Administracinė byla Nr. AS492-547/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00941-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Bankroto eiga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bankroto eiga“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, tretysis suinteresuotas asmuo byloje BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

pareiškėjas UAB „Bankroto eiga“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą, kuriais prašo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 3R-87(AG-68/01-2011), panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2011 m. sausio 21 d. teikimą Nr. (6.12)A2-219 Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininkui. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento 2011 m. sausio 21 d. teikimo Nr. (6.12)A2-219 vykdymą, kol šis administracinis ginčas nebus išnagrinėtas iš esmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi priėmė UAB „Bankroto eiga“ skundą ir atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad Departamento 2011 m. sausio 21 d. raštu Nr. (6.12)A2-219 buvo kreiptasi į Komisiją dėl bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, šis leidimas nebuvo panaikintas, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog procesas dėl BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ bankroto bus paralyžuota, grįstas prielaidomis. Konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog nesustabdžius 2011 m. sausio 21 d. Departamento rašto Nr. (6.12)A2-219 galiojimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas.

III.

Dėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas UAB „Bankroto eiga“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 41–43), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties dalį, kurioje buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės ir šį prašymą patenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjas administruoja 19 bankrutuojančių įmonių. Teigia, kad jeigu Komisija, remdamasi Departamento 2011 m. sausio 21 d. teikimu, priims sprendimą dėl licencijos panaikinimo, nukentės ne tik BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ kreditoriai, bet atsiras labai didelių nuostolių ir kitose 18 bankroto bylų. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kokios pasekmės ir nuostoliai gali kilti dėl Departamento teikimo. Teigia, kad jau dabar patiria neigiamas pasekmes, nes Departamentas, remdamasis šiuo teikimu, atsisako išduoti sutikimą administruoti kitas bankrutuojančias bendroves ir tokiu būdu riboja ir varžo bankroto administratoriaus veiklą. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimu. Teigia, kad licencija bankroto administratoriui gali būti panaikinta tik teismo sprendimu, todėl pareiškėjas ir prašo sustabdyti skuboto Departamento teikimo vykdymą.

Atsakovas Departamentas su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 19 punktu turėjo pareigą kreiptis į Komisiją. Akcentuoja, kad nors pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo būtinumą sieja su Departamento priimtų sprendimų neteisėtumu ir nepagrįstumu, tačiau Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais buvo patvirtintas šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymi, kad nepasisako dėl kitų pareiškėjo argumentų, kadangi jie yra paremti spėlionėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ su pareiškėjo atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą išdėsto savo poziciją dėl pareiškėjo skundžiamų Departamento priimtų aktų neteisėtumo. Dėl atskirojo skundo dalyko – reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, paaiškina, kad jei pareiškėjui bus panaikinta bankroto administratoriaus licencija, UAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ kreditoriai turės didelių nuostolių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento 2011 m. sausio 21 d. teikimo Nr. (6.12)A2-219 vykdymą, kol šis administracinis ginčas nebus išnagrinėtas iš esmės.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žr. administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, AS502-470/2008; AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo vykdymas.

Vienas iš esminių pareiškėjo argumentų dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovės administruojamos įmonės patirs didelių nuostolių. Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo prašomu sustabdyti Departamento raštu Bendrovės leidimas teikti bankroto administratoriaus paslaugas nėra panaikinamas. Antra, pareiškėjas teigia, kad jo administruojamų įmonių bankroto procedūros bus paralyžuotos, nes jis vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 8 dalies 3 punkto pagrindu bus atstatydintas iš visų administruojamų įmonių bankroto administratoriaus pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, teismui iš bankroto administratoriaus pareigų atstatydinus administratorių – yra paskiriamas naujas bankroto administratorius (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 9 dalis). Įvertinus tai, darytina išvada, kad bankrutuojančių įmonių bankroto procedūra nėra stabdoma, jas administruojančiam asmeniui netekus leidimo teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Be to pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių išsakytas prognozes apie administruojamų įmonių bankroto procedūrų paralyžavimą. Todėl pareiškėjo teiginius apie jo administruojamų įmonių bankroto procedūros sutrikdymą teisėjų kolegija vertina kaip prielaidas.

Taip pat nors pareiškėjas teigia, kad jau dabar patiria neigiamas pasekmes, nes Departamentas, remdamasis ginčijamu teikimu, atsisako išduoti sutikimą administruoti kitas bankrutuojančias bendroves ir tokiu būdu riboja ir varžo bankroto administratoriaus veiklą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikia.

Įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su spėjamomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui ir jo administruojamoms bendrovėms, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat pateikė argumentus, susijusius su ginčo nagrinėjimu iš esmės – teigia, kad leidimas teikti bankroto administratoriaus paslaugas gali būti panaikinamas tik teismo sprendimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju yra sprendžiamas išimtinai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, atskirai nevertinant pareiškėjo ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie pareiškėjo argumentai neturi reikšmės, nagrinėjant jo pateiktą atskirąjį skundą.

Taigi, nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl šios priemonės taikymo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo UAB „Bankroto eiga“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.