Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2010
Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. S. ieškinį atsakovei V. S. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimas.
Ieškovas Ž. S. prašė teismo nutraukti jo ir atsakovės V. S. santuoką, pripažįstant, kad ši iširo dėl atsakovės kaltės, nustatyti sūnaus D. S., gimusio 1999 m. sausio 18 d., gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisti iš atsakovės sūnaus išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės, išlaikymo skolą nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d. – 10 800 Lt, po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę S., atsakovei – L., priteisti jam santuokos metu atsakovės vardu įgytą automobilį TOYOTA CAMRY (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės vardu įgytas UAB „Mobili sėkmė“ 50 paprastųjų vardinių akcijų po santuokos nutraukimo palikti jai asmeninės nuosavybės teise, ieškovo vardu įgytas UAB „Mobili sėkmė“ 50 vardinių akcijų po santuokos nutraukimo palikti jam asmeninės nuosavybės teise. Ieškovo teigimu, atsakovė neprisideda prie sūnaus auklėjimo ir ugdymo, šis labiau prisirišęs prie jo, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu.
Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama nutraukti jos ir ieškovo santuoką, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su motina, suteikti jai teisę naudotis butu Vilniuje, Gabijos g. 65-8, iki sūnaus pilnametystės, priteisti iš ieškovo sūnaus išlaikymą po 4 MGL dydžio kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės, pavesti uzufrukto teise atsakovei tvarkyti vaiko išlaikymui skirtas lėšas, pripažinti automobilį TOYOTA CAMRY (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jos asmenine nuosavybe, palikti atsakovei S. pavardę. Atsakovė nurodė, kad ieškovas dirba UAB „Bauer International“ kelionių organizatoriumi ir išvyksta į ilgos trukmės komandiruotes, todėl negali tinkamai pasirūpinti sūnumi. Atsakovė dirba sėslų darbą UAB „Pakmarkas“ pardavimų grupės vadove, gauna aukštas pajamas, neturi žalingų įpročių, todėl vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su ja. Atsakovė nurodė neturinti gyvenamojo būsto, todėl su ja nustačius vaiko gyvenamąją vietą, jai suteiktina teisė naudotis ieškovui priklausančiu butu iki vaiko pilnametystės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką, pripažino, kad ji iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliko atsakovei pavardę – S.; nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu; priteisė iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol sūnus sulauks pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti įstatyminiam nepilnamečio sūnaus atstovui – ieškovui, priteistą išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisė ieškovui ir atsakovei po UAB „Mobili sėkmė“ 50 vienetų paprastųjų vardinių akcijų; pripažino atsakovės asmeninę skolą AB bankui „Hansabankas“ pagal 2006 m. gruodžio 8 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 06-101443-GV.
Teismas nurodė, kad šioje byloje nepilnametis D. S. buvo išklausytas dviejuose teismo posėdžiuose ir abiejuose pareiškė norą gyventi su ieškovu. Teismas rėmėsi psichologinės ekspertizės išvadomis, pagal kurias vaiko ryšys su tėvu saugesnis ir artimesnis. Teismas rėmėsi Vaikų teisių apsaugos institucijos atstovės pateikta išvada, kad būtina atsižvelgti ir gerbti vaiko nuomonę, todėl nepilnamečio gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su tėvu (CK 3.178 straipsnis). Teismas nenustatė, kad vaiko norai prieštarautų jo interesams. Ieškovas dirba, turi trijų kambarių butą, lankosi mokykloje, kurioje mokosi sūnus, domisi jo mokslu, praleidžia su sūnumi laisvalaikį, neturi žalingų įpročių. Darbo reikalais abiem tėvams dažnai tenka išvykti į komandiruotes; ieškovas garantavo, kad jeigu sūnaus gyvenamoji vieta bus nustatyta su juo, tai jis atsisakys komandiruočių. Teismas akcentavo, kad nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustato su ieškovu, atsižvelgdamas ne į tėvų, kurie pagal įstatymą yra lygūs, bet į vaiko norą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui iš atsakovės ir išlaikymo lėšomis pavesta disponuoti ieškovui bei priteista iš atsakovės į valstybės biudžetą 180 Lt žyminio mokesčio; priėmė dėl šios dalies naują sprendimą – tenkino dalį priešieškinio – nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009 m. spalio 1 d. iki sūnaus pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti atstovei, priteistą išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisė iš ieškovo 180 Lt žyminio mokesčio valstybei; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Kolegija nustatė, kad abiejų tėvų materialinės sąlygos auginti vaiką yra panašios, abu gali vaikui sudaryti tinkamas materialines gyvenimo sąlygas, dirba, turi nuolatines pajamas, neturi žalingų įpročių, vaiku rūpinasi, lankosi mokykloje. Tokiu atveju, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, vertintina tiek paties vaiko pareikšta nuomonė, tiek jos susiformavimo motyvai, tiek vaiko pareikštos nuomonės atitiktis jo interesams, atsižvelgiant į vaiko amžių. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija, priimta atsižvelgiant į tai, kad vaikui, turint galvoje jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos apsaugos, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, nustatė principus, tarp jų – ir draudimą mažametį vaiką, išskyrus išimtines aplinkybes, išskirti su motina (6 principas). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų po santuokos nutraukimo, akcentavo vaiko pareikštą norą gyventi su tėvu ir psichologinės ekspertizės išvadą, kad ryšys su tėvu yra glaudesnis, saugesnis, tačiau toks vaiko noras buvo pareikštas, tokia psichologo išvada buvo parengta vaikui faktiškai gyvenant su abiem tėvais ir liko neįvertinta mažamečio vaiko galima emocinė reakcija bei jo interesai ateityje, kai motina apsigyvens atskirai, ir jis neteks kasdienio bendravimo ir ryšio su ja. Iš esmės abu tėvai gali sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas sūnui auginti, jis labiausiai norėtų bendrauti ir gyventi su abiem tėvais. Tokiu atveju teismas turėjo teikti prioritetą mažamečio vaiko interesams nebūti išskirtam su motina. Šioje byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios būtų kliūtis nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina – atsakovės pajamos užtikrina jos materialinę padėtį, ji neturi žalingų įpročių, nepaisant užimtumo darbe, yra išsaugotas abipusis ryšys, vaikas jaučia didelį poreikį bendrauti su motina; ji auklėdama sūnų pabrėžia aiškių taisyklių, vertybių, dvasinio ugdymo svarbą, tokios nuostatos yra labai reikšmingos vaiko ugdymui. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvu nėra kliūtis kitam bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką. Teisėjų kolegija, keisdama teismo sprendimą ir nustatydama nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina, atsižvelgė į dabartinį tėvų užimtumo pobūdį. Atsakovė dirba UAB „Pakmarkas“ vadybininke, būna užimta visą dieną, tačiau darbas nėra susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis, todėl turi galimybę kasdien bendrauti su vaiku ir juo rūpintis. Ieškovas dirba UAB „Bauer International“ kelionių vadovu, išvyksta į ilgalaikes, kelis mėnesius trunkančias komandiruotes, kurių metu vaiko priežiūra turės rūpintis kiti asmenys. Nors ieškovas pareiškė, kad ketina keisti darbo pobūdį, tačiau įrodymų, kad būtų pakeista darbo sutartis, teismui nepateikė.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyta, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino mažo vaiko galimos emocinės reakcijos ir jo interesų ateityje, po to, kai motina apsigyvens atskirai ir jis neteks kasdienio bendravimo ir ryšio su ja. Taigi teismas nurodo galimus įvykius, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja paties vaiko interesams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 6 punkte nustatyta, kad teismas, nustatydamas šeimos aplinkos sąlygas, turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teisė vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai reikšti savo nuomonę visais jį liečiančiais klausimais. Jei vaikas pakankamai brandus išreikšti savo pažiūras, jis turi pasakyti savo nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis nori gyventi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 12 punktas). Ginčijamu atveju tiek psichologinės ekspertizės išvada, tiek pats vaikas, gebantis išreikšti savo nuomonę, vienareikšmiškai pareiškė, jog nori gyventi su ieškovu. Byloje nustatyta, kad vaiką faktiškai nuo gimimo augino ir juo rūpinosi ieškovas, kuris buvo vaiko priežiūros atostogose. Pagal psichologinės ekspertizės išvadas atsakovės ir sūnaus santykiai nėra artimi ir tai galėjo lemti, kad sūnų nuo keturių mėnesių augino ieškovas. Sprendžiant klausimą, kuriam iš tėvų palikti vaiką auklėti, svarbu nustatyti kiekvieno iš jų asmeninius bruožus, moralines ir dorovines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 8 punktas). Atsakovė patvirtino, kad jos charakterio savybės (griežtumas, reiklumas) turėjo įtakos šeimos santykių pabaigai, lėmė nesutarimus sūnaus auklėjimo klausimais. Tai, kad atsakovė yra ūmaus būdo, patvirtina ir 2009 m. spalio 2 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada ir Pašilaičių policijos nuovados nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Psichologinės ekspertizės išvadose taip pat nurodoma, kad motinos asmeninės savybės (šaltokas reiklumas, kartais ūmus būdas, jos užimtumas) aštrina vaiko geresnių, šiltesnių santykių su motina, jos dėmesio siekimą ir poreikį, į kuriuos ji ne visuomet gali atsiliepti. Be to, atsakovė nepaneigė, kad ji yra tradicinės Indijos gyvenimo mokslo ajurvedos šalininkė, aktyviai propaguoja šį gyvenimo būdą. Dėl atsakovės griežto ir reiklaus charakterio jos ir sūnaus santykiai labiau paremti pavaldumu. Teismas nevertino tėvų dalyvavimo auklėjant, išlaikant ir prižiūrint sūnų pastovumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 10 punktas). Sūnus yra labiau prie ieškovo prisirišęs, nuo gimimo yra skatinamas vaiko bendravimas su jo bendraamžiais, artimaisiais giminaičiais, tėvas visą laisvą laiką praleidžia su sūnumi, skatina puoselėti tradicijas ir kultūrą.
Teismas, priimdamas nutartį, nepagrįstai vadovavosi Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija, o ne Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Ginčijamu atveju vaikas nėra išskiriamas su motina. Be to, teisiškai deklaracija – tai pareiškimas dėl bendrų veikimo principų, tačiau pagal tarptautinę teisę ji neprivaloma. Konvencija – tai tarptautinis susitarimas, konvencijos ratifikavimas reiškia, kad valstybė įsipareigoja tarptautinį susitarimą vykdyti. Vaikui, kaip prigimtinių teisių turėtojui, turi būti suteikiamas aktyvus vaidmuo jomis naudotis, suteikiama teisė reikšti savo norus ir pažiūras visais jo interesus liečiančiais klausimais (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Vaiko norus ir pažiūras teismai turi aiškintis nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, o atsižvelgdami į tai, ar sugeba juos suformuluoti ir išreikšti. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, išsiaiškinti vaiko norus, kurie privalo būti prioritetiniai tokiose bylose (CK 3.177 straipsnis). Imantis bet kokių veiksmų dėl vaiko, svarbiausia yra vaiko interesai (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 3.3 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. I. G., bylos Nr. 3K-3-659/2004).
Byloje nustatyta, kad atsakovė neturi gyvenamojo ploto, darbe yra labai užimta, vyksta į komandiruotes, daug dėmesio skiria savo laisvalaikiui. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad galėtų daugiau laiko praleisti su vaiku, į komandiruotes nevažinėja, darbdavio sutikimu pakeitė darbo sąlygas. Be to, nuosavybės teise jam priklauso butas, kuriame sūnus gyvena nuo gimimo. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, padaryta didelė psichologinė trauma vaikui, nes jo tolimesnis likimas tapo neaiškus, paneigtas vaiko noras gyventi su ieškovu. Be to, vaikas nežino, kur gyvens, jam labai sunku keisti aplinką, kurioje jis auga nuo gimimo, keisti draugus. Sūnui – tai didelis emocinis krūvis, nors to neturėtų būti, nes vaikas savo apsisprendimą jau pareiškė pirmosios instancijos teisme beveik prieš metus.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikytinos teisės, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą
Nagrinėjamoje byloje aktualu pasisakyti dėl 1959 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijos, kaip tarptautinio dokumento, ir 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kaip teisės šaltinio, santykio, nes apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo klausimą, savo išvadas grindė būtent šios deklaracijos 6 principo konstanta, kad mažamečio vaiko, išskyrus išimtines aplinkybes, negalima išskirti su motina, t. y. prezumpcija motinos naudai, teikiančią privilegiją dėl asmens lyties.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą 1959 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijoje įtvirtintiems principams, nes šia deklaracija nesukuriama teisinių įsipareigojimų valstybėms. Deklaracijomis apibrėžiami socialiniai principai, į kuriuos turėtų orientuotis valstybės, juridiškai neįsipareigodamos. Ne Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija, o Seimo 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikuota 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turėtų būti taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra teisės šaltinis, kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir kurio nuostatas taikys ir kasacinio teismo teisėjų kolegija. Šis teisės šaltinis suformuluotas lyties požiūriu neutraliais terminais ir įtvirtina geriausių vaiko interesų kriterijų kaip kertinį atskaitos tašką, sprendžiant visus su vaiku susijusius klausimus.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kuri, minėta, ratifikuota Seimo 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983, 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų – teisę būti išklausytam, teisę į šeimos ryšius, teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Iš Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos išplaukia, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. CK 3.156 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Taigi laikomasi tolerancijos lyties aspektu principo - tėvų lytis negali nulemti teismo sprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ar motina. Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, artimųjų giminaičių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes) ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-3-242/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. D. I., byla Nr. 3K-3-320/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. v. D. C., bylos Nr. 3K-3-513/2007).
Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsniu įpareigojamas teismas ir kitos institucijos, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kaip ir nacionalinis įstatymas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 23 straipsnis 4 dalis), nenustato vaiko amžiaus ribų dėl vaiko apklausos; sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Taigi vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008). Taip pat vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo motyvacijos, kurią šis pateikia, nes vaikas gali norėti likti su tuo iš tėvų, kuris, pvz., yra ne toks reiklus, tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-357/2005).
Nagrinėjamoje byloje buvo išklausyta šalių vaiko nuomonė dviejuose teismo posėdžiuose, kuriuose jis išreiškė norą gyventi su tėvu, tai jis patvirtino ir psichologinės ekspertizės metu. Ši vaiko nuomonė iš esmės buvo pagrįsta jo ir tėvo nuoširdžiu bendravimu, jam patinkančiu laisvalaikio praleidimu. Atsakovė nurodė, kad tokia vaiko nuomonė susiformavo dėl to, kad ieškovas yra nuolaidesnis sūnui, mažiau reiklus, o tai, jos teigimu, nėra gerai vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimui ir tobulėjimui. Ieškovo mažesnis reiklumas auklėjant sūnų pažymėtas ir psichologinės ekspertizės išvadoje, nurodant, kad abu tėvai pagal galimybes rūpinasi vaiku ir prireikus padeda jam mokytis, tačiau nė vieno jų pastangų ekspertė nevertino kaip išskirtinių. Vaikas, apklausiamas teismo posėdyje, patvirtino, kad tėvas ruošia jam maistą, su tėvu, minėta, mėgsta leisti laisvalaikį, nurodė, kad jo ryšiai glaudesni su tėvu, nei su motina. Pastarąją aplinkybę patvirtino teismo posėdyje ir pati atsakovė, nurodydama, kad ieškovas jį augino, rūpinosi sūnumi. Pagal byloje pateiktą rašytinį dokumento – socialinio draudimo pažymėjimo – patvirtintą nuorašą būtent ieškovui buvo suteiktos ilgalaikės tėvystės atostogos. Psichologinės ekspertizės metu nustatyta, kad po vaiko gimimo ieškovas su savo ir atsakovės motinomis prižiūrėjo sūnų, todėl intensyvesnis bendravimas galėjo turėti įtakos artimesniam, šiltesniam sūnaus ankstyvam emociniam ryšiui su tėvu. Teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad sūnaus ryšys artimesnis su ieškovu, o tai, kad ieškovo auklėjimas nėra pakankamai reiklus, todėl netinkamas, paneigiama bylos medžiaga. Psichologinės ekspertizės metu apklausus vaiką, šis patvirtino, kad abu tėvai prireikus būna griežti, atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas rūpinasi sūnumi, nuveža jį į treniruotes, mokosi su juo, byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas lankosi sūnaus mokykloje, domisi jo mokslu. Pažymėtina, kad teismo paskirtos psichologinės ekspertizės metu nustatyta, jog šalių sūnus sugeba aiškiai išreikšti savo nuomonę dėl to, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, t. y. jis pakankamai brandus suformuluoti savo norą, atitinkantį jo interesus; Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė teismo posėdžio metu išreiškė poziciją, kad į vaiko norą gyventi su tėvu turėtų būti atsižvelgiama.
Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, svarbus ir pastovumo principas, kuris remiasi patirtimi, kad šeimos ir socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiam augančio žmogaus vystymuisi. Kasacinis teismas, spręsdamas vienoje iš bylų, ar vaiko norai atitinka jo interesus, yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko raidai reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs vaiko teisės į saugią ir nusistovėjusią aplinką svarbą (žr., pvz., Koons v. Italy, no. 68183/01, judgment of 30 September 2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys gyvena ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame trijų kambarių bute, šalių sūnus lanko šalia esančią mokyklą, jau yra susiklosčiusi jo gyvenamoji aplinka, o gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo ieškovo darbo pobūdį, t. y. kad jis susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė nėra lemianti sprendžiant šalių ginčą, nes ir atsakovės darbas susijęs su komandiruotėmis, nors ir ne ilgalaikėmis, tačiau ieškovas pateikė į bylą darbdavio 2008 m. gegužės 23 d. raštą, patvirtinantį esant galimybę pakeisti darbo pobūdį net ir nekeičiant darbovietės. Savo valią sūnaus auklėjimo ir ugdymo labui keisti darbo pobūdį, atsisakyti išvykimų į komandiruotes ieškovas yra patvirtinęs ir teismo posėdžių metu. Byloje taip pat nustatyta, kad abi šalys dirba ir gauna nuolatines pajamas.
Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir turėdama omenyje tai, kad teisės aktuose įtvirtintas draudimas, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties (tolerancija lyties aspektu), konstatuoja, kad byloje nenustatyta faktų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog šalių sūnaus išreikštas noras gyventi su tėvu prieštarautų jo interesams (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis, CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės jokio kokybinio skirtumo tarp abiejų tėvų nėra, yra pagrindas numatyti, jog geri vaiko ir motinos santykiai gali būti atsakovės puoselėjami remiantis bendravimo teise, o šalių santykiuose dominuos tolerancija; tai nagrinėjamu atveju turėtų būti suprantama kaip tėvų sugebėjimas, nepaisant esamo ginčo dėl tėvų valdžios vaikui, sudaryti galimybę kitai šaliai laisvai matytis su vaiku.
Taigi šioje byloje teisėtu ir pagrįstu pripažintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, o apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kartu ir išlaikymo vaikui priteisimo, naikintina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš atsakovės priteistina valstybei 24,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis dėl D. S. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo D. S. ir 180 Lt žyminio mokesčio valstybei priteisimo.
Palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio sūnaus D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu Ž. S., priteista iš V. S. išlaikymas nepilnamečiam sūnui D. S. po 500 (penkis šimtus) Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol sūnus sulauks pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti įstatyminiam nepilnamečio sūnaus atstovui-tėvui Ž. S., priteistą išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, ir 180 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės V. S. 24,85 Lt (dvidešimt keturis Lt 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas