Civilinė byla Nr. e2A-271-340/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23762-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Š. ir trečiojo asmens J. Š. bei atsakovų N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-89-1012/2019 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. dėl teisės įsirengti terasą be žemės sklypo bendraturčių sutikimo pripažinimo, trečiasis asmuo J. Š., išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovės teisę be žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir pastato–gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčių N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. sutikimo, įteisinti terasą, kaip I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį, pagal 2017 m. sausio 27 d. J. projektavimo–komercinės firmos parengtą projektą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios patalpos–pagalbinės ūkio patalpos, (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ieškovė ir atsakovai, išskyrus atsakovą D. T. B., kuris yra vieno iš 4 butų kotedže savininkas. Žemės sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyse, įsigyjant butus ir žemės sklypą iš pirmojo savininko, sutartyse nurodant konkrečiais taškais pažymėtas įsigyjamas žemės sklypo dalis. Žemės sklype trečiasis asmuo J. Š. pastatė priestatą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-9-232/2016 priestato, kurį ieškovė šiuo metu siekia įteisinti, kaip terasą, statyba pripažinta savavališka, nustatant 9 mėnesių laikotarpį statinio projektui parengti, įmokai už savavališkos statybos įteisinimą sumokėti ir statybos leidimui gauti. Ieškovės užsakymu J. projektavimo komercinė firma 2017 m. sausio 27 d. parengė I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektą, kuriam žemės sklypo bendraturčiai nepritarė, nors nurodyto projekto įgyvendinimas nepažeistų atsakovų interesų, taip pat neliktų savarankiško nekilnojamojo turto objekto. Terasa yra žemės sklypo dalyje, kuri priklauso ir ja naudojasi tik ieškovė. Išnagrinėtoje byloje teismai nenustatė, kad priestato įteisinimas viršys užstatymo tankį. Atsakovai patys turi panašaus dydžio terasas, todėl toks atsakovų elgesys, nesutinkant su terasos įteisinimu, yra nesąžiningas.
2. Atsakovai N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės ieškinys yra neatsiejamai susijęs su išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-3315-600/2014. Naujas ieškinys iš esmės pareikštas, siekiant vilkinti ar iš viso nevykdyti nurodytoje byloje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo priimto teismo sprendimo, nors nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti baigėsi 2016 m. spalio 27 d. Ieškovės pateiktas terasos projektas iš esmės yra tas pats 2007 m. „Exprometa“ projektas, pagal kurį prie ketvirto buto pristatytas priestatas su rūsiu ir stogu išnagrinėtoje byloje buvo pripažintas ne 1 grupės nesudėtingu statiniu, o 2007 m. atlikto ketvirto buto rekonstrukcija. Trečiasis asmuo J. Š., pastatydamas priestatą, susilpnino pastato laikančiąsias konstrukcijas (išorinėje laikančiojoje pastato sienoje buvo iškirstas praėjimas iš buto į priestatą), todėl, siekiant įteisinti priestatą, turėjo būti parengtas rekonstrukcijos projektas, jame nurodant, kokiu būdu susilpnintos laikančiosios konstrukcijos bus sustiprinamos ar atstatomos. Rekonstrukcijos projektas privalėjo būti rengiamas nepaisant to, ar būtų siekiama išlaikyti bendrą objektą, t. y. priestatą sujungtą su butu, ar priestatą įteisinti kaip atskirą nuo buto objektą. Priestatas nuo buto buvo atskirtas paprastojo remonto būdu, užmūrijant praėjimą iš buto į priestatą, tačiau tokiu būdu laikančiosios konstrukcijos nebuvo atstatytos ar sustiprintos. Priestatas viršija detaliuoju planu nustatytą užstatymo plotą. Atsakovų medinės tuščiavidurės terasos nėra pastatai, nes po jomis nėra pamatų, jos nepadidina atsakovų butų ploto.
3. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad, įvertinus ieškovės pateikto J. projektavimo komercinėje firmoje 2017 m. sausio 27 d. parengto priestato techninio projekto sprendinius ir Statybos įstatymo 2 str. 30 p. įtvirtintą nesudėtingojo statinio sąvoką (paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 metro, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma – ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys), projektuojama terasa laikytina nesudėtinguoju statiniu. Pagal Statybos techninio reglamento STR1.01.03:2017 ,,Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 4.1 pp. plokšti horizontalūs inžineriniai statiniai (terasos, aikštelės ir kt.), kurių plotas tarp 10 m2 ir 100 m2, yra I grupės nesudėtingieji inžineriniai statiniai. Tai reiškia, kad projektuojama terasa yra atskiras, savarankiškas I grupės nesudėtingas inžinerinis statinys. Įgyvendinus projekto sprendinius ir gavus žemės sklypo bendraturčių sutikimus, savavališkos statybos padariniai dėl neteisėtos priestato statybos būtų laikytini pašalintais. Ginčo priestatas, kuris buvo pastatytas 2007 m. atlikus savavališkos statybos darbus (rekonstruojant gyvenamąjį namą pristačius priestatą su rūsio patalpomis), remiantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nustatyta tvarka bei Statybos įstatymo nuostatomis, gali būti įteisintas, parengus gyvenamojo namo rekonstravimo projektą ir gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Projekte nurodyti statybos darbai, pertvarkant šiuo metu esantį priestatą, t. y. rūsio patalpų užpylimas gruntu, funkcinio ryšio su gyvenamu pastatu panaikinimas (angų užmūrijimas), deformacinės siūlės įrengimas bei terasos stogo demontavimas, priskiriami paprastojo remonto darbams. Įgyvendinus projekto sprendinius, terasa, kaip I grupės inžinerinis statinys neturintis patalpų nei stogo konstrukcijų, detaliajame plane nustatytam sklypo naudojimo režimui įtakos neturės, nes neturi Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuojamų užstatymo intensyvumą ir tankį įtakojančių parametrų. Terasa nėra pastatas, todėl, nesant gyvenamojo namo rekonstravimo (įrengiant priestatą su rūsiu ir patalpomis) fakto, neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės J. Š. atsakovės N. J. B. naudai 5 163,69 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 5,56 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė J. Š. yra buto (duomenys neskelbtini), kurio savininkė. Prie šio buto yra savavališkai pastatytas priestatas, kuriam buvo suteiktas negyvenamosios patalpos–pagalbinės ūkio patalpos statusas, adresas (duomenys neskelbtini). Šiuo metu savavališkai pastatytas priestatas yra išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Priestatas stovi žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ieškovė ir atsakovai, išskyrus atsakovą D. T. B., kuris yra vieno iš keturių butų kotedže savininkas. Savavališkai pastatytas ginčo priestatas yra faktiškai nenugriautas ir neįteisintas. Ieškovės užsakymu J. projektavimo komercinėje firmoje 2017 m. sausio 27 d. buvo parengtas I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektas, kuriam atsakovai nepritarė.
6. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-9-232/2016 ginčo priestato statyba pripažinta savavališka ir savininkas įpareigotas ginčo priestatą nugriauti ir sutvarkyti statybvietę, jei per 9 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka nebus parengta priestato projektinė dokumentacija ir negautas šio statinio statybą įteisinantys dokumentai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. administracinėje byloje Nr. I-1532-208/2017 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2018 dokumentai, kurių pagrindu savavališkai pastatytam priestatui buvo suteiktas negyvenamosios patalpos-pagalbinės ūkio patalpos statusas, adresas (duomenys neskelbtini), panaikinti. Tarp ginčo šalių taip pat buvo kilęs ginčas dėl atsakovų pastatytų terasų prie atsakovų butų, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-690/2015 buvo išspręstas, konstatuojant, kad atsakovų pastatytos terasos (ant medinių ir metalinių pakylų pastatytos terasos) yra I grupės nesudėtingi statiniai, kurių statybos metu statytojams nekilo pareiga gauti statybos leidimo, nes šios terasos buvo pastatytos greta bendraturčių gyvenamojo namo, kuris nebuvo iš esmės pertvarkomas, nebuvo šalinamos, keičiamos ar įrengiamos naujos namo laikančiosios konstrukcijos, name nebuvo pertvarkytos esamos patalpos, neatsirado naujų patalpų.
7. Teismas nurodė, kad nurodytose išnagrinėtose bylose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Ginčo statinio statybos rūšis ir šios statybos neteisėtumas (savavališkumas) bei savavališkos statybos padarinių šalinimo būdai konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, todėl nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė iš naujo nenustatinėti aplinkybių, t. y. kad ginčo statinys yra priestatas, pastatytas savavališkai, todėl gali būti įteisintas parengus priestato projektinę dokumentaciją ir statybą įteisinančius dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka.
8. Teismas nusprendė vertinti ieškovės pateiktą 2017 m. sausio 27 d. I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektą Nr. 2017/01/27 pagal statybos procesą reguliuojančius teisės aktus, kur nustatyta, kad tokios grupės nesudėtingam inžineriniam statiniui bendraturčių sutikimai nėra reikalingi (Statybos įstatymo 27 str.), todėl, teismo vertinimu, ieškovės ieškinio reikalavimo patenkinimas jai nesukels jokių teisinių materialinių pasekmių.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės siekia nustatyti teisiškai reikšmingą faktą (aplinkybę), kad jos parengtas 2017 m. sausio 27 d. I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektas, kurio įgyvendinimui nereikalingas nei bendraturčių, nei teismo leidimas, pašalins savavališkos statybos padarinius pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014. Teismas nurodė, kad neteisėtų statybų įteisinimui kompetentinga institucija turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti remonto (rekonstrukcijos) atitiktį statybos techninių reikalavimų dokumentų reikalavimams ir kitiems reikalavimams ir tai yra ne teismo, bet atitinkamų valstybės institucijų prerogatyva. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka įtvirtinta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. Teismo sprendimų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo vykdymui yra nustatyta speciali tvarka CPK 771 straipsnyje, taip pat yra galimybė keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 str.). Teismas, pripažinęs, kad ieškovės ieškinio reikalavimo patenkinimas jai nesukels jokių teisinių materialinių pasekmių, nes ieškovės pateiktam 2017 m. sausio 27 d. I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektui bendraturčių sutikimas yra nereikalingas, nusprendė atmesti ieškinį.
10. Teismas pažymėjo, kad nevertins, ar ieškovės pateiktas 2017 m. sausio 27 d. I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektas pašalins savavališkos statybos padarinius, nes tai yra statybos valstybinę priežiūrą atliekančių institucijų prerogatyva. Ieškovei manant, kad nurodyto projekto įgyvendinimas pašalins savavališkos statybos padarinius, ji turi teisę tokį projektą įgyvendinti ir kreiptis į kompetentingas institucijas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrų užbaigimo, taip pat turi teisę naudotis kitomis procesinėmis priemonėmis, siekiant pakeisti teismo sprendimo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo vykdymo tvarką ir pan.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Ieškovė J. Š. ir trečiasis asmuo J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Žemės sklypas priklauso ieškovei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.75 str. reikalavimus yra būtinas žemės sklypo bendraturčių pritarimas terasos įrengimo projektui.
11.2. Teismas nepagrįstai vengė konstatuoti ir įvertinti, kad ieškovės projekto įgyvendinimas nepažeis atsakovų teisių ir įstatymo saugomų interesų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išvados patvirtina, kad ieškovės projektas yra tinkamas. Atsakovai nenurodė nei vieno argumento, kaip įgyvendintas projektas pažeis jų teises ir teisėtus interesus. Durų anga buvo įrengta su ieškovės butu susijusioje namo dalyje, tačiau vėliau anga buvo užmūryta. Durų angos užmūrijimas nesilpnina laikančiųjų konstrukcijų, nes yra montuojama betoninė pagalvė.
11.3. Po skundžiamo sprendimo priėmimo Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2019 m. birželio 26 d. pripažino ieškovės projekto atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams.
11.4. Teismas nepagrįstai priteisė 5 163,69 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės atsakovės N. J. B. naudai. Iš nurodytos sumos 3 025 Eur išlaidos buvo patirtos atsakovų specialistams vertinant ieškovės pateiktus projektus, nors atsakovai byloje neprašė skirti teismo ekspertizę, o išvadas dėl ieškovės projekto buvo pateikusios įgaliotos institucijos. Atsakovų specialistų išvados prieštarauja Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiams, todėl yra šališkos. 2019 m. atsakovų pateikta specialisto išvada iš viso nebuvo priimta į bylą.
12. Atsakovai N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, prašydami jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad įgyvendinus projektą Nr. 2017/01/27 bus pašalinti savavališkos priestato statybos padariniai. Nei vienoje Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išvadoje nenurodyta, kad pagal ieškovės projektą būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte išdėstyta nuomonė, todėl ji taip pat negali patvirtinti projekto tinkamumo.
12.2. Aplinkybė, kad apeliantė užmūrijo durų angą laikančiojoje konstrukcijoje, nereiškia, kad savavališkos statybos padariniai buvo pašalinti, nes tokiu būdu laikančioji konstrukcija nebuvo sustiprinta. Priestatas savavališkai buvo pastatytas rekonstrukcijos būdu, todėl ir jo atskyrimas turėjo būti vykdomas pagal rekonstrukcijos projektą. Prie pastato prijungus priestatą laikančioji konstrukcija buvo susilpninta, todėl akivaizdu, kad angos užmūrijimas nesutvirtino pastato konstrukcijos, nes konstrukcijos sustiprinimas priskiriamas rekonstravimo darbams, o ne paprastojo remonto darbams, kurie neužtikrina esminių statinio reikalavimų.
12.3. Atsakovų pateikta teismo eksperto T. M. išvada parengta objektyviai pagal jam užduotus klausimus. Ekspertui buvo pateikta su užduotais klausimais susijusi medžiaga, todėl nėra pagrindo abejoti eksperto nešališkumu.
12.4. Priestato pertvarkymui į I kategorijos nesudėtingą statinį yra būtinas rekonstravimo projektas. Ieškovės parengtame projekte nurodyta, kad jis neturi funkcinio ryšio su butu. Brėžiniuose laikančioji konstrukcija nurodyta, kaip visiškai nepažeista siena, nors ji buvo iškirsta, o dabar užmūryta. Tai reiškia, kad pagal ieškovės projektą atskaitos tašku yra situacija, kai priestatas tariamai neatskirtas nuo buto, o situacija, kai priestatas yra sujungtas su butu. Tokiu būdu ieškovė ignoruoja faktą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1532-208/2017 priestato atskyrimas paprastojo remonto būdu buvo pripažintas neteisėtu.
12.5. Apeliantės pateiktas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 26 d. raštas yra neteisėtas ir prieštarauja prieš tai inspekcijos 2017 m. kovo 24 d. ir 2019 m. gegužės 2 d. pateiktoms išvadoms dėl priestato įteisinimo, todėl nepatvirtina, kad ieškovė pašalino savavališkos statybos padarinius.
13. Atsakovai N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydami pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą motyvuojamojoje dalyje ir ieškovės ieškinį atmesti, be kita ko, dėl to, kad patenkinus ieškovės ieškinį, t. y. leidus įteisinti savavališką statybą ieškovės pasirinktu būdu, būtų esmingai pažeistos atsakovų teisės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė J. Š. ieškiniu siekė išvengti neteisėtos rekonstrukcijos padarinių pašalinimo, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1532-208/2017 priestato atskyrimas paprastojo remonto būdu buvo pripažintas neteisėtu. Pagal ieškovės nurodytą projektą pastato laikančiosios konstrukcijos liktų nesustiprintos, atitinkamai nebūtų įgyvendintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014. Pastato rekonstrukcijos metu susilpnintos laikančiosios konstrukcijos nesustiprinimas pažeidžia atsakovų interesus, tačiau teismas ieškovės pateikto projekto atsakovų teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu visiškai nevertino.
13.2. Teismas neįvertino, kad savavališkai pastatytas priestatas gali būti įteisintas tik pagal rekonstrukcijos projektą. Ieškovės siūlomas projektas nėra rekonstrukcijos projektas, tačiau teismas ne tik nevertino atsakovų nesutikimo motyvų dėl siūlomo projekto, bet ir išvadą teikiančios institucijos pateiktų atsakymų dėl priestato įteisinimo būdo. Teismas privalėjo įvertinti, ar ieškovės pasirinktas savavališkos statybos įteisinimo būdas nepažeis atsakovų teisių ir įstatymo saugomų interesų, nors tai yra pirmaeilės svarbos klausimas.
13.3. Skundžiamu sprendimu nepripažinus, kad pagal ieškovės siūlomą projektą nebūtų panaikintos savavališkos statybos metu atsiradusios pasekmės, ieškovei palikta galimybė šį projektą įgyvendinti. Tokiu būdu pastato laikančiosios konstrukcijos liktų susilpnintos.
14. Ieškovė J. Š. ir trečiasis asmuo J. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, prašydami jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Priešingai nei nurodė apeliantai, ieškovė siekia įteisinti ne neteisėtai 2007 m. pastatytą priestatą, o pertvarkytą I kategorijos inžinerinį statinį – terasą. Ieškovė turi teisę pasirinkti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą ir tai neprieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, nes ieškovė nesiekia įteisinti priestato statybą, pagal kurią priestatas būtų prijungtas prie buto.
14.2. Apeliantų argumentai dėl laikančiųjų konstrukcijų susilpninimo yra deklaratyvaus pobūdžio. Viena iš apeliantų gyvena 87 procentų baigtumo bute, o tai taip pat lemia viso namo baigtumo rodiklį. Apeliantai neįrodė, kad angos užmūrijimas ir patalpos užpylimas gruntu neigiamai įtakojo laikančiąsias konstrukcijas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
16. Apeliantai J. Š. ir J. Š. 2020 m. vasario 11 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7580-964/2020, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 26 d. raštą (toks pats raštas pateiktas su apeliaciniu skundu), antstolio A. N. 2019 m. rugsėjo 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-7580-964/2020. Nurodė, kad nurodytoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje nagrinėjamas ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams dėl teisės užbaigti kadastrinių matavimų procedūrą be bendraturčių sutikimo, pripažinimo. Ieškovė savo naudojamoje žemės sklypo dalyje pertvarkė priestatą į I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį – atvirą terasą, kurią nori registruoti nekilnojamojo turto registre. Prieš registruojant daiktą nekilnojamojo turto registre, daiktas turi būti suformuotas ir registruotas kadastro registre, o tam reikalinga atnaujinti žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Ieškovės iniciatyva UAB „Vilniaus topografija“ atliko matavimus ir informavo visus žemės sklypo bendrasavininkus, kad buvo atnaujintas žemės sklypo planas, tačiau kadastrinių matavimų procedūra negali būti užbaigta, žemės sklypo duomenys negali būti atnaujinti ir ieškovė negali registruoti terasos duomenų Nekilnojamojo turto registre, nes atsakovai nepasirašo matininkų parengtų dokumentų. Teismui nurodytoje byloje tenkinus ieškinį, būtų pagrindas užbaigti kadastrinių matavimų procedūrą ir atlikti terasos registraciją. Tokiu būdu būtų įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės siekiamam įteisinti statiniui bendraturčių sutikimai nėra reikalingi, nors iš tiesų sutikimai yra reikalingi, todėl ši byla turėtų būti sustabdyta iki Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-7580-964/2020 išnagrinėjimo. Papildomai teikiami įrodymai patvirtina, kad priestatas šiuo metu yra atskirtas, patalpos po terasa nėra.
17. Apeliantai N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. 2020 m. vasario 6 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. sausio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas ieškovės ir trečiojo asmens pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 26 d. raštas.
18. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantų pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodoma naujų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su kilusiu ginču dėl ieškovės teisės be žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturčių (atsakovų) sutikimo, įteisinti terasą, kaip I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį, pagal 2017 m. sausio 27 d. J. projektavimo–komercinės firmos parengtą projektą. Apeliantų pateiktais naujais įrodymais iš esmės įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, kurioje teismas pripažino, jog priestatas pastatytas savavališkai ir įpareigojo jį nugriauti, jei statinys nebus įteisintas teisės aktų nustatyta tvarka per devynis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, (ne)įvykdymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 tinkamo ar netinkamo įvykdymo, o ne šioje byloje, kurioje ieškovė siekia įteisinti atskirą nuo namo inžinerinį statinį (terasą), t. y. ne priestatą, kurio statyba išnagrinėtoje byloje buvo pripažinta savavališka, nustatant terminą priestato įteisinimui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus.
20. Pagal CPK 163 str. 3 p. teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 163 str. 1 d. 3 p. nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai: nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).
21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškovė J. Š. 2020 m. sausio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ieškovės teisę be žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendraturčių sutikimo ir dokumentų pasirašymo, užbaigti kadastrinių matavimų procedūrą ir atnaujinti žemės sklypo duomenis Kadastro ir Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-7580-964/2020 ieškinys priimtas 2020 m. vasario 10 d.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamo ginčo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-7580-964/2020 faktines aplinkybes ir sąsajumą, sprendžia, kad nurodytoje byloje ginčas kilo dėl aplinkybių (atsakovų nesutikimo su ieškovės iniciatyva pradėta kadastrinių matavimų procedūra ir atnaujinti duomenis viešuose registruose), atsiradusių po skundžiamo sprendimo šioje byloje priėmimo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nurodytoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, todėl, nenustačius Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje nustatinėtinų (ieškinys priimtas tik 2020 m. vasario 10 d.) aplinkybių įrodomosios, prejudicinės ar privalomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, apeliantų J. Š. ir J. Š. prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas.
23. Apeliantai apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis teismas nusprendė nevertinti ieškovės J. Š. pateikto 2017 m. sausio 27 d. I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projekto Nr. 2017/01/27 atitikimo savavališkos statybos padarinių pašalinimo, atsakovų teisių ir interesų užtikrinimo kontekste, nurodydamas, kad tokio statinio projektui bendraturčių sutikimas nėra reikalingas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniu iš esmės siekia nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad jos parengtas projektas pašalins savavališkos statybos padarinius pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, tačiau dėl tokio projekto įgyvendinimo ieškovė turėtų kreiptis į kompetentingas institucijas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrų užbaigimo.
24. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatyme nustatyta, kad viena iš bendrosios nuosavybės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios pagrindinis požymis – iš anksto nustatyta kiekvieno savininko (bendraturčio) nuosavybės teisės dalies apimtis (CK 4.72 str. 1 d., 4.73 str. 1 d.).
25. Pagal CK 4.72 str. 1 d. kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi gali būti ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bet savininkų daugetas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos bendrosios nuosavybės dalies dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Vis dėlto jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019). CK 4.75 str. 1 d. nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016).
26. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad statinys bendrame žemės sklype turi būti statomas taip, kad ne tik atitiktų teisės normose nurodytus reikalavimus, bet ir nepažeistų bendraturčių teisių bei teisėtų interesų. Teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą statyti statinį suteikia galimybę bendraturčiui išreikšti savo poziciją dėl statybos, nurodyti galimus savo teisių pažeidimus ir suderinti savo interesus su statytoju. Toks sutikimas yra bendraturčio laisvos valios išraiška, tačiau bendraturtis negali piktnaudžiauti teise atsisakyti duoti sutikimą (CK 1.2 str. 1 d.), todėl atsisakymas turi būti pagrįstas realia jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos darbų. Jei statytojas mano, kad kitas bendraturtis su jo statinio statyba nesutinka nepagrįstai, t. y. be pagrindo trukdo įgyvendinti statybos teisę, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gynimo. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne šią teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012).
27. Tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, teismas patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria, ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali įrodinėti, kad tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos ar rekonstrukcijos darbų. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).
28. Statybos įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Statybą leidžiančių dokumentų rūšys ir atvejai kada jie privalomi, nurodyti Statybos įstatymo 27 str. 1 d. Pagal Statybos įstatymo 14 str. 1 d. 13 p. kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, statytojas privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai privalomi pagal teisės aktų reikalavimus.
29. Statybos įstatymo 2 str. 30 p. nurodyta, kad nesudėtingasis statinys tai yra paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 metro, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma – ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto. Statybos techninio reglamento STR1.01.03:2017 ,,Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 4.1 papunktyje nurodyta, kad plokšti horizontalūs inžineriniai statiniai (terasos, aikštelės), kurių plotas tarp 10 kv. m ir 100 kv. m, yra I grupės nesudėtingieji inžineriniai statiniai.
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2004 metais (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas gyvenamasis namas (4 butų kotedžas). Ieškovė J. Š. yra buto (duomenys neskelbtini) savininkė. Nurodytas butas nuo 2007 m. spalio 22 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. priklausė L. M.. J. Š. 2006–2007 metais atliko buto Nr. 4 patalpų remontą ir rūsio patalpų rekonstrukciją. Prie šio buto savavališkai pastatytam priestatui buvo suteiktas negyvenamosios patalpos–pagalbinės ūkio patalpos statusas. Priestatas stovi žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ieškovė ir atsakovai, išskyrus atsakovą D. T. B., kuris yra vieno iš keturių butų kotedže savininkas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, kurį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-9-232/2016 paliko nepakeistą, nusprendė iš dalies patenkinti trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais N. J. B. pareiškimą dėl savavališkų statinių (duomenys neskelbtini), nugriovimo, t. y. pripažinti negaliojančiu 2007 m. kovo 5 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti daikto, (duomenys neskelbtini), pakeitimai „Padidintas rekonstruojant“ (daikto registravimas), ir panaikinti šią teisinę registraciją; pripažinti priestato, pristatyto prie buto, (duomenys neskelbtini), esančio pastate, (duomenys neskelbtini), statybą savavališka ir priestatą nugriauti bei sutvarkyti statybvietę, jeigu J. Š. per 9 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka neparengs priestato projektinės dokumentacijos ir negaus šių statinių statybą įteisinančių dokumentų. Jei per nustatytą terminą šis reikalavimas nebus įvykdytas, leisti trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais N. J. B. nugriauti nurodytus statinius ieškovo J. Š. lėšomis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. administracinėje byloje Nr. I-1532-208/2017 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2018 buvo panaikinti dokumentai, kurių pagrindu savavališkai pastatytam priestatui (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas negyvenamosios patalpos–pagalbinės ūkio patalpos statusas. Ieškovės užsakymu M. J. projektavimo komercinėje firmoje 2017 m. sausio 27 d. buvo parengtas I kategorijos nesudėtingo inžinerinio statinio (terasos) įrengimo projektas Nr. 2017/01/27, kuriam nepritarė žemės sklypo bendraturčiai. Projekte nurodyta, kad projektuojamos terasos plotas yra 30,77 kv. m; atskiriant terasą, kaip atskirą statinį, įrengiama deformacinė siūlė; įrengus deformacinę siūlę, pastato ir terasos pamatai tampa atskiromis, skirtingiems statiniams tarnaujančiomis konstrukcijomis, neturinčiomis bendrų apkrovų; rūsio patalpos užpilamos gruntu iki žemės sklypo vidutinės altitudės (iki žemės sklypo paviršiaus); terasos perdanga – gelžbetoninė–monolitinė (naudojamas betonas su armatūra); terasos perdanga statoma ant sienų nesujungtų su pagrindinio pastato sienomis; terasos sienos gelžbetoninės–monolitinės; nugriaunamas (išardomas) stogas, esantis virš terasos.
31. Išvadą byloje teikiančios institucijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gegužės 2 d. patikslintoje išvadoje nurodyta, kad ieškovės užsakymu suprojektuota terasa yra atskiras, savarankiškas I grupės nesudėtingas inžinerinis statinys. Įgyvendinus projekto sprendinius ir gavus žemės sklypo bendraturčių sutikimus, savavališkos statybos padariniai dėl neteisėtos priestato statybos būtų laikytini pašalintais. Ginčo priestatas, kuris buvo pastatytas 2007 m. atlikus savavališkos statybos darbus (rekonstruojant gyvenamąjį namą pristačius priestatą su rūsio patalpomis), remiantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nustatyta tvarka bei Statybos įstatymo nuostatomis, gali būti įteisintas, parengus gyvenamojo namo rekonstravimo projektą ir gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Projekte nurodyti statybos darbai, pertvarkant šiuo metu esantį priestatą, t. y. rūsio patalpų užpylimas gruntu, funkcinio ryšio su gyvenamu pastatu panaikinimas (angų užmūrijimas), deformacinės siūlės įrengimas bei terasos stogo demontavimas, priskiriami paprastojo remonto darbams. Įgyvendinus projekto sprendinius, terasa, kaip I grupės inžinerinis statinys neturintis patalpų nei stogo konstrukcijų, detaliajame plane nustatytam sklypo naudojimo režimui įtakos neturės, nes neturi Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuojamų užstatymo intensyvumą ir tankį įtakojančių parametrų. Terasa nėra pastatas, todėl, nesant gyvenamojo namo rekonstravimo (įrengiant priestatą su rūsiu ir patalpomis) fakto, neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti.
32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ištyrus bylos surinktus įrodymus, skundžiamą teismo sprendimą ir apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės iš namo priestato į I grupės nesudėtingą inžinerinį statinį pertvarkytam statiniui (terasai) bendraturčių sutikimai nėra reikalingi, todėl ieškinio reikalavimų tenkinimas nesukels ieškovei materialinių teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jai teisę be žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturčių (atsakovų) sutikimo, įteisinti terasą, kaip I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį pagal 2017 m. sausio 27 d. J. projektavimo–komercinės firmos parengtą projektą. CK 4.75 str. yra aiškiai nurodytas pagrindinis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo reikalavimas bendraturčiams, pagal kurį bendras daiktas (nagrinėjamu atveju žemės sklypas) valdomas, naudojamas ir juo disponuojama visų bendraturčių susitarimu, todėl net esant nustatytai bendro sklypo naudojimo tvarkai (nagrinėjamu atveju tokia tvarka buvo nustatyta 2004 m. pirkimo–pardavimo sutartyse, kuriomis butai ir žemės sklypai buvo įsigyti iš pirmojo savininko), tai neatleidžia statytojo, siekiančio įgyvendinti teisę į statybą, nuo pareigos suderinti savo interesus su kitų bendraturčių teisėmis ir teisėtais interesais.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje kilusio ginčo nepagrįstai neatribojo nuo 2016 m. sausio 27 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 išnagrinėto ginčo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Nurodytoje byloje teismas pripažino prie ieškovės buto pristatyto ir funkciniais ryšiais su butu susijusio priestato statybą savavališka ir įpareigojo statytoją priestatą nugriauti bei sutvarkyti statybvietę, jeigu statytojas per 9 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka neparengs priestato projektinės dokumentacijos ir negaus šių statinių statybą įteisinančių dokumentų. Ieškovė nurodyto priestato nutarė neįteisinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 nustatyta tvarka (t. y. pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. ir Statybos įstatymo nuostatas), o jį pertvarkyti į I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį, funkciniu ryšiu nesusijusį su ieškovės butu ir visu namu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei nusprendus neįteisinti priestato įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta tvarka, o pertvarkyti jį į I kategorijos nesudėtingą statinį, kuriam nereikalingas statybos leidimas ir rekonstrukcijos projektas, toks ieškovės pasirinktas statinio įteisinimo būdas nelaikytinas priestato savavališkos statybos padarinių pašalinimu pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, kadangi ieškovė siekia įteisinti ne priestatą, kaip pastato (gyvenamojo namo) dalį, o iš esmės kitą savarankišką inžinerinį statinį (terasą).
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, kurį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-9-232/2016 paliko nepakeistą, be kita ko, pripažintas negaliojančiu 2007 m. kovo 5 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir teisinė registracija, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. administracinėje byloje Nr. I-1532-208/2017 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2018 buvo panaikinti dokumentai, kurių pagrindu savavališkai pastatytam priestatui buvo suteiktas negyvenamosios patalpos–pagalbinės ūkio patalpos statusas. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, kad šiuo metu ieškovės siekiamas įteisinti inžinierinis statinys (terasa) nėra susijęs nei su ieškovės butu, nei su visu namu jokiais funkciniais ryšiais. Byloje išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gegužės 2 d. patikslintoje išvadoje nurodė, kad ieškovės suprojektuota terasa yra atskiras, savarankiškas I grupės nesudėtingas inžinerinis statinys; projekte nurodyti statybos darbai, pertvarkant šiuo metu esantį priestatą, t. y. rūsio patalpų užpylimas gruntu, funkcinio ryšio su gyvenamu pastatu panaikinimas (angų užmūrijimas), deformacinės siūlės įrengimas bei terasos stogo demontavimas, priskiriami paprastojo remonto darbams; įgyvendinus projekto sprendinius, terasa, kaip I grupės inžinerinis statinys neturintis patalpų nei stogo konstrukcijų, detaliajame plane nustatytam sklypo naudojimo režimui įtakos neturės, nes neturi Teritorijų planavimo įstatyme reglamentuojamų užstatymo intensyvumą ir tankį įtakojančių parametrų. 2017 m. gegužės 14 d. išvadoje inspekcija, įvertinusi ieškovės parengtą projektą, nustatė, kad projektuojamos terasos plotas yra 30,77 kv. m; atskiriant terasą, kaip atskirą statinį, įrengiama deformacinė siūlė; įrengus deformacinę siūlę, pastato ir terasos pamatai tampa atskiromis, skirtingiems statiniams tarnaujančiomis konstrