Administracinė byla Nr. A15 - 771 / 2006
Procesinio sprendimo kategorija 9.7.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pirmininkas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams S. L. ir adv. Jonui Butkui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. personalinės įmonės „Ladaisa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. personalinės įmonės „Ladaisa“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėjas S. L. personalinė įmonė „Ladaisa“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos 1998-06-08 sprendimu Nr. 03-04-7020, 1998-03-23 patikrinimu aktu Nr. 06-01-93, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (VMI) 2005-02-04 sprendimu Nr. 69-28 bei Mokestinių ginčų komisijos (MGK) 2005-03-31 sprendimu Nr.S-198-(7-114/2005) priskaičiuotus mokesčius, baudas ir delspinigius. Teigė, kad papildomi mokesčiai apskaičiuoti nepagrįstai nepripažinus 1996 - 1997 metais tarp pareiškėjo ir V. Z. personalinės įmonės „Vėjas“ įvykusių ūkinių operacijų. Minėta įmonė Vilniaus miesto valdyboje įregistruota 1991-01-11. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoja ji įregistruota 1994-08-01 ir išregistruota tik 2002-04-07. Būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimo rekomendacija VMI interneto svetainėje platinama nuo 2004 metų. 1996 - 1997 metais įmonė neturėjo galimybės susižinoti apie šio verslo partnerio patikimumą, veiklos sąžiningumą. Mokesčių administratoriaus išvados yra subjektyvios ir prieštarauja tardymo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėjo, kad baudžiamoji byla įmonės savininko S. L. atžvilgiu nutraukta. Be to manė, kad mokesčių administratorius papildomai priskaičiuotus mokesčius privalo nurašyti į beviltišką nepriemoką, nes suėjo priverstinio nepriemokos išieškojimo penkerių metų senaties terminas. Mokestinio ginčo procedūra užsitęsė dėl mokesčių administratoriaus kaltės.
Atsakovė VMI prašė skundą atmesti. Nurodė, kad nei PVM atskaita, nei patirtų išlaidų priskyrimas pareiškėjo sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, yra negalimi, nes apskaitos dokumentai, suteikiantys teisę į PVM atskaitą, išrašyti ir pasirašyti nenustatytų asmenų, o grynų pinigų sumokėjimas patvirtintas kasos pajamų orderiais, kurie V. Z. firmai „Vėjas“ nepriklausė. Tokie dokumentai neatitinka jų įforminimo reikalavimų ir jie nepatvirtina ūkinių operacijų fakto tarp pareiškėjo ir V. Z. personalinės įmonės „Vėjas“ turinio. Be to, S. L. neatpažino įmonės „Vėjas“ savininkės V. Z., firmos „Vėjas“ važtaraščiuose pasirašė ne V. Z., o kitas nenustatytas asmuo, V. Z. personalinės įmonės „Vėjas“ antspaudo eksperimentiniai pavyzdžiai nesutampa su ekspertizei pateiktuose važtaraščiuose ir kasos pajamų orderiuose esančiais antspaudais. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti savo veiklos partnerį ir sužinoti, kad jis elgiasi neteisėtai. Personalinės įmonės „Ladaisa“ savininkas turėjo visas galimybes išsiaiškinti tikrąjį apskaitos dokumentus pasirašiusio asmens statusą bei įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu. Įvertinus pareiškėjo bei jo ūkinių operacijų partnerio tarpusavio santykio pobūdį, elgseną sandorių sudarymo metu, sandorių tęstinumą ir dažnumą, konstatuotina, jog pareiškėjui galėjo būti žinoma apie ūkinės veiklos partnerio veiklos nesąžiningumą bei pareiškėjas turėjo žinoti ir numatyti, jog ūkinės veiklos partneris nesumokės pardavimo PVM. Taip pat nurodė, kad nepriemokos išieškojimas galimas tik pasibaigus mokestiniam ginčui. Šiuo atveju priverstinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas neprasidėjo, kadangi nėra pasibaigusi mokestinio ginčo procedūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko, palaikė VMI pateiktus argumentus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas rėmėsi Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-355/2004, pateiktu norminių aktų, reglamentuojančių teisės į PVM atskaitą realizavimą, aiškinimu. Įvertinęs mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, taip pat pareiškėjo atstovo paaiškinimus bei kitus byloje esančius įrodymus teismas nurodė, kad byloje yra neginčytinai įrodyta, kad ūkinė operacija tarp pareiškėjo ir V. Z. firmos „Vėjas“ neįvyko. Visų pirma mokesčių administratoriaus pateikti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad ūkinės operacijos viena iš šalių yra nenustatyta ir įstatymų nustatyta tvarka neregistruota įmonė. Apskaitos dokumentuose nurodyti duomenys apie įstatymų nustatyta tvarka registruotą įmonę „Vėjas“ neatitinka tikrovės. Personalinės įmonės „Vėjas“ savininkė taip pat paneigia tokios ūkinės operacijos realumą. Byloje esančių įrodymų visuma neginčytinai patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojas - S. L. personalinė įmonė „Ladaisa“, galėjo žinoti apie kitos sandorio šalies neteisėtą veiklą. Pareiškėjas dalyvaudamas ūkinėje veikloje elgėsi nesąžiningai, t. y. turėdamas galimybę įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu bei ją atstovaujančių asmenų veiksnumu, to nepadarė nei prieš sandorį, nei po jo. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Šių reikalavimų pareiškėjas nesilaikė. Dėl to kolegija pripažino, kad nei PVM atskaita, nei išlaidų priskyrimas sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, yra negalimi. Procesinis sprendimas, priimtas baudžiamojoje byloje personalinės įmonės „Ladaisa“ savininko S. L. atžvilgiu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimą (1961 m. Baudžiamojo kodekso 323, 324 str.), mokesčio mokėtojo nuo mokesčio įstatyme nustatytos piniginės prievolės valstybei neatleidžia ir apmokestinimo tvarkos nepakeičia. Byloje nustatyta, kad VMI 1998-07-23 sprendimu Nr. 17-06/5805 sustabdė pareiškėjo skundo nagrinėjimą, o Vilniaus miesto VMI 1998-06-08 sprendimą Nr. 03-04-7020 apsvarstyti iš naujo ir priimti atitinkamą sprendimą nusprendė po to, kai Vilniaus miesto VMI atliks tyrimą. Iš Vilniaus miesto VMI skyriaus viršininkės 1998-07-09 tarnybinio pranešimo matyti, kad pagal atliktą planinį patikrinimą S. L. firmoje „Ladaisa“ buvo atliekamas patikrinimas procesiniam sprendimui priimti. Nutarimas iškelti baudžiamąją bylą pagal nusikaltimo, numatyto 1961 m. Baudžiamojo kodekso 324 str. 2 d., priimtas 1988-09-09. Nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą S. L. atžvilgiu priimtas 1999-08-30. Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) (galiojusio iki 2004-04-30 ) 54 str. 10 d. nuostatos numatė centriniam mokesčių administratoriui teisę sustabdyti skundo ar jo dalies nagrinėjimą, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar kitos valstybinės institucijos. Minėto įstatymo nuostatos numatė, kad skundo ar jo dalies nagrinėjimas sustabdomas, iki centrinis mokesčio administratorius sužinos, kad teismas ar kita valstybės institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą. Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir MAĮ (įsigaliojusio nuo 2004-05-01) 156 str. 1 d. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad centrinis mokesčių administratorius pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdė iki bus atliktas patikrinimas ir priimtas procesinis sprendimas dėl žinomai neteisingų duomenų apie pajamas pateikimo. Nagrinėjamojoje byloje duomenų, apie tai, kad centrinis mokesčių administratorius apie priimtą nutarimą S. L. atžvilgiu baudžiamojoje byloje sužinojo 1999 ar 2000 metais nėra. Priešingai, byloje esantys įrodymai leidžia tvirtinti, kad apie procesinį sprendimą priimtą baudžiamojoje byloje centrinis mokesčių administratorius sužinojo 2005-01-07 (MGK b. l. 42, t. 1). Todėl argumentas, jog centrinis mokesčių administratorius praleido 5 metų priverstinės nepriemokos išieškojimo senaties terminą, įtvirtintą MAĮ (galiojusio iki 2004-04-30) 29 str. 3 d. ir MAĮ (įsigaliojusio nuo 2004-05-01) 107 str. 1 d., yra nepagrįstas. Centrinio mokesčių administratoriaus galimybė anksčiau susižinoti apie procesinio sprendimo, kuris buvo pagrindas sustabdyti skundo nagrinėjimą, priėmimą nėra reikšminga aplinkybė šiai bylai, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas yra mokestinis ginčas, kilęs tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus. Teismas nenagrinėjo ir Vilniaus AVMI pareigūnų veiksmų bei nevertino prie skundo pateiktų Vilniaus miesto VMI 1998-05-15 raginimo Nr. 02-03-1818, 2004-06-09 kvietimo Nr. 14-37-959, 2004-10-05 rašto Nr. (14.3-14 )-3-2-28261.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-10-06 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Teigia, kad teismas nagrinėjo baudžiamosios bylos Nr. 07-1-025-98 medžiagą, parodymus, ekspertizės išvadas, bet tiesiogiai neįrodinėjo, kad jis galėjo pasisavinti UAB „Meduja" kasos pajamų orderius, kurie buvo panaudoti atsiskaitymams su pardavėju. Tardymo organai ir mokesčių administratorius nenustatė juridinių ar fizinių asmenų, kurie pasirašė V. Z. personalinės įmonės „Vėjas" kasos pajamų orderius. UAB „Meduja" jis dirbo nuo 1994-05-02 iki 1994-11-28. AB „Blankų leidykla" patvirtina, kad kasos pajamų orderiai UAB „Meduja" buvo išduoti 1995-10-16, tai yra, kai jis ten nedirbo beveik metus. Teismui sieti ši faktą savo vidiniu įsitikinimu negalima, nes kasos pajamų orderius galėjo pasisavinti kas nors kitas, kad ir tie patys UAB „Meduja" darbuotojai, arba perleisti pašaliniams asmenims. Ši versija netikrinta, įmonės darbuotojų parašų ir braižo ekspertizė nedaryta. Vidinis įsitikinimas turi turėti nors kokią objektyvią versiją ar motyvą. Tardymo organai ir mokesčių administratorius netikrino pačios V. Z. artimųjų, pažįstamų, kas galėjo užsiimti foto prekių prekyba. Iš jų nepaimti parašai, neatlikta braižo ekspertizė. Teismas pabrėžė, kad sudarant sandorius su įmone „Vėjas" jis netikrino šios įmonės atstovų įgalinimų. Jis skambino savo giminaičiui į Ekonominę policiją ir sužinojo, kad V. Z. personalinė įmonė „Vėjas" yra registruota Vilniuje, ūkinę veiklą vykdo, teikia deklaracijas. Tuo laiku VMI jokios informacijos neteikdavo. Mano, kad pardavėjas turėjo patikrinti pareiškėją pirmą kartą palikdamas savo prekes konsignacijos pagrindais, o ne pareiškėjas jį. Nuostata, kad reikia tikrinti savo veiklos partnerį, atsirado tik 2004 m. VMI nepateikė įrodymų, kad 1996-1997 m. buvo tokie reikalavimai ir galimybė juos įgyvendinti. Taip pat teigia, kad teismas neteisingai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartyje (byla Nr. A-355/04) bei 2004-11-15 nutartyje (byla Nr. A14-896/04) padarytas išvadas. Teismas paneigė teisę į PVM ataskaitą nurodydamas, kad pareiškėjas prekių iš firmos „Vėjas" neįsigijo, kad prekių įsigijimas nustatomas atsižvelgiant į aplinkybių ir juridinių faktų visumą. Kaip rodo įmonės buhalteriniai dokumentai, įmonė du metus vykdė ūkinę veiklą ir prekiavo įvairiausiomis prekėmis UAB „Denija" sandėliuose. Nei tardymas, nei mokesčio administratorius neįrodė, kad foto prekių įmonė nepirko ir jų nepardavinėjo. Teismas taip pat teigia, kad ūkinė operacija tarp įmonių neįvyko, nes viena iš šalių yra nenustatyta ir įstatymų nustatyta tvarka neregistruota įmonė. V. Z. personali firma "Vėjas" įregistruota Vilniaus miesto valdyboje 1991-01-11, registracijos Nr. IP91-271. PVM mokėtoju įregistruota 1994-08- 01 ir išregistruota tik 2002-04-07. Teismas pats sau prieštarauja nurodydamas, jog pareiškėjas galėjo žinoti, kad kita įmonė vykdo neteisėtą veiklą, bei kartu teigdamas, kad jokios ūkinės operacijos neįvyko. Jei neįvyko, tai apie ką jis galėjo žinoti. Teismo išvados subjektyvios ir prieštarauja tardymo metu nustatytiems faktams ir 1999-03-09 priimtam sprendimui nutraukti S. L. atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą, jo veikoje nesant nusikaltimo sudėties. Tai jį reabilituoja ir pagal MAĮ 49 str. 1 - 4 p. Taip pat teigia, kad teismo posėdis vyko be VMI atstovo ir taip suvaržyta pareiškėjo teisė į įrodinėjimus ir gynybą. Be to nurodo, kad yra suėjęs 5 metų priverstinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas. Pareiškėjo atžvilgiu priverstinis išieškojimas buvo pradėtas gavus 1998-05-15 raginimą Nr. 02-03-1818 su paskaičiuotais delspinigiais bei areštavus S. L. ir jo sutuoktinės turtą. 2004-06-09, tai yra praėjus 6 metams nuo raginimo gavimo bei 5 metams nuo baudžiamosios bylos nutraukimo, Vilniaus apskrities VMI atsiuntė kvietimą Nr. 14-37-959, kuriame nurodyta sumokėti atitinkamas mokesčių, baudų ir delspinigių sumas pagal 1998-03-23 patikrinimo aktą Nr. 06-01- 93. 2004 spalį gautas dar vienas Vilniaus AVMI 2004-10-05 raštas Nr. (14.3-14)-3-2-28261 su skolos nurodymu ir kvietimu atvykti pasirašyti turto arešto aktą. Mano, kad inspekcija privalėjo taikyti senaties terminą. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas inspekcijoje buvo sustabdytas iki bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-025-98, kurią iškėlė Vilniaus miesto VMI ir kuri privalėjo kontroliuoti tolesnę bylos eigą, kai ji buvo perduota Vilniaus miesto tardymo skyriui prie 6-ojo policijos komisariato. Ataskaitos apie išnagrinėtas bylas buvo teikiamos miesto VMI vadovybei, prokuratūrai ir VMI Nusikaltimų tyrimo skyriui. Tai numatyta Finansų ministro 1995-04-14 įsakyme Nr. 47, Vilniaus miesto VMI viršininko 1998-01-30 įsakymu Nr. 7 patvirtintuose Vilniaus miesto VMI Nusikaltimų tyrimo skyriaus nuostatuose, VMI 1996-07-23 įsakyme Nr. 60 "Dėl informacijos apie kvotos darbą pateikimo", VMI 1996-07-23 nurodyme Nr. 18-06/2903. Tai įrodo, kad VMI žinojo apie S. L. baudžiamosios bylos nutraukimą ir galėjo laiku išnagrinėti pareiškėjo skundą. Skundo nagrinėjimas atnaujintas tik 2005-02-04 dėl mokesčių darbuotojų aplaidumo. Dėl senaties terminų taikymo byloje nebuvo pasisakyta.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Dėl pareiškėjo apskaitoje naudotų V. Z. personalinės įmonės vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nurodo, kad įvertinus visumą surinktų įrodymų, 1999-03-09 nutarime nutraukti baudžiamąją bylą buvo nustatyta, kad įtariamojo pareiškėjo savininko S. L. veiksmuose nėra tyčios dėl žinomai neteisingų duomenų apie savo įmonės pajamas pateikimo VMI, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo buhalterinė apskaita vedama apgaulingai. Iš skundui nagrinėti pateiktos medžiagos matyti, kad V. Z. firmos „Vėjas" vardu pareiškėjui važtaraščiai buvo išrašyti nenustatytų asmenų, o grynų pinigų sumokėjimas patvirtintas kasos pajamų orderiais, kurie šiai įmonei nepriklausė. Liudytoja V. Z. nurodė, jog prekybos foto prekėmis nevykdė, su pareiškėjui neprekiavo. Paminėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, jog firmos „Vėjas" vardu išrašytuose prekių pirkimo ir pinigų mokėjimo dokumentuose nurodytos operacijos su pareiškėju realiai neįvyko. Bylos tyrimo metu nepavyko nustatyti ir apklausti asmens, prisistačiusio V. Z., kuris galėtų paaiškinti ginčo ūkinių operacijų aplinkybes ir patvirtinti, jog dokumentuose nurodyta ūkinė operacija su pareiškėju realiai įvyko. Be to, pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti savo veiklos partnerį ir sužinoti, kad jis elgiasi neteisėtai. Pareiškėjo savininkas turėjo visas galimybes išsiaiškinti tikrąjį apskaitos dokumentus pasirašiusio asmens statusą. Pareiškėjo savininkas nesiėmė veiksmų, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, nebandė išsiaiškinti konkretesnių šį asmenį bei jo veiklą identifikuojančių duomenų (šių asmenų pavardžių, jų pareigų ir kt.), nors su šia šalimi turėjo nuolatinius ir betarpiškus kontaktus. Įvertinant pareiškėjo bei jo ūkinių operacijų partnerio tarpusavio santykių pobūdį, elgseną sandorių sudarymo metu, sandorių tęstinumą (prekės perkamos ir pinigai mokami nuo 1996 m. rugpjūčio iki 1997 m. sausio mėn.) ir dažnumą (atsiskaityta grynais pinigais pagal 38 kasos pajamų orderių kvitus), bei tą aplinkybę, jog visais atsiskaitymo grynais pinigais atvejais išmokėta pinigų suma svyravo nuo 9000 iki 9900 Lt, t. y. išvengiant MAĮ (1995-06-28 įstatymas Nr. 1-974) 261 str. (1996-06-13 įstatymo Nr. 1-1382 redakcija) nustatytos pareigos už prekes atsiskaitant grynais pinigais pateikti vietos mokesčių administratoriui žinias apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt, konstatuotina, jog pareiškėjui galėjo žinoti, jog ūkinės veiklos partneris elgėsi nesąžiningai, bei numatyti, jog jis nesumokės pardavimo PVM. Iš to darytina išvada, kad apskaitos dokumentus, suteikiančius teisę į PVM atskaitą, išrašė ir pasirašė nenustatyti asmenys, todėl šie apskaitos dokumentai neatitinka jų įforminimo reikalavimų, kadangi jie nepatvirtina ūkinių operacijų tarp pareiškėjo ir įmonės "Vėjas" tikrumo. Todėl nustačius, kad ūkinės operacijos vyko ne su V. Z. personaline įmone "Vėjas", o su kitu nenustatytu asmeniu, remiantis aukščiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis bei teismo suformuota praktika konstatuotina, kad nei PVM atskaita, nei patirtų išlaidų priskyrimas pareiškėjo sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, yra negalimi. Dėl priverstinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymo nurodė, kad šis terminas ne tik kad nepasibaigė, bet dar ir neprasidėjo. Tą įrodo dar nepasibaigusi mokestinio ginčo procedūra. Nepriemokos išieškojimas galimas tik pasibaigus mokestiniam ginčui, t. y. tuo atveju, kai mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priims galutinį sprendimą, nepatenkinantį mokesčių mokėtojo skundo. Šiuo atveju mokesčių mokėtojui mokesčių administratorius įteikia raginimą prievolę įvykdyti geruoju. Tik tuo atveju, kai prievolė geruoju neįvykdoma, yra taikoma priverstinė nepriemokos išieškojimo procedūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu nesutinka, palaiko VMI argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo termino
MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 107 str. 1 d. nustatytas 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminas, o pagal 107 str. 2 d. šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.
Mokestinio ginčo santykių formavimosi metu galiojusiame MAĮ nebuvo numatyti jokie mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminai. Penkerių metų mokesčio išieškojimo senaties terminas buvo nustatytas 2001 m. birželio 26 d. įstatymu, pakeitus MAĮ 29 str. 3 d. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atžvilgiu priverstinio mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., tai yra nuo tos dienos, kai įsigaliojo įstatymas, nustatantis 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminą.
Vėliau, priėmus MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), jo 108 str. 1 d. 1 p. buvo įtvirtinta, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai stabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas padavus skundą kilusiam mokestiniam ginčui išnagrinėti. Vadovaujantis MAĮ 108 str. 2 d., tokiu būdu nutrūkus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, senatis prasideda iš naujo.
Dėl šių motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminas nėra praleistas.
Dėl mokesčių mokėtojo teisės į PVM atskaitą
Administracinėje byloje Nr. A1 – 335/2004 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija nurodė, kad mokesčių administratorius, siekdamas paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, turi nustatyti, ar pardavėjas sumokėjo PVM. Šioje byloje nustatyta, kad prekių, kurios buvo parduotos pareiškėjui, pardavėjas PVM nebuvo sumokėjęs. Toliau mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Esant tokiai padėčiai pareiškėjas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, tačiau to padaryta nebuvo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą neturėjimo.
Dėl mokesčių mokėtojo teisės į išlaidų pripažinimą sąnaudomis
Mokesčių mokėtojo nesąžiningumo nustatymas savaime nereiškia, kad jis prarado teisę į išlaidų, pagal kurias buvo perkamos prekės, pripažinimą sąnaudomis. Šiuo atveju nustatant mokėtiną pajamų mokesčio dydį, mokesčių administratorius fiksavo visas pareiškėjo pajamas, kurias jis uždirbo parduodamas prieš tai iš nesąžiningo pardavėjo gautas prekes. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas šias prekes pats pasigamino ar gavo neatlygintinai, todėl teisėjų kolegija mano, kad prekės iš tikrųjų pareiškėjui buvo tiekiamos ir jis už jas iš tikrųjų atsiskaitydavo. Tai yra tam, kad gauti apmokestinamąsias pajamas, jis realiai turėjo išlaidas, o tokių išlaidų nepripažinimas sąlygotų situaciją, pagal kurią jis būtų priverstas mokėti pajamų mokesčius nuo sumų, kurių gavimui jis realiai turėjo išlaidas. Tuokiu atveju susiklostytų situacija, kad pripažinus pareiškėjo ūkines operacijas fiktyviomis, tai yra neegzistavusiomis, pajamos iš tokių ūkinių operacijų būtų pripažintos realiomis. Tokia teisinė padėtis nėra galima, tad teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir turinio viršenybės prieš formą principais, konstatuoja, kad pareiškėjo išlaidos, susijusios su pajamų uždirbimu, turi būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąsias pajamas.
Dėl išdėstytų motyvų turi būti panaikintos pirmos instancijos teismo sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo dalys, susijusios su fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir šio mokesčio baudos nustatymu.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti taip:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. S – 198 – (7-114/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 69-28 dalis, kuriomis išspręstas klausimas dėl įpareigojimo S. L. PĮ sumokėti 73 989 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį ir 22 197 Lt šio mokesčio baudą.
Likusias Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. S – 198 – (7-114/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 69-28 dalis palikti nepakeistas.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Edvardas Sinkevičius