Civilinė byla Nr. e2-1782-881/2020

Civilinė byla Nr. e2-1881-881/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01246-2020-2 

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilines bylas pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ORME Investicijos“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. ir 2020 m. spalio 30 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ORME Investicijos“ dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo– pardavimo sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovę UAB „ORME Investicijos“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), 5267/258404 dalies negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), bei 6,6 kv. m. ploto sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ieškinio prieduose Nr. 8 ir 9 nustatytomis sąlygomis; 2) atsakovei neįvykdžius 1 punkte nurodyto įpareigojimo, skirti jai 300 Eur dydžio baudą ieškovo naudai už kiekvieną uždelstą sprendimo įvykdymo dieną; 3) 1 punkte nurodyto reikalavimo atmetimo atveju priteisti ieškovui iš atsakovės 98 415,40 Eur pagal Preliminariąją sutartį sumokėtų lėšų, 47 000,20 Eur dydžio baudą, 17 454,69 Eur netesybų, iš viso priteisiant iš atsakovės 162 870,29 Eur; priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentų nuo alternatyvaus reikalavimo sumos (162 870,29 Eur) metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo ieškinio priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; nustatyti, kad iš 162 870,29 Eur priteistos sumos 97 000 Eur (94 000 Eur avanso bei 3 000 Eur netesybų) sumos išieškojimas nukreipiamas į 2017 m. gruodžio 22 d. sutartinės hipotekos sutartimi įkeistą turtą; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), 5267/258404 dalį negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), bei 6,6 kv. m ploto sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiais daiktais disponuoti. Nurodė, kad turi pagrindo manyti, jog atsakovė sieks perleisti nekilnojamuosius daiktus kitiems asmenims, nes tai yra būdinga jos verslo tikslais vykdomai veiklai, be to, atsakovė sudarinėja tame pačiame pastate esančių butų, sandėliukų ir parkavimo vietų pirkimo–pardavimo sutartis su kitais pirkėjais, tačiau vengia sudaryti nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu, nors jai yra žinoma, kad ieškovas siekia įgyti gyvenamąjį būstą savo šeimai. Pažymėjo, kad atsakovė galimai siekia parduoti nekilnojamuosius daiktus kitiems potencialiems pirkėjams už didesnę, negu buvo sutarta su ieškovu, kainą ir tokiu būdu pasipelnyti. Perleidus nekilnojamuosius daiktus tretiesiems asmenims nebebus galimas pagrindinis ir esminis ieškovo ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovei sudaryti su ieškovu nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. pagrindinio ieškinio reikalavimo įgyvendinimas, jį patenkinus, taptų neįmanomas. Taip pat akcentavo, kad atsakovės elgesys ieškovo atžvilgiu yra itin nesąžiningas ir piktybiškas, nes atsakovė, suderinus visas pirkimo– pardavimo sutarties sąlygas, toliau nebetęsia sandorio sudarymo veiksmų ir nebendradarbiauja su ieškovu, nors su kitais pirkėjais analogiškus pirkimo–pardavimo sandorius sudaro.

3.       Vilniaus apygardos teisme 2020 m. spalio 28 d. gautas ieškovo prašymas, kuriuo jis, be kita ko, prašė pakoreguoti 2020 m. spalio 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip: ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei UAB „ORME Investicijos“ nuosavybės teise priklausantiems nekilnojamiesiems daiktams: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini); 1490/57917 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini); 6,6 kv. m. ploto sandėliukui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad, paduodamas ieškinį, nežinojo apie automobilių stovėjimo patalpos padalijimą, kurį atliko atsakovė, todėl gavęs aktualius parkavimo vietos, dėl kurios tarėsi su atsakove, duomenis, teikia šį prašymą.

4.       Atsakovė atsiliepime prašė pakeisti 2020 m. spalio 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių rezoliucinę dalį, pašalinant iš jos nuostatą apie įrašo padarymą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei priklausančiam turtui – 5267/258404 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini); likusią ieškovo prašymo dalį atmesti. Anot atsakovės, ieškovo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nepriklausomai nuo jų formuluotės, bus suvaržomos trečiųjų asmenų – automobilių stovėjimo patalpos bendrasavininkų teisės, kadangi jų naudojama automobilių stovėjimo patalpos bendrojo naudojimo dalis nėra išskirta. Tai taip pat reiškia, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė faktiškai praranda galimybę disponuoti visa automobilių stovėjimo patalpa ir negalėtų perleisti jokios jos dalies trečiajam asmeniui, kadangi iš esmės draudimas disponuoti pritaikytas visai atsakovės valdomai automobilių stovėjimo patalpos daliai (nesant išskirtų jos atskirų dalių). Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė atsakovės veikla yra nekilnojamojo turto projektų vystymas ir nekilnojamojo turto pardavimas, toks ribojimas nepagrįstai varžo jos teises daugiau, nei yra būtina ieškovo ieškinio reikalavimui užtikrinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino – padarė įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei UAB „ORME Investicijos“ nuosavybės teise priklausantiems nekilnojamiesiems daiktams: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini); 5267/258404 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini); 6,6 kv. m. ploto sandėliukui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini).

6.       Teismas sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas – ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės pagrįstos pateiktais rašytiniais įrodymais.

7.       Vertindamas kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 636- 178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (liet. faktinės arba teisinės padėties išsaugojimas) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas apsunkintų ar net padarytų neįmanomą ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą.

8.       Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė duomenis, kad 2016 m. spalio 19 d. su atsakove sudarė Preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo, pasitelkdama kitus asmenis, pastatyti pastatą adresu: (duomenys neskelbtini), ir parduoti ieškovui jame esančias gyvenamosios paskirties patalpas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat parkavimo vietą ir sandėliuką, o ieškovas įsipareigojo nupirkti šiuos nekilnojamuosius daiktus Preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis. Šalys taip pat įsipareigojo Preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovė, atsakydama į ieškovo pretenziją dėl delsimo sudaryti pagrindinę sutartį nurodė, kad Preliminariojoje sutartyje nurodytos aplinkybės, su kuriomis siejamas pagrindinės sutarties sudarymas, dar neįvyko, t. y. nėra atlikti visi numatyti turto įrengimo ir apdailos darbai. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai atsisako sudaryti pagrindinę sutartį bei, galimai, siekia išvengti Preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl nekilnojamojo turto objektų, sprendė, kad, netaikius disponavimo apribojimų šiam turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas, todėl prašymą tenkino.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 30 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo – sumažino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį ir nustatė, kad ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikomos šios laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei UAB „ORME Investicijos“ nuosavybės teise priklausantiems nekilnojamiesiems daiktams: butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini); 1490/57917 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini); 6,6 kv. m. ploto sandėliukui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini).

11.       Teismas vertino, kad ieškovas iš esmės prašo sumažinti 2020 m. spalio 13 d. nutartimi nustatytų apribojimų mastą, nustatant, kad apribojimai taikomi tik tam nekilnojamojo turto objektui, dėl kurio vyksta šis teisminis ginčas, todėl pareikštas prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas.

12.       Pasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų, teismas pažymėjo, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyti apribojimai yra taikomi tik tai nekilnojamojo turto daliai, dėl kurios vyksta šis teisminis ginčas. Taigi, trečiųjų asmenų teisės disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu nėra apribotos, o atsakovei jos apribotos tiek, kiek tai susiję su šiuo teisminiu ginču.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „ORME Investicijos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas nutylėjo, o teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad ginčo butui paties ieškovo naudai yra nustatyta sutartinė maksimalioji hipoteka. Pagal buto hipotekos sutarties sąlygas be paties ieškovo sutikimo apeliantė niekaip negalėtų nei perleisti buto, nei kaip nors jį apsunkinti. Taigi, esant nustatytai buto hipotekai, nėra jokios grėsmės, kad ginčo nagrinėjimo metu butas galėtų būti perleistas tretiesiems asmenims ar kaip nors apsunkintas, dėl ko nėra ir negali būti konstatuota jokia grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kito ieškinyje nurodyto turto (automobilių stovėjimo aikštelės dalies ir sandėliuko) vertė, palyginus su buto verte, yra mažareikšmė, be to, minėti daiktai irgi yra įkeisti kreditorei AB Šiaulių bankui, ir sutikimas juos perleisti galėtų būti išduotas tik vykdant įsipareigojimus pagal Preliminarią sutartį. 

13.2.       Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu laikomasi pozicijos, jog prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turėtų įrodyti atsakovo nesąžiningumą. Ieškovas nenurodė jokių duomenų apie tai, kad apeliantė gali būti nesąžininga siekdama perleisti butą ar kitą su juo susijusį turtą. Apeliantės pagrindinė veikla yra nekilnojamojo turto projektų vystymas ir pardavimas, todėl ta aplinkybė, kad apeliantė sudarė kelias notarines sutartis dėl kitų butų ir patalpų pirkimo–pardavimo, niekaip nepagrindžia jos nesąžiningumo. Apeliantė aiškiai nurodė 2020 m spalio 4 d. rašte, kad ji neatsisako sudaryti su ieškovu pagrindinės sutarties, bet siūlo tai padaryti vėliau, atsižvelgiant į pasikeitusią faktinę situaciją ir Preliminarios sutarties nuostatas, apibrėžiančias pagrindinės sutarties sudarymo terminą.

13.3.       Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinė ir neproporcinga ieškovo interesų apsaugos priemonė, nepagrįstai ribojanti apeliantės teises ir sukelianti jai neigiamų pasekmių. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre yra tiek žyma apie iškeltą teismo bylą, susijusią su turtu, tiek skundžiama nutartimi nustatyta žyma apie draudimą perleisti nuosavybės teisę, kuri yra akivaizdžiai perteklinė. Be to, Nekilnojamojo turto registre pasirodžius įrašui apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė sulaukė iš statybas iš dalies finansuojančio banko neigiamos reakcijos, nurodant, jog apeliantė įtrauktina į rizikingų klientų sąrašą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas taip pat kelia nepasitikėjimą kitiems apeliantės parduodamų patalpų pirkėjams bei verslo partneriams, todėl daro neigiamą įtaką apeliantės kaip nekilnojamojo turto vystytojos ir pardavėjos reputacijai.

14.       Ieškovas A. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.       Ieškovas ieškinyje atskleidė sutartinės hipotekos nustatymo faktą, o teismas įvertino sutartinės hipotekos ieškovo naudai sandorį priimdamas skundžiamą nutartį, kadangi apie šią hipoteką rašo nutarties pirmoje pastraipoje nurodydamas ieškinio reikalavimus.

14.2.       Nors hipotekos sutartyje yra įrašyta, jog butą draudžiama perleisti be hipotekos kreditoriaus raštiško sutikimo, tačiau pats savaime toks draudimas visais atvejais neapsaugo ieškovo nuo to, kad butas apeliantės gali būti perleistas. Hipotekos sutartis įvairiais Civiliniame kodekse numatytais pagrindais bylos nagrinėjimo metu ar po galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo gali pasibaigti, todėl, nesant laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė galėtų butą perleisti ar apsunkinti trečiųjų asmenų naudai, kas iš esmės padarytų nebeįmanomą ieškovo reikalavimo įgyvendinimą ir ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

14.3.       Ieškovui svarbu įsigyti ne tik butą, bet ir parkavimo vietą bei sandėliuką, nes tik visi šie daiktai kartu sudarys galimybę ieškovui ir ieškovo šeimai tinkamai tenkinti būsto poreikius. Daiktų vertės piniginė išraiška šiuo atveju neturi reikšmės ir nesudaro pagrindo netaikyti ar naikinti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybė, kad šie daiktai yra įkeisti kreditorei AB Šiaulių bankui, nesusijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir savaime neužtikrina, kad šie daiktai nebus perleisti (jie nėra įkeisti ieškovui). Be to, sandėliukas, ieškovo žiniomis, apskritai nėra įkeistas AB Šiaulių bankui.

14.4.       Pagal šalių sudarytą 2016 m. spalio 19 d. Preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį apeliantė įsipareigojo parduoti ieškovui tiek butą, tiek numatytus automobilių stovėjimo vietą ir sandėliuką. Jei teismas tenkintų ieškinio reikalavimą dėl apeliantės įpareigojimo sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį, bet, nesant laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė perleistų kitiems asmenims ieškovo siekiamus įsigyti butą ir (ar) sandėliuką ir (ar) automobilio stovėjimo vietą, tokiu atveju ne tik taptų neįgyvendinamas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, bet ir pasunkėtų ieškovo galimybė atgauti iš apeliantės jam priklausančias pinigų sumas: sumokėtą avansą bei netesybas.

14.5.       Tokio pobūdžio bylose prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas pagal formuojamą teismų praktiką neprivalo įrodinėti atsakovo nesąžiningumo.

14.6.       Net jeigu būtų laikoma, kad ieškovas privalėjo pateikti duomenis apie apeliantės nesąžiningumą, ieškovas tokius duomenis pateikė. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad nors apeliantė sudarinėja tame pačiame pastate esančių butų, sandėliukų ir parkavimo vietų pirkimo–pardavimo sutartis su kitais pirkėjais, tačiau vengia sudaryti nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu, nenurodydama kokių nors pagrįstų priežasčių.

14.7.       Apeliantė, anksčiau ne kartą teigusi, kad visi buto statybos darbai yra baigti, ir galima sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad dėl kokių nors „su butu technologiškai susijusių darbų kokybės“ negali parduoti buto ieškovui. Todėl tokie apeliantės teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

14.8.       Apeliantės elgesys ieškovo atžvilgiu yra itin nesąžiningas ir piktybiškas, nes apeliantė, derėjusis su ieškovu ir suderinusi visas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, nutraukė, nebetęsia sandorio sudarymo veiksmų ir nebendradarbiauja su ieškovu, nors su kitais pirkėjais analogiškus sandorius sudaro. Deklaratyvūs apeliantės argumentai apie kitų butų statusą neturi jokio pagrindo ir ryšio su šioje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

14.9.       Tai, kad apeliantė nėra linkusi tinkamai vykdyti savo prievolių santykiuose su butų pirkėjais, patvirtina ir įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1686-467/2020, kuria iš apeliantės buvusių buto pirkėjų naudai buvo priteistas negrąžintas avansas, delspinigiai, nuostolių atlyginimas. Be to, ieškovo žiniomis, prieš apeliantę, jai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, civilinę bylą dėl netesybų priteisimo inicijavo dar vienas buvęs apeliantės buto pirkėjas (Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-37112-819/2020).

14.10.       Jeigu, kaip teigia apeliantė, ji neketina perleisti ginčo turto niekam kitam, o tik ieškovui, akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės niekaip nepažeidžia apeliantės interesų bei jų nevaržo.

14.11.       Apeliantės siekis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tik papildomai pagrindžia ieškovo ir pirmosios instancijos teismo poziciją dėl tikėtinos grėsmės ieškovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimo.

14.12.       Atskirajame skunde nurodytas teiginys apie neigiamą AB Šiaulių banko reakciją (įtraukimą į rizikingų klientų sąrašą) yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Net jeigu tokia reakcija ir būtų kilusi, ji niekaip nesudarytų pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

14.13.       Nėra jokio ryšio tarp neva kylančio nepasitikėjimo apeliante ir šios bylos, nes apeliantė turi kitus teisminius ginčus su kitais buvusiais butų pirkėjais. Jeigu nepasitikėjimas ir kyla, tai jis kyla pagrįstai, o laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos išimtinai dėl pačios apeliantės neteisėtų veiksmų. Apeliantė nepaaiškina, kaip kiti butų pirkėjai gauna informacijos apie ginčo butui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, nes jeigu apeliantė nesiūlo pirkti ginčo buto, tai pirkėjai ir nemato Nekilnojamojo turto registro duomenų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo butui.

14.14.       Žymos apie iškeltą bylą funkcija yra informacinė, ir šios žymos padarymas niekaip neužtikrina ir neapsaugo nuo nekilnojamojo daikto perleidimo.

15.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „ORME Investicijos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarties dalį dėl įrašo viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo 1490/57917 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones 1490/57917 daliai automobilių stovėjimo patalpos, t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, kadangi taikytos laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai neproporcingos ir varžo ne tik apeliantės, bet ir trečiųjų asmenų – automobilių stovėjimo patalpos bendrasavininkų, teises ir interesus. Skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas draudimas disponuoti 1490/57917 automobilių stovėjimo patalpos dalimi (įskaitant bendrojo naudojimo patalpas) akivaizdžiai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų.

15.2.       Teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas: padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei nuosavybės teise priklausančias nekilnojamam daiktui: 1490/57917 daliai negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 29,8 kv. m., iš kurių 14,28 kv. m. skirti parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), o 15,52 kv. m. yra bendrojo naudojimo patalpos, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini), yra susijęs su automobilių stovėjimo patalpos dalimi, kuri 2020 m. vasario 11 d. apeliantės ir kitų automobilių stovėjimo patalpos bendrasavininkų Susitarimo dėl naudojimosi tvarkos pagrindu yra priskiriama bendram naudojimui ir niekaip negali būti išskirta bei identifikuota. Taigi ieškovo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra suvaržomos trečiųjų asmenų – automobilių stovėjimo patalpos bendrasavininkų teisės. Skundžiama nutartimi nustačius tokį laikinųjų apsaugos priemonių mastą, minėti asmenys neturės galimybės parduoti jiems priklausančio turto iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

15.3.       Minėtas išvadas patvirtina ir Hipotekos registro pranešimas apie hipotekos išregistravimą. Visa automobilių stovėjimo patalpa hipoteka įkeista AB Šiaulių bankui. Kai apeliantė parduoda vieną iš automobilių stovėjimo vietų, bankas atsisako hipotekos tik dėl šios konkrečios automobilių stovėjimo vietos dalies, o ne bendrojo naudojimo kelių ir privažiavimų atžvilgiu.

15.4.       Maksimalus ieškovo prašymu byloje taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių mastas turėjo būti toks: įrašas viešajame registre apie draudimą apeliantei disponuoti 14,28 kv. m. automobilių stovėjimo aikštelės dalimi, skirta parkavimo vietai, plane pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini). Toks įrašas užtikrintų ieškovo alternatyvaus ieškinio reikalavimo, susijusio su prašoma priteisti automobilių stovėjimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini), įvykdymą. Perleidus ieškovui automobilių parkavimo vietą, jam automatiškai turėtų būti perleidžiamas ir bendrojo naudojimo plotas, skirtas privažiuoti prie šios parkavimo vietos.

15.5.       Pridedamas automobilių stovėjimo patapos registro išrašas parodo, kad daliai automobilių stovėjimo patalpos, pavyzdžiui, priklausančiai 4.6. punkte nurodytiems asmenimis, yra nustatyta hipoteka, kas reiškia, kad toks apribojimas gali pažeisti ir šio hipotekos kreditoriaus interesus.

15.6.       Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nepagrįstai suvaržo ir riboja apeliantes teises daugiau, nei tai yra būtina ieškinio reikalavimui užtikrinti. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantė faktiškai praranda galimybę disponuoti visa jai priklausančia automobilių stovėjimo patalpos dalimis ir negalėtų perleisti jokios jos dalies trečiajam asmeniui, kadangi iš esmės draudimas disponuoti pritaikytas visai apeliantės valdomai automobilių stovėjimo patalpos daliai (nesant išskirtų jos atskirų dalių).

15.7.       Ieškovas niekaip nepagrindė jo intereso pirkti būtent konkrečią parkavimo vietą (duomenys neskelbtini) (šalys Preliminarioje sutartyje tarėsi dėl galimybės perleisti ieškovui ir kitą parkavimo vietą). Be to, ieškovas ieškiniu reiškia du alternatyvius reikalavimus, o su antrojo reikalavimo užtikrinimu prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė apskritai nėra susijusi.

16.       Ieškovas A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo prijungti prie bylos ieškovo ir atsakovės atstovių susirašinėjimą el. paštu, Lietuvos Respublikos notarų rūmų elektroninį laišką; atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą; jeigu teismas manytų, kad laikinųjų apsaugos priemonių formuluotė tikslintina, ieškovas palieka šį klausimą teismo nuožiūrai taip, kad tai užtikrintų ginčo nekilnojamojo turto status quo ir teismo sprendimo, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, įvykdytinumą; sujungti dvi civilines bylas pagal atsakovės atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. ir 2020 m. spalio 30 d. nutarčių. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.       Laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymu nesiekiama trukdyti apeliantei ar tretiesiems asmenims sudarinėti sandorius dėl kito turto, dėl kurio nevyksta šis teisminis ginčas ir dėl kurio ieškovas su apeliante nebuvo sudarę susitarimų. Todėl jeigu teismas vis dėlto manytų, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių formuluotė tikslintina, ieškovas paliktų klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių formuluotės pakeitimo teismo nuožiūrai taip, kad ji užtikrintų ginčo nekilnojamojo turto status quo ir teismo sprendimo, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, įvykdytinumą.

16.2.       Apeliantė nepagrįstai teigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta jai kelią sudarinėti sandorius dėl likusios jai priklausančios automobilių stovėjimo patalpos dalies perleidimo. Ieškovas konsultavosi su dviem notarų biurais, ir abu notarų biurai atsakė, kad kliūčių tokiems sandoriams sudaryti nemato. Taip pat Lietuvos Respublikos notarų rūmai, atsakydami į Vilniaus m. 7 notarų biuro notarės D. Bieliūnaitės paklausimą, elektroniniu paštu atsakė, kad dalies automobilių saugojimo patalpos nuosavybės teisių perleidimo sutartis, esant bendrasavininkių nustatytai daikto naudojimosi tvarkai, gali būti patvirtina ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kitai daliai.

16.3.       Ieškovo atstovė, prieš prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo pateikimą, elektroniniu paštu kreipėsi į apeliantės atstovę, prašydama patikslinti ne tik automobilių stovėjimo patalpos unikalų numerį, bet ir daikto dalis bei pažymėjimą plane, kad ieškovas galėtų paprašyti teismo patikslinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės  atstovė jokia forma nenurodė, kad dalis prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantės nuomone, galėtų būti perteklinės ar kad pažeistų apeliantės ar trečiųjų asmenų teises.

16.4.       Tretiesiems asmenims priklausančiam turtui nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pritaikyti jokie ribojimai, ir tai aiškiai matyti tiek iš nutarčių rezoliucinės dalies, tiek iš motyvacijos. Ieškovo poziciją patvirtina ir Notarų rūmų nuomonė bei joje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

16.5.       Tretieji asmenys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, o apeliantė neturi teisinio pagrindo atstovauti trečiųjų asmenų interesams.

16.6.       Ieškovui nesuprantamas apeliantės teiginys, kad ieškovas nepagrindė intereso pirkti būtent parkavimo vietą, pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), nes būtent dėl šios parkavimo vietos įsigijimo ieškovas ir apeliantė yra raštu susitarę. Be to, ši parkavimo vieta yra itin patogi.

16.7.       Apeliantė teigia, kad kadangi bendrojo naudojimo patalpos dalis nėra išskirta iš visos automobilių saugojimo patalpos, laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos iš esmės visai apeliantės valdomai automobilių stovėjimo patalpos daliai. Toks apeliantės teiginys prieštarauja tiek ginčijamos nutarties rezoliucinės dalies formuluotei, tiek Nekilnojamojo turto registro išrašui, o tiek ir teikiamai Notarų rūmų nuomonei.

16.8.       Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bei automobilių stovėjimo patalpos plano yra galima nustatyti, kokios konkrečiai yra kiekvienam bendrasavininkiui priklausančios automobilių stovėjimo patalpos nuosavybės dalys, taip pat yra įmanoma nustatyti, kokiomis konkrečiai parkavimo vietomis naudojasi kiekvienas bendrasavininkis.

16.9.       Apeliantė, neinformavusi ieškovo, iš dalies bendrųjų automobilių stovėjimo patalpų suformavo naujas motociklų stovėjimo vietas, dėl ko sumažėjo (susiaurėjo) įvažiavimai į parkingą bei parkingo vietos neįgaliesiems. Tokie apeliantės veiksmai sudaro papildomą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, kad būtų fiksuotas status quo ir apeliantė negalėtų perleisti visos ar dalies nuosavybės teisių į ginčo turtą.

16.10.       Tiek iš ieškovo ir apelianto derintų pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, tiek iš apeliantės pateiktos naudojimosi tvarkos bei Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad apeliantė gali sudarinėti (ir faktiškai sudarinėja) atskirų parkavimo vietų bei joms priklausančių bendrojo naudojimo dalių perleidimo sandorius nepaisant to, kad šios dalys nėra suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, o yra vieno didelio nekilnojamojo daikto – automobilių stovėjimo patalpos – dalys, apibrėžtos idealiomis šio daikto dalimis bei pažymėjimais plane (kuriame taip pat nurodyti ir jų plotai). Atskiroms automobilių stovėjimo patalpos dalims, apibrėžtoms būtent tokiu principu, kaip nurodoma apeliantės skundžiamose nutartyse, buvo išduodami AB Šiaulių banko sutikimai dėl hipotekos išregistravimo, taigi ir išregistruojama hipoteka.

16.11.       Atskirojo skundo dėl 2020 m. spalio 30 d. nutarties argumentai yra skirti 2020 m. spalio 13 d. nutarties ginčijimui, tačiau apeliantė jau realizavo savo teisę skųsti šią nutartį ir savo atskirajame skunde nenurodė argumentų dėl negalėjimo disponuoti didesne automobilių saugojimo patalpos dalimi nei ta dalis, į kurią pretenduoja ieškovas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1  dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacine tvarka nagrinėjamų bylų dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis patenkinti ieškovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19.       Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutarties

20.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

21.       Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Anot apeliantės, tokia grėsmė nagrinėjamu atveju neegzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra neteisėta ir nepagrįsta.

22.       CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-302/2020).

23.       Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-316-241/2017).

24.       Iš byloje esančios ir apeliantės pakartotinai su atskiruoju skundu pateiktos Sutarties dėl hipotekos sukūrimo matyti, kad apeliantės įsipareigojimų, kylančių iš 2016 m. spalio 19 d. preliminariosios turto pirkimo– pardavimo sutarties, užtikrinimui ieškovui buvo įkeistas ginčo butas. Pagal šalių sudarytos hipotekos sutarties nuostatas, konkrečiai jos 2.1 punktą, įkeičiamą daiktą (t. y. ginčo butą) draudžiama apsunkinti paskesne hipoteka, išskyrus įkeitimą pastato, kuriame yra įkeičiamas turtas, statybos darbus finansuojančiam bankui, jį bet kokiu būdu perleisti tiek nuosavybės, tiek valdymo teise (pagal dovanojimo, pirkimo–pardavimo, nuomos, panaudos ir kitas panašaus pobūdžio sutartis) tretiesiems asmenims ar bet kuriuo kitu būdu apriboti įkaito davėjo (t. y. apeliantės) teises į jį be išankstinio rašytinio kreditoriaus (t. y. ieškovo) sutikimo, išskyrus bet kokius įkeičiamo daikto suvaržymus kreditoriaus naudai. Šalys taip pat susitarė, kad hipotekos pabaigos momentas – pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir nuosavybės teisės į turtą kreditoriui perėjimo momentas (hipotekos sutarties 13 punktas).

25.       Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas neginčija nustatytų aplinkybių, kad ginčo butas yra įkeistas jo naudai, kad, pagal sutartinės hipotekos nuostatas, apeliantė be ieškovo sutikimo negali perleisti šio buto (ar kitaip jį apsunkinti) tretiesiems asmenims, taip pat, kad ieškovo naudai nustatyta hipoteka nėra pasibaigusi.

26.       Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalavimai, kylantys iš 2016 m. spalio 19 d. preliminariosios turto pirkimo–pardavimo sutarties, jau yra užtikrinti sutartine hipoteka, kad apeliantė be ieškovo sutikimo negali perleisti ginčo buto tretiesiems asmenims ir (ar) kitaip jį apsunkinti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad reali grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo (dėl buto) įvykdymui byloje neįrodyta, todėl ginčo butui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kaip teisingai nurodo apeliantė, yra perteklinės ir dėl šios priežasties neatitinkančios minėtų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

27.       Ieškovo argumentai, kad hipotekos sutartis įvairiais Civiliniame kodekse numatytais pagrindais bylos nagrinėjimo metu ar po galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo gali pasibaigti, yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, todėl nepateisina šiuo metu perteklinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kitų argumentų, kad hipotekos sutartyje nustatytas draudimas perleisti butą be hipotekos kreditoriaus sutikimo neapsaugo ieškovo nuo buto perleidimo, ieškovas nenurodo.

28.       Kitaip apeliacinės instancijos teismas vertina laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas dėl kito apeliantės nurodomo ginčo turto – automobilių stovėjimo vietos ir sandėliuko. Šiam turtui sutartinė hipoteka nėra taikoma, tai, kad, palyginti su buto verte, šio turto vertė yra nedidelė, kaip teisingai nurodo ieškovas, nėra savarankiškas pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o teiginių, kad šis turtas yra įkeistas kreditorei AB Šiaulių bankui, ir sutikimas juos perleisti galėtų būti išduotas tik vykdant įsipareigojimus pagal šalių sudarytą preliminarią sutartį, apeliantė nepagrindė (CPK 178 straipsnis).

29.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pagrįstai vadovavosi teismų praktika, pagal kurią tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015), o vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859/2014). Nuostata, kad, kai turtą, esantį teisminio ginčo objektu, turi atsakovas, kuris gali nevaržomai juo disponuoti, egzistuoja tikimybė, kad šis turtas bus perleistas, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, pakartota ir vėlesnėje teismų praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-292-790/2020).

30.       Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovas, nagrinėjamos kategorijos bylose atsakovo nesąžiningumas nėra privaloma nustatyti aplinkybė, kad būtų konstatuota grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teigdama priešingai, apeliantė vadovaujasi nagrinėjamoje byloje netaikytina teismų praktika.

31.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentais, kad Nekilnojamojo turto registre esančios žymos apie teismo iškeltą bylą, susijusią su turtu, ir skundžiamos nutarties pagrindu nustatyto draudimo perleisti nuosavybės teisę paskirtis bei padariniai yra skirtingi, todėl pirmosios buvimas savaime neturi įtakos sprendžiant dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius apie, pasirodžius Nekilnojamojo turto registre įrašui apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sulauktą neigiamą reakciją iš banko, pastarojo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atliktą apeliantės įtraukimą į rizikingų klientų sąrašą, taip pat daromą kitokią neigiamą įtaką apeliantės reputacijai (CPK 178 straipsnis). Tad, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės atskirasis skundas iš dalies (dėl ginčo buto) tenkinamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad likusios laikinosios apsaugos priemonės (dėl apeliantės nurodomo kito turto (automobilių stovėjimo vietos ir sandėliuko) būtų perteklinės, neproporcingai varžytų apeliantės teises ir (ar) sukeltų jai neproporcingai didelių neigiamų pasekmių.

32.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, visa apimtimi tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, susijusių su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu, todėl klausimą išsprendė iš dalies neteisingai, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį pakeisti – panaikinti skundžiama nutartimi pritaikytą įrašą viešame registre dėl atsakovei priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Kita nutarties dalis paliekama nepakeista.

33.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ieškovas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su nauju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarties

34.       Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus: ieškovo ir atsakovės atstovių susirašinėjimą el. paštu, Lietuvos Respublikos notarų rūmų elektroninį laišką, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. gruodžio 10 d. pateiktame prašyme – Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą.

35.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atskirojo skundo argumentų pagrįstumas gali būti įvertintas ir be ieškovo pateiktų papildomų įrodymų, o jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas pateiktus įrodymus atsisako priimti. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas nevertina ieškovo 2020 m. gruodžio 10 d. pateiktame procesiniame dokumente suformuluoto prašymo skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes, viena vertus, įstatyme nenumatyta galimybė pildyti atsiliepimo į atskirąjį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, kita vertus, toks prašymas yra grindžiamas pateiktu nauju įrodymu, kurį atsisakoma priimti.

36.       Apeliantė prašymo priimti kai kuriuos naujus įrodymus, pateiktus kartu su atskiruoju skundu, nesuformulavo, atitinkamai nepagrindė CPK 314 straipsnyje nustatytų naujų įrodymų priėmimo pagrindų buvimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti nauji įrodymai, pagal apeliantės atskirojo skundo argumentus, neturėtų esminės įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui, kas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti juos priimti.

37.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros bei efektyviai užtikrintų pareikštus reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1229-180/2018).

38.       Nors skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas faktiškai sumažino ankstesne nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, tačiau, apeliantės teigimu, skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas draudimas apeliantei disponuoti 1490/57917 automobilių stovėjimo patalpos dalimi (įskaitant bendrojo naudojimo patalpas) neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų bei varžo ne tik apeliantės, bet ir trečiųjų asmenų – automobilių stovėjimo patalpos bendrasavininkių, teises ir interesus.

39.       Pirma, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek nurodo ieškovas, skundžiama nutartimi nuosavybės teisės perleidimo draudimas yra nustatytas konkrečiai apeliantei ir tik dėl jai priklausančios nuosavybės dalies, todėl apeliantės argumentai, kad skundžiama nutartimi yra varžomos trečiųjų asmenų teisės, yra teisiškai nepagrįsti. Apeliantės abstraktaus pobūdžio vertinimai dėl negalimumo tretiesiems asmenims, teismui priėmus skundžiamą nutartį, realizuoti savo nuosavybės teises realaus trečiųjų asmenų teisių suvaržymo nepagrindžia (CPK 178 straipsnis).

40.       Antra, kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovas, apeliantė nėra įgaliota ginti trečiųjų asmenų teisių ir (ar) interesų. Pagal CPK 149 straipsnio 3 dalį, kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms galėtų būti panaikintos (pakeistos) pagal jų, o ne apeliantės pateiktą prašymą.

41.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad skundžiama nutartimi nustatyta nauja (sumažinta) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtis neatitiktų apeliantės nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų bei varžytų apeliantės teises labiau, nei tai yra būtina ieškinio reikalavimui užtikrinti.

42.       Nors apeliantė tvirtina, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantė faktiškai praranda galimybę disponuoti visa jai priklausančia automobilių stovėjimo patalpos dalimi ir negalėtų perleisti jokios jos dalies trečiajam asmeniui, apeliantė nepateikė įrodymų, kad ketino tokį sandorį sudaryti, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo (CPK 178 straipsnis). Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos tik tai nekilnojamojo turto daliai, dėl kurios vyksta šis teisminis ginčas, todėl, nesant įrodymų, kad toks apribojimas turėtų realios įtakos ir kitai apeliantės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto daliai, apeliantės argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo apeliantes teises labiau, nei tai yra būtina ieškinio reikalavimui užtikrinti, vertinami kaip teisiškai nepagrįsti.

43.       Apeliantės argumentas, kad ieškovas nepagrindė intereso pirkti konkrečią parkavimo vietą, kurios numeris (duomenys neskelbtini), taip pat nepagrįstas, nes ieškovo ketinimas įsigyti automobilių stovėjimo vietą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), yra įtvirtintas šalių sudarytos preliminarios sutarties 4.4 punkte, kas, teismo vertinimu, pakankamai pagrindžia atitinkamą ieškovo interesą.

44.       Apeliantės argumentas, kad ieškovas ieškiniu reiškia du alternatyvius reikalavimus, o su antrojo reikalavimo užtikrinimu prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi, yra teisiškai nereikšmingas vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su pirmuoju ieškinio reikalavimu.

45.       Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

46.       Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ieškovo rengiant atsiliepimus į atsakovės atskiruosius skundus, atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo visos bylos baigties (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 552- 943/2017; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-186/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei UAB „ORME Investicijos“ (juridinio asmens kodas 302675864) nuosavybės teise priklausančiam butui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), ir ieškovo prašymą dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti šalims ir valstybės įmonei Registrų centras.

Teisėja                                                Vilija Mikuckienė