VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Hegelmann Transporte“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5143-494/2019 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Hegelmann Transporte“ ieškinį atsakovui UAB „Dalsena“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo UAB „Dalsena“ priešieškinį dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Dalsena“ 510,00 EUR, 6 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei priteisti ieškovui 15,00 EUR dydžio apmokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta krovinio pervežimo sutartis Nr. VS/41, pagal kurią atsakovas pasamdė ieškovą pervežti krovinį iš Ispanijos į Vokietiją už 1 900 Eur plius 21 % PVM. Ieškovas paslaugą suteikė ir krovinio pervežimo sutartimi Nr. VS/41 sulygtai sumai išrašė 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922 (1 900 Eur plius 21 % PVM 399 Eur sumoje, bendrai 2 299 Eur sumai). Atsakovas iš dalies apmokėjo 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922, t. y. sumokėjo 1 789 Eur sumą, nors turėjo sumokėti 2 299 Eur sumą. Todėl pagal 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922 atsakovas liko skolingas 510 Eur sumą ieškovui (2 299 Eur minus 1 789 Eur = 510 Eur suma).

3.       Taip pat patikslintame ieškinyje nurodoma, jog tarp šalių buvo sudaryta 2016-12-22 sutartis Nr. 2016491504, pagal kurią ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pasamdė atsakovą UAB „Dalsena“ pervežti krovinį iš Ispanijos į Latviją. Atsakovas pažeidė sutartines sąlygas ir nepateikė transporto priemonės pakrovimui. Dėl sutarties sąlygų pažeidimo nepateikus transporto priemonės pakrovimui atsakovui buvo pareikštos pretenzijos ir pritaikyta 510 Eur dydžio bauda. Tarp šalių buvo sudaryta dar viena 2017-01-03 sutartis Nr. 201701407, pagal kurią ieškovas pasamdė atsakovą pervežti krovinį iš Lietuvos į Ispaniją. Atsakovas UAB „Dalsena“ 2017-01-03 sutarties Nr. 201701407 pagrindu suteikęs transporto paslaugas pateikė 2017-01-16 PVM sąskaitą — faktūrą Nr. DAL00384 2 722,5 Eur dydžio sumai. Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pranešęs atsakovui apie įskaitymą, atsakovui paskirtą 510 Eur dydžio baudą įskaitė į atsakovui mokėtiną sumą pagal atsakovo 2017-01-16 pateiktą PVM sąskaitą — faktūrą Nr. DAL00384. Prievolė dėl baudos padengimo pasibaigė įskaitymu. Ieškovas pateikė atsakovui sąskaitą — faktūrą Nr. 570922 apmokėjimui už pervežimą pagal krovinio pervežimo sutartį Nr. VS/41 bendrai 2 299 Eur sumai; Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pateikė atsakovui 2016-12-30 sąskaitą — faktūrą Nr. 573669 510 Eur dydžio sumai už 2016-12-22 sutarties Nr. 2016491504 sąlygų pažeidimą nepateikus transporto priemonės pakrovimui; Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ 510 Eur dydžio sumą pagal 2016-12-30 sąskaitą - faktūrą Nr. 573669 įskaitė į atsakovui mokėtiną sumą pagal atsakovo pateiktą 2017-01-16 PVM sąskaitą - faktūrą Nr. DAL00384, todėl prievolė dėl 510 Eur dydžio baudos pagal 2016-12-30 sąskaitą — faktūrą Nr. 573669 padengimo pasibaigė, kadangi yra įvykęs įskaitymas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnis; Atsakovas UAB „Dalsena“ nepilnai apmokėjo UAB „Hegelmann Transporte“ 2016-12-20 sąskaitą - faktūrą Nr. 570922 už pervežimą pagal krovinio pervežimo sutartį Nr. VS/41 bendrai 2 299 Eur sumai, atsakovas UAB „Dalsena“ liko skolingas 510 Eurų dydžio sumą pagal 2016-12-20 sąskaitą - faktūrą Nr. 570922.

4.       Atsakovas UAB „Dalsena“ priešieškiniu prašė: 1) atmesti ieškovo UAB „Hegelmann Transporte” patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Dalsena” dėl 510,00 EUR skolos priteisimo ir tenkinti atsakovo UAB „Dalsena“ priešieškinį ieškovui UAB “Hegelmann Transporte” dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu; 2) taikyti 1 metų ieškinio senatį ieškovo UAB “Hegelmann Transporte” patikslinto ieškinio reikalavimui dėl 510,00 EUR skolos už pervežimo paslaugas priteisimo; 3) priteisti iš ieškovo UAB „Hegelmann Transporte” atsakovo UAB „Dalsena” naudai visas šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovo UAB „Dalsena“ nuomone, nei viena ginčo šalis nelaikė, kad ieškovas yra atlikęs 510 Eur baudos įskaitymą, ką patvirtina ir ieškovo 2018-02-22 ieškinio dėl piniginių sumų priteisimo turinys. Nors ieškovas savo patikslintame ieškinyje nurodė, kad atliko 510 Eur įskaitymą, tačiau taip ir liko neaiški vienašalio įskaitymo atlikimo data, nes iš teismui pateiktų ieškovo pretenzijų atsakovui, kurias ieškovas įvardija kaip patikslinto ieškinio Priedą Nr. 4, matyti, kad apie planuojamą įskaitymą ieškovas savo pretenzijose yra rašęs tris kartus beveik mėnesio intervalais, o patikslintame ieškinyje ieškovas nedetalizuoja, kurį jo pranešimą teismas ir atsakovas turėtų vertinti kaip tą tikrąjį ir galutinį pranešimą apie vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Pabrėžė, kad ieškovas UAB „Hegelmann Transporte” neturėjo teisės taikyti atsakovui 510 Eur baudą remiantis 2016-12-22 sutarties 2.6. punktu, nes ginčo šalys niekada nederino šios sutarties sąlygų, ir atsakovas niekada nebuvo akceptavęs šios 2016-12-22 sutarties bei jos sąlygų dėl baudų (netesybų) mokėjimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovo patikslintas ieškinys atsakovui dėl 510 Eur skolos priteisimo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą?, numatyta? CMR Konvencijos 32 str. Atsakovo atstovė, teismo posėdžio metu palaikydama priešieškinyje nurodytus argumentus, prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas, pripažino negaliojančiu ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ 2017-02-21 atliktą įskaitymą 510,00 Eur sumai negaliojančiu nuo sudarymo (atlikimo) momento (ab initio); priteisė iš ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ atsakovui UAB „Dalsena“ 1.365,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ 6,65 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. 

7.       Teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei ieškovo pateiktą 2016-12-22 ir 2016-12-23 šalių darbuotojų susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu; susirašinėjimo turinį; tai, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui užsakymą – sutartį kroviniui pervežti Skype programa, kuriame buvo aptartos visos esminės tarptautinio krovinio vežimo sutarties sąlygos: pateikti tikslūs duomenys apie krovinį, pasikrovimo vieta ir laikas, pervežimo kaina, jos apmokėjimas ir kt. sąlygos, yra įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta 2016-12-22 sutartis Nr. 2016491504, (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pasamdė atsakovą UAB „Dalsena“ pervežti krovinį iš Ispanijos į Latviją. Sutarties 2.6. punktas numatė, kad „nepateikus transporto priemonės pakrovimui arba pateikus transporto priemonę, neatitinkančią nurodytų reikalavimų, Vežėjas moka 20% baudą nuo sutartos pervežimo kainos, bet ne mažiau nei 200 Eur.“ Sutarties 3.1. punkte yra nurodyta, kad: „Šioje sutartyje paminėtos baudos bei netesybos laikomos šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių, kurių nereikia papildomai įrodinėti, atlyginimu.“ Sutartyje nėra atsakovo parašo, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų kitų ir tarp šalių sudarytų 2016-11-25 ir 2016-11-22 krovinio pervežimo užsakymų, kurie tarp šalių buvo įvykdyti (ginčo dėl to nebuvo) juose irgi nebuvo atsakovo kaip vežėjo parašų, todėl nėra pagrindo nesutikti su ieškovu, kuris teigė, kad tarp šalių buvo susiformavusi tokia praktika. Todėl atsakovo nurodyti argumentai, kad atsakovui nebuvo žinomos visos sutarties sąlygos, kurių atsakovas nebuvo akceptavęs, tame tarpe, dėl baudų (netesybų mokėjimo).

8.       Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktika sprendžiant baudinių netesybų taikymo klausimą yra aiški, nes 2001-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarime Nr. 31 (toliau - LAT Senato nutarimas), LAT pasisakė, kad aiškindami CMR konvenciją, teismai privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, o prireikus remtis autentišku CMR konvencijos tekstu prancūzų arba anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies originaliame tekste nedetalizuojamas vėlavimo pobūdis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad CMR konvencija nereikalauja, jog nukentėjusi šalis įrodytų nuostolius, patirtus dėl vežėjo vėlavimo atvykti į pakrovimo vietą, kaip ir išvadai, kad tokio klausimo CMR konvencija nereglamentuoja. CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais. Ginčus dėl to, ar vežimui vykstant pagal CMR konvenciją šalys laisvos susitarti dėl baudinių netesybų už pavėluotą transporto priemonės pristatymą pakrovimui, nagrinėję aukštesnių instancijų teismai, yra konstatavę, kad tokie susitarimai negalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis civ. byloje 3K-3-213/2009, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-213-431/2013). Dėl nurodytų argumentų teismas sprendė, kad šalių susitarimą pagal sutartį dėl baudinių netesybų už vėlavimą, tame tarpe ir už vėlavimą į pasikrovimo vietą, teismas ex officio laiko negaliojančiu (CMR konvencijos 41 straipsnis 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir, ieškovui neįrodžius patirtų nuostolių fakto ir atsakovo civilinės atsakomybės už juos (CK 6.245-6.249 straipsniai), teismas konstatavo, kad ieškovas baudos iš atsakovo reikalavo nepagrįstai.

9.       Dėl ieškovo atlikto 510,00 Eur baudos įskaitymo teisėtumo klausimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui pareiškė apie įskaitymą po to, kai atsakovas nurodė nesutinkantis su jam paskirta 510,00 Eur bauda. Esant situacijai, kuomet tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl atsakovo pareigos sumokėti atsakovui jo reikalaujamą baudą, teismas konstatavo, kad atlikdamas 2017-02-21 įskaitymą ieškovas neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo atsakovo atžvilgiu, taigi ieškovo atliktas įskaitymas neatitiko vieno iš pagrindinių įskaitymui keliamų reikalavimų, todėl nelaikytinas teisėtu. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas, atsakovui ginčijant jam paskirtą baudą, dėl baudos priteisimo į teismą nesikreipė.

10.       Dėl ieškinio senaties teismas byloje nustatė, kad šalys 2016-12-07 sudarė Krovinio pervežimo sutartį Nr. VS/41, kurios pagrindu buvo išrašyta 2016-12-20 sąskaita faktūra Nr. 570922. Vadinasi su ieškiniu ieškovas į teismą turėjo kreiptis per 1 metus praėjus trims mėnesiams nuo 2016-12-07 sudarytos Krovinio pervežimo sutarties Nr. VS/41, t. y. iki 2018-03-09, tuo tarpu ieškovas su pareiškimu į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovo atžvilgiu dėl 510 Eur skolos priteisimo pagal 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922, kuri buvo išrašyta 2016-12-07 Krovinio pervežimo sutarties Nr. VS/41 pagrindu kreipėsi 2018-01-17 (gautas teisme), todėl teismo nuomone, ieškovas nėra praleidęs aukščiau nurodyto ieškinio senaties termino. Todėl teismas netaikė ieškinio senaties termino.

11.       Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas ieškovui liko skolingas pagal 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922, kuri buvo išrašyta šalių sudarytos 2016-12-07 Krovinio pervežimo sutarties Nr. VS/41 pagrindu. Todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o priešieškinis tenkintinas (CPK 178, 185 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-11-06 sprendimą, priešieškinį atmesti,  UAB „Hegelmann Transporte“ ieškinį patenkinti visiškai – priteisti iš atsakovo UAB „Dalsena“ 510,00 Eur, 6% palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

13.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                       Ieškovas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad esamoje situacijoje CMR konvencija netaikoma, nes vežimo UAB „Dalsena“ pagal 2016-12-22 sutartį Nr. 2016491504 CMR konvencijos prasme nepradėjo vykdyti, todėl sutarties pagrindu už transporto priemonės nepateikimą atsakovui UAB „Dalsena“ buvo pritaikyta 510,00 Eur bauda (CK 6.818 straipsnis 1 dalis).  

13.2.                       Nurodo, kad iš šios civilinės bylos faktinių aplinkybių konteksto matyti, kad bauda buvo pritaikyta ir vėliau įskaityta už transporto priemonės nepateikimą, t. y. atsakovas UAB „Dalsena“ iš viso neįvykdė užsakymo, nevežė krovinio, kas lemia CMR konvencijos taikymo negalimumą, todėl teismas neturėjo remtis aukštesniųjų instancijų nutartimis, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl krovinio vežimo pavėluoto transporto priemonės pristatymo į pasikrovimą bei išsikrovimą.

13.3.                       Apeliantas UAB „Hegelmann Transporte" 510,00 Eur dydžio sumą pagal 2016-12-30 sąskaitą — faktūrą Nr. 573669 įskaitė į atsakovui mokėtiną sumą pagal atsakovo pateiktą 2017-01-16 PVM sąskaitą — faktūrą Nr. DAL00384, todėl prievolė dėl 510,00 Eur dydžio baudos pagal 2016-12-30 sąskaitą — faktūrą Nr. 573669 padengimo pasibaigė, kadangi yra įvykęs įskaitymas (CK 6.130 straipsnis). Pažymi, kad išpildė visas įskaitymu taikytinas sąlygas bei aiškiai ir nedviprasmiškai informavo apie įskaitymą bei jo pagrindą.

14.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Dalsena“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-11-06 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo (apelianto) UAB „Hegelmann Transporte” atsakovo UAB „Dalsena” naudai apeliacinėje instancijoje patirtas 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas UAB „Dalsena“ niekada nesutiko su ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ paskirta 510,00 Eur bauda. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pagal patikslintą ieškinį ieškovas nereiškė reikalavimo atsakovui dėl 510,00 Eur baudos pagal sutartį priteisimo, o prašė priteisti iš atsakovo 510,00 Eur skolą pagal 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922 2016-12-07 krovinių pervežimo sutarties Nr. VS/41 pagrindu.

15.2.                       Ieškovas UAB „Hegelmann Transporte” savo pareiškime dėl ieškinio tikslinimo nurodė, kad jo teikiami rašytiniai įrodymai – Priedas Nr. 4 įrodo, kad ieškovas pranešęs atsakovui apie įskaitymą, 510,00 Eur baudą įskaitė į atsakovui mokėtiną sumą pagal 2017-01-16 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DAL00384. Atsakovas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad nepaisant to, jog ieškovas pasinaudojo teise tikslinti ieškinį, tačiau iš ieškinio turinio ir ieškovo teikiamų rašytinių įrodymų liko neaišku, kokia konkrečia data ieškovas atliko įskaitymą.

15.3.                       Atsakovas teigia, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo iš atsakovo reikalauti baudos už transporto priemonės nepateikimą, nes transporto priemonė į pasikrovimo vietą buvo pateikta. Ieškovo teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ieškovas visą šalių bendravimo per Skype laikotarpį kaltino atsakovą dėl vėlavimo atvykti į pasikrovimo vietą, be ne dėl transporto priemonės nepateikimo. Ginčo kontekste, pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti dėl atsakovo kaltės, jei ieškovas būtų tai įrodęs, galėjo būti svarbus tik tiek, kiek tai būtų galėję lemti pavėluotą krovinio pristatymą. Tačiau tokiu atveju ieškovas būtų įgijęs teisę reikalauti iš atsakovo tik jo faktiškai patirtų nuostolių atlyginimo, o ne baudos (netesybų) sumokėjimo, nes kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas savo sprendime, aukštesnių instancijų teismai jau ne kartą yra konstatavę, kad tokie susitarimai dėl baudų mokėjimo už vėlavimą pristatyti krovinį yra negalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

19.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

20.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

21.       Byloje yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl 510,00 Eur sumos iš atsakovo priteisimo, o atsakovo priešieškinis dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu patenkintas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

22.       Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp tarp šalių buvo susiklostę abipusiai kreditoriaus – skolininko santykiai. Tarp ieškovo ir atsakovo 2016-12-07 buvo sudaryta krovinio pervežimo sutartis Nr. VS/41, pagal kurią atsakovas pasamdė ieškovą pervežti krovinį iš Ispanijos į Vokietiją už 1 900 Eurų plius 21 % PVM. Ieškovas krovinio pervežimo sutartimi Nr. VS/41 sulygtai sumai išrašė 2016-12-20 sąskaitą faktūrą Nr. 570922 (1 900 Eur plius 21 % PVM 399 Eurų sumoje, bendrai 2 299 Eurų sumai) (I tomas b. l. 35). Atsakovas 2017 m. kovo 31 d. apmokėjo ieškovės išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 570922 iš dalies, sumokėjo 1789 Eur ir neapmokėjo 510 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „atsiskaitymas pagal sąskaitą Nr. 570922, suma 2 299, - jūsų įmonės skola mums už sąskaitą faktūrą DAL00384, 510 Eur“ (I tomas b. l. 36). Tarp šalių buvo sudaryta 2016-12-22 sutartis Nr. 2016491504, pagal kurią ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pasamdė atsakovą UAB „Dalsena“ pervežti krovinį iš Ispanijos į Latviją. Sutarties 2.6. punktas numatė, kad „Nepateikus transporto priemonės pakrovimui arba pateikus transporto priemonę, neatitinkančią nurodytų reikalavimų, Vežėjas moka 20% baudą nuo sutartos pervežimo kainos, bet ne mažiau nei 200 Eur.“ Sutarties 3.1. punkte yra nurodyta, kad: „Šioje sutartyje paminėtos baudos bei netesybos laikomos šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių, kurių nereikia papildomai įrodinėti, atlyginimu.“ (I tomas b. l. 14) 2016-12-23 ieškovas UAB „Hegalmann Transporte“ pateikė atsakovui UAB „Dalsena“ pretenziją, nurodydamas, kad pagal pateiktą užsakymą Nr. 2016/49/1504 atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Ispanijos į Latviją; krovinys pagal susitarimą turėjo būti paimtas 2016-12-22, o nurodytu adresu turėjo būti pristatytas 2016-12-28; tiek krovinio paėmimas, tiek pristatymas iki šios dienos nėra įvykdytas. Ieškovas 2016-12-30 pateikė atsakovui pretenziją 510 Eur sumai pagal sutarties Nr. 2016491504 2.6 punktą, kartu su 2016-12-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 573669 510 Eur sumai, kurioje nurodyta, kad ši suma yra bauda už transporto priemonės nepateikimą pakrovimui pagal pretenziją Nr. P 16-533 Užsakymo Nr. 2016/49/1504). Atsakovas UAB „Dalsena“ 2017-02-01 atsakyme į pretenziją nurodė, kad su ieškovo pretenzijomis nesutinka. 2017-02-09 Ieškovas atsakovui siuntė pretenziją dėl pavėluoto krovinio paėmimo bei pristatymo, kurioje dar kartą informavo, kad PVM sąskaita-faktūra Nr. 573669 510 sumai atsakovui buvo siųsta su 2016-12-30 ieškovo pretenzija ir nurodė, kad vadovaudamiesi CK 6.130 ir 6.131 straipsniais vienašališkai įskaitantis sumą, lygią 510,00 Eur, atitinkamai sumažindami atsakovui mokėtinas sumas. 2017-02-28 ieškovas išsiuntė atsakovui pretenziją, dėl atsakovo įsipareigojimų nevykdymo pagal sutartį 2016/49/1504 ir dar kartą informavo, kad vienašališkai įskaito 510,00 Eur sumą, atitinkamai sumažindamas atsakovui mokėtinas sumas (I tomas b. l. 160). 2017-02-28 atsakovas pateikė ieškovui atsakymą, kuriame nurodė, kad su pretenzija nesutinka, užsakymas pasirašytas nebuvo, nes nebuvo aišku kurią dieną mašina galės atvykti į pasikrovimą. Tarp šalių buvo sudaryta dar viena 2017-01-03 sutartis Nr. 201701407, pagal kurią ieškovas UAB „Hegelmann Transporte“ pasamdė atsakovą UAB „Dalsena“ pervežti krovinį iš Lietuvos į Ispaniją. Atsakovas UAB „Dalsena“ 2017-01-03 sutarties Nr. 201701407 pagrindu suteikęs transporto paslaugas pateikė 2017-01-16 PVM sąskaitą — faktūrą Nr. DAL00384 2 722,5 Eurų dydžio sumai. Ieškovas 2017 m. vasario 21 d. iš dalies apmokėjo atsakovo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. DAL00384, t. y. sumokėjo atsakovui 2 212,50 Eur ir neapmokėjo jos 510,00 Eur sumoje.

23.       Ieškovas pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 510 Eur, 6 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei priteisti ieškovo naudai 15 Eur dydžio apmokėtą žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas; atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu atsakovo atliktą įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atlikdamas 2017-02-21 įskaitymą ieškovas neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo atsakovo atžvilgiu, taigi ieškovo atliktas įskaitymas neatitinka vieno iš pagrindinių įskaitymui keliamų reikalavimų, todėl nelaikytinas teisėtu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas, atsakovui ginčijant jam paskirtą baudą, dėl baudos priteisimo į teismą nesikreipė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

24.       Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą dėl paskirtos baudos įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, dėl ko nurodytais argumentais įskaitymas negalėjo būti pripažintas negaliojančiu. Apeliantas pabrėžia, kad 510,00 Eur paskirta bauda už transporto priemonės nepateikimą nėra CMR konvencijos reguliavimo dalykas ir teismas negalėjo remtis CMR konvencijos nuostatomis bei suformuota jos taikymo ir aiškinimo praktika. 

25.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CMR konvencijos nuostatomis ir jos pagrindu suformuota teismų praktika, dėl ko pripažindamas neteisėtu ieškovo atliktą įskaitymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas su apelianto pozicija, kad paskirta bauda už transporto priemonės nepateikimą nėra CMR konvencijos reguliavimo dalykas ir teismas negalėjo remtis CMR konvencijos nuostatomis bei suformuota jos taikymo ir aiškinimo praktika nesutinka. Nagrinėjamoje byloje taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes buvo vykdomas tarptautinis krovinių vežimas keliais už užmokestį ir krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vietos yra skirtingų valstybių teritorijose, kurių valstybės yra CMR konvencijos narės (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė. Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnio leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos normų, laikomi negaliojančiais.

27.       Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Tuo tarpu, susitarimas dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitiktų šios konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Aptariamoje situacijoje šalys nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009).

28.       Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad ginčo šalis siejo tarptautinio krovinio vežimo teisiniai santykiai. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šalių susitarimą pagal sutartį dėl baudinių netesybų už vėlavimą, tame tarpe ir už vėlavimą į pasikrovimo vietą,  laikė negaliojančiu (CMR konvencijos 41 str. 1 d., CK 1.78 str. 5 d.) ir, ieškovui neįrodžius patirtų nuostolių fakto ir atsakovo civilinės atsakomybės už juos (CK 6.245-6.249 str.), konstatavo, kad ieškovas baudos iš atsakovo reikalavo nepagrįstai.

29.       Vertinant aplinkybes, susijusias su atliktu vienašaliu įskaitymu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktika, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias vieną iš prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą – yra gausi ir vienoda, visų pirma nurodant įskaitymui būtinas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012, apibendrindama įskaitymo sąlygų nuostatas ir vertindama jas sistemiškai, pažymėjo, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog minėtu aiškinimu nebuvo sukurta nauja savarankiška įskaitymo sąlyga, bet pabrėžta būtinybę kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokių, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 29 d. nutarties c.b. Nr. 3K-3-458/2014).

30.        CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios pagrindinės sąlygos įskaitymui atlikti: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti.

31.       Apeliantas pažymi, kad išpildė visas įskaitymu taikytinas sąlygas bei aiškiai ir nedviprasmiškai informavo apie įskaitymą bei jo pagrindą. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas atsakovui pareiškė apie įskaitymą po to, kai atsakovas nurodė nesutinkantis su jam paskirta 510 Eur bauda. Esant situacijai, kuomet tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl atsakovo pareigos sumokėti atsakovui jo reikalaujamą baudą, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad atlikdamas 2017-02-21 įskaitymą ieškovas neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo atsakovo atžvilgiu, taigi ieškovo atliktas įskaitymas neatitinka vieno iš pagrindinių įskaitymui keliamų reikalavimų, todėl nelaikytinas teisėtu.

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomais argumentais, kad atsakovas UAB „Dalsena“ niekada nesutiko su ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ paskirta 510 Eur bauda. Šias aplinkybes patvirtina ir gražinta ieškovui atsakovui pateikta 2016-12-30 sąskaita— faktūra Nr. 573669 510,00 Eurų dydžio sumai.

33.       Byloje esantys duomenys, tarp jų ir susirašinėjimas tarp šalių, patvirtina, kad ieškovo nurodytu adresu krovinio pakrovimas fiziškai negalėjo vykti, nes ieškovo nurodytu adresu gatvės buvo per siauros įvažiuoti krovininei mašinai, todėl atsakovo vairuotojui teko ilgai sukti ratus aplink, negalint privažiuoti prie nurodyto adreso ir sustoti. Sustoti pavyko tik kitoje, netoli nurodyto adreso esančioje kitoje gatvėje ir iki nurodyto pasikrovimo adreso vairuotojas nuėjo pėstute (I tomas  b. l . 150-155). Taigi byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas ne dėl ieškovo kaltės, pavėlavo pristatyti transporto priemonę, dėl ko jam galėtų būti taikomos atitinkamos sankcijos už netinkamą prievolės įvykdymą. Sutiktina ir su atsakovo pozicija, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo iš atsakovo reikalauti baudos už transporto priemonės nepateikimą, nes transporto priemonė į pasikrovimo vietą buvo pateikta. Pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti dėl atsakovo kaltės, jei ieškovas būtų tai įrodęs, galėjo būti svarbus tik tiek, kiek tai būtų galėję lemti pavėluotą krovinio pristatymą. Tačiau tokiu atveju ieškovas būtų įgijęs teisę reikalauti iš atsakovo tik jo faktiškai patirtų nuostolių atlyginimo, o ne baudos (netesybų) sumokėjimo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aukštesnių instancijų teismai jau ne kartą yra konstatavę, kad tokie susitarimai dėl baudų mokėjimo už vėlavimą pristatyti krovinį yra negalimi.

34.       Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

35.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, tinkamai, tiksliai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, skundžiamame sprendime tinkamai taikė įskaitymą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju ieškovas atlikdamas įskaitymą neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo atsakovo atžvilgiu, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliacinio skundo teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

36.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

37.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, atsakovo UAB „Dalsena“ apeliacinės instancijos teisme turėtos 600,00 EUR teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“.

38.       Atsakovas UAB „Dalsena“ prašė priteisti iš ieškovo 600,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Šios atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl jos priteistinos iš ieškovo atsakovui.

39.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Hegelmann Transporte“ atsakovui UAB „Dalsena“ 600,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                         Vaclovas Paulikas

                                                                                                Rūta Petkuvienė

                                                                                                Inga Staknienė