Civilinė byla Nr. e2-422-464/2019

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00308-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukeda“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukeda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sansitis“ dėl skolos priteisimo, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Aukeda“ 2018-12-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Sansitis“ 54 605,21 Eur skolą, 182,73 Eur palūkanų, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 6 proc. metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas 1 085 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Nurodė, kad su atsakove 2018-09-05 buvo sudariusi statybos rangos sutartį Nr.18/09/05, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti konstrukcijų įrengimo darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Šalys sulygo dėl 89 601,17 Eur darbų atlikimo kainos. Sutartus darbus ieškovė atliko, o atsakovė juos priėmė. Tačiau už atliktus darbus atsakovė su ieškove atsiskaitė tik iš dalies, pagal šią sutartį liko 42 068,75 Eur skola. Šalys taip pat 2018-09-12 buvo sudariusios ir kitą statybos darbų sutartį Nr.18/09/12, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti konstrukcijų įrengimo darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė dėl 15 169,12 Eur darbų vertės. Šiuos darbus ieškovė taip pat atliko, atsakovė juos priėmė, bet vėlgi atsiskaitė tik iš dalies, skola pagal šią sutartį yra 12 536,46 Eur. Todėl prašo priteisti jai skolą ir apskaičiuotas įstatymines 6 proc. dydžio palūkanas pagal atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 str. 2 d., 6.258 str. 7 d.).

3.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Prašymą motyvavo tuo, kad ieškinio suma yra didele, o ieškovė neturi duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, ši nereaguoja į raginimus geruoju sumokėti skolą, t. y. vengia atsiskaitymo su ieškove nesant tam jokio pagrindo. Todėl ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikytos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Panevėžio apygardos teismas 2018-12-13 nutartimi ieškovės UAB „Aukeda“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. 

5.       Teismas sprendė, kad ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai preliminariai pagrįsti. Nepaisant to, teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nurodė, kad vien ieškinio suma nepatvirtina būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokioje situacijoje svarbu išsiaiškinti, ar reiškiamo reikalavimo įvykdymas turėtų asmens turtinei padėčiai esminę reikšmę, nes būtent dėl to paprastai ir išauga turto masės slėpimo, kitaip tariant, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui tikimybė, taip pat turi būti vertinamas asmens sąžiningumas, t. y. ar šis gali atlikti veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybę įvykdyti teismo sprendimą, ar tokių duomenų byloje nėra.  

6.       Teismas pripažino, kad jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti sunkią atsakovės finansinę padėtį kaip keliančią grėsmę galimai palankaus ieškovei sprendimo vykdymo atveju, ieškovė nepateikė. Teismas iš viešai prieinamos informacijos www.rekvizitai.lt nustatė, kad atsakovė nėra skolinga Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai, o jos apyvarta 2016 m. buvo 50 001 – 100 000 Eur. Nesant duomenų apie atsakovės sunkią finansinę padėtį bei nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių, taikant jai laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

7.       Ieškovė UAB „Aukeda“ atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018-12-13 nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:    

7.1.       Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovės apyvarta 2016 m. sudarė 50 001 – 100 000 Eur, patvirtino, kad ieškinio reikalavimo suma yra tokio paties dydžio, kaip ir atsakovės metinė apyvarta.

7.2.       Atsakovės finansinė būklė yra bloga. Pagal atsakovės 2016 m. balanso duomenis atsakovė yra nemokus juridinis asmuo. Per vienerius metus jos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 p.). Be to, atsakovė 2016 m. dirbo nuostolingai. Kadangi atsakovė nuo 2016 m. neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, preziumuotina, kad atsakovės finansinė padėtis galimai yra dar blogesnė. Taip pat laikotarpiu nuo 2018-11-20 iki 2018-12-05 atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 10 iki 7.

        Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados     

Dėl naujų įrodymų

8.       Apeliantė UAB „Aukeda“ prie atskirojo skundo pridėjo 2016 m. duomenis iš internetinio portalo www.rekvizitai.lt apie atsakovės UAB „Sansitis“ apyvartą, jos darbuotojų skaičių, kreditavimo riziką, taip pat VĮ Registrų centro duomenis apie atsakovės registrų tvarkytojui pateiktus dokumentus, 2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitą ir balansą, duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO apie Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose išnagrinėtas civilines bylas 2018 m. spalio – lapkričio mėn.

9.       Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK

10.       Tačiau apeliantė nei teikia prašymą priimti naujus įrodymus į bylą, nei įvardija aplinkybes, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, paduodant atskirąjį skundą, nenurodo, kodėl tokie duomenys neteikti pirmosios instancijos teismui kartu su jos prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

11.       Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

12.       Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas,  šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tokių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nenustatymu.

13.       Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien ieškinio sumos dydis, koks jis bebūtų, savaime negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Toks teismo vertinimas visiškai atitinka šiam klausimui pastarųjų kelerių metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, vertinant, ar gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, tačiau, minėta, vien šis kriterijus nėra pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018). 

14.       Vadinasi, visų pirma turi būti vertinamas ne pareikšto ieškinio sumos dydis, o atsakovės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į antrosios šalies (apeliantės) pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą. Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad iš viešoje erdvėje randamų duomenų, kuriais, beje, rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, yra pagrindo spręsti, jog atsakovė galimai yra nemoki ir / ar turi nepakankamai turto apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, yra neaktualūs, nes ne asmens turtinė padėtis, o jo nesąžiningumas lemia tokių priemonių, kaip turto areštas, pritaikymą.

15.       Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė  argumentų, išskyrus pirmiau jau aptartus bei susijusius išimtinai su pareikšto reikalavimo sumos ir atsakovės turtinės padėties santykiu, kurie galėtų liudyti apie tikėtiną atsakovės nesąžiningumą (apie turimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, siekiant eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti apeliantės naudai priimtą teismo sprendimą). Apeliantė neteikė ir tokių argumentų bei juos patvirtinančių duomenų, kad atsakovė pirmiau turėjo registruojamo turto, tačiau iki bylos iškėlimo jį perleido tretiesiems asmenims, galimai siekdama išvengti būsimo išieškojimo, todėl tikėtina, kad ir ateityje taip elgsis.

16.       Tokia atskirajame skunde įvardijama aplinkybė, kad atsakovės atžvilgiu yra inicijuota daugiau civilinių bylų, o tai matyti ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.), taip pat nepatvirtina nei atsakovės galimo nesąžiningo elgesio, nei jos ketinimų  paslėpti turtą nuo išieškojimo apeliantės naudai. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis nėra skolininko turto sukaupimas / suradimas būsimam išieškojimui. Asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą ir to asmens nenorėjimas arba net ir aktyvus vengimas jį vykdyti, yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Patenkinus ieškinio reikalavimus, bet jų įvykdymui neužtenkant skolininko turto, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Todėl tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu suvaržymai.

17.       Kaip nurodyta, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti apie galimai nesąžiningą atsakovės elgesį tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Taigi pati apeliantė, kuri yra suinteresuota savo teisių gynimu, ir privalėjo pateikti atitinkamus duomenis, pagrindžiančius galimą atsakovės nesąžiningumą (CPK 12 str.).

18.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas labiau tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, todėl vien pareikšto ieškinio reikalavimo suma (ar atsakovės finansinė padėtis) neteikia pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliantės cituojama jau nebeaktuali, 2007 metų Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Naujausi praktikos pavyzdžiai buvo pacituoti šios nutarties 13 punkte. Pažymėtina, kad jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje būtų pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.

19.       Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.

20.       Šiuo konkrečiu atveju aktualu dar ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2019-01-15 sprendimu už akių apeliantės ieškinį patenkino. Minėtas sprendimas už akių įsiteisėjo 2019-02-15, o 2019-02-18 apeliantei buvo išduotas vykdomasis raštas. Vadinasi, byloje jau yra prasidėjusi teismo procesinio sprendimo priverstinio vykdymo stadija, kai atitinkamų veiksmų bei priemonių, numatytų CPK VI dalyje, įskaitant ir skolininko turto bei piniginių lėšų areštą, turi imtis antstolis. Todėl dar ir dėl šios priežasties atskirojo skundo prašymas perduoti šį procesinį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, objektyviai nėra galimas, pasibaigus pačios bylos procesui.     

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

21.       Apeliantė taip pat prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pateikė duomenis, jog yra sumokėjusi 38 Eur dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos teismas bylą jau išnagrinėjo, 2019-01-15 priimdamas sprendimą už akių, ir šis sprendimas įsiteisėjo, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimą. Kadangi apeliantės atskirasis skundas yra netenkinamas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

        Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                 Dalia Kačinskienė