Civilinė byla Nr. 2A-869/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00224-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. V., A. V., R. L., R. L., A. K., A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-408-413/2013 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams E. V., R. L., R. L., A. V., D. V., A. K., A. K., tretiesiems asmenims R. V., notarei J. V., AB SEB Vilniaus bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. K. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais 10 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorius: (i) 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir priėmimo - perdavimo aktą (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu nuosavybės teises į šį turtą iš žemės sklypo pardavėjo E. V. įgijo atsakovai R. L. ir R. L.; (ii) 2011 m. vasario 15 d. pirkimo - pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir priėmimo - perdavimo aktą (duomenys neskelbtini) kurių pagrindu atsakovas R. L. perleido (pardavė) šį žemės sklypą atsakovams D. V. bei A. K.; (iii) taikyti restituciją.

Ieškovas savo ieškinį grindė Actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) ir CK 1.87 straipsnio 1 dalyje numatytais teisiniais pagrindais, nurodydamas, kad yra visos sąlygos ieškinio patenkinimui. Ieškovas nurodė, jog jo, kaip kreditoriaus, reikalavimo teisės  atsakovei E. V. ir R. V. atsiradimo teisinis pagrindas – 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartis, 2010 m. rugpjūčio 2 d. vekselis ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartis, remiantis kuriais R. V. paėmė iš ieškovo 309 966 EUR (1 070 250,60 Lt) paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. vasario 14 d., o atsakovė E. V. laidavo už šios savo sutuoktinio prievolės tinkamą įvykdymą. Sutuoktinių V. prisiimti įsipareigojimai nėra įvykdyti iki šiol. Sutuoktiniai E. V. ir R. V. 2006 m. liepos 24 d. buvo sudarę su trečiuoju asmeniu AB SEB banku kredito sutartį, pagal kurią bankas jiems suteikė 300 000 Lt dydžio kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2031 m. liepos 23 d. Atsakovei E. V. 2011 m. vasario 11 d. sudarius ginčijamą pirkimo – pardavimo sandorį su R. L., kuris už žemės sklypą mokėtiną kainos dalį (287 757,53 Lt) pervedė AB SEB bankui, visiškai įvykdydamas V. prievolę šiam bankui, buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių. Be to, atsakovė E. V. ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. sandorį sudarė prieš pat pasibaigiant R. V. prievolės ieškovui įvykdymo terminui (2011 m. vasario 14 d.). Pardavus ginčo žemės sklypą, atsakovės ir jo sutuoktinio turtinė padėtis žymiai pablogėjo ir turimo turto nebepakanka ieškovo reikalavimų patenkinimui. Nurodė, jog CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovui D. K. apie 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą tapo žinoma 2011 m. vasario 14 d., susipažinus su Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. Atsakovė E. V. neturėjo nei įstatyminės, nei kitokios pareigos sudaryti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, jog atsakovės E. V. nesąžiningumą subjektyviuoju aspektu patvirtina tai, kad žemės sklypą ji pardavė žinodama ir suvokdama, kad prievolės kreditoriui (ieškovui) įvykdymo terminas sueina po trijų dienų (iš kurių dvi - ne darbo dienos) ir kad sudarius tokį sandorį bus sumažintas turtas, į kurį kreditorius gali nukreipti savo reikalavimo patenkinimą. Atsakovės E. V. sąžiningumas objektyviuoju požiūriu neatitiko teisingumo ir protingumo principų, t. y. jos elgesys buvo neapdairus ir nerūpestingas, nes atsakovė pardavė žemės sklypą R. L., neatsižvelgdama į ieškovo interesus, grąžindama anksčiau laiko kreditą bankui patenkino tik savo ir trečiojo asmens R. V. interesus. R. L. ginčijamu 2011 m. vasario 11 d. sandoriu žemės sklypą įsigijo iš savo pavaldinio sutuoktinės, dėl ko buvo nesąžiningas. Be to, R. L., įsigijęs žemės sklypą, jau po trijų dienų (iš kurių 2 dienos buvo ne darbo dienos) šį turtą perleido (pardavė) atsakovams D. V. ir A. K.. Atsakovams R. L. ir R. L. buvo žinoma apie dar vieną skolininkų V. kreditorių – ieškovą D. K.. Toks žemės sklypo perpardavimas yra neteisėtas, nes tai padaryta atsakovams L. siekiant išvengti turto išreikalavimo, o R. V. ir E. V. - siekiant išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Šios aplinkybės patvirtina, kad nesąžiningi yra ir žemės sklypą įsigiję atsakovai A. V. ir D. V. bei A. K. ir A. K., kurie akivaizdžiai apsimestiniu sandoriu įsigijo 10 ha ploto ir didelės vertės žemės sklypą iš asmens, kuris jo savininku buvo tik 3 dienas. Pripažinus negaliojančiais pirkimo - pardavimo sandorius, žemės sklypas turi būti grąžintas E. V., kas sudarytų sąlygas ieškovui D. K. reikalavimą pagal paskolos sutartį, laidavimo sutartį ir vekselį nukreipti į žemės sklypą ir tokiu būdu patenkinti šį reikalavimą. Atsakovai A. V., D. V., A. K. ir A. K. turtą įsigijo akivaizdžiai apsimestiniu būdu, siekdami apsunkinti ar padaryti negalimą kreditoriaus D. K. reikalavimų patenkinimą. Minėti sandoriai buvo sudaryti be derybų, žemės sklypo įgijėjai nesiaiškino, ar nėra pažeidžiami kitų galimų kreditorių interesai. Ieškovas nurodė, kad būtent šiais ginčijamais apsimestiniais sandoriais buvo siekiama pridengti neteisėtą sandorį tarp E. V. ir R. L., kurį nuginčijus remiantis CK 6.66 straipsniu,  būtų galima nukreipti ieškovo reikalavimą pagal paskolos sutartį, laidavimo sutartį ir vekselį į žemės sklypą ir tokiu būdu šį reikalavimą patenkinti.

Atsakovė E. V. savo argumentus ir poziciją dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo bylos eigoje pakeitė. Procesiniuose dokumentuose visos bylos eigoje ji prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir teigė, jog laidavimo sutartį, kuria laidavo ieškovui už sutuoktinį R. V., ji pasirašė atgaline data ir dėl ieškovo vykdyto jos atžvilgiu spaudimo bei grasinimų, o atsakovas R. L. apie kitą kreditorių ieškovą D. K. nežinojo (1 t., b.l. 186-190; 3 t., b.l. 108-109). Paskutinio teismo posėdžio metu atsakovė E. V. prašė tenkinti ieškovo D. K. ieškinį (4 t., b.l. 138-141). Nurodė, kad ginčo žemės sklypą jai asmeniškai padovanojo tėtis. Ji buvo laiduotoja dviem kreditoriams: atsakovui R. L. ir ieškovui D. K.. Žemės sklypą nutarė parduoti ir grąžinti bankui kreditą anksčiau termino, nes buvo vėluojama mokėti bankui įmokas pagal kredito sutartį. Žemę pardavė R. L., o ne D. K. dėl to, kad R. L. pažadėjo sumokėti likusią atsakovės ir jos sutuoktinio kredito dalį bankui ir atsiskaityti su ieškovu D. K.. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta R. L. prašant ir susiklosčius jos šeimoje nepalankioms aplinkybėms. Įvykus sandoriui, atsakovas R. L. neatsiskaitė su jos kreditoriumi D. K., kaip buvo žadėjęs.

Atsakovai R. L. ir R. L. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas neturėjo pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimą iš ginčo žemės sklypo. 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo žemės sklypas buvo įkeistas AB SEB bankui, kuris turėjo pirmumo teisę patenkinti savo 287 757,53 Lt dydžio reikalavimą skolininkų E. V. ir R. V. atžvilgiu. Be to, R. L. buvo pateikęs vykdymui antstolės R. G. kontoroje Kauno miesto 27-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą (duomenys neskelbtini) dėl 443 342,15 Lt skolos išieškojimo iš E. V. išieškotojo R. L. naudai (pateiktas vykdymui 2010 m. gruodžio 31 d.), o taip pat Kauno miesto 27-ojo notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 189 081,15 Lt skolos išieškojimo iš E. V. išieškotojo R. L. naudai (pateiktas vykdymui 2011 m. sausio 24 d.). Vykdymo metu 2010 m. gruodžio 31 d. buvo areštuotas trečiajam asmeniui R. V. priklausantis butas, esantis Ryšių g. 21-16, Kaune, E. V. tuo metu priklausęs žemės sklypas, esantis Romaškių km., Kauno raj., bei automobilis VOLVO V70, priklausantis R. V.. V. vėluojant vykdyti savo prievoles AB SEB bankui pagal kredito sutartis bei siekiant maksimaliai apsaugoti savo, kaip skolininko, interesus, E. V. priėmė sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą, kas leido pilnai atsiskaityti su AB SEB banku ir iš dalies su R. L.. Byloje nėra duomenų, kad  E. V. ir R. V. būtų nemokūs. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovas pradėjo skolos išieškojimą, tačiau skolos negalėjo atgauti. Be to, 2010 m. vasario 11 d., t.y. sandorio sudarymo metu, nebuvo suėjęs terminas R. V. grąžinti skolą. Paskola pagal pateiktą paskolos sutartį turėjo būti grąžinta iki 2011 m. vasario 14 d., dėl ko ieškovas reikalavimo teisės į atsakovę E. V. tuo metu dar neturėjo. Atsakovui R. L. buvo žinoma, jog E. V. ir R. V. turi kreditorių AB SEB bankas (šis faktas buvo registruotas viešame registre). Apie kitus E. V. kreditorius jokių duomenų niekas neturėjo. R. L. atsakovams A. K. ir A. V. buvo skolingas atitinkamai 180 000 Lt ir 290 000 Lt. Teigdamas, kad 2011 m. vasario 15 d. pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta dėl atsakovų nesąžiningumo, ieškovas nepateikia jokių įrodymų. Prašydamas pripažinti sandorį apsimestiniu, ieškovas privalo savo ieškinyje nurodyti, kokį sandorį atsakovai pridengė apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str. 2 d.). 

Atsakovai A. V. ir D. V. prašė ieškinį atmesti. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sandoris buvo sudarytas apsunkinti ar padaryti negalimą kreditoriaus D. K. reikalavimų patenkinimą, t.y. neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Priešingai, 2011 m. vasario 15 d. pirkimo - pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) ir priėmimo - perdavimo aktas (duomenys neskelbtini) buvo sudaryti, siekiant įsigyti paminėtą žemės sklypo dalį iš atsakovo R. L., kuris nuo 2009 m. liepos 1 d. buvo skolingas atsakovų šeimai dideles pinigų sumas. 2009 m. liepos 1 d. atsakovai R. L. ir A. V. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį R. L. iki 2010 m. liepos 1 d. įsipareigojo sumokėti atsakovui 140 000 Lt. 2010 m. sausio 1 d. tarp tų pačių asmenų buvo surašytas dar vienas neprotestuotinas paprastasis vekselis, pagal kurį R. L. iki 2010 m. gruodžio 25 d. įsipareigojo sumokėti atsakovui 150 000 Lt. Kadangi R. L. paskolintų pinigų A. V. laiku negrąžino, todėl pasiūlė pastarajam įsigyti iš jo ginčo žemės sklypo dalį, kurio vertė 185 000 Lt. Atsakovai neturėjo pagrindo domėtis kitų kreditorių interesais. Ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties 6 p. numato, kad parduodamas turtas niekam neparduotas, nepadovanotas, neįkeistas,  arešto ir draudimų nėra, teisme ginčų dėl jo ir trečiųjų asmenų teisių į jį taip pat nėra. Atsakovams nebuvo žinoma, jog ieškovas yra V. kreditorius, priešingai, iš 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad atsakovė E. V. turėjo kreditorių - AB SEB banką ir šią paskolą padengė R. L., tuo patvirtindamas, kad sumoka už perkamą žemės sklypą. Nurodė, jog 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) ir priėmimo - perdavimo aktas (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu nuosavybės teises įgijo R. L. ir R. L., negali būti pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindais. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie atsakovų V. nemokumą. Be to, sandorio sudarymo metu (2011 m. vasario 11 d.) R. V. nebuvo suėjęs terminas grąžinti skolą ieškovui. Ieškovui buvo žinoma, kad žemės sklypas buvo įkeistas bankui, todėl laiduotoja negalėjo jo įkeisti ieškovui. E. V. įsipareigojo atsakyti ieškovui visu turtu tik nuo to momento, kai jos vyras R. V. neįvykdys visos, ar dalies prievolės nuo 2011 m. vasario 14 d. Tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės. Šiuo atveju atsakovų V. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis nepažeidė ieškovo interesų ar teisių, kadangi skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės.

Atsakovai A. K. ir A. K. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog atsakovas R. L. buvo skolingas atsakovui A. K. 180 000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti iki 2010 m. lapkričio 30 d., tačiau pinigų sutartu terminu negrąžino, dėl ko pasiūlė įsigyti iš jo asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, kurios vertė 185 000 Lt. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovai, įgydami ginčo sandoriu dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo nesąžiningi, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nors ieškovas nurodo, kad skubus ginčijamo 2011 m. vasario 15 d. sandorio sudarymas įrodo šio sandorio ydingumą ir apsimestinumą, siekiant pridengti kitą sandorį, tačiau nenurodo, kokį sandorį siekiama pridengti (CK 1.87 str.). Ieškovas neturi pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimo iš ginčo žemės sklypo. Be to, 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu žemės sklypas buvo įkeistas AB SEB bankui, kuris turėjo 287 757,53 Lt dydžio pirmumo teisę į šį sklypą. Esant teisinėms kliūtims sandoriui sudaryti, notaras tokio sandorio netvirtintų. Ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties 6 p. nurodyta, kad parduodamas turtas niekam neparduotas, nepadovanotas, neįkeistas. Arešto ir draudimų nėra. Teisme ginčų dėl jo ir trečiųjų asmenų teisių į jį taip pat nėra. VĮ Registrų centro duomenimis jokių apribojimų žemės sklypui perleisti pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo, todėl atsakovams nebuvo pareigos aiškintis dėl neva pažeidžiamų ieškovo, kaip E. V. ir R. V. kreditoriaus, teisių bei interesų.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio reikalavimą actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo aktą (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu nuosavybės teises įgijo R. L. ir R. L. bei taikyti restituciją, atmesti, o kitus ieškinio reikalavimus – spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog AB SEB bankas pagal 2006 m. liepos 24 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovei E. V. ir R. V. 300 000 Lt kreditą nekilnojamojo turto pirkimui bei vartojimo kreditų AB SEB banke refinansavimui. V., užtikrindami prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą, įkeitė nekilnojamąjį turtą – ginčo žemės sklypą ir 2006 m. liepos 27 d. įregistravo hipoteką (hipotekos lakšto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)). 2010 m. gruodžio 21 d. E. V. kreipėsi į banką, prašydama išduoti leidimą parduoti įkeistą turtą (žemės sklypą), įsipareigodama iš gautos pardavimo kainos padengti banke turimus kreditus. AB SEB bankas davė leidimą minėto turto pardavimui su sąlyga, kad 287 757,53 Lt pagal pirkimo-pardavimo sutartį bus nukreipti abiejų V. turimų kreditų AB SEB banke grąžinimui. Kainos dalį už žemės sklypo pardavimą nukreipus V. prievolių pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)ir pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) visiškam įvykdymui, AB SEB bankas atsisakė žemės sklypo įkeitimo ir išregistravo hipoteką minėtam turtui. Bankas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovų sudarytas ginčo sandoris dėl turto perleidimo pažeidžia kreditoriaus teises, nes nepasibaigus kredito grąžinimo laikotarpiui V., grąžindami kreditą bankui, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, t. y. AB SEB bankui. Teisę grąžinti kreditą prieš terminą kredito gavėjams suteikia CK 6.873 str. 4 dalis. Kadangi žemės sklypas buvo įkeistas AB SEB banko naudai prievolės pagal 2006 m. liepos 24 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymui užtikrinti, todėl hipotekos kreditorius, duodamas sutikimą parduoti įkeistą turtą, turėjo teisę pareikalauti įvykdyti kredito sutartį ir pareikalauti parduodamo turto kainos dalį nukreipti skolininkų įsipareigojimų įvykdymui. Dėl to nėra pagrindo ginčijamo sandorio laikyti neprivalomu sandoriu. Neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimu pagrįstos teisinės prievolės. Kadangi ieškovo ginčijamas sandoris laikytinas privalomu, todėl jis neatitinka vienos iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų. Be to, reikalaudamas pripažinti 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir priėmimo-perdavimo aktą (duomenys neskelbtini) negaliojančiais, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovai R. L. ir R. L. žinojo ar turėjo žinoti, kad pardavėjai neturėjo teisės perleisti savo turto. Kadangi pardavėjai turėjo teisę perleisti turtą, tai preziumuojama, kad atsakovai L. yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, o V. sąžiningi turto pardavėjai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė: (i) pripažinti negaliojančiais 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą, sudarytą tarp atsakovės E. V. ir atsakovo R. L.; (ii) pripažinti negaliojančiais 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą, sudarytą tarp atsakovų R. L. ir R. L. iš vienos pusės, ir atsakovų A. K. ir D. V. iš kitos pusės; (iii) taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei E. V. nuosavybėn 10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini ), priteisiant iš jos atsakovui R. L. 350 000 Lt; (iv) priteisti iš atsakovo R. L. atsakovams A. K. ir D. V. po 185 000 Lt; (v) priteisti ieškovui D. K. iš atsakovų R. L., R. L., A. K., A. K., A. V. ir D. V. po 1888,33 Lt bylinėjimosi išlaidų; (vi) priteisti valstybei iš atsakovų R. L., R. L., A. K., A. K., A. V. ir D. V. po 39,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo (kreditoriaus) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, nustatė, kad ieškovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė su trečiuoju asmeniu R. V. paskolos sutartį, pagal kurią paskolino jam 309 966 EUR (1 070 250,60 Lt), o šis paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. vasario 14 d. Šios paskolos sutarties pagrindu trečiasis asmuo R. V. 2010 m. rugpjūčio 2 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 309 966 EUR sumai, o atsakovė E. V. 2010 m. rugpjūčio 2 d. pasirašė su ieškovu Laidavimo sutartį, pagal kurią laidavo už savo sutuoktinio prievolių ieškovui tinkamą įvykdymą. Byloje nėra ginčo, kad paskola ieškovui negrąžinta. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija). Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovų argumentus, jog ieškovas, nesuėjus prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d.  paskolos ir laidavimo sutartis terminui, neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovės E. V. atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog actio Pauliana ieškinį kreditorius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Jei dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kurias jam teikia prievolė su atidedamuoju terminu (CK 6.35 str. 4 d.), ir, jeigu yra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę nedelsiant. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad tiek trečiasis asmuo E. V., tiek atsakovė E. V. ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu buvo nemokūs ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamais sandoriais pažeistų kreditoriaus (ieškovo) teisių, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, nustatė, jog E. V. pardavus ginčo žemės sklypą, kuris galėjo bent iš dalies užtikrinti R. ir E. V. kreditorių reikalavimų patenkinimą, skolininkai R. ir E. V. tapo nemokūs ir nepajėgė vykdyti savo finansinių įsipareigojimų (grąžinti skolų) kreditoriams. Atsakovei E. V. grąžinus paskolą AB SEB bankui anksčiau sutartyje numatyto termino, iš to naudą turėjo tik du kreditoriai – atsakovas R. L. ir trečiasis asmuo AB SEB bankas. Teismas pripažino, jog skolininkė E. V. neturėjo  pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nei pagal įstatymą, nei teismo sprendimą. Atsakovė buvo vienodai įsipareigojusi tiek ieškovui, tiek ir atsakovui R. L. (laidavimas pagal R. V. sandorius). Teismas, spręsdamas dėl skolininko (atsakovės E. V.) bei trečiųjų asmenų (atsakovų R. ir R. L. ir atsakovų A. ir A. K. bei A. ir D. V.) nesąžiningumo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos, iš atsakovės E. V. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tiesioginio atsakovo R. L. spaudimo įtakoje, atsakovė buvo informavusi R. L. ir apie kitą jos kreditorių – ieškovą D. K., su kuriuo atsakovas R. L., pardavęs žemės sklypą, žadėjo atsiskaityti. Pagal 2011 m. vasario 11 d. sandorį atsakovė E. V. realiai jokių pinigų negavo (t. y. negavo 62 242,47 Lt, kuriuos turėjo gauti iš R. L.), o vekseliai su R. L. buvo pasirašomi atbuline data. Šiuos savo parodymus atsakovė patvirtino ir civilinėje byloje. Teismas, nustatęs, kad ginčijamas 2011 m. vasario 11 d. sandoris buvo sudarytas prieš pat pasibaigiant R. V. prievolės ieškovui D. K. įvykdymo terminui, o taip pat minėtų ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalys buvo nesąžiningos. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų A. ir A. K. bei A. ir D. V. sąžiningumo, nustatė, kad antrasis 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo perleidimo sandoris buvo sudarytas iš karto (faktiškai antrą darbo dieną) po pirmojo sandorio, sudaryto 2011 m. vasario 11 d. Atsakovai R. L. ir R. L. perleido turtą R. L. seseriai A. K. ir R. L. draugui A. V. (atsakovai šių aplinkybių neginčija). Atsakovas negalėjo paaiškinti, kas lėmė antrojo sandorio skubų sudarymą, be to, kaip teigia atsakovas R. L., jis A. K. buvo skolingas mažiau (kokio dydžio skola duomenų nepateikta) nei A. V., todėl neaišku, kodėl turtą minėtiems atsakovams jis perleido lygiomis dalimis. Remiantis civiliniame procese galiojančia įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir byloje nustačius, kad antrojo sandorio šalis siejo artimi giminystės bei draugystės ryšiai, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų  A. ir A. K. bei A. ir D. V. argumentus, kad minėtiems atsakovams apie ieškovo pretenzijas nieko nebuvo ir negalėjo būti žinoma, todėl objektyviąja prasme nelaikė šių atsakovų sąžiningais turto įgijėjais. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė  teisiškai nereikšmingais atsakovų argumentus, jog ieškovas tinkamai nepagrindė prašomo pripažinti negaliojančiu antrojo sandorio teisinio pagrindo (CK 1.87 str. 1 d.). Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, dėl restitucijos taikymo teismas sprendė vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi: teismas įpareigojo žemės sklypą grąžinti skolininkei E. V., priteisiant iš jos R. L. 350 000 Lt, o atsakovus R. L. ir R. L. įpareigojo grąžinti pagal 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį A. K. ir D. V. po 185 000 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovai D. V. ir A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais 2011 m. vasario 15 d. žemė sklypo pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas, sudaryti tarp atsakovų R. L. ir R. L., iš vienos pusės, ir atsakovės D. V. - iš kitos pusės, bei taikyta restitucija ir grąžinta ieškovei E. V. nuosavybėn ½ dalis 10 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) priteisiant iš atsakovo R. L. atsakovei D. V. 185 000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį dalyje dėl 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo – perdavimo akto, sudarytų tarp atsakovų R. L. ir R. L., iš vienos pusės, ir atsakovės D. V. - iš kitos pusės, pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmesti. Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti atsakovams A. ir D. V. bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo D. K.. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kauno apygardos teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino bylai reikšmingų ir svarbių aplinkybių ir akivaizdžiai siekė padėti tik ieškovui. Teismo sprendimo motyvai suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Teismas, naikindamas ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą, privalėjo vertinti šio sandorio sudarymo aplinkybes ir apmokėjimo už žemės sklypą sąlygas, tačiau to nepadarė. Teismas sprendime nevertino aplinkybės, kad ginčo žemės sklypas buvo įkeistas SEB bankui ir nei vienas kitas kreditorius nebūtų galėjęs nukreipti išieškojimo į šį turtą, išskyrus banką.  2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo žemės sklypas buvo parduotas už 350 000 Lt, iš kurių 287 757,53 Lt buvo pervesti į pardavėjos kreditoriaus AB SEB banko sąskaitą turimų kreditų pagal kredito sutartis grąžinimui, ir tik 62 242,47 Lt buvo sumokėta grynais pinigais, t.y. užskaitant skolą. Aplinkybė, jog pardavus sklypą buvo padengta pardavėjo įkeitimu užtikrinta skola ir panaikinta hipoteka, nesudaro pagrindo daryti išvados dėl ieškovo interesų pažeidimo ir actio Pauliana  taikymo sąlygų.
2. Teismas netinkamai taikė restituciją. Atsižvelgiant į CK 6.145 straipsnio nuostatas, kurios numato pareigą grąžinti šalis į pirmykštę padėtį, teismas privalėjo 287 757,53 Lt sumokėtus SEB bankui priteisti iš AB SEB banko bei atstatyti hipoteką. Tuo tarpu teismo sprendimu buvo ypač pagerinta ieškovo D. K. ir atsakovės E. V. padėtis ir nepagrįstai pabloginta atsakovų L. bei apeliantų turtinė padėtis.
3. Teismo išvadą, jog apeliantai, įgydami pagal 2011 m. vasario 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį ½ dalį 10 ha žemės sklypo už 185 000 Lt sumą, yra nesąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, yra padaryta pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje:
1. Faktas, jog 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo perleidimo sandoris buvo sudarytas iš karto po pirmojo sandorio, sudaryto 2011 m. vasario 11 d., pats savaime nereiškia sandorio šalių nesąžiningumo, kadangi verslo praktikoje yra priimtina, kad nekilnojamojo turto sandoriai sudaromi ir tas pats objektas gali būti perleistas net keletą kartų per tą pačią dieną.   
2. Teismas neįvertino apeliantų nurodytų aplinkybių, kodėl ginčijamas sandoris buvo sudarytas tokiomis aplinkybėmis. 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo perleidimo sandoris buvo sudarytas atsakovui R. L. siekiant grąžinti apeliantams skolas pagal byloje pateiktus vekselius (pagal 2009 m. liepos 1 d. vekselį atsakovas R. L. buvo įsipareigojęs iki 2010 m. liepos 1 d. sumokėti A. V. 140 000 Lt, o pagal 2010 m. sausio 1 d. vekselį – iki 2010 m. gruodžio 25 d. sumokėti 150 000 Lt). Atsakovas R. L. laiku neįvykdęs savo prievolės apeliantams pasiūlė jiems įsigyti ginčo žemės sklypo dalį, kurios vertė 185 000 Lt, atliekant įskaitymą. Aplinkybė, kad R. L. buvo A. V. geras pažįstamas nesudaro pagrindo laikyti apeliantą nesąžiningu. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčijamo 2011 m. vasario 15 d. sandorio sudarymo tikslas buvo įsigyti žemės sklypo dalį už skolą.
3. Teismo argumentas, jog sklypas buvo perleistas po ½ dalį, nors R. L. skolos apeliantui A. V. ir A. K. buvo skirtingos, nesuteikia pagrindo abejoti pirkėjų nesąžiningumu, kadangi apeliantai tik pirko R. L. siūlomą parduoti žemės sklypo dalį, siekdami susigrąžinti skolą.
4. Tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus dėl ginčo žemės sklypo vertės, darytina išvada, kad apeliantai žemės sklypo dalį įsigijo už tikrąją žemės sklypo vertę. Remiantis UAB „Naujas būstas“ vertintojos D. B., įrašytos į teismo ekspertų sąrašą, ginčo žemės vertinimo ataskaita, viso 10 ha ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2011 m. vasario 11 d., nustatyta lyginamosios vertės metodu, yra 345 000 Lt. Ši ataskaita yra žymiai aiškesnė ir nuoseklesnė, nei teismo nutarties pagrindu paskirto eksperto V. Č. ataskaita. Nors teismo paskirtas ekspertas davė išvadą, kad 2011 m. vasario 11 d. turto vertė yra 300 000 Lt, ekspertizės atlikimo metu – 479 000 Lt, vėliau nurodė, kad ir 2011 m. vasario 11 d. turto vertė - 479 000 Lt, nepaaiškindamas šių prieštaravimų. Taip pat nėra aišku, kodėl ekspertas iš 23 lyginamųjų pavyzdžių atrinko tik 3, kurių pagrindu darė išvadą dėl ginčo žemės sklypo vertės. Lyginamieji pavyzdžiai paimti žemės sklypų, kurių plotai atitinkamai yra 3,06 ha, 1,86 ha ir 2,0446 ha. Visuotinai žinoma, kad didesnio žemės sklypo vertė visuomet bus mažesnė, nei mažesnio žemės sklypo. Be to, ekspertas nurodė, kad rinkoje žemės sklypo vertė galėjo būti 25 proc. mažesnė, nei jis nustatė ataskaitoje, kas leistų daryti išvadą, kad žemės sklypo vertė 2011 m. vasario mėnesį buvo 359 250 Lt.
4. Teismas, konstatuodamas, kad R. L. ir R. L. sudaryti sandoriai su A. V. ir D. V. yra apsimestinis sandoris, netinkamai aiškino apsimestinį sandorį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė neteisingą teismo sprendimą. Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą reikia įrodyti, kad sandorio šalys siekė kito teisinio tikslo, nei nurodytas ginčijamame sandoryje. Nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio sudarymo tikslas buvo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigyti nuosavybės žemės sklypo dalį ir tokiu būdu padengti dalį skolos pagal pasirašytus neprotestuotinus vekselius. Nei ieškovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokį sandorį pridengiant neva buvo sudarytas apsimestinis sandoris ir netaikė sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinų taisyklių, tokiu būdu pažeidžiant CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.
5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ir kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo teises. Kasacinio teismo praktika, kuria padarydamas šią išvadą vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo formuojama civilinėse bylose, kurios nuo nagrinėjamos civilinės bylos skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Teismas visiškai nevertino esminės šios civilinės bylos aplinkybės, jog pirmąjį 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį sudaręs asmuo, t.y. E. V., netgi nebuvo ieškovo D. K. skolininkė, o buvo tik ieškovo, kaip kreditoriaus, skolininko R. V. laiduotoja. E. V. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą. Todėl šis sandoris buvo panaikintas nesant visų būtinų actio Pauliana sąlygų.  2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo teisės reikalauti, kad E. V. įvykdytų pagrindinio skolininko prievolę,  kadangi E. V. atsakomybei pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartį atsirasti buvo būtina sąlyga, jog paskolos gavėjas neįvykdytų visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėtų su ja susijusių  mokesčių ir/arba kitų įmokų (CK 6.76 str.). Tik tinkamai konstatavus faktinę aplinkybę, jog atsakovas R. V. neįvykdė savo prievolės sumokėti ieškovui skolą pagal paskolos sutartį ir išduotą vekselį, būtų galima pagrįstai pripažinti, jog laiduotojai E. V. kilo solidari atsakomybė atsakyti D. K. už R. V. neįvykdytas prievoles, kilusias iš paskolos sutarties ir vekselių. Todėl atsakovė E. V. negalėjo pažeisti būsimos prievolės.

Atsakovai R. L., R. L., A. K. ir A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimus, priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nenustatė visų įstatyme numatytų sąlygų, kurios yra būtinos taikyti actio Pauliana institutą. 2011 m. vasario 11 d. sudarant ginčijamą sandorį ieškovas nebuvo įgijęs neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovei E. V., kurios prievolė ieškovui kyla iš laidavimo sandorio. Pagrindinio skolininko R. V. prievolė ieškovui pagal paskolos sutartį turėjo būti įvykdyta iki 2011 m. vasario 14 d. ir tik tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas nebūtų tinkamai įvykdęs savo prievolės, ieškovas būtų įgijęs reikalavimo teisę  E. V.. Faktas, jog ieškovas siūlymą sumokėti skolą pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį išsiuntė paštu, kuris atsakovams E. V. ir  R. V. buvo įteiktas pasirašytinai 2011 m. vasario 14 d., kelia daug abejonių, nes pagal bylos duomenis R. V. laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 24 d. buvo gydomas uždarame Kauno klinikų Psichiatrijos skyriuje ir jo lankymas nebuvo galimas.
2. Teismas nepagrįstai laikė, jog E. V. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. E. V. ir R. V., užtikrindami savo prievoles AB SEB bankui pagal kredito sutartis, ginčo sklypą buvo įkeitę šiam kredito davėjui. Jiems vėluojant atlikti periodinius mokėjimus pagal kredito sutartis, susidarė pradelsti įsipareigojimai ir bankas ruošėsi nukreipti savo reikalavimo teisės patenkinimą į įkeistą turtą. Nėra jokių garantijų, jog varžytynių metu pardavus įkeistą turtą būtų visiškai patenkinti banko reikalavimai. Be to, pati išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą procedūra būtų susijusi su papildomų išlaidų atsiradimu, kurios preliminariais paskaičiavimais būtų sudariusios ne mažiau kaip 12 000 Lt, neskaičiuojant delspinigių ir baudų už nesavalaikį prievolių įvykdymą iki turto pardavimo iš varžytynių dienos.
3. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo konstatuoti R. L. ir R. L. nesąžiningumo, jiems sudarant ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. sandorį. R. L. buvo žinoma, jog E. V. ir R. V. turi kreditorių AB SEB banką ir šis faktas buvo registruotas viešame registre. Apie kitus E. V., kuriai ginčo žemės sklypas priklausė asmeninės nuosavybės teise, kreditorius niekas duomenų neturėjo, o pati pardavėja ginčo sandorio sudarymo metu tokių aplinkybių nenurodė.
4. Teismas, padarydamas išvadą dėl 2011 m. vasario 15 d. sudaryto ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad laikotarpis tarp ginčijamų žemės sklypo perleidimo sandorių yra tik keturios kalendorinės dienos. Reikalavimas dėl 2011 m. vasario 15 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu yra išvestinis ir niekaip nepažeidžia ieškovo interesų. Šiuo sandoriu ginčo žemės sklypas buvo įvertintas 370 000 Lt, o jį perleidžiant A. K. ir D. V. buvo iš dalies padengti R. L. įsipareigojimai A. K. ir A. V.. Aplinkybė, kad R. L. ir A. K. yra seserys, nėra ir negali būti vienintelė sąlyga panaikinti 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.
5. Esant teisinėms kliūtims, dėl kurių ginčijami sandoriai negalėjo būti sudaryti, notaras nebūtų jų tvirtinęs. 2011 m. vasario 15 d. sandorio 6 punkte aiškiai nurodyta, kad parduodamas turtas niekam neparduotas, nepadovanotas, neįkeistas, Arešto ir draudimų nėra. Teisme ginčų dėl jo ir trečiųjų asmenų teisių į jį taip pat nėra. Viešame registre nebuvo įregistruota jokių apribojimų žemės sklypo perleidimui.
6. Teismas, nuspręsdamas dėl restitucijos taikymo, R. L. priteisiant iš E. V. 350 000 Lt, žinant, kad šios sumos E. V. neturi, padaro tokio teismo sprendimo įvykdymą negalimu, o patį sprendimą prieštaraujančiu teisingumo ir protingumo principams. Restitucijos taikymo atveju viskas turėjo būti grąžinta į pradinę padėtį, t.y. ginčo žemės sklypas įkeičiamas hipoteka AB SEB banko naudai, o R. L. bankui sumokėta 287 757,53 Lt suma priteista iš banko jo naudai. 
7. Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui D. K. yra priteista visa reikalavimo suma, sudaranti 1 070 250,60 Lt, iš vienintelio R. V.. Tokiu būdu ieškovas prarado teisę reikšti reikalavimus pagal kitus jo reikalavimo teisę tai pačiai sumai patvirtinančius dokumentus, o tuo pačiu ir teisę pareikšti reikalavimą E. V. pagal laidavimo sutartį.

Ieškovas D. K. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Apeliacinių skundų argumentas, jog ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės laiduotojai E. V., yra nepagrįstas. Laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija.  Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, jog actio Pauliana ieškinį kreditorius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t.y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Tais atvejais, kai dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, skolininkas praranda prievolės su atidedamuoju terminu lengvatas (CK 6.35 str. 4 d.). Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog E. V. ir R. V. ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu buvo nemokūs ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, dėl ko ieškovas įgijo reikalavimo teisę ginčyti jų sudarytus sandorius iki prievolės ieškovui įvykdymo termino pabaigos.
2. Ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas, kai iki 1,07 mln. Lt skolos grąžinimo termino likus kelioms dienoms laiduotoja perleido vienintelį vertingą savo turtą,  nekelia abejonių. Ginčo žemės sklypo įkeitimo bankui faktas neturi teisinė reikšmės konstatuojant ieškovo teisių pažeidimą, kadangi E. V. grąžinus bankui paskolą anksčiau sutartyje numatyto termino, ko ji neprivalėjo daryti, iš to naudą turėjo tik du kreditoriai – AB SEB bankas ir R. L.. Kadangi skolininkas nagrinėjamu atveju suteikė pirmenybę tik dviems savo kreditoriams, tuo pažeidė kitų kreditorių, tame tarpe ieškovo, turtines teises.
3. Ginčijamų sandorių E. V. neprivalėjo sudaryti nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimą. Atsakovai L., K. ir V. buvo nesąžiningi. Teismas iš atsakovės E. V. civilinėje byloje duotų paaiškinimų ir parodymų baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai nustatė, kad 2011 m. vasario 11 d. sandoris buvo sudarytas tiesioginio atsakovo R. L. spaudimo įtakoje, kad atsakovė E. V. buvo informavusi šį atsakovą apie kitą jos kreditorių (ieškovą D. K.), su kuriuo atsakovas R. L., pardavęs žemės sklypą, žadėjo atsiskaityti.  Be to, E. V. patvirtino, jog ji jokių pinigų pagal ginčijamą sandorį negavo, o vekseliai su R. L. buvo pasirašomi atbuline data. Šios aplinkybės nekelia abejonių dėl R. L. nesąžiningumo sudarant 2011 m. vasario 11 d. sandorį. Atsakovų (pirkėjų) pagal 2011 m. vasario 15 d. sandorį nesąžiningumą įrodo tai, kad L. ginčo žemės sklypą perleido R. L. seseriai A. K. ir R. L. draugui A. V.. Pats sandoris buvo sudarytas skubiai, ginčo žemės sklypą pirkėjams perleidžiant lygiomis dalimis, nors R. L. A. K. buvo skolingas mažiau nei A. V..
4. Teismo pritaikytas restitucijos būdas yra teisėtas ir teisingas, atsižvelgiant į atsakovų nesąžiningumą.

