Baudžiamoji byla Nr. 2K-403-648/2016

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03463-2015-7

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.1;

                                                                                                                              2.3.2.2.11. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo E. A. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 64 straipsnio 1, 3 dalimis, E. A. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, su Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir dešimčiai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, su Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir dešimčiai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. J., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 213 straipsnio 1 dalį (apeliacinės instancijos teisme pakeitus kaltinimą) nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su V. J. 2015 m. sausio 13 d. prekybos centre „Šilas“, esančiame Kaune, Baltų pr. 18, apie 19.43 val., pasikėsino padėti V. J. įgyti bei laikyti netikrą 200 Eur nominalo banknotą Nr. X10782820880, t. y. sužinojęs, kad V. J. 2015 m. sausio 13 d. 18.45 val. prekybos centre „Šilas“ pateiktas 200 Eur nominalo banknotas Nr. XI0782820880 atsiskaityti už prekes yra netikras, daug kartų prašė, taip siekdamas įkalbėti pardavėją V. J. grąžinti suklastotą 200 Eur nominalo banknotą Nr. XI0782820880 V. J., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes banknotas nebuvo grąžintas.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte, aprašant pasikėsinimą padaryti BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pavartotas žodis „siekė“, tačiau BK 22 straipsnio 1 dalis numato, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, kaltinime nurodytą žodį „siekė“ pakeisdamas į žodį „pasikėsino“ ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, iškraipė kaltinamajame akte dėstomas faktines aplinkybes ir peržengė kaltinimo ribas. Kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė pagrįstas abejones dėl prieštaringo ir netikslaus kaltinamojo akto turinio, apie tai pasisakė ir jo gynėjas bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu, tačiau prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, tik 2016 m. balandžio 5 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą patikslinti kaltinimą. Tai kasatoriui sukėlė pagrįstas abejones, kad pateiktas prašymas buvo formalus, siekiant priderinti kaltinimą prie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies argumentų ir apeliacinio skundo turinio. Kasatorius mano, kad pakeisto kaltinimo formuluotė yra ydinga, nes kaltinamajame akte nurodyto žodžio „siekė“ keitimas į „pasikėsino“, o „žinodamas“ – į „sužinojęs“, negali savo turiniu ir teisine prasme būti vertinami kaip tapatūs. Būtent žodis „pasikėsino“ rodo kaltininko tyčią, tuo tarpu nuteistojo veikoje nėra ir negali būti įžvelgiama tyčia. Žodžio „žinodamas“ pakeitimas į „sužinojęs“ taip pat perteikia skirtingą faktinę situaciją, todėl nėra tikslus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių abejonių, neanalizavo, ar svarbios nuteistojo veikos faktinės aplinkybės atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus ir prokuroro prašyme patikslinti kaltinimą inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nusikalstamos veikos padarymo būdą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė tik formaliais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai pakeičiant kaltinimą, buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą. Pasak kasatoriaus, buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, apribota procesinė galimybė pateikti apeliacinį skundą jame išdėstant argumentus dėl patikslinto kaltinimo, jis negalėjo efektyviai gintis apeliacinėje instancijoje vykusiuose teismo posėdžiuose. Taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnis, BPK 20 straipsnio 5 dalis ir 44 straipsnio 5 dalis, 22 straipsnio 3 dalis.

2.2. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą, o būtent – BK 24 straipsnio 6 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas jo veiką, apsiribojo tik objektyviųjų bendrininkavimo požymių analize, tačiau neįvertino subjektyviųjų, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pateikė tik šablonišką vertinimą, jog kasatorius iš dalies prisidėjo prie nusikalstamos veikos realizavimo, todėl turėtų atsakyti už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia. Tačiau, pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp jo ir nuteistojo V. J. buvo tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus ir parduotuvėje „Šilas“ įgyti bei laikyti netikrą 200 Eur banknotą. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nustatinėti, kada tiksliai įvyko V. J. ir kasatoriaus susitarimas veikti bendrai, nėra pagrindo, yra nepagrįstas ir patvirtina, kad teismas subjektyvaus bendrininkavimo požymio – susitarimo bendrai veikti – neatskleidė. Baudžiamajame įstatyme pateiktas išsamus padėjimo padaryti nusikalstamas veikas būdų sąrašas (BK 24 straipsnio 6 dalis), tačiau teismas tų būdų nuteistojo veiksmuose nenustatė, todėl kasatoriaus negalima laikyti padėjėju jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje. Anot kasatoriaus, jis, nežinodamas apie suklastotus pinigus ir netikėdamas nuteistojo V. J. žodžiais, siekė išsiaiškinti, ar pastarojo versija dėl tariamai negrąžinamų pinigų yra tikra. Supratęs, kad parduotuvėje buvo sulaikytas nuteistojo V. J. pateiktas 200 Eur banknotas, jis iš parduotuvės neturėdamas jokių nusikalstamų ketinimų pasišalino.

2.2.1. Kasatorius pažymi, kad teismai privalėjo atskleisti tiek intelektinį, tiek valinį jo tyčios momentą, tačiau to nepadarė, neanalizavo, ar tarp jo ir nuteistojo V. J. buvo susitarimas bendrai veikti, kas yra būtina siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už padėjimą padaryti nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius suvokė savo ir nuteistojo V. J. veiksmus kaip nusikalstamus, nes parduotuvėje teiravosi apie savo prarastus pinigus, tuo tarpu, esant bendrininkavimui, turi būti suvokiama ne tik savo, bet ir kitų bendrininkų veika ir padariniai.

2.3. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes teismas neatskleidė tiesioginės tyčios turinio kasatoriaus veikoje ir taip pažeidė BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių, o jo kaltė ir tiesioginės tyčios buvimas pripažinti tik formaliai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir netinkamai įvertinus bylos medžiagą. Kasatorius cituoja savo, kito nuteistojo V. J., taip pat liudytojų S. I., T. K., V. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, rašytinius bylos dokumentus ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo šabloniškais teiginiais, nepagrindžiančiais, kodėl vienus duomenis laiko įrodymais, o kitus – atmeta. Kasatorius teigia, kad teismas kaltės rūšį, formą ir turinį siekė atskleisti vertindamas tik objektyvius (išorinius) nusikalstamos veikos požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, jų padarymo būdą ir pan.), remdamasis vien faktine aplinkybe, kad kasatorius ėjo į parduotuvę ir klausė pardavėjų apie pinigus. Mano, kad teismo nuosprendis yra grindžiamas abstrakčiais įvykyje tiesiogiai nedalyvavusių liudytojų S. I., T. K., R. M. parodymais, kurie nepatvirtina kasatoriaus veikos subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

2.4. Kasatorius teigia, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šį principą ignoravo ir pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė, atsiliepime išdėsčiusi kaltinimo keitimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose aplinkybes, nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, po prokuroro 2016 m. balandžio 5 d. prašymo dėl kaltinimo patikslinimo nepateikęs objektyvios teisinės argumentacijos ir nepašalinęs abejonių dėl reikšmingų faktinių aplinkybių atitikties pakeisto kaltinimo nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turiniui, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta procesinė klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, todėl teigti, jog padarytas pakeitimas iškraipė nagrinėjimo teisme ribas, nėra pagrindo, nes nusikaltimo faktinės aplinkybės iš esmės nebuvo keičiamos naujomis, o tiesiog patikslinta kaltinime vartojama teisinė terminija. E. A. ir jo gynėjas pasinaudojo teise ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka dėl visų jam reikšmingų nuosprendžio teisės ir faktų klausimų, žodiniame teismo posėdyje kasatorius turėjo galimybę gintis ir nuo patikslinto kaltinimo, o faktinių kaltinimo aplinkybių patikslinimas neturėjo įtakos nuteistojo teisės į gynybą realizavimui.

3.2. Atsiliepime pažymima, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl neteisingo bendrininkavimo nuostatų taikymo ir bendrininkų grupės inkriminavimo. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pateikė tik šablonišką vertinimą, kodėl laiko, kad kasatorius prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos padarymo, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių įrodymų, kad kasatorius tam tikra baudžiamajame įstatyme apibrėžta forma būtų išreiškęs susitarimą bendrai daryti nusikalstamą veiką, šie skundo argumentai nepagrįsti kaip ir teiginiai dėl in dubio pro reo principo bei BPK 301 straipsnio nuostatų pažeidimo. Prokurorė pažymi, kad iš kasacinio skundo turinio, kuriame iš esmės atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai bei nurašomi atitinkami BPK straipsniai, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi, matyti, jog kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, taip pat teigia, kad, bylos duomenimis, jo kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, nėra įrodyta. Neigdamas savo kaltę kasatorius savaip, jam palankia linkme, nenurodydamas papildomų aplinkybių ir teisinių argumentų, vertina atskirus bylos įrodymus, taigi skundas pagrįstas vien tik nesutikimu su teismų priimtais sprendimais. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Teismai motyvuotai pripažino, kad E. A. veikė susitaręs su kitu bendrininku V. J., kartu su juo siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato, kad kėsinasi į tą patį objektą. Teismai, priešingai nei tvirtina kasatorius, nurodė, kokiais veiksmais nuteistasis E. A. realizavo inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį jis atliko, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos dėl bendrininkavimo. Taip pat teismai įvertino liudytojų V. J., S. I., T. K. ir R. M. parodymus, kuriuos kasatorius interpretuoja savaip, siekdamas pagrįsti savo gynybinę versiją. Šiuos parodymus įvertinęs bendrame bylos faktinių duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytų liudytojų parodymai patvirtina nuteistųjų V. J. ir E. A. tikslą susigrąžinti netikrą 200 Eur nominalo banknotą ir tai, kad E. A. sužinojęs, jog banknotas galbūt netikras, siekė šiuos pinigus įgyti ir laikyti.

3.3. Nors nuteistasis E. A. kasaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nuostatos dėl nuosprendžių surašymo, tačiau nenurodoma jokių motyvų, kurie pagrįstų pažeidimų esmę, todėl minėtas skundo argumentas paliktinas nenagrinėtinas.

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme ir teisės į gynybą užtikrinimo

5. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

5.1. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Pažymėtina, kad kaltinimas apeliacinėje instancijoje gali būti keičiamas, kai to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose arba tai gali daryti bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva. Kai kaltinimą keičia teismas savo iniciatyva, kaltinamo asmens teisinė padėtis negali būti pasunkinama.

5.2. Pirmosios instancijos teisme E. A. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas kartu su V. J., siekė padėti pastarajam įgyti ir laikyti netikrą 200 Eur nominalo banknotą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 d. gruodžio 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, nuteistasis E. A. teismui nurodė, jog kaltinimą suprato, tačiau neprisipažįsta. Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokių pastabų ar pretenzijų dėl kaltinimo nepareiškė, prašymo jį pakeisti ar patikslinti nepateikė ir prokuroras. Tačiau pirmosios instancijos teismas savarankiškai, neinformavęs proceso dalyvių, patikslino kaltinimą ir formuluotę „siekė padėti“ pakeitė į „pasikėsino padėti“.

5.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl kaltinimo nepagrįstumo ir jo keitimo pirmosios instancijos teisme tvarkos pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismui svarstant klausimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinėje instancijoje tikslingumo, nuteistojo E. A. gynėjas pasisakė dėl įrodymų tyrimo atlikimo būtinybės, kartu pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už kaltinimo ribų. Teisėjų kolegija nutarė byloje atlikti įrodymų tyrimą, kviesti į posėdį nuteistąjį E. A. ir informuoti apie kaltinimo keitimo galimybę. Kitame teismo posėdyje teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įspėjo nuteistąjį apie kaltinimo keitimo galimybę, tame pačiame posėdyje prokuroras teismui pateikė prašymą patikslinti kaltinimą. Prašymas buvo įteiktas nuteistajam, teismo posėdyje padaryta pertrauka užtikrinant nuteistajam ir jo gynėjui teisę tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui pagal pakeistą kaltinimą. Tęsiant bylos nagrinėjimą, nuteistasis nurodė, kad pakeistas kaltinimas jam yra aiškus, jis teisme buvo apklaustas apie tiriamas bylos aplinkybes, atsakė tiek į teismo, tiek ir į kitų proceso dalyvių užduotus klausimus.

5.4. Nors prokuroras apeliacinio skundo dėl kaltinimo keitimo nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, prokuroro prašymo patikslinti kaltinimą, pakeičiant tik du žodžius: vietoj „siekė“ įrašant „pasikėsino, o vietoj „žinodamas“ – „sužinojęs“, pateikimas neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms kaltinimo pakeitimo galimybes apeliacinės instancijos teisme.

5.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teisme keičiant jam kaltinimą buvo netinkamai taikytos baudžiamojo proceso nuostatos, buvo pažeista jo teisė į gynybą ir todėl pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatos, yra deklaratyvūs, neparemti konkrečiais teisiniais argumentais, todėl nepagrįsti.

5.7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė, laikėsi BPK 255 straipsnio 1 dalies bei 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kaltinimo keitimo tvarką teisme, nuteistajam buvo sudarytos sąlygos realizuoti procesines teises, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nuteistajam E. A.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

6.1. Taigi nuteistojo E. A. kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

6.2. Kasatorius, nurodydamas byloje pripažintas įrodytomis aplinkybes, nesutinka su jo veikos kvalifikavimu ir nurodo, kad: 1) jis nėra bendrininkas, nes neatskleista jo tyčia veikti bendrai su V. J.; 2) jis kaip padėjėjas jokių aktyvių veiksmų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, neatliko; 2) jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 213 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio – kaltės, t. y. jis neveikė tiesiogine tyčia.

6.3. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.

6.4. Nagrinėjamoje byloje teismai kasatoriaus E. A. tyčinio padėjimo pasikėsinant įgyti ir laikyti netikrus pinigus aplinkybes konstatavo vadovaudamiesi ne prielaidomis ir spėjimais, o remdamiesi nuteistojo V. J. parodymais, dalimi kasatoriaus E. A. parodymų, liudytojų V. J., R. M., kurios tiesiogiai bendravo su nuteistaisiais, S. I. ir T. K. parodymais, vaizdo įrašų apžiūros protokolu, specialisto išvada, kitais įrodymais. Byloje nustatyta, kad, V. J. informavus E. A. apie parduotuvėje sulaikytą 200 Eur banknotą, kasatorius kartu su V. J. atėjo į parduotuvę, abu prašė pardavėjos grąžinti pinigus. Būtent E. A. buvo iniciatorius siekiant atgauti netikrą banknotą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai paneigė E. A. versiją, kad jo pokalbis su pardavėja truko labai trumpai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. A., net ir sužinojęs, kad prašomas grąžinti banknotas yra netikras, aktyviai prašė pardavėjos jį grąžinti, o pardavėjai atsisakius tą padaryti, kartu su V. J. pasišalino iš parduotuvės. Tai aiškiai rodo E. A. (kartu su V. J.) sąmoningą siekį įgyti ir laikyti netikrą 200 Eur nominalo banknotą.

6.5. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis E. A. suvokė, jog veikia su V. J. kaip bendrininkai, žinojo ir suprato, kad kėsinasi į tą patį dalyką – netikrus pinigus, kartu siekė bendro rezultato, t. y. norėjo taip veikti, taigi jo veika pasireiškė tiesiogine tyčia. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl bendrininkavimo požymių, būtent dėl susitarimo bendrai veikti, tyčios ir abiejų nuteistųjų veiksmų bendrumo. Tokia išvada yra pagrįsta byloje teismų ištirtų ir įvertintų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl E. A. kaltumo, įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, ir šiuo klausimu padarytos motyvuotos išvados.

6.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad E. A. veika pagal BK 213 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, tinkamai pritaikius BK specialiosios dalies normas.

6.7. Dėl BK bendrosios dalies normų taikymo atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Baudžiamasi įstatymas pateikia baigtinį padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašą. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį.

6.8. Nagrinėjamoje byloje E. A. kaip padėjėjui inkriminuoti fiziniai veiksmai – bendrai veikdamas su V. J. intensyviai prašė pardavėjos V. J., kad ši grąžintų V. J. pateiktą netikrą 200 Eur banknotą – labiau atitiktų veiksmus, būdingus nusikalstamos veikos vykdytojui, kuris pasikėsina įgyti ir laikyti netikrus pinigus, tačiau veikos nebaigia dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tačiau toks veikos kvalifikavimas, esant vien nuteistojo kasaciniam skundui, šiuo atveju negalimas, nes pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį, pažeistų non reformatio in peius principą ir neatitiktų BPK 376 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

6.9. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo byloje, dėl kurio reikėtų naikinti šį nuosprendį ir bylą kasatoriui nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Jonas Prapiestis

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis