Administracinė byla Nr. A-323-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01443-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Z., B. V., A. Ž., A. P., Ž. B., E. M., V. N. G., A. R., A. M., E. M., A. S., D. M., A. P., A. S., Z. P., V. M., A. D., S. K., E. M., V. J., D. J., R. P., L. P., S. V. ir R. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Klaipėdos apygardos teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. pareiškėjams: R. Z. – 100 846,42 Lt; B. V. - 98 063,23 Lt; A. Ž.- 100 235,88 Lt; A. P.- 90 298,97 Lt; Ž. B. - 100 313,32 Lt; E. M. - 94 670,43 Lt; V. N. G. - 97 437,55 Lt; A. R. - 33 984,33 Lt; A. M. - 96 819,27 Lt; E. M. - 98 740,24 Lt; A. S. – 96 499,58 Lt; D. M. - 100 788,98 Lt; A. P. - 99 933,67 Lt; A. S. - 53 671,26 Lt;  Z. P.- 101 704,17 Lt; V. M. – 96 237,71 Lt; A. D. -108 695,79 Lt; S. K. - 100 701,59 Lt; E. M. - 99 616,93 Lt; V. J. - 99 563,20 Lt;  D. J. - 99 658,28 Lt; R. P. - 101 019,15 Lt; L. P. - 98 694,32 Lt; S. V. – 99 852,21 Lt; R. V. - 92 622,42 Lt; 2) priteisti kiekvienam pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Klaipėdos apygardos teismą mokėti pareiškėjams (išskyrus pareiškėją R. V.) pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą (2008 lapkričio 6 d. Nr. X-1771 redakcija) nustatytą darbo užmokestį; 4) priteisti teismo išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais buvo paskirti Klaipėdos apygardos teismo teisėjais. 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 17.2. Pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apygardų teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 15.14, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti dar kartą iki 14. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir galioja iki šiol. Teisėjų atlyginimo mažinimas, sumažinto atlyginimo mokėjimas, nenustatant konkretaus termino, patvirtina, kad darbo užmokestis 2009 metais teisėjams buvo mažinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesilaikant proporcingumo principo – du kartus mažinant bazinį dydį ir du kartus mažinant koeficientą, nors tuo tarpu kitiems iš valstybės biudžeto išlaikomiems valstybės tarnautojams, pareigūnams (pvz., prokurorams) tik du kartus. Seimas 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu pareiginės algos bazinį dydį sumažino iki 475 Lt, todėl vėlesnis jo mažinimas iki 450 Lt yra neteisėtas, kadangi teisėjų pareiginės algos bazinis dydis teisėjams sumažintas pažeidžiant Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kai bazinis dydis 450 Lt nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatytas tų pačių 2009 metų įstatymu. Teisėjų atlyginimų įstatymas reikalauja teisėjų atlyginimo bazinį dydį nustatyti ne tų pačių metų 5 mėnesiams, o ateinantiems metams. Pareiškėjai sutiko, kad bazinis dydis 2009 metams iki 475 Lt buvo sumažintas dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas taikant 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Neteisėtai buvo sumažintas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas, nes galimybė mažinti teisėjų atlyginimą, mažinant pareiginės algos koeficientą, Teisėjų atlyginimų įstatyme nėra numatyta. Teisėjams atlyginimai sumažinti neproporcingai didesniu procentiniu punktu nei viešąsias paslaugas teikiančių valstybės tarnautojų, pažeidžiant Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Taip buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėjų nepriklausomumo principai. Atsižvelgdami į tai, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti labiau nei kituose sektoriuose dirbančių asmenų, teigė, kad lygiateisiškumo principas nebuvo išlaikytas. Atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus, ypač atsižvelgiant į ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, t. y. pažeidžiant pamatines, visus civilinius santykius reglamentuojančias bei įstatymo saugomas vertybes. Taip pat pažeistas ir laikinumo principas. Pareiškėjai nurodė, kad negaudami žymios dalies atlyginimo patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai naudojasi priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi priklausančiais pinigais nemoka, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu prašė priteisti ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas (procesines palūkanas) – 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas atsiliepime į skundą laikėsi pozicijos, kad ginčas teisme būtų sprendžiamas laikantis įstatymų ir būtų priimtas teisėtas ir teisingas sprendimas, o jei skiriant asignavimus bus gautas papildomas finansavimas neišmokėtai atlyginimo daliai mokėti, nurodė, jog neprieštaraus pareiškėjų reikalavimui nustatyta tvarka sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Finansų ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (5.1-01)-6K-1303489, kuriame yra išanalizuotos aplinkybės, susijusios su valstybės ekonomine ir finansine padėtimi. Šie faktoriai patvirtina, kad valstybės itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis tęsiasi iki šiol. Bazinis dydis yra visiems valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams ir valstybės tarnautojams vienodas, neišskiriant teisėjų, jis nėra diskriminacinio pobūdžio, todėl nuo proporcingumo principo nebuvo nukrypta. Teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus: Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo 2009 m. balandžio 28 d. įstatymu Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-362. Pareiškėjų pareiginės algos koeficientas mažėjo nuo 17,2 iki 15,14, o vėliau iki 14. Tačiau valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede, taip pat buvo sumažinti du kartus: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo 2009 m. balandžio 28 d. įstatymu Nr. XI-235 ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo 2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. Xl-363. Atsakovas pažymėjo, kad pastaruoju įstatymu valstybės tarnautojams buvo sumažintas ne tik pareiginės algos koeficientas, bet ir priedas už kvalifikacinę klasę. Taip pat du kartus buvo mažinami ir valstybės politikų bei valstybės pareigūnų pareiginių algų koeficientai: Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo 2009 m. balandžio 23 d. įstatymu Nr. Xl-224 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. Xl-361. Visi nurodyti įstatymų pakeitimai įsigaliojo tuo pačiu metu ir galioja iki šiol, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistas proporcingumo bei lygiateisiškumo principas. Be to, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 punkte nustatyta, kad sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., o nuo 2014 m. sausio 1 d. bus atstatyti ankstesni dydžiai, todėl šiuo atveju nėra pažeistas ir laikinumo principas. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti procesines palūkas, atsakovo nuomone, yra atmestinas. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovus mokėti atlyginimą pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams ir yra teisiškai nepagrįstas. Jeigu teismas patenkintų pareiškėjų reikalavimą, atsakovas prašė teismo sprendimo įvykdymą byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjų R. Z., B. V., A. Ž., A. P., Ž. B., E. M., V. N. G., A. R., A. M., E. M., A. S., D. M., A. P., A. S., Z. P., V. M., A. D., S. K., E. M., V. J., D. J., R. P., L. P., S. V., R. V. skundą patenkino iš dalies.

Teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė pareiškėjai R. Z. 77 667,09 Lt (22 493,94 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui B. V. 76 193,52 Lt (22 067,17 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui A. Ž. 77 959,50 Lt (22 578,63 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 69 725,79 Lt (20 193,98 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., pareiškėjui Ž. B. 77 998,22 Lt (22 589,85 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., pareiškėjai E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 73 825,17 Lt (21 381,25 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai V. N. G. 75 648,06 Lt (21 909,19 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai A. R. 26 169,74 Lt (7 579,28 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 75 165,66 Lt (21 769,48 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai E. M. 76 837,84 Lt (22 253,78 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui A. S. 74 989,52 Lt (21 718,47 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai D. M. 78 536,95 Lt (22 745,87 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui A. P. 77 905,70 Lt (22 563,05 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 41 329,69 (11 969,91 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui Z. P. 78 254,56 Lt (22 664,09 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1.; pareiškėjai V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 74 882,08 Lt (21 687,35 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 84 485,82 Lt (24 468,78 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 78 428,29 Lt (22 714,40 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 77 342,11 Lt (22 399,82 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 77 334 Lt (22 397,47 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 mm. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui D. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 77 565,28 Lt (22 464,46 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 78 497,33 Lt (22 734,40 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui L. P. 76 901,69 Lt (22 272,27 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjui S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 77 815,03 Lt (22 536,79 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; pareiškėjai R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 72 326,54 Lt (20 947,21 Eur) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 dienos. Kitą skundo dalį teismas atmetė. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo iki kitų (2015 m.) biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti Klaipėdos apygardos teismo pateiktais paskaičiavimais, todėl pareiškėjams iš Lietuvos valstybės priteisė minėto teismo nurodyto dydžio neišmokėtas teisėjų atlyginimo dalis.

Teismo vertinimu, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Teismas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjų skundo reikalavimai tenkintini visa apimtimi.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Pareiškėjų reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 1, 3 dalimis, pažymėjo, kad specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl teismas darė išvadą, kad reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu ir, kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, teismas sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo išspręsti klausimai ne tik dėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo ir kompensavimo, bet ir dėl visų valstybės ar savivaldybės tarnautojų darbo užmokesčio. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 0,29 iki 0,42 proc. bendro vidaus produkto. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjai R. Z., B. V., A. Ž., A. P., Ž. B., E. M., V. N. G., A. R., A. M., E. M., A. S., A. P., A. S., Z. P., V. M., A. D., S. K., E. M., V. J., D. J., R. P., L. P., S. V., R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, pažymi, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog įstatymo projektas būtų pateiktas Seimui ar būtų ruošiamas, todėl nepagrįstais laikė teiginius, kad Vyriausybė įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmo, nors tai turėjo padaryti iki 2014 m. gegužės 1 dienos. Pareiškėjai daro išvadą, kad toks Vyriausybės neveikimas ir akivaizdus Konstitucinio Teismo sprendimo nevykdymas pažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjų manymu, tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodė, jog praradimai dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, nėra kliūtis pareiškėjų teisės kreiptis į teismą realizavimui, paduoto skundo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo išnagrinėjimui ir nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog yra kokių nors aplinkybių, leidžiančių atidėti kompensavimo mechanizmo priėmimą. Pareiškėjų manymu, apeliacinis skundas yra deklaratyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Klaipėdos apygardos teismo teisėjai -  kreipėsi į teismą reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą,  pavedė Vyriausybei parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų  darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo  kiekvienam iš pareiškėjų nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai  išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės  ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose,  pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra  itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016  padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“,  kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijoms, kuriose pareiškėjai dirbo 2009 – 2013 metais, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016  atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Klaipėdos apygardos teismas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija dalyvavo kaip atsakovas  ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl  darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems teisėjų darbo užmokesčio nepriemoką.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams priteista: R. Z. - 77 667,09 Lt (22 493,94 Eur); B. V. - 76 193,52 Lt (22 067,17 Eur); A. Ž. - 77 959,50 Lt (22 578,63 Eur); A. P. - 69 725,79 Lt (20 193,98 Eur), Ž. B. - 77 998,22 Lt (22 589,85 Eur), E. M. - 73 825,17 Lt (21 381,25 Eur); V. N. G. - 75 648,06 Lt (21 909,19 Eur); A. M. - 75 165,66 Lt (21 769,48 Eur) ; E. M. - 76 837,84 Lt (22 253,78 Eur) ; A. S. - 74 989,52 Lt (21 718,47 Eur); D. M. - 78 536,95 Lt (22 745,87 Eur); A. P. - 77 905,70 Lt (22 563,05 Eur); Z. P. - 78 254,56 Lt (22 664,09 Eur); V. M. - 74 882,08 Lt (21 687,35 Eur); A. D. - 84 485,82 Lt (24 468,78 Eur); S. K. - 78 428,29 Lt (22 714,40 Eur); E. M. - 77 342,11 Lt (22 399,82 Eur); V. J. - 77 334 Lt (22 397,47 Eur); D. J. - 77 565,28 Lt (22 464,46 Eur); R. P. - 78 497,33 Lt (22 734,40 Eur); L. P. - 76 901,69 Lt (22 272,27 Eur); S. V. - 77 815,03 Lt (22 536,79 Eur) (neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalys, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.) ; A. R. - 26 169,74 Lt (7 579,28 Eur) neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d; A. S. - 41 329,69 (11 969,91 Eur) neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.; R. V. - 72 326,54 Lt (20 947,21 Eur) neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 dienos.

Dėl šio pareiškėjų reikalavimo priimti naują sprendimą – pareiškėjų R. Z., B. V., A. Ž., A. P., Ž. B., E. M., V. N. G., A. R., A. M., E. M., A. S., D. M., A. P., A. S., Z. P., V. M., A. D., S. K., E. M., V. J., D. J., R. P., L. P., S. V. ir R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo  dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.