiriamasis požymis yra krovinio vežimo organizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015; 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-421/2017; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-684/2019 ir kt.). Atsakovės ir ieškovių susitarimai visiškai atitinka CK 6.808 straipsnyje pateiktą krovinio vežimo sutarties apibrėžimą. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo sutartis pagal KTK 27 straipsnį ir CK 6.808 straipsnio 1 dalį nėra asmeninio pobūdžio, todėl vežėjas turi teisę vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus pasitelkdamas kitus asmenis. Tokia praktika yra įprasta transporto veikloje ir savaime nereiškia krovinių vežimo organizavimo CK 6.824 straipsnio prasme. Atsakovė šiuo atveju laikytina vadinamuoju susitariančiuoju (arba „popieriniu“) vežėju, kuris, sudaręs krovinio vežimo sutartį, jai vykdyti pasitelkė faktinį vežėją (subvežėją). Tokiais atvejais atsakovės atsakomybė kyla del credere pagrindu, t. y. kaip atsakomybė už savo prievolėms vykdyti pasitelktus trečiuosius asmenis, tą tiesiogiai reglamentuoja KTK 48 straipsnis. Ši teisinė konstrukcija patvirtina, kad subvežėjų pasitelkimas yra krovinio vežimo, o ne krovinių ekspedijavimo santykių elementas.

21.       Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Teismai pagrįstai taikė CK 6.820 straipsnio 1 dalyje ir KTK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakovės kaltumo prezumpcijos nuostatas. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog atsakovė nepaneigė savo kaltumo prezumpcijos pagal esamas faktines bylos aplinkybes, kurios priežastiniu ryšiu buvo susijusios su visais atsakovės ir (ar) faktinių vežėjų veiksmais ir atsiradusia žala ieškovei. Ieškovės krovinys buvo perkrautas iš vienos transporto priemonės į kitą, todėl ieškovei žala yra padaryta atsakovės, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad dviejų sugedusių dyzelinių generatorių vežimo metu ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad negalėjo tokių priemonių panaudoti (CK 6.820 straipsnio 1 dalis ir KTK 51 straipsnio 1 dalis). KTK 31 straipsnio 3 dalis nustato vežėjo teisę atsisakyti vežti krovinį. Atsakovė neturėjo dviejų sugedusių dyzelinių elektros generatorių vežimo dokumentų, jų nereikalavo iš krovinio vežimo užsakovo, priėmė krovinį vežti savo rizika. Atsakovė pati jį pakrovė ir taip prisiėmė visą riziką už šio krovinio pervežimą nuo krovinio pakrovimo iki iškrovimo. Byloje yra nustatyta daug aplinkybių, parodančių, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Atsakovei (vežėjai) nuo užsakymo pradžios buvo žinomas vieno iš krovinių tipas (du sugedę dyzeliniai elektros generatoriai), kuriems turėtų būti taikomas KTK 37 straipsnis, nukreipiantis į Lietuvos Respublikos pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų keliais įstatymo (toliau – ir PKVAGVVKĮ) 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktus, kurie aiškiai reglamentuoja vežėjo kaip profesionalo (CK 6.256 straipsnio 3 dalis) pareigas: įsitikinti, kad pateiktus pavojinguosius krovinius leidžiama vežti (1 punktas), įsitikinti, kad yra pateikti būtini pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, transporto ir lydimieji dokumentai (2 punktas), taip pat jeigu prieš vežimą ar vežant nustatoma neatitiktis, kelianti pavojų saugai, nevežti krovinio, kol neatitiktis bus pašalinta (7 punktas).

21.2.                      Nacionaliniai teisės aktai atsakovei, organizuojančiai rinktinio krovinio vežimą, priskiria atitinkamas pareigas, net ir veždama nepavojingus krovinius atsakovė privalėjo laikytis šių minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, o žinodama, kad veža potencialai pavojų keliančius įrenginius (du sugedusius dyzelinius elektros generatorius), privalėjo laikytis teisės normose nustatytų pareigų, taip pat imtis visų atsargumo priemonių jiems vežti. Atsakovė, žinodama, kad veža potencialiai pavojingus įrenginius, turėjo galimybę atsisakyti juos vežti arba imtis atitinkamų atsargumo priemonių, pavyzdžiui, pareikalauti iš siuntėjo papildomos informacijos apie krovinį, atjungti akumuliatorius nuo generatorių instaliacijos ir panašiai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad jeigu vežėjas matė, jog kuri nors iš minėtų operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti krovinio ir (ar) nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, tokiais atvejais vežėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004). Ieškovės manymu, visiškai nesvarbu, ar du sugedę dyzeliniai elektros generatoriai yra pavojingas krovinys pagal ADR, atsakovei buvo perduoti vežti du potencialai pavojų keliantys įrenginiai, kurie kėlė grėsmę kitų 13 krovinių saugumui, ir apie tai atsakovė žinojo, todėl ji nepagrįstai teigia, kad trečiasis asmuo neinformavo vežėjos apie generatorių pavojingumą. 

21.3.                      Teismai pagrįstai pripažino dyzelinius elektros generatorius pavojingais kroviniais ir tokiu būdu teisingai pritaikė jiems ADR režimą. Pagal ADR A lentelę „Pavojingų krovinių sąrašas 2021“ (eilės Nr. 2794, 2795, 2800 ir kt.), elektros akumuliatoriai yra priskiriami prie pavojingų krovinių, kuriems taikomas atitinkamas krovinio vežimo režimas, nustatytas ADR A ir B prieduose. Byloje nustatyta, kad elektros akumuliatoriai buvo sugedusių dyzelinių elektros generatorių dalis. Pagal ADR susitarimo B lentelę „Abėcėlinis. ADR medžiagų ir gaminių sąrašas“, Jungtinių Tautų numeriu 2800 žymimi akumuliatoriai (sandarūs, elektriniai) priskiriami pavojingų krovinių 8 klasei. Kai akumuliatoriai yra įrangos dalis, jiems taip pat yra nustatytas atitinkamas transportavimo režimas, kuris nustatytas ADR (taikoma nuo 2021 m. sausio 1 d.) A ir B prieduose. Čia nurodyta, kad sandariems elektriniams akumuliatoriams taikomos Specialiosios pakavimo nuostatos PP16, JT Nr. 2800, t. y. akumuliatoriai turi būti apsaugoti nuo trumpojo elektros jungimo ir tinkamai supakuoti į tvirtą išorinę tarą. Neišsiliejantys akumuliatoriai, kurie yra mechaninės ar elektroninės įrangos dalis ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti, turi būti įtvirtinti laikiklyje, esančiame ant įrangos, ir apsaugoti taip, kad būtų išvengta pažeidimų ir trumpojo elektros jungimo. Šis ADR reglamentavimas paneigia atsakovės samprotavimus, kad akumuliatoriai, esantys įrangos dalimi, nėra klasifikuoti kaip pavojingi kroviniai, kaip, pvz., benzinu ar dyzelinu varomi automobiliai, kurie visi turi akumuliatorius ir vežėjui nustatomos pareigos imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta pažeidimų ir trumpojo elektros jungimo. Taigi, pagal ADR reglamentavimą, akumuliatoriai, kurie yra mechaninės ar elektroninės įrangos dalis, yra pavojingas krovinys, todėl turi būti vežami laikantis atitinkamų transporto šakų kodeksų ir kitų teisės aktų nustatytų taisyklių. Pagal bylos duomenis, buvo vežami du dyzeliniai elektros generatoriai, t. y. turintys vidaus degimo variklius, kurie varomi dyzelinu. Pagal A lentelę „Pavojingų krovinių sąrašas 2021“ (eilės Nr. 1202), dyzelinas, kurio galimai buvo generatoriuose, taip pat yra priskiriamas prie pavojingų krovinių. Taigi, atsakovė net pagal du kriterijus vežė pavojingus krovinius, kuriems taikomas teisės aktais nustatytas pavojingo krovinio vežimo režimas.

21.4.                      Ieškovė kategoriškai nesutinka su atsakovės klaidingu aiškinimu, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas ginčo santykių perkvalifikavimas laikytinas siurpriziniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia); tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018).

21.5.                      Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė teisingą teisinį pagrindą, pagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius krovinių ekspedijavimo santykius, išsiaiškinęs šalių susitarimo dalyką ir tikrąją šalių valią, nenukrypdamas nuo CK nuostatų ir kasacinio teismo praktikos. Nėra svarbu, ar atsakovė buvo vežėja ar ekspeditorė, jos esminė pareiga buvo nuvežti ieškovės krovinį į užsakytą vietą, o jį praradus atsakovei kyla sutartinė atsakomybė tiek kaip vežėjai, tiek kaip ekspeditorei. Atsakovė nebuvo krovinių vežėja, kaip tai apibrėžiama nacionalinės teisės aktuose. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad atsakovė neturėjo privalomos licencijos vežti krovinius, kaip to reikalauja KTK 8 straipsnis. Pagal byloje esamą medžiagą, dviejų sugedusių generatorių siuntėja UAB „Miesto cirkas“ pavedė šio krovinio vežimą organizuoti atsakovei, o ši privalėjo užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą (CK 6.824 straipsnis). Taigi, atsakovė sugedusių dviejų elektros generatorių vežimo atveju buvo ekspeditorė, todėl turėjo krovinio siuntėjo pareigas (KTK 41 straipsnio 2 dalis), t. y. organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareigą savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą (CK 6.824 straipsnis). Pažymėtina, kad trečiasis asmuo „ERGO Lietuva“ buvo apdraudęs atsakovės kaip ekspeditorės civilinę atsakomybę, o tai irgi parodo, kad atsakovė pervežimo santykiuose dalyvavo kaip ekspeditorė ir save laikė ekspeditore, nes buvo apsidraudusi savo, kaip ekspeditorės, civilinę atsakomybę. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovei kyla civilinė atsakomybė krovinių pervežimo užsakovams pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas (CK 6.826 straipsnis).

22.       Ieškovė UAB „Fasadų apšiltinimo sistemos“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      Apeliacinės instancijos teismas ginčo santykį teisingai kvalifikavo kaip krovinio ekspedijavimą ir pagrįstai taikė atsakovei sutartinę krovinio ekspeditoriaus atsakomybę už prarastą krovinį bei neįvykdytą krovinio vežimo sutartį (CK 6.826 straipsnio 2 dalis). Atsakovė neturėjo teisės verstis faktiniu ginčo krovinių vežimu ir būti išimtinai tik tiesiogine vežėja, be to, ji pati tiesiogiai ir nevežė krovinių, šioms paslaugoms pasitelkė trečiuosius asmenis, todėl atsakovei kyla krovinio vežimo organizatoriaus, t. y. ekspeditoriaus, sutartinė atsakomybė, kaip ji apibrėžiama CK 6.824–6.828 straipsniuose. Remiantis CK 6.824 straipsniu, krovinio ekspedicijos paslaugos apibrėžiamos kaip krovinio vežimo bei su šiuo vežimu susijusių paslaugų organizavimas. Būtent šias paslaugas faktiškai ir atliko atsakovė – priėmė iš ieškovės krovinio vežimo užsakymą, vežimui pasitelkė krovinio vežėjus ir perdavė jiems vežti krovinį, t. y. atsakovė organizavo ieškovės krovinio vežimą, pati tiesiogiai vežimo paslaugų neatliko. Atsakovė oficialiai ir sutartiniuose santykiuose save pati įvardina, viešina ir laiko krovinių ekspeditore.

22.2.                      Priešingai nei kasaciniame skunde nurodo atsakovė, ekspedicijos santykių kvalifikavimas nebuvo atsakovei siurpriziniu teismo sprendimu, kadangi ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme aktyviai įrodinėjo atsakovės kaip ekspeditorės atsakomybės pagrindus. Ekspeditorės ar vežėjos atsakomybės ginčas buvo vienas esminių ginčų tarp šalių abiejų instancijų teismuose. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir nurodyti atsakovės atsakomybės teisinį pagrindą – ekspedijavimo ar vežimo sutartinę atsakomybę. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva ir pareiga ir kad teismo nesaisto ginčo šalių nurodomas teisinis pagrindas. Ginčo ribas nulėmė ieškinio pagrindas ir dalykas, ieškinys buvo grindžiamas vežimo ir ekspedijavimo santykiais; apeliacijos atsikirtimo objektu taip pat buvo ekspeditoriaus atsakomybė, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės atsakomybę, privalėjo kvalifikuoti atsakomybės atsiradimo teisinį pagrindą, o atsakovės paaiškinimai (net jei tokius ji ir būtų papildomai pateikusi apeliaciniame procese) nesaistytų teismo dėl šio santykio teisinio kvalifikavimo.

22.3.                      Bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai už ieškovės krovinio praradimą atsakinga laikė atsakovę, o ne gaisrą sukėlusio kito krovinio siuntėją, kadangi ieškovės krovinys prarastas (sudegė) vežimo metu, atsakovei vykdant su ieškove sudarytą krovinio vežimo sutartį. Nei krovinio ekspeditorė, nei krovinio vežėja neįvykdė krovinio vežimo sutarčių. Atsakovė neįvykdė sutartinės prievolės ieškovei, nes neišsaugojo vežti perduoto ieškovės krovinio. Už sutarties neįvykdymą ieškovei tiesiogiai atsako pati atsakovė, nes būtent ji pažeidė sutartinę prievolę. Jokie sutartiniai vežimo santykiai ieškovės nesiejo su kita šalimi, o siejo tik su atsakove; ir priešingai – ieškovė nebuvo atsakovės ir kitų krovinių siuntėjų ar atsakovės ir kitų vežėjų sutartinių santykių dalyvė. Todėl reikalavimą dėl prarasto krovinio ieškovė atsakovei pareiškė pagrįstai, tinkamai ir teisėtai – kaip sutartinės prievolės ieškovei neįvykdžiusiam asmeniui.

22.4.                      Ekspeditoriaus civilinė atsakomybė yra ypatinga tuo, kad krovinio ekspedijavimo sutartimi ekspeditorius prisiima del credere pobūdžio atsakomybę už trečiuosius asmenis, t. y. ekspeditorius atsako užsakovui už trečiuosius asmenis, kuriems visiškai ar iš dalies perduodamas krovinio ekspedijavimo sutarties vykdymas (pvz., krovinio sandėliavimas, vežimas), taip pat ekspeditorius atsako ir už trečiuosius asmenis, kuriems prievolę ekspeditorius vykdė kartu su prievole užsakovui (pvz., jungtinis kelių užsakovų krovinių vežimas); atlyginusi užsakovui padarytą žalą, atsakovė įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į šiuos trečiuosius asmenis, dėl kurių prievolių pažeidimo kilo žala (CK 6.828 straipsnis, 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.257, 6.828 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2005; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006 ir kt.). CK krovinių vežimo taisyklės, pagal kurias šiuo atveju nustatoma ir ekspeditoriaus atsakomybė (CK 6.826 straipsnio 2 dalies pagrindais), nustato, kad krovinio vežėjas laikomas atsakingu už krovinį nuo pat jo priėmimo iki išdavimo; laikotarpiu nuo krovinio paėmimo iš siuntėjo iki krovinio pristatymo gavėjui krovinio žuvimo rizika tenka būtent vežėjui (ekspeditoriui). Atsakovė krovinį iš ieškovės priėmė ir jo į nurodytą paskirties vietą nepristatė, t. y. atsakovė prarado krovinį vežimo metu, todėl būtent atsakovė yra atsakinga ieškovei už šios krovinio praradimą.

22.5.                      Ekspeditorius (vežėjas) papildomai gali būti pripažintas atsakingu už užsakovo patirtus nuostolius dėl krovinio praradimo ar sugadinimo ne tik tais atvejais, jeigu nustatoma, kad savo prievoles netinkamai įvykdė ekspeditoriaus (vežėjo) pasitelkti tretieji asmenys, bet ir tuomet, jeigu ekspeditorius (vežėjas) netinkamai vykdė savo asmenines prievoles (pvz., ekspeditorius klaidingai suformulavo instrukcijas pasitelktiems tretiesiems asmenims, ekspeditorius (vežėjas) neišsiaiškino visos informacijos apie krovinį, nebuvo pakankamai rūpestingas atlikdamas muitinės ir kitus formalumus, neapdraudė krovinio ir pan., CK 6.826 straipsnio 1 dalis, 6.827 straipsnis). Atsakovė neįsitikino vežamų elektros generatorių saugumu, nors žinojo, kad vežami remontuoti sugedę elektros generatoriai.

22.6.                      Teismai tinkamai ir visapusiškai aiškino, atskleidė ir taikė CK 6.820 straipsnyje ir KTK 51 straipsnyje įtvirtintas vežėjo atsakomybės sąlygas. Byloje nebuvo nustatyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai ir atsakovė jų neįrodė. Įstatymai įtvirtina vežėjo atsakomybės prezumpciją, ir būtent vežėjui tenka šią atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo našta (CK 6.820 straipsnio 1 dalis, KTK 51 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Atsakovė neįrodė atleidimo nuo atsakomybės pagrindų buvimo, tokios atleidimo nuo atsakomybės aplinkybės byloje nėra nustatytos. Atsakovė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga ir atsargi, organizuodama gaisro atžvilgiu nesaugaus krovinio vežimą, juolab – nuspręsdama tokį krovinį vežti kartu su kitais kroviniais ir neįsitikinusi krovinių vežimo saugumu bei vežėjo teise tokį krovinį vežti neturint ADR pažymėjimo. Teismai atsakovę, esančią profesionalia ekspeditore ir patyrusia logistikos verslininke, pagrįstai pripažino neįvykdžiusia pareigos iš anksto numatyti ir įvertinti visas grėsmes, galinčias kilti vežant tokį gaisro atžvilgiu nesaugų krovinį (sugedusį elektros generatorių su neatjungtais elektros akumuliatoriais), neįvykdžiusia pareigos imtis visų įmanomų priemonių tinkamam ir saugiam krovinio transportavimui užtikrinti, elgtis maksimaliai atsakingai ir rūpestingai, atsižvelgti į krovinio pavojingumą. Teismai pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų ėmusis visų reikiamų priemonių žalai išvengti. Gaisro buvo galima išvengti, nes jis kilo dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimo. Priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymas yra norminiais teisės aktais įtvirtinta pareiga, todėl vežėjas, veždamas elektros įrenginį (elektros generatorių), privalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti, kad saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti gaisrą.

22.7.                      Atsakovė kasaciniame skunde kelia vežėjo atleidimo nuo atsakomybės ir nenugalimos jėgos santykio problematiką, tačiau nenugalimos jėgos aplinkybės nebuvo skundžiamo bylą nagrinėjusių teismų sprendimo (nutarties) nagrinėjimo dalyku, teismai šiomis aplinkybėmis nemotyvavo savo sprendimų ir negrindė atsakovės atsakomybės, todėl tai negali būti šios kasacijos objektas.

22.8.                      Remiantis ADR, elektros akumuliatoriai yra priskiriami pavojingiems gaminiams ir, priešingai nei įrodinėja atsakovė, yra ADR tiesiogiai klasifikuoti (žr. ADR A priedo 3 dalies 3.2 skyriaus 3.2.1 punkte esančią A lentelę „Pavojingų krovinių sąrašas“, JT Nr. 2794, 2795, 2800, 3028). Atsakovė nepagrįstai ir selektyviai akcentuoja ADR taikymą ličio akumuliatoriams. Pažymėtina, kad ADR prie pavojingų gaminių priskiria ne tik ličio, bet ir elektros akumuliatorius (žr. ADR A priedo 2 dalies 2.2.8.3 punkte pateikto Bendrų pozicijos sąrašo C11 gaminių kategorijas, A lentelės JT Nr. 2794, 2795, 2800, 3028 pažymėtų krovinių aprašymus). Be to, atsakovė nepagrįstai klaidina teismą, pavojingo krovinio statusą nagrinėdama ir siedama jį su dyzeliniu generatoriumi. Tačiau pavojingas krovinys yra ne pats generatorius, o generatoriaus dalimi esantis elektros akumuliatorius. Kaip matyti iš ADR A priedo 4 dalies nuostatų, akumuliatoriai, esantys mechaninės ar elektroninės įrangos dalimi ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti, taip pat laikytini pavojingais įrenginiais. Ginčo elektros generatorių, sukėlusių gaisrą, dalimi būtent ir buvo elektros akumuliatoriai, kurie pagal ADR laikytini pavojingais įrenginiais net ir tuo atveju, jei jie yra kito gaminio dalis. Atsakovės teiginiai prieštarauja šioms ADR taisyklėms ir yra jomis nepagrįsti. Kaip apeliacinis teismas papildomai ir teisingai konstatavo, aplinkybė, jog akumuliatorius yra generatoriaus dalis, reikalinga šios įrangos veikimui užtikrinti, nemažina generatoriuose esančių akumuliatorių pavojingumo laipsnio.

22.9.                      Aplinkybė, kad krovinio siuntėjas nepažymėjo siunčiamų elektros generatorių pavojingo krovinio ženklinimu (JT Nr. pagal ADR klasifikaciją), nepanaikina krovinio vežėjo atsakomybės už neatsakingą, nerūpestingą ir neapdairų neveikimą neįvertinant perduoto vežti krovinio statuso, elektros pavojų žyminčių įspėjamųjų ženklų ant krovinio, nepareikalaujant iš krovinio siuntėjo trūkstamų duomenų apie krovinį, neįsitikinant, kad akumuliatoriai yra atjungti nuo generatorių, juolab žinant, kad vežami gedimų turintys elektros generatoriai. Krovinio pavojingumą nulemia krovinio savybės, o ne jo pažymėjimas pagal ADR JT klasifikaciją. Net jei ir nebūtų taikomas ADR, tai nekeistų ir nedarytų jokio poveikio ginčo santykio kvalifikavimui, kadangi analogiška pareiga dėl apsaugos nuo trumpojo elektros jungimo įtvirtinta ir dėl bet kokio pavojingo krovinio statuso ADR prasme neturinčio elektros įrenginio. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintų Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 134 bei 135 punktuose įtvirtinta, jog elektros įrenginiai turi būti saugūs gaisro atžvilgiu bei apsaugoti nuo trumpojo laidų jungimo ir kitų avarinių režimų, galinčių sukelti gaisrą. Net jei atsakovė ir nebūtų laikoma pažeidusia ADR reikalavimų, ji pažeidė Bendrąsias gaisrinės saugos taisykles, kadangi vežtuose elektros generatoriuose kilęs trumpasis elektros jungimas sukėlė gaisrą ir dėl to buvo prarasti kroviniai.

23.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

24.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovių kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

25.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu.

26.       Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas tokiomis bendromis argumentų grupėmis dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo: 1) teismai, netinkamai aiškindami CK 6.820 straipsnio 1 dalies ir KTK 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias savarankišką vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, nepagrįstai konstatavo atsakovės atsakomybę už ieškovių krovinių praradimą dėl kilusio gaisro; 2) teismai, be teisinio pagrindo plačiai aiškindami ADR nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad dyzeliniai elektros generatoriai yra pavojingi kroviniai, ir tuo pagrindu faktiškai suabsoliutino atsakovės atsakomybę už ieškovių dėl gaisro prarastus krovinius; 3) apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip krovinių ekspedijavimo ir priėmė siurprizinį sprendimą.

27.       Nurodyti kasacinio skundo argumentai (iškelti teisės klausimai) nulemia jų nagrinėjimo eilę, t. y. pirmiau teisėjų kolegija vertina, ar byloje buvo priimtas siurprizinis sprendimas ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tik įvertinus, ar byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą, pasisakytina dėl kitų kasacinio skundo argumentų, siejamų su netinkamu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškinimu.

Dėl siurprizinio sprendimo 

28.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas ginčo santykių perkvalifikavimas laikytinas siurpriziniu ir pažeidžiančiu atsakovės teisę būti išklausytai apeliaciniame procese.

29.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, dėl teisės į teisingą teismą nacionaliniams teismams draudžiama priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti ne tik galimybę pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet ir teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.), todėl Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu.

30.       Sprendžiant, ar teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas siurpriziniu, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar byloje dalyvaujantis asmuo buvo tinkamai informuotas apie argumentus ir įrodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, ir turėjo galimybę į šiuos argumentus ir (ar) įrodymus atsikirsti, pateikdamas dėl jų savo poziciją. Teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais (taip pat ir surinktais teismo iniciatyva), apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-823/2021, 37 punktas; 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas), taip pat jei byloje dalyvaujantys asmenys pagal konkrečios bylos procesines aplinkybes negalėjo pagrįstai tikėtis, kad bylą nagrinėjęs teismas imsis spręsti tam tikrą klausimą ir dėl to jų galimybė teikti teismui savo paaiškinimus šiuo klausimu buvo suvaržyta (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020 34 punktą).

31.       Vien tai, kad teismo procesinis sprendimas priimtas byloje dalyvaujančiam asmeniui nepareiškus savo pozicijos tam tikru bylos klausimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog proceso teisės normos buvo pažeistos, o teismo priimtas procesinis sprendimas yra siurprizinis. Siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, 17 punktas).

32.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui teiktų šalių argumentų, nagrinėjamoje byloje tarp šalių, be kita ko, ginčas kilo dėl teisinių santykių kvalifikavimo t. y. ieškovė UAB „Fasadų apšiltinimo sistemos“ byloje atsakovės civilinę atsakomybę kildino iš krovinių ekspedijavimo santykių, o atsakovė, be kita ko, įrodinėjo, kad šalis siejo krovinių vežimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip krovinių vežimo teisinius santykius. Atsakovė, teikdama apeliacinį skundą, neginčijo pirmosios instancijos teismo padarytos teisinės santykių kvalifikacijos. Tačiau ieškovės atsiliepimuose į apeliacinį skundą teikė argumentus, jog atsakovė pervežimo santykiuose dalyvavo kaip ekspeditorė.

33.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 66 punktą). Teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti ginčo šalių santykius nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024 95 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 39 punktą). Kasacinio teismo konstatuota, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai dėstomi argumentai dėl teisinių santykių kvalifikavimo įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką, todėl turi būti tiriami ir vertinami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-381/2025 61 punktą).

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, joje nurodomus siurprizinio teismo sprendimo kriterijus ir požymius, taip pat į tai, kad šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo klausimas buvo keliamas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek su tuo susiję argumentai šalių buvo išdėstyti ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas perkvalifikuoti pirmosios instancijos teismo pripažintus šalis siejančius vežimo teisinius santykius į ekspedijavimo nelaikytinas siurpriziniu.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių teisinio kvalifikavimo

36.       Atsakovė, argumentuodama apeliacinės instancijos teismo nutarties nepagrįstumą, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK nuostatas ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius kaip krovinių ekspedijavimą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepaaiškino, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutartinių santykių teisinės prigimties ir kuo remiantis kilo poreikis juos kvalifikuoti iš esmės kitaip.

37.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38.       Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susiklostė krovinio vežimo teisiniai santykiai, o apeliacinės instancijos teismas – kad tai buvo krovinio ekspedijavimo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, toliau pasisakys dėl šioms sutartims būdingų bruožų, jų atskirties ir nagrinėjamu atveju šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo.

39.       CK 6.807 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vežimo sąlygas nustato šis kodeksas, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. KTK 27 straipsnyje nurodyta, kad krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą užmokestį.

40.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad esminė krovinio vežimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. siuntėjo perduoto krovinio nugabenimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti, kokį konkrečiai krovinį šalis įsipareigoja nugabenti į paskirties punktą. Šių sutarčių specifika lemia, kad krovinio perdavimas vežėjui nugabenti į paskirties punktą neabejotinai patvirtina šalių valią dėl krovinio vežimo sutarties sudarymo. Atlygintinumas yra vienas vežimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos vežimo sutartį, išreikštų valią – susitartų ir dėl paties siuntėjo (gavėjo) įsipareigojimo atlyginti už suteiktą paslaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2022, 25 punktas).

41.       Iš aptarto teisino reguliavimo ir kasacinio teismo praktikos matyti, kad krovinio vežimo sutartimi siuntėjas ir vežėjas iš esmės sulygsta dėl krovinio pervežimo t. y. jo nugabenimo į paskirties vietą. Todėl tais atvejais, kai iš sutarties turinio matyti, jog šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju, nepaisant to, krovinį faktiškai vežė pati ar pervežti pasitelkė trečiąjį asmenį.

42.       Pagal CK 6.824 straipsnio 3 dalį, krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje nustatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti nustatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos (5 dalis). Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti nustatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas (6 dalis).

43.       Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad, kitaip nei krovinio vežimo sutarties atveju, ekspedijavimo sutartimi ekspeditorius neįsipareigoja kaip vežėjas pervežti krovinio į paskirties vietą, o įsipareigoja organizuoti tokio krovinio pervežimą, t. y. jo įsipareigojimų apimtis yra platesnė.

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo motyvų turinį, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad iš skundžiamos nutarties motyvų nėra aišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip krovinio ekspedijavimo. Byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 17 d. atsakovė susitarė su ieškove UAB ,,Fasadų apšiltinimo sistemos“ dėl krovinio pervežimo iš Lentvario į Šiaulius, o su ieškove UAB ,,Doka Lietuva“ – dėl krovinio pervežimo iš Vilniaus rajono į Akmenę. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, būdingų ekspedijavimo sutarčiai CK 6.824 straipsnio prasme.

45.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nustatyta, jog ieškovės su atsakove sulygo būtent dėl krovinių pervežimo, nusprendžia, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip krovinio vežimo teisiniai santykiai. Kaip jau minėta, aplinkybė, kad atsakovė pasitelkė kitą asmenį kroviniams pervežti, nesant teismų nustatytų kitokių su krovinio pervežimo organizavimu susijusių atsakovės įsipareigojimų, nesudaro pagrindo šalis siejančius santykius kvalifikuoti kitaip. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių teisinius santykius perkvalifikavo kaip krovinių ekspedijavimo ir šios išvados tinkamai nemotyvavo. Tačiau spręstina, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog toks netinkamas teisės taikymas galėjo nulemti apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Dėl to šiame punkte konstatuotas netinkamas teisės taikymas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindas naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl teisės normų, nustatančių pagrindą krovinį kvalifikuoti kaip pavojingą

46.       Byloje nustatyta, kad, transportuojant ieškovių krovinius, kelyje Panevėžys–Šiauliai kilo gaisras faktinės vežėjos MB ,,Mariner logistics“ vilkiko priekaboje, jo metu visiškai sudegė visi vežti kroviniai, taip pat ir ieškovių atsakovei perduoti vežti kroviniai. Labiausiai tikėtina kilusio gaisro priežastis – vieno iš priekaboje transportuotų dyzelinių elektros generatorių užsidegimas dėl avarinio darbo režimo generatoriaus elektros instaliacijoje. Tarp šalių kilo ginčas dėl generatoriaus (ne)pripažinimo pavojingu kroviniu ir atsakomybės dėl tokio krovinio gabenimo, neparuošus jo saugiam transportavimui.

47.       KTK 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pavojingų krovinių vežimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai.

48.       Pavojingųjų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų keliais įstatymas nustato pavojingųjų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų keliais ir su tuo susijusios veiklos teisinius ir organizacinius pagrindus Lietuvos Respublikoje, siekiant užtikrinti pavojingųjų krovinių vežimo ir su tuo susijusios veiklos saugą. Šis įstatymas taikomas, kai pavojingieji kroviniai Lietuvos Respublikoje vežami automobilių ir geležinkelių keliais ar vykdoma su tuo susijusi veikla (1 straipsnio 1 dalis).

49.       PKVAGVVKĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateikta pavojingųjų krovinių apibrėžtis, pagal kurią pavojingieji kroviniai – tai klasifikuotos draudžiamos vežti ar leidžiamos vežti tik pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, nustatytas sąlygas medžiagos ar gaminiai, taip pat medžiagos ar gaminiai, klasifikuotini pagal šias sutartis. Taigi, ar krovinys kvalifikuotinas kaip pavojingas, sprendžiama pagal tarptautinių sutarčių nuostatas. Ieškovių krovinių vežimas buvo vykdomas automobilių keliais (žr. šios nutarties 46 punktą), todėl sprendžiant, ar krovinys pavojingas, turi būti vadovaujamasi ADR nuostatomis (PKVAGVVKĮ 2 straipsnio 1, 5 dalys). 

50.       Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi ADR nuostatomis, konstatavo, kad dyzeliniai elektros generatoriai pripažintini pavojingu kroviniu.

51.       Atsakovė, nesutikdama su šia bylą nagrinėjusių teismų išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, be teisinio pagrindo plačiai aiškindami ADR nuostatas, nepagrįstai pripažino dyzelinius elektros generatorius pavojingais kroviniais ir tokiu būdu klaidingai pritaikė jiems ADR režimą bei suabsoliutino atsakovės atsakomybę. Teismai dyzeliniam generatoriui suteikė pavojingo krovinio statusą, nors ADR generatoriai nėra įvardijami kaip pavojingi kroviniai. Aplinkybė, kad generatoriai turėjo įmontuotus akumuliatorius, savaime taip pat nesudaro pagrindo laikyti juos pavojingais kroviniais ADR prasme.

52.       Pagal ADR 1.2.1 punktą, pavojingi kroviniai – tai medžiagos ir gaminiai, kuriuos pagal ADR vežti draudžiama arba leidžiama tik ADR nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jei ADR draudžia arba leidžia vežti krovinius tik nustatytomis sąlygomis, toks krovinys kvalifikuotinas kaip pavojingas. 

53.       Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dyzeliniai elektros generatoriai pripažintini pavojingu kroviniu, rėmėsi ADR II tomo A priedo 4 dalies 4.1 skyriaus 4.1.4.1 papunktyje įtvirtintomis nuostatomis, kad akumuliatoriai turi būti apsaugoti nuo trumpojo elektros jungimo ir tinkamai supakuoti į tvirtą išorinę tarą. Neišsiliejantys akumuliatoriai, esantys mechaninės ar elektroninės įrangos dalimi ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti, turi būti įtvirtinti laikiklyje, esančiame ant įrangos, ir apsaugoti taip, kad būtų išvengta pažeidimų ir trumpojo elektros jungimo. Taigi, specialiose pakavimo nuostatose įtvirtinta, kaip turi būti paruošiami transportuoti akumuliatoriai (konkrečiai neišsiliejantys), kurie yra mechaninės ar elektroninės įrangos dalis ar reikalingi šios įrangos veikimui užtikrinti. Taigi, mechaninė ar elektroninė įranga, kurios dalis yra neišsiliejantys akumuliatoriai, taip pat laikytina pavojingu kroviniu ir turi būti transportuojama specialiai paruoštu būdu.

54.       Atsakovė kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė, be kita ko, neišsiliejantiems akumuliatoriams skirtas ADR nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ADR įtvirtina specialią pakavimo (transportavimo) neišsiliejantiems akumuliatoriams, esantiems mechaninės ar elektroninės įrangos dalimi ar reikalingiems šios įrangos veikimui užtikrinti, tvarką, nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai dyzelinius elektros generatorius, kuriuose buvo akumuliatoriai, pagrįstai kvalifikavo kaip pavojingą krovinį.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių vežėjo civilinę atsakomybę už krovinio praradimą

55.       CK 6.817 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už vežimo sutarties pažeidimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

56.       Pagal CK 6.256 straipsnį, kiekvienas asmuo savo sutartines prievoles privalo vykdyti tinkamai ir laiku (1 dalis); asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius (2 dalis). Taigi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius tiek įstatymuose, tiek ir sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atsakingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

57.       Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovų neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

58.       Vežėjo atsakomybę už krovinio ar bagažo neišsaugojimą reglamentuoja CK 6.820 straipsnis ir KTK 45 straipsnis. CK 6.820 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vežėjas atsako už krovinio ar bagažo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio ar bagažo priėmimo iki jų išdavimo gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, jeigu neįrodo, kad krovinys ar bagažas buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso. KTK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį ar bagažą, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio ar bagažo praradimo, trūkumo ar sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės.

59.       Taigi, pagal CK 6.820 straipsnio 1 dalį ir KTK 45 straipsnio 1 dalį, vežėjas atsako už krovinio ar bagažo praradimą visais atvejais, kai: 1) vežėjas krovinį yra priėmęs ir kol jo neišdavęs gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui ir 2) vežėjas neįrodė, kad krovinys ar bagažas buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso arba žala atsirado ne dėl jo kaltės. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka vežėjui (CPK 178 straipsnis). Vežėjui įrodžius, kad krovinys ar bagažas prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso, arba kad žala atsirado ne dėl jo kaltės, jam civilinė atsakomybė nekyla. Tačiau šias aplinkybes, sudarančias pagrindą atleisti vežėją nuo atsakomybės, turi įrodyti vežėjas.

60.       Bylą nagrinėję teismai taikė atsakovei civilinę atsakomybę, konstatuodami įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimą, nes atsakovė vežė pavojingą krovinį, pažeisdama tokio krovinio vežimo taisykles.

61.       Byloje nustatyta, kad nebuvo atjungti generatoriuose buvę elektros akumuliatoriai; generatoriai nebuvo tinkamai supakuoti ir paruošti saugiam transportavimui kartu su kitais kroviniais. Atitinkamai byloje konstatuota, kad atsakovė, priimdama vežti UAB „Miesto cirkas“ krovinį (sugedusius generatorius) kartu su kitais kroviniais, taip pat ir ieškovių, privalėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas grėsmes, galinčias kilti vežant tokį pavojingą krovinį, ir imtis visų įmanomų priemonių, kad užtikrintų tinkamą ir saugų tokio krovinio transportavimą, elgtis maksimaliai atsakingai ir rūpestingai, atsižvelgti į krovinio pavojingumą.

62.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai atsakovei, kaip krovinio vežėjai, perkėlė krovinio siuntėjui tenkančias pareigas, susijusias su pavojingo krovinio nustatymu ir jo tinkamu paruošimu gabenti, ir tokiu būdu atsakovei faktiškai nustatė civilinę atsakomybę už tariamus pareigų, kurių jai teisės aktai nenustato ir kurių ji objektyviai negalėjo vykdyti, pažeidimus. Vežėja galėjo ir privalėjo vertinti krovinio vežimo sąlygas tik gavusi iš siuntėjos atitinkamą informaciją, tačiau jos šiuo atveju nebuvo. Vežėja, nežinodama apie tariamą pavojų, objektyviai negalėjo imtis jokių papildomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti ar apskritai atsisakyti tokį krovinį vežti.

63.       PKVAGVVKĮ 12 straipsnis reglamentuoja pavojingųjų krovinių vežimo dalyvių pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pagrindinės siuntėjo pareigos: 1) įsitikinti, kad pavojingieji kroviniai klasifikuoti ir juos leidžiama vežti; 2) pateikti vežėjui pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, būtiną informaciją, duomenis, transporto ir lydimuosius dokumentus, susijusius su vežamais pavojingaisiais kroviniais; 3) naudoti tik pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, pažymėtą, tinkamą ir leidžiamą atitinkamoms medžiagoms vežti tarą, didelę tarą, nesupakuotų krovinių vidutinės talpos konteinerius ir cisternas; 4) laikytis Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, nustatytų pavojingųjų krovinių siuntimo procedūrų ir apribojimų; 5) naudojantis kitų pavojingųjų krovinių vežimo dalyvių paslaugomis ir remiantis jų pateikta informacija užtikrinti, kad būtų tinkamai atliekamos šiame straipsnyje siuntėjui nustatytos pareigos; 6) teisės aktų nustatyta tvarka suteikti tikrinančiosioms institucijoms informaciją, kurios reikia atliekant patikrinimus, vykdyti jų teisėtus sprendimus ir nurodymus.

64.       PKVAGVVKĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pagrindinės vežėjo pareigos: 1) įsitikinti, kad pateiktus pavojinguosius krovinius leidžiama vežti; 2) įsitikinti, kad yra pateikti būtini pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, transporto ir lydimieji dokumentai; 3) atliekant išorinę apžiūrą įsitikinti, kad pavojinguosius krovinius vežanti transporto priemonė ir krovinys neturi akivaizdžių defektų, įtrūkių, pavojingasis krovinys neteka ar neturi įtrūkių, visa pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, reikalinga įranga (įskaitant nurodytą rašytinėse instrukcijose) tinkamai sukomplektuota; 4) įsitikinti, kad cisterna išbandyta ir jos kitos patikros terminas nesuėjęs; 5) patikrinti, ar pavojinguosius krovinius vežanti transporto priemonė neperkrauta; 6) įsitikinti, kad pavojinguosius krovinius vežanti transporto priemonė tinkamai pažymėta ir paženklinta pagal Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, kuriomis reglamentuojamas pavojingųjų krovinių vežimas, nustatytus reikalavimus; 7) jeigu prieš vežimą ar vežant nustatoma neatitiktis, kelianti pavojų saugai, nevežti krovinio, kol neatitiktis bus pašalinta; 8) teisės aktų nustatyta tvarka suteikti tikrinančiosioms institucijoms informaciją, kurios reikia atliekant patikrinimus, vykdyti jų teisėtus sprendimus ir nurodymus.

65.       Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad siuntėjas, be kita ko, privalo pateikti vežėjui būtiną informaciją (PKVAGVVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nustatyta, kad atsakovė buvo informuota, jog vežti perduodami sugedę elektros generatoriai, kuriems reikalingas remontas, t. y. žinojo, koks krovinys transportuojamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme vežėjui, be kita ko, yra nustatyta pareiga įsitikinti, kad pateiktus pavojinguosius krovinius leidžiama vežti (PKVAGVVKĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, atsakovė turėjo pareigą patikrinti, ar jai vežti perduoti remontuotini elektros generatoriai yra tinkamai paruošti ir ar saugu juos transportuoti.

66.       Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kai vežant rinktinį krovinį savaime užsidegė dalį šio krovinio sudarančios prekės – dyzeliniai elektros generatoriai su juose įmontuotais akumuliatoriais, kvalifikuotina kaip atsitiktinė ir neišvengiama aplinkybė, kurios kilimo bei galimų neigiamų pasekmių vežėja objektyviai negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti, nei joms užkirsti kelio. Būtent tokio pobūdžio aplinkybes, kaip vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindą, nustato CK 6.820 straipsnio 1 dalis.

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.820 straipsnio 1 dalį, aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso, turėtų būti suprantamos kaip ne bet kokios, o išimtinės aplinkybės, kurių vežėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, negalėjo numatyti ir jų pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai konstatuota, kad gaisro kilimas dėl elektros generatoriuose įvykusio trumpojo elektros jungimo nėra laikytinas aplinkybe, kurios atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, negalėjo numatyti ir jos pašalinti. Atsakovė, priimdama vežti sugedusius elektros generatorius, kuriems reikalingas remontas, turėjo numatyti trumpojo elektros jungimo ir dėl to kilsiančio gaisro galimybę ir iš anksto imtis atsargumo priemonių.

68.       Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai, neteisingai aiškindami KTK 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis įtvirtintas savarankiškas vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas, nepagrįstai konstatavo atsakovės atsakomybę už ieškovių krovinių praradimą dėl kilusio gaisro, nors byloje buvo nustatytos aplinkybės, objektyviai leidžiančios taikyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės institutą.

69.       KTK 51 straipsnyje reglamentuojamas atleidimas nuo atsakomybės ar jos dydžio sumažinimas. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vežėjas neatsako už žalą dėl bagažo ar krovinio praradimo, trūkumo ar sužalojimo, jeigu yra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Teisėjų kolegija nurodo, kad vežėjas šiuo pagrindu galėtų būti atleistas nuo atsakomybės, jei įrodytų, kad jis padarė viską, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas protingomis prieinamomis priemonėmis, kad būtų galima išvengti žalos krovinio pervežimo metu. Teismas, spręsdamas, ar vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas protingomis prieinamomis priemonėmis, kad būtų galima išvengti žalos, turi įvertinti: 1) vežėjo elgesį ruošiantis ir vykdant vežimą, t. y. įvertinti, kokių atsargumo priemonių ėmėsi vežėjas, prieš veždamas krovinį bei vežimo metu, ir ar (2) jos buvo pakankamos ir protingos, atitiko teisės aktų reikalavimus.

70.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad ji negalėjo tokių priemonių panaudoti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų ėmusis visų reikiamų priemonių žalai išvengti.

71.       Pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 39 punktas).

72.       Atsakovė kasaciniame skunde neargumentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar atsakovė ėmėsi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad ji negalėjo tokių priemonių panaudoti, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir pateikia tik savo veiksmų vertinimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, nusprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai nevertintini.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

73.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino šalių ginčui išspręsti aktualias teisės normas, išskyrus CK 6.808 ir 6.824 straipsnių nuostatas, kurios buvo netinkamai pritaikytos kvalifikuojant šalių teisinius santykius. Nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

75.       Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (atsakovės kasacinis skundas atmestas), ieškovės neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, atsakovės patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

76.       Ieškovė UAB „Fasadų šiltinimo sistemos“ pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 3037,50 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 2000 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovėms priteistinas iš atsakovės.

77.       Kasacinis teismas patyrė 7,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidos kasaciniame teisme nesiekia minimalios valstybei priteistinos 8 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.), tai šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gordon Logistics“ (j. a. k. 301275803) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Fasadų apšiltinimo sistemos“ (j. a. k. 135701777) 3037,50 Eur (tris tūkstančius trisdešimt septynis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gordon Logistics“ (j. a. k. 301275803) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Doka Lietuva“ (j. a. k. 300042618) 2000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė 

        Virgilijus Grabinskas

        Andžej Maciejevski