Administracinė byla Nr. eA-4530-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00764-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-185 (00217) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui O. B., panaikinimo“.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas nepagrįstai 2017 m. vasario 24 d. sprendimu panaikino jam 2016 m. spalio 10 d. išduotą leidimą Nr. LT7398133 laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Manė, kad skundžiamas sprendimas paremtas netinkamais ir iš esmės nesurinktais duomenimis apie UAB „Eilvera“ valdymo organus, buveinę ir veiklą. Rėmėsi Teisingumo ministerijos pranešimu apie teisę įmonėms pasirinkti šalia įmonės buveinės fizinio adreso viešai paskelbtą virtualųjį (elektroninio pašto) adresą, kuris ateityje galėtų ir visiškai pakeisti juridinio asmens buveinės adresą, atsisakant ir reikalavimo turėti fizinę buveinę steigiant įmones. UAB „Eilvera“ pateikė elektroninį adresą – įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios O. K. el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). UAB „Eilvera“ vadovas nuo 2016 m. kovo 24 d. yra V. D. (V. D.). Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie UAB „Eilvera“ buveinę ir veiklą, nebandė gauti paaiškinimų nei iš jos vadovo V. D., nei iš O. B. (valdybos pirmininko). Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas paremtas ne UAB „Eilvera“ veiklos (ūkinių operacijų dokumentų) analizės įrodymais, bet akivaizdžiai melagingais buhalterės O. K. paaiškinimais, kad ji, tvarkydama įmonės buhalterinę apskaitą neva nežino, kokią veiklą vykdo UAB „Eilvera“, kas yra šios įmonės akcininkai ir kur jie gyvena. UAB „Eilvera“ darbuotojas R. D. nurodė, kad nurodymus gauna iš įmonės buhalterės O. K.. Tai patvirtina, kad įmonės veikla reali ir O. K. žinoma. Be to, R. D. paaiškinimai, kad jis dirba įmonėje ir dalyvauja konkrečioje UAB „Eilvera“ veikloje (suranda, perka ir perveža automobilius), nėra paneigti. O. K. paaiškinimai, kad ji nežino nei įmonės veiklos, nei jos vadovų ir akcininkų, yra akivaizdžiai nepatikimi, nes buhalteriniai apskaitos registrai pildomi pagal pirminius ūkinių operacijų apskaitos dokumentus, todėl įmonės buhalterė negali nežinoti savo įvedamų apskaitai ūkinių operacijų esmės ir piniginės vertės. Be to, O. K. teikė valstybės įmonei Registrų centrui UAB „Eilvera“ finansinę atskaitomybę, UAB „Eilvera“ akcininkų 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą dėl įstatinio kapitalo padidinimo ir naujų valdybos narių priėmimo, taip pat prašymą įregistruoti šį akcininkų sprendimą Juridinių asmenų registre. Migracijos departamentas nepatikrino keliančių abejonių I. K. paaiškinimų, jos išėjimą iš darbo traktavo kaip vieną esminių aplinkybių, kodėl buvo priimtas neigiamas pareiškėjui sprendimas. Migracijos departamentas 2016 m. spalio 10 d. išdavęs pareiškėjui leidimą vienerius metus laikinai gyventi Lietuvoje, nuodugniai patikrino pareiškėjo įmonę UAB „Eilvera“ ir nenustatė jos fiktyvumo požymių. Migracijos departamentas nesiremia ir byloje nėra duomenų, kad 2016 m. spalio 10 d., išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas būtų nuslėpęs prašomus pateikti duomenis ar kitaip trukdęs atlikti įmonės patikrinimą. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo sprendimo teiginys, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl jam 2016 m. spalio 10 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė neva „tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą“, yra nepagrįstas, neįrodytas ir atmestinas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vieniems metams. Atlikęs patikrinimą, Migracijos departamentas 2017 m. vasario 24 d. priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui minėtą leidimą. Įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir UAB „Eilvera“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Įvertinęs visą patikrinimo metu surinktą informaciją (UAB „Eilvera“ neturi patalpų veiklai vykdyti; įmonės darbuotojai realiai viso darbo laiko įmonėje nedirba), konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus bei pagrindinį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Prieš priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą, kurio metu buvo atliktas patikrinimas pareiškėjo nurodytu UAB „Eilvera“ registracijos adresu ((duomenys neskelbtini), Alytus) bei apklausti šiuo adresu esančio buto savininkai, įmonės darbuotojai I. K. ir R. D., pareiškėjo įmonės buhalteriją tvarkančios įmonės UAB „Onvikta“ direktorė O. K., pareiškėjui gyvenamąją vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), Druskininkai, suteikę T. S. ir D. S., UAB „Eilvera“ ankstesnio registracijos adreso ((duomenys neskelbtini), Druskininkų sav.) savininkas K. K.. Visi patikrinimų ir apklausų metu surinkti duomenys leido daryti išvadą, kad pareiškėjas lankosi Lietuvoje itin retai, UAB „Eilvera“ faktinės veiklos adreso nėra, įmonės vykdoma veikla neaiški, įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Dėl nurodytų priežasčių buvo pagrindas manyti, kad UAB „Eilvera“, kurios akcininkas ir valdybos narys yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, o duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo tikrieji tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti (t. y. pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „Eilvera“, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje). Migracijos departamentas sutiko, kad įmonės registracijos adresas ir faktinės veiklos adresas gali nesutapti, tačiau pažymėjo, kad su prašymu pareiškėjas nebuvo pateikęs dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad UAB „Eilvera“ buveinės ir faktinės veiklos adresai skiriasi bei būtų nurodytas įmonės faktinės veiklos adresas. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti teisingus ir išsamius duomenis. Atkreipė dėmesį, kad virtualus adresas nepakeičia įmonės fizinio adreso. Migracijos departamentas surinko pakankamai įrodymų, kurie leido daryti pagrįstą išvadą, kad I. K. UAB „Eilvera“ nebedirbo. Tai patvirtino pati darbuotoja, o jos nurodyti duomenys visiškai sutapo su „Sodros“ informacinėje sistemoje esančiais duomenimis. Kad I. K. įdarbinimas UAB „Eilvera“ buvo fiktyvus, leido manyti tai, kad ji po beveik 1,5 metu darbo šioje įmonėje nežinojo, kuo minėta įmonė užsiima, negalėjo nurodyti jokių kitų duomenų, susijusių su ja. R. D. nurodė, kad jo veikla susijusi su automobiliais, tačiau pareiškėjas, įrodinėdamas įmonės vykdomą veiklą, nepateikė jokio dokumento, iš kurio būtų matyti, kad UAB „Eilvera“ vykdytų su automobiliais susijusią veiklą. Apklausoje UAB „Onvikta“ direktorė O. K. patvirtino, kad tvarko UAB „Eilvera“ buhalterinę apskaitą, dokumentus, gaunamus elektroniniu būdu, tačiau apie šios įmonės vykdomą veiklą, veiklos sritį nežino, UAB „Eilvera“ biuro Druskininkuose neturi, šios įmonės akcininkų nemato ir nežino, kur jie gyvena. Kadangi O. K. apie įmonės vykdomos veiklos pobūdį nežino, R. D. paaiškinimai, kad darbinius nurodymus, susijusius su automobilių pirkimu, gauna iš buhalterės O. K., buvo vertinami kaip prieštaringi. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kokia veikla užsiima UAB „Eilvera“. Aiškinamajame rašte tik deklaratyviai nurodoma apie augančią įmonę. Buvo įvertintos aplinkybės, kad UAB „Eilvera“ teigia plečianti veiklą bendradarbiaudama su užsienio partneriais, tačiau įsigilinus į pateiktus dokumentus, paaiškėjo, kad tie sandoriai sudaromi su tos pačios įmonės akcininkais, kurie yra šeimos nariai, t. y. kilo pagrįstų įtarimų, kad pasirašant sutartis už teikiamas paslaugas ir vykdant finansinius pavedimus tarp sąskaitų, deklaruojama (arba imituojama) šių įmonių veikla, taip užsieniečiams, kurie tampa įmonių dalyviai, sudaromos sąlygos vykdomos teisėtos veiklos pagrindu kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Tai, kad įmonės aktyvumo vertinimas buvo atliktas prieš priimant sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui neužkerta kelio toliau kontroliuoti užsieniečio buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, kada šie reikalavimai netaikomi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą atmetė kaip nepagristą.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (15/5-4) 11U-185 (00217) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. spalio 10 d. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalimi. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, 2016 m. liepos 12 d. kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Byloje pateiktas valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, kuriame V. D. nurodytas kaip UAB „Eilvera“ vadovas, O. B. – kaip valdybos narys, įmonės buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), Alytaus miestas, Alytaus miesto savivaldybė, įmonės veiklos tikslai – prekyba, gamyba, paslaugos. Sprendime atsakovas rėmėsi per patikrinimą nustatytais duomenimis, kad UAB „Eilvera“ neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, o įmonės darbuotojai realiai įmonėje nedirba. Taigi priėjo prie išvados, kad pareiškėjas siekė atitikti sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realiai teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi.

Byloje buvo pateiktas UAB „Eilvera“ darbuotojos I. K. paaiškinimas, kuriame ji patvirtino, kad UAB „Eilvera“ nedirba nuo 2017 m. sausio 6 d., kuo įmonė užsiima, nežino. O. K. paaiškinime nurodė, kad jų įmonė tvarko UAB „Eilvera“ buhalterinę apskaitą, dokumentus gauna elektroniniu būdu, prie banko sąskaitų prieigą turi per savo įmonę, kokią veiklą UAB „Eilvera“ vykdo, nežino, buveinės Druskininkuose ši įmonė neturi. Alytaus apskrities VPK Migracijos skyriaus Raimundo Smilgaičio tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, nuvykus į UAB „Eilvera“ buveinės adresu esantį butą, jo savininkė paaiškino, kad įmonė šiuo adresu veiklos nevykdo, ji šiuo adresu tik leido registruoti įmonę. Taip pat paaiškino, kad įmonės perregistravimą tvarkė jos žentas V. T., kuris paaiškino, kad prieš porą metų, Rusijos Federacijos piliečiams prašant, jis leido registruoti įmonę, adresu: (duomenys neskelbtini), Alytus, tačiau šiuo adresu įmonė veiklos nevykdo ir apie vykdomą įmonės veiklą nežino. UAB „Eilvera“ darbuotojas R. D. telefonu paaiškino, kad įmonėje dirba vadybininku, oficialiai kiekvieną dieną, bet realiai tik tada, kai reikia surasti pirkti reikalingą automobilį ir jį pervaryti iš vieno miesto į kitą. Taip pat paaiškino, kad darbo nurodymus gauna telefonu arba per „Skype“ iš buhalterės O., o įmonės buveinė yra ten, kur gyvena buhalterė, tačiau tikslaus adreso nežino. Nurodė, kad UAB „Eilvera“ taip pat dirba moteris ir vyras, bet jų pareigų nežino.

Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 2 dalies, to paties straipsnio 1 dalies 7 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 36 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis.

Byloje nebuvo duomenų, kad UAB „Eilvera“ patikrinimo metu buvo žinomas kitas įmonės buveinės adresas, kuriuo nuvykus, būtų galima patikrinti įmonės veiklą.

Patikrinimo metu nustatyta, kad nors nurodyta, kad UAB „Eilvera“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), Alytaus miestas, Alytaus miesto savivaldybė, tačiau buto, esančio tuo adresu, šeimininkė T. K. paaiškino, kad įmonė šiuo adresu veiklos nevykdo.

Pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Teisingumo ministerijos 2012 m. spalio 3 d. pranešimu ir manė, kad virtualus (elektroninio pašto) adresas gali būti prilyginamas įmonės buveinės adresui. Kaip pažymėta šiame pranešime, virtualus adresas gali būti nurodomas šalia fizinio, tačiau ateityje jis galės ir visiškai pakeisti juridinio asmens buveinės adresą, atsisakant ir reikalavimo turėti fizinę buveinę steigiant įmones. Taigi, matyti, kad virtualus adresas nepakeičia įmonės fizinio adreso, tai yra papildoma įmonės kontaktinė informacija. Be to, teismas pažymėjo, kad tai yra rekomendacinis pranešimas ir jis negali pakeisti teisės aktų nuostatų.

Vertinant pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis iš esmės nesurinktais duomenimis apie UAB „Eilvera“ veiklą, pažymėta, kad byloje pakanka O. K., I. K. bei R. D. paaiškinimų, kad būtų galima prieiti prie išvados, kad įmonė veiklos nevykdo.

Teismui nebuvo pagrindo abejoti T. K. paaiškinimais, kad įmonė UAB „Eilvera“ jos buto adresu veiklos nevykdo.

Kadangi O. K. paaiškino nežinanti, kokią veiklą vykdo UAB „Eilvera“, abejotini ir jos darbo nurodymai R. D.. Be to, R. D. paaiškinimai tik patvirtino, kad jis dirba ne visą darbo laiką, o tai Migracijos departamentui, priimant ginčijamą sprendimą, sudarė pagrindą vadovautis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi oficialiais „Sodros“ duomenimis apie UAB „Eilvera“ darbuotojus. Iš šių duomenų matyti, kad 2017 m. sausio 9 d. įmonėje dirbo R. D., V. D., A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir O. K. (O. K.). Pabrėžta, kad A. K., A. K. ir O. K. nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, 2017 m. sausio 9 d. UAB „Eilvera“ dirbo tik 2 darbuotojai: R. D. ir V. D.. 2017 m. vasario 23 d. „Sodros“ duomenys analogiški 2017 m. sausio 9 d. „Sodros“ duomenims, pareiškėjas jų neginčijo.

Teismui, įvertinus UAB „Eilvera“ darbuotojų paaiškinimus ir „Sodros“ duomenis, buvo akivaizdu, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nes UAB „Eilvera“ patikrinimo metu buvo įsteigtos mažiau nei trys darbo vietos ir visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamu sprendimu taip pat grindė tuo, kad nėra duomenų, kad jis, išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, būtų nuslėpęs prašomus pateikti duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, taip pat nebuvo nustatyti įmonės UAB „Eilvera“ fiktyvumo požymiai.

Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nors įmonės aktyvumo vertinimas buvo atliktas prieš priimant sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui tai neužkerta kelio toliau kontroliuoti užsieniečio buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje.

Taigi byloje esančių ir įvertintų įrodymų pakako konstatuoti, kad egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos sąlygos panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi: pirma, nustatyta, kad UAB „Eilvera“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi – pareiškėjo pateikti duomenys apie UAB „Eilvera“ veiklos adresą ir veiklą neatitinka tikrovės, antra, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų: UAB „Eilvera“ per pastaruosius 6 mėnesius nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, šioje įmonėje įsteigtos mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (15/5-4)11U-185 (00217) yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais ar kitais motyvais nebuvo pagrindo.

III.

Pareiškėjas O. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas priimtas teismui pilnai neatskleidus bylos esmės bei svarbių aplinkybių sąžiningam, tinkamai pagrįstam, motyvuotam ir tik tada teisėtam sprendimui priimti. Bylos dalyką ir nagrinėjimo apimtį sudaro tik skundžiamo Migracijos departamento sprendimo pagrįstumo (t. y. tik Migracijos departamento surinktų įrodymų pakankamumo priimtam sprendimui) įvertinimas, bet ne naujų įrodymų Spendimui pagrįsti rinkimas teisme. Be to, administracinėje teisenoje galioja tariamo pažeidėjo nekaltumo prezumpcija (t. y., Migracijos departamentas turi pareigą surinkti aiškius ir pakankamus sprendimui motyvuoti pareiškėjo tariamos kaltės įrodymus, o visi neaiškumai turi būti teismo traktuojami pareiškėjo naudai). Todėl Sprendimas turėjo būti teismo panaikintas, o Migracijos departamentas turėjo būti įpareigotas patikslinti, papildyti jo surinktus įrodymus ir priimti naują tinkamai pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, Migracijos departamento 2017 m. sausio mėnesio patikrinimo išvados ir 2017 m. vasario 24 d, sprendimas yra pagrįsti tuo metu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto negaliojusios redakcijos nuostatomis (negaliojusiu teisės norminiu aktu), todėl yra neteisėti ir a priori (nepatikrinus faktų) naikintini kaip neatitinkantys įstatymo.

Atsakovas Migracijos departamentas iki 2017 m. rugsėjo 5 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (15/5-4) 11U-185(00217) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui O. B., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad O. B., Rusijos Federacijos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. liepos 12 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyriui) pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui 2016 m. rugsėjo 2 d. priėmus sprendimą išduoti O. B. leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2017 m. spalio 10 d.

2017 m. sausio mėnesį Migracijos skyriaus Druskininkų grupei atlikus patikrinimą dėl UAB ,,Eilvera“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, veiklos, buvo nustatyta, kad: UAB ,,Eilvera“ neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą; apklausti įmonės darbuotojai realiai nedirba įmonėje arba nedirba visą laiką, nepažįsta kitų darbuotojų, jų paaiškinimai apie įmonės veiklą yra prieštaringi; įmonės buhalteriją tvarkantis asmuo nežino nei kokiu adresu, nei kokią veiklą įmonė vykdo; šioje bendrovėje yra įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir vienas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, t. y., O. B. neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Migracijos departamentas, kuriam Migracijos skyrius 2017 m. vasario 7 d. perdavė pareiškėjo bylą spręsti jam leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, įvertinęs minėtus duomenis ir skundžiamame sprendime konstatavęs, kad O. B. neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl darbuotojų, esančių Lietuvos Respublikos piliečiais ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus, taip pat kad jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB ,,Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai.

Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), nesutikdamas su dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais iš esmės pritarta Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimo išvadoms dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, susijusių su neteisingų duomenų pateikimu ir įmonės, kurios dalyvis yra pareiškėjas, fiktyvumu, kartu konstatuoja, kad tai nesudarė ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Migracijos departamento sprendimo: šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad ginčijamu Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kita ko, nustatančio, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, numatytu pagrindu.

Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas 2016 m. spalio 10 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, yra nepagrįsti.

Pagal sprendimo dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, tame tarpe – ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nuo 2017 m. sausio 6 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo UAB ,,Eilvera“, kurios dalyvis yra pareiškėjas ir dėl kurioje vykdytos ir ketintos toliau vykdyti teisėtos veiklos jam Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (viena iš trijų darbuotojų, atitinkančių minėtus reikalavimus – I. K., UAB ,,Eilvera“ dirbo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 6 d.), todėl Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad UAB ,,Eilvera“ nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) reikalavimų, ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nėra aiškios I. K. atleidimo aplinkybės, o Migracijos departamentas nesiaiškino šių aplinkybių, kurios buvo vienas iš pagrindų panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, šie argumentai nėra pagrįsti: apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo ir nėra pagrindo abejoti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos Migracijos departamento gautais duomenimis apie UAB ,,Eilvera“ dirbančius asmenis ir jiems išmokėtas išmokas, susijusias su darbo santykiais šioje įmonėje, juo labiau, kad, apart samprotavimų apie jam kylančius neaiškumus, pareiškėjas nei nurodė, nei juo labiau pateikė įrodymų, kurie paneigtų ar bent leistų suabejoti šiais Migracijos departamento surinktais duomenimis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, nurodydami faktinius skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu privalo nurodyti juos (faktinius procesinių dokumentų pagrindus) patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 67 str. 1 d. 4 p., 71 str.). 

Pažymėtina, kad pareiškėjo su papildomais paaiškinimais pateikti duomenys apie V. D. mokamą darbo užmokestį 2017 metais nėra reikšmingi: kaip jau minėta, Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai nėra kliūtis užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo nuostatas, veiklą vykdyti pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau tai turi būti daroma nustatyta tvarka: Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Tačiau kitos Migracijos departamento išvados dėl kitų pagrindų panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB ,,Eilvera“ veiklą (neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, įmonės darbuotojai realiai nedirba įmonėje), jos darbuotojus ir pagrindinį jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB ,,Eilvera“ yra fiktyvi), kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarytos UAB ,,Eilvera“ neatlikus tokiu atveju būtino tyrimo: viešojo administravimo subjektų veiklai būdingas formalizmo principas, nes jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1179/2012). Tvarką, kaip įvertinama, ar įmonė yra fiktyvi, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (Įstatymo 51 str. 5 d. (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija)). Tiek pagal iki 2017 m. sausio 2 d. galiojusios, tiek pagal nuo 2017 m. sausio 3 d. galiojančios redakcijos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329) (toliau – ir Tvarkos aprašas), X skyriaus, nustatančio įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką, normų nuostatas, nustačius veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, turi būti atliekamas tyrimas, apie kurį informuojamas užsienietis, kuriam leidimas išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip sudarant galimybę pateikti jo poziciją pagrindžiančius dokumentus, ir kuris (tyrimas) baigiamas surašymu pažymos, kuri, padarius išvadą apie įmonės fiktyvumą, teikiama Migracijos departamentui sprendimui priimti.

Nors ginčo atveju veiksniai, sudarantys pagrindą manyti, kad UAB ,,Eilvera“ yra fiktyvi, buvo nustatyti, byloje nėra duomenų, kad buvo laikomasi Tvarkos apraše nustatytos tvarkos dėl tokio pagrindo (įmonės fiktyvumas) panaikinti leidimą buvimo įvertinimo, dėl ko tiek ginčijamas Migracijos departamento sprendimas šioje dalyje, tiek skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas šioje dalyje (išvados dėl kitų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų) nėra pagrįstas, kadangi priimtas pažeidžiant tvarką, turinčią užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.   

Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė (dalies išvadų, susijusių su kitų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų buvimu), nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą: konstatavus, kad UAB ,,Eilvera“ nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, galėjo pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi teisėtai ir pagrįstai panaikinti vien jau šiuo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo, kuris, nepaisant dalies jo pagrindimo ydingumo, iš esmės yra pagrįstas.      

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.