Civilinė byla Nr. 2A-625-638/2025
Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00719-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.1.; 3.2.4.11
(S)
Kauno apygardos teismas
n u t a r t i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Linos Žemaitienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autogedas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autogedas“ ieškinį atsakovei I. A. dėl 2023 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB, ieškovė) „Autogedas“, patikslinusi ieškinio reikalavimus prašė, išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir UAB „Autogedas“ ieškinį atsakovei I. A. (toliau – atsakovė) patenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1 800 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje, dublike nurodė, kad atsakovė ieškovės įmonėje automobilių salonų siuvėja dirbo nuo 2021 m. kovo 3 d. Atsakovės darbo rezultatuose kartais pasitaikydavo broko, tačiau prižiūrinčių asmenų prašymu ji darbus pataisydavo. Ilgainiui atsakovės darbo rezultatai ėmė prastėti, o galiausiai gavus užduotį pasiūti automobilio „Volvo“ saloną, darbus atlikti siuvėjai sekėsi labai sunkiai, siūlės atliktos prastai, vietomis iširusios, oda vietomis sutraukta, atsiradusios raukšlės. Dėl nurodytų defektų ieškovės klientas atsisakė priimti darbo rezultatą. Siuvėja noro ištaisyti defektus nerodė, net kelis kartus bandė persiūti salono užvalkalus ir taisyti defektus, tačiau vis tiek nepavyko. Įmonei paprašius darbuotojos išspręsti šią problemą ir sulaikius darbo užmokesčio mokėjimą, kol tai nebus padaryta, kadangi klientas įmonei ėmė reikšti pretenzijas, pastaroji pateikė prašymą išeiti iš darbo ir paliko darbo vietą, darbų tinkamai neištaisiusi. Darbuotojos buvo žodžiu prašyta atvykti ir susitarti dėl žalos atlyginimo darbais ar pinigais, tačiau ji nesutiko ir neatvyko. Kadangi darbuotojai išėjus iš darbo įmonėje neliko pakankamai siuvėjų esamam darbo krūviui, minėto salono defektų taisymo darbus pakartotinai perduota atlikti kitai įmonei, turinčiai tam pajėgumų. Nagrinėjant darbo ginčą darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK), atsakovė iš esmės neneigė, kad fotonuotraukose matomas būtent automobilio „Volvo“ salonas, su kuriuo ji dirbo bei matomi salono pasiuvimo defektai. Pavedant darbuotojams darbus įmonėje, darbuotojams pateikiamos automobilio salono dalys, kurias reikia apsiūti bei darbui reikalingos medžiagos, o darbų defektai taisomi vietoje, tai yra, žodinėmis pastabomis, fotonuotraukos ar defektacijos aktai darbuotojams atskirai nėra sudarinėjami, kol nekyla ginčo dėl darbo kokybės. Paprastai darbuotojai patys mato savo darbo defektus realiuoju laiku, kadangi jie ir dirba su automobilių salonais darbo vietoje, kurioje jiems nurodomos pastabos. Defektaciniame akte nurodyti salono pasiuvimo defektai, kurių atsakovei net keliais bandymais nepavyko ištaisyti.
3. Atsakovė atsiliepimu ir tripliku su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti bei už nesąžiningo ieškinio pareiškimą ieškovei skirti baudą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad atsakovė apie tariamą jos padarytą žalą ieškovei sužinojo tik tuomet, kai ieškovė kreipėsi į DGK komisiją su ieškiniu dėl turtinės žalos priteisimo po to, kai DGK 2023 m. sausio 31 d. sprendimu tenkino atsakovės prašymą ir iš ieškovės jos naudai išieškojo 499,66 Eur netesybas už uždelsimo laiką. Per visą darbo įmonėje laiką persiuvo dviejų automobilių salonus ir, nei pradedant, nei baigiant darbus niekada nebuvo jai pateiktos automobilių salonų nuotraukos. Dokumentų, įrodančių apie atliktą darbą, materialines sąnaudas, kliento įvertinimą ar broko aktų, neturi, nes per laikotarpį, dirbtą įmonėje, tokių dokumentų jai niekas nepateikė. Vasaros viduryje persiuvo pirmą automobilio saloną. Jokių pretenzijų iš darbdavio dėl kokybės nebuvo. Automobilio ,,Volvo“ saloną pradėjo siūti lapkričio pradžioje iš dirbtinės odos. Įvykusio susirinkimo dieną (2022 m. lapkričio 22 d.) buvo atlikta panašiai apie puse darbų. Ieškovė meluoja, kad lapkričio viduryje jos alga buvo sulaikyta dėl ,,Volvo“ salono broko. Šiai datai ,,Volvo“ salono darbai nebuvo baigti. Klientas 2022 m gruodžio 1 d. dar nematė atlikto atsakovės darbo, todėl negalėjo atsisakyti priimti atsakovės darbo rezultatų ir pareikšti pretenzijų. Savo atlikto darbo detales atsakovė derino su aptraukėju ir koreguodavo, jei tai buvo reikalinga. Atsakovė defektų netaisė ir ,,Volvo“ salono nepersiuvo, nes jokio ,,defektacinio“ akto nebuvo gavusi. Atsakovės darbo rezultatų niekas nevertino ir nepateikė raštiškų pretenzijų. Apie tai, kad atsakovės darbo rezultatai yra prasti, nebuvo jokios kalbos ir niekada nebuvo gavusi iš darbdavio jokių pastabų. Nutraukti darbo sutartį atsakovė nusprendė pabaigus ,,Volvo“ salono darbus ir atlikus salono apvilkimą kartu su aptraukėju. Nurodė, kad gruodžio 1 d. liko 2 sėdynės neapvilktos, nes aptraukėjas turėjo kitų skubių darbų. Melas, kad užsakymas buvo pasiūti automobilio salono užvalkalus iš natūralios odos. Automobilio ,,Volvo“, saloną atsakovė siuvo iš dirbtinės odos. Teismui pateiktos nuotraukos yra nežinia apie kokio automobilio salono išvaizdą ir ieškovė nepateikė užsakymo metu darytos automobilio salono buvusios nuotraukos, iš kurios matytųsi automobilio valstybiniai numeriai. Tokias sėdynes, kokios parodytos nuotraukose, gali būti bet kokiame automobilyje. Atsakovė 2022 m. gruodžio 1 d. prašymą išeiti iš darbo parašė todėl, kad jautė pažeminimą susirinkimo metu dėl sulaikyto atlyginimo. Darbo sutarties nutraukimo metu niekas atsakovės nei žodžiu, nei kitu būdu neprašė ištaisyti jokio darbo broko, neprašė atlyginti tariamai padarytos žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės UAB „Autogedas“ 503,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai. Teismas priteisė iš ieškovės UAB „Autogedas“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės I. A. naudai.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė nebuvo reglamentavusi darbo tvarkos: gauto užsakymo pateikimo vykdymui, atlikto darbo perdavimo, jo kontrolės taisyklių, kas turėjo įtakos, kad byloje ieškovė pateikė fragmentinius įrodymus, detaliai neatskleidžiančius užsakymo lape nurodyto automobilio „Volvo“ sėdynių užvalkalų perdavimo atsakovei pasiūti, atlikto darbo perdavimo apvilkti, defektų fiksavimo, nekokybiško darbo taisymo eigos, dėl ko yra sudarytos visos sąlygos darbdaviui organizuoti darbą, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais. Ieškovės byloje pateiktas užsakymo lapas, defektinis aktas, 2023 m. sausio 27 d. PVM sąskaita faktūra, 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra nėra informatyvūs, dėl ko sunku juos tarpusavyje susieti. Teismas pažymėjo, kad nei viename iš nurodytų dokumentų nėra nurodyta jokių automobilio „Volvo“ identifikacinių duomenų (pvz. valstybiniai numeriai, VIN kodas) ar kitaip atsakovei paskirtą konkrečią užduotį identifikuojančių duomenų (pvz. užsakymo Nr.), iš ko būtų galima daryti išvadą, jog visa teismui pateikta dokumentuose užfiksuota informacija yra susijusi su vienu ir tuo pačiu užsakymu. Užsakymo lape nebaigta pildyti grafa – „atlikimo data“, iš ko būtų galima jį susieti su 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu galutiniu užsakovo atsiskaitymu. Byloje galima įžvelgti tarp įrodymų esančius prieštaravimus. Teismas nurodė, kad užsakymo lape užsakovas nurodytas – „O. Š.“, tuo tarpu 2023 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta juridiniam asmeniui „Select C. S. AB“, joje nenurodant jokių duomenų apie užsakovą „O. Š.“. Teismas pažymėjo, kad 2022 m. spalio 11 d. užsakymas yra susijęs išskirtinai su automobiliu „Volvo“, užsakymo lape nurodytų paslaugų orientacinė kaina – 2 784,67 Eur. Tuo tarpu 2023 m. vasario 24 d. ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje 2 784,67 Eur suma apima ne tik paslaugas, susijusias su automobiliu „Volvo“, tačiau ir su „Mercedes“, nenurodyto automobilio vairo restauravimu. Teismas nurodė, kad iš „Select C. S. AB“ išrašytos sąskaitos faktūros galima spręsti, kad pastarasis užsakovas nėra atsitiktinis ieškovės klientas, jis į ieškovę kreipėsi ir dėl kitų automobilių. Teismas sprendė, kad dėl pastarųjų išdėstytų aplinkybių, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad 2023 m. vasario 24 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra yra susijusi su būtent automobiliu „Volvo“, kurio sėdynių užvalkalus siuvo atsakovė.
6. Be to, teismas, įvertinęs byloje dalyvavusių asmenų pasisakymus, surinktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad ieškovė ieškinio reikalavimą įrodinėjo pateikdama nepatikimus įrodymus. Teismas nurodė, kad tokiais laikytini ieškovės direktoriaus duoti paaiškinimai, liudytojų parodymai, nustačius jų prieštaringumą kitiems byloje pateiktiems įrodymams. Nors ieškovė, jos darbuotojai, liudytojais apklausti automobilių sėdynių aptraukėjas A. J., darbų vadovė S. A.–B., vieningai aiškino, kad atsakovė I. A. automobiliui „Volvo“ siuvo salono sėdynių užvalkalus iš natūralios odos, tačiau iš užsakymo lapo, ieškovės pateiktos audinių pluoštų nuotraukos matyti, kad atsakovė automobilio sėdynių užvalkalus siuvo su audiniu – D/WL-263. Ieškovė duomenų, patvirtinančių kad audinys su kodu D/WL yra natūrali oda, neteikė. Tuo tarpu įmonės UAB „Valgesa“, kuri vykdo natūralios ir dirbtinės odos prekybos ir gamybos veiklą, oficialiame tinklapyje nurodyta, kad „D/WL- puikios kokybės vokiečių gamintojų dirbtinė automobilinė oda, puikiai tinkanti automobilio salonams apsiūti“ (https://www.valgesa.lt/dirbtine-oda-automobiliams). Duomenų, kad užsakymas buvo koreguotas, taip pat nėra. Teismas vertino, kad atsakovė, dar dirbdama pas ieškovę, paskutinę užduotį, priešingai nei bandė įrodyti ieškovė, atliko su dirbtine oda, dėl ko padarė išvadą, jog 2023 m. sausio 27 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta ieškovei už automobilio salono persiuvimą su natūralia juoda oda, nėra susijusi su atsakovės vykdyta užduotimi.
7. Teismas nurodė, kad be kita ko, tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta DK 53 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojos (atsakovės) iniciatyva, kaip teigė atsakovė ir tą patvirtino liudytoja S. A.–B., tą pačią dieną atsakovei pateikus rašytinį pareiškimą. Viena vertus, ieškovės direktorius teigė, kad išėjus atsakovei iš darbo sutriko įmonės veikla, dėl suplanuotų į priekį darbų nebuvo galimybės tariamo atsakovės padaryto broko perduoti kitam darbuotojui ištaisyti, dėl ko teko dėl pastarųjų darbų kreiptis į dukterinę įmonę. Ieškovė, kaip viso proceso metu buvo sakoma, žinodama, kad atsakovė galimai darbo užduotis atlieka nekokybiškai, nepasinaudojo DK ieškovei suteikta teise – po atsakovės pateikto pareiškimo nutraukti darbo sutartį, pastarąją tęsti iki dvidešimt kalendorinių dienų, ir šiuo laikotarpiu, tiesiogiai dalyvaujant atsakovei, tinkamai užfiksuoti nekokybiško darbo rezultatus, prašyti juos tinkamai ištaisyti, taikyti kitas teisės aktuose numatytas teisines priemones. Vietoj to, atsakovas po darbo sutarties nutraukimo tik praėjus 15 dienų surašė defektacinį aktą, nors kaip darbų vadovė teismo posėdžio metu teigė, išėjus atsakovei apvilkėjas per vieną savaitę turėjo apvilkti jos pasiūtus sėdynių užvalkalus, ir pastebėti trūkumus.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl jų fragmentiškumo, nesąsajumo, nepatikimumo neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei galėjo atsirasti 1 800 Eur žala. Teismas tuo pačiu pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu visgi būtų nustatytos visos sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, šioje situacijoje, įvertinus tai, kad atsakovė buvo įdarbinta siuvėjos pareigose, nepaisant to, kad ji nėra įgijusi siuvėjos kvalifikacijos, yra siuvėja–savamokslė. Kaip teigė ieškovė, liudytojas A. J., atsakovė I. A. ne kartą yra atlikusi darbą nekokybiškai, byloje nėra duomenų, kad ieškovė ėmėsi veiksmų šalinti nekokybiško darbo priežastis, pvz. sudarė sąlygas atsakovės kvalifikacijai kelti (DK 29 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad ieškovė už pasyvų įsitraukimą į darbo procesą turi prisiimti atsakomybę už savo priimtų sprendimų sukeltas pasekmes. Teismas pripažino, kad ieškovė, nesiimdama pati aktyvių veiksmų, veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius (CK 6.259 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2024 m. gruodžio 3 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad atsakovę ir ieškovę siejant darbo santykiams, atsakovei buvo pateikta užduotis įvykdyti užsakymo lape nurodytą užsakymą - automobiliui „Volvo“ pasiūti sėdynes - ką patvirtina ir pati atsakovė, vis gi teismas netinkamai vertindamas bylos įrodymų visumą bei atlikdamas niekuo nepagrįstą byloje dalyvavusių asmenų liudijimų interpretaciją, priėjo nepagrįstos ir iš esmės nemotyvuotos išvados, jog ieškovės į bylą pateikti duomenys yra nepatikimi.
9.2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių byloje neteiktais duomenimis, veikdamas ex officio ir išeidamas už bylos nagrinėjimo ribų sprendimo priėmimo metu padarė visiškai nepagrįstą, neteisingą ir todėl neteisėtą išvadą, jog odos gaminio žymėjimas „D-WL“ - absoliučiai visais atvejais reiškia dirbtinės odos gaminių ar dirbtinės odos medžiagų žymėjimą. Odos gaminių žymėjimas gali skirtis priklausomai nuo minėtų gaminių gamintojo ar jo pateikiamo gaminių bei audinių katalogo. Pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet konkretus gamintojas jau minėta žyma „D/WL“ žymi tiek natūralios, tiek ir dirbtinės odos gaminius ar audinius.
9.3. Teismas nei ieškovei, nei liudytojams neuždavė klausimų dėl automobilio salono remontui panaudotų medžiagų žymėjimo, nepasiūlė ieškovei pateikti papildomų duomenų dėl audinio kodo (D/W-263) ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu nesiekė papildomų aplinkybių nustatymo dėl odos gaminių žymėjimo. Teismas iš viso nesiaiškino ir sprendime neaptarė, ką minėtas kodas žymi - gaminio spalvą, medžiagos struktūrą, atsparumo klasę, odos tipą ir panašiai. Teismas vadovavosi atsitiktinės, su byla niekaip nesusijusios įmonės privačiame tinklalapyje pateiktais duomenimis ir vertino minėtame tinklalapyje pateiktą odos gaminių kolekciją, bylos nagrinėjimo metu visiškai nesiaiškindamas, ar minėta atsitiktinė įmonė savo gaminius gauna iš analogiškų tiekėjų kaip ir ieškovė, taip pat nesiaiškindamas ir to, ar minėtas kodas yra universalus ir visame pasaulyje naudojamas kodas, skirtas būtent dirbtinės odos gaminių žymėjimui.
9.4. Atsakovės pozicija byloje buvo nenuosekli, skyrėsi kas kartą duodant parodymus teisme (ir darbo ginčų komisijoje), o atsakovė faktą, jog siuvo automobilio salono užvalkalus iš natūralios odos kategoriškai neigė greičiausiai vien todėl, kad natūralios odos kaina yra kiek aukštesnė už dirbtinės odos kainą ir tokiu būdu galimai siekė sumažinti iš jos reikalaujamos priteisti žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė, atsakovės pozicijos skirtumų darbo ginčų komisijoje, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose bei Raseinių rūmuose nesiaiškino ir todėl minėtų aplinkybių tinkamai neįvertino.
9.5. Joks teisės aktas nenurodo, kad asmuo dirbdamas siuvėjo pareigose privalo turėti specialų kvalifikacinį siuvėjo laipsnį. Pažymėtina ir tai, jog šis darbas siuvėjai nebuvo pirmasis su siuvimu susijęs darbas, ji yra siuvėja dirbusi ir anksčiau, prieš įsidarbinant ieškovės įmonėje. Siuvėja turėjo pakankamai žinių ir gebėjimų atlikti ankstesnes, panašaus tipo užduotis, pati atvyko pagal darbo skelbimą tikslingai darbintis ieškovės įmonėje būtent į siuvėjos pareigas ir dėl šios priežasties priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, ieškovė turėjo pagrindo tikėtis tinkamo darbų atlikimo, todėl neveikė savo rizika ir neprivalo prisiimti jokių tokios rizikos neigiamų padarinių.
9.6. Ieškovė kontroliavo siuvimo procesą, juo domėjosi, atsakovę skatino taisyti padarytas klaidas ir taip tobulėti. Tai įrodo, jog atsakovė net kelis kartus bandė taisyti savo darbo broką - tačiau nesėkmingai. Taigi, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, ieškovė buvo įsitraukusį į darbo procesą ir juo suinteresuota, atsakovei už nekokybišką darbą nebuvo taikomos neigiamo pobūdžio priemonės, o priešingai - buvo skatinama tobulėti ir mokytis, sudaromos sąlygos taisyti savo klaidas.
9.7. Ieškovė nekokybiškų darbų kontrolę atliko apie tai atsakovei pranešdama žodžiu, prašydama ištaisyti darbo broką ir nurodydama darbo klaidas, pokalbyje tiesiogiai dalyvaujant gamybos vadovei. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovės vykdomas darbų kontrolės variantas yra netinkamas, taip ir nenurodė, kuo jis netinkamas bei kokias kitas teisės aktuose numatytas priemonės ieškovė, kaip atsakovės darbdavys, turėjo privalomai taikyti vykdydama nekokybiškų darbų kontrolę.
9.8. Akcentuotina ir tai, kad taip pat joks teisės aktas nenustato termino, per kurį darbdavys privalo užfiksuoti darbo defektus ir surašyti defektinį aktą. Šiuo atveju, defektinis aktas buvo surašytas jau atsakovei nebedirbant, nustačius tai, kad atsakovės darbas liko su defektais ir atsakovė jų tinkamai nebeištaisys. Turint omenyje tai, kad atsakovei apie jos darbo defektus buvo pranešta žodžiu, parodytos ir paaiškintos darbo klaidos, taip pat tai, kad atsakovė kelis kartus nesėkmingai bandė ištaisyti savo darbo trūkumus ir juos suvokė, laikytina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai dėl defektinio akto sudarymo momento niekaip nešalina atsakovės atsakomybės ir yra nepagrįsti, kadangi atsakovė iš ieškovės pastabų puikiai žinojo, kad darbus atliko netinkamai ir bandė juos kelis kartus taisyti.
10. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Visus liudytojų paaiškinimus teismas vertino kontekste su byloje esančiais kitais įrodymais.
10.2. Ieškovė dar 2023 m., teikdama ieškinį, privalėjo nurodyti ne tik savo reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančius faktus bei juos patvirtinančius įrodymus.
10.3. Įmonės materialios vertybės turi būti apskaitomos taip, kad bet kuriuo momentu būtų galima pamatyti materialiųjų vertybių apskaitos ir išdavimo dokumentus ir išsiaiškinti, kokia materialinė vertybė buvo išduota, koks kiekis ir panašiai. Ne liudytojais reikia įrodinėti, kokias materialines vertybes turėjo įmonė, kokias išdavė savo darbuotojui. Teismas ypač kruopščiai vertino byloje esančius įrodymus šiuo aspektu.
10.4. Atsakovė savo atsiliepime į ieškinį, triplike tvirtino, kad 2022 m. lapkričio 22 d., kai buvo sulaikytas atsakovės atlyginimas, atsakovė salono siuvimo darbų nebuvo baigusi, o klientas dar nebuvo matęs darbo rezultatų. Nutraukti darbo sutartį atsakovė nusprendė, pabaigus „Volvo“ salono darbus ir atlikus salono apvilkimą kartu su aptraukėju. Niekas atsakovės žodžiu neprašė atvykti ir susitarti dėl išgalvotos žalos atlyginimo darbais ar pinigais.
10.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai yra pagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo (DK 151-153 straipsniai).
13. Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą. DK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda tik esant nustatytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, atsiradusiai žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, darbuotojo kaltei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.248 straipsniai). Atsakomybės sąlygų buvimą turi įrodyti darbdavys.
14. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2021 m. kovo 4 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. dirbo ieškovės įmonėje siuvėja. Darbo sutartis nutraukta atsakovės prašymu DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovės darbuotoja-gamybos vadovė S. A.-B. vienasmeniškai 2022 m. gruodžio 16 d. surašė defektinį aktą, kuriame nurodė, kad fiksuoja atsakovės I. A. darbo defektus persiuvant automobilio salono užvalkalus ir pridėjo prie akto 13 fotonuotraukų kaip atsakovės defektų fiksaciją. Nei atsakovė, nei jokie kiti ieškovės darbuotojai į defektinio akto sudarymą pakviesti nebuvo, akto nepasirašė. Fotonuotraukos yra tiesiog sunumeruotos, raudonai apvestos kai kurios siuvinių vietos, bet kokio tai automobilio užvalkalai, kas pasiuvo pavaizduotus užvalkalus, nenurodyta. Į bylą ieškovė pateikė 2022 m. spalio 17 d. užsakymo lapą Nr. P-1535, pagal kurį užsakovas O. Š. užsakė, be kita ko, persiūti sėdynes automobiliui „Volvo“ su D/WL-263 su kembrikais, užsakymą priėmė ta pati S. A.- B. 2023 m. sausio 27 d. įmonė AUTOGEDAS&CO, UAB išrašė sąskaitą AGC Nr. 000570 ieškovei UAB „Autogedas“ sumokėti 1800 Eur (be PVM) už automobilio salono persiuvimą su juoda oda. „Autogedas“ 2023 m. vasario 15 d. apmokėjo sąskaitą 000570. 2023 m. kovo 1 d. įmonė S. C. SYD AB sumokėjo ieškovei 2784,67 Eur, mokėjimo paskirtis 001892.
15. Ieškovė teigė, kad atsakovė buvo gavusi užduotį pasiūti užvalkalus automobilio „Volvo“ sėdynėms, tačiau pasiuvo blogai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų, kad atsakovei buvo pavesta pasiūti užvalkalus automobiliui „Volvo“, ieškovė nepateikė. Gautos užduoties faktas nustatytas atsakovės pripažinimu, kad ji siuvo užvalkalus automobiliui „Volvo“, ir liudytojų A. J. bei S. A.-B. parodymais. Tačiau net ir nustačius atsakovės gautą užduotį, nėra aišku, kokį būtent gaminį pasiuvo atsakovė, ar defektiniame akte pateiktos nuotraukos yra būtent to gaminio, kurį siuvo atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei viename iš ieškovo pateiktų dokumentų nėra nurodyta jokių automobilio „Volvo“ identifikacinių duomenų (pvz. valstybiniai numeriai, VIN kodas) ar kitaip atsakovei paskirtą konkrečią užduotį identifikuojančių duomenų (pvz. užsakymo Nr.), iš ko būtų galima daryti išvadą, jog visa teismui pateikta dokumentuose užfiksuota informacija yra susijusi su vienu ir tuo pačiu užsakymu, kurį turėjo vykdyti atsakovė. Pažymėtina, kad atsakovė byloje niekada nepripažino, kad jos pasiūti užvalkalai buvo nekokybiški, tą turėjo įrodyti ieškovė kaip darbdavys. Kitaip tariant, atsakovės neteisėti veiksmai ( netinkamai pasiūti gaminiai) yra neįrodyti.
16. Kitos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos taip pat nebuvo įrodytos: ieškovės dukterinės įmonės išrašyta sąskaita už automobilio užvalkalų pasiuvimą neįrodo, kad tai buvo ne naujas užsakymas, bet atsakovės padaryto nekokybiško darbo taisymas. Todėl nei padarytos žalos dydis, nei priežastinis ryšys liko neįrodyti.
17. Apeliantė kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kad teismas, ieškovės vykdomą darbų kontrolės variantą pavadinęs netinkamu, nenurodė, kuo jis netinkamas bei kokias kitas priemones ieškovė kaip darbdavys turėjo taikyti vykdydama nekokybiškų darbų kontrolę. Pažymėtina, kad teismo užduotis nėra konsultuoti darbdavį, kaip jis turi organizuoti darbą savo įmonėje, kaip nustatyti defektus ir pan. Teismo užduotis yra vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, rungimosi tvarka išnagrinėti šalių ginčą, įvertinant šalių pateiktus įrodymus ir priimant sprendimą dėl teismui pareikštų reikalavimų (CPK 6, 12, 185 ir kt. straipsniai). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės netinkamai atliktą darbą ir dėl to atsiradusią žalą.
18. Apeliantė netinkamai aiškina defektinio akto kaip įrodymo patikimumą, nurodydama, kad „joks teisės aktas nenustato termino, per kurį darbdavys privalo užfiksuoti darbo defektus ir surašyti defektinį aktą. Šiuo atveju, defektinis aktas buvo surašytas jau atsakovei nebedirbant, nustačius tai, kad atsakovės darbas liko su defektais ir atsakovė jų tinkamai nebeištaisys“. Defektinio akto problema šioje byloje yra ne ta, kad defektinis aktas surašytas jau po atsakovės atleidimo iš darbo, bet kad aktas surašytas nepakvietus pačios atsakovės ir neužfiksavus jos pozicijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai 2024 m. lapkričio 22 d. posėdyje aiškinosi su ieškovės direktoriumi, kodėl jis skubotai atleido iš darbo atsakovę, kodėl nesurašė defektinio akto jai dalyvaujant, kodėl nėra aiškios naudojamų medžiagų apskaitos, kodėl nefiksuojami darbuotojams teikiami užsakymai, tačiau direktorius arba negalėjo konkrečiai atsakyti į klausimus, arba teikė atsakymus, kurie prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Pavyzdžiui, direktorius teismo posėdžio metu teigė, kad nėra atleidęs atsakovės iš darbo, tačiau ieškinyje rašo, kad nurodė administratorei priimti atsakovės prašymą ir nuo 2022 m. gruodžio 2 d. atsakovė buvo atleista iš darbo.
19. Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl siuvėjos kvalifikacijos, dėl odos gaminio „DW/L“ rūšies ir pan.) neturi esminės reikšmės priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
20. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinės atsakomybės taikymą (DK 151 straipsnis), tinkamai įvertino įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
21. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme - 300 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autogedas“, juridinio asmens kodas, 302338434, 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovei I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Diana Labokaitė
Lina Žemaitienė