Administracinė byla Nr. eAS-28-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03837-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lituka“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lituka“ ir Ko skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Lituka“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akto Nr. VP-31(16) „Paskesnis planinis UAB „LATURAS IR KO“ veiklos patikrinimas“ (toliau – ir Aktas) 1 dalies 3, 4 ir 5 punktus bei 2.2 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Iš skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija Aktą, kuriame buvo įvertintos dvi ataskaitos, analizuojami pirminio patikrinimo metu pareiškėjui pateikti nurodymai, vertinta, ar ištaisyti pažeidimai bei paskesnio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiklos trūkumai. Įvertinęs Akto turinį, teismas darė išvadą, kad jame pateikta dviejų bendrovės sudarytų vertinimo ataskaitų analizė bei vertinimas, tačiau jokie privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie turėtų įtakos bendrovės teisėms ar teisėtiems interesams, nebuvo nustatyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Tarnyba jokio galutinio sprendimo nepriėmė, todėl tokio pobūdžio aktas negali būti administracinės bylos dalyku (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Nurodo, kad tokiu atveju, jeigu konstatuojamas vertinimo ataskaitų neatitikimas teisės aktų m toks vertinimas turi tiesiogines neigiamas teisines pasekmes, numatytas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, – vien dėl atitinkamos atsakovo išvados priėmimo/ paskelbimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjo UAB „Lituka“ ir Ko atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas su skundu į pirmosios instancijos teismas kreipėsi, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akto Nr. VP-31(16) „Paskesnis planinis UAB „LATURAS IR KO“ veiklos patikrinimas“ 1 dalies 3, 4 ir 5 punktus bei 2.2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė, nurodęs, kad Aktas negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi pareiškėjui nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių.

Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų priimtinumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-438/2016).

Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 17–21 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Atsižvelgus į šias teises normas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Atsižvelgusi į šią aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad šios konkrečios bylos skundo priėmimo stadijoje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad siekiamu apskųsti Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktu Nr. VP-31(16) „Paskesnis planinis UAB „LATURAS IR KO“ veiklos patikrinimas“ pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos. Tokią išvadą patvirtina toliau išdėstytas teisinis reguliavimas.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Vertinimo įstatymas) 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad pagal finansų ministro patvirtintas Turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisykles Tarnyba atlieka turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus, kurių metu, be kita ko, nagrinėja turto arba verslo vertinimo įmonių sudarytų ir jose registruotų arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo sudarytų ne ilgesnio kaip trejų praėjusių metų laikotarpio turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitiktį šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams pagal Priežiūros įstaigos patvirtintą tų metų veiklos planą (26 str. 3 d. 2 p.). Pagal Vertinimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga (Tarnyba) nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Aptartų teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad Tarnybos patikrinimo metu konstatuotas vertinimo ataskaitos neatitikimo Vertinimo įstatymo 22 straipsnio reikalavimams faktas sukelia teisines pasekmes – t. y. tokia vertinimo ataskaita nėra laikoma teisinga.

Vadovaujantis Turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisyklių, patvirtintų finansų ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-422 (toliau – ir Patikrinimo taisyklės) 17 punktu, patikrinimas baigiamas surašius ir pasirašius Taisyklių priede nustatytos formos patikrinimo aktą. Patikrinimo aktas, išskyrus jo priedus, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo pasirašymo išsiunčiamas vertintojui ar vertinimo įmonei registruotu laišku.

Išsiuntusi vertintojui ar vertinimo įmonei patikrinimo aktą, surašytą esant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pažeidimams, Tarnyba Turto arba verslo vertintojų garbės teismui siūlo iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga (Vertinimo įstatymo 29 str. 2 d.).

Taigi, kaip matyti, tinkamai surašytas bei pasirašytas Aktas yra galutinis patikrinimo procedūras etapas, kurio metu vertinimo ataskaita yra pripažįstama neteisinga. Konstatavusi šį faktą, Tarnyba kreipiasi į Turto arba verslo vertintojų garbės teismą dėl drausmės bylos turto vertintojui, pabrėžtina – ne turto arba verslo vertinimo įmonei, iškėlimo.

Kaip matyti iš Vertinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, turto arba verslo vertinimo subjektai, be kita ko, yra turto arba verslo vertinimo įmonės ir turto arba verslo vertintojai. Anksčiau aptartas teisinis reguliavimas leidžia spręsti, kad garbės teismas drausminę atsakomybę taiko tik turto arba verslo vertintojams – fiziniams asmenims. Tačiau procedūra, susijusi su turto arba verslo vertinimo įmonių patikrinimu, baigiasi Tarnybai surašius nustatytos formos patikrinimo aktą (Patikrinimo taisyklių 17 p.).

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į Vertinimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, pagal kurią turto arba verslo vertinimo įmonė ir nepriklausomas turto arba verslo vertintojas privalo draustis visą savo turto arba verslo vertinimo veiklos laikotarpį civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra turto arba verslo vertinimo įmonės ir (arba) turto arba verslo vertintojo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą užsakovui ir (arba) tretiesiems asmenims dėl netinkamai atliktų įsipareigojimų (17 str. 2 d.).

Taigi, vertinimo ataskaitos pripažinimas neteisinga (t. y. neatitinkančia Vertinimo įstatymo 22 straipsnio reikalavimų), daro tiesioginę įtaką turto arba verslo vertinimo įmonių statusui – be kita ko, gali sudaryti pagrindą civilinei turto arba verslo vertinimo įmonės atsakomybei kilti.

Kaip jau buvo minėta, Turto arba verslo vertintojų garbės teismas, be kita ko, nagrinėdamas bylas dėl Tarnybos nustatytų Vertinimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimų, sprendžia dėl turto arba verslo vertintojo drausminės atsakomybės. Todėl būtų teisiškai nepagrįsta šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teigti, jog vien ta aplinkybė, kad turto arba verslo vertintojams yra sudaryta galimybė teikti savo pastabas Turto arba verslo vertintojų garbės teismui, vėliau šio teismo priimtą sprendimą skųsti administraciniam teismui, Tarnybos patikrinimo aktą sudaro pagrindą laikyti tarpiniu procedūriniu sprendimu, nesukeliančiu tiesioginių pasekmių turto arba verslo vertinimo įmonei, kuri nėra drausminės bylos subjektas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad siekiamu apskųsti Tarnybos Aktu nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl jis negali būti laikomas administracinės bylos dalyku. Be kita ko, tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir Vertinimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Tarnybos sprendimai skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo Priežiūros įstaigos interneto tinklalapyje.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lituka“ ir Ko atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir pirmosios instancijos teismui grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.