Civilinė byla Nr. 3K-3-254/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
21.1, 22.4; 45.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos akto panaikinimo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo; tretieji asmenys J. G., E. Š., V. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Byloje šalių ginčas kilo dėl žemės, skirtos asmeniniam ūkiui, pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.
1994 m. ieškovei buvo suteiktas 0,30 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. 1996 m. žemėtvarkos tarnyba pasiūlė papildomai jai skirti 2,70 ha žemės asmeniniam ūkiui. 1997 m. sausio 2 d. ieškovė sumokėjo už 2,70 ha žemės sklypą nustatyto dydžio mokestį. Vilniaus apskrities valdytojas 1997 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 199-41 įsakė parduoti 21 piliečiui asmeninio ūkio žemę, tarp jų ir ieškovei, tačiau su ja pirkimo–pardavimo sutartis dėl 2,70 ha žemės sklypo nebuvo sudaryta. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. kovo 15 d. įsakymu sumažino ieškovei suprojektuotą asmeninio ūkio žemės sklypą iki 0,30 ha, o 2,70 ha žemės sklypą paėmė į laisvą žemės fondą. 2009 m. į 2,70 ha žemės sklypą buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, sklypas padalytas į du atskirus sklypus (unikalūs Nr. 4400-1821-3552 ir Nr. 4400-1810-8000).
Ieškovė, remdamasi tuo, kad žemėtvarkos tarnyba siūlė jai įteisinti 2,70 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, už šį sklypą sumokėjo nustatyto dydžio mokestį, Vilniaus apskrities valdytojas įsakė parduoti jai šį sklypą, nuo 1997 m. ji faktiškai šį sklypą valdo, teigia, kad 1997 m. sausio mėn. jai buvo parduotas 2,70 ha žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., Sudervės sen., Vabalių k., tačiau atsakovas nepagrįstai atsisako šį sandorį įforminti.
Ieškovė prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. individualų administracinį aktą Nr. 20-643 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ bei patvirtinti 1997 m. sausio mėnesį jos ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytą 2,70 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. 4400-1821-3552 ir Nr. 4400-1810-8000.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. individualaus administracinio teisės akto Nr. 20-643 panaikinimo ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, todėl šiam ieškinio reikalavimui taikė ieškinio senatį ir jį atmetė. Teismas nustatė, kad 1996 m. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pateikė pasiūlymą papildomai skirti ieškovei 2,70 ha asmeninio ūkio žemės. Tai įrodo byloje pateiktas aktas „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų (jų dalies) Vilniaus rajone įteisinimo A. B. ir kitiems“. Remiantis Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ 3 punktu žemės ūkio įmonė, išnagrinėjusi ieškovės pareiškimą bei jos teisę į asmeninio ūkio žemę, pateikė Vilniaus apskrities valdytojui pasiūlymą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ieškovei, tačiau jis nebuvo patvirtintas. Dėl to teismas spendė, kad pasiūlymas netapo teisinę galią turinčiu aktu. Teismas nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d.) 8 dalį apskrities valdytojas galėjo priimti sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo, tačiau tai nebuvo jo pareiga. Šis Vilniaus apskrities valdytojo veiksmas nebuvo ieškovės apskustas bei nuginčytas. Teismas taip pat nustatė, kad 1994 m. lapkričio 7 d. už 0,30 ha asmeninio ūkio žemės sklypą ieškovė sumokėjo 20 Lt. Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos I šaukimo 14 sesijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 3229-41 buvo patvirtintas Vilniaus rajono, Sudervės sen., Sudervės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame ieškovei buvo suprojektuotas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. 1997 m. sausio 2 d. ieškovė sumokėjo 136 Lt už papildomą 2,70 ha asmeninio ūkio žemės sklypą. Tai, kad ieškovei buvo leista sumokėti įmoką už papildomą žemės sklypą, patvirtina Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 199-41. Tačiau teiktas pasiūlymas papildomai skirti jai 2,70 ha asmeninio ūkio žemės nebuvo patvirtintas. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 2.3-1730-41 buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 3229-41, kuriame patvirtintame Vilniaus rajono Sudervės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų, kurių ribos tikslinamos šiuo įsakymu, sąraše ieškovei buvo sumažintas suprojektuoto asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 620 plotas iki 0,30 ha, o likęs 2,70 ha žemės plotas paimtas į laisvą žemės fondą. Šis Vilniaus apskrities viršininko įsakymas nenuginčytas. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. ir 2009 m. vasario 17 d. sprendimais nuosavybės teisės į 2,70 ha žemės sklypą buvo atkurtos tretiesiems asmenims E. Š. ir J. G. 2009 m. balandžio 6 d. E. Š. jai priklausantį 1,98 ha žemės sklypą padovanojo trečiajam asmeniui V. S.
Teismas nurodė, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, žemės sklypas turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas. Pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį bet kurio žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad dėl ginčijamo 2,70 ha žemės sklypo buvo sudarytas planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos; pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, nes jos sudarymo metu 1997 m. nebuvo būtino tokiems sandoriams sudaryti elemento – žemės pirkimo–pardavimo sutarties objekto (t. y. apibrėžto konkretaus žemės sklypo), todėl toks 1997 m. susitarimas gali būti vertinamas tik kaip preliminarus; preliminarus sprendimas, nors pagal jį ieškovė ir sumokėjo nustatyto dydžio įmoką, toliau nevykdant procedūrų ir nesuformavus konkretaus žemės sklypo bei neperdavus jo valdyti ieškovei, negali būti laikomas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kokį objektą pagal ginčą ieškovė naudojo, nes paraiškose išmokoms už žemės ūkio naudmenas gauti skiriasi tiek žemės plotai, tiek valdymo teisė. Teismas nurodė, kad CPK 43, 44 straipsniuose nustatytas privalomas bendrininkavimas tuo atveju, kai teismo sprendimai bus nedalomai susiję su visų bendrininkų teisėmis ir pareigomis. Ieškovė byloje neprašė atsakovais įtraukti trečiuosius asmenis, kuriems nuosavybės teisė į ginčo žemę buvo atkurta vadovaujantis įstatymais ir įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktai, todėl teismas sprendė, kad, kol šie aktai nepanaikinti, nuosavybės teisės į žemę laikomos atkurtos teisėtai ir tokių žemės sklypų įgijėjai yra sąžiningi.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje (nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusi Įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Apskrities valdytojui priėmus tokį sprendimą, šie asmeninio ūkio žemės naudotojai galėjo tą žemę įsigyti privačion nuosavybėn šio straipsnio nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad šioje įstatymo normoje buvo įtvirtinta tik apskrities valdytojo teisė priimti sprendimą, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija nurodė, kad Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų žemės reformos ir valstybinės žemės pardavimo klausimais dalinio pakeitimo“ 1.4 punkte buvo nustatyta, jog apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pasiūlymais, per mėnesį priima sprendimą dėl piliečių asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo, kuriuo tenkina piliečio prašymą patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą arba atsisako tenkinti. Teisėjų kolegija sprendė, kad šis nutarimas iš esmės detalizavo Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, tačiau jo 1.4 punkte buvo įtvirtinta apskrities valdytojo pareiga priimti piliečio prašymą tenkinantį arba netenkinantį sprendimą, bet ne besąlygiška pareiga patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą, jei tik asmuo teisėtai naudojasi tokiu žemės sklypu. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal šiame nutarime nustatytą tvarką ieškovė turėjo pati kreiptis į Vilniaus apskrities valdytoją su prašymu patvirtinti žemės naudojimo teisėtumą. Nutarimo 1.1 punkte buvo nustatyta, kad piliečiai, kurie turėjo teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui iki 1994 m. liepos 1 d., turėjo paduoti apskrities valdytojo administracijos agrarinės reformos tarnybai prašymus patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog per Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 galiojimo laiką (galiojo iki 1999 m. birželio 10 d.) būtų kreipusis su tokiu prašymu į apskrities valdytojo administracijos agrarinės reformos tarnybą. Priešingai, byloje yra įrodymų, kad ji tik 2002 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į žemėtvarkos skyrių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog su ieškove nebuvo sudaryta 2,70 ha asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis, savaime nereiškia, kad ji neturėjo teisės įsigyti šios žemės, už kurią 1997 m. čekiais sumokėjo 136 Lt. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko sprendimais 2009 m. nuosavybės teisės į šią žemę buvo atkurtos tretiesiems asmenims. Taigi ieškovė prašo patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės, į kurią nuosavybės teisės įregistruotos kitų asmenų vardu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, kol nurodyti sprendimai nenuginčyti ir nepanaikinti, nuosavybės teisės į žemę laikomos atkurtos teisėtai, o tokių žemės sklypų įgijėjai yra sąžiningi, todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti 1997 m. sausio mėnesio ieškovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytos 2,70 ha žemės pirkimo-pardavimo sutarties. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė, manydama, jog, atkuriant nuosavybės teises į žemę tretiesiems asmenims, buvo pažeistos jos subjektinės teisės, turėjo įstatymo nustatyta tvarka ginčyti priimtus sprendimus, dovanojimo sutartį, nuosavybės registraciją, taip pat reikalauti parduoti jai likusią laisvos žemės dalį arba kitais būdais ginti savo teises. Tačiau ji, sumokėjusi už žemę, vėliau buvo pasyvi – neišsipirko net 0,30 ha naudojamos žemės ir pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, pareikšdama šį ieškinį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad neturi pagrindo savo iniciatyva pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, sutartis ar taikyti restituciją, nes byloje nenustatytas imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas ir trečiųjų asmenų nesąžiningumas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorės nuomone, teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, dėl to neteisingai išsprendė ginčą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nepagrįsto netaikymo. 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.309 straipsnio 3 dalis) buvo nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-317/2006, nurodė, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.
2. Dėl Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo bei atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo. Teismai, spręsdami, kad apskrities valdytojas turi teisę, bet ne pareigą patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą, netinkamai aiškino ir taikė tuo metu galiojusių Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalį ir Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 282. Kasatorės nuomone, Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 1.3, 1.4 punktuose įtvirtinta bendrą taisyklė, pagal kurią apskrities valdytojas privalo priimti sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pasiūlymais, suderintais su apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdyba. Vilniaus apskrities valdytojo administracijai buvo teiktas agrarinės reformos tarnybos pasiūlymas įteisinti kasatorės faktiškai naudojamą 2,70 ha žemės sklypą, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracija turėjo pareigą per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl jos asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo. Nepriėmusi tokio sprendimo, Vilniaus apskrities valdytojo administracija pažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir toks jos neveikimas laikytinas neteisėtu.
3. Dėl teismo pareigos ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatorė turėjo teisę įsigyti 2,70 ha asmeninio ūkio žemės, tačiau nepagrįstai sprendė, kad jai, neginčijant administracinių aktų dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo tretiesiems asmenims bei dovanojimo sandorio, nėra pagrindo tenkinti ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino fakto, kad kasatorė įvykdė visus teisės aktų reikalavimus nuosavybei į šią žemę įsigyti, taip pat nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) nepriimant sprendimo dėl šios žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo. Kasatorės nuomone, nustačius atsakovo neteisėtą neveikimą, galima vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006, išaiškinimu, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, tai asmuo, kuriam iš šio akto atsirado civilinės teisės ir pareigos, gali būti pripažintas nesąžiningu; pavyzdžiui, tokiu atveju gali būti pripažįstamas atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių reikalavimus į jo pretenduojamą žemę. Kasatorės nuomone, jei teismas nustato, kad administracinis aktas buvo nepriimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, asmuo, kuriam tokio akto nepriėmimas sukuria teisinių padarinių, taip pat gali būti pripažintas nesąžiningu. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepriėmus sprendimo dėl kasatorės asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo, tretieji asmenys, 2009 m. įgydami civilines teises ir pareigas į žemę, žinojo ar turėjo žinoti apie kasatorės teisę įsigyti žemę nuosavybėn, taip pat kad ji nuo 1997 m. faktiškai ją valdo ir naudoja. Teismai neturėjo pagrindo atmesti ieškinio dėl to, kad kasatorė nekėlė savarankiškų reikalavimų dėl administracinių aktų ir dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiais, nes, nustatę jos teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę bei atsakovo neteisėtą neveikimą nepriimant sprendimo dėl žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo, turėjo pareigą savo iniciatyva (ex officio) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. 1445-3 ir 2009 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 1567 bei 2009 m. balandžio 6 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra ne tik siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrinamas teisėtumas, bet ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Kasatorė nuo 1997 m. iki šiol faktiškai valdo ir naudoja 2,70 ha žemės sklypą, atliko visas teisės aktų nustatytas pareigas įsigyti jį nuosavybės teise, ir tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tarp jų ir priimant administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims, ji neįgijo nuosavybės teisės į šią žemę. Kasatorė mano, kad jai neturi kilti neigiamų padarinių, atitinkamai turi būti išlaikomas esamų teisinių santykių stabilumas, tai užtikrintų administracinių aktų ir dovanojimo sandorio panaikinimas teismo iniciatyva. Teismai netyrė šių aplinkybių bei neatsižvelgė į sandorių negaliojimo instituto esmę, todėl nepagrįstai savo iniciatyva nepripažino administracinių aktų bei dovanojimo sutarties negaliojančiais ir netaikė restitucijos, atkuriant iki atsakovo neteisėto neveikimo buvusią padėtį, t. y. patvirtinant 1997 m. sausio mėnesį sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jame nurodoma, kad:
1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalį ir Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 nuostatas. Žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo suteikiami apylinkės tarybos sprendimu. Jeigu tokio sprendimo nebuvo, tai pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalį apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, galėjo priimti sprendimą, patvirtinantį, kad pilietis teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Žodis „galėti“ apibūdinamas kaip „turėti teisę“, „būti leidžiamam“, „turėti galimybę“, todėl apskrities valdytojas neprivalėjo pasirašyti teikiamo pasiūlymo ir tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip netinkamas veikimas. Nors Vilniaus apskrities valdytojas įsakymu leido kasatorei sumokėti įmoką už 2,70 ha žemės sklypą, tačiau tai nėra dokumentas, patvirtinantis papildomo žemės ploto suteikimą. Taigi, nustačius, kad dokumentų dėl 2,70 ha žemės suteikimo kasatorei nėra, t. y. nėra įstatyminio pagrindo, ginčo žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Taip Vilniaus apskrities viršininko administracija išreiškė savo valią nesudaryti su kasatore 2,70 ha asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neturi pagrindo savo iniciatyva pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, sutartį ir taikyti restituciją, nes tokio ieškinio reikalavimo kasatorė nepareiškė, o teismas nenustatė imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo ir trečiųjų asmenų nesąžiningumo.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. S. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad kasatorė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006), nes išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Kasatorė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nereiškė reikalavimų dėl administracinių aktų ir sandorio prapažinimo negaliojančiais ir dėl jų nepasisakė, tik kasaciniame skunde nurodė argumentą dėl jų pripažinimo negaliojančiais teismo iniciatyva. Teismas savo iniciatyva taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Šiuo atveju, nenuginčijus pirmiau nurodytų administracinių individualių aktų, taip pat teisės akto, kuriuo buvo patvirtintas vietovės žemėtvarkos projektas, pakeistos ginčijamo žemės sklypo ribos ir suformuoti keli sklypai, esant sąžiningiems šių sklypų įgijėjams, teismai neturėjo jokio pagrindo taikyti niekinio sandorio teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo
Valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka.
Asmeninio ūkio žemės įsigijimą privačion nuosavybėn reglamentuoja Žemės reformos įstatymas bei šiuo klausimu priimti Vyriausybės nutarimai.
Asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkui (Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui suteikiami apylinkės tarybos sprendimu.
Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1112 redakcija, galiojusi iki 1997 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Apskrities valdytojui priėmus tokį sprendimą, šie asmeninio ūkio žemės naudotojai gali tą žemę įsigyti privačion nuosavybėn šio straipsnio nustatyta tvarka.
Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalies normos įgyvendinimo tvarka buvo detalizuota Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 282, kuris galiojo iki 1999 m. birželio 10 d.). Jo 1 punkte nustatyta, kad piliečių, kuriems suteikti asmeninio ūkio žemę apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus sprendimo nepriėmė, prašymai patvirtinti šios žemės naudojimo teisėtumą svarstomi ir sprendimai priimami šia tvarka: piliečiai, kurie turėjo teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui iki 1994 m. liepos 1 d., paduoda apskrities valdytojo administracijos agrarinės reformos tarnybai prašymus patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą (1.1 punktas); agrarinės reformos tarnybos nustato piliečių naudojamų žemės sklypų dydį bei ribas ir pateikia raštu apskrities valdytojui pasiūlymus dėl šių žemės sklypų naudojimo teisėtumo patvirtinimo; prie pasiūlymų pridedami žemės sklypų planai (asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktai) ir kiti šiame punkte nurodyti dokumentai (1.2 punktas); pasiūlymus apskrities valdytojui ir prie jų pridedamą medžiagą agrarinės reformos tarnybos suderina su apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdyba (1.3 punktas); apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pasiūlymais, per mėnesį priima sprendimą dėl piliečių asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo. Sprendime patvirtinama, kad pilietis teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme, nurodomas piliečio vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, vietovės, kurioje yra asmeniniam ūkiui naudojamos žemės sklypai, pavadinimas, asmeniniam ūkiui teisėtai naudojamos žemės bendras plotas, iš jo žemės ūkio naudmenų plotas. Apskrities valdytojas, nepatenkinęs piliečio prašymo patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą, raštu išdėsto priežastis (1.4 punktas).
Nuo 2004 m. liepos 29 d. įsigaliojus Žemės reformos įstatymo pakeitimams (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2353 redakcija) šio įstatymo 15 straipsnio, reglamentuojančio asmeninio ūkio žemę, 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkių teritorijoje 1990 m. liepos 26 d.–1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo priėmė 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ar fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas, jeigu nėra norinčiųjų šią žemę susigrąžinti natūra (išskyrus atvejus, kai toje vietoje asmeninio ūkio naudotojas ar jo šeimos narys buvo gavęs sodybinės žemės sklypą iki 0,60 ha ir juo naudojasi nuo 1990 m. ir anksčiau) arba ši žemė nėra privati nuosavybė. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis neteko galios nuo 2010 m. liepos 1 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-914 redakcija). Šiuo metu galiojančioje Žemės reformos įstatymo redakcijoje nenustatyta galimybės įsigyti didesnį faktiškai naudojamą žemės sklypą asmeniniam ūkiui, negu buvo skirta apylinkės tarybų sprendimu.
Žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti žemės sklypas turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas. Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi 1997 m. sausio mėn. bei šiuo metu galiojanti šio įstatymo redakcija) 14 straipsnyje nustatyta, kad privaloma bet kurio žemės sandorio dalis – žemės sklypo (sandorio objekto) planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parduodant valstybinę žemę, valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą: nurodyti jo ribas, dydį, dislokaciją ir pardavimo kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. Varėnos rajono valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2005; 2006 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-556/2006).
Kasatorė teigia, kad 1997 m. jai faktiškai buvo parduotas 2,70 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisako šią pirkimo-pardavimo sutartį įforminti. 1964 m. CK 58 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo metu galiojančio CK 6.309 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad Vilniaus rajono Sudervės apylinkės taryba 1994 m. sausio 28 d. sprendimu skyrė kasatorei 0,30 ha asmeninio ūkio žemės sklypą. 1996 m. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pasiūlė papildomai skirti jai 2,70 ha asmeninio ūkio žemės ir šį pateikė derinti Vilniaus apskrities valdytojui. Byloje nėra įrodymų, kad, teikiant pasiūlymą, buvo sudarytas ir įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas 2,70 ha žemės sklypo planas. Apskrities valdytojas dėl šio pasiūlymo nepriėmė jokio sprendimo. Pagal Vyriausybės 1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 1 punktą kasatorė turėjo teisę kreiptis į apskrities valdytoją su prašymu patvirtinti 2,70 ha žemės naudojimo teisėtumą, tačiau per šio nutarimo galiojimo laiką (galiojo iki 1999 m. birželio 10 d.) to nepadarė. Šiuo klausimu ji kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių tik 2002 m. rugsėjo 19 d., po to 2005 m. birželio 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 19 d. (T. 1., b. l. 24–25, 27–28), t. y. pasibaigus nutarimo galiojimo laikui. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 2.3-1730-41 patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3229-41 patvirtintame Vilniaus rajono Sudervės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų ribas bei plotus ir kasatorei suprojektuotą 3,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 620 sumažino iki 0,30 ha, o jo likusią dalį (2,70 ha) nusprendė paimti į laisvos valstybinės žemės fondą. Taigi pirmiau nurodyto teisės akto galiojimo metu kasatorė neišreiškė valios pirkti ginčo žemę, tai Vilniaus apskrities viršininkas išreiškė savo valią nesudaryti su kasatore 2,70 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties. Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. sausio 20 d. sprendimais Nr. 2.5-41-29288 ir 2009 m. vasario 17 d. Nr. 2.5-41-29557 atkūrė į 2,70 ha žemės sklypą nuosavybės teises tretiesiems asmenims, žemės sklypas buvo padalytas į du atskirus sklypus (Nr. 4400-1821-3552 ir Nr. 4400-1810-8000), jie viešame registre įregistruoti trečiųjų asmenų V. S. ir J. G. vardu. Taigi žemės sklypai, kurių pirkimo–pardavimo sutartį kasatorė prašo patvirtinti teismo tvarka, nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Nuosavybės teisės tretiesiems asmenims atkurtos administracinių aktų pagrindu, kurie nepanaikinti, nenuginčyti ir galiojantys.
Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad 1997 m. Vilniaus apskrities viršininko administracija nesudarė su kasatore pirkimo-pardavimo sutarties dėl 2,70 ha asmeninio ūkio žemės, nes jos sudarymo metu nebuvo būtino tokiam sandoriui sudaryti elemento – žemės pirkimo–pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas). Be to, teismų konstatuota, kad kasatorė neįrodė naudojimosi ginčo žemės sklypu fakto.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nenustačius, jog su kasatore 1997 m. buvo sudaryta ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartis, nėra teisinio pagrindo taikyti nei 1964 m. CK 58 straipsnio, nei 2000 m. CK 6.309 straipsnio dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.
Dėl teismo teisės ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu
Byloje nėra jokių įrodymų, kad, atkuriant nuosavybės teises į ginčijamus žemės sklypus, buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos ar kad tretieji asmenys yra nesąžiningi žemės sklypų įgijėjai. Taigi teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti CK 1.78, 1.80 straipsnius ir savo iniciatyva pripažinti niekiniais administracinius aktus ir dovanojimo sutartį bei taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad niekiniais pripažįstami tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tačiau pagal suformuotą teismų praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V., H. B. G., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras, bylos Nr. 3K-3-73/2011; kt.).
Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
Kasatorė teigia, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje A. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, byloje bylos Nr. 3K-3-317/2006, išaiškinimų.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr.3K-3-252/2009; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-317/2006 faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Išnagrinėtoje byloje kilo ginčas dėl asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdinio teisės sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,35 ha žemės, kuri teisėtai buvo skirta jo tėvui asmeniniam ūkiui ir kuria jis naudojosi iki pat mirties. Taigi bylų ratio decidendi skiriasi, todėl teismai neturėjo pagrindo vadovautis šia kasacinio teismo nutartimi.
Apibendrindama išdėstytus išaiškinimus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorės trečiajam asmeniui V. S. priteistinos kasaciniame teisme turėtos išlaidos už advokato pagalbą (CPK 93, 98 straipsniai); taip pat iš kasatorės į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. Š. trečiajam asmeniui V. S. 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.
Priteisti iš ieškovės J. Š. į valstybės biudžetą 67,10 Lt (šešiasdešimt septynis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė