Baudžiamoji byla Nr. 2K-362/2014
Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00506-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3;
2.3.4.6;
2.3.4.7.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo vienuolikai metų bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose ir į jos laiką įskaitant sulaikymo ir suėmimo laiką. Iš R. V. priteista 33,84 Lt proceso išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 23 d. nutartimi nuteistojo R. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmetė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendis dėl R. V. ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo, suėmimo ir bausmės atlikimo pagal Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendį laikas nuo 2009 m. birželio 23 d. Iš R. V. priteista 33,84 Lt proceso išlaidų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteista ir L. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino iš L. M. neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. jis 2009 m. birželio 23 d., apie 14.40 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, pasikėsino iš L. M. įgyti labai didelį kiekį – 11,439 g – narkotinės medžiagos–heroino, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo sulaikytas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, naujajame nuosprendyje galėjo būti vertinami tik tokie nuteistosios L. M. parodymai, kurie gauti sudarant galimybę jai užduoti klausimus. Juolab kad L. M. turėjo pareigą duoti parodymus ir atsakyti į kasatoriaus bei gynėjo klausimus, nes jos apklausos metu jau buvo atlikusi bausmę ir jos procesinė padėtis buvo liudytoja. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo jokios galimybės užduoti klausimus L. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei proceso pirmosios instancijos teisme metu, o apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja tik iš dalies atsakė ir ne į visus kasatoriaus bei gynėjo klausimus ir atsisakė atsakinėti į jo užduodamus klausimus, nors jis tokių klausimų dar turėjo. Apeliacinės instancijos teismas tokį L. M. elgesį toleravo ir dėl to šį kasatoriaus teisių garantija apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo užtikrinta. Be to, teismas padarė akivaizdžią įrodymų vertinimo klaidą, nutylėdamas dalį L. M. parodymų ir remdamasis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Kasatorius nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jis neturėjo galimybės užduoti klausimų ir liudytojai I. P., kurios parodymais taip pat rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naująjį nuosprendį. Juolab kad, apklausiant šią liudytoją ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir tokia apklausa buvo iš esmės neteisėta. Nors apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę įvertino, tačiau skundžiamą nuosprendį vis tiek grindė šios liudytojos parodymais, gautais kasatorius neturint galimybės užduoti jai klausimų. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių iškviesti šią liudytoją ir apklausti ją teismo posėdyje, sudarant galimybę užduoti jai klausimus, o paskelbdamas jos parodymus, duotus tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Dėl to kasatorius teigia, kad jo teisė užduoti klausimus šiai liudytojai nebuvo užtikrinta, taip pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatos, ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas tokiais parodymais yra neteisėtas.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, ir pagrįsdamas jų parodymais naująjį apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas techninių galimybių, tačiau nusprendęs apklausti liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, pažeidė Konvencijoje garantuotą teisę į teisingą teismą. Be to, nepagrįstai atmestas kasatoriaus gynėjo prašymas panaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro nutarimus ir apklausti liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, bendra tvarka. Taip nebuvo sudaryta galimybė tiesiogiai užduoti klausimus tokiems kaltinimo liudytojams. Juolab kad liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, kurio parodymais taip pat pagrįstas naujasis nuosprendis, nebuvo rastas ir nenustatyta jo buvimo vieta. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2013.
Be to, nurodydamas liudytoją Nr. 123, kuriam taikomas anonimiškumas, apibūdinančius duomenis (įrašytas į psichikos centro narkologinę įskaitą), kasatorius teigia, kad šio liudytojo parodymais taip pat negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes jis proceso metu buvo miręs ir dėl to jam nebuvo galimybės užduoti klausimų. Kasatorius neturėjo galimybės užduoti klausimų ir jo teisės buvo pažeistos perskaitant ir kitos proceso metu mirusios liudytojos S. K. parodymus. Kartu kasatorius nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvu, kai minėtų liudytojų ir nuteistosios L. M. parodymai vienu atveju pripažįstami nepatikimais įrodinėjant vienas fakto aplinkybes apie pasikėsinimą įgyti narkotines medžiagas, tačiau laikomi tinkamais įrodinėjant kitas aplinkybes.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įvykio vietoje rastų ir paimtų daiktinių įrodymų apžiūrą, pažeidė BPK 289 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir tai sudarė prielaidas priimti neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Aptardamas savo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu labai neproporcingai skiriasi nuo bausmės, paskirtos L. M., nors ši nuteista už baigtą nusikaltimą, o kasatorius – tik už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 57 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Be to, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta apie pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, o motyvai dėl BK 22 straipsnio 1 dalies taikymo yra perrašyti nuo ankstesnės ir kasacine tvarka panaikintos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Dėl to kasatorius mano, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto reikalavimų.
Kartu kasatorius teigia neatlikęs jokio valingo judesio, kuris galėtų būti vertinamas kaip valingas veiksmas, skirtas narkotinėms medžiagos įsigyti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2009, dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo, padarius veiką, atitinkančią bent vieną BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvų požymį. Anot kasatoriaus, byloje nenustatyta tiesioginė nusikaltimo darymo pradžia ir realus kryptingas siekis užbaigti nusikalstamą veiką, o byloje nustatytos aplinkybės turi būti vertinamos išimtinai kasatoriaus naudai.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, kasacinio skundo prašymas ir argumentai yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir R. V. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, neištaisė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o priimtą naująjį nuosprendį grindė įrodymais, gautais pirmosios instancijos teisme netinkamo proceso metu, pažeidžiant kasatoriui įstatymo garantuotas teises.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atsižvelgė į kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2012 nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, atlikdamas įrodymų tyrimą, juos visus ištaisė, iš naujo patikrino nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl šis naujasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Šiame nuosprendyje yra aptarti visi reikšmingi bylos teisingam išnagrinėjimui įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės bei informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, ir nuteistojo iškeltos įvykio versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Prokuroras mano, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas neteisėtu būdu gautais įrodymais, t. y. tokiais duomenimis, kurie buvo gauti pirmosios instancijos teisme netinkamo proceso metu, nes teisiamajame posėdyje nuteistajam buvo sudarytos visos galimybės pasinaudoti įstatymo jam garantuotomis teisėmis dalyvauti nagrinėjant įrodymus, tarp jų ir užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, ir šiomis teisėmis R. V. aktyviai naudojosi. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas ištyrė ne tik byloje surinktus įrodymus, bet ir jų gavimo būdą ir tvarką, bei motyvuotai konstatavo, kad iš esmės įrodymai buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų, o padaryti atskiri normų pažeidimai nėra pagrindas pripažinti R. V. nekaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį galėjo grįsti tik tais nuteistosios L. M. parodymais, kurie buvo gauti sudarant galimybę R. V. užduoti jai (L. M.) klausimus. Prokuroras nurodo, kad BPK 272 straipsnyje numatyta tvarka ši nuteistoji buvo apklausta teismo posėdyje, pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas buvo perskaityti jos ankstesni parodymai, kasatorius aktyviai dalyvavo apklausoje ir uždavinėjo jai klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, išsamiai išanalizavo bei įvertino visus šios nuteistosios parodymus, palygino juos su kitais objektyviais bylos duomenimis ir nustatė, kad įrodymų visuma visiškai paneigia nuteistojo gynybos versiją bei neginčijamai patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis ir yra nuteistas. Be to, skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta ir dėl bylos įrodymų gavimo teisėtumo, išanalizuota jų gavimo tvarka, įrodymai palyginti tarpusavyje ir su kitais faktiniais bylos duomenimis. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, perskaitydamas liudytojos I. P. ankstesnius parodymus, BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų nepažeidė ir BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka apklausė liudytoją G. Š.. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs esminį BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimą, vadovavosi liudytojos I. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir pirmosios instancijos teisme, kurie pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus buvo perskaityti teismo posėdyje.
Atsiliepime prokuroras teigia, kad nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, ir grindžiant jų parodymais apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 282 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų, apklausė liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, ir pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas perskaitė liudytojo Nr. 123, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais, gautais baudžiamojo proceso įstatymo numatytu būdu ir tvarka. Kasatoriaus abejonės dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, jų gavimo būdo teisėtumo, liudytojams anonimiškumo taikymo pagrįstumo yra tik deklaratyvaus pobūdžio, neparemtos jokias konkrečiais bylos duomenimis. Be to, įvykio vietos apžiūros metu rastas ir paimtas daiktinis įrodymas (polietileninis maišelis su gelsvos spalvos milteliais) apeliacinės instancijos teismo posėdyje apžiūrėtas nepažeidžiant BPK 289 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Priešingai nei teigia nuteistasis, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas visų byloje surinktų ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetu.
Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 57 straipsnio 1 ir 2 dalis. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistosios L. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija jokios įtakos R. V. padarytos veikos kvalifikavimui neturi. Nuteistojo R. V. kaltė pasikėsinant padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nustatyta sistemingai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vieningą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių teisėtai gautų įrodymų grandinę. Kasatoriaus nesutikimas su įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo priimtą naująjį nuosprendį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Atsiliepime teigiama ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių individualizavimą ir skyrimą, nuostatoms. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio panaikinimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo R. V. pagrindų, dėl to kasacinis skundas netenkintinas, o skundžiamas teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Nuteistojo R. V. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl padarytos veikos kvalifikavimo
Kasatorius neginčija fakto, kad su L. M. susitiko turėdamas tikslą įsigyti narkotinių medžiagų. Tačiau ginčija padarytos veikos kvalifikaciją, teigia, neatlikęs jokio valingo judesio, kuris galėtų būti vertinamas kaip valingas veiksmas, skirtas narkotinėms medžiagoms įsigyti. Anot kasatoriaus, byloje nenustatyta tiesioginė nusikaltimo darymo pradžia ir realus kryptingas siekis užbaigti nusikalstamą veiką, o byloje nustatytos aplinkybės turi būti vertinamos išimtinai kasatoriaus naudai ir dėl to švelnintina jam paskirta bausmė.
BK 260 straipsnio 3 dalis nustato, kad tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Lietuvos baudžiamasis kodeksas atsakomybę numato ne tik dėl baigto nusikaltimo, bet ir dėl parengtinės nusikalstamos veikos. BK 21 straipsnis nustato, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. BK 22 straipsnis nustato, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones.
Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką siejamas su nusikalstamos veikos darymo pradžia. Pasikėsinimas prasideda tada, kai asmuo tiesiogiai pradeda daryti nusikalstamą veiką. Skirtinguose nusikaltimų sudėtyse nusikaltimo pradžia nustatoma nevienodai. Bendra yra tai, kad nusikalstamos veikos darymo pradžia laikoma veika – pirmas kūno judesys, kuris aprašytas BK atitinkamo straipsnio dispozicijoje kaip pavojingos veikos požymis. Savo ruožtu, rengimasis padaryti nusikaltimą yra veikos, kurios nėra numatytos BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje kaip nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jos objektyviai atitinka BK 21 straipsnio l dalyje numatytų veikų požymius ir palengvina atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos pavojingos veikos padarymą, padarinių kilimą. Siekiant teisingai išspręsti bylą būtina išsiaiškinti du dalykus: kokia veika yra byloje nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymis, koks požymis buvo inkriminuotas kaltininkui ir koks pirmasis kūno judesys buvo veikos darymo pradžia. Jei atliktas kūno judesys jau tiesiogiai kelia pavojų baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei ir bent iš dalies atitinka įstatyme aprašytą veikos požymį, galima spręsti apie pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką.
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino iš L. M. neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. jis, 2009 m. birželio 23 d., apie 14.40 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, pasikėsino iš L. M. įgyti labai didelį kiekį – 11,439 g – narkotinės medžiagos heroino, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo sulaikytas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų. R. V. inkriminuotas narkotinių medžiagų įsigijimo požymis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje neatskleistos detalios nusikaltimo padarymo aplinkybės. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepateikta motyvų dėl veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo įgyti narkotines medžiagas. Todėl, sprendžiant dėl R. V. padarytos veikos kvalifikavimo nusikaltimo padarymo stadijų, svarbu nustatyti tikslias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apie jas galima spręsti iš nuteistųjų bei liudytojų parodymų.
Nuteistasis R. V. parodė, kad nuvažiavęs į poilsiavietę pamatė L. M. ir jauną moterį. Jis pastatė automobilį aikštelėje po šermukšniu. Nuėjo iki aikštelės pakraščio ir paklausė moterų, ką jos čia veikia. L. M. atsakė, kad grožisi gamta. Kai moterys priėjo arčiau, R. V. pasiteiravo nuteistosios, ar ji turi acto rūgšties. Pastaroji atsakė, kad neturi, tuomet jis jos paklausė, kodėl ši jį taip skubino. Kalbėjosi su L. M. apie 2–3 minutes. R. V. jau einant link B. V. automobilio, jis išgirdo, kaip jam už nugaros suskambo L. M. telefonas ir ji atsiliepė. L. M. šūktelėjo jam (R. V.), kad skambina M. ir perduoda jam linkėjimus. Tuo metu, jam nuėjus nuo L. M. automobilio apie 10–15 metrų, į automobilių stovėjimo aikštelę staiga įvažiavo automobilis, iš kurio iššoko neuniformuoti asmenys ir be jokio perspėjimo pargriovė jį ant žemės, surakino rankas, atliko asmens kratą.
Nuteistoji L. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad vyriškio vardu V. prašymu turėjo nuvežti R. V. narkotikus. R. V. į susitikimo vietą atvažiavo su B. V.. Po to atvažiavo policija ir juos suėmė. Ji paketėlį su narkotikais numetė kažkur į krūmus, į žolę. Taigi, maišelio su narkotine medžiaga ji nepradėjo perdavinėti nuteistajam.
Iš liudytojos I. P. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad 2009 m. birželio 23 d., apie 12–12.30 val., L. M. pasiūlė jai pasivažinėti ir jos išvažiavo. Atvažiavo į miške esančią automobilių aikštelę, kur kitoje kelio pusėje buvo kažkoks vandens telkinys, poilsiavietė, pavėsinė, sūpynės. Išlipusios iš automobilio ten vaikščiojo, nuėjo pasisupti. Po kurio laiko į aikštelę atvažiavo pilkos spalvos automobilis. Tuomet L. M. pasakė, kad „tai tas žmogus atvažiavo“, ir jos pradėjo eiti aikštelės link. Aikštelėje L. M. susitiko su minėtu automobiliu atvažiavusiu vyriškiu ir kartu su juo buvusia moterimi, o liudytoja ėjo L. M. automobilio link. Nuo kitų asmenų ji buvo apie 4–5 metrų atstumu, todėl, ką jie kalbėjo, negirdėjo. Jiems besikalbant į aikštelę įvažiavo policijos automobilis ir tuomet L. M. pradėjo eiti pro ją ir automobilį krūmų link. I. P. pamatė, kaip nuteistoji iš užančio ištraukė plastikinį permatomą maišelį su kažkokia gelsva medžiaga gumulėliais ir numetė jį krūmų link. Vyriškis ir moteris stovėjo toje pačioje vietoje, niekur nėjo, ten juos sulaikė policijos pareigūnai.
Liudytojas M. T. į įvykio vietą atvažiavo tarnybiniu automobiliu su policijos pareigūnu V. S. ir stovėjo atokiau nuo įvykio vietos. Supratę, kad vyksta narkotinių medžiagų perdavimas, jie tarnybiniu automobiliu įvažiavo į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę. Aikštelėje buvo du automobiliai, netoli jų stovėjo trys moterys ir R. V.. Jiems sustojus už 5–6 metrų nuo šių asmenų ir išlipus iš tarnybinio automobilio, liudytojas pastebėjo, kaip L. M. į šalia esančius krūmus numetė polietileninį maišelį su šviesios spalvos medžiaga, suprato, kad tai narkotinės medžiagos. Tuomet visi asmenys buvo sulaikyti. Asmenų sulaikymas buvo pradėtas vykdyti nesulaukus narkotinių medžiagų perdavimo, nes buvo pastebėta, kad asmenys, tarp kurių turėjo įvykti narkotinių medžiagų perdavimas, ruošiasi keisti perdavimo vietą. Tai buvo aišku iš to, kad jie tarpusavyje trumpą laiką pabendravę pradėjo eiti kiekvienas savo automobilių link.
Liudytoja B. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad ji ir R. V. namuose dirbo ūkio darbus, kai šis susiruošė kažkur išvažiuoti ir pasiūlė jai važiuoti kartu. Jie nuvažiavo į aikštelę prie „prūdo“. Ten jau buvo dvi moterys ir R. V. nuėjo su jomis susitikti. Jų pokalbis truko keletą minučių. Kai R. V. pasisuko eiti link jos (B. V.), staiga į stovėjimo aikštelę įlėkė automobilis ir iš jo iššokę du vyrai pargriovė R. V. ant žemės, uždėjo antrankius.
Įgijimas BK 260 straipsnio prasme – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo užvaldo psichotropines ar narkotines medžiagas. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Įgijimo pradinis momentas priklauso nuo situacijos, kurios metu vyko įgijimas. Tai gali būti pardavėjo ir pirkėjo susitikimas iš anksto susitartoje vietoje, turint prie savęs narkotines medžiagas, tokios medžiagos ar materialaus atlygio perdavimas už ją, jei narkotinės medžiagos perdavimas vyktų po atlygio gavimo, arba narkotinės medžiagos perdavimas.
Byloje nustatyta, kad du asmenys – R. V. ir L. M. – susitarė, kad vienas realizuos narkotines medžiagas, o kitas jas įgys, ir, vykdydami susitarimą, susitiko iš anksto sutartoje vietoje, turėdami tikslą įgyvendinti susitarimą. Nors pats narkotinių medžiagų perdavimas (realizavimas ir įgijimas) dar neprasidėjo, tačiau L. M. turėjo prie savęs narkotines medžiagas ir laukė momento, kada jas perduoti R. V., o R. V. laukė, kada L. M. jam šias perduos. Kolegija laiko, kad abu kaltininkai atliko visus rengimosi padaryti nusikaltimą (realizuoti ir įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino) veiksmus: iš anksto susitarė dėl saugios nusikaltimo padarymo vietos, laiko, atvyko automobiliais į sutartą vietą. Toliau jie priartėjo vienas prie kito, turėdami tikslą įgyvendinti nusikalstamą sumanymą: vienas –perduoti, kitas – įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Nuo to momento baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams tiesiogiai ėmė grėsti pavojus. Tačiau nusikaltimą pabaigti R. V. sutrukdė netikėtai pasirodęs automobilis su policijos pareigūnais. Taigi įgijimo procesas buvo prasidėjęs, bet nebuvo pabaigtas dėl nuo R. V. valios nepriklausančių aplinkybių.
Dėl BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatų taikymo
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir motyvuotas (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą: nuteistosios L. M., liudytojų M. T., I. P., Ž. S. parodymus, tarnybinį pranešimą dėl kasatoriaus ir L. M. mobiliojo ryšio telefonų abonentų numerių išklotinių analizės, protokolą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, specialisto išvadą Nr. 140-(5549)-IS1-5654 ir kitus rašytinius bylos įrodymus.
Vienas iš kasacinio skundo argumentų yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, negalėjo kaip neginčijamais įrodymais remtis proceso dalyvių, kuriems jis negalėjo užduoti klausimų ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, t. y. nuteistosios L. M., liudytojų Nr. 1 ir 123, kuriems taikomas anonimiškumas, liudytojų I. P. ir S. K. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs, atsisako arba vengia duoti parodymus, neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Nuteistoji L. M. buvo dar kartą apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame kasatorius aktyviai dalyvavo, užduodamas jai (L. M.) klausimus. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, jam buvo sudaryta galimybė, kuria jis ir pasinaudojo, užduoti klausimus minėtai nuteistajai ir teismas BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus šios nuteistosios parodymus, palygino juos su kitais objektyviais bylos duomenimis ir nustatė, kad įrodymų visuma neginčijamai patvirtina kasatoriaus kaltę, padarius nusikaltimą, už kurio padarymą jis yra nuteistas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatorius negalėjo užduoti liudytojai I. P. klausimų, pažymėtina, jog tai susiję su ikiteisminio tyrimo taktika ir įrodymų pakankamumo klausimu. Kartu pažymėtina, kad įvykio metu ši liudytoja laukėsi kūdikio (buvo 7 mėnesį nėščia), buvo labai jautri, bijojo įtariamųjų, dėl to, atsižvelgiant į tokią jos būklę, ir į tai, kad ji davė parodymus prieš jai artimus asmenis, buvo nuspręsta įtariamųjų ir jų gynėjų į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nekviesti (T. 1, b. l. 144). Apeliacinio proceso metu liudytoja I. P. buvo išvykusi gyventi į užsienį (T. 7, b. l. 187-188). Dėl to teismas, apklausęs teisiamajame posėdyje visus liudytojus, perskaitęs rašytinius bylos duomenis, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalimis, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė liudytojos I. P. parodymus, duotus 2009 m. birželio 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir pirmosios instancijos teisme, ir kaip liudytoją apklausė buvusią ikiteisminio tyrimo pareigūnę G. Š.. Teismas vertino ir tikrino liudytojos I. P. parodymuose nurodytas aplinkybes, analizavo nuteistosios L. M. ir liudytojų Ž. S., M. T., B. V. bei paties kasatoriaus parodymus, lygino tarpusavyje, taip pat su kitais byloje surinktais įrodymais ir konstatavo, kad šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir pirmosios instancijos teisme, perskaityti apeliaciniame teisme BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta tvarka, patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėtų įrodymų patikimumą ir teisingumą, ir pagrįstai jais grindė nuteistojo R. V. kaltę.
Liudytoja S. K. ir liudytojas Nr. 123, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme jų parodymai buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nes šie liudytojai proceso metu mirė. Ta aplinkybė, kad kasatorius neturėjo galimybės teisme užduoti minėtiems liudytojams klausimų, susijusi ne su kasatoriaus teisių suvaržymu, o su šių liudytojų mirtimi. Kasatorius teisme buvo labai aktyvus, pateikė daug prašymų, kurie visi buvo apsvarstyti ir dalis jų patenkinti, o kiti motyvuotai atmesti. Taigi jo teisės nebuvo suvaržytos. Kartu kasacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad tiek šių liudytojų, tiek liudytojo N. 123, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai iš esmės neturėjo įtakos kasatoriaus nuteisimui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nes jie nusikaltimo vietoje nebuvo ir apie R. V. pasikėsinimą įgyti narkotines medžiagas iš L. M. 2009 m. birželio 23 d. nieko neparodė.
Be to, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naująjį apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatų, garantuojančių kaltinamojo teisę į teisingą teismą ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti ir kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (Delta prieš Prancūziją (Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Series A no. 191-A, application no.11444/85), Mild ir Virtanen prieš Suomiją (Mild and Virtanen v. Finland, judgment of 26 July 2005, applications no. 39481/98 and 40227/98), Saidi prieš Prancūziją (Sa?di v. France, arr?t du 20 septembre 1993, série A no 261-C, application no. 14647/89), Luka prieš Italiją (Luc? v. Italie, arr?t du 27 february 2001, application no. 33354/96). Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtame naujajame nuosprendyje į esminius nuteistojo skundo argumentus – dėl kaltės, nuteistosios L. M., liudytojų I. P., liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų ir kitų bylos įrodymų (tarp jų ir įvykio vietoje rastų ir paimtų daiktinių įrodymų, trumpųjų (SMS) žinučių turinio) vertinimo atsakyta ir nurodyti išsamūs motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl paskirtos bausmės
Aptardamas savo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu labai neproporcingai skiriasi nuo bausmės, paskirtos L. M., nors ši nuteista už baigtą nusikaltimą, o kasatorius – tik už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 57 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Bausmė yra individuali. Skirdamas kaltininkui bausmę, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis. BK 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, nusikalstamų ketinimų įgyvendinimo laipsnį ir priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Jei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar 62 straipsniu. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu buvo panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendis dėl R. V. ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo, suėmimo ir bausmės atlikimo pagal Klaipėdos apygardos teismo 2010 m gruodžio 28 d. nuosprendį laikas nuo 2009 m. birželio 23 d. Pažymėtina, kad šios paskirtos bausmės dydis yra daug mažesnis už bausmės vidurkį, numatytą baudžiamajame įstatyme už R. V. padarytą nusikaltimą.
BK 22 straipsnio 3 dalis ir 57 straipsnio 2 dalis numato, kad bausmė už pasikėsinimą tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos yra analogiškos BK 62 straipsniui. Minėtos nuostatos jau pritaikytos R. V. ir jam bausmė sušvelninta. Dar labiau švelninti bausmę kasaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas