Administracinė byla Nr. eA-1211-552/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09105-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 23S184307 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 23S185965 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2028 m. spalio 16 d.; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento teismo išlaidas.
2. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų, nes juos priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Migracijos departamentas perrašė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 10 d. rašte Nr. 18-10718 (toliau – ir VSD išvada) pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, neatlikęs savarankiško individualaus vertinimo.
3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas iš esmės nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių.
4. Pareiškėjas nurodė, kad VSD išvadoje vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pateiktas atsižvelgus į pareiškėjo Migracijos departamento klausimyne nurodytą aplinkybę, jog 2012–2018 metais jis dirbo kompiuterių aptarnautoju Baltarusijos Respublikos muitinėje. Pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie pareiškėjo darbo pobūdį, ryšius ar pan.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijos Respublikos muitinėje buvo techninis darbuotojas, t. y. atliko kompiuterinės ir biuro įrangos, serverių ir tinkų remontą ir priežiūrą. Pareiškėjas šią darbovietę pasirinko tik dėl to, kad pagal tuo metu turimą elektronikos techniko specialybę darbo rasti nepavyko, o pragyvenimui reikėjo pinigų. Darbas Baltarusijos Respublikos muitinėje buvo tik laikinas, dirbdamas šioje darbovietėje pareiškėjas neakivaizdiniu būdu pradėjo mokytis Baltarusijos valstybiniame universitete, įgijo programinės įrangos inžinieriaus-ekonomisto kvalifikaciją. Gavęs diplomą ir atsiradus galimybei rasti darbą pagal specialybę, pareiškėjas nutraukė darbo santykius su Baltarusijos Respublikos muitine. Pareiškėjas pabrėžė, kad savo ateities niekada nesiejo ir nesieja su darbu Baltarusijos valstybinėse įstaigose.
6. Pareiškėjo vertinimu, VSD nurodyta kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija yra pernelyg bendro pobūdžio, niekaip nesusieta su pareiškėjo individualiu atveju ir šios informacijos nepakanka daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
7. Pareiškėjas paaiškino, kad pakeitęs specialybę, t. y. įgijęs programinės įrangos inžinieriaus-ekonomisto kvalifikaciją, jis nutraukė darbinius santykius su Baltarusijos Respublikos muitine ir daugiau jokių santykių su ten dirbusiais asmenimis nebepalaiko. Nuo to laiko, kai pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, praėjo beveik 5 metai, jis pakeitė ne vieną darbovietę.
8. Pareiškėjas, gavęs atsakovo išduotą leidimą laikinai gyventi, metus laiko gyveno ir dirbo Lietuvoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų. Pareiškėjas savo gyvenimą sieja su Lietuva, todėl persikėlęs iš Baltarusijos Respublikos kartu su savimi atsivežė savo augintinį – šunį, kuris Lietuvoje buvo paženklintas, pareiškėjui buvo išduotas gyvūno augintojo pasas, jis kuria gyvenimą čia Lietuvoje, todėl jam nesuprantama, kaip jis staiga tapo asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos saugumui.
9. Aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, egzistavo ir tuo metu, kai atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl institucijos (VSD ir Migracijos departamentas) pareiškėjo darbinės veiklos faktą, kuris nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi, po metų panaudoja kaip pretekstą panaikinti leidimą laikinai gyventi.
10. Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsiliepime į skundą Migracijos departamentas nurodė, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
12. Atsakovas nesutiko, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
13. Atsakovas vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas galiojusias nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. spalio 1 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. kovo 15 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 16 d. dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, teisėtai gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodė pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.
14. Aplinkybės, kad nuo darbo Baltarusijos Respublikoje pabaigos praėjęs laikotarpis (5 metai), pareiškėjo išsakytas požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą (Migracijos departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.
15. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodęs, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
17. VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
18. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą atmetė.
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:
19.1 Pareiškėjui 2022 m. balandžio 8 d. buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi iki 2022 m. spalio 1 d., 2022 m. spalio 15 d. išduota nacionalinė viza, galiojusi iki 2023 m. kovo 15 d.
19.2 Pareiškėjas 2022 m. spalio 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
19.3 Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimo terminas yra iki 2025 m. lapkričio 16 d.
19.4 Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, pareiškėjui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė užpildyti klausimyną. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2012–2018 metais dirbo kompiuterių aptarnautoju Baltarusijos Respublikos muitinėje.
19.5 Migracijos departamentas 2023 m. spalio 11 d. gavo VSD 2023 m. spalio 10 d. išvadą Nr. 18-10718, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
19.6 Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2.
20. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamento sprendimai turėtų būti panaikinti vien tuo pagrindu, kad atsakovas iš esmės automatiškai perkėlė VSD išvadą į sprendimus, neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertina, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.
21. Pareiškėjas nurodė, kad jis Baltarusijos Respublikos muitinėje buvo tik techninis darbuotojas, kuris atliko kompiuterinės ir biuro įrangos, serverių ir tinklų remontą bei priežiūrą, kad savo ateities niekuomet nesiejo su darbo Baltarusijos valstybinėse įstaigose, kad nepalaiko ryšių su ten dirbusiais kolegomis, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia fakto, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai.
22. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tarnybą Baltarusijos Respublikos muitinėje pasirinko savo noru ir joje dirbo 6 metus. Teismo vertinimu, ne pareigos ir galimybė dirbti su slapta informacija apsprendžia pareiškėjo lojalumą valdžiai. Kaip nurodė VSD savo išvadoje ir atsiliepime į skundą, Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Baltarusijoje baigus studijas pirmą darbą susirasti buvo labai sunku, todėl savo noru pasirinko darbą muitinėje. (Duomenys neskelbtini) muitinėje pareiškėjas dirbo nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2018 m. liepos 20 d. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį.
23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad posėdžio metu pats pareiškėjas nurodė, jog gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kartą per mėnesį vyksta į Baltarusiją, nes ten gyvena jo nepilnametis sūnus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad ir atostogas praleidžia Baltarusijoje. Tai patvirtina, kad pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika yra itin tvirti.
24. Teismo įsitikinimu, aplinkybės, kad pareiškėjas atsivežė augintinį, o atsakydamas į klausimus nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, Krymas priklauso Ukrainai, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią grėsmę valstybės saugumo interesams.
25. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Teismas darė išvadą, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
26. Teismas pažymėjo, kad, kai buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą lakinai gyventi Lietuvoje, reikalavimo pildyti Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame pateikus prašomą informaciją, yra pagrindas vertinti užsieniečio keliamą grėsmę Lietuvos saugumui, nebuvo. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) 10.31 papunkčiu papildytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-700 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Tik tuomet atsirado pareiga Migracijos departamentui vertinti klausimyne pateikta užsieniečių informaciją ir kilus abejonių kreiptis į VSD dėl užsieniečio grėsmės Lietuvos valstybės saugumui įvertinimo. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza, leidimas laikinai gyventi, jis dirba Lietuvoje veikiančioje įmonėje legaliai ir moka Lietuvos valstybei mokesčius, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo Nr. 1 neproporcingumas.
27. Dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau nei jis, nei jo atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokias papildomas aplinkybes pareiškėjas būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, kad šis būtų priėmęs kitokius sprendimus.
29. Teismo įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
III.
30. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
31.1 Teismo sprendimu buvo pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos bei esmingai nukrypta nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos analogiškose bylose (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023 ir kt.). Remiantis nurodyta LVAT praktika Migracijos departamentas turėjo įvertinti: pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdį, pareigas, tarnybos trukmę, tarnybos pasibaigimo pagrindą, praėjusį laiko tarpą nuo atliktos karinės tarnybos, pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos valdžios institucijose, pareiškėjo ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas. Neigiamas vertinimas yra grindžiamas pareiškėjo grėsmės prezumpcija, remiantis vien faktu, kad pareiškėjas 2012–2018 metais dirbo kompiuterių aptarnautoju Baltarusijos Respublikos muitinėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką ir jos vertinimo kriterijus, tai nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą.
31.2 Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes nepaisė formuojamos LVAT praktikos analogiškose bylose, bylą išnagrinėjo formaliai, nevertino pareiškėjo individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos, nepagrįstai ir neteisingai nurodė, esą atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, neteisėtai suteikė VSD išvadai išskirtinę įrodomąją galią, priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kuriuo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais formaliai pritarė Migracijos departamento Sprendimui Nr. 1 ir Sprendimui Nr. 2.
31.3 Iš teismo sprendime nurodytų LVAT bylų (Nr. A-858-1810/2010, Nr. A-506-624/2015, Nr. eA-3784-662/2016, Nr. eA-5322-520/2019) tik viena (Nr. A858-1810/2010) yra dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kitos bylos yra dėl užsieniečių grėsmės viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui. Užsieniečio grėsmės valstybės saugumui ir grėsmės viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui vertinimo kriterijai nėra tapatūs.
31.4 Teismo argumentai, esą Migracijos departamentas Sprendimą Nr. 1 priėmė atlikęs individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, nepagrįsti ir neteisingi. Šiuos teismo argumentus paneigia Sprendimo Nr. 1 turinys. Atsakovas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, neatlikęs individualaus pareiškėjo atvejo aplinkybių vertinimo ir nepadaręs savarankiškų išvadų, o tik perrašęs į Sprendimą Nr. 1 VSD išvadą.
31.5 Teismas nurodo, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Iš bylos duomenų nėra aišku, apie kokius VSD surinktus duomenis teismas pasisako, nes byloje nėra pateikta jokių papildomų dokumentų išskyrus VSD išvadą, kurioje tik formaliai perrašoma informacija, kurią pateikė pats pareiškėjas.
31.6 Teismas, pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė nenustatęs ir neįvertinęs pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos muitinėje funkcijų, pobūdžio, ar pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta informacija, nenustatė tarnybos santykių pasibaigimo priežasčių, neanalizavo Klausimyne nurodytos pareiškėjo darbinės veiklos kilmės šalyje 2018–2022 m. laikotarpiu iki leidimo laikinai gyventi išdavimo 2022 metais, rėmėsi vien tik VSD išvada ir fragmentiniais duomenimis apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, kurie iš esmės yra susiję tik su pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagal išduotus leidimus faktu.
31.7 Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas pasiūlė pareiškėjui užpildyti Klausimyną Apraše nenumatytu pagrindu, nes pareiškėjas 2023 metais neteikė prašymo išduoti, pakeisti ar naujai įforminti leidimą, nes turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamentui pasiūlius užpildyti Klausimyną, pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su atsakovu ir sąžiningai pateikė prašomą informaciją, tačiau mano, kad Migracijos departamentas pažeidė Apraše nustatytus reikalavimus.
31.8 Teismas, nenustatęs, kad byloje yra objektyvių duomenų, kurie laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu patvirtintų, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje egzistuotų reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, netinkamai taikydamas ir pažeisdamas materialinės teisės normas, priėjo prie nepagrįstų ir neteisingų išvadų, jog atsakovui buvo pagrindas Sprendimu Nr. 1 panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o Sprendimu Nr. 2 uždrausti jam 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką kaip asmeniui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.).
31.9 Faktas, kad pareiškėjo tėvai ir sūnus gyvena Baltarusijos Respublikoje, neleidžia daryti išvados, kad jis (pareiškėjas) gali būti pažeidžiamas ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismo išvada, kad pareiškėjo ryšiai su šeima paneigia jo ne lojalumą Baltarusijos valdžiai, leidžia spręsti, kad teismo bei Migracijos departamento vertinimu, asmuo, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir gavęs leidimą gyventi Lietuvoje negali palaikyti jokių ryšių nei su šeimos nariais nei su kilmės šalimi. Toks teismo vertinimas apriboja pagrindines žmogaus teises ir prieštarauja visiems teisės principams.
31.10 Pareiškėjo vertinimu, šiuo metu yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad užsieniečio buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijai yra nustatyti centrinių valstybinio valdymo subjektų poįstatyminiais norminiais teisės aktais, o užsieniečių buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai nėra nustatyti. Nesant teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatyti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai, kompetentingos valstybės institucijos (VSD ir Migracijos departamentas) neturi vertinamųjų gairių, pagal kurias galėtų ir turėtų objektyviai įvertinti, ar yra pagrindas išvadai, kad leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turinčio užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui ir kad yra pakankamas ir teisėtas pagrindas panaikinti leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu. Grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijų nenustatymas sudaro valstybės institucijoms (VSD ir Migracijos departamentui) sąlygas ir prielaidas subjektyviam (neobjektyviam) užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui, teisiniam neaiškumui ir netikrumui, užsieniečio diskriminavimui dėl jo etninės ar socialinės kilmės, ar kitu užsienietį diskriminuojančiu aspektu. Tai, pareiškėjo nuomone, nesuderinama su konstituciniu teisinės valstybės principu.
31.11 Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą (toliau – ir Apsaugos įstatymas), kurio 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai. Pareiškėjo nuomone, konstitucinio teisinės valstybės principo prasme negali egzistuoti tokia situacija, kai pagal vieną įstatymą trečiosios valstybės piliečio ( investuotojo) galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimui įstatymo lygmenyje yra nustatyti vertinimo kriterijai, o pagal kitą įstatymą užsieniečio keliamos grėsmės valstybės (nacionaliniam) saugumui nustatymo kriterijai nėra numatyti.
32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 8 d. sprendimą.
33. Migracijos departamentas nurodo šiuos argumentus:
33.1 Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.).
33.2 Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nors esminis Sprendimo Nr. 1 pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualų vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius).
33.3 Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietis neatitinka Įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas.
33.4 Nesutiktina, kad Migracijos departamentas pažeidė Apraše nustatytas klausimynų pildymo sąlygas. Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę, bei vadovaudamasis Aprašo 10.31 ir 80.2 p. pagrįstai paprašė pareiškėjo užpildyti klausimyną.
33.5 Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
33.6 Migracijos departamento vertinimu, nėra įmanoma pilna apimtimi nustatyti kriterijų, kurie turėtų būti nustatomi atliekant asmens grėsmės vertinimą. Todėl prašo teismo pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
35. VSD vertinimu, teismo sprendimas visiškai atitinka LVAT suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Argumentą, kad teismas tinkamai laikėsi LVAT praktikos analogiško pobūdžio bylose, patvirtina LVAT baigiamieji teismo aktai administracinėse bylose Nr. eA-956-1188/2024, Nr. eA-1066-629/2024, Nr. eA-962-463/2024, Nr. eA-1028-815/2024, Nr. eA-935-602/2024, Nr. eA-870-1188/2024, Nr. eA-2595-968/2023, Nr. eA-2561-968/2023, Nr. eA-2546-815/2023, Nr. eA-2394-552/2023, Nr. eA-2581-463/2023 ir kt.
36. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos muitine – šie pareiškėjo ryšiai nutrūko neseniai, tęsėsi ilgą laiką. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir nebegali kelti grėsmės.
37. Sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįstas Migracijos departamento sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.
38. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.
39. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja tik trumpalaikiai ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai, jis nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.
40. Tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, apeliaciniame skunde neatsižvelgiama į tai, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas.
41. Pareiškėjas taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais kritikavo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose išdėstytą poziciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
42. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir
Sprendimo 2, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. spalio 16 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
43. Atsakovas Sprendimus priėmė remdamasis VSD išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos muitinėje (2012–2018 m.) kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o atsakovo atliktas pareiškėjo situacijos tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
44. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino esminių jo argumentų ir tik formaliai pritarė nepagrįstoms VSD ir atsakovo išvadoms, prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo atitikimo Konstitucijai arba pradėti norminę bylą dėl Aprašo teisėtumo patikrinimo.
45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
46. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šis laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
47. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
50. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija),
14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
51. Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.
52. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į šios nutarties
50–51 punktuose pažymėtoje Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame Migracijos departamento Sprendime Nr. 1 pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
54. Sprendimo Nr. 1 turinys patvirtina, kad nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas galiojusias nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. spalio 1 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. kovo 15 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 16 d. dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
55. Atsakovas, remdamasis VSD vertinimu, pažymėjo, kad dėl pareiškėjo darbo kilmės valstybėje (2012–2018 m. jis dirbo kompiuterių aptarnautoju Baltarusijos Respublikos muitinėje) pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime taip pat nurodyta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pateiktas geopolitinės situacijos vertinimas. Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame, kiek įmanoma, įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.
56. Šiuo aspektu taip pat kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad VSD ir atsakovo išvados yra hipotetinės ir grįstos prielaidomis. Pirmiausiai pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybėje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.
57. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje, darbo trukmė, užimtos pareigos, įsidarbinimo priežastys, taip pat aplinkybės, jog jis galbūt nepriiminėjo jokių strateginių sprendimų ir kitos aplinkybės savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu.
58. Aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
59. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamo sprendimo turinį, byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
60. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimu Nr. 2, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
61. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 p.).
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3521-968/2021).
63. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, taip pat į tai, kad byloje pateikta kompetentingos institucijos išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei proporcingumo principo, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.
64. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, kaip minėta, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai, todėl pareiškėjo nurodytose bylose priimti sprendimai teisėjų kolegijos nesaisto ir nėra privalomi.
65. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pareiškėjas prašo pradėti norminę bylą ir ištirti, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
67. Pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje).
68. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
69. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.
70. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aptarta, kad nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos). Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms (žr. LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022).
71. Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.
72. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
73. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo pradėti tyrimą, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).
74. Teisėjų kolegija, spręsdama šį klausimą, vadovaujasi tais pačiais argumentais, išdėstytais šios nutarties 68-71 punktuose bei papildomai atkreipia dėmesį, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, viršytų savo įgaliojimus ir veiktų ultra vires. Esant tokioms, aplinkybėms, pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo teisėtumą netenkinamas, nes nėra pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo.
75. Apibendrindama, teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ši išvada priimta įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat į pareiškėjo darbinę veiklą ir kitas aktualias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
76. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
77. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimis, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas