Administracinė byla Nr. e13-1682-554/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03039-2020-3

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 

 (S)

                                                                                        18.4.3; 18.9; 18.12; 51.7; 53.4; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 15 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjos K. Ž. atstovams: įgaliotam atstovui V. Ž., advokatei J. B.,

atsakovės – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. Ž. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

          Pareiškėja 2020 m. lapkričio 30 d. skundu, kurį patikslino 2021 m. kovo 18 d. pareiškimu ir teismo posėdžio metu, kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:

          - įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini).

          Pareiškėja skunde nurodė, taip pat atstovai paaiškino teismo posėdžių metu, kad ji 1991 m. rugsėjo mėnesį kartu su broliu J. R. buvo pradėjusi tvarkyti A. C. 4,10 ha ploto žemės sklypo, jo valdyto nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos, nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Pareiškėja atskiro prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, tačiau savo parašu patvirtino susitarimą su kitais pretendentais dėl įpėdiniams tenkančios žemės dalių dydžio. Šis susitarimas kaip ir pareiškėjos giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai turi būti A. C. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Pareiškėjos brolis J. R., tvarkydamas nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nesutiko, kad pareiškėjai į jai tenkančią 1,37 ha žemės sklypo dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos buvusio savininko A. C. žemėje ir pasakė, kad jos dalies čia nėra. Tikėtina, kad jis užvaldė visą 4,10 ha ploto žemės sklypą buvusio savininko A. C. žemėje. Šiuo metu J. R. sūnus M. R. taip pat pareiškėjai nurodė, kad jos žemės sklypo 1,37 ha ploto dalies nėra buvusio savininko A. C. žemėje.

Pabrėžė, kad pareiškėja kartu su broliu J. R. 1991 m. rugsėjo 30 d. pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes išreiškė valią, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į 1,37 ha ploto žemės sklypą buvusio savininko A. C. žemėje, todėl įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraleidusi Atkūrimo įstatymo nustatyto termino.

          Atsakovė ir atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

          Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1991 m. rugsėjo 30 d. J. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytus 4,10 ha žemės plotą. Prašyme įpėdiniais nurodė J. R., V. R. ir pareiškėją K. Ž.. 1992 m. balandžio 25 d. susitarimu J. R., V. R. ir K. Ž. pasirašė susitarimą, kuriuo susitarė nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės atkurti tokiomis dalimis: J. R. - į 2,73 ha žemės dalį, K. Ž. - į 1,37 ha žemės dalį. Susitarimą pasirašiusių asmenų parašų tikrumas patvirtintas (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio J. J.. A. C. nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad J. R., V. R. ir K. Ž. yra A. C. vaikaičiai, t. y. A. C. dukters O. C. – R. vaikai.

Pabrėžė, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas - specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka). 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytus 4,10 ha žemės pateikė J. R.. Prašyme įpėdiniais nurodė J. R., V. R. ir pareiškėją. Pati pareiškėja K. Ž. įstatymo nustatytu terminu nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui priėmus žemės nacionalizavimo deklaraciją. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais siekiama atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas neteisėtai buvo nacionalizuotas okupacinės valdžios. Atkūrimo įstatymo prasme, nekilnojamojo turto savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas). Atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos vykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

A. C. nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esantis (duomenys neskelbtini) parapijos 1993 m. rugsėjo 3 d. liudijimas Nr. 141 patvirtina, kad A. C. mirė (duomenys neskelbtini) metais ir palaidotas (duomenys neskelbtini) parapijos kapinėse. Vadovaujantis minėtomis teisės normomis, A. C. nacionalizacijos momentu nebuvo nusavintos žemės savininkas ir nuosavybės teisės į A. C. iki mirties valdytą žemę negali būti atkuriamos.

          Pareiškėjos skundas patenkintinas iš dalies.

          Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1991 m. rugsėjo 30 d. J. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytus 4,10 ha žemės. Šiame prašyme įpėdiniais nurodė J. R., V. R. ir pareiškėją K. Ž. (pareiškėją byloje). 1992 m. balandžio 25 d. susitarimu J. R., V. R. ir K. Ž. susitarė nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės atkurti tokiomis dalimis: J. R. - į 2,73 ha žemės dalį, K. Ž. - į 1,37 ha žemės dalį. Susitarimą pasirašiusių asmenų parašų tikrumą patvirtino (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis. J. R., V. R. ir K.Ž. yra A. C. vaikaičiai, t. y. A. C. dukters O. C. – R. vaikai. (duomenys neskelbtini) parapijos 1993 m. rugsėjo 3 d. liudijimo Nr. 141 duomenys patvirtina, kad A. C. mirė 1932 metais ir palaidotas (duomenys neskelbtini) parapijos kapinėse. 1993 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 24-560-18385 J. R., Juozo natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo turėtą (taip nurodyta sprendime) 2,73 ha dydžio žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos įgaliotas atstovas 2020 m. spalio 12 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių, kuriuo taip pat prašė spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime.

             Ginčo teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) bei jų normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

          Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse (1991 m. rugsėjo 30 d. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymo turinio analizė patvirtina, kad jis iš esmės atitiko tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Šią išvadą teismas daro kartu įvertindamas ir 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų Susitarimo, kurį patvirtino viešojo administravimo institucijos atstovas, turinį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pakankamai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę ir pareiškėjos giminystės ryšį. Nežiūrint to, kad nors pati pareiškėja ir nepateikė atskiro prašymo atkurti nuosavybės teises, tačiau ji buvo įvardinta kito pretendento prašyme, taip pat pasirašė pretendentų Susitarimą, kuris buvo patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ji laikoma tinkama pretendente nuosavybės teisių atkūrimo procese.  

          Pagal Atstatymo įstatymo 19 straipsnį institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Siekdama spartinti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ patvirtino papildomų žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančių dokumentų sąrašą. Vykdant šį nutarimą, Žemės ūkio ministro 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 „Dėl Žemės nuosavybės faktą įrodančių dokumentų ekspertizės rengimo tvarkos“ buvo patvirtinti Metodiniai nurodymai dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės (toliau - Metodiniai nurodymai), kurie reglamentavo Rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybų bei rajonų valdybose apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbinių grupių, kurios rengė pirminę dokumentaciją nuosavybės teisės į žemę atstatymui, reikalingą nagrinėjimui rajono (miesto) ekspertų komisijoje, darbo nurodymus, nagrinėjant Nutarimo Nr. 407 1.1.2–1.1.4 punktuose nurodytus dokumentus. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su dokumentais atsakovei buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 30 d., Susitarimas pasirašytas ir patvirtintas 1992 m. balandžio 25 d., nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai taip pat yra kompetentingos institucijos žinioje. Tai duoda pagrindą išvadai, kad nėra jokių objektyvių kliūčių atsakovei pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo) į A. C. žemę. Be to, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant.

          Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių atsakovė įpareigotina priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 88 str. 2 p.).

          Priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (neatkūrimo), atsakovė neišvengiamai privalės įvertinti, kad Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Atstatymo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui priėmus žemės nacionalizavimo deklaraciją. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais siekiama atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas neteisėtai buvo nacionalizuotas okupacinės valdžios. Atkūrimo įstatymo prasme, nekilnojamojo turto savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1 str. 4 p.). Atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos vykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, o buvęs žemės savininkas A. C. mirė (duomenys neskelbtini) metais. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo šioje byloje negali būti visiškai patenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas išspręsti klausimą būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. C. žemę (ABTĮ 88 str. 1 p.).

         Pareiškėja skunde taip pat prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus 2020 m. spalio 28 d. raštą „Dėl gauto prašymo“ Nr. 10SD-2685(10.14.104); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos K. Ž. įgalioto asmens – sūnaus V. Ž. prašymą pateikti giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijas iš A. C. bylos; 3) pripažinti skunde nurodytas priežastis svarbiomis ir atnaujinti pareiškėjai K. Ž. terminą pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku A. C. patvirtinančius dokumentus.

          2021 m. kovo 18 d. posėdžio metu pareiškėjos atstovai teismui pateikė prašymą (DOK-7943), kad atsisako šių 2020 m. lapkričio 30 d. skunde išdėstytų prašymų.

          Atsakovo atstovė dėl paminėtų skundo reikalavimų atsisakymo neprieštaravo.  

          Pareiškėjos atstovų prašymas patenkintinas visiškai.

            Pareiškėjas turi procesinę teisę atsisakyti nuo skundo. Atsisakymas nuo skundo priimtinas, nes jis atitinka ABTĮ 50 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 103 straipsnio 4 punkto reikalavimus, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

          Pareiškėjai ir jos atstovams taip pat tikslinga išaiškinti ABTĮ 104 straipsnio 3 dalies nuostatą – administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

           Dėl paminėtų aplinkybių šioje dalyje administracinė byla nutrauktina, vadovaujantis       Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsnio 1 – 4 dalimis.  

          Likusieji tiek pareiškėjos, atsakovės ir jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

          Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsnio 1 – 4 dalimis, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

          Pareiškėjos K. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

          Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini).

          Administracinę bylą dalyje dėl K. Ž. skundo reikalavimų: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus 2020 m. spalio 28 d. raštą „Dėl gauto prašymo“ Nr. 10SD-2685(10.14.104); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos K. Ž. įgalioto asmens – sūnaus V. Ž. prašymą pateikti giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijas iš A. C. bylos; 3) pripažinti skunde nurodytas priežastis svarbiomis ir atnaujinti pareiškėjai K. Ž. terminą pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku A. C. patvirtinančius dokumentus nutraukti.

          Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

          Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.