Civilinė byla Nr. e2A-718-603/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34815-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gelvora“ ieškinį atsakovui L. M. dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Gelvora“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo L. M. 50,16 Eur skolos, 11,96 Eur palūkanų ir 15 Eur žyminio mokesčio bei 5 procentus procesinių palūkanų. Nurodė, kad 2001 m. liepos 13 d. UAB ,,Omnitel“ ir atsakovas sudarė sutartį dėl viešojo judriojo telefoninio ryšio paslaugų teikimo Nr. 17498. 2012 m. gruodžio 18 d. UAB ,,Gelvora“ ir UAB ,,Omnitel“ pasirašė skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TR3700-12218/12-20-78, pagal kurią UAB ,,Omnitel“ ieškovui perdavė reikalavimo teises pagal PVM sąskaitas-faktūras atsakovo atžvilgiu. Ieškovas tinkamai pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą, pareikalavo apmokėti sąskaitas. Atsakovas sąskaitų neapmokėjo. 

2.       Atsiliepimu į ieškinį atsakovas L. M. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal sutartį su UAB ,,Omnitel“ jis skolų neturi, ieškovas nepateikė į bylą, iš ko susidarė skola, nedetalizavo paslaugų pobūdžio, nepateikė sąskaitų, kurių atsakovas neva neapmokėjo. Pateikta skolų perdavimo sutartis byloje nėra informatyvi. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad pradinis kreditorius UAB ,,Omnitel“ perleido reikalavimo teisę naujam kreditoriui (ieškovui). Perleidimo skolų portfelio sutarties 3.3. punkte nurodyta, kad pradinio kreditoriaus teisės yra perleidžiamos ieškovui tik po atsiskaitymo įforminant teisės reikalavimo perleidimą atskiru dokumentu (3.7., 5.1. punktai). Šalys teisės perleidimą susiejo su faktinės aplinkybės atsiradimo momentu (kai ieškovas sumoka pradiniam kreditoriui), ir kai surašomi papildomi dokumentai. Ieškovas tokių įrodymų byloje nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 350 Eur advokato išlaidų atsakovo L. M. naudai.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovas su pradiniu kreditoriumi buvo sudaręs 2001 m. liepos 13 d. sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo Nr. 11749. 2012 m. gruodžio 28 d. UAB ,,Omnitel“ su UAB ,,Gelvora“ pasirašė sutartį, pagal kurią perleido visas reikalavimo teises pagal sąskaitas-faktūras ir į atsakovą L. M.. Apie perleidimą tinkamai informavo atsakovą. Iš išrašo prie skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TR-3700-12218 matyti, kad skolos susidarymo data yra 2011 m. gegužės 16 d., skolos suma yra 173,20 Lt.

5.       Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Nustatyta, kad perleidimo sutarties 3.3. punkte nurodyta, jog kreditoriaus teisės ieškovui (pirkėjui) yra perleidžiamos tik po atsiskaitymo įforminant reikalavimo teisės perleidimą atskiru dokumentu (3.7., 5.1. punktai), t. y. perleidimo teisė atsiranda įvykus nurodytai faktinei aplinkybei. Teismas konstatavo, kad byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis pagal perleidimo sutartį su UAB ,,Omnitel“ atsiskaitė, dokumento apie reikalavimo teisės įforminimą nauju dokumentu nepateikė, todėl daryta išvada, kad ieškovas, kaip naujasis kreditorius reikalavimo teisės į atsakovą neįgijo ir neturi teisės reikalauti pagal pateiktą ieškinį 50,16 Eur skolos bei kitų prašomų priteisti sumų. Be to atsakovas byloje pateikė įrodymus, jog pradinis kreditorius pradinis ieškovas UAB ,,Telia“ jo atstovui neteikė informacijos apie pastarojo įsiskolinimus, o ieškovas neįrodė, kad jis perėmė reikalavimą į visą atsakovo įsiskolinimą. Atsakovo pateikti įrodymai apie paslaugų teikimo terminus, taikomus mokesčius bei įsiskolinimo laikotarpį teismui leido daryti išvadą, kad 2011 m. kovo 18 d. atsakovas dar nebuvo atnaujinęs paslaugų teikimo sutarties ir paslaugomis nesinaudojo, tokio laikotarpio nėra sąskaitose. Prašymas atnaujinti paslaugas surašytas 2011 m. balandžio 9 d., taigi atmestas ieškovo argumentas, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. liepos 15 d. 

6.       Nustatyta, kad ieškovas pirko skolą tik susidariusią 2011 m. gegužės 16 d., t. y. pagal sąskaitą-faktūrą atsakovas buvo skolingas 26,60 Lt, t. y. 7,70 Eur. Ieškovas įsigijo reikalavimą tik paminėtai sumai, kuri ir galėtų būti priteista. Tačiau sąskaitoje nėra nuorodos apie išlikusią skolą, nors telekomunikacijų kompanijos nurodo savo sąskaitose skolos sumą už ankstesnius laikotarpius, jei buvo neapmokėta. Be to jei atsakovas būtų neapmokėjęs nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. birželio 15 d., pradinis kreditorius būtų atjungęs paslaugų teikimą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad paminėti argumentai įrodo, kad sąskaitas atsakovas buvo apmokėjęs, dėl ko ieškinys atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su sprendimu toje dalyje, kurioje atmestas ieškinys bei iš ieškovo priteistos 350 Eur advokato išlaidos. Apeliantas mano, jog ieškinys atmestas neteisėtai ir nepagrįstai. Teismas priimdamas sprendimą vertino tik atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus bei neatsižvelgė ir nepasisakė dėl ieškovo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų ir atsikirtimų į atsakovo atsiliepimą.

8.       Teismas sprendime kaip vieną iš ieškinio atmetimo motyvų nurodo argumentą, jog „byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis pagal perleidimo sutartį su UAB ,,Omnitel“ atsiskaitė, dokumento apie reikalavimo teisės įforminimą nauju dokumentu nepateikė, todėl darytina pagrįsta išvada, kad ieškovas, kaip naujasis kreditorius reikalavimo teisės į atsakovą neįgijo ir neturi teisės reikalauti pagal pateiktą ieškinį 50,16 Eur skolos bei kitų prašomų priteisti išmokų.“

9.       Ieškovas pateikė su ieškiniu 2012 m. gruodžio 28 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties kopiją bei išrašą iš priedo Nr. 1 prie minėtos 2012 m. gruodžio 28 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties, kuriame detaliai nurodomi skolininko duomenys bei įsiskolinimo suma. Minėtų dokumentų pagrindu ieškovui perleistas reikalavimas ir visi reikalavimą pagrindžiantys dokumentai, todėl ieškovas nelaikė būtinu į bylą teikti perteklinius dokumentus, kurių nebuvimu atsakovas formaliai mėgina ginčyti įvykusį cesijos faktą. Tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovas reikalavimo teisės į atsakovą neįgijo ir konstatavo, jog ieškovas neturi teisės reikalauti prašomų priteisti sumų, jeigu pats atsakovas pateikė iš AB „Telia“ gautą 2017 m. gruodžio 11 d. raštą dėl informacijos suteikimo, kuriame labai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog „Telia Lietuva, AB, <...>, informuoja, jog kliento L. M. (as. k. (duomenys neskelbtini) skolos yra perleistos naujiems kreditoriams. Skola už suteiktas paslaugas perleista UAB „Gelvora” (sutartis TR-3700-12218). Informaciją apie perleistų skolų likučius gali pateikti tik naujieji kreditoriai.” Nėra aišku, kodėl atsakovo atstovas teigia, jog nėra įrodytas skolos perleidimo faktas bei nurodo, jog AB „Telia” atsisakė teikti informaciją apie įsiskolinimą. Tiek UAB „Gelvora“ su ieškiniu pateikti dokumentai, tiek AB „Telia“ pažyma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog reikalavimas perleistas buvo.

10.       Taip pat teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodo, jog „atsakovo pateikti įrodymai apie paslaugų teikimo terminus, taikomus mokesčius bei įsiskolinimo laikotarpį teismui leidžia pagrįsti išvadą, kad 2011 m. kovo 18 d. atsakovas dar nebuvo atnaujinęs paslaugų teikimo sutarties ir paslaugomis nesinaudojo, tokio laikotarpio nėra sąskaitose. Prašymas atnaujinti paslaugas surašytas 2011 m. balandžio 9 d., taigi atmestinas ieškovo argumentas, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m liepos 15 d.“ Iš minėtų teismo motyvų, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino kartu su ieškiniu pateiktų sąskaitų-faktūrų išrašytų už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. liepos 15 d. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog AB „Telia“ mokestinis laikotarpis skaičiuojamos nuo mėnesio 16 dienos iki kito mėnesio 15 dienos, o ne nuo abonento faktinio įjungimo dienos, todėl visos be išlygų, visiems klientams AB „Telia“ PVM sąskaitos-faktūros yra išrašomos būtent laikotarpiu nuo mėnesio 16 dienos iki kito mėnesio 15 dienos. Atsakovo prašymas atnaujinti paslaugas pateiktas 2011 m. balandžio 9 d., ir nors kaip minėta aukščiau, AB „Telia“ sąskaitą išrašė laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., pačioje sąskaitoje-faktūroje prie skilties „mėnesinės paslaugos“ labai aiškiai nurodoma, jog paslaugomis pradėta naudotis būtent nuo 2011 m. balandžio 9 d., t. y. nuo datos, kuomet ir pateiktas prašymas atnaujinti paslaugas. Šiuos paaiškinimus ieškovas pateikė ir pirmosios instancijos teismui teismo posėdžio metu, taip pat pabrėžė ir atkreipė tiek teismo, tiek atsakovo atstovo dėmesį dėl sąskaitose nurodomų datų, tačiau teismas, priimdamas sprendimą nesivadovavo bei netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų, nevertino ir ieškovo paaiškinimų, kas lėmė skundžiamo sprendimo priėmimą bei akivaizdų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo pažeidimą.

11.       Teismas ydingai vertino skolos susidarymo datą. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pateikto išrašo iš UAB „Omnitel“ ir UAB „Gelvora“ priedo Nr. 2 prie 2012 m. gruodžio 28 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TR-3700-12218 (toliau – išrašas), eilutė „skolos susidarymo data“ reiškia prievolės pažeidimo dieną, t. y. išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 5092770545 nurodoma, jog sąskaitą privaloma apmokėti iki 2011 m. gegužės 16 d. Būtent nuo minėtos datos atsakovas daugiau nebuvo atlikęs nei vienos įmokos už suteiktas paslaugas ir 2011 m. gegužės 16 d. laikoma sutarties pažeidimo data. Iš viso atsakovas yra neapmokėjęs 4 sąskaitų-faktūrų, kurių bendrą suma lygi 173,20 Lt (50,16 Eur). Pateiktame išraše pirminis kreditorius AB „Telia“ būtent ir nurodo, jog bendra įsiskolinimo suma lygi 173,20 Lt. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ignoravo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei ieškovo paaiškinimus, jų nevertino, dėl jų nepasisakė ir vadovavosi atsakovo samprotavimais, kurie nepagrįsti byloje pateikta medžiaga.

12.       Pasirašydamas sutartį dėl mobiliojo korinio ryšio paslaugų teikimo, atsakovas, vadovaujantis sutarties 6.1. punktu įsipareigojo privaloma tvarka, kas mėnesį už naudojimąsi GSM ryšio paslaugomis ne vėliau kaip iki sąskaitoje nurodytos datos atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas. Minėta sutarties nuostata, jau savaime leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirminio kreditoriaus AB „Telia“ mokėjimo ir apskaitos politika remiasi automatizuotu už einamąjį mėnesį suteiktų paslaugų sąskaitų išrašymu be nuorodos apie įsiskolinimus už praeitus mėnesius. Minėta aplinkybė nurodyta ir teismo posėdžio metu, tačiau teismas dėl šių ieškovo paaiškinimų nepasisakė ir nėra aišku, kodėl teismas nukrypo įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei iš kokių į bylą pateiktų įrodymų padarė išvadą, jog atsakovas pagal pateiktas sąskaitas yra atsiskaitęs.

13.       Ieškovas, pareikšdamas ieškinį laikėsi visų įrodinėjimo pareigos taisyklių, pateikė visus įrodymus, kurie leidžia daryti išvadą apie ieškinio pagrįstumą, o teismas, konstatuodamas, kad atsakovas yra atsiskaitęs pagal pateiktas sąskaitas, pažeidė esminę taisyklę dėl įrodinėjimo naštos. Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, jog yra atlikęs mokėjimus pagal išrašytas sąskaitas-faktūras, o teismas atmesdamas ieškinį rėmėsi atsakovo teiginiais.

14.       Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nukrypo nuo pagrindinių įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių, – nevertino ir neanalizavo byloje esančių įrodymų visapusiškai, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir tai yra pagrindas teismo sprendimo panaikinimui.

15.       Teismo prašo: sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2999-728/2018, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

16.       Atsakovas ir jo atstovas nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu. Teismas teisingai vertino, kad ieškovas neįrodė, kad jis tikrai yra naujasis atsakovo kreditorius pagal reikalavimų teisės perleidimo sutartį. Atsakovas ginčija kad jis turi kokių nors prievolių ieškovui, todėl ieškovas turėjo įrodyti savo, kaip naujojo kreditoriaus statusą. Ieškovas pats pripažįsta apeliaciniame skunde, kad to nepadarė (neįrodinėjo), neva nematė reikalo pateikti „perteklinius dokumentus“. Ieškovui buvo sudarytos visos procesinės galimybės įrodyti savo reikalavimą, pateikti jį pagrindžiančius dokumentus – dėl to net buvo atidėtas posėdis ir pripažintas ieškovo dalyvavimas būtinu. Tačiau ieškovas tuo nesinaudojo, savo, kaip naujojo kreditoriaus statuso, neįrodinėjo.

17.       Ieškovo skundo argumentas apie tai, kad teismas turėjo spręsti, jog labiau tikėtina, kad ieškovas tapo naujuoju kreditoriumi, nei netapo, skamba nerimtai. Kartu su ieškiniu pateiktoje skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad kreditoriaus teisės pirkėjui (ieškovui) yra perleidžiamos tik po atsiskaitymo, įforminant reikalavimo teisės perleidimą atskiru dokumentu. Taigi šalys susiejo reikalavimo teisės perleidimą su faktinės aplinkybės atsiradimo momentu (kai ieškovas sumoka pradiniam kreditoriui) ir kai yra surašomi papildomi tai patvirtinantys dokumentai. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad ši faktinė aplinkybė jau atsirado, taip pat nepateikė sutarties 3.7., 5.1. punkte numatytų papildomų dokumentų apie tai, kad pirminis kreditorius perdavė jam reikalavimo teisę. Atsakovo atstovas pateikė paklausimą AB „Telia“, tačiau ir jis konkrečios informacijos tuo klausimu nepateikė.

18.       Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai interpretavo nesutapimus ir painiavą dėl atsakovo neva susidariusio įsiskolinimo laikotarpio bei ieškovo neva perimtos kreditorinio reikalavimo dydžio. Apeliantas nori, kad teismas ieškovo pateiktus dokumentus, datas, skaičius, interpretuotų per ieškovo interesų prizmę ir konstatuotų, kad dokumentuose yra surašoma viena, o omenyje reikia turėti kita. Teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vertino įrodymus ir dokumentus, aiškindamas juos pagal jų objektyvų turinį, o ne kaip to nori ieškovas. Tiek telekomunikacijų operatorius, tiek skolų išieškojimo bendrovė yra atitinkamų verslų profesionalai, todėl turi prisiimti atitinkamas skolos perleidimo dokumentų turinio vertinimo pasekmes, jei nesugeba aiškiai ir nedviprasmiškai jų surašyti.

19.       2001 m. liepos 13 d. pasirašytos sutarties 6.1 punktas numatė atsakovo pareigą mokėti už paslaugas pagal pradinio kreditoriaus pateiktas sąskaitas. Taigi apie atsakovo skolą galima spręsti tik pagal pateiktas sąskaitas, nes sutartyje nenumatyta, kad duomenys apie mokėtinas sumas galėtų būti pateikiami kituose dokumentuose.

20.       Jei laikyti apeliantą naujuoju kreditoriumi ir jei tikėti jo pateiktais dokumentais, jis perėmė iš pradinio kreditoriaus ne visą įsiskolinimą, o tik skolą, susidariusią 2011 m. gegužės 16 d. Tačiau 2018 m. sausio 25 d. rašte ieškovas teigia, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. liepos 15 d. Ieškovo aiškinimai yra nelogiški ir nesuprantami, nes 2011 m. kovo 18 d. atsakovas dar nebuvo atnaujinęs paslaugų teikimo ir paslaugomis nesinaudojo, tokio laikotarpio nėra sąskaitose. Prašymas atnaujinti paslaugas yra surašytas 2011 m. balandžio 9 d. Taip pat nelogiškas ieškovo paaiškinimas apie skolos laikotarpio pabaigos datą (2011 m. liepos 15 d.), nes ieškovas už tokį laikotarpį skolos neįsigijo, jis pirko tik skolą, susidariusią 2011 m. gegužės 16 d. Iki šios datos atsakovas turėjo apmokėti tik vieną sąskaitą (Serija JUP Nr. 5092770545), suma – 26,60 Lt (7,70 Eur). Jei tikėti ieškovu, kad atsakovas šios sąskaitos neapmokėjo, tai būtent tokia skola susidarė 2011 m. gegužės 16 d., vadinasi ieškovas įsigijo (jei iš viso įgijo) kreditorinį reikalavimą šiai sumai.

21.       Paskutinė pateikta sąskaita pateikta apmokėjimui iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. ir joje nėra nuorodos apie išlikusią skolą, nors telekomunikacijų kompanijos nurodo savo sąskaitose skolos sumą už ankstesnius laikotarpius, jei buvo neapmokėta. Be to, būtų neįtikėtina, kad atsakovas nemokėjo nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. ir pradinis kreditorius jam per tą laiką neatjungė paslaugų teikimo. Visai tai įrodo, kad pateiktas sąskaitas atsakovas buvo apmokėjęs. Atsiliepime atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

22.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

23.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuos teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo.

24.       Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, išimtinai vertino tik atsakovo pasisakymus. Teigiama, jog teismas pagal ieškovo pateiktus duomenis galėjo nustatyti, jog atsakovo skola yra tinkamai perleista ieškovui ir pastarasis turi teisę reikalauti skolos priteisimo, kadangi tinkamai perėmė skolą bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovas nelaikė būtinu į bylą teikti perteklinius dokumentus, kurių nebuvimu atsakovas formaliai mėgino ginčyti įvykusį cesijos faktą. Taip pat nurodoma, jog teismas netinkamai vertino skolos susidarymo laikotarpį.

25.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

26.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).

27.       Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

28.       Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Pažymėtina, kad jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (per se) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, jog tai ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-540/2009).

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje išaiškino, kad tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, turi teisę bet ne pareigą nurodyti byloje dalyvaujantiems asmenims aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017).

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad perleidimo sutarties 3.3. punkte nurodyta, jog kreditoriaus teisės ieškovui (pirkėjui) yra perleidžiamos tik po atsiskaitymo įforminant reikalavimo teisės perleidimą atskiru dokumentu (3.7., 5.1. punktai), t. y. perleidimo teisė atsiranda įvykus nurodytai faktinei aplinkybei. Teismas konstatavo, kad byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis pagal perleidimo sutartį su UAB ,,Omnitel“ atsiskaitė, dokumento apie reikalavimo teisės įforminimą nauju dokumentu nepateikė, todėl daryta išvada, kad ieškovas, kaip naujasis kreditorius reikalavimo teisės į atsakovą neįgijo ir neturi teisės reikalauti pagal pateiktą ieškinį 50,16 Eur skolos bei kitų prašomų priteisti sumų.

31.       Skolų perleidimo sutarties 3.3. punkte nustatyta, kad visos reikalavimo teisės ir su jomis susijusios teisės į skolas ieškovui pereina nuo galutinio ieškovo atsiskaitymo su pradiniu kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad perleidimo teisė atsiranda įvykus nurodytai faktinei aplinkybei (atsiskaitymui su pradiniu kreditoriumi). Skolų perleidimo sutarties 3.7. punkte nustatyta, kad teises į parduotas skolas, kaip tai apibrėžiama perleidimo sutartyje, pradinis kreditorius patvirtina atskiru dokumentu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis pagal perleidimo sutartį su UAB ,,Omnitel“ atsiskaitė, dokumento apie reikalavimo teisės įforminimą nauju dokumentu nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų apie atsiskaitymą su pradiniu kreditoriumi, tačiau nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šio dokumento pateikimas būtinas, teismas pernelyg sureikšmino šio dokumento pateikimą, kadangi nėra pagrindo abejoti, kad atsiskaitymas atliktas, priešingai, atsiskaitymą netiesiogiai patvirtina byloje esantis 2017 m. gruodžio 18 d. Telia Lietuva, AB atstovo raštas atsakovo atstovui, kuriame nurodyta, kad atsakovo skola už 2011 m. balandį – liepą perleista ieškovui. Taip pat nepagrįstai konstatuota, jog ieškovas nepateikė dokumento apie reikalavimo teisės įforminimą nauju dokumentu, kadangi toks dokumentas, pagal perleidimo sutarties nuostatas, neturėjo būti sudarytas. Pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą padarė remdamasis skolų perleidimo sutarties 3.7. punktu, tačiau minėtame punkte kalbama apie pradinio kreditoriaus teisių į parduotas skolas patvirtinimą, o ne ieškovo teisių į nupirktas skolas patvirtinimą. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai suabejojo ieškovo reikalavimo teise į atsakovo skolą.

32.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovas pirko skolą tik susidariusią 2011 m. gegužės 16 d., t. y. pagal sąskaitą-faktūrą atsakovas buvo skolingas 26,60 Lt, t. y. 7,70 Eur, kad ieškovas įsigijo reikalavimą tik paminėtai sumai, kuri ir galėtų būti priteista. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sąskaitoje nėra nuorodos apie išlikusią skolą, nors telekomunikacijų kompanijos nurodo savo sąskaitose skolos sumą už ankstesnius laikotarpius, jei buvo neapmokėta, jei atsakovas būtų neapmokėjęs nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. birželio 15 d., pradinis kreditorius būtų atjungęs paslaugų teikimą. Minėtos pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, kadangi kaip matyti iš reikalavimo perleidimo sutarties, skolų dydis fiksuotas 2012 m. gruodžio 28 d. (perleidimo sutarties 3.3. punktas), išvados apie galimą paslaugų atjungimą ir apie išlikusių skolų nurodymą pateikiamose sąskaitose padarytos remiantis tik atsakovo atstovo paaiškinimais. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abejojo sąskaitose nurodytais skolos susidarymo terminais ir ieškovo reikalavimo pagrįstumu.

33.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovo prašymas atnaujinti paslaugas pateiktas 2011 m. balandžio 9 d., pradinis kreditorius sąskaitą išrašė laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., pačioje sąskaitoje-faktūroje prie skilties „mėnesinės paslaugos“ nurodė, jog paslaugomis pradėta naudotis nuo 2011 m. balandžio 9 d., todėl taip pat nepagrįstai atmestas ieškovo argumentas, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. liepos 15 d.

34.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas iš pradinio kreditoriaus perėmė reikalavimo teisės pagal pradinio kreditoriaus atsakovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, kurių suma 173,20 Lt (50,16 Eur), atsakovas apie reikalavimo perleidimą tinkamai informuotas. Atsakovas prievolės pagal sutartį su pradiniu kreditoriumi neįvykdė, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinas užmokestis už paslaugas – 50,16 Eur.

35.       Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo palūkanas – 11,96 Eur, kurios susidarė nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Ieškovo prašymas grindžiamas CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi. Už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 10 d. iš atsakovo ieškovui priteistinos tinkamai ir pagrįstai apskaičiuotos palūkanos – 11,96 Eur.

36.       Pritaikius CK 6.37 straipsnio 2 dalies, CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškovui iš atsakovo taip pat priteistinos ieškovo prašomos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 62,12 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37.       Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

38.       Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas – 15,23 Eur (15 Eur žyminis mokestis, 0,23 Eur mokėjimo pavedimo mokestis). Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 15 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2999-728/2018 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) užmokestį už paslaugas – 50,16 Eur (penkiasdešimt eurų ir šešiolika euro centų), palūkanas – 11,96 Eur (vienuolika eurų ir devyniasdešimt šešis euro centus), 5 proc. (penkių procentų) dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 62,12 Eur (šešiasdešimt du eurus ir dvylika euro centų) nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 15,23 Eur (penkiolika eurų ir dvidešimt tris euro centus).

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 15 Eur (penkiolika eurų).

Teisėja                                                                                         Loreta Bujokaitė