Baudžiamoji byla Nr. 2K-101/2014

                            Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00129-2010-6

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                           1.2.14.5.2;

                                                                                                  2.1.15.3.1;

                                                                                                  2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. F. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kurio A. F. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda. 

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 140 MGL (18 200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, A. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė –140 MGL (18 200 Lt) dydžio bauda.

Iš A. F. priteista S. U. 99 000 Lt, K. I. – 102 000 Lt turtinei žalai atlyginti, atmetant 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo reikalavimą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartis. Šia nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis pakeistas.

Iš A. F. priteisti K. I. 102 000 Lt turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 3400 Lt, S. U. priteisti 99 000 Lt turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 3300 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

A. F. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus, t. y.: UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) 2008 m. sausio 23 d. steigimo sutarties pagrindu būdama UAB „A.“ 33 proc. paprastųjų vardinių akcijų savininke, nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. atleista iš UAB „A.“ direktorės pareigų, žinodama, kad likusių UAB „A.“ 67 proc. paprastųjų vardinių akcijų savininkais yra K. I. ir S. U., 2010 m. rugsėjo 15 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje savo parašu patvirtino į 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „A.“ vienintelio akcininko sprendimą įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad ji, vienintelė 100 proc. UAB „A.“ savininkė, nusprendžia nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iš UAB „A.“ direktorės pareigų atleisti S. U. ir į direktorės pareigas paskirti save, savo parašu patvirtino 2010 m. rugsėjo 15 d. JAR-1 prašymą registruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis, į šio prašymo JAR-AF, JAR-VO-V blankus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad yra vienintelė bendrovės akcininkė, vienasmenis valdymo organas, taip pagamino netikrus dokumentus, po to šiuos žinomai netikrus dokumentus (2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „A.“ vienintelio akcininko sprendimą, 2010 m. rugsėjo 15 d. JAR-1 prašymą registruoti juridinių asmenų registre, šio prašymo formas JAR-AF, JAR-VO-V, tariamai patvirtinančius apie UAB „A.“ direktoriaus ir akcininko pasikeitimą) tą pačią dieną pateikė VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialo Juridinių asmenų registravimo skyriui Vilniuje, Lvovo g. 25, taip panaudodama netikrus dokumentus.

Be to, A. F. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę, t. y.: turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę valdyti UAB „A.“ priklausantį didelės vertės turtą, nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. būdama atleista iš UAB „A.“ direktorės pareigų, 2008 m. sausio 23 d. UAB „A.“ steigimo sutarties pagrindu būdama 33 proc. paprastųjų vardinių akcijų savininke, be šios bendrovės akcininkų K. I. ir S. U., valdančių likusius 67 proc. paprastųjų vardinių akcijų, žinios, pažeisdama šių akcininkų teises ir teisėtus interesus, 2010 m. rugsėjo 15 d. Juridinių asmenų registravimo skyriui pateikusi minėtus pačios pagamintus žinomai netikrus dokumentus, taip nuslėpdama duomenis apie kitų UAB „A.“ akcininkų egzistavimą bei suklaidindama juridinių asmenų registro tvarkytoją, apgaule A. F. nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo įregistruota UAB „A.“ vadove ir vienintele akcininke. Taip A. F. nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę valdyti svetimą UAB „A.“ priklausantį didelės, 421 592 Lt vertės, turtą.

Be to, A. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y.: turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, O. A. melagingai prisistačiusi UAB „A.“ direktore ir vienintele akcininke, 2010 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus 8-osios advokatų kontoros patalpose Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 17-28, pasirašė UAB „A.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 01, kurioje įrašyti duomenys apie A. F. priklausančius 100 proc. UAB „A.“ akcijų neatitinka tikrovės, taip suklaidindama O. A., šios sutarties pagrindu jam pardavė jai nepriklausančias 67 proc. paprastųjų vardinių UAB „A.“ akcijų už 201 000 Lt, tačiau šių pinigų negavo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes akcijos buvo areštuotos. Taip A. F. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą O. A. priklausantį turtą – 201 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad nuosprendis ir nutartis neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nuteistoji teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3, 4 punktų reikalavimų. A. F. pareikštas kaltinimas neaiškus ir nesuprantamas, suformuluotas abstrakčiai, nenurodytos konkrečios nusikaltimo padarymo aplinkybės, vieta ir laikas, padarytos nusikalstamos veikos būdai ir padariniai, faktinės aplinkybės išdėstytos dviprasmiškai, nenurodant, kokie konkretūs duomenys patvirtina kaltinimą. Dėl to nebuvo galimybės tinkamai užtikrinti teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis), ginčyti prokuroro pateiktus duomenis, teikti naujus įrodymus ar pateikti alibi, taip pat buvo suvaržyta teisė žinoti, kuo yra kaltinama (BPK 22 straipsnio 3 dalis), pažeistas sąžiningo proceso principas ir teisė į teisingą teismą. Iš pareikšto kaltinimo neaišku, kodėl yra laikoma, kad pasisavinta didelės vertės UAB „A.“ turtinė teisė, kas ją sudaro, kokias veiksmais ji pasisavinta ir kas nuo to nukentėjo. Taip pat neaišku, ar A. F. kaltinama kaip įmonės vadovė ar kaip vienintelė akcininkė. Kasatorės manymu, teismai nepagrįstai kriminalizavo įmonėje susiklosčiusius civilinius santykius – ginčą tarp jos ir kitų dviejų akcininkų. 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „A.“ vienintelio akcininko sprendimo ir tos pačios dienos prašymo įregistruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis ji neklastojusi, į juos tikrovės neatitinkančių duomenų neįrašiusi ir nepagaminusi netikrų dokumentų – šie dokumentai tikri. Taip pat VĮ „Registrų centras" Vilniaus filiale ji pateikusi tikrus dokumentus.

Kaltinime taip pat nenurodyta, kokiu būdu kaltininkė įgijo O. A. priklausantį turtą. Šio asmens pareiškimo apie prieš jį įvykdytą nusikalstamą veiką byloje nėra, jis nėra pareiškęs jokių pretenzijų, byloje jis nepripažintas nei nukentėjusiuoju, nei civiliniu ieškovu, savo parodymais paneigė kaltinime nurodytas aplinkybes. Aplinkybė, kad sudarytoje akcijų perleidimo sutartyje akcijų vertė nurodyta 300 000 Lt nereiškia, kad sutartis yra įvykdyta ir nurodytos lėšos sumokėtos. 2010 m. rugsėjo 22 d. tarp šalių susiklostė sudėtingas civilinis teisinis santykis, susijęs su trišale transakcija ir įkeitimu, kurio pagrindu O. A. buvo sumokėti komisiniai, neviršijantys BK 190 straipsnyje numatytos 250 MGL dydžio sumos. Todėl pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu nusikalstama veika prieš O. A. ir būtų įvykdyta, ji atitiktų BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją, o tuo atveju ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas tik esant nukentėjusiojo ar jo atstovo skundui. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad prokuroro reikalavimu toks ikiteisminis tyrimas yra galimas tik tuo atveju, jei nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų. Tokios aplinkybės kaltinamajame akte nėra nurodytos.

Skunde nurodoma, kad iš kaltinamojo akto turinio sunku suprasti, dėl kurios nusikalstamos veikos K. I. ir S. U. pripažinti nukentėjusiaisiais, nes nei dėl paskolų pasisavinimo, nei dėl tyčinio bankroto (tai įvardijama pateiktuose civiliniuose ieškiniuose) kaltinimai A. F. nebuvo suformuluoti. Teisminio nagrinėjimo metu ieškinys buvo tikslinamas ir prašoma atlyginti prarastų UAB „A.“ akcijų vertę. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai teigė, kad A. F. pasisavino jiems pagal įmonės steigimo dokumentus priklausančias 67 paprastas vardines UAB „A.“ 100 Lt nominalios vertės akcijas, tačiau toks įtarimas taip pat nepareikštas. Nuteistoji pažymi, kad nukentėjusieji buvo pareiškę teisme ieškinį dėl akcijų pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir priverstinio A. F. priklausančių akcijų pardavimo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. šią bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą, priteisdamas visas UAB „A.“ akcijas nukentėjusiems K. I. ir S. U.

Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nepagrįstai atmetė pateiktus prašymus grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 182 straipsnio 2 dalis ir 190 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalis bei teisinės valstybės principus, taip pažeisdamas teisę į gynybą ir rungimosi principą.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus ir 331 straipsnio 1 dalį, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo, išsamiai neįvertino bei nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo motyvų dėl visų būtinų nusikalstamos veikos nuosavybei, turtinėms teisėms ar turtiniams interesams sudėties požymių nuteistosios veikoje nebuvimo.

Skunde teigiama, kad A. F. atliktuose veiksmuose nėra būtinų sukčiavimo pagal BK 182 straipsnį požymių. Kasatorė nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę valdyti svetimą UAB „A.“ priklausantį didelės vertės turtą nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d., kai jos įgyta turtinė teisė buvo visiškai teismo apribota. Pažymima ir tai, kad teismas nurodė, jog kaltinimas užvaldžius UAB „A.“ turtą nėra reiškiamas, nors vadovaujantis civilinės teisės logika dokumentinio turtinių teisių įforminimo nepakanka, kad turtas būtų užvaldytas – reikalingas fizinis daikto užvaldymas. Nuteistoji tvirtina, kad teisę valdyti įmonei priklausantį turtą įgijo ne asmeninės nuosavybės teise, o kaip UAB „A.“ vadovė, tuo tarpu baigto turtinio nusikaltimo pasekmė yra pasisavinimas, kai turtas tyčia įgyjamas sau. Sprendimus dėl UAB „A.“ veiklos nuo įmonės įsteigimo dienos ji priimdavo įstatymų leidėjo suteiktų įgalinimų ir įmonės įstatų ribose, todėl tokia įmonės vadovo veikla nelaikoma nusikaltimu nuosavybei. Taigi A. F. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymio – to, kad turtas (ar turtinė teisė) buvo įgytas savo ar kitų naudai. Be to, neaišku, kas nukentėjo nuo kaltinime nurodytų pasisavinimo veiksmų, nes įmonė nepripažinta nukentėjusiąja, o akcininkai negali būti nukentėjusiaisiais. Taip pat jos veiksmuose nėra ir apgaulės panaudojimo būtent įgyti sau svetimą turtą. Duomenų, kad A. F. yra vienintelė akcininkė, pateikimas Registrų centrui nereiškia, kad įmonės turtą ji įregistravo savo vardu ir įgijo savo nuosavybėn. Baigtu turtinės teisės pasisavinimu laikytinas momentas, kai įsigalioja teisiniai sandorio padariniai (pasikeičia teisės turėtojas), tačiau šiuo atveju teisės turėtojas nepasikeitė, turto savininkas išliko UAB „A.“, pasikeitė tik įmonės vadovas. Įgaliojimas valdyti įmonę ir šio įgaliojimo viršijimas negali būti prilygintas įmonės turto pasisavinimui. Nuteistosios manymu, ji galėtų būti šios nusikalstamos veikos subjektu tik tokiu atveju, jei pasinaudojusi savo, kaip įmonės vadovės, statusu, kurio pagrindu jos žinioje būtų UAB „A.“ priklausantis turtas, jį pradėtų naudoti kaip savąjį, tačiau kasatorė tapo įmonės vadove, o ne turto savininke.

Taip pat teismai neteisingai pripažino A. F. veiką kvalifikuotu nusikaltimu. Kasatorė pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. UAB „A.“ turėjo ne tik 421 592 Lt turto, bet ir įsipareigojimų už 603 895 Lt. Specialisto išvadoje nustatyta, kad įmonės balanse nurodyto nuosavo kapitalo nepakanka įsipareigojimams padengti ir kad akcijos vertė yra neigiama. Taigi įmonė, turinti mažiau turto negu skolų, negali būti laikoma didelės vertės turtu BK 182 straipsnio prasme. Kasatorė teigia, kad jai buvo žinoma įmonės turtinė padėtis ir balansas, todėl negalima tvirtinti, kad ji suvokė įmonės turtą esant didelės vertės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstama veika padaryta žala yra 10 000 Lt. Tokiu atveju ši suma neviršija BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos didelės vertės turtinės teisės kaip kvalifikuojančio požymio, todėl kvalifikacija pagal šį straipsnį negalima. Be to, daiktas ar turtinė teisė gali būti nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams dalyku tik tuo atveju jei turi prekinę-piniginę bei vartojamąją vertę. Šioje byloje esančioje specialisto išvadoje nustatyta, kad turtinė teisė nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo prekinės-piniginės vertės ir buvo neigiama, o tai reiškia, kad ir baudžiamoji atsakomybė už tokios turtinės teisės įgijimą neturėtų iškilti.

Nuteistoji nesutinka ir su priteistais civiliniais ieškiniais. Ji pažymi, kad teismui pateiktas ieškovų K. I. ir S. U. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. prašymas sustabdyti civilinę bylą Nr.2-1324-232/2011 rodo, jog turtinių reikalavimų patenkinimas baudžiamojoje byloje yra susijęs su jų pareikštu civiliniu ieškiniu. Civilinį ieškinį išsprendus Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą, jis nebegali būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje (BPK 112 straipsnio 4 dalis). Be to, civilinėje byloje Nr. 2-3389-232/12 dėl priverstinio akcijų pardavimo Vilniaus apygardos teisme, kurio sprendimą teismui pateikė nukentėjusieji, remiantis pačių nukentėjusiųjų žodžiais, ginčas dėl akcijų buvo išspręstas ir tai rodo, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti tenkinamas, nes jau yra patenkintas civiline tvarka. Apeliacinės instancijos teismo iš naujo apskaičiuotos iš nuteistosios priteistinos sumos  K. I. ir S. U. taip pat nepagrįstos. Remiantis byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu akcijos buvo bevertės, todėl nepagrįstas ir reiškiamų reikalavimų pagal nominalią akcijų vertę dydžio patenkinimas.

Teismas inkriminavo pasikėsinimą sukčiauti O. A. atžvilgiu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. akcijos perėjo D. J. nuosavybėn pagal preliminariąją akcijų pirkimo pardavimo sutartį. 2010 m. spalio 8 d. susitarimu dėl teisių ir pareigų perėjimo tarp D. J., O. A. ir A. F., O. A. perleido jai reikalavimo teisę į D. J. 150 000 Lt skolos, kylančios iš 2010 m. rugsėjo 24 d. sudarytos preliminariosios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. O. A. negali būti pripažintas nukentėjusiuoju, nes pagal 2010 m. rugsėjo 22 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį jis A. F. nieko nesumokėjo ir pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. sutartį A. F. reikalavimas sumokėti už akcijas buvo perleistas D. J. Taigi O. A. nepatyrė 300 000 Lt žalos, nes perleido investicinius įsipareigojimus kitam asmeniui. Šis asmuo patvirtino, kad joks nusikaltimas prieš jį nepadarytas ir jis nepatyrė jokios žalos. Nukentėjusiuoju nepripažintas ir D. J. Nesant nukentėjusiojo, negali būti inkriminuojama ir nusikalstama veika dėl jo.

Nuteistoji teigia, kad teismai, jos veiksmus pripažindami nusikalstamomis veikomis, pažeidė ultima ratio principą, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad jos elgesys sukėlė tokius padarinius, dėl kurių pažeisti interesai negalėtų būti ginami civilinio proceso tvarka. Be to, nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais šioje baudžiamojoje byloje pripažinti asmenys savo pažeistas teises aktyviai gynė civiline tvarka ir A. F. iškeltose civilinėse bylose buvo vertinami tie patys nuteistosios atlikti veiksmai. Kasatorės manymu, jokios nusikalstamos veikos nuosavybei, turtinėms teisėms ar turtiniams interesams, valdymo tvarkai nepadaryta, nes nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Atsiliepimu į nuteistosios A. F. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai apie pažeistą teisę į gynybą yra nepagrįsti ir sietini su nuteistosios pasirinktas gynybine taktika. Teisme prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, A. F. kartu su gynėja įteikė teismui pareiškimą dėl, jų teigimu, nesuprantamo kaltinamojo akto. Teismas šį pareiškimą priėmė ir protokoline nutartimi nutarė prijungti pateiktą pareiškimą prie bylos, tačiau pranešė proceso dalyviams, kad, teismo vertinimu, kaltinamasis aktas yra aiškus, jo turinys yra logiškas, suprantamas, jame išdėstyti kaltinamajai formuluojami kaltinimai, o jų pagrįstumas turi būti vertinamas teismui išėjus į pasitarimų kambarį ir sprendžiant baigiamojo akto priėmimo klausimą, todėl teismas šioje situacijoje manė esant pagrindą tęsti toliau bylos nagrinėjimą. Daugiau prieštaravimų ir pareiškimų gauta nebuvo. Tai, kad teismas netenkino A. F. prašymo ir vertino jį kaip nepagrįstą, savaime nereiškia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą. Tai, kad, kaip teigia kasatorė, jai yra nesuprantamas kaltinamasis aktas, kuriame teigiama, kad ji pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, nes ji nepadariusi jokio nusikaltimo Lietuvos Respublikoje egzistuojančiai valdymo tvarkai, yra susiję su nesutikimu su teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, o ne teisės į gynybą suvaržymu ar pažeidimu.

Prokuroras teigia, kad A. F. tiek pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteista pagrįstai. Nepagrįsti skundo argumentai, kad byloje nenustatyta visų būtinų sukčiavimo sudėties požymių, o baudžiamojoje byloje nagrinėti bei ištirti teisiniai santykiai yra civiliniai ir turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina A. F. padarytos veikos pavojingumą, taip pat ir kasaciniame skunde ginčijamą padarytos nusikalstamos veikos tyčią. A. F. kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje teisėjų, vertinusių byloje esančius duomenis, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Nesutikti su tokiais abiejų instancijų teismų sprendimais šiuo metu nėra pagrindo. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aprašyti nuteistosios A. F. veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, taip pat motyvuotai išdėstyta, kodėl jai skirtina būtent nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, nors ir lakoniškai, bet iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų.

Nuteistosios A. F. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. A. F. kasacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto neaiškumo, jo neatitikimo BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų reikalavimams ir su tuo susijusių kaltinamojo teisių pažeidimo (BPK 10, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), taip pat argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir rungimosi principo pažeidimo, susiję su pateiktų prašymų grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 182 straipsnio 2 dalis, 190 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalis bei teisinės valstybės principus, paliekami nenagrinėti. Nuteistoji minimais aspektais apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, jos keliami klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti, todėl jie kasacine tvarka taip pat negali būti nagrinėjami.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nuteistoji ginčija BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą nurodydama, kad jos padaryta veika neatitinka kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių ir kad teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp jos ir įmonės akcininkų susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius. Šie argumentai atmestini.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo objektyvieji požymiai šio straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Teismų praktikoje konstatuota, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir (ar) naudotis, ir (ar) disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę.

A. F. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista būtent už turtinės teisės valdyti svetimą UAB „A.“ priklausantį didelės vertės turtą įgijimą savo naudai apgaule. Už turto pasisavinimą jai nebuvo pareikšti kaltinimai ir už tai ji nebuvo nuteista. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Tai reiškia, kad turtinei teisei įgyti nėra būtinas faktinis daikto užvaldymas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. A. F. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą Nr. 1880583 bei prie jo pridėtus dokumentus (2010 m. rugsėjo 15 d. prašymą registruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis (forma JAR-1), formą JAR-AF dėl UAB „A.“ akcininko, formą JAR-VO-V dėl vienasmenio valdymo organo, 2010 m. rugsėjo 15 d. vienintelio akcininko sprendimą), kuriuose įrašyta informacija, kad A. F. yra vienintelė UAB „A.“ akcininkė ir vadovė, neatitiko tikrovės. Panaudojusi netikrus dokumentus, A. F. suklaidino juridinių asmenų registro tvarkytoją, pateiktų dokumentų pagrindu ji buvo įregistruota kaip vienintelė UAB „A.“ akcininkė bei direktorė. Taip A. F. įgijo turtinę teisę, t. y. teisiškai įtvirtino savo galimybę UAB „A.“ vardu vienasmeniškai sudaryti sandorius ir valdyti įmonei priklausantį turtą (juo disponuoti). Taigi, minėtuose dokumentuose pateikta neatitinkanti tikrovės informacija turėjo juridinę reikšmę, jos pagrindu buvo pakeistas esamas teisinis santykis. Todėl kasacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju dokumentinio turtinių teisių įforminimo nepakanka, kad turtas būtų užvaldytas, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti už baigtinį nusikaltimą reikalingas fizinis daikto užvaldymas (turto įgijimas sau), yra nepagrįstas.

Kasatorė taip pat tvirtina, kad jos veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes nėra būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės elemento. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Priešingai, nei teigia nuteistoji, teismai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje apgaulė buvo panaudota įgyti svetimą turtinę teisę, ją įregistruojant. A. F. panaudojo apgaulę pateikdama suklastotus dokumentus, sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teisės arba tokį pažeistų teisių gynimo būdą pasunkino. Teismas nenustatė, kad nuteistoji būtų informavusi S. U. ir K. I. apie 2010 m. rugsėjo 15 d. jos pačios pasirašytą vienintelio akcininko sprendimą, registravimą vienintele UAB „A.“ akcininke bei vadove ir 2010 m. rugsėjo 22 d. su O. A. sudarytą sutartį. Prieš sudarydama akcijų pirkimo pardavimo sutartį su O. A. nuteistoji šiam asmeniui taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir pasirašydama sutartį patvirtino, kad yra vienintelė UAB „A.“ akcininkė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad A. F. veikė tiesiogine tyčia, suprasdama tiek savo veiksmų pavojingą pobūdį, tiek jų padarinius bei siekdama taip veikti.

Nuteistoji A. F. nesutinka su tuo, kad jos padaryta veika pripažinta kvalifikuotu nusikaltimu, nes UAB „A.“ turėjus ne tik 421 592 Lt turto, bet ir įsipareigojimų už 603 895 Lt, bendrovės turtas buvo neigiamos vertės, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už turtinės teisės valdyti būtent didelės vertės UAB „A.“ turtą negalėjo iškilti. Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal byloje esantį UAB „A.“ 2010 m. spalio 26 d. balansą bendrovė be 421 592 Lt vertės turto turėjo ir 603 895 Lt dydžio įsipareigojimų, tačiau pagrįstai konstatavo, jog vien šių įsipareigojimų turėjimas nuteistosios įgytos turtinės teisės valdyti minėtą UAB „A.“ turimą turtą neapribojo. Nepriklausomai nuo to, kokia buvo reali bendrovės akcijų vertė nusikalstamos veikos padarymo metu, būtent dėl įmonės turto (anot pačios nuteistosios – 150 000 dolerių vertės) A. F. sudarė akcijų pirkimo pardavimo sutartį su O. A. Nuteistoji, pasitelkdama apgaulę, įgijo turtinę teisę valdyti nustatytos vertės įmonės turtą, o kokia buvo to turto sudėtis, kvalifikacijai reikšmės neturi.

Priešingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, teismas, kvalifikuodamas A. F. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą O. A. priklausantį turtą, atsižvelgė į tai, kad pagal 2010 m. rugsėjo 22 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį O. A. A. F. nieko nesumokėjo, ir pasisakė dėl aplinkybės, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. akcijos perėjo D. J. nuosavybėn pagal preliminarią akcijų pirkimo pardavimo sutartį. Tai, kad O. A. reali žala nebuvo padaryta, nepaneigia pasikėsinimo prieš jį padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nesant įrodymų, jog A. F. 2010 m. rugsėjo 22 d. apgaule realiai įgijo galimybę valdyti, naudotis ar disponuoti savo nuožiūra O. A. priklausančiu didelės vertės turtu, jos veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Ta aplinkybė, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. akcijos perėjo D. J. nuosavybėn, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, kurių kasacinės instancijos teisėjų kolegija nekvestionuoja, A. F. nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai. Apgaulė – būtinas sukčiavimo sudėties požymis – aiškiai apibrėžta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo bendrovėje susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Šioje byloje teismai konstatavo, kad būtent tokią situaciją sudarė nuteistoji A. F., veikdama neteisėtai, pasilekdama apgaulę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas A. F. pritaikytas tinkamai.

Dėl turtinės žalos priteisimo

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo iš naujo apskaičiuotos priteistinos sumos  K. I. ir S. U. nepagrįstos, nes nusikalstamos veikos padarymo metu akcijos buvo bevertės. Be to, šioje baudžiamojoje byloje išvis negali būti tenkinami civiliniai ieškiniai, nes jie jau patenkinti civilinio proceso tvarka. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo ištyręs faktines aplinkybes ir bylos duomenis, 2010 m. rugsėjo 22 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį (kuri iš esmės nebuvo įvykdyta) įvertino kaip įrodančią, kad akcijos tuo metu galėjo turėti realią rinkos vertę, bei padarė išvadą, kad protingumo ir teisingumo principą atitinka nominalios akcijų vertės atlyginimas nukentėjusiesiems (dėl akcijų vertės praradimo dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų), nes teismui nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kurie be abejonių leistų nustatyti akcijų vertę didesnę ar mažesnę nei nominali jų vertė, t. y. sumokėto 10 000 Lt įstatinio kapitalo. Šiuo pagrindu teismas iš A. F. priteistą K. I. 102 000 Lt sumą sumažino iki 3400 Lt, o S. U. priteistą 99 000 Lt sumą – iki 3300 Lt. Nesutikti su tokia teismo išvada kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasaciniame, taip pat kaip ir apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-3389-232/12 dėl priverstinio akcijų pardavimo Vilniaus apygardos teisme, kurio sprendimą teismui pateikė nukentėjusieji, remiantis pačių nukentėjusiųjų žodžiais, ginčas dėl akcijų buvo išspręstas, ir tai, nuteistosios manymu, rodo, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti tenkinamas.

BPK 112 straipsnio 4 dalis nurodo, kad kad jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka, o jeigu ieškinys atmetamas civilinio proceso tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį baudžiamojoje byloje. Tos pačios taisyklės taikomos ir patenkinus civilinį ieškinį baudžiamojoje ar civilinėje byloje. Taigi, nukentėjusysis, patyręs turtinės žalos, gali vieną kartą pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka arba pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasmę tapačiais ieškiniai yra pripažįstami tada, kai sutampa visi trys elementai: šalys (ieškovas ir atsakovas), ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3389-232/12, kurį skunde mini kasatorė, be kita ko, yra nuspręsta grąžinti K. I. nuosavybėn 34 UAB „A.“ paprastąsias vardines akcijas, o S. U. nuosavybėn – 33 UAB „A.“ paprastąsias vardines akcijas. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiamas akcijų vertės sumažėjimo klausimas dėl nusikalstamų nuteistosios veiksmų. Taigi nagrinėjimo dalykai nėra tapatūs.

Be to, kaip teisingai nurodyta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendyje, įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje („Liteko“ duomenimis, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs), atsižvelgiant ir į tai, kad, esant UAB „A.“ akcijoms bevertėms, net ir grąžinus jas nukentėjusiųjų nuosavybėn, jiems padaryta turtinė žala nebus atlyginta. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamajame procese nukentėjusiųjų pareikšti reikalavimai išnagrinėti teisėtai. Kadangi nukentėjusiems buvo padaryta turtinė žala, susijusi priežastiniu ryšiu su nustatytais A. F. nusikalstamais veiksmais, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 2 dalimi, padaryta turtinė žala iš kasatorės priteista pagrįstai.

Dėl BPK nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo, išsamiai neįvertino bei nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo motyvų dėl visų būtinų nusikalstamos veikos nuosavybei, turtinėms teisėms ar turtiniams interesams sudėties požymių nuteistosios veikoje nebuvimo, atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis šio teismo priimto sprendimo turiniui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma skunde, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, patikrinęs jų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, priimtoje nutartyje į visus esminius nuteistosios A. F. gynėjos paduoto apeliacinio skundo argumentus motyvuotai atsakė bei paaiškino, kodėl dalis jų atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą ir sumažino iš A. F. priteistas S. U. ir K. I. sumas turtinei žalai atlyginti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, tinkamai įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje šios instancijos teismui keliamą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto ir 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau šios BPK nuostatos reglamentuoja nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal paduotus skundus apeliacine tvarka, priėmė ne apkaltinamąjį nuosprendį, o nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nuosprendį (atitinkantį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus), yra grindžiamos aplinkybėmis, nustatytomis remiantis įrodymų visetu, įvertinus tiek teisinančių, tiek kaltinančių įrodymų pakankamumą bei patikimumą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, o priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

              Nuteistosios A. F. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                            Dalia Bajerčiūtė

                            Vytautas Masiokas

              Albinas Sirvydis