Civilinė byla Nr. e2A-464-407/2021
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00241-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.14
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos ,,Stilma“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ ieškinį atsakovams V. M. ir P. M. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ (toliau – ir Įmonė) prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. M. ir P. M. 64 820 Eur žalos atlyginimą, 10 984 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. sausio 6 d. Įmonė ir UAB „Ramsun“ sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Įmonė įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. vasario 3 d., bet buvo sudaryta 2014 m. spalio 7 d. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad teisės parduodamos už bendrą 130 000 Eur kainą. UAB „Ramsun“ dalį kainos (60 000 Eur) trišalio 2014 m. gruodžio 11 d. susitarimo pagrindu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė ieškovės kreditorei SIA „Ostbaltfish“, o likusią 70 000 Eur kainos dalį UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimais pervedė į Įmonės savininko V. M. sūnaus, atsakovo P. M., asmeninę sąskaitą.
3. Atsakovas P. M. neturėjo teisinio pagrindo gauti šių lėšų, todėl privalėjo gautas lėšas grąžinti Įmonei, tačiau to nepadarė. Atsakovas V. M. elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, nes žinodamas, kad Įmonės sąskaitos yra areštuotas, Įmonė turi kreditorių, siekdamas išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, su atsakovu P. M. susitarė dėl lėšų nukreipimo į jo asmeninę sąskaitą. Todėl žala ieškovei buvo padaryta atsakovų bendrais suderintais tyčiniais veiksmais. Nustačiusi, kad iš nepagrįstai atsakovo gautos 70 000 Eur sumos už ieškovę jos kreditoriams buvo sumokėta 5 180 Eur, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo P. M. 64 820 Eur dydžio žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. M. 64 690 Eur žalos atlyginimo, 6 167,70 Eur palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 70 857,70 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 25 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui P. M. 1 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, išieškant jas iš administravimui skirtų išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad visus valinius sprendimus dėl Įmonės veiklos priiminėjo jos savininkas ir vadovas V. M., ir kad jis paprašė savo sūnaus atsakovo P. M. leisti į pastarojo sąskaitą pervesti lėšas, kurias UAB „Ramsun“ turėjo sumokėti pagal 2014 m. sausio 6 d. ir 2014 m. spalio 7 d. sudarytas sutartis. Abu atsakovai patvirtino, kad visus sprendimus dėl to, kur panaudoti iš UAB „Ramsun“ gautas lėšas, kurios buvo atsakovo P. M. sąskaitoje, priėmė atsakovas V. M., kuris dalį šių lėšų – 5 180 Eur panaudojo atsiskaitymams su Įmonės kreditoriais. Nors atsakovas V. M. teigė, kad visos lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su Įmonės kreditoriais, tiekėjais ir darbuotojais, tačiau šių aplinkybių neįrodė, išskyrus du 2015 m. liepos 3 d. ir 2015 m. rugsėjo 5 d. kvitus UAB „Omnitel“, pateiktus 2020 m. rugsėjo 16 d., kurių bendra suma 130 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismas sprendė, kad atsakovas V. M. 64 690 Eur (64 820 Eur - 130 Eur) panaudojo ne Įmonės, o savo reikmėms, todėl ieškovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala; tarp atsakovo V. M. neteisėtų veiksmų (64 690 Eur lėšų panaudojimo ne Įmonės veiklai) ir kilusių pasekmių – 64 690 Eur žalos atsiradimo – yra priežastinis ryšys, o atsakovo V. M. kaltė preziumuojama, todėl yra pagrindas atsakovui V. M. taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalis).