Atsakovai A. V. ir D. V. atsiliepimu į atsakovų R. L., R. L., A. K. ir A. K. apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu visiškai sutinkantys ir prašo jį tenkinti skunde išdėstytais argumentais.

              Atsakovai R. L., R. L., A. K. ir A. K. atsiliepimu į atsakovų A. V. ir D. V. apeliacinį skundą prašo tenkinti jame apeliacinės instancijos teismui pareikštą prašymą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Ieškovas D. K., gindamas savo, kaip R. V. (pagrindinio skolininko) ir E. V. (laiduotojos) kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovės E. V. 2011 m. vasario 11 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį CK 6.6 straipsnyje įtvirtintu  actio Pauliana pagrindu.  Šiuo sandoriu atsakovė E. V. perleido atsakovams R. L. ir R. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį 10 ha žemės sklypą, kurio duomenys neskelbtini,  esantį (duomenys neskelbtini), už 350 000 Lt.  2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartyje aptariant pirkėjo R. L. atsiskaitymo su pardavėja tvarką, buvo numatyta, jog prieš pasirašant šią sutartį pirkėjas 287 757,53 Lt sumokėjo pardavėjos kreditoriui AB SEB bankui, o 62 242,47 Lt – sumokėjo pardavėjai grynais pinigais (Sutarties 4 p.) (1 t., b.l. 47-50). Byloje nustatyta, jog atsakovas D. L. įvykdė tik pirmąją savo įsipareigojimų dalį dėl kainos dalies pervedimo į AB SEB banko sąskaitą, o prievolė dėl likusios kainos dalies (62 242,47 Lt) sumokėjimo realiai pasibaigė atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kurio pasėkoje atsakovas D. L. 70 000 Lt suma sumažino savo reikalavimo teisę, pagal kurią vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b.l. 57, 70). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčijama 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė E. V., perleisdama jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, už parduotą žemės sklypą gautiną kainą realiai panaudojo atsiskaitymui su savo ir savo sutuoktinio R. V. kreditoriais AB SEB banku ir R. L..

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktą pripažinti negaliojančiais.

Apeliaciniuose skunduose, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 2001 m. vasario 11 d. žemės sklypo perdavimo – priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas D. K. (kreditorius) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovės E. V. (skolininkės) atžvilgiu,  kad atsakovė E. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir kad juo buvo pažeisti kreditoriaus D. K. interesai, o taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų  R. L. ir R. L. nesąžiningumą, sudarant 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniuose skunduose nurodomų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus ir dėl šių sąlygų keliamus teisės aiškinimo ir taikymo klausimus.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas D. K., ginčydamas atsakovės D. V., kaip skolininkės, sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, savo reikalavimo teisę šios skolininkės atžvilgiu grindžia 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartimi, kuria E. V. laidavo už savo sutuoktinio R. V., kaip paskolos gavėjo, prievolių pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį, kuria ieškovas D. K., kaip paskolos davėjas,  jam suteikė 309 966 EUR paskolą, tinkamą įvykdymą (1 t., b.l. 8-9, 11-12).

Nagrinėjamoje byloje apeliantai teigia, kad actio Pauliana taikytas nepagrįstai, nes kreditorius D. K. ginčijamo sandorio sudarymo dieną, t.y. 2011 m. vasario 11 d., dar neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę E. V., kaip skolininko R. V. laiduotoją, kadangi pagrindinio skolininko prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį įvykdymo terminas turėjo pasibaigti 2011 m. vasario 14 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, pažymi, kad neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas, pobūdžio. Laidavimas – tai asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagal kurį laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d., 6.77 str. 1 d.). Kadangi laiduotojo prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymą ji užtikrina, tai paprastai kreditoriaus reikalavimo teisė tokios prievolės pagrindu į laiduotoją atsiranda, kai pagrindinė prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Tačiau tais atvejais, kai nevykdant pagrindinės prievolės laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybė yra solidari, kreditoriaus reikalavimo teisės į laiduotoją atsiradimo momentas sutampa su reikalavimo teisės atsiradimu į pagrindinį skolininką (CK 6.81 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-86/2012).

Pažymėtina, jog prievolės tampa vykdytinomis pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 6.38 str. 1 d. ir 6.53 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pagrindinio skolininko D. V. prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį įvykdymo terminas baigėsi 2011 m. vasario 14 d. Kadangi pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartį laiduotojos E. V. atsakomybė yra solidari (laidavimo sutarties 3.3. p.), o 2011 m. vasario 14 d. raginimu ji pasirašytinai buvo informuota apie pareigą įvykdyti pagrindinio skolininko D. V. prievoles pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį (laidavimo sutarties 4.2 p.) (1 t., b.l. 88), laikytina, jog atsakovės E. V. prievolė ieškovui D. K. pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartį tapo vykdytina nuo 2011 m. vasario 15 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Sprendžiant dėl to, kada atsirado pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y., sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos  2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Tuo labiau, negali būti keliamas reikalavimas, jog kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, jog draudimas pasinaudoti actio Pauliana institutu ginčijant laiduotojo sandorius su trečiaisiais asmenims, kol kreditoriaus reikalavimo teisė laiduotojo atžvilgiu nėra tapusi vykdytina, neatitiktų actio Pauliana paskirties, sumažintų kreditoriaus teisių apsaugos galimybes ir iš esmės susilpnintų kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemones.

Dar daugiau, kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog terminai pagal bendrą prezumpciją yra nustatomi skolininko naudai, todėl, skolininkui elgiantis nesąžiningai (pvz., kai dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą), jis neturėtų būti ginamas terminu, t.y. dėl tokių nesąžiningų veiksmų skolininkas turėtų netekti prievolės įvykdymo termino teikiamų lengvatų (CK 6.35 str. 4 d.). Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko nedelsiant įvykdyti prievolę, t. y. įgyja teisę pasinaudoti actio Pauliana kaip specialiu gynybos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-17/2006; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013).

Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Todėl yra pagrindas svarstyti, ar sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, nepažeidžia kreditorių teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Pažymėtina, jog sutartinių prievolių atsiradimo momentas, o tuo pačiu ir kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimas, paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.2 str., 6.181 str.). Tuo remdamasi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo D. K., kaip kreditoriaus, teisę reikšti actio Pauliana ieškinį laiduotojo atžvilgiu, ginčijant jo sudarytus sandorius per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t.y. nuo to momento, kai jis tapo kreditoriumi, iki visiško skolininko prievolės jo atžvilgiu įvykdymo. Kadangi nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties sudarymas sutapo su paskolos sutarties sudarymu, laikytina, jog kreditoriaus D. K. neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė laiduotojai E. V. atsirado 2010 m. rugpjūčio 2 d. bei egzistavo ginčijamos 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, o 2011 m. kovo 3 d., kai ieškovas D. K. pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovės E. V. atžvilgiu, jo reikalavimo teisė šiai skolininkei buvo tapusi ir vykdytina. 

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados dėl atsakovės E. V., kaip laiduotojos, prievolių pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartį pasibaigimo. CK 6.88 straipsnyje nustatyta terminuoto laidavimo pabaiga. Vadovaujantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog ši nuostata nedraudžia šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir dispozityvumo principus, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013; 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2013).

Iš byloje esančios 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutarties, kuria atsakovė E. V. laidavo kreditoriui (paskolos davėjui) D. K. už skolininko R. V. prievolių pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį tinkamą įvykdymą, matyti, kad šalys susitarė dėl šios laidavimo sutarties įsigaliojimo ir galiojimo. Laidavimo sutarties 6.3 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško tinkamo paskolos sutarties ir laiduotojo skolinių įsipareigojimų paskolos davėjui įvykdymo pagal šios sutarties sąlygas. Šis aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas šalių susitarimas sudaro pagrindą nagrinėjamu atveju netaikyti CK 6.88 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių terminuoto laidavimo pabaigą, o dėl atsakovės E. V., kaip laiduotojos, prievolių spręsti remiantis minėtu šalių susitarimu, įtvirtinančiu laiduotojo prievolių galiojimą iki visiško paskolos grąžinimo. Todėl R. ir R. L. bei A. ir A. K. apeliacinio skundo argumentas, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 1 070 250,60 Lt įsiskolinimas pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį civiliniam ieškovui D. K. (kreditoriui) buvo priteistas tik iš skolininko R. V., nesudaro pagrindo daryti išvados dėl E. V. prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartį pasibaigimo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai, jog kreditorius neturėjo reikalavimo teisės į laiduotoją, atmestini.

Dėl kreditoriaus interesų pažeidimo

Atsakovų D. V. ir A. V. apeliaciniame skunde nurodyta, jog ta aplinkybė, kad pardavus atsakovei E. V. priklausantį ginčo žemės sklypą buvo įvykdyta šio žemės sklypo hipoteka užtikrinta jos ir R. V. prievolė AB SEB bankui pagal kredito sutartį, nesudaro pagrindo daryti išvados dėl kreditoriaus D. K. interesų pažeidimo ir šios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos egzistavimo.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia,  jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje  ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant  actio Pauliana  instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad  ginčijama sutartis turėjo įtakos atsakovės (laiduotojos) E. V. mokumo sumažėjimui ir galimybei atsiskaityti su ieškovu, atsižvelgė į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas D. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutarties pagrindu įgijo 309 966 EUR dydžio reikalavimą R. V. (paskolos gavėjui pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį) (1 t., b.l. 8-9). Šio skolininko prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės E. V. laidavimu (1 t., b.l. 11-12). Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog trečiasis asmuo R. V. yra atsakovo R. L. skolininkas, bei tai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu jis su atsakove E. V. buvo AB SEB banko skolininkai. V. prievolės kreditoriui AB SEB bankui atsiradimo teisinis pagrindas – 2006 m. liepos 24 d. Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jiems 25 metų laikotarpiui buvo suteiktas 300 000 Lt dydžio kreditas, nustatant, jog kredito grąžinimo data – 2031 m. liepos 23 d. (1 t., b.l. 158-165). Visos kredito gavėjų prievolės pagal 2006 m. liepos 24 d. Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovei E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ginčo žemės sklypo hipoteka, įforminta hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir įregistruota Hipotekos registre (1 t., b.l. 166-167, 168-170).

Byloje nustatyta, jog paskolos gavėja ir įkeisto daikto savininkė E. V. 2010 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į kredito davėją AB SEB banką dėl leidimo parduoti įkeistą ginčo žemės sklypą suteikimo, iš gautos pagal šį sandorį pinigų sumos visiškai atsiskaitant su kredito davėju (1 t., b.l. 171). AB SEB bankas 2011 m. vasario 7 d. išdavė raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodė neprieštaraujantis dėl įkeisto ginčo žemės sklypo pardavimo su sąlyga, kad 287 757,53 Lt suma pagal pirkimo – pardavimo sutartį bus nukreipta E. V. ir R. V. įsipareigojimams bankui įvykdyti: viso turimo kredito pagal kredito sutartį grąžinimui (1 t., b.l. 172). Iš ginčijamos 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties 4 punkto nuostatų, reglamentuojančių sutarties kainos sumokėjimą (1 t., b.l. 47-50), ir aplinkybės dėl hipotekos pabaigos (1 t., b.l. 61) darytina išvada, jog už parduodamą žemės sklypą pardavėjos gautinos sumos pagal ginčijamą sandorį dalis (287 757,53 Lt) pirkėjo buvo pervesta hipotekos kreditoriui AB SEB bankui, įvykdant jo skolininkų E. V. ir R. V. prievoles pagal 2006 m. liepos 24 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl D. K. teisėtų interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio sudarymu ir vykdymu (atsakovė E. V. susitarė su hipotekos kreditoriumi dėl leidimo parduoti įkeistą ginčo žemės sklypą suteikimo ir visos kredito sumos grąžinimo anksčiau, nei grafike nurodytas terminas; įkeisto žemės sklypo pirkėjas visą kredito sumą tiesiogiai pervedė hipotekos kreditoriui; tik po to hipotekos kreditoriaus sutikimu buvo išregistruota hipoteka), galima daryti išvadą nesant ieškovo D. K., kaip skolininkės E. V. kreditoriaus, teisėtų interesų pažeidimo, kiek tai susiję su 287 757,53 Lt sumos pervedimu AB SEB bankui, pardavus hipotekos kreditoriui įkeistą ginčo žemės sklypą.

Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Hipoteka suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas materialiosios teisės normas, yra konstatavęs, kad jeigu prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės, kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškoti iš skolininko kito turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008).

CK 6.873 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog atlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas gali grąžinti prieš terminą tik paskolos davėjui sutikus. Sistemiškai aiškinant 2006 m. liepos 24 d. Kredito sutarties, sudarytos tarp V. ir AB SEB banko, bendrosios dalies 3.4 ir 4.11 punktuose įtvirtintas nuostatas darytina išvada, jog šios sutartinės prievolės šalys buvo susitarusios dėl galimybės grąžinti kreditą ar jo dalį anksčiau, negu grafike nustatytas terminas ir tam nebuvo reikalingas banko sutikimas (1 t., b.l. 163). Minėta, jog kredito sutarties šalys išreiškė valią dėl tokio susitarimo sudarymo ir jį įgyvendino. Bylos eigoje atsakovė E. V. ne kartą nurodė ir poreikio kredito sutartį įvykdyti anksčiau termino priežastį – vėluojančius atsiskaitymus su banku pagal kredito sutartį (1 t., b. l. 188, 3 t., b.l. 111-112). Kadangi AB SEB bankas, kaip hipotekos kreditorius ir daiktinės teisės į ginčo žemės sklypą turėtojas, turėjo pirmumo teisę, lyginant su kitais E. V. kreditoriais, tame tarp ir ieškovu D. K., nukreipti savo reikalavimo teisės patenkinimą į ginčo žemės sklypą, šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčo 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalis, kiek ji susijusi su ginčo žemės sklypo pardavimu, atsiskaitant su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku, pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teisėtus interesus.  Nei ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, nei dabar, jei E. V. ir R. V. prievolės pagal kredito sutartį hipotekos kreditoriui nebūtų pasibaigusios jų įvykdymu, o hipoteka nebūtų išregistruota, ieškovas A. K. neįgytų teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš ginčo žemės sklypo tol, kol visiškai nebūtų patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas pagal 2006 m. liepos 24 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o išieškojimo į įkeistą turtą nukreipimo atveju galėtų su kitais išieškotojais (kreditoriais), proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai, pretenduoti į tą iš ginčo žemės sklypo išieškotų piniginių lėšų dalį, kuri liktų visiškai atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi (CPK 754 str., CK 4. 170 str. 3 d., 4.197 str. 2 d. 1 p.). Tokią praktiką šiuo teisės klausimu formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad pardavus įkeistą turtą ir prieš terminą atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi nėra pagrindo konstatuoti, jog  tokiu sandoriu neteisėtai suteikiamas prioritetas hipotekos kreditoriui kitų įmonės kreditorių atžvilgiu ar kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013).

Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog ginčijamu 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sandoriu ieškovo D. K., kaip kreditoriaus, interesai buvo pažeisti  tiek, kiek pagal šį sandorį 62 242,47 Lt dydžio parduodamo žemės sklypo kainos dalis, kurią pardavėja E. V. turėjo gauti iš pirkėjo R. L., nebuvo sumokėta pardavėjai dėl pirkėjo iniciatyva atlikto priešpriešinių vienarūšių prievolių įskaitymo. Pažymėtina, jog tiek R. L., tiek D. K., kaip atsakovės E. V. kreditoriai, turėjo lygias teises pretenduoti į savo reikalavimų iš šios sumos patenkinimą proporcingai kiekvieno iš jų reikalavimų dydžiui.  Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti esant įrodytą actio Pauliana sąlygą – kreditoriaus teisių pažeidimą (CK 6.66 str. 1 d.), nes skolininkė E. V., būdama nemoki ir perleidusi ginčo objektą – asmeninės nuosavybės teise priklausantį didelės vertės turtą - suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui R. L.. Atsakovės nemokumo faktą patvirtina bylos aplinkybės, nes duomenų apie kitą turtą, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal įsipareigojimus ieškovui ir atsakovui R. L., byloje nėra.  Kasacinis teismas, nuosekliai plėtodamas actio Pauliana sąlygų taikymo praktiką, yra išaiškinęs, jog kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 360/2012). Kai actio Pauliana pagrindu yra nuginčijamas skolininko sudarytas sandoris, tačiau skolininko mokumas lieka neatkurtas dėl per mažos, palyginti su skolininko įsiskolinimų dydžiu, nuginčytu sandoriu skolininko susigrąžinto turto vertės, kreditorių teisės ir interesai yra taip pat apginami, nes kreditoriai pagal savo turimų reikalavimų eiliškumą turi realią galimybę gauti dalinį reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal visų kreditorių turimų reikalavimų dydžius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012).

Pažymėtina, jog kitas svarbus aspektas, kuris nagrinėjamoje byloje turi teisinę reikšmę sprendžiant dėl kreditoriaus D. K. interesų pažeidimo, tai ginčijama 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduoto žemės sklypo rinkos vertė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atlygintinio sandorio atveju turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą  yra vienas iš galimų turto vertės sumažinimo atvejų, po kurio kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Remiantis kasacinio teismo praktika turto pardavimas už akivaizdžiai mažesnę kainą, nei yra jo rinkos kaina, priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-88/2013 ir kt.). Be to, tokiu atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą, nei nustatyta jų rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Remiantis šia teisės norma yra pagrindas konstatuoti actio Pauliana ieškiniu ginčijamą sandorį sudariusios šalies nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Tokiu atveju sandorį su skolininku sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio (CPK 178 str.).

Kaip minėta, ginčijama 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, kurios dalykas buvo 10 ha žemės sklypas, duomenys neskelbtini, esantis (duomenys neskelbtini), šalys susitarė dėl 350 000 Lt dydžio kainos nustatymo (Sutartis 4 p.). Sprendžiant dėl ieškovo interesų galimo pažeidimo esant ginčijamam pirkimo – pardavimo sandoriui actio Pauliana pagrindu,  svarbu, jog parduodamo turto kaina atitiktų jo rinkos vertę ginčijamo sandorio sudarymo dieną. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ginčo žemės sklypo rinkos vertę 2011 m. vasario 11 dienai, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, nustatinėjo atsakovo A. V. užsakymu UAB „Naujas Būstas“, kurio 2011 m. rugpjūčio 1 d. parengtoje Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. NB11-07(28) (toliau – vertinimo ataskaita)  (2 t., b.l. 64-93) nustatyta 345 000 Lt sklypo vertė, ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartimi paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurią atliko teismo paskirtas ekspertas, turto vertintojas V. Č., ir kurio pateiktame turto ekspertizės akte (toliau – ekspertizės aktas) (3 t., b.l. 135-163), nustatyta 479 000 Lt ginčo turto vertė.

Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Tokios iš anksto nustatytos didesnės galios neturi ir eksperto išvada, kuri teismui neprivaloma ir įvertinama kartu su visuma kitų byloje surinktų bei ištirtų įrodymų (CPK 218 str.). Kita vertus, ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl savo prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni, negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, todėl nesutikimą su eksperto išvada teismas turi tinkamai motyvuoti (CPK 216 str. 1 d., 218 str.). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, vertinimo kasacinis teismas yra suformavęs teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti paneigti, t. y. eksperto išvada gali būti atmesta kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jos nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, taip pat kai ekspertizės akto duomenys prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-733/2002; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008).

Taigi pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis  teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad turi būti įvertinti visi bylos įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba, priešingu atveju, motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Jei byloje yra du (ar daugiau) ekspertizės aktai ir juose pateikiamos skirtingos išvados, teismas privalo tikrinti, kuri iš išvadų atitinka išsamumo, patikimumo ir tikslumo kriterijus, bei atmesti tą, kuri vertintina kritiškai dėl prieštaravimo byloje esantiems kitiems įrodymams, bylos faktinėms aplinkybėms ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2013).

Turto vertinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (toliau - TVVPĮ), kuris taikomas turtui vertinti nepaisant šio turto nuosavybės formos. Pagal TVVPĮ 6 straipsnio 1 dalį turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika bei kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais. Turtui vertinti gali būti taikomas lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, atkuriamosios vertės (kaštų) metodas, naudojimo pajamų vertės, ypatingosios vertės metodas ar kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai.

Pažymėtina, jog nepaisant to, jog nagrinėjamoje byloje pateiktoje vertinimo ataskaitoje ir ekspertizės akte turto vertintojai, nustatydami ginčo žemės sklypo rinkos vertę, rėmėsi lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodu, jie priėjo prie skirtingų išvadų dėl ginčo žemės sklypo rinkos vertės, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo 2011 m. vasario 11 d. metu. Vertinimo ataskaitoje, kuri vertintina kaip rašytinis įrodymas, aritmetinio vidurkio kaina 345 Lt už vieną arą buvo apskaičiuota atlikus trijų žemės ūkio paskirties žemės sklypų Kauno rajone (3,0756 ha, 1,8568 ha ir 1,3200 ha) pardavimo sandoriuose, sudarytuose 2010 metais, kainų  lyginamąją analizę. Ekspertizės akte aritmetinio vidurkio kaina 479 Lt už vieną arą buvo apskaičiuota atlikus trijų žemės ūkio paskirties žemės sklypų Kauno rajone (3,006 ha, 1,86 ha ir 1 ha) pardavimo sandoriuose, sudarytuose 2010-2011 metais, kainų  lyginamąją analizę. Pažymėtina, jog abiejuose dokumentuose vienas iš vertinamų žemės sklypų, kuris buvo pasirinktas apskaičiuojant vieno aro aritmetinio vidurkio kainą, sutapo. Be to, sutampa ir lyginamų duomenų šaltinis – VĮ Registrų centro rinkos sandorių duomenų bazė. Teisėjų kolegijos nuomone, Vertinimo ataskaitoje mažesnės vieno aro vidutinės rinkos kainos nustatymą iš esmės lėmė lyginamų objektų vieno aro kainos sumažinimas dėl žymiai gausiau pritaikytų pataisos koeficientų (laiko pataisos koeficientų, vietos pataisos koeficientų, privažiavimo pataisos koeficiento) (2 t., b.l. 74-75). Vertinimo ataskaitoje nėra jokio pagrindimo, kodėl dviejų lyginamųjų sandorių kainai buvo taikyti pardavimo laiko pataisos koeficientai atitinkamai 0,91 ir 0,93, taip pat vieno iš lyginamų sandorių kainai be vietos pataisos koeficiento 0,9 dar atskirai taikytas privažiavimo koeficientas 0,97 (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 2 d. 10 p.). Tuo tarpu teismo eksperto išvadoje argumentuota, kodėl laiko pataisos koeficientas apskritai netaikytas, nes lyginamieji objektai paimti iš laikotarpio, per kurį faktiškai nebuvo infliacijos ir žemės sklypų pabrangimo, be to nurodyta, jog privažiavimo patogumo koeficientą apima vietovės pataisos koeficientas (3 t., b.l. 149-150). Kita vertus, ekspertizės akte pateikiamas vertinamo objekto vertės paskaičiavimas yra tikslesnis tuo, jog tarp lyginamų objektų buvo įtrauktas 2011 m. sausio mėnesį sudarytas sandoris, kuris, lyginant su 2010 metais sudarytais sandoriais, rodo žemės sklypų kainų augimo tendenciją. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus argumentus dėl ekspertizės akte esančių duomenų, nurodytų tiriamojoje dalyje ir eksperto išvadose, prieštaringumo, kadangi iš teismo eksperto V. Č. 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašto dėl ekspertizės akto patikslinimo matyti, jog  akte buvo padaryta korektūros klaidų, kurios neturi įtakos tirto objekto  rinkos vertės skaičiavimams (4 t., b.l. 121). Ginčo žemės sklypo rinkos vertę bylos nagrinėjimo metu (2012 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesiais) nustatinėjo tik teismo paskirtas ekspertas, kitų įrodymų dėl žemės sklypo vertės šiam laiko momentui  byloje pateikta nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti teismo nutartimi paskirto eksperto, kuris nuo 1996 metų turi turto vertintojo kvalifikaciją, pateikta išvada dėl ginčo turto vertės.

Sprendžiant dėl žemės sklypo rinkos vertės ginčijamo sandorio sudarymo ar bylos nagrinėjimo metu, nėra pagrindo vadovautis ir dar kitais bylos duomenimis apie galimą šio turto rinkos vertę įvairiais laikotarpiais, kuriais savo poziciją grindžia ieškovas (2 t., b.l. 32-33; 148-159; 182-197). UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitoje, atliktoje 2006 m. liepos 11 d., nustatyta ginčo žemės sklypo rinkos verte 800 000 Lt nėra pagrindo remtis, kadangi šis vertinimas atliktas keturi su puse metų iki byloje ginčijamo sandorio sudarymo, ekonominio pakilimo laikotarpiu, prieš E. ir R. V. sudarant kredito sutartį ir žemės sklypo įkeitimo sutartį su banku (1 t., b.l. 158-170), todėl šį įrodymą negalima pripažinti objektyviai patvirtinančiu turto rinkos vertę ginčo sandorio sudarymo metu. Aplinkybės, jog R. V. 2010-2011 metais galimai paskelbė internete apie parduodamą žemės sklypą, nurodydamas jo vertę  1350000 Lt ar 1300000 Lt, vertinamos kaip prielaidos ir jos nepatvirtina realios turto rinkos kainos tuo metu. Duomenų, kad už tokią ar jai artimą kainą pagal skelbimus internete buvo atsiradusių realių žemės sklypo pirkėjų, byloje nepateikta (4 t., b.l. 120), be to pagal antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytus duomenis (2 t., b.l. 35-40) vienas iš skelbimų buvęs patalpintas tik 2011 m. balandžio 14 d., t.y. po ginčijamo sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija nepagrįstu bylos duomenimis pripažįsta ir ieškovo argumentą, jog vertinamo žemės sklypo rinkos vertę ženkliai padidina aplinkybė, jog Kauno rajono savivaldybės taryba 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino atsakovės E. V. 10 ha žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo žemės paskirtis keičiama iš žemės ūkio į kitą mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirtį. Kaip matyti iš paminėto Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimo, žemės sklypo paskirtis keičiama tik nuo tada, kai bus įrengti keliai ir magistralinė inžinerinė infrastruktūra (3 t., b.l. 1). Informacija apie detalaus plano ginčo žemės sklypui patvirtinimą teismo ekspertui, atlikusiam turto vertės nustatymo ekspertizę byloje, buvo žinoma (3 t., b.l. 132) ir įvertinta, apžiūros metu nustatyta, jog žemės sklype yra dirbami laukai, viešajame registre nurodyta vertinamo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio (3 t., b.l. 144-145, 160-161).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog remiantis teismo eksperto pateikta išvada šioje byloje nustatyta ginčo žemės sklypo rinkos vertė tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek ir ekspertizės atlikimo metu (ekspertizės aktas teismui įteiktas 2012 m. gruodžio 20 d.) buvo 479 000 Lt. Todėl ta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypas 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas už 350 000 Lt kainą, sudaro pagrindą daryti išvadą dėl ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijama 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartis nagrinėjamoje teisinėje situacijoje pažeidė ieškovo D. K. teises ir teisėtus interesus, tačiau netinkamai apibrėžė pažeistų teisių ribas ir jų įtaką restitucijos klausimo išsprendimui, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakys toliau, spręsdama restitucijos taikymo klausimą.

Dėl privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė E. V. (skolininkė) neprivalėjo sudaryti ginčijamo žemės sklypo pardavimo sandorio. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovė E. V. (skolininkė) žemės sklypą būtų pardavusi dėl to, jog bankas, nutraukęs kredito sutartį anksčiau, nei numatyta kredito sutartyje, būtų pareikalavęs iš karto grąžinti visą negrąžinto kredito dalį, nesumokėtas palūkanas, netesybas ir kitus mokesčius. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog bankui įkeisto ginčo žemės sklypo pardavimą ir viso kredito grąžinimą anksčiau, nei nurodyta grafike, inicijavo atsakovė E. V., nors kredito sutartyje numatyta kredito grąžinimo data – 2031 m. liepos 23 d. Tai, jog kredito gavėjai V. ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo finansinių sunkumų atsiskaitant su AB SEB banku, savaime nesąlygojo jų pareigos parduoti įkeistą turtą ir grąžinti visą kredito sumą prieš terminą atsiradimo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog dėl kredito gavėjų įsipareigojimų netinkamo vykdymo bankas ketino nutraukti kredito sutartį ir nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą, yra pagrįsti tik prielaidomis ir neįrodo, jog atsakovė E. V. ginčo sandorio sudarymo metu nebūtų turėjusi kito turto ar pajamų, kurios būtų užtikrinusios kredito dengimo įmokų, sudariusių 1768,09 Lt per mėnesį (2 t., b.l. 167), mokėjimą ir išsprendusios laikinus finansinius sunkumus.  Byloje taip pat nenustatyta kitų svarbių aplinkybių, kurios būtų lėmusios ginčo sandorio sudarymą.

Dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo

Tais atvejais, kai, taikant actio Pauliana institutą, ginčijamas atlygintinis sandoris, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.66 str. 2 d.). Bendriausia CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio  kreditoriaus pareiga.

Pažymėtina, jog atsakovės E. V. nesąžiningumas nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kadangi pirmosios instancijos teismui sprendimu konstatavus jos nesąžiningumą apeliantai neginčija šio fakto.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo žemės sklypo įgijėjų pagal 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį R. L. ir R. L. nesąžiningumo, neatsižvelgė, jog jiems nebuvo žinoma apie kitus atsakovės E. V. kreditorius, išskyrus AB SEB banką, duomenys apie kurį buvo paskelbti valstybės viešame registre, o pati atsakovė jų neinformavo apie jos įsipareigojimus kitiems kreditoriams, tame tarpe ir ieškovui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013). Be to, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013).

Ginčijamą sandorį sudariusį atsakovą R. L. ir atsakovės E. V. sutuoktinį R. V. siejo artimi tarpusavio ryšiai (R. V. dirbo įmonėje UAB „Linkasa“, kurios vadovu ir savininku buvo atsakovas R. L.). Tai padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, nes sudaro sąlygas šiais ryšiais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui; tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Nustačius, jog atsakovas R. L. dėl artimų ryšių su R. V. turėjo pasidomėti ir žinoti apie šio atsakovo kreditorius, jo neveikimas (tai nurodo pats apeliantas R. L., argumentuodamas tuo, jog jis nebuvo informuotas pardavėjo apie kitus jo kreditorius) vertinamas kaip nepagrįstas ir nesąžiningas elgesys, sudarantis pagrindą konstatuoti jo nesąžiningumą, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nustatyta aplinkybė, jog ginčo sandoris dėl žemės sklypo pardavimo buvo sudarytas žemesne, nei rinkos vertė, kaina, be kita ko, taip pat sudaro pagrindą konstatuoti turtą įgijusių atsakovų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010; kt.). Pažymėtina, jog patys atsakovai R. L. ir R. L., po keturių dienų sudarydami ginčijamą 2011 m. vasario 15 d. sandorį dėl ginčo žemės sklypo perleidimo atsakovams A. K., A. K., D. V. ir A. V., sutartyje nurodė 370 000 Lt kainą, kuri 20000 Lt didesnė, nei nurodyta 2011 m. vasario 11 d. sutartyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš sprendime nurodytų argumentų, kurie paremti bylos duomenimis, visumos pagrįstai sprendė dėl ginčijamą sandorį 2011 m. vasario 11 d. sudariusių šalių, įskaitant ir su skolininke (E. V.) sandorį sudariusius trečiuosius asmenis (atsakovus R. ir R. L.), nesąžiningumo.

Dėl 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Iš ieškinio (1 t. b.l. 71-72; 2 t., b.l. 192-194) matyti, kad ieškovas reikalavimą dėl 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų R. ir R. L., A. ir A. K. bei D. ir A. V., pripažinimo negaliojančia grindė CK 1.87 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu, t. y. dėl sandorio apsimestinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas apskritai tinkamo ginčijamo sandorio teisėtumo teisinio įvertinimo neatliko ir sprendime nekvalifikavo, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis pripažįsta 2011 m. vasario 15 d. sandorį negaliojančiu. Iš dalies tokią išvadą teismas grindė actio Pauliana pagrindu, nurodydamas, jog šio sandorio, kaip ir 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, jo šalys sudaryti neprivalėjo (4 t., b.l. 173-174), taip pat pripažino žemės sklypo pirkėjus pagal šį sandorį nesąžiningais bei rėmėsi bendraisiais teisės principais (4 t., b.l. 175). Teismas neargumentavo, kokį sandorio negaliojimą pagrindą, kuriam būtina nustatyti sandorio šalies nesąžiningumą, taiko, ir padarė išvadą, jog „atsakovų argumentai, jog ieškovas tinkamai nepagrindė prašomo pripažinti negaliojančiu antrojo sandorio teisinio pagrindo, yra teisiškai nereikšmingi“. Akivaizdu, jog pagal bylos faktines aplinkybes 2011 m. vasario 15 d. sandorio teisėtumui taikyti actio Pauliana kriterijus nėra pagrindo, nes A. ir A. K. bei D. ir A. V. žemės sklypą įsigijo ne iš ieškovo skolininko (E. V.), bet iš atsakovų R. ir R. L.. Taip pat aišku, jog ginčijamam 2011 m. vasario 15 d. sandoriui nėra pagrindo taikyti ir CK 1.87 str. numatytą sandorių negaliojimo pagrindą, nes, kaip teisingai nurodė apeliantai, apsimestiniu sandoriu yra pridengiamas kitas sandoris, kurį šalys turėjo mintyje ir siekė sudaryti. Tuo tarpu ieškovas kito sandorio, kuris buvo pridengtas ginčijamu sandoriu ir kurį šalys turėjo galvoje, nenurodė. Tokiu sandoriu negali būti pripažintas, kaip įrodinėjo ieškovas, 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sandoris, nes šis sandoris buvo realiai sudarytas tarp kitų šalių, bet ne 2011 m. vasario 15 d. sandorio šalių turėtas mintyje.

Pabrėžtina, kad ieškovas faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos ieškinyje apskritai neprivalo nurodyti, nes teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui, jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-279/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą grindė būtent tuo, kad atsakovai 2011 m. vasario 15 d. sandoriu žemės sklypą įsigijo siekdami apsunkinti ar padaryti negalimą ieškovo reikalavimų patenkinimą, kad  D. K. negalėtų nukreipti savo reikalavimų atsakovams E. V. ir R. L. į ginčo žemės sklypą, kurio negalima išreikalauti iš sąžiningų trečiųjų asmenų, t.y., ieškovo teigimu, sandoriu šalys nesiekė sukurti jame numatytų teisinių pasekmių (1 t., b.l. 71-72; 2 t., b.l. 192-194) (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Taigi, ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas atitinka CK 1.86 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą (tariamas sandoris). Nors teisiniu pagrindu ieškovas įvardijo CK 1.87 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą (apsimestinis sandoris), pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius ir aiškintis esmines bylos aplinkybes pagal ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokios materialiosios teisės normos yra taikomos sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai siekdami vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia  teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją.

Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-362/2012; 2014 m. gegužės 5  d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014 ir kt.). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, t.y. pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).

Bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas R. L. 2010 metų pabaigoje buvo pradėjęs išieškojimo iš skolininkų R. V. ir E. V. procesą, tuo tikslu antstolis areštavo skolininkės turtą – ginčo žemės sklypą (4 t., b.l. 28, 89). E. V. paprašius, AB SEB bankas 2011 m. vasario 7 d. raštu leido parduoti įkeistą žemės sklypą, grąžinant iš pardavimo kainos bankui visą R. ir E. V. kredito sumą. 2011 m. vasario 10 d. R. L. paprašė antstolio areštą šiam turtui panaikinti ir tos pačios dienos antstolio patvarkymu turto areštas buvo panaikintas (3 t., b.l. 89-90). 2011 m. vasario 11 d. (penktadienį) pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė E. V. pardavė ginčo žemės sklypą atsakovui R. L.. Tą pačią dieną nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas šis sandoris bei daiktinės teisės į turtą, taip pat 2011 m. vasario 14 d. išregistruota hipoteka į žemės sklypą (1 t., b.l. 60-61). 2011 m. vasario 14 d. pasibaigė R. ir E. V. prievolės ieškovui įvykdymo terminas (1 t., b.l. 78-80). Tą pačią dieną ieškovas įteikė skolininkams raginimą įvykdyti prievolę (4 t., b.l. 123-125), taip pat pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, ketinant pareikšti actio Pauliana ieškinį dėl 2011 m. vasario 11 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu (1 t., b.l. 4-7). 2011 m. vasario 15 d. (antradienį) tarp atsakovų sudaryta antroji šioje byloje ginčijama to paties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir tą pačią dieną viešajame registre įregistruotas sandoris bei daiktinės teisės į žemės sklypą (1 t., b.l. 60-61). Byloje taip pat nustatyta ir tarp šalių neginčijama, jog skolininkas R. V. buvo atsakovui R. L. priklausančios įmonės darbuotojas, o žemės sklypo pagal 2011 m. vasario 15 d. sutartį pardavėja R. L. bei pirkėja A. K. yra seserys, žemės sklypo pagal šį sandorį pardavėjas R. L. ir pirkėjas A. V. – artimai pažįstami ir seniai bendraujantys asmenys. Atsakovas R. L. bylos eigoje nurodė, kad atsakovams A. ir A. K. bei D. ir A. V. ką tik nupirktą žemės sklypą pardavė dėl tos priežasties, kad buvo skolingas šiems asmenims dideles pinigų sumas, be to jų paskolintas pinigų sumas perdavė R. V. verslui vystyti, o A. K. dar paskolino pinigų ir atsiskaitymui su banku pagal 2011 m. vasario 11 d. sutartį (4 t., b.l. 142-146).

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant visumą anksčiau paminėtų bylos aplinkybių, yra pagrindas daryti išvadą, jog ginčijamas 2011 m. vasario 15 d. sandoris buvo sudarytas tik dėl akių,  jo šalims nesiekiant sukurti tikrus teisinius santykius ir sandoryje numatytus padarinius, siekiant tik sudaryti šalių tokių ketinimų įspūdį. Tokio sandorio sudarymo tikslas buvo remiantis sąžiningų turto įgijėjų teisių apsaugos argumentu apsunkinti ar užkirsti galimybę nukreipti išieškojimą pagal kito E. ir R. V. kreditoriaus (ieškovo) reikalavimą į dalį iš ginčo žemės sklypo pardavimo gautos pinigų sumos ir, tokiu būdu, padidinti galimybes didesniu mastu patenkinti kreditoriaus (atsakovo) R. L. reikalavimus tų pačių skolininkų atžvilgiu. Atsakovų atliekamų veiksmų seka patvirtina, jog atsakovų veiksmai buvo derinami tarpusavyje (arešto turtui nuėmimas, E. V. prašymas bankui leisti parduoti žemės sklypą, žemės sklypo nupirkimas 2011 m. vasario 11 d. sutartimi ir pirkėjo atsiskaitymas pagal šią sutartį su banku, R. L. ir E. V. tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas, hipotekos išregistravimas kitą darbo dieną po sandorio sudarymo, naujų žemės sklypo pirkėjų per tris dienas suradimas ir šio objekto jiems pardavimas bei sandorio bei daiktinių teisių į turtą įregistravimas tą pačią dieną ir kt.), atsakovams buvo žinoma apie ieškovo atliekamus teisinius veiksmus, nukreiptus į savo reikalavimo skolininkams E. ir R. V. patenkinimą (ieškovo 2011 m. vasario 14 d. įspėjimas skolininkams apie pareigą vykdyti prievolę, žinojimas apie prievolės įvykdymo termino 2011 m. vasario 14 d. suėjimą, ieškovo 2011 m. vasario 14 d. kreipimasis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo ir pan.), atsakovų teisiniai veiksmai buvo atliekami skubiai, tarp darbo, giminystės, ilgalaikės pažinties santykiais susijusių asmenų. Teisėjų kolegijos nuomone, neatitinka protingo ir apdairaus elgesio standarto toks elgesys, kai nuperkamas tam tikras turtas, sandoryje numatytos už šį turtą kainos ar jos dalies apmokėjimui  pasiskolinama pinigų ir po kelių dienų tas pats turtas parduodamas asmeniui, kuris paskolino pinigų atsiskaitymui pagal pirmesnį sandorį, siekiant grąžinti skolą naujajam kreditoriui. Vertinant objektyviai, jeigu šalys būtų turėjusios tikrų ketinimų išspręsti tarpusavio įsiskolinimų panaikinimo klausimus, jos tai būtų įgyvendinusios  tiesioginiu žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoriu tarp E. V., jos kreditoriaus R. L. bei pastarojo kreditorių A. K. ir A. V., atliekant tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą. Kita vertus, byloje nėra pateikta kitų įrodymų, išskyrus pačių atsakovų paaiškinimus, apie atsakovo R. L. prievolę atsakovui A. K.. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas ginčijamą 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.86 str. Numatytu sandorių negaliojimo pagrindu, kaip fiktyvų. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo su šiuo sandoriu susijusius šalių teisinius santykius, tai nelėmė teisingo teismo sprendimo rezultato dėl šio ieškovo reikalavimo, nes teismas šį sandorį pripažino negaliojančiu.

Dėl restitucijos

Pagal CK 1.86 str. 2 d. pripažinus sandorį, kaip tariamą, negaliojančiu, taikytini CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti padariniai: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Restitucijos taikymas, konkretų sandorį pripažinus negaliojančiu, priklauso nuo aplinkybės, ar sandoris po jo sudarymo buvo vykdomas, t. y. ar jis buvo visiškai ar iš dalies įvykdytas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas; jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2012). Nagrinėjamu atveju negaliojančia pripažintą 2011 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsakovai R. ir R. L. (pardavėjai) įvykdė, nes ginčo žemės sklypas 10 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini) duomenys neskelbtini, buvo perduotas po ½ jo dalį pirkėjams A. K. ir D. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su jų sutuoktiniais. Nors pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, jog pirkėjai lygiomis dalimis (po 185000 Lt) sumokėjo pardavėjams R. ir R. L. už perkamą daiktą grynais pinigais prieš pasirašant sutartį (1 t., b.l. 53-56), tačiau tarp šio sandorio šalių byloje nėra ginčo, jog realiai pinigų pardavėjai negavo, nes, atsakovų teigimu, buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas pagal pirkimo-pardavimo sutartį bei pagal R. L. įsipareigojimus A. ir D. V. bei A. ir A. K. (1 t., b.l. 131, 136-137; 2 t., b.l. 92-99; 4 t., b.l. 143-151). Kadangi byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog pirkėjai už perkamą sklypą pardavėjams pinigų 370000 Lt nemokėjo, o atsakovo  R. L. įsipareigojimai atsakovams A. V. bei A. K. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to byloje apskritai nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių R. L. skolą A. K., 2011 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia, taikytina vienašalė restitucija, priteisiant iš atsakovų A. K. ir A. K. bei D. V. ir A. V. atsakovams R. L. ir R. L. ginčo žemės sklypą. Taigi, pirmosios instancijos teismas dvišalę restituciją, pripažinus 2011 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikė be teisinio pagrindo, dėl to ši teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo pakeičiama.

Pripažinus ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija. CK 6.66 straipsnio 4 d. ir 5 dalyje yra įtvirtinti restitucijos ypatumai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. CK 6.66 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikytinos ne tik pirmiau aptartos specialiosios, bet ir bendrosios restituciją reglamentuojančios nuostatos (CK 6.146–6.153 straipsniai). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sukeliamų teisinių pasekmių, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir su juo ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės bei sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Kreditorius (ieškovas) sandorio neteisėtumo faktu negali pasinaudoti tuo tikslu, kad įgytų didesnį pranašumą prieš kitus skolininko kreditorius ar patį skolininką, nei ta kreditoriaus teisių būklė, kurią kreditorius turėjo iki tokio sandorio sudarymo (lot. ex injuria jus non oritur).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pripažinus negaliojančia 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, restitucijos taikymas natūra, atkuriant iki ginčijamo sandorio sudarymo buvusį atsakovės E. V. turto ir įsipareigojimų balansą, nėra galimas. Tai iš dalies sąlygoja ir ieškovo pozicija dėl AB SEB banko procesinė padėties, kadangi įtraukus banką į procesą ne kaip atsakovą, bet kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, nėra galimybės priteisti iš banko tai, ką jis gavo iš ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio, bei ginčo žemės sklypui nustatyti hipoteką, t.y. nėra galimas atsakovės E. V. pagrindinės prievolės šiam bankui ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių atkūrimas. Atsižvelgiant į tai, kad pats ieškovas nesutiko su AB SEB banko procesinio statuso pakeitimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą daryti išvadą dėl galimo ieškovo nesąžiningumo, siekiant ginčijamo sandorio neteisėtumo faktą panaudoti nepagrįstam pranašumui prieš kitą kreditorių (atsakovą R. L.) įgyti.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentus, jog pripažinus 2011 m. vasario 11 d. sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją natūra, t.y. grąžinus ginčo žemės sklypą E. V. valdyti nuosavybės teisėmis, nebūtų atkurta iki ginčijamo sandorio sudarymo buvusi atsakovės E. V. turtinė padėtis (turto ir įsipareigojimų balansas),  o susidariusi situacija sąlygotų nepagrįstų privilegijų ieškovui (kreditoriui) ir skolininkei suteikimą bei interesų pusiausvyros tarp skolininkės kreditorių pažeidimą. Viena vertus, pritaikius restituciją natūra, atsakovė E. V. gautų daiktinėmis teisėmis neapsunkintą ginčo žemės sklypą, tokiu būdu nepagrįstai pagerinant jos turtinę padėtį ir kreditoriaus D. K. išieškojimo iš šio turto galimybes, lyginant su tomis, kurios būtų buvusios iki ginčijamo sandorio sudarymo 2011 m. vasario 11 d. Kita vertus, pritaikius restituciją natūra, nepagrįstai pablogėtų atsakovo R. L., kuris taip pat yra atsakovės E. V. kreditorius, turtinė padėtis, kadangi jo, kaip pirkėjo, įsipareigojimai dėl 2011 m. vasario 11 d. sutartyje numatytos kainos sumokėjimo buvo įvykdyti atsiskaičius su pardavėjos E. V. hipotekos kreditoriumi AB SEB banku pagal kredito sutartį (hipotekos į ginčo žemės sklypą turėtoju). Todėl, nesant ieškovo D. K. ieškiniu AB SEB bankui pareikštų reikalavimų dėl pagal 2011 m. vasario 11 d. sandorį gautų pinigų sugrąžinimo ir neįtraukus jo į bylą atsakovo procesiniu teisiniu statusu, R. L. šalia reikalavimo teisių atsakovės E. V. atžvilgiu, atsiradusių iki ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo, įgytų teisę reikalauti 287 757,53 Lt sumos, sumokėtos įvykdžius jos įsipareigojimus bankui pagal  kredito sutartį, priteisimo, byloje nustačius aplinkybę dėl V. nemokumo. Taigi, tokiu atveju skolininkė liktų atleista nuo prievolės hipotekos kreditoriui vykdymo (kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo), kurią už ją įvykdė kreditorius R. L., tačiau jai restitucijos taikymo natūra būdu nuosavybėn būtų sugrąžintas daiktinėmis teisėmis neapsunkintas žemės sklypas.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas byloje pakeisti restitucijos būdą, priteisiant kreditoriui (ieškovui), kurio teisės buvo pažeistos sandoriu, ekvivalentą pinigais, atitinkantį jo teisių pažeidimo mastą. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes restitucija piniginiu ekvivalentu negali būti taikoma viso sandorio mastu.

Pripažinus teisėtu ir ieškovo D. K., kaip E. V. kreditoriaus, interesų nepažeidžiančiu tarp E. V. ir AB SEB banko susitarimą dėl kredito pagal 2006 m. liepos 24 d. kredito sutartį prieš terminą grąžinimo ir jo įvykdymą iš piniginių lėšų, gautų pardavus AB SEB banko naudai įkeistą ginčo žemės sklypą, nagrinėjamu atveju restitucija, priteisiant iš atsakovo R. L. ekvivalentą pinigais taikytina ta dalimi, kuria, kaip konstatuota šioje nutartyje, buvo nustatytas ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų pažeidimas dėl ginčijamo 2011 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo.

Nustačius, jog atsakovei E. V. priklausiusio ginčo žemės sklypo rinkos vertė ginčo sandorio sudarymo metu sudarė 479 000 Lt, iš jos atėmus 287 757,53 Lt sumą, kuri buvo sumokėta hipotekos kreditoriui, visiškai įvykdant kredito gavėjų prievolę bankui pagal kredito sutartį, darytina išvada, jog atsakovo R. L., taikant restituciją ir atlyginant turto dalies vertę pinigais, atsakovei E. V. grąžintina pinigų suma, į kurią savo reikalavimų patenkinimą galėtų nukreipti ieškovas ir kiti jos kreditoriai, proporcingai turimų reikalavimų daliai, sudarytų 191 242,47 Lt (479 000 Lt – 287 757,53 Lt).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovo D. K., kaip kreditoriaus,  reikalavimo teisė atsakovei E. V., kaip laiduotojai, sudaro 309 966 EUR arba 1 070 250,60 Lt (1 t., 8-12). Byloje taip pat nustatyta, jog reikalavimo teisę skolininkės E. V. atžvilgiu, šiai laidavus už pagrindinio skolininko R. V. prievolių pagal neprotestuotinus vekselius tinkamą įvykdymą, turi ir R. L., kuri sudaro 632 219,71 Lt. Pastaroji reikalavimų suma apskaičiuota sudėjus priimtuose vykdyti vykdomuosiuose dokumentuose (Kauno miesto 27-ojo notaro biuro išduotuose vykdomuosiuose įrašuose (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagal neprotestuotinus vekselius) nurodytas išieškomas sumas (443 342,15 Lt + 189 081,15 Lt) (4 t., b.l. 28) ir iš jų atėmus faktiškai išieškotą ir išieškotojui paskirstytą sumą, t.y. 203,59 Lt (4 t., b.l. 56). Pažymėtina, jog 70 000 Lt suma, kuria R. L. sumažino savo reikalavimo teisę atsakovei E. V., kaip minėta, pasinaudodamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybe, šiuo metu vertintina kaip neįvykdyta atsakovės E. V. prievolės dalis dėl  to, jog pripažinus 2011 m. vasario 11 d. sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, neteko galios ir negaliojančio sandorio pagrindu atsiradusių prievolių įskaitymas.

Bendra kreditorių D. K. ir R. L. reikalavimų suma skolininkei E. V., kaip laiduotojai, sudaro 1 702 470,31 Lt. Todėl ieškovo D. K. reikalavimas sudaro 0,63 dalis, o atsakovo R. L. reikalavimas laiduotojai E. V. – 0,37 dalis jų bendroje reikalavimų sumoje. Kadangi ginčo žemės sklypas atsakovei E. V. iki ginčijamo sandorio sudarymo 2011 m. vasario 11 d. priklausė asmeninės nuosavybės teise, darytina išvada, jog jos sutuoktinio R. V. kreditoriai, kuriems E. V. nėra užtikrinusi šio skolininko prievolių tinkamo įvykdymo, neturi teisės pretenduoti į ginčo žemės sklypą, dėl ko šio sklypo perleidimas nepažeidžia kitų R. V. kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Kadangi, remiantis bylos duomenimis reikalavimo teises atsakovės E. V. atžvilgiu turi du kreditoriai, t.y. D. K. ir R. L., todėl, siekiant užtikrinti jų teisių ir teisėtų interesų efektyvią gynybą taikant restituciją, kaip 2011 m. vasario 11 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinę pasekmę, atsakovei E. V. grąžintina piniginio ekvivalento suma priteistina tiesiogiai šiems kreditoriams, kaip jų reikalavimų patenkinimas, įskaitant šių asmenų tarpusavio priešpriešinius reikalavimus (atsakovės E. V. reikalavimo teisę 191 242,47 Lt dydžio atsakovo R. L. atžvilgiu dėl restitucijos šioje byloje taikymo, kreditoriaus (ieškovo) D. K. reikalavimo teisę 1 070 250,60 Lt dydžio į skolininkę E. V. bei kreditoriaus (atsakovo) R. L. reikalavimo teisę 632 219,71 Lt dydžio į skolininkę E. V.). Teisėjų kolegijos nuomone toks restitucijos būdas ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymas teismo sprendimu (CK 6.130 str., CPK 687 str.) labiausiai atitinka visų nurodytų bylos šalių interesus, nes nereikalauja priverstinio vykdymo procedūrų ir vykdymo išlaidų, taip pat sudaro galimybę išvengti turto kainos mažinimo priverstinio turto pardavimo atveju (CPK 718 str., 722 str. 1 d.).

Nukreipus atsakovės E. V. kreditorių D. K. ir R. L. reikalavimus į 191 242,47 Lt pinigų sumą, kuri, taikant restituciją turėtų būti grąžinta atsakovei E. V., ieškovas D. K., proporcingai jo turimų reikalavimų daliai, turėtų gauti 120 482,76 (191 242,47 Lt x 0,63), o atsakovas R. L. – 70 759,71 Lt (191 242,47 Lt x 0,37). Atlikus atsakovų R. L. ir E. V. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (191 242,47 Lt – 70 759,71 Lt), ieškovui D. K. iš atsakovo R. L. priteistina 120 482,76 Lt, atitinkama suma sumažinant jo reikalavimo teisę skolininkei E. V., kuri po atlikto įskaitymo sudaro 949767,84 Lt (1 070 250,60 – 120482,76). Be to, atlikus šį įskaitymą, atitinkamai 70 759,71 Lt suma mažėja atsakovės E. V. prievolė kreditoriui R. L. ir pagal šioje byloje esančius duomenis šiuo metu sudaro 561 460 Lt (632 219,71 Lt - 70 759,71 Lt).  Ieškovo reikalavimo atsakovo R. L. atžvilgiu įvykdymo užtikrinimui taikomos  laikinosios apsaugos priemonės – atsakovams R. ir R. L. nuosavybės teise pagal šį teismo sprendimą priklausančio ginčo žemės sklypo areštas (CPK 148 str., 150 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimas keičiamas dėl netinkamo actio Pauliana sąlygą – kreditorių teisių pažeidimas – reglamentuojančių teisės normų, taip pat netinkamo restituciją reglamentuojančių teisės normų  aiškinimo ir taikymo: sprendimo dalis, kuria restitucija taikyta, priteisiant ginčo žemės sklypą atsakovei E. V. natūra, pakeičiama, priteisiant šį žemės sklypą natūra atsakovams R. L. ir R. L., kaip 2011 m. vasario 15 d. sandorio negaliojimo pasekmę. Pripažinus negaliojančiu 2011 m. vasario 11 d. sandorį, restitucija taikoma ieškovui priteisiant iš atsakovo R. L. ekvivalentą pinigais tiek, kiek būtina kreditoriaus D. K. teisių pažeidimui, taikant actio Pauliana institutą, kaip jo pažeistų teisių gynimo būdą, pašalinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 str. 1 ir 2 d. d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių (CPK 93 str. 5 d.). Šioje byloje pareikšti reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo ir restitucijos taikymo yra turtinio pobūdžio. Pagal CPK 85 str. 3 d. kai byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas, ir ieškinio suma nustatoma CPK 85 str. 1 d. 11 punkte nurodytu būdu, t.y. pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu sandorį pripažinus negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Šioje byloje nustatyta, jog ginčijamais sandoriais parduoto žemės sklypo rinkos vertė yra 479000 Lt, taigi ši suma ir laikytina ieškinio suma byloje. Kadangi pagal abu byloje pripažintus neteisėtais ir negaliojančiais sandorius ieškinio suma nesumuojama (CPK 85 str. 3 d.), o restitucija natūra, pripažinus 2011 m. vasario 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, grąžinant žemės sklypą pardavėjai E. V., nebuvo taikoma, pastarasis sandoris ieškovo teises pažeidė ne visu mastu, byloje taikytas restitucijos būdas priteisiant ieškovui piniginį ekvivalentą, atitinkantį jo teisių pažeidimo mastą, todėl pripažįstama, jog ieškinio reikalavimai patenkinti tokiu mastu, kuris atitinka ieškovui taikant restituciją priteisiamą pinigų sumą - 120 482,76 Lt. Tai reiškia, jog ieškinio reikalavimai yra patenkinti 25 proc. dydžio. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo yra keičiamas, atitinkamai keičiama ir teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos, priteisiant iš atsakovų ieškovui 25 procentus jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų - 2832,50 Lt (11330 x25/100), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 405 Lt. Atitinkamai keičiama teismo sprendimo dalis dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo valstybei, jas priteisiant iš visų šalių po lygiai, nes ieškovo reikalavimai tenkinti dėl 2011 m. vasario 15 d. sandorio nuginčijimo ir iš dalies tenkinti atsakovų E. V. bei R. ir R. L. atžvilgiu dėl 2011 m. vasario 11 d. sandorio nuginčijimo. CPK 93 str. 4 dalis, kai galima nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 1 ir 2 d. d.), taikoma tik tuo atveju, kai tam tikros šalies procesinis elgesys bylos nagrinėjimo eigoje buvo netinkamas ir tai lėmė bylinėjimosi išlaidų padidėjimą. Tačiau ši norma nenumato pagrindo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką ir tam tikrai šaliai jas sumažinti ar ją atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų dėl to, kad šalies elgesys procese buvo tinkamas. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, jog nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų dalį priteisti iš atsakovės E. V. dėl to, kad ji iš esmės pripažino ieškinį. Kadangi atsakovų A. ir A. K. bei D. ir A. V. atžvilgiu ieškinio reikalavimai patenkinti (2011 m. vasario 15 d. sandoris pripažintas negaliojančiu ir taikyta restitucija), nėra pagrindo jiems priteisti pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (4 t., b.l. 103-107; 189). Kadangi atsakovų R. ir R. L. apeliacinis skundas iš dalies patenkintas (atmestų ieškinio reikalavimų dalis yra 75 proc.), šiems atsakovams iš ieškovo priteisiama 75 proc. už apeliacinį skundą jiems priklausiusio sumokėti žyminio mokesčio. Apeliaciniais skundais ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl abiejų ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovai nuo 479 000 Lt ieškinio sumos bendrai turėjo mokėti 8790 Lt žyminio mokesčio, tuo tarpu už apeliacinius skundus jie iš viso sumokėjo 12 200 Lt (4700 Lt sumokėjo D. V. ir 7500 Lt – R. L.). Atsakovai R. ir R. L., A. ir A. K. bei D. ir A. V. turėjo sumokėti už apeliaciją po 2930 Lt žyminio mokesčio (8790 : 3). Todėl atsakovei D. V. grąžintina iš valstybės 1770 Lt žyminio mokesčio permoka (4700 – 2930), atsakovui R. L. – 1640 Lt žyminio mokesčio permoka (2930 x 2 = 5860; 7500 – 5860 = 1640) (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

         Ieškinio reikalavimų užtikrinimui Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo žemės sklypo, 2011 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi priklausiusio atsakovams A. ir A. K. bei D. ir A. V., areštas (1 t., b.l. 101-102). Kadangi 2011 m. vasario 15 d. sandoris byloje pripažintas negaliojančiu ir ginčo žemės sklypas restitucijos taikymo pagrindu grąžinamas atsakovų R. ir R. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia restitucija natūra netaikoma ir žemės sklypas skolininkės E. V. nuosavybėn negrąžinamas, bet ieškovui priteisiamas piniginis ekvivalentas, šio ieškovo reikalavimo pagal teismo sprendimą įvykdymui užtikrinti taikomas atsakovams nuosavybės teise grąžinamo ginčo žemės sklypo areštas. Tuo remiantis byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės keičiamos (CPK 148 str.) : pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi taikytos žemės sklypo, priklausiusio atsakovams A. ir A. K. bei D. ir A. V. 2011 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, areštas naikinamas ir areštas taikomas tam pačiam žemės sklypui, apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrindu grąžintam atsakovų R. ir R. L. nuosavybėn.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 3 p., 87 str., 93 str., 148 str. ,

n u t a r ė :

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančiomis žemės sklypo 10 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą, sudarytus tarp E. V. ir atsakovo R. L. (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šio žemės sklypo 2011 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą, sudarytus tarp R. L. ir R. L., iš vienos pusės, ir A. K. ir D. V., iš kitos pusės (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo pakeisti ir šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Taikyti restituciją ir grąžinti atsakovams R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise 10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovų R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) ieškovui D. K. (a/k (duomenys neskelbtini) 120 482,76 Lt ir šia suma sumažinti ieškovo D. K. reikalavimą atsakovei E. V. (a/k (duomenys neskelbtini) pagal 2011 m. vasario 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio reg. Nr.2-410).

Sumažinti atsakovo R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) reikalavimus 70 759,71 Lt suma atsakovei E. V. (a/k (duomenys neskelbtini) pagal 2010 m. gruodžio 28 d. vykdomuosius įrašus (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)).

Priteisti ieškovui D. K. (a/k (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų E. V. (a/k (duomenys neskelbtini) R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir D. V. (a/k (duomenys neskelbtini) po 405 Lt (keturis šimtus penkis Lt) iš kiekvieno.

Priteisti valstybei iš atsakovų E. V. (a/k (duomenys neskelbtini) R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir D. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir ieškovo D. K. (a/k (duomenys neskelbtini) po 29,46 Lt (dvidešimt devynis Lt 46 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) 1640 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt Lt) žyminio mokesčio iš valstybės, sumokėto 2013 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu grynaisiais pinigais Nr. (duomenys neskelbtini) už apeliacinį skundą.

Grąžinti atsakovei D. V. (a/k (duomenys neskelbtini) 1770 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt Lt) žyminio mokesčio iš valstybės, sumokėto pagal įmokos mokėjimo kvitą 2013 m. spalio 10 d. Swedbank AB, operacijos archyvo kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovo D. K. (a/k (duomenys neskelbtini) atsakovui R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) 2197,50 Lt (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt septynis Lt 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - žemės sklypo 10 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), priklausiusio nuosavybės teise atsakovams A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) A. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir D. V. (a/k (duomenys neskelbtini) areštą.

Ieškovo D. K. (a/k (duomenys neskelbtini) reikalavimų 120 482,76 Lt dydžio pagal šią apeliacinės instancijos teismo nutartį įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - žemės sklypo 10 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams R. L. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. L. (a/k (duomenys neskelbtini), areštą.

Nutarties nuorašą siųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir Turto arešto aktų registrui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai                                                        Artūras  Driukas

                                                                      Konstantinas Gurinas

                                                                      Alvydas Poškus