Civilinė byla Nr. 2A-161-790/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00758-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.3, 2.6.10.2.4.1, 2.6.10.5.2.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Envija“ ir atsakovų T. P. bei M. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ ieškinį atsakovams T. P., D. J. ir M. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – A. J., uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir „Lukrida“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Envija“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti:
1.1. iš atsakovo T. P. 87 478,24 Eur nuostolių atlyginimą;
1.2. iš atsakovo D. J. 21 869,56 Eur nuostolių atlyginimą;
1.3. iš atsakovo M. J. 98 413,03 Eur nuostolių atlyginimą;
1.4. iš atsakovo A. J. 10 934,78 Eur nuostolių atlyginimą;
1.5. priteisti iš 1.1-1.4 papunkčiuose nurodytų atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
2. 2017 m. spalio 10 d. teismo nutartimi buvo priimtas ieškovės atsisakymas nuo A. J. pareikšto 10 934,78 Eur reikalavimo.
3. Atsakovas T. P. nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ėjo ieškovės vienasmenio valdymo organo – vadovo – pareigas, o atsakovai D. J., M. J. ir trečiasis asmuo A. J. nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. buvo jos valdybos nariais. 2010 m. spalio 8 d. įvykusio valdybos posėdžio darbotvarkės ketvirtu klausimu D. J., M. J. ir A. J. vienbalsiai priėmė sprendimą, kad parduodant prekes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ būtų nustatyta minimali 10 proc. pelno marža. Už šį konkurenciją ribojantį, teisės aktais uždraustą susitarimą Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 2S-2/2015 (toliau – ir nutarimas) ieškovei paskyrė 303 600 Eur dydžio baudą, sumažintą iki 218 695,61 Eur Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7574-244/2015. Draudžiamo susitarimo priėmimu atsakovai padarė ieškovei žalą, lygią paskirtos baudos dydžiui.
4. Atsakovų veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovai žalą privalo atlyginti. Už ieškovei padarytą žalą yra atsakingi ir valdybos nariai, ir administracijos vadovas. Vertinant kiekvieno iš jų prisidėjimą prie draudžiamo susitarimo sudarymo ir jo vykdymo, jiems tenkanti žala pagal dalinės atsakomybės taisykles priteistina tokiu būdu: 21 869,56 Eur (10 proc.) – iš D. J., 98 413,03 Eur (45 proc.) – iš M. J., 87 478,24 (40 proc.) – iš T. P.
5. Valdybos nariai D. J. ir M. J., priėmę sprendimą dėl draudžiamo susitarimo, pažeidė imperatyvias ir fiduciarines pareigas. Veikdami kaip ieškovės valdybos nariai ir priimdami teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, nepasidomėję jų teisėtumu, galimomis pasekmėmis, pažeidė valdybos nariams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintas rūpestingumo, interesų konfliktų vengimo pareigas ir imperatyvias teisės aktais nustatytas pareigas. Teisės aktams draudžiant sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, D. J. ir M. J., kaip ieškovės valdybos nariai, privalėjo veikti tokiu būdu, kad teisės aktai nebūtų pažeisti.
6. Konkurencijos taryba nutarimu pripažino, kad ūkio subjektai UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir UAB „Envija“ neleistinai derino savo veiksmus, sudarė ir vykdė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuris buvo vykdomas beveik trejus metus, tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimus. Tai įrodo, kad šie atsakovai pažeidė imperatyvias pareigas. Juridinio asmens valdymo organai turi laikytis fiduciarinių pareigų ne tik vykdydami imperatyvias įstatymuose nustatytas pareigas, bet ir nepažeisti fiduciarinių pareigų priimdami verslo sprendimus, kai įstatymai ir bendrovės vidaus dokumentai nereglamentuoja konkretaus elgesio modelio (CK 2.87 straipsnis).
7. Valdybos nariai D. J. ir M. J. pažeidė rūpestingumo pareigą. Nors draudžiamą susitarimą, t. y. minimalios pelno maržos nustatymą, pasiūlė ieškovės vadovas T. P., tačiau valdybos nariai dėl šio sprendimo neturėjo nė vieno klausimo, nevyko jokia diskusija, nebuvo analizuojamas susitarimo teisėtumas, galimos teisinės pasekmės, sprendimas buvo priimtas vienbalsiai. Valdybos nariai taip pat pažeidė interesų konflikto vengimo pareigą, nes valdybos narys D. J. tuo pat metu buvo taip pat ir UAB „Manfula“ komercijos vadovas, o M. J. – UAB „Lukrida“ vadovas. D. J. sprendimą dėl draudžiamo susitarimo priėmė interesų konflikto įtakoje, tačiau jis prie ieškovės steigimo prisidėjo turėdamas teisėtus tikslus, nesiekė ją steigti tam, kad sudarytų ir dalyvautų draudžiamame susitarime. Sprendimą dėl draudžiamo susitarimo D. J. priėmė tikėtinai nesuprasdamas, nežinodamas, kad tokie susitarimai yra uždrausti.
8. Konkurencijos tarybos nutarime konstatuota, kad D. J. prisidėjo prie ieškovės steigimo visai kitais tikslais, kurie nėra uždrausti teisės aktais. D. J. paaiškinimus patvirtino ir UAB „Manfula“ vadovas V. Š., paaiškindamas, kad D. J. norėjo keisti darbą, dirbti savarankiškai, o UAB „Manfula“ nenorėjo prarasti gero darbuotojo ir pasiūlė prisidėti prie naujo projekto – UAB „Envija“ steigimo. D. J. pažeidė fiduciarines ir imperatyvias pareigas, nesielgė maksimaliai rūpestingai, kaip privalo elgtis valdybos nariai, todėl iš jo ieškovei priteistina 21 869,56 Eur (10 proc. baudos dydžio) suma.
9. Prie draudžiamo susitarimo sudarymo ir vykdymo labiausiai prisidėjo buvęs valdybos narys M. J. Šis asmuo iš tokio susitarimo (jo atskleidimo) turėjo ir didžiausią naudą, kuri pasireiškė ir konkrečia finansine išraiška – atleidimu nuo UAB „Lukrida“ skirtinos baudos, kuri pagal Konkurencijos tarybos nutarimą būtų sudariusi net 656 600 Eur sumą. M. J. po susitarimo sudarymo, veikdamas kaip UAB „Lukrida“ atstovas, pranešė Konkurencijos tarybai apie sudarytą ir vykdomą draudžiamą susitarimą. Tai patvirtina, kad M. J. suprato priimamo sprendimo neteisėtumą, taip pat turėjo suprasti ir galimas tokio sprendimo priėmimo ir vykdymo pasekmes. Būtent M. J. paragino T. P. inicijuoti minimalių (vienodų) pelno maržų nustatymą valdyboje, todėl jo atžvilgiu taikomos atsakomybės apimtis turi būti didžiausia. Be to, M. J., prieš pranešdamas Konkurencijos tarybai apie draudžiamą susitarimą, pardavė D. J. jam priklausiusias ieškovės akcijas už gerokai didesnę nei rinkos kainą.
10. Atsakovai valdybos nariai priėmė sprendimą dėl draudžiamų susitarimų, dėl kurių sudarymo ir vykdymo ieškovei buvo skirta 218 695,61 Eur dydžio bauda, todėl ieškovės patirti nuostoliai su jų neteisėtais veiksmais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, kuriais yra draudžiama sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, atsakovo D. J. buvo padaryti paprastu neatsargumu, M. J. – tyčia. Fiduciarinės pareigos D. J. buvo pažeistos dideliu neatsargumu, o M. J. – tyčia. Tyčinę kaltės formą patvirtina M. J. pranešimas Konkurencijos tarybai apie sudarytą ir vykdomą draudžiamą susitarimą, patvirtinantis, kad M. J. suprato priimamo sprendimo neteisėtumą.
11. Dėl ieškovės direktoriaus T. P. veiksmų konkuruoti turėję asmenys UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ buvo nuolat informuojami apie tiekėjos UAB „Envija“ veiklą, pirkimo bei pardavimo kainas. Dėl T. P. veiksmų UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“ iš anksto žinojo apie rengiamą 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos posėdį, jo darbotvarkę ir apie posėdyje priimtus sprendimus. Pagal ieškovės vadovo kompetenciją būtent T. P. buvo tas asmuo, kuris draudžiamą susitarimą įgyvendino, taikydavo valdybos patvirtintą minimalią pelno maržą, nors turėjo galimybę ir pareigą nevykdyti neteisėtų, teisės aktams prieštaraujančių valdybos sprendimų. Tai patvirtina Konkurencijos tarybos nutarimas dėl ieškovės sudaryto ir vykdyto draudžiamo susitarimo. Šie veiksmai yra neteisėti. T. P. veikė tyčia, t. y. suprasdamas ir žinodamas, kad inicijuoja ir įgyvendina konkurenciją ribojančius susitarimus. Valdybos nariai priėmė sprendimą dėl draudžiamų susitarimų, dėl kurių sudarymo ir vykdymo ieškovei buvo paskirta bauda, todėl jos patirti nuostoliai su T. P. neteisėtais veiksmais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo T. P. 2 733,50 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo 2017 m. birželio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 243 Eur bylinėjimosi išlaidų, solidariai iš atsakovų D. J. ir atsakovo M. J. 21 869,56 Eur žalai atlyginti, 5 proc. procesines palūkanas nuo 2017 m. birželio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 823 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš ieškovės M. J. priteisė 38 Eur, valstybei – 36,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat valstybei solidariai iš atsakovo D. J. ir M. J. priteisė 10,31 Eur bylinėjimosi išlaidų.
13. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškovės nenurodytų imperatyvių teisės normų, kurios buvo pažeistos 2010 m. spalio 8 d. valdybos nutarimu, ir šio nutarimo vertinimo kaip verslo sprendimo, už kurio nenaudingumą ieškovei jį priėmę asmenys neatsako, nes Konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 teisėtumas buvo patikrintas administracine tvarka.
14. Teismas sutiko, kad atsakovai – valdybos nariai ir įmonės vadovas – yra atsakingi už žalos padarymą. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 218 695,61 Eur žalą (Konkurencijos tarybos nutarimu paskirta bauda), kurios išieškojimą vykdo antstolė S. V. 2017 m. birželio 7 d. antstolės patvarkyme Nr. 0114/17/00605 nurodyta, kad ieškovė yra sumokėjusi 58 695,61 Eur baudos dalį, 160 000 Eur baudos dalies sumokėjimas atidėtas iki 2017 m. lapkričio 31 d., o duomenų apie šios sumos sumokėjimą nėra. Tačiau net ir tuo atveju, jei žala nėra sumokėta, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti realią žalos atsiradimo tikimybę (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).
15. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visas atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, o valdybos nariai D. J. ir M. J., priėmę sprendimą dėl draudžiamo susitarimo, pažeidė imperatyvias ir fiduciarines pareigas. Teismas nustatė, kad atsakovai D. J. ir M. J., veikdami kaip ieškovės valdybos nariai ir priimdami teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, nepasidomėję jų teisėtumu, galimomis pasekmėmis, pažeidė valdybos nariams CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas rūpestingumo, interesų konfliktų vengimo pareigas ir imperatyvias teisės aktais nustatytas pareigas. Teismo vertinimu, valdybos nariai D. J. ir M. J. pažeidė rūpestingumo pareigą ir interesų konflikto vengimo pareigą.
16. Teismas, įvertinęs Konkurencijos tarybos nutarime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sprendė, kad tuometinis ieškovės direktorius T. P. irgi pažeidė imperatyvias ir fiduciarines juridinio asmens organo pareigas, nes neveikė sąžiningai ir protingai formuojant valdybos narių valią dėl 2010 m. spalio 8 d. nutarimo priėmimo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis).
17. Teismas atmetė argumentus, kad atsakovai priėmė sprendimus, nes nežinojo įstatymų ir teismų praktikos, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 straipsnis).
18. Teismas nustatė, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys – ieškovės valdyba priėmė imperatyvių teisės normų draudžiamą sprendimą, už kurį ieškovei paskirta piniginė bauda. Teismas nesutiko su atsakovu T. P., kad priežastinis ryšys tarp jo neveikimo ir žalos pernelyg tolimas, nes jis nepagrįstai teigia, jog galėjo tik įgyvendinti valdybos priimtą nutarimą. T. P., elgdamasis pagal įstatymų reikalavimus, tokio nutarimo privalėjo nevykdyti, nes imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantis sandoris (valdybos nutarimas) yra niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
19. Teismas išvadą taikyti solidarią atsakovų M. J. ir D. J. atsakomybę grindė tuo, kad draudžiamą nutarimą priėmė kolegialus ieškovės valdymo organas, o jo nariai balsavo vienbalsiai.
20. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl dalinės atsakomybės taikymo ir ženkliai didesnės žalos sumos priteisimo iš atsakovo M. J. Ieškovė nepagrįstai teigė, kad M. J. labiausiai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo ir vykdymo ir iš tokio susitarimo turėjo didžiausią naudą, kuri pasireiškė konkrečia finansine išraiška.
21. Teismas nepasisakė dėl ieškovės ir atsakovo D. J. argumentų apie M. J. jam perleistas akcijas kaip M. J. kaltės formos įrodymo, nes valdybos narių kaltės formai nustatyti tai nėra reikšminga. Ieškovė neįrodė, kad valdybos nutarimo priėmimo metu M. J. žinojo apie draudžiamo susitarimo sudarymą ir jį sudarė tyčia, o D. J. – dėl didelio neatsargumo. Teismo vertinimu, būdami verslininkais, abu valdybos nariai privalėjo žinoti, kad priima konkurenciją ribojančius įstatymus, tai žinojo, todėl jų atsakomybė dėl valdybos nutarimo priėmimo turi būti vienoda, o pagrindo ją sumažinti D. J. nėra.
22. Teismas darė išvadą, kad dalinės atsakomybės taikymas ir nepagrįsta disproporcija tarp prašomų priteisti žalos sumų nebūtų teisinga, nes neteisėtas valdybos nutarimas ieškovei nebuvo vien žalingas.
23. Įvertinęs Konkurencijos tarybos atliktą ieškovės ūkinės – komercinės veiklos tyrimą, teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. finansiniu laikotarpiu ieškovės bendrosios pajamos buvo 4 748 899,44 Eur, iš kurių pajamos iš prekybos „MWM“ vidaus degimo varikliais Lietuvoje sudarė 4 124 407,73 Eur. Tai patvirtina, kad iš valdybos sprendimo ieškovė gavo naudos pajamų forma, kuri sudaro 4 124 407,73 Eur, o vertinant nustatytu minimaliu pelningumo rodiklio aspektu (10 proc. skaičiuojant nuo savikainos bazės), jos pelnas iš nurodytų veiksmų sudarė 374 945,78 Eur. Kadangi pažeidimas truko beveik tris metus, iš maržos pakėlimo gautos ieškovės pajamos yra dar didesnės. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu sumažinta bauda sudaro 218 695,61 Eur, t. y. baudos suma beveik dvigubai mažesnė už ieškovės gautą naudą iš maržos pakėlimo 10 proc.
24. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atmesti ieškinį konstatuojant, jog žala ieškovės turtui apskritai nepadaryta, tačiau priteisti iš atsakovo M. J. kelis kartus didesnę žalos sumą negu iš ieškovės savininko D. J. taip pat nebūtų teisinga.
25. Teismas padarė analogiškas išvadas dėl T. P. kaltės, kurią įrodo jo neteisėto neveikimo pobūdis ir nuolatinis dalyvavimas neteisėto susitarimo rengime. Konkurencijos taryba konstatavo, kad apie ieškovės veiklą nuolat neleistinai buvo informuojami UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ atstovai, o pagrindinis tai daręs asmuo buvo T. P.
26. Teismo vertinimu, iš atsakovo T. P. priteistinas žalos dydis negali viršyti iš valdybos narių priteisiamos žalos, nes tiesioginė atsakomybė už sprendimo priėmimą kyla ne jam, o sprendimą priėmusiems asmenims (trims valdybos nariams). Teismas sprendė, kad jo elgesio įtaka žalos atsiradimui pasireiškė ir pasyviai (neteisėtu neveikimu), ir aktyviai, dalyvaujant draudžiamo susitarimo parengime ir realizuojant jį Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatytu būdu, nors dėl draudžiamo susitarimo jo dalyvės susitarė iki valdybos nutarimo priėmimo. Teismas konstatavo, kad T. P. atsakomybė dėl valdybos nutarimo neturėtų viršyti ¼ sumos, prašomos priteisti iš atsakovų, t. y. 5 467 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė atsakovo T. P. atsakomybę sieja su dviem aspektais – valdybos nutarimo priėmimu ir dalyvavimu jį vykdant, o baudos paskyrimas su nutarimo realizavimu nėra susijęs, teismas šią sumą sumažino pusiau (2 733,50 Eur).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
27. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Envija“ prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
28. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovams turi būti taikoma civilinė atsakomybė, patvirtino žalos dydį, tačiau ieškovei priteisė ne visą ieškiniu reikalautą žalos sumą. Teismas, nustatęs visas atsakovų civilinės atsakovės sąlygas, nepagrįstai pasirinko neįgyvendinti visiško nuostolių atlyginimo principo ir be motyvų sumažino bendrą priteistinos žalos dydį.
28.2. Nors ieškiniu ieškovė prašė visiems atsakovams taikyti dalinę atsakomybę, identifikavo iš kiekvieno atsakovo priteistiną žalos sumą, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir ex officio nusprendė dėl atsakovų (valdybos narių) atžvilgiu taikomos solidarios atsakomybės, be teisinio pagrindo sumažino priteistinos žalos sumą. Taip pat nepagrįstai sumažino ir iš ieškovės bendrovės vadovo priteistiną žalos sumą. Ieškinio reikalavimą formuluoja ir pasirenka ieškovė, o pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo taikyti atsakovams ne dalinę, o solidarią civilinę deliktinę atsakomybę ieškovei nebuvo priteisti 98 413,03 Eur.
28.3. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tačiau skundžiamu sprendimu sumažino iš atsakovo M. J. prašomą priteisti žalos sumą daugiau nei keturis kartus, t. y. nuo 98 413,09 Eur iki 21 869,56 Eur. Pirmosios instancijos teismas savo pasirinkimo sumažinti iš atsakovo M. J. priteistiną žalos dydį nemotyvavo ir nenurodė, kodėl pasirinkta būtent tokia suma.
28.4. Ieškovės teigimu, sumažinus iš atsakovo M. J. priteistinos žalos dydį ir jo neperskirsčius kitiems atsakovams, lieka neaišku, kas turėtų atlyginti ieškovės patirtą ir teismo pripažintą pagrįsta likusią žalos dalį.
28.5. Pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, nes nurodė, kad ieškinio dalyko formulavimas yra ieškovės prerogatyva, tačiau ex officio pakeitė reikalavimų atsakovui M. J. apimtį, ją sumažindamas ir pritaikydamas solidarią civilinę atsakomybę, kurios ieškovė neprašė.
28.6. Pirmosios instancijos teismo pasirinkimas dėl taikytinos atsakomybės apimties galėtų būti pateisinamas, jei būtų užtikrinama ieškovės interesų apsauga, t. y. ieškovei būtų sudarytos sąlygos gauti visos patirtos žalos atlyginimą.
28.7. Skundžiamame sprendime nebuvo tinkamai įvertinti ieškovės valdybos narių atsakomybės skirtumai, nepagrįstai subendrinti atsakovų M. J. ir D. J. veiksmai ir kaltė, nebuvo nustatyta M. J. tyčia, todėl buvo nukrypta nuo dalinės atsakomybės taikymo taisyklių, atsakovams pritaikius sumažintą solidarią atsakomybę ir taip be jokio teisinio pagrindo panaikinus ieškovei galimybę gauti žalos atlyginimą 98 413,09 Eur apimtyje.
28.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo T. P. neteisėtų veiksmų apimtį ir jo prisidėjimo prie ieškovei kilusios žalos mastą. Teismas turėjo įvertinti atsakovo T. P. tęstinius veiksmus, jo pasyvumą priimant nutarimą ir jo neveikimą, kad apsaugotų ieškovę nuo galimos žalos. Atsakovas T. P. ženkliai prisidėjo prie draudžiamo susitarimo sudarymo ir įgyvendinimo. Tuo atveju, jei atsakovas T. P. būtų nutarimo nevykdęs ir taikęs pirkėjams konkurencingas kainas, ieškovė nebūtų laikoma draudžiamo susitarimo dalyve ir būtų išvengusi nuostolių (baudos) ar bent jau būtų sąlygos mažinti baudą Konkurencijos įstatymo 37 straipsnyje numatytais pagrindais.
29. Apeliaciniame skunde atsakovas T. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo T. P. buvo priteistas 2 733,50 Eur žalos atlyginimas ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo T. P. atmesti.
30. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
30.1. Atsakovas T. P. neatliko neteisėtų veiksmų. Priešinga teismo išvada prieštarauja Konkurencijos tarybos ištirtoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms; aplinkybėms, konstatuotoms Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose bei skundžiamame sprendime.
30.2. Atsakovas T. P. neformavo ir neturėjo galimybės formuoti UAB „Envija“ valdybos narių valios, kadangi ši valia buvo susiformavusi dar iki 2010 m. spalio 8 d. nutarimo priėmimo.
30.3. Atsakovas T. P. nebuvo nei siūlomo priimti draudžiamo susitarimo iniciatorius, nei organizatorius. Šias aplinkybes patvirtina Konkurencijos tarybos tyrimo medžiaga ir skundžiamame sprendime nustatytos aplinkybės. Teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
30.4. Byloje nustatyta, kad atsakovas T. P. nerengė darbotvarkės valdybos nutarimui priimti, nes tą darė UAB „Manfulos“ teisininkė A. R.. Atsakovas nebuvo ir šio sprendimo priėmimo iniciatorius, o juo buvo ieškovės valdybos narys D. J., kuris tuo pačiu metu buvo ir UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas. Jeigu ir iš tiesų jis, kaip ieškovės vadovas, būtų parengęs valdybos darbotvarkę ir pateikęs nutarimo protokolą valdybos nariams, šie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. 2010 m. spalio 8 d. nutarimą priėmė ieškovės valdyba ir pagal ieškovės įstatus tokio sprendimo priėmimas buvo valdybos kompetencija.
30.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas T. P. valdybos posėdyje dalyvavo kaip sekretorius, todėl privalėjo tiek pristatyti valdybos nariams darbotvarkę, tiek pateikti nutarimo protokolą pasirašyti. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovas T. P., būdamas posėdžio sekretoriumi, tinkamai atliko savo pareigas. Valdybos nutarimu nebuvo siekiama atlikti jokių naujų pelno maržos taikymo parduodamiems vidaus degimo varikliams veiksmų, palyginant su tais, kurie buvo atliekami iki šio nutarimo priėmimo. Dėl to atsakovas draudžiamo susitarimo priėmimo metu negalėjo suprasti, kad valdybos priimtas susitarimas pažeidžia konkurencijos teisę ir numatyti, jog už tai įmonei galėtų būti paskirta bauda. Valdybos nariai yra didelę patirtį vidaus degimo variklių rinkoje turintys profesionalai, todėl atsakovui T. P. nebuvo pagrindo abejoti nei valdybos narių kompetencija, nei žiniomis dėl priimamo sprendimo teisėtumo.
30.6. Skundžiamame sprendime nenurodyta, kaip atsakovo T. P. neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovei paskirta bauda, kurią ieškovė laikė patirta žala. Faktinis priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai nustatoma, kad žalingi padariniai nebūtų atsiradę, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju teismas turėjo konstatuoti, kad ieškovei nebūtų buvusi paskirta bauda, taigi ir patirta žala, jeigu atsakovas T. P. nebūtų atlikęs teismo nurodytų neteisėtų veiksmų.
30.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino iš atsakovų priteistinos žalos dydžio, išimtinai jį siedamas tik su ieškovei paskirta bauda. Teismas laikė, kad bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei paskirtą baudą, nurodydamas, kad atsakovai yra atsakingi už žalos, kurios dydis yra lygus ieškovei paskirtos baudos dydžiui, atlyginimą. Tačiau konstatavus, kad bendrovės valdymo organai turi visiškai atlyginti bendrovei paskirtą baudą už konkurencijos teisę pažeidžiantį susitarimą, būtų visiškai paneigtas juridinio asmens atsakomybės už konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymą principas.
30.8. Vadovaujantis skundžiamo sprendimo išvadomis, bendrovei paskirtą baudą priteisiant iš neteisėtą susitarimą priėmusių bendrovės valdymo organų narių, bendrovė, kuriai paskirta bauda, liktų nenubausta už neteisėtą susitarimą. Tokiu atveju ieškovė netgi praturtėtų, nes gautų iš neteisėto susitarimo uždirbtą pelną, o nuostolius, šiuo atveju baudą, atlygintų jos valdymo organų nariai. Toks leidimas bendrovei nepagrįstai praturtėti teisės pažeidimo sąskaita yra ne tik nepagrįstas, tačiau prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.
31. Apeliaciniame skunde atsakovas M. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti solidariai iš atsakovo D. J. ir atsakovo M. J. 21 869,56 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 1 823 Eur bylinėjimosi išlaidų.
32. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
32.1. Nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovės valdymo organai, priimdami sprendimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo, pažeidė įstatymuose įtvirtintas imperatyvias rūpestingumo, interesų konfliktų vengimo (fiduciarines) pareigas.
32.2. Konkurencijos tarybos nutarime buvo aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio metu susitarimą nustatyti minimalią pelno maržą sudarė ne ieškovė su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, o UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“. 2010 m. spalio 8 d. vykusiame ieškovės valdybos posėdyje konkurentai UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ susitarė, kad jie abu pirks iš ieškovės gamintojo „MWM“ vidaus degimo variklius su ne mažesne nei 10 proc. pelno marža ir atitinkamai valdybos sprendimu įtvirtino apribojimą ieškovei taikyti mažesnę nei 10 proc. pelno maržą parduodant „MWM“ vidaus degimo variklius abiem konkurentams. Taigi, ieškovė tik dalyvavo sudarant šį susitarimą dėl minimalios pelno maržos nustatymo, tačiau tokio susitarimo su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nesudarė. Aplinkybė, kad ieškovės valdybos nariai balsavo už tai, kad ieškovės prekėms, parduodamoms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, būtų nustatyta minimali pelno marža, negali būti vertinama kaip šių valdybos narių pritarimas tam, kad ieškovė sudarytų šį susitarimą dėl pelno maržos nustatymo.
32.3. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad valdybos nariai, balsuodami už tai, jog ieškovės prekėms, parduodamoms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, būtų nustatyta minimali pelno marža, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, yra nepagrįstos ir prieštarauja Konkurencijos tarybos pateikiamoms išvadoms. Ieškovės valdybos narių priimtas sprendimas yra verslo sprendimas, kuris nėra susijęs su įstatymuose ir įmonės dokumentuose nustatytų imperatyvių pareigų įvykdymu. Vadovas ir valdybos nariai šio sprendimo priėmimo metu turėjo diskreciją pasirinkti, ar priimti šį sprendimą. Todėl tokio sprendimo priėmimas negali būti sutapatinamas su ieškovės valdybos narių atliktu imperatyvių pareigų pažeidimu.
32.4. Ieškovės įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, ar priėmė netinkamą verslo sprendimą. Tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu ex post tereikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu bendrovės valdybos nariai nepažeidė fiduciarinių pareigų, kadangi teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais.
32.5. 2010 m. spalio 8 d. vykusio valdybos posėdžio protokolo turinys pagrindžia, kad klausimą dėl minimalaus antkainio nustatymo į darbotvarkę įtraukė ir pristatė tuometinis ieškovės vadovas T. P. Sprendimą nustatyti minimalią parduodamų prekių maržą atsakovas suvokė kaip priemonę, kurios pagrindu užtikrinamas ieškovės pelnas. Minimalus antkainis reiškia, kad įmonė savo prekes parduoda ne mažesniu antkainiu nei nustatytasis, taip garantuojant tam tikrą pelno srautą. Toks sprendimas dėl minimalios maržos nustatymo, ieškovei parduodant prekes UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, atrodė ekonomiškai pagrįstas ir logiškas. Toks sprendimas reiškė, kad nuo kiekvienos parduotos prekės ieškovė uždirbs ne mažiau kaip 10 procentų.
32.6. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad ieškovės valdybos narys M. J., dalyvaudamas priimant sprendimą dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo, veikė interesų konflikto situacijoje. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta motyvų, kokie atsakovo asmeniniai interesai buvo patenkinti tokio sprendimo priėmimu.
32.7. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo solidariai su atsakovu D. J. priteisti 21 869,56 Eur žalos atlyginimą.
32.7.1. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog valdybos nutarimo priėmimo metu M. J. žinojo apie draudžiamo susitarimo sudarymą ir jį sudarė tyčia, o D. J. – dėl didelio neatsargumo. Teismas konstatavo, kad draudžiamą susitarimą atsakovas D. J. sudarė tyčia, kadangi šio asmens veiksmuose teismas neįžvelgė jokio neatsargumo požymių.
32.7.2. Ieškovės nurodyti pagrindai, kuriais remiantis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai dėl 98 413,03 Eur sumos priteisimo, yra nepagrįsti. Šis ieškinio reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo yra neįrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo dalį turėjo atmesti remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu.
32.8. Ieškovė teikė reikalavimą taikyti civilinę atsakomybę atsakovams pagal dalinės atsakomybės taisykles, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti solidarią atsakovų atsakomybę ir solidariai priteisti iš M. J. ir D. J. 21 869,56 Eur sumą. Teismui nebuvo jokio pagrindo solidariai priteisti iš atsakovų 21 869,56 Eur sumą ir tokiu būdu peržengti ieškinio ribas, susijusias su dalinės atsakomybės taikymu. Teismas, pasisakydamas dėl tų reikalavimų, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nekėlė, peržengė pareikštų reikalavimų ribas ir tokiu būdu pažeidė civilinio proceso įtvirtintas bendrąsias teismo sprendimų priėmimo taisykles.
32.9. Atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos ir byloje surinktą medžiagą, ieškovė iš valdybos sprendimo dėl 10 proc. dydžio pelno maržos nustatymo gavo akivaizdžią piniginę naudą, kuri ženkliai viršija ieškovės nurodomus ir neva patirtus nuostolius, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad žala ieškovės turtui nepadaryta, o ieškinys turėjo būti atmestas.
33. Atsiliepime į UAB „Envija“ ir M. J. apeliacinius skundus atsakovas T. P. prašo ieškovės UAB „Envija“ apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo M. J. apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
33.1. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas be motyvų sumažino iš atsakovo priteistiną žalos atlyginimą. Skundžiamame sprendime yra nurodyti motyvai, kodėl teismas sumažino iš atsakovo T. P. priteistinos žalos dydį.
33.2. Dėl Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydžio ir skyrimo motyvų šioje byloje ginčo nėra ir negali būti, nes ieškovei paskirta bauda yra nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7574- 244/2015, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017. Ieškovei paskirtos baudos skyrimo motyvai ir jos apskaičiavimas yra nurodyti minėtuose dokumentuose. Ieškovei bauda buvo skirta už patį draudžiamo susitarimo sudarymo faktą, o ne už šio susitarimo vykdymą.
33.3. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl kainų nustatymo prieštarauja Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktai medžiagai. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad ne atsakovas T. P. nustatydavo pardavimo kainas, o D. J. Atsakovas T. P. niekada nepriimdavo įrangos pardavimo kainos nustatymo sprendimų.
33.4. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad atsakovas T. P., vykdydamas draudžiamą susitarimą, siekė asmeninės naudos, nes šis argumentas prieštarauja Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktai medžiagai.
33.5. Konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarime nustatytos aplinkybės patvirtina, kad draudžiamas susitarimas UAB „Envija“ valdybos narių buvo pasiektas dar iki 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio ir buvo gerai žinomas valdybos nariams. Todėl klausimas dėl minimalios maržos nustatymo negali būti laikomas kaip atsakovo T. P. savarankiškai sugalvotas ir pasiūlytas valdybos nariams 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio metu. Konkurencijos tarybos surinkta medžiaga ir jos pagrindu priimtas nutarimas patvirtina, kad būtent atsakovas D. J. buvo pagrindinis sprendimo taikyti minimalią 10 proc. pelno maržą sumanytojas ir vykdytojas.
33.6. Atsakovas nurodė, kad palaiko atsakovo M. J. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad valdybos nutarimas dėl 10 proc. dydžio pelno maržos nustatymo ieškovei nebuvo vien žalingas, o iš valdybos sprendimo ieškovė gavo naudos pajamų forma, kuri sudaro 4 124 407,73 Eur. Teismas nepagrįstai siejo iš atsakovų priteistinos žalos dydį išimtinai tik su ieškovei už dalyvavimą draudžiamame susitarime paskirta bauda.
34. Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas D. J. prašo atsakovų M. J. ir T. P. apeliacinius skundus atmesti; ieškovės skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
34.1. Atsakovas D. J. pareiškė, kad su ieškovės apeliaciniu skundu sutinka visiškai, prisideda prie ieškovės apeliacinio skundo pagal CPK 309 straipsnio nuostatas.
34.2. Valdybos, kurios nariu buvo ir D. J., valia iki 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio nebuvo susiformavusi. Jokie sprendimai iki tol nebuvo priimti, šalys nebuvo sutarusios nei dėl pelno maržos, nei buvo priimtas spendimas dėl jos taikymo apskritai. Valdybos susirinkime dalyvavo visi trys valdybos nariai bei vadovas ir visi vienbalsiai priėmė sprendimą dėl minimalios pelno maržos nustatymo. Tuo atveju, jei valdyba nebūtų nubalsavusi vienbalsiai, sprendimas nebūtų priimtas ir neteisėti veiksmai Konkurencijos įstatymo prasme nebūtų pradėti vykdyti. Atsakovui T. P. tinkamai informavus valdybą apie tokio sprendimo neteisėtumą bei apie jo galimas teisines pasekmes – gresiančias baudas – valdyba tokio sprendimo nebūtų priėmusi, o prekyba tarp UAB „Envija“ ir UAB „Lukrida“ bei UAB „Manfula“ būtų vykusi rinkos sąlygomis.
34.3. Atsakovai T. P. ir M. J., vengdami atsakomybės, teigia, kad neva ieškovės valdybos nutarimu įtvirtintas kartelinis susitarimas netikėtai buvo susietas su ieškove. Tačiau tokia atsakovų pozicija nelogiška. Susitarimai dėl kainų fiksavimo yra konkurenciją ribojantys susitarimai pagal savo tikslą laikomi neteisėtais ir už jų sudarymą baudžiama. Atsakovas ginasi esą administraciniai teismai ir Konkurencijos taryba ieškovei baudą paskyrė vadovaudamasis menama nauja praktika, kurios neva nebuvo kartelinio susitarimo metu. Tačiau tokia jų pozicija yra nepagrįsta.
34.4. Atsakovas T. P. yra pateikęs M. J. plačios apimties ieškovės dokumentus, viršydamas bendrovės akcininkui teiktinos informacijos apimtį. Būtent T. P. pateikė M. J. visus dokumentus bei įrodymus, kuriuos pastarasis vėliau formaliai perdavė savo bendrovei UAB „Lukrida“ ir šios vardu kreipėsi į Konkurencijos tarybą su pareiškimu dėl tyrimo pradėjimo, kurį įrodinėjo inter alia neteisėtai surinktais įrodymais.
34.5. Atsakovas M. J., kaip ir atsakovas T. P., nuo atsakomybės už ieškovei padarytą žalą ginasi nepagrįstai, iškreipdamas faktines aplinkybes, nurodydamas tariamą naują teismų praktiką baudžiant ieškovę už konkurencijos teisės pažeidimą.
34.6. Atsakovas M. J. galimai siekia asmeninio keršto atsakovui D. J. Pirmiausia jis ėmėsi veiksmų suklaidinti atsakovą D. J., dėl ko itin pelningai pardavė ieškovės akcijas. Įvykdžius šį sandorį, atsakovas M. J., veikdamas jam priklausančios ir vadovaujamos UAB „Lukrida“ vardu, kreipėsi į Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl sudaryto kartelio. Tokiu būdu M. J. siekė likviduoti ieškovę, kaip konkurentę, ir išvengti baudos už kartelio sudarymą savo valdomai ir vadovaujamai bendrovei UAB „Lukrida“.
34.7. Atsakovo M. J. apskaičiavimai dėl ieškovės gautos naudos nėra tikslūs ir galutiniai, tai pripažįsta ir pats atsakovas. Kartelinio susitarimo esmė ir yra neteisėtas ekonominės naudos gavimas. Atsakovas siekia savo neteisėtus veiksmus pateisinti neteisėtų veiksmų pasekme – finansinės naudos gavimu. Tokia argumentacija pati savaime yra neteisinga, nes priežastis pateisinama pasekme, o tai yra logikos klaida.
35. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovas M. J. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; atsakovo T. P. skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
35.1. Atsakovas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs solidarią civilinę atsakomybę, peržengė ieškinio ribas.
35.2. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio dalį dėl 98 413,09 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Konkretūs kriterijai, pagal kuriuos iš kiekvieno iš atsakovų turėjo būti priteistas atitinkamas žalos dydis, buvo nurodyti ieškinyje. Kiekvieno iš ieškovės valdybos narių prisidėjimas prie susitarimo nustatyti minimalią pelno maržą sudarymo ir jo vykdymo buvo įvertintas konkrečia ieškovės nustatyta pinigų suma.
35.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas D. J. labiausiai prisidėjo, jog 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio metu būtų priimtas sprendimas dėl pelno maržų nustatymo. Jei išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka būtų vertinama, kad reali ieškovės patirta žala yra 207 760,83 Eur bauda, tai likęs nepriteistas žalos likutis turėtų būti paskirstytas ne tarp atsakovų M. J. ir T. P., bet turėtų būti priteistas iš atsakovo D. J., kuris savo aktyviais ir tyčiniais veiksmais būtent ir iniciavo tokio sprendimo priėmimą.
35.4. Ieškovė neįrodė ir tinkamai nepagrindė aplinkybių, kad prie susitarimo nustatyti minimalią pelno maržą sudarymo ir jo vykdymo labiausiai prisidėjo atsakovas M. J.
35.5. Ieškovė neįrodė, kad atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos reikalauti 98 413,09 Eur žalos atlyginimą. Todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškinio reikalavimus dėl šios dalies, nereiškia jokio nepagrįsto ieškovės galimybės gauti 98 413,09 Eur žalos atlyginimą apribojimo. Tai reiškia tik tai, kad ši ieškinio dalis yra nepagrįsta ir neįrodyta.
35.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės argumentai, susiję su atsakovo vadovaujamos UAB „Lukrida“ galbūt turėtais nesąžiningais ketinimais inicijuojant bylą, laikyti nereikšmingais.
35.7. Aplinkybės, kad atsakovas pranešė Konkurencijos tarybai apie sudarytą ir vykdomą susitarimą, net tik nepagrindžia, jog atsakovas inicijavo minėtą valdybos sprendimą, bet neturi įtakos ir sprendžiant dėl to, ar atsakovas tuo metu žinojo (ar turėjo žinoti), jog tokiu sprendimu nustatyti minimalios 10 proc. pelno maržos ribojimai nėra suderinami su Konkurencijos įstatymo nuostatomis.
35.8. Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad D. J. vaidmuo, parengiant susitarimą dėl minimalios pelno maržos nustatymo, buvo aktyvus. Atsakovas D. J. aktyviai derėjosi ir derino su kitomis įmonėmis visus klausimus, susijusius su minimalios pelno maržos nustatymu ieškovės prekėms, parduodamoms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“. 2010 metais priimant sprendimą dėl minimalios pelno maržos nustatymo, didžiausią ieškovės akcijų paketą valdė atsakovas D. J. (50 proc.). M. J. nurodytu laikotarpiu priklausė 35 proc. ieškovės akcijų.
35.9. Konkurencijos tarybos nutarime padarytos išvados patvirtina aplinkybes, kad iniciatyva priimti sprendimą nustatyti minimalią pelno maržą ieškovės prekėms, parduodamos UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, buvo būtent atsakovo D. J. D. J. ieškovės įmonėje priimdavo sprendimus dėl maržų nustatymo. Valdybos sprendimas turėjo būti tik kaip prevencija dėl galimo šios įmonės vadovo piktnaudžiavimo. D. J. nustatydavo pardavimo kainas ieškovės parduodamoms prekėms ir nurodydavo jas ieškovės vadovui T. P.
35.10. Konkurencijos tarybos medžiagoje nėra nustatyta, kad atsakovo vadovaujama UAB „Lukrida“ būtų šio susitarimo sudarymo iniciatorė, taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad UAB „Lukrida“ skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti pažeidime.
35.11. Aplinkybės apie tiesiogines ieškovės sąsajas su atsakovu D. J. ir tai, kad žalos atlyginimo ieškovė reikalauja iš savo paties vadovo ir pagrindinio akcininko, rodo tikslingą atsakovo D. J. elgesį siekiant išvengti ieškovei paskirtos 218 695,61 Eur baudos už konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymą.
35.12. Atsakovas T. P. nebuvo nei siūlomo priimti susitarimo iniciatorius, nei organizatorius. Iniciatyva priimti sprendimą nustatyti minimalią pelno maržą ieškovės prekėms, parduodamoms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, buvo būtent ieškovės valdybos nario D. J. Tą patvirtina Konkurencijos tarybos nutarime pateikiamos išvados.
35.13. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas T. P. nerengė darbotvarkės valdybos nutarimo priėmimui, nes tą darė UAB „Manfula“ teisininkė A. R., taip pat jis nebuvo šio sprendimo priėmimo iniciatorius, o juo buvo UAB „Envija“ valdybos narys (tuo pačiu ir UAB „Manfula“ komercijos skyriaus vadovas) atsakovas D. J., kuriam ir buvo pavaldi nutarimo projektą parengusi teisininkė A. R.
35.14. Asakovas T. P. objektyviai negalėjo numatyti, kad sprendimas dėl minimalios pelno maržos nustatymo yra neteisėtas, kadangi sprendimas nustatyti minimalią parduodamų prekių maržą jo priėmimo metu buvo suvokiamas kaip priemonė užtikrinant ieškovės interesus. Ieškovės valdybos 2010 m. spalio 8 d. posėdyje priimtas sprendimas dėl minimalios 10 proc. pelno maržos nustatymo išreiškė bendrą UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ valią, tačiau ieškovės valios sudaryti tokį susitarimą nebuvo. Dėl nutarimo teisėtumo vertinimo eilę metų vyko teisminiai ginčai.
35.15. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatyta, kad tarp atsakovo T. P. neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovas D. J. aktyviai derėjosi ir derino su kitomis įmonėmis visus klausimus, susijusius su minimalios pelno maržos nustatymu ieškovės prekėms, parduodamoms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“.
35.16. Teismas nevertino iš atsakovų priteistinos žalos dydžio. Žalą teismas išimtinai siejo vien tik su ieškovei paskirta bauda. Konstatavus, kad bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei paskirtą baudą už konkurencijos teisę pažeidžiantį susitarimą, būtų visiškai paneigtas juridinio asmens atsakomybės už konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymą principas.
35.17. Skundžiamu sprendimu nustatyta, kad neteisėtas valdybos nutarimas ieškovei nebuvo vien žalingas, o ieškovė gavo naudos pajamų forma (4 124 407,73 Eur). Be to bauda buvo sumažinta ir sudaro 218 695,61 Eur sumą, t. y. baudos suma beveik dvigubai mažesnė už gautą naudą iš maržos pakėlimo 10 proc. Ieškovei paskirtą baudą priteisiant iš bendrovės valdymo organo narių, kurie balsavo už nutarimo dėl pelno maržos nustatymo priėmimą, bendrovė, kuriai paskirta bauda, liktų ne tik kad nenubausta, tačiau iš to gautų ir finansinę naudą. Jei būtų tenkintas ieškinys, būtų eliminuota tiesioginė juridinio asmens atsakomybė už konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymą.
35.18. Teismas suteikė per didelę įrodomąją reikšmę 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos nutarimo priėmimui. Nustačius, kad sprendimas dėl pelno maržos nustatymo buvo priimtas dar iki valdybos posėdžio ir atsakovo D. J. aktyviais veiksmais ir iniciatyva, nėra pagrindo sutikti, jog būtent valdybos nutarimo priėmimas sukėlė žalą ieškovės turtui.
36. Atsiliepime į atsakovų M. J. ir T. P. apeliacinius skundus ieškovė prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
36.1. Tiek atsakovo M. J., tiek atsakovo T. P. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti. Abu atsakovai vengia savo atsakomybės pripažinimo iš esmės panašiais pagrindais, t. y. gindamiesi tuo, kad neva negalėjo suprasti tokio nutarimo neteisėtumo ir / ar siedami savo atsakomybės nebuvimą su materialiniais iš susitarimo išeinančiais padariniais.
36.2. Atsakovas M. J. veikė ne tik žalingai ieškovei, tačiau ir interesų konflikto situacijoje, siekdamas sau (per UAB „Lukrida“) naudos, t. y. išvengti beveik 700 tūkst. Eur baudos mokėjimo. M. J. veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas žalos ieškovei bei naudos sau.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
38. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo T. P. priteista 2 733,55 Eur žalos atlyginimo, solidariai iš atsakovų D. J. ir M. J. priteista 21 869,56 Eur žalos atlyginimo. Su skundžiamu sprendimu nesutinka ieškovė, kuri paduotu apeliaciniu skundu siekia, kad jos ieškinys būtų tenkintas visa apimtimi, taip pat atsakovai T. P. ir M. J., kurių įsitikinimu, neegzistuoja sąlygos jų civilinei atsakomybei kilti, atitinkamai, ieškovės ieškiniui tenkinti. Prie ieškovės apeliacinio skundo prisidėjo atsakovas D. J.
39. Išanalizavusi apeliacinių skundų turinį, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką apibrėžia du esminiai klausimai:
39.1. ar įmonės valdymo organų sprendimo, dėl kurio kyla antikonkurencinis poveikis rinkai, priėmimas ir įgyvendinimas savaime kvalifikuotinas kaip fiduciarinių pareigų pažeidimas, paneigiantis verslo sprendimo priėmimo taisyklės prezumpciją;
39.2. ar įmonei už draudžiamo susitarimo tarp konkurentų sudarymą paskirta bauda gali būti laikoma įmonei padaryta žala, kurią turėtų atlyginti sprendimą, dėl kurio rinkai kilo antikonkurencinis poveikis, priėmę ir įvykdę įmonės valdymo organai.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
40. Ieškovė, kurios vardinių paprastųjų akcijų skaičius – 500 vnt., buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 2009 m. lapkričio 5 d. Nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės vadovu buvo T. P. Įmonėje nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. taip pat veikė valdyba, kurios nariai buvo D. J., A. J., M. J. (t. 1, b. l. 27-30). 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškovės akcininkai buvo D. J. ir M. J., kuriems priklausė po 175 vnt. akcijų, taip pat A. J. ir A. B., kuriems priklausė po 75 vnt. akcijų. 2010 m. lapkričio 4 d. D. J. priklausė 250 vnt. įmonės akcijų, M. J. – 175 vnt., o A. B. – 75 vnt. 2010 m. gruodžio 20 d., A. B. perleidus turimas akcijas, D. J. priklausė 265 vnt. akcijų, M. J. – 190 vnt., prie įmonės akcininkų prisijungė ir tuometinis įmonės vadovas T. P., kuriam priklausė 45 vnt. akcijų (t. 4, b. l. 113-116).
41. Ieškovės direktorius T. P. 2010 m. spalio 5 d. pasirašė pranešimą dėl valdybos posėdžio, kuriuo UAB „Envija“ valdybos nariams buvo pranešama, kad 2010 m. spalio 8 d. įvyks valdybos posėdis, kurio darbotvarkės ketvirtuoju klausimu buvo numatoma spręsti dėl kainodaros, dirbant su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“, patvirtinimo (t. 3, b. l. 17). 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdžio protokolu Nr. 2 ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nutarta parduodant prekes (gamintojo MTW GmbH vidaus degimo variklius) UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nustatyti minimalią 10 proc. pelno maržą. Už šio nutarimo priėmimą balsavo visi trys valdybos nariai (t. 3, b. l. 18-20). Šio sprendimo priėmimo metu D. J. buvo UAB „Manfula“ komercijos vadovu, M. J. – UAB „Lukrida“ akcininku ir vadovu.
42. Konkurencijos taryba 2015 m. vasario 11 d. Nr. 2S-2/2015 nutarimu pripažino, kad UAB „Lukrida“, UAB „Manfula“, dalyvaujant UAB „Envija“, sudarytas susitarimas dėl kainų derinimo iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Už nurodytą pažeidimą ieškovei buvo paskirta 303 500 Eur bauda, kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu buvo sumažinta iki 218 695,61 Eur (t. 3, b. l. 21-54, 55-69).
43. Nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017.
Dėl įmonės vadovo ir įmonės valdybos (jos narių) neteisėtų veiksmų ir kaltės formos
44. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (sąžiningai) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
46. Bendrovės valdymo organų priimti sprendimai, pažeidžiantys teisės aktuose nustatytus reikalavimus, negali būti traktuojami kaip neviršijantys jiems suteiktos leistinos diskrecijos ribų. Dėl to vien tik imperatyvių teisės normų nesilaikymo faktas, jeigu yra iškeliamas bendrovės valdymo organo ar jo narių civilinės atsakomybės klausimas, pats savaime yra pakankamas paneigti verslo sprendimo priėmimo taisyklės prezumpciją. Išimtimi iš šios taisyklės laikytini tik tie atvejai, kai valdymo organo padarytą pažeidimą lėmė klaida dėl teisės ir (ar) fakto, kurios vidutinis protingas ir atsakingas asmuo analogiškoje situacijoje nebūtų galėjęs numatyti.
47. Nagrinėjamu atveju sprendimą, kurio įgyvendinimas lėmė konkurencijos ribojimą, priėmė ieškovės valdyba. Vienas iš ginčo aspektų, ar ieškovė pagrįstai teigia, kad atsakomybė už nurodyto sprendimo priėmimą ir įgyvendinimą turi kilti ne tik įmonės valdybos nariams D. J. ir M. J., bet ir vadovui T. P. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėtus veiksmus atliko visi paminėti asmenys, yra pagrįsta tiek fakto, tiek teisės požiūriu. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės valdyba, priimdama ginčo sprendimą, priešingai nei teigia atsakovas M. J., atliko teisei, o kartu ir įmonės interesams, prieštaraujantį veiksmą.
48. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados, išdėstytos 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje, suponuoja, jog 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos nutarimas, kitaip nei apeliaciniame skunde akcentuoja atsakovas M. J., buvo sudėtinė draudžiamo susitarimo, apribojusio UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ tarpusavio konkurenciją, įgyvendinimo prielaida. Būtent dėl to, kad, priėmus ir įvykdžius nutarimą buvo faktiškai įgyvendintas minėtas susitarimas, buvo padaryta žala įprastai konkurencinei aplinkai, o ieškovė šioje byloje, taip pat UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ pripažintos pažeidusios konkurencijos ribojimo draudimą.
49. Pabrėždamas, kad ginčo nutarimu nebuvo pažeistos imperatyvios teisės normos, o valdybos nariai (atsakovai M. J. ir D. J.), priimdami tokį sprendimą, nepažeidė fiduciarinių savo pareigų, atsakovas M. J. laikosi prieštaringos pozicijos. Pirma, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje padarė kategorišką išvadą, kad įmonių konkurencijos ribojimą lėmė būtent UAB „Manfula“, UAB „Lukrida“ ir ieškovės bendras veikimas, o ne atskiri UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ veiksmai. Bauda ieškovei buvo paskirta už tai, kad įmonės veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, o ne remiantis nauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisykle dėl tariamos pagalbos teikimo kitoms įmonėms, sudariusioms draudžiamą susitarimą.
50. Antra, kadangi 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos priimto nutarimo įgyvendinimas padėjo apriboti sąžiningą konkurenciją rinkos dalyje, kurioje veikia UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, tai be atskirų papildomų įrodymų savaime paneigia verslo sprendimo priėmimo taisyklės prezumpiją. Kartu ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad atsakovai D. J. ir M. J. nesilaikė rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Verslo sprendimų priėmimas negali būti besąlygiškai susijęs tik su siekiu užtikrinti įmonės pajamų srautą. To siekiant, privalo būti laikomasi reikalavimo užtikrinti įmonės veiklos teisėtumą. Taigi nors ginčo sprendimas potencialiai ieškovei galėjo būti ekonomiškai naudingas, tačiau jis peržengė protingos ir atsakingos verslo praktikos ribas.
51. Šį faktą tiek M. J., tiek D. J., prieš išreikšdami savo valią dėl pelno maržos fiksavimo, turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė. Ieškovė ir atsakovas D. J. iš esmės be jokio pagrindo laikosi pozicijos, kad D. J. nesuprato priimamo sprendimo teisinių pasekmių. Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba pateikė vienareikšmį vertinimą, kad atsakovas D. J. 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos posėdyje veikė su UAB „Manfula“ pritarimu ir šios įmonės interesais (Konkurencijos tarybos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 139 punktas). Taigi atsakovas D. J. negalėjo nesuprasti, kokio pobūdžio pasekmes sukels ieškovės valdybos priimamas sprendimas, ir tokių pasekmių sąmoningai siekė.
52. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba, vykdydama tyrimą dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo, nustatė, o jos išvadas vėliau patvirtino skundus nagrinėję teismai, jog atsakovas D. J. sprendimą dėl maržos priėmė veikdamas ne kaip savarankiškas ieškovės valdybos narys, o atsižvelgdamas į UAB „Manfula“, kurioje dirbo komercijos direktoriumi, interesus. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad tiek UAB „Manfula“, tiek UAB „Lukrida“ iš anksto buvo informuotos apie UAB „Envija“ valdymo organų, kurių nariai ir akcininkai buvo įmonių darbuotojai, priimamus sprendimus (įskaitant sprendimą dėl maržų taikymo).
53. Atsakovų D. J. ir M. J. ryšiai su UAB „Manfula“ bei UAB „Lukrida“, taip pat dalinimasis apie UAB „Envija“ valdybos priimamus sprendimus, jų turinio derinimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog D. J. ir M. J., balsuodami už ginčo sprendimo priėmimą, atliko tokio paties masto, intensyvumo ir pobūdžio neteisėtus veiksmus. Ieškovės pozicija, kad atsakovas D. J. nesuprato, jog susitarimai ribos konkurenciją ir to sąmoningai nesiekė, yra prieštaringa ir nenuosekli. Išskirdama tik M. J. elgesį, o tuo pačiu kaip antraeilius traktuodama atsakovo D. J. veiksmus ir sumenkindama jų reikšmę, ieškovė be pagrindo ignoruoja Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.
54. Nurodytos Konkurencijos tarybos išvados šioje byloje nei ieškovė, nei atsakovas D. J. iš esmės nekvestionavo. Faktą, kad atsakovo D. J. veiksmai ginčo situacijoje iš esmės buvo tokio paties intensyvumo ir masto kaip ir atsakovo M. J., taip pat patvirtina faktinės aplinkybės. Atsakovas D. J. 2010 m. spalio 8 d. ėjo UAB „Manfula“ komercijos direktoriaus pareigas. UAB „Manfula“ direktorius buvo informuotas apie 2010 m. spalio 8 d. rengto ieškovės valdybos susirinkimo darbotvarkę, o ją sudarinėjo ne ieškovės, bet UAB „Manfula“ darbuotoja. Taigi glaudūs atsakovo D. J. ryšiai su UAB „Manfula“, pastarosios įmonės vadovo informavimas apie planuojamus priimti sprendimus sudarė objektyvų pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad atsakovų D. J. ir M. J. veiksmai šioje ginčo situacijoje negali būti vertinami skirtingai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad vėlesnis atsakovo M. J. elgesys perleidžiant jam priklausiusias ieškovės akcijas atsakovui D. J., o tuomet kaip UAB „Lukrida“ atstovui pranešant Konkurencijos tarybai apie konkurenciją ribojusio susitarimo sudarymą, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl ieškovės valdybos narių veiksmų kvalifikavimo.
55. Teisėjų kolegija taip pat pakartoja, kad pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog aplinkybė, kad sprendimą, kurio įgyvendinimas lėmė konkurencijos apribojimą, priėmė ieškovės valdyba, savaime neeliminuoja atsakovo T. P. atsakomybės šioje ginčo situacijoje.
56. Įmonės vadovo ir valdybos funkcijos, kompetencijos nėra vienodos. Dėl to skirtingų valdymo organų narių civilinė atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirtoma, be kita ko, vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo. Tai reiškia, kad kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Bendrovės vadovo, pasiūliusio svarstyti šį sprendimą valdybai atsakomybė tokiu atveju kyla už tinkamos informacijos nepateikimą, valdybos suklaidinimą, interesų konfliktų neatskleidimą ar kitų vadovo pareigų pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
57. Bendras ieškovės 2010 m. spalio 8 d. valdybos ginčo sprendimo dėl konkrečios maržos taikymo UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ priėmimo kontekstas leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atsakovų D. J. ir M. J. ketinimai dėl sprendimo priėmimo buvo iš anksto suderinti. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovo T. P. veiksmai buvo antraeilės reikšmės. Visų pirma, apeliaciniame skunde atsakovas T. P. pažymi, kad ne jis, o UAB „Manfula“ teisininkė, rengė valdybos susirinkimo darbotvarkę, o ginčo sprendimo priėmimo iniciatorius buvo atsakovas D. J. Laikantis tokios versijos dėl įvykių eigos, akivaizdu, kad atsakovui T. P., kaip rūpestingam ir atidžiam asmeniui, vis dėlto turėjo būti suprantama, jog ginčo sprendimą valdyba priima esant interesų konfliktui. Nepaisant to, nenustatyta, kad jis būtų nusišalinęs nuo priimto sprendimo vykdymo, išreiškęs prieštaravimą dėl jo priėmimo. Priešingai, atsakovas T. P. vykdė valdybos sprendimą. Antra vertus, aplinkybę, kad atsakovas T. P. neveikė išimtinai ieškovės interesais, suponuoja ir Konkurencijos tarybos konstatuotos faktinės aplinkybės, jog jis teikdavo informaciją apie ieškovės veiklą UAB „Manfula“ vadovui.
58. Taigi atsakovas T. P. be objektyvaus pagrindo mano, kad nagrinėjamoje situacijoje jis nepažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigų ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovui situacijose, kai žala įmonei kyla dėl valdybos priimto sprendimo, civilinė atsakomybė gali kilti vien tik dėl to, jeigu jis turėjo suvokti, jog valdyba sprendimą priėmė pažeisdama savo fiduciarines pareigas, tačiau jis apie tai valdybos narių neįspėjo, o vėliau besąlygiškai vykdė tokį sprendimą ir tokiu būdu pažeidė lojalumo pareigą. Nagrinėjamu atveju atsakovas T. P. atliko neteisėtus veiksmus, atitinkančius nurodytus požymius. Taigi apeliaciniame skunde atsakovas T. P. nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas šioje ginčo dalyje.
59. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad, priimdami ir (ar) įgyvendindami sprendimą, dėl kurio kilo antikonkurencinis poveikis rinkai, o kartu buvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos, atsakovai elgėsi neteisėtai ir pažeidė savo fiduciarines pareigas (rūpestingumo ir (ar) lojalumo) ieškovei. Ieškovės valdybos nutarimas nepatenka į verslo sprendimo priėmimo taisyklės taikymo apimtį, nes jis neatitiko įprastos protingos, teisėtos ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Atsakovai vertinamoje situacijoje veikė kryptingai (tyčia) ir yra kalti dėl kilusių pasekmių (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).
60. Spręsdama dėl neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad ieškovės valdybai 2010 m. spalio 8 d. priėmus nutarimą dėl maržos taikymo įmonės pagrindiniai akcininkai buvo atsakovai D. J. ir M. J.. Vėliau įmonės akcininku tapo ir atsakovas T. P. Taigi praktiškai įmonės akcininkai ir priėmė bei įvykdė Konkurencijos tarybos neteisėtu pripažintą susitarimą. Dėl to galima teigti, kad įmonės valdymo organų ir akcininkų tikslai sutapo, atitinkamai, ir tai, jog vykdydami savo pareigas, atsakovai faktiškai neveikė prieš įmonės akcininkų interesus. Vis dėlto šis faktas nepaneigia to, kad atsakovai pažeidė savo fiduciarines pareigas, prisiimtas prieš ieškovę kaip atskirą juridinį asmenį, ir atliko imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius veiksmus.
Dėl žalos fakto ir dydžio
61. Žala, kaip viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyme įtvirtintą sampratą turtinė žala padaroma tais atvejais, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai.
62. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad įmonė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, lygią baudai, paskirtai už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei paskirta bauda yra įmonės turtiniai praradimai, kuriuos turi iš dalies kompensuoti atsakovai. Pastarąją teismo išvadą teisėjų kolegija laiko nepagrįsta.
63. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia išsiieškoti įmonei paskirtą baudą iš įmonės vadovo ir valdybos narių, kurie, kaip įmonės įgalioti asmenys, tiesiogiai atliko veiksmus, pažeidusius sąžiningą konkurenciją tam tikroje rinkos dalyje. Apeliaciniame skunde atsakovas T. P. visiškai teisingai nurodo, kad ieškovės pareikšto reikalavimo patenkinimas lems įmonei paskirtos baudos tikslų paneigimą.
64. Įprastai remiantis principu ex turpi causa non oritur (liet. iš neteisėto veikimo reikalavimas nekyla) įmonės, kuriai buvo paskirta bauda už jos valdymo organų atliktus neteisėtus veiksmus, teisė išsieškoti baudą, kaip patirtą žalą, iš atsakingų valdymo organų narių, neturėtų būti ribojama. Priešingu atveju, valdymo organams, pažeidusiems fiduciarines pareigas, būtų sudaromos prielaidos išvengti jų neteisėtų veiksmų neigiamų pasekmių, o dėl to taip pat galėtų nukentėti įmonės akcininkų ir kreditorių interesai. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti ir turėtų būti taikoma kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į individualias pažeidimo padarymo aplinkybes.
65. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiuo metu vienintelis ieškovės akcininkas yra atsakovas D. J. Atsakovas M. J. ieškovės akcininku buvo nuo įmonės įsteigimo dienos iki 2013 m. balandžio 10 d., kai jam priklausiusias įmonės akcijas perleido atsakovui D. J. Ieškovės akcininku nuo 2010 m. gruodžio 20 d. taip pat buvo ir atsakovas T. P. Taigi patys atsakovai, kaip ieškovės akcininkai, netiesiogiai turėjo gauti naudą iš jų, kaip įmonės valdymo organų, atliktų neteisėtų veiksmų. Ieškovė yra atskiras asmuo ir įmonės interesai negali būti tapatinami su akcininkų. Vis dėlto akivaizdu, kad, patenkinus ieškovės reikalavimą, būtų sudarytos prielaidos atsakovui D. J. sumažinti dėl paskirtos baudos patirtus turtinius praradimus. Tokios pasekmės nebūtų suderinamos su prieš tai nurodytu principu.
66. Antra, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės iš vidaus degimo variklių pardavimo UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ gauta nauda savaime nesudaro pagrindo atmesti ieškinį, yra prieštaringa. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad ieškovei paskirta bauda yra beveik dvigubai mažesnė už ieškovės iš maržos pakėlimo gautą naudą, t. y. iš neteisėto susitarimo įgyvendinimo įmonė gavo daugiau nei prarado dėl paskirtos baudos. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad vis dėlto ieškovei žala buvo padaryta, tačiau nenurodė kokio tiksliai dydžio.
67. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis atkurti nukentėjusio asmens padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017).
68. Atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba nustatė, kad konkurencijos pažeidimo laikotarpiu ieškovė vidaus degimo variklius pardavinėjo tik UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Konkurencijos taryba taip pat nustatė, kad vien 2012 m. iš tokių pardavimų ieškovės pajamos buvo 4 124 407,73 Eur. Nurodytos išvados šioje byloje nei ieškovė, nei atsakovai neginčijo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu ieškovės valdyba nebūtų priėmusi sprendimo taikyti minimalias maržos ribas, ieškovės galimybės gauti užsakymus iš UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ būtų buvusios mažesnės. UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ susitarimas variklius pirkti iš ieškovės leido ieškovei generuoti pajamas iš pardavimų, be to, taikant netgi ne mažesnę nei 10 proc. pelno maržą. Konkurencijos taryba nustatė, kad dėl pašalintos galimybės taikyti mažesnę nei 10 proc. maržą, susitarimu buvo sudarytos sąlygos pabrangti iš UAB „Envija“ perkamoms prekėms. Be to, Konkurencijos taryba nustatė, kad visiems susitarimo dalyviams buvo žinoma ir aišku, kad 2010 m. spalio 8 d. ieškovės valdybos posėdyje priimtas sprendimas reiškia ne tik tai, kad bus taikoma ne mažesnė nei 10 proc. pelno marža, bet ir tai, kad ieškovės nuo „MWM“ vidaus degimo variklių gamintojo pasiūlytos kainos nusiderėta suma liks taip pat ieškovei. Generuodama didelės apimties pardavimus, ieškovė neabejotinai įgijo galimybę prekes iš gamintojo įsigyti pigiau. Taigi dėl konkurenciją ribojančio susitarimo ieškovė užsitikrino didesnes pajamas iš pardavimų nei būtų gavusi, jeigu toks susitarims nebūtų buvęs priimtas ir vykdomas.
69. Vertinant, ar ieškovei buvo padaryta žala, negalima ignoruoti ir Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės, kad ieškovė UAB „Envija“ išimtinę teisę Lietuvoje platinti „MWM“ variklius įgijo nuo 2010 m. liepos 1 d. Iki tol tokią teisę turėjo UAB „Lukrida“. Kadangi ieškovė, kaip pripažino Konkurencijos taryba, buvo įsteigta tikslu, susijusiu su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ veikla perkant ir įrengiant vidaus degimo variklius, ieškovės iš verslo santykių su UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ gautos pajamos yra reikšmingas rodiklis nustatant, ar įmonei paskirta bauda iš tiesų gali būti laikoma jos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patirta žala.
70. Pagal ieškovės 2013 m. balandžio 2 d. sudarytą pelno (nuostolių) ataskaitą įmonė iš vykdytos ūkinės veiklos 2012 m. gavo 588 280,24 Eur grynąjį pelną. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš nurodytos sumos 374 945,78 Eur laikytini gautais iš ieškovės pardavimų UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, apeliaciniuose skunduose neginčijama. Teisėjų kolegija taip pat jai pritaria. Taigi ieškovės vien tik iš pardavimų, įvykdytų 2012 m., gautas grynasis pelnas viršija įmonei paskirtą baudą. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad kitais finansiniais metais, kuriais buvo vykdomas konkurenciją ribojantis susitarimas, įmonės iš pardavimų gauta nauda buvo mažesnė nei jos patirtos sąnaudos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovė gavo naudą, o ne patyrė žalą. Tai, kad galutinė nauda yra mažesnė (dėl paskirtos baudos), savaime nereiškia, kad bauda turėtų būti vertinama kaip atitinkanti žalos požymius. Pastebėtina, kad ieškovė žalos faktą ir dydį grindė tik paskirtos baudos aplinkybe, t. y. įmonė neįrodinėjo, jog įmonės turėtus nuostolius apima ir kiti veiksniai (pvz., žala įmonės reputacijai, išlaidos teisinei pagalbai konkurencijos teisės pažeidimo byloje ir pan.).
71. Dėl to teisėjų kolegija daro apibendrintą išvadą, kad šioje ginčo situacijoje ieškovei už draudžiamo susitarimo, dėl kurio rinkai kilo antikonkurencinis poveikis, paskirta bauda negali būti traktuojama kaip įmonės patirta žala (CK 6.249 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi atsakovams negali kilti civilinė atsakomybė. Papildomai teisėjų kolegija priduria, kad aplinkybė, jog UAB „Lukrida“, o kartu ir atsakovas M. J., atskleidė Konkurencijos tarybai neteisėto įmonių susitarimo sudarymo faktą, neturi jokios reikšmės sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą pagal šioje byloje ieškovės pareikštą ieškinį.
Dėl bylos baigties
72. Pripažinus, kad ieškovė neįrodė žalos fakto, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis buvo tenkinti ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, naikinamos dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir šiose dalyse priimamas naujas sprendimas – ieškovės reikalavimai atmetami.
73. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo D. J., nei viena iš šalių neskundė. Įprastai, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ribas, teismo sprendimo dalies dėl atsakovo D. J. naikinti nebūtų pagrindo (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nustačius, kad neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo priteisimo iš D. J. palikimas galioti nagrinėjamoje situacijoje yra negalimas. Pasielgus priešingai, būtų paneigta apeliacinės instancijos teismo pareiga ištaisyti žemesnės instancijos teismo klaidas, nusižengta iš Konstitucijos kylančiam imperatyvui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
75. Remiantis skundžiamu sprendimu ir 2018 m. balandžio 18 d. priimtu papildomu sprendimu skirstytinos bylinėjimosi išlaidos yra tokios:
75.1. ieškovė turėjo 2 509 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 6 050 Eur atstovavimo išlaidų;
75.2. atsakovas M. J. turėjo 38 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir 2 420 Eur atstovavimo išlaidų;
75.3. atsakovas T. P. turėjo 2 783 Eur atstovavimo išlaidų;
75.4. valstybė už procesinių dokumentų įteikimą turėjo 46,88 Eur išlaidų.
76. Kadangi ieškovės ieškinys yra atmestas visa apimtimi, ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovui M. J. iš ieškovės priteisiama 2 458 Eur, T. P. – 2 783 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš ieškovės taip pat priteisiamos byloje patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 46,88 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
77. Atsakovas T. P. už apeliacinio skundo parengimą ir padavimą teismui turėjo 1 694 Eur atstovavimo ir 62 Eur žyminio mokesčio išlaidų, M. J. – 3 932,50 Eur atstovavimo ir 492 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 500 Eur žyminio mokesčio, 1 849 Eur žyminio mokesčio mokėjimas Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas iki bus priimtas procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme.
78. Atsižvelgiant į teisinį bylos rezultatą – ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, o atsakovų T. P. ir M. J. – tenkinti, ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamas.
79. Atsakovai T. P. ir M. J. išlaidoms pagrįsti pateikė CPK 98 straipsnyje nurodytus dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą). Atsakovo T. P. ir M. J. prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 punkte ir 8.10, 8.11, 8.16 papunkčiuose nustatytų dydžių.
80. Atsižvelgiant į prieš tai nustatytas aplinkybes, iš ieškovės atsakovui T. P. priteisiama 1 694 Eur atstovavimo ir 62 Eur žyminio mokesčio išlaidų, atsakovui M. J. –3 932,50 Eur atstovavimo ir 492 Eur žyminio mokesčio išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ reikalavimai dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovų T. P., D. J. ir M. J., ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atliktą Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ir 2018 m. balandžio 18 d. papildomu sprendimu – priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ (juridinio asmens kodas 302454563) atsakovui M. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 458 Eur, atsakovui T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 2 783 Eur, valstybei – 46,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ (juridinio asmens kodas 302454563) 1 849 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ (juridinio asmens kodas 302454563) atsakovui T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 756 Eur, atsakovui M. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) – 4 424,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Rasa Gudžiūnienė
Vigintas Višinskis