6. Teismas nustatė, kad P. M. Įmonėje jokių vadovaujamų pareigų neužėmė ir jokių valinių sprendimų dėl Įmonės veikos ar lėšų panaudojimo nepriiminėjo. Teismas nurodė, kad sutikimas dėl lėšų pervedimo pats savaime nėra neteisėtas ir jokios žalos Įmonei nepadarė. Žala Įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta ne lėšų pervedimu į P. M. sąskaitą, tačiau šių lėšų nepanaudojimu atsiskaityti su Įmonės kreditoriais. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas P. M. dalį ar visas lėšas, kurias UAB „Ramsun“ pervedė į jo sąskaitą, būtų panaudojęs savo reikmėms, priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek iškėlus civilinę bylą nustatyta, kad P. M. atliko pavedimus iš vienos sąskaitos, nesusietos su mokėjimo kortele, į kitą savo sąskaitą, susietą su mokėjimo kortele, vykdydamas savo tėvo atsakovo V. M. nurodymus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pinigų pervedimo ir išgryninimo laikotarpiu jis gyveno Didžiojoje Britanijoje ir fiziškai negalėjo išgryninti pinigų. Iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad pinigai buvo išgryninami Lietuvoje, dažniausiai Klaipėdoje. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai apie tai, kad iš P. M. sąskaitos buvo atsiskaitoma už įvairias prekes ir knygas, paslaugas, 2014 m. liepos 30 d. buvo mokamos įmokos už studijas (322,50 Lt), neleidžia daryti išvados, kad P. M. savo reikmėms panaudojo ieškovės pinigines lėšas, nes S. V. 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. gegužės 30 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. jam į sąskaitą buvo pervedęs iš viso 11 000 Lt pagal 2014 m. sausio 22 d. sutartį už žvejybinį laivą (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas P. M. turėjo lėšų, kuriomis galėjo atsiskaityti už prekes ar paslaugas.
7. Teismas konstatavo, kad nenustačius jokių neteisėtų atsakovo P. M. veiksmų ieškovės atžvilgiu, nėra teisinio pagrindo taikyti jam deliktinę civilinę atsakomybę. Net jeigu atsakovo P. M. veiksmai – sutikimas dėl Įmonės pinigų pervedimo į jo sąskaitą ir leidimas atsakovui V. M. naudotis jo sąskaitoje esančiomis Įmonės lėšomis – būtų vertinami kaip neteisėti (įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas ir nesilaikymas tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis)), taikyti deliktinę civilinę atsakomybę atsakovui P. M. pagrindo nėra, nes tarp jo galbūt neteistų veiksmų ir kilusių pasekmių (žalos atsiradimo) priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs, kadangi byloje neįrodyta, kad atsakovas P. M. pasisavino ir kitokiu būdu iššvaistė Įmonės lėšas.
8. Ieškovė kompensuojamąsias palūkanas apskaičiavo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., kai buvo sumokėta paskutinė įmoka į atsakovo P. M. sąskaitą, iki šios bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad data, nuo kurios yra pagrindas skaičiuoti palūkanas, turėtų būti siejama su bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentu – kai atsakovui V. M., kaip įmonės vadovui, kilo pareiga perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą, tai yra palūkanos skaičiuotinos nuo 2016 m. gegužės 28 d. (2016 m. gegužės 12 d. – nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo diena plius nutartimi nustatytas 15 dienų terminas vadovui perduoti turtą) iki 2018 m. balandžio 24 d. (bylos iškėlimo teisme), iš viso 696 dienos, todėl iš atsakovo V. M. priteistina 6 167,70 Eur palūkanų (64 690 Eur × 5 proc./365 × 696 = 6 167,70 Eur).
9. Ieškovė prašė priteisti 3 850 Eur išlaidų advokato pagalbai teisme apmokėti. Įrodymų, kad ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos yra atsiskaičiusi, nepateikta, pati ieškovės atstovė savo 2020 m. spalio 19 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad su ja ieškovė iki šiol nėra atsiskaičiusi, todėl ieškovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai nepriteistinos, nes jos faktiškai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo patirtos (CPK 98 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė bankrutuojanti V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti solidariai iš P. M. ir V. M. ieškovės naudai 64 690 Eur žalos atlyginimo, 10 984 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (75 674 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 25 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti solidariai iš P. M. ir V. M. ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Byloje nustatyta, kad UAB „Ramsun“ 70 000 Eur 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimais pervedė į P. M. asmeninę sąskaitą pagal pastarojo išrašytas avansines sąskaitas. P. M., nebūdamas sandorio šalimi, nevykdydamas jokios veiklos ir veikdamas kaip paprastas fizinis asmuo, neturėjo teisės išrašyti jokių sąskaitų ir teikti jų apmokėjimui UAB „Ramsun“. Šie P. M. veiksmai laikytini neteisėtais ir suderintais kartu su V. M. siekiant gauti lėšas į asmeninę P. M. sąskaitą.
10.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad P. M., žinodamas apie įmonės sunkią finansinę padėtį ir jos sąskaitoms taikytus areštus, susitarė su V. M. nukreipti Įmonei priklausančias lėšas į asmeninę sąskaitą ir šis susitarimas bei veikimas laikytini neteisėtais veiksmais, kadangi tokiu būdu buvo išvengta kreditorių reikalavimų išieškojimo iš Įmonės turto / piniginių lėšų.
10.3. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad V. M. elektroninės bankininkystės prisijungimų prie sąskaitų neturėjo, elektroninę bankininkystę valdė P. M. Vadinasi P. M. kaskart iš savo banko sąskaitos pinigus pervesdavo į kortelės sąskaitą, kad iš kortelės lėšas būtų galima išgryninti. Be šių veiksmų, t. y. sąmoningo lėšų pervedimo iš banko sąskaitos į kortelės sąskaitą, Įmonės lėšų pasisavinimas nebūtų įvykęs.
10.4. Atsakovas P. M. neužtikrino, kad jo asmeninėje sąskaitoje esančios Įmonės lėšos būtų grąžintos Įmonei visa apimtimi, nes Įmonės reikmėms panaudota tik dalis P. M. žinioje buvusių lėšų. Banko kortelės perdavimas kitam asmeniui taip pat yra neteisėtas veiksmas. Atsakovas P. M. pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).
10.5. Teismo motyvas, kad atsakovas P. M. viską darė vykdydamas tėvo nurodymus galbūt būtų reikšmingas, jei kalbėtume apie nepilnametį arba neveiksnų, arba dalinai neveiksnų asmenį. Šiuo atveju P. M. yra veiksnus asmuo ir privalo elgtis teisėtai, sąžiningai ir apdairiai, o dėl padarytų kaltų veiksmų privalo atsakyti.
10.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju privalu buvo įrodyti tai, kad P. M. lėšas panaudojo savo reikmėms. Deliktinei atsakomybei kilti tokios sąlygos įrodyti įstatymo leidėjas nereikalauja.
10.7. Byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovo P. M. buvimą užsienyje epizodiškai, t. y. tik 2014 m. vasario ir kovo mėnesiais. Už likusius metus duomenų apie P. M. gyvenimą užsienyje įrodymų nėra pateikta. Tai, kad P. M. pats asmeniškai išrašė avansines sąskaitas, patvirtina jo buvimą Lietuvoje 2014 metų sausio, balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais ir tai, kad jis galėjo išsigryninti gautus pinigus.
10.8. Teismas neįvertino atsakovų artimos giminystės ryšio. Jau vien tai, kad tėvo įmonės pinigai yra perkeliami į sūnaus sąskaitą, o po to išgryninami ir nepanaudojami įmonės reikmėms turėtų būti vertinami kaip nesąžiningi veiksmai esant artimų žmonių susitarimui.
10.9. Neteisėtas atsakovo P. M. elgesys susijęs priežastiniu ryšiu su žalos kilimu, kadangi, jeigu atsakovas būtų nedavęs sutikimo į savo sąskaitą pervesti Įmonei priklausančias lėšas, jos būtų buvusios pervestos į ieškovės sąskaitą ir iš jų būtų buvę atsiskaityta su kreditoriais.
10.10. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją atsakovų žalos atlyginimo prievolę. Net ir konstatavus, kad atsakovas P. M. nežinojo apie tai, jog lėšos nėra naudojamos Įmonės reikmėms, egzistuotų objektyvusis bendrininkavimas, nes atsakovo neteisėti veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
10.11. Šiuo atveju buvo pareikštas reikalavimas priteisti palūkanas, kai piniginė prievolė atsiranda iš delikto. Ieškovė laiko, kad deliktas įvyko tada, kad lėšos buvo neteisėtai pervestos ne į Įmonės sąskaitą, o į P. M. asmeninę sąskaitą, nes būtent nuo to momento buvo pažeisti Įmonės interesai.
10.12. Teismui nebuvo pateikti atsiskaitymą už teisines paslaugas pavirtinantys dokumentai, kadangi iki šiol už advokato teisines paslaugas nėra sumokėta, nes Įmonė šiuo metu neturi tam lėšų. Tiek bankroto administratorius, tiek teisines paslaugas teikiantis advokatas dirba be atlygio, tikintis, kad bankroto bylos eigoje išieškojimas bus nukreiptas į asmeninį individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės turtą, iš kurio bankrutuojanti įmonė gaus pajamų. Advokato klientui išrašyta bei pateikta sąskaita (nesant abejonių (ginčo) dėl suteiktos teisinės pagalbos fakto ir apimties) neabejotinai patvirtina, kad klientas jam suteiktas paslaugas gavo bei įsipareigojo už jas sumokėti. Ta aplinkybė, kad sąskaita iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo apmokėta, neturi jokios įtakos tokios prievolės egzistavimui, t. y. pasibaigus bylai kliento pareiga atsiskaityti su advokatu nepasibaigia. Taigi, susidaro ydinga ir šalių procesinio lygiateisiškumo bei bendrajam sąžiningumo principams prieštaraujanti situacija, kai klientas, kuris neturi galimybių iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos sumokėti už teisines paslaugas jam palankaus sprendimo atveju, neturi galimybės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priešingai nei klientas, kuris turi galimybes ir sumoka už teisines paslaugas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
11. Atsakovas P. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. P. M. „susitarimas“ su tėvu, atsakovu V. M., apsiribojo P. M. sutikimu suteikti atsakovui V. M. galimybę naudotis atsakovo P. M. sąskaita, siekiant išsaugoti Įmonės atsiskaitymų su darbuotojais, kreditoriais galimybę ir atkurti Įmonės mokumą bei veiklos tęstinumą. Tik supratimas, kad jam priklausančioje asmeninėje sąskaitoje esančiomis lėšomis bus disponuojama Įmonės, jos darbuotojų ir kreditorių interesais, lėmė atsakovo P. M. sutikimą tėvo naudojimui perduoti su jo sąskaita susietą mokėjimo kortelę.
11.2. Toks „susitarimas“ buvo sudarytas pajamų (70 000 Eur) gavimui, žinant, kad yra sudaryti susitarimai, užtikrinantys dar didesnių pajamų (170 000 Eur) gavimą. Tai leido atsakovui P. M. ne tik neabejoti, bet ir būti užtikrintam tuo, kad tokių pajamų gavimas sudarys galimybes Įmonei visiškai atsiskaityti su darbuotojais ir kreditoriais. Tokiu būdu atsakovas P. M. neturėjo pagrindo spręsti, kad „susitarimas“ su tėvu, sudarytas 2014 m. pradžioje, po daugiau kaip dviejų metų galės būti vertinamas kaip vienas iš veiksnių, galėjusių lemti atsiskaitymą ne su visais kreditoriais.
11.3. Esant galimybei nustatyti, kokia į P. M. asmeninę sąskaitą pervestų lėšų dalis buvo panaudota tiesioginiam atsiskaitymui su Įmonės kreditoriais, kokia dalis buvo panaudota asmeninėms atsakovo V. M. reikmėms, kokia dalis buvo išgryninta ir koks išgrynintų lėšų panaudojimo pagrindas, prievolės, kylančios iš ieškovės lėšų pervedimo į atsakovo P. M. sąskaitą nėra pagrindo laikyti nedaloma.
11.4. Atsakovo P. M. sutikimo naudotis jo sąskaita nebuvimas nepaneigtų to, kad žala ieškovei nebūtų atsiradusi, nes lėšos iš UAB „Ramsun“ galėjo būti gautos ir kitais būdais. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo P. M. galimai nesąžiningi, tačiau ne neteisėti veiksmai yra pernelyg nutolę nuo ieškovei kilusios žalos.
11.5. Atsakovas P. M. negalėjo žinoti, kad į jo sąskaitą pervestos lėšos nebus visa apimtimi panaudotos atsiskaityti su Įmonės kreditoriais. Atsakovas P. M. neturėjo galimybės kontroliuoti šių lėšų panaudojimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas solidariems atsakovams V. M. ir P. M. Pirmosios instancijos teismas iš dalies ieškinį tenkino tik atsakovo V. M. atžvilgiu, o reikalavimus atsakovui P. M. atmetė. Apeliacinį skundą dėl šio sprendimo pateikė tik ieškovė. Apeliantė neginčija teismo nustatyto žalos dydžio, tačiau nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš P. M. kaip solidaraus atsakovo, taip pat nesutinka su sprendimo dalimi dėl kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo laikotarpio ir sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nurodytais aspektais.
Dėl atsakovo P. M. solidarios atsakomybės
14. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą.
15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
16. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
17. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 6 d. Įmonė ir UAB „Ramsun“ sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Įmonė įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje (1 t., b. l. 7–8). Atsakovas P. M. pirkėjai UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. išrašė keturias avansines sąskaitas avansui pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti (1 t., b. l. 21–24). UAB „Ramsun“ pagal minėtas sąskaitas atitinkamai pervedė į atsakovo P. M. asmeninę banko sąskaitą 2014 m. sausio 6 d. – 50 000 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2 500 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2 500 Eur, 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 15 000 Eur (1 t., b. l. 13–16). Iš viso į atsakovo P. M. asmeninę banko sąskaitą UAB „Ramsun“ pervedė 70 000 Eur sumą kaip avansą, mokamą Įmonei pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.
18. Tokie atsakovo P. M. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad jam buvo žinoma, jog į jo asmeninę sąskaitą buvo pervesti Įmonei priklausantys pinigai. Be to, atsiliepime į ieškinį atsakovas P. M. nurodė, kad tuo metu Įmonei ir jos savininkui V. M. buvo taikomi apribojimai, todėl atsakovas P. M. sutiko, kad Įmonei skirtos lėšos iš UAB „Ramsun“ būtų pervestos į jo asmeninę sąskaitą, taip sudarant galimybę Įmonės savininkui, atsakovo P. M. tėvui V. M. jomis disponuoti (perdavus jam mokėjimo kortelę). Be to, V. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad P. M. padėjo jam tvarkyti Įmonės buhalterinę apskaitą. Taigi, atsakovas P. M. žinojo apie Įmonės finansinę būklę ir tai, kad Įmonei priklausančios lėšos į jo asmeninę sąskaitą bus pervestos siekiant išvengti Įmonei ir jos savininkui taikytų apribojimų, t. y. turto arešto.
19. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas P. M. savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie žalos padarymo Įmonei. Be atsakovo P. M. sutikimo pervesti Įmonei skirtas lėšas į jo asmeninę sąskaitą ir mokėjimo kortelės perdavimo atsakovui V. M. tam, kad pastarasis galėtų išsigryninti minėtas lėšas, teismo nustatyto dydžio žala ieškovei nebūtų padaryta. Nors byloje neįrodyta, kad atsakovas P. M. pasisavino ar iššvaistė Įmonės lėšas, tačiau įrodyta, kad jis savo veiksmais tai padėjo padaryti kitam atsakovui – V. M., kuris savo atsakomybės dėl ieškovei padarytos žalos neneigia. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp atsakovo P. M. neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių (žalos atsiradimo) priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs.
20. Atsakovo P. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltės dėl ieškovei padarytos žalos nepaneigia. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovas P. M. teigia, kad sutikimą naudotis jo sąskaita ir mokėjimo kortele atsakovui V. M. davė šiam siekiant išsaugoti Įmonės atsiskaitymų su darbuotojais, kreditoriais galimybę ir atkurti Įmonės mokumą bei veiklos tęstinumą. Pažymėtina, kad pagal byloje pateiktus duomenis Įmonė turėjo 80 029,44 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai nuo 2007 m. liepos 2 d., 22 874,21 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui nuo 2009 m. spalio 16 d., taip pat turėjo įsiskolinimų kitiems kreditoriams tuo metu, kai buvo atliekami UAB „Ramsun“ avansiniai mokėjimai Įmonei į atsakovo P. M. asmeninę banko sąskaitą (1 t., b. l. 141–143). Iš byloje pateikto 2016 m. liepos 1 d. antstolio A. Selezniovo rašto Nr. S1a-46124 dėl informacijos pateikimo nustatyta, kad 2012–2014 m. laikotarpiu Įmonės atžvilgiu buvo pradėta ir vykdoma net 11 vykdomųjų bylų (1 t., b. l. 166–169). Atsakovas P. M. savo veiksmais sudarė galimybę išvengti skolų kreditoriams išieškojimo iš Įmonei priklausančių lėšų ir atsakovui V. M. panaudoti teismo nustatytą pinigų sumą ne Įmonės interesais. Kaip minėta, atsakovas P. M. žinojo, kad Įmonei priklausančios lėšos į jo asmeninę sąskaitą bus pervestos siekiant išvengti Įmonei ir jos savininkui taikytų apribojimų, todėl tokie atsakovo P. M. tyčiniai veiksmai neatitinka rūpestingo elgesio standarto.
21. Atsakovas P. M. teigia, kad negalėjo žinoti, jog į jo sąskaitą pervestos lėšos nebus visa apimtimi panaudotos atsiskaityti su Įmonės kreditoriais; teigia, kad neturėjo galimybės kontroliuoti šių lėšų panaudojimo. Dėl šio argumento pažymėtina, kad atsakovas P. M. žinojo, jog savo veiksmais sudarė sąlygas atsakovui V. M. pasisavinti ar iššvaistyti Įmonės lėšas. Turėdamas pareigą grąžinti Įmonei į savo sąskaitą gautas lėšas, atsakovas P. M. leido šiomis lėšomis disponuoti atsakovui V. M., taip išvengiant Įmonei ir jos savininkui nustatytų apribojimų. Be to, atsižvelgiant į atsakovus siejantį artimos giminystės ryšį ir byloje nustatytą aplinkybę, kad P. M. padėjo V. M. tvarkyti Įmonės buhalterinę apskaitą, labiau tikėtina, jog P. M. žinojo, kam iš tikrųjų buvo naudojamos jo sąskaitoje esančios lėšos, kurios priklausė Įmonei.
22. Argumentas, kad lėšos iš UAB „Ramsun“ galėjo būti gautos ir kitais būdais, taip pat nepaneigia atsakovo P. M. atsakomybės, nes šiuo atveju būtent jo ir kito atsakovo – V. M. veiksmai bendrai nulėmė ieškovei padarytos žalos atsiradimą. Kadangi žala atsirado dėl abiejų atsakovų veiksmų ir šiuo atveju neįmanoma nustatyti, kokią padarytos žalos dalį lėmė kiekvieno iš jų veiksmai, atsakovų prievolė atlyginti ieškovei padarytą žalą yra solidari (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis), o ne dalinė, kaip teigiama atsakovo P. M. atsiliepime į apeliacinį skundą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė byloje įrodė visas būtinas sąlygas taikyti civilinę atsakomybę abiem atsakovams solidariai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovei 64 690 Eur žalos atlyginimą priteisiant solidariai iš atsakovų P. M. ir V. M.
Dėl laikotarpio, už kurį skaičiuotinos kompensuojamosios palūkanos
24. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šios palūkanos atlieka kompensavimo funkciją. Tokių palūkanų dydžiai nustatyti CK 6.210 straipsnyje. Šiuo atveju aktuali minėto straipsnio 1 dalis, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią kompensuojamosios palūkanos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).
25. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 10 984 Eur palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., kai į atsakovo P. M. sąskaitą buvo sumokėta paskutinė UAB „Ramsun“ avansinė įmoka, iki bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 24 d.) (iš viso už 1 220 dienų). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagrindas skaičiuoti minėtas palūkanas ieškovei atsirado nuo tada, kai įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti Įmonei bankroto bylą suėjo šioje nutartyje nustatytas 15 dienų terminas atsakovui V. M., kaip Įmonės vadovui, perduoti bankroto administratoriui visą Įmonės turtą, t. y. nuo 2016 m. gegužės 28 d. (iš viso už 696 dienas).
26. Apeliantė teisingai nurodo, kad žala Įmonei buvo padaryta nuo to momento, kai lėšos buvo neteisėtai pervestos ne į Įmonės sąskaitą, o į P. M. asmeninę sąskaitą. Apeliantės nurodytą laikotarpį teismo nustatyto dydžio Įmonei priklausančios lėšos nebuvo naudojamos Įmonės (jos kreditorių) interesais, juolab kad tuo metu, kaip minėta, skolų išieškojimas jau buvo nukreiptas į Įmonės ir jos savininko turtą. Dėl to atsakovai privalo atlyginti apeliantei ir minimalius nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigais visą apeliantės nurodytą laikotarpį, kuriuos šiuo atveju sudaro palūkanos, apskaičiuotos pagal įstatyme nustatytą 5 procentų metinių palūkanų normą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šių palūkanų sumą iki 6 167,70 Eur, todėl aptariama skundžiamo sprendimo dalis taip pat keistina, priteisiant solidariai iš atsakovų visą apeliantės nurodytą kompensuojamųjų palūkanų sumą, t. y. 10 984 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
27. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju pakeitus skundžiamą sprendimą, apeliantės ieškinys tenkinamas abiejų atsakovų atžvilgiu. Apeliantės naudai priteisiama bendra 75 674 Eur suma sudaro 99,82 proc. ieškinio turtinių reikalavimų. Pažymėtina, kad prievolė atlyginti bylinėjimosi išlaidas nėra solidari.
28. Ieškovė šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, todėl ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
29. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, nuo 75 674 Eur ieškinio, pateikto elektroninėmis ryšių priemonėmis, sumos mokėtinas žyminis mokestis yra 1 360 Eur. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo ginčijamos sumos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju apeliantės ginčijama suma yra 4 817 Eur, todėl už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 108 Eur.
30. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, valstybei iš atsakovų priteistina po 680 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliantės pareikštą ieškinį. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, valstybei iš atsakovų priteistina po 54 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už ieškovės pateiktą apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
31. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
32. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinami beveik visa apimtimi, o atmestų reikalavimų dalis pagal proporciją yra labai nežymi, atsakovui P. M. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
33. Ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 3 850 Eur išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas. Teismas atmetė šį prašymą, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos yra apmokėjusi advokatės išrašytas sąskaitas, be to, pati ieškovės atstovė savo 2020 m. spalio 19 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad su ja ieškovė iki šiol nėra atsiskaičiusi.
34. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su šia sprendimo dalimi ir nurodo, kad už advokatės teisines paslaugas nėra sumokėta, nes Įmonė neturi tam lėšų. Apeliantės teigimu, ta aplinkybė, kad sąskaita iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo apmokėta, neturi jokios įtakos tokios prievolės egzistavimui, t. y. pasibaigus bylai kliento pareiga atsiskaityti su advokatu nepasibaigia. Pasak apeliantės, susidaro ydinga ir šalių procesinio lygiateisiškumo bei bendrajam sąžiningumo principams prieštaraujanti situacija, kai klientas, kuris neturi galimybių iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos sumokėti už teisines paslaugas jam palankaus sprendimo atveju, neturi galimybės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
35. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta ir pažymi, kad nesant įrodymų, kurie patvirtintų advokatės išrašytų sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas apmokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nėra pagrindo konstatuoti, kad tokios išlaidos buvo faktiškai patirtos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Vien tai, kad apeliantei buvo išrašytos advokatės sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas, savaime nereiškia, kad šios sąskaitos bus apmokėtos. Be to, pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės atveju bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Jeigu ieškovės administratorius tokių išlaidų neapmokėjo, jų priteisti nėra pagrindo.
36. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė advokatės išrašytą 700 Eur sąskaitą už apeliacinio skundo parengimą, tačiau jokių įrodymų, kad ši sąskaita yra apmokėta, nepateikė iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šios išlaidos ieškovei taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai iš atsakovų V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir P. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 64 690 Eur (šešiasdešimt keturis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt eurų) žalos atlyginimo, 10 984 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 75 674 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ (juridinio asmens kodas 140713343) naudai.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovų V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir P. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 680 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų) žyminio mokesčio, mokėtino už ieškovės pareikštą ieškinį, valstybei.“
Priteisti iš atsakovų V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir P. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už ieškovės pateiktą apeliacinį skundą, valstybei. Išaiškinti, kad valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Teisėjai Marius Bajoras
Romualda Janovičienė
Vigintas Višinskis