Administracinė byla Nr. A662-303/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos: 14.7; 26
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės
Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant
Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant
pareiškėjos atstovui advokatui Mindaugui Vasiliauskui,
atsakovo
atstovams A. M. ir G. U.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos
administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento skundą dėl Kauno
apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo (trečiasis
suinteresuotas asmuo - Kauno rajono savivaldybės administracija).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas)
skundu (b. l. 5-11) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą,
prašydamas panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau
– ir Komisija) 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 2009/28-(25-22)-22 (toliau
– ir Sprendimas).
Nurodė, jog 2009 m. vasario 27 d. iš Kauno rajono
savivaldybės gavo paraišką specialiosioms sąlygoms specialiojo plano rengimui
nustatyti Nr. USP-0626. Planavimo tikslas - parengti kaimo plėtros žemėtvarkos
projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti (gyvenamas namas, pirtis ir kt.
statiniai) sklype kad. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys
neskelbtini) sen., Kauno raj. (organizatorius J. V.).
Išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Vyriausybės 1992 m. gegužės
12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau
– ir Sąlygos) 127.9 punktu, Kauno rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario
15 d. sprendimu Nr. TS-45 patvirtinto Gyvenamosios teritorijos išdėstymo
specialiojo plano (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno
raj. sprendiniais, Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 24 d.
sprendimu Nr. TS-29 patvirtinto J. V. sklypo detaliojo
plano sprendiniais, Departamentas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. KR12-625/135 neišdavė
specialiųjų sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui sklype kad. Nr. (duomenys
neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno raj.,
pagrinde motyvuodamas tuo, kad planuojama statyti ūkininko sodybos vieta yra
mažiau kaip 100 metrų atstumu nuo Nemuno kranto linijos, be to, priimant šį
sprendimą buvo vadovautasi 2009 m. sausio 29 d. Kauno rajono bendruoju planu,
pagal kurį ginčo objekte gyvenamosios teritorijos nenumatytos, planuojamoje
teritorijoje yra gamtinis karkasas. Paaiškino, kad Komisija, išnagrinėjusi J. V. skundą, Sprendimu nusprendė Departamento 2009 m. kovo 9
d. sprendimą Nr. KR12-625/135 neišduoti sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos
projektui sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti neteisėtu ir
nepagrįstu bei įpareigoti Departamentą išduoti sąlygas kaimo plėtros
žemėtvarkos projektui sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame J. V., įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administracijos
Urbanistikos skyrių derinti pagal 2008 m. gruodžio 18 d. planavimo sąlygų
sąvadą Nr. ŪSS-17 parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą žemės sklype kad.
Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame J. V.. Atsakovo
manymu, Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius, 2008 m.
gruodžio 18 d. išduodamas J. V. Planavimo sąlygų sąvadą
kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, pažeidė žemės ūkio ministro ir
aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų
Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau –
ir Taisyklės) 16.2 punktą, kuris nurodo, kad pagal savivaldybės administracijos
direktoriaus pateiktą prašymą per 10 dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygos
pagal Taisyklių 3 priede pateiktą formą turi būti pateiktos Aplinkos
ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui. Teigė, kad planavimo
sąlygos Departamentui nebuvo pateiktos. Nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog
planavimo sąlygos galėtų būti išduotos jau esant parengtam teritorijų planavimo
dokumentui. Pažymėjo, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d.
sprendimu Nr. TS-45 buvo patvirtintas Gyvenamosios teritorijos išdėstymo
specialusis planas, į kurį patenka ir pareiškėjos žemės sklypas. Plane šioje
teritorijoje nenumatyta gyvenamųjų namų statyba, todėl rengiant kaimo plėtros
žemėtvarkos projektą turėjo būti atsižvelgta į specialiojo plano sprendinius.
Nurodė Žemės įstatymo 22 straipsnio 3, 5 dalis, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12
d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų" 125,
127.9.1 punktus. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių
vienetų ir jų ribų įstatymas nereglamentuoja žemės tvarkymo ir naudojimo
apribojimų, todėl, atsakovo manymu, juo pareiškėja remiasi nepagrįstai.
Pareiškėja J. V. atsiliepimu į
skundą (b. l. 20-22) prašė Departamento skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog yra ūkininkė, jos ūkis 2008 m. spalio 30
d. įregistruotas Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys
neskelbtini) kaime. Jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas Kauno rajone, (duomenys
neskelbtini) seniūnijoje, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys
neskelbtini). Paaiškino, kad 2009 m. kovo 4 d. kreipėsi į Departamentą dėl
sąlygų išdavimo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. 2009 m. kovo 9 d.
sprendimu Nr. KR12-625/135 Departamentas atsisakė išduoti specialiąsias
sąlygas, todėl Kauno rajono savivaldybės administracija atsisakė derinti kaimo
plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti sklype kad. Nr. (duomenys
neskelbtini). Pabrėžė, kad rengiamo teritorijų planavimo dokumento (kaimo
plėtros žemėtvarkos projekto sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) tikslai
neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamos
bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos nustatytoms Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartyje Nr. A756-267/2008.
Pažymėjo, kad byloje pateiktų specialiojo ir detaliojo plano sprendiniai
nagrinėjamuoju atveju negali būti laikomi kliūtimi rengti ir derinti naują
kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, nes detaliojo plano sprendiniai gali būti
keičiami nauju detaliuoju planu arba vietoje detaliųjų planų rengiamu kaimo
plėtros žemėtvarkos projektu. Teigė, kad to ir siekia, be to, šią galimybę
suteikia ir numato Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies
nuostatos. Pareiškėjos manymu, Sąlygų 127.9 punktas, kuriame įtvirtintas
draudimas statyboms arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos
arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos, jos sklypui netaikytinas, nes
minėtas draudimas taikomas už miestų, miestelių ir kaimų ribų esantiems žemės
sklypams, tuo tarpu jai nuosavybės teise priklausantis ūkininko ūkio žemės
sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Nurodė, jog byloje nėra jokių
įrodymų, kad iki specialiojo ir bendrojo plano patvirtinimo ginčo sklypas
pateko į gamtinio karkaso ribas, minėtuose teritorijų planavimo dokumentų
sprendiniuose, kurie suderinti su Departamentu, nenurodytos specialios sąlygos
ir apribojimai, susiję su gamtinio karkaso teritorija, todėl atsisakymas
išduoti specialiąsias sąlygas remiantis šiuo argumentu yra nepagrįstas. Nurodė,
kad planavimo sąlygų sąvadas Nr. ŪSS-17 kaimo plėtros žemėtvarkos projektui
rengti pareiškėjai buvo išduotas iki Kauno rajono bendrojo plano patvirtinimo, todėl
turi būti užbaigtos procedūros pagal išduotas planavimo sąlygas. Pažymėjo, kad
net ir tuo atveju, jei ginčo sklypas yra gamtinio karkaso teritorijos ribose,
ūkininko sodybos statyba ginčo sklype galima, nes pagal aplinkos ministro 2007
m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-96, patvirtintų Gamtinio karkaso nuostatų (toliau
– ir Nuostatai) 4 punktą gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir
kitos – rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones
ir gyvenamuosius kvartalus, tuo tarpu ginčo teritorijoje be pareiškėjos
projektuojamos ūkininko sodybos, nėra planuojama kitų gyvenamųjų namų ir
ūkininkų sodybų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 8
d. sprendimu skundą tenkino ir Komisijos Sprendimą panaikino.
Nurodė Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 16
punktą, 22 straipsnio 5, 6 dalis, Nuostatų 9, 10 punktus, pažymėjo, kad Kauno
rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Kauno rajono
savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. TS-1, sprendiniai,
reglamentuojantys gamtinio karkaso teritorijos tvarkymą ir veiklą Kauno rajone,
numato, jog išvardinti Saugomų teritorijų įstatyme ir Gamtinio karkaso
nuostatuose ribojimai galioja visose gamtinio karkaso teritorijose,
nepriklausomai nuo jų vietos karkaso struktūroje, itin vertingais biologinės įvairovės
apsaugos atžvilgiu yra laikomi didžiųjų upių slėniai, iš Kauno rajono gamtinio
karkaso teritorijų ypatingas dėmesys turi būti skiriamas didžiųjų upių
pakrantėms (Neries, Nemuno, Nevėžio, Dubysos, Kauno marių, Jiesios). Nustatė, jog
ginčo teritorija yra (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini)
kaimo vietovėje, 2009 m. sausio 29 d. Kauno rajono savivaldybės sprendimu Nr. TS-35
sklypui suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini)
km., jis yra mažesniu kaip 100 metrų atstumu nuo Nemuno upės kranto, priskirtas
vandens telkinių apsaugos juostoms ir zonoms, ginčo žemės sklypo pagrindinė
tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas - kitos žemės ūkio
paskirties sklypas. Nurodė, kad pagal 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. TS-45
patvirtintą specialųjį planą ginčo sklypas nepatenka į gyvenamųjų namų statybos
zoną, Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 24 d. sprendimu Nr.
TS-29 patvirtintame detaliajame plane ginčo sklypui nustatyta žemės ūkio paskirtis,
pareiškėja, kreipdamasi dėl sąlygų išdavimo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui
rengti, siekia, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta gyvenamoji sodyba, t. y.
siekia pakeisti šios teritorijos tikslinę konservacinę žemės naudojimo paskirtį,
kuri yra nustatyta bendruoju planu. Nurodė, kad byloje nepateikta jokių
duomenų, jog tai daroma visuomenės poreikiams užtikrinti arba siekiant
išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes).
Konstatavo, kad administracinės bylos medžiaga patvirtina, jog šis siekimas
prieštarauja galiojantiems šioje teritorijos tvarkymo planų sprendiniams
(specialiajam ir detaliajam planui). Pabrėžė, kad bendrieji planai yra privalomi
visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams,
valdytojams ar naudotojams (Teritorijų planavimo įstatymo 9 str. 2 d.). Nurodė
Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 3 dalį ir
pažymėjo, kad Planavimo sąlygų sąvado išdavimas nesuteikia teisės pareiškėjai
realizuoti projektą pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjos
argumentus, jog kitu teritorijų planavimo dokumentu bus pakeista žemės
paskirtis ir pobūdis, teismas laikė nepagrįstais. Pabrėžė, kad žemesnio lygio teritorijų
planavimo dokumentai pagal minėtų teisės aktų reikalavimus negali prieštarauti
bendrojo plano sprendiniams, o pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos
bendrąjį planą ši teritorija yra priskirta gamtinio karkaso teritorijai,
kurioje pagal nustatytas aplinkybes žemės paskirties pakeitimui nėra sąlygų (Nuostatų
9 p.), o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalį bei Nuostatų 10
punktą gamtinio karkaso teritorijoje draudžiama statyti gyvenamosios paskirties
pastatus. Darė išvadą, jog Departamentas, galiojant Kauno rajono savivaldybės
teritorijos bendrajam planui (patvirtintam 2009 m. sausio 29 d. sprendimu), 2009
m. kovo 9 d. sprendimu Nr. KR12-625/135 teisėtai ir pagrįstai atsisakė
išduoti pareiškėjai J. V. specialiąsias sąlygas kaimo
plėtros žemėtvarkos projektui sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) rengti, o
Komisija Sprendimu be teisėto pagrindo minėtą Departamento sprendimą pripažino
neteisėtu ir nepagrįstu bei įpareigojo jį bei Kauno rajono savivaldybės
Urbanistikos skyrių atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėja J. V. apeliaciniu
skundu (b. l. 110-114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti
ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą atmesti.
Nurodo Nuostatų 10, 4 punktus, atkreipia dėmesį į
Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2010 m. sausio
28 d. raštą Nr. 4 USD-13, pabrėžia, kad ginčo sklype planuojama ne gyvenamojo
kvartalo, o pavienės ūkininko sodybos statyba. Mano, kad teismas ignoravo
minėta raštą, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 82
straipsnį. Nurodo Žemės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, pažymi, kad žemės sklypo
pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kitos
žemės ūkio paskirties sklypai, ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai
vadovavosi Nuostatų 9 punktu, kadangi ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio
paskirties, neketinama keisti jo tikslinės žemės naudojimo paskirties. Daro
išvadą, kad nesant Nuostatų 4 ir 10 punktuose numatytų sąlygų, ūkininko sodybos
statyba ginčo žemės sklype yra galima. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 22
straipsnio 5 dalį, Taisyklių 2, 3 punktus ir pažymi, kad byloje esantys
specialiojo ir detaliojo plano sprendiniai nagrinėjamu atveju negali kliudyti
rengti ir derinti naują kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Daro išvadą, kad
Departamento nuomonė, jog pirmiau reikėtų pakeisti parengtą specialųjį planą, o
po to rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, prieštarauja Taisyklėms,
kuriose aiškiai nurodyta, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektas pats savaime
jau yra savivaldybės lygmens specialiojo planavimo dokumentas. Pažymi, kad
planavimo sąlygų sąvadas Nr. ŪSS-17 kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti
pareiškėjai išduotas 2008 m. gruodžio 18 d., o Kauno rajono savivaldybės
sprendimas Nr. TS-1 priimtas tik po to, t. y. 2009 m. sausio 29 d. Daro išvadą,
kad turi teisę užbaigti planavimo procedūras pagal išduotą planavimo sąlygų
sąvadą. Be to, tai numatyta ir patvirtintuose Kauno rajono savivaldybės
teritorijos bendrojo plano sprendiniuose, aiškinamojo rašto 14 puslapyje. Nurodo,
kad, vadovaudamasis Taisyklių 15 punktu, Departamentas privalo derinti projektą
net ir neišdavus projektavimo sąlygų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį Nr. A756-267/2008,
2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartį Nr. A575-1415/2008. Nurodo
Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų
žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, kuris, pareiškėjos manymu, jos
sklypui nėra taikytinas, kadangi sklypas yra kaimo ribose.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą
(b. l. 121-124) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
ir apeliacinio skundo netenkinti.
Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos
teismui, nurodo, kad pareiškėja klaidina teismą, aiškindama Kauno rajono
savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2010 m. sausio 28 d.
raštą Nr. 4SD-13, iš kurio matyti, kad ginčo sklypas ribojasi su kitais
gyvenamosios paskirties sklypais, suformuotais ir patvirtintais Kauno rajono
savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. TS-45 - specialiuoju
teritorijos planu, Kauno rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 24 d.
sprendimu Nr. TS-29 patvirtintu detaliuoju teritorijos planu. Pažymi, kad apie
tai, jog pareiškėjos minimas Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus
2008 m. gruodžio 18 d. išduotas planavimo sąlygų sąvadas išduotas pažeidžiant
teisės normas, nurodyta Departamento 2009 m. gegužės 20 d. skunde Nr.
KR12-1238, adresuotame Kauno apygardos administraciniam teismui. Teigia, kad
turėtų būti taikomas Sąlygų 127.9.1 punktas, pagal kurį atestuoti
projektuotojai parengė šios teritorijos specialųjį ir detalųjį planą, be to, jis
ilgą laiką taikomas Departamento praktikoje. Teigia, kad pareiškėja turėjo
pateikti (duomenys neskelbtini) kaimo ribų teritorijų planavimo dokumentą,
kuriuo būtų nustatytos kaimo ribos bei nustatyti teritorijos planavimo ir
naudojimo reglamentai. Pabrėžia, kad ribas nustato teritorijų planavimo
dokumentai, o ne adresų registras. Nurodo Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą ir daro išvadą, kad Lietuvoje nėra
ne kaimiškų vietovių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono
savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119-120)
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjos rengiamas kaimo plėtros
žemėtvarkos projektas negalėtų būti tvirtinamas ir realizuotas dėl neatitikimo
imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Be to, Kauno rajono savivaldybės
tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. TS-45 patvirtintame Gyvenamosios
teritorijos išdėstymo specialiajame plane, į kurį patenka ir ginčo sklypas,
nenumatyta galimybė statyti gyvenamosios paskirties statinių. Pažymėjo, kad
Kauno rajono savivaldybės taryba 2008 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-29
patvirtino J. V. sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys
neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno raj. sav., detalųjį planą,
kurio sprendiniais ginčo sklype ūkininko sodybos statyba neleidžiama. Nurodė
Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad net jei
būtų patvirtintas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, jis, kaip specialiojo
planavimo dokumentas, prieštarautų bendrojo teritorijų planavimo dokumentams,
t. y. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1
patvirtinto Kauno rajono bendrojo plano sprendiniams, pagal kuriuos ginčo
sklype gyvenamųjų namų statyba nenumatyta, nes šioje teritorijoje yra gamtinis
karkasas. Pažymi, kad pagal 1993 m. parengtas rajoninio lokalizavimo schemas,
ginčo sklypo teritorija buvo priskirta gamtiniam karkasui Lietuvos Respublikos
teritorijos bendruoju planu.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos
departamento 2009-03-09 rašto Nr. KR12–625/135 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos
projekto ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti (organizatorius J.
V.)“, kuriuo neišduotos specialiosios sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos
projektui sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys
neskelbtini) sen., Kauno raj. bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir
pagrįstumo.
Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo
(2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija) 2 straipsnio 16 dalį, gamtinis
karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis
ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų,
kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų
migraciją tarp jų. To paties įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad gamtinis
karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant
bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio
karkaso bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais
privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius
ir detaliuosius planus, o 6 dalyje – gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio
tinklo "Natura 2000" teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės
apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus
nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje
nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio
karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama
statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir
kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri
užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria
pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus.
Bendruosius gamtinio karkaso teritorijų formavimo principus,
apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo reikalavimus nustato Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1–96
patvirtinti Gamtinio karkaso nuostatai. Šių Nuostatų 9 punkte reglamentuota,
kad saugomose gamtinio karkaso teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę
konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai
daroma visuomenės poreikiams užtikrinti arba siekiant išsaugoti gamtos ir
kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), jeigu tai neprieštarauja patvirtintiems
saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir
reglamentams, o 10 punkte – gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir
kitos – rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones,
kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir
gyvenamuosius kvartalus. Taigi aptartuose teisės aktuose įtvirtintos
draudžiamosios normos, kurios gamtinio karkaso teritorijose draudžia atlikti
tam tikrus veiksmus, tame tarpe ir statyti gyvenamuosius kvartalus.
Byloje nustatyta, kad Kauno rajono savivaldybės taryba
2009-01-29 sprendimu Nr. TS–1 patvirtinto Kauno rajono savivaldybės teritorijos
bendrąjį planą. Šio plano duomenimis nagrinėjama teritorija patenka į miškų
ūkio paskirties žemę – gamtinio karkaso/tausojančio žemės ūkio teritorijos,
kuriose privaloma vadovautis šiose teritorijose veiklą reglamentuojančiais
įstatymais ir teisės aktais. Tai reiškia, jog ginčo teritorija, kuriai prašoma
išduoti specialiąsias sąlygas, priskiriama gamtinio karkaso, o ne gyvenamajai
teritorijai, todėl jai taikomi visi teisės aktų nustatyti ir anksčiau minėti
draudimai (draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus).
Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog ginčo
sklype neplanuoja statyti gyvenamojo kvartalo, o planuojama pavienė ūkininko
sodybos statyba. Gamtinio karkaso nuostatuose (4 punktas) pateiktas gyvenamojo
kvartalo gamtinio karkaso teritorijoje apibrėžimas (3 ar daugiau gyvenamųjų
namų ar ūkininkų sodybų, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 m.). Tai
definicinė norma, kurioje fiksuoti gyvenamąjį kvartalą charakterizuojantys
požymiai, t. y. gyvenamųjų namų ar ūkininkų sodybų skaičius ir atstumas. Kaip
matyti iš detaliojo plano (Kauno rajono savivaldybės taryba 2008-01-24
sprendimu Nr. TS–29 „Dėl sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo
paskirties keitimo, sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų tvirtinimo“
patvirtintas J. V. 25731 kv. m. žemės ūkio paskirties
sklypo Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.,
kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), padalijimo detalusis planas), žemės
sklypas, kuriame planuojama statyti ūkininko sodyba, atitinka šiuos požymius (gyvenamųjų
namų skaičius didesnis kaip 3 bei neišlaikyti atstumai), todėl jis patenka į
gyvenamojo kvartalo sąvoką. Ta aplinkybė, jog ginčo sklype šiuo atveju
planuojama statyti tik vieną ūkininko sodybą, bylai visai nereikšminga
(vertintinas visumoje, o ne atskirai).
Be to, iš Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano
2007-2017 metams schemos Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai ir
teritorijos, kurioms nuo 2006 m. balandžio mėn. iki 2007 m. gruodžio 21 d. yra
patvirtinti detalieji planai, KRS tarybos sprendimais pripažintos svarbiais
infrastruktūros objektais, patvirtinti ir pradėti rengti specialieji planai,
matyti, jog ginčo teritorijai yra patvirtintas specialusis planas. Kauno rajono
savivaldybės taryba 2007-02-15 sprendimu Nr. TS–45 „Dėl specialiųjų planų
rengimo, tvirtinimo ir Kauno rajono savivaldybės tarybos 2006-02-02 sprendimo
Nr. TS–14 3.4 punkto papildymo“ 6 punktu patvirtino žemės sklypų Kauno r. sav.,
(duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. (kadastrinis adresas (duomenys
neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) k. (kadastrinis adresas (duomenys
neskelbtini)) gyvenamosios teritorijos išdėstymo specialųjį planą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d.
nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9
punkte (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija) nustatyta, kad vandens
telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus,
vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų
arčiau kaip: 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos
šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje
teritorijoje). Esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas
gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis,
daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendrasis plotas ne
didesnis kaip 25 kv. metrai, ir kt.), kai projektuose numatomos neigiamo poveikio
aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos ministerija. Nurodytuosius
pastatus taip pat draudžiama statyti vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 10 laipsnių (127.9.1 punktas) ir 50 metrų nuo kranto šlaito viršutinės
briaunos, kai vandens telkiniams - sureguliuotoms upėms ir kanalams, kurių
baseino plotas mažesnis kaip 10 kv. kilometrų, ir ežerams bei tvenkiniams, kurių
plotas mažesnis kaip 0,5 hektaro - nustatytos tik pakrantės apsaugos juostos
(127.9.2 punktas).
Byloje yra VĮ „Registrų centras“ Adresų registro
departamento 2009-01-23 raštu Nr. (1.29./1164)s–491 „Dėl adresų registro
duomenų teikimo ir atsiskaitymo už juos“ pateikta informacija bei priedas
(žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teritorinio išdėstymo
planas). Iš pastarojo dokumento (priedo) matyti, kad specialiuoju planu
suprojektuotas žemės sklypas nei į (duomenys neskelbtini), nei (duomenys
neskelbtini) ir jokių kitų kaimų gyvenamosios teritorijos ribas nepatenka, t.
y. nėra miesto, miestelio ar kaimo gyvenamosios teritorijos tęsinys. Analogiška
išvada darytina išnagrinėjus Kauno rajono savivaldybės bendrąjį planą ir gyvenamosios
teritorijos išdėstymo specialųjį planą (duomenys neskelbtini) k. (Kauno rajono
savivaldybės tarybos 2009-01-29 sprendimu Nr. TS–35 „Dėl Kauno rajono
savivaldybės tarybos 2008-11-20 sprendimo TS–384 6 punkto dalinio pakeitimo“
vietoje žodžio „(duomenys neskelbtini) k.“ įrašyti „(duomenys neskelbtini) k.“),
(duomenys neskelbtini) sen., Kauno raj. (sklypo kadastr. Nr. (duomenys
neskelbtini)). Taigi remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad specialiuoju
planu suplanuota teritorija nepatenka į kaimo kaip gyvenamosios teritorijos/vietovės
ribas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų
Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktu (127.9.1 punktas).
Kauno rajono savivaldybės taryba 2008-01-24 sprendimu
Nr. TS–29 „Dėl sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo,
sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų tvirtinimo“ 1.8 punktu patvirtintas J. V. 25731 kv. m. žemės ūkio paskirties sklypo Kauno r.
sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., kadastrinis
adresas (duomenys neskelbtini), padalijimo detalusis planas. Detaliojo plano
brėžinyje nurodyta statybos riba vandens telkinio apsaugos zonoje 100 m.
atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos. Šio brėžinio pagrindu darytina
išvada, jog pareiškėjos sklypas ir dalis su šiuo sklypu besiribojančių gretimų
sklypų patenka į vandens telkinio apsaugos zoną, kurioje statyti naujus gyvenamuosius
kvartalus (namus), vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus draudžiama.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004
m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX–1962 redakcija) 9 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, jog bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio
nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Pagal šio įstatymo
18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X–679 redakcija) 2 dalį, Specialiųjų
planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais
nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems
atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės
aktams ir turi būti patvirtinti šio Įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų
taisyklių nustatyta tvarka, o pagal 26 straipsnio (2006 m. birželio 8 d.
įstatymo Nr. X–679 redakcija) 3 dalį – detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti
įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų
reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip
pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius
keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pirmosios
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemesnio lygio teritorijų
planavimo dokumentai pagal minėtų teisės aktų reikalavimus negali prieštarauti
bendrojo plano sprendiniams, o pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos
bendrąjį planą`ši teritorija yra priskirta gamtinio karkaso teritorijai,
kurioje pagal nustatytas aplinkybes žemės paskirties pakeitimui sąlygų nėra
(Gamtinio karkaso nuostatų 9 punktas), pagal Lietuvos Respublikos saugomų
teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalį bei Gamtinio karkaso nuostatų 10
punktą, gamtinio karkaso teritorijoje draudžiama statyti gyvenamosios
paskirties pastatus.
Apeliaciniame skunde J. V. remiasi
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartimi
administracinėje byloje Nr. A756–267/2008. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad faktinių aplinkybių prasme nėra galimybių pilnai atlikti nagrinėjamos
situacijos ir nurodytos administracinės bylos lyginamosios analizės, todėl
teigti, kad šios bylos yra identiškos, nėra pagrindo.
Remdamasi išdėstytais
argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje
esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo
pagal Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius
santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl iš
esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
Pareiškėjos J. V. apeliacinis
skundas netenkinamas.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8
d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. V. apeliacinį
skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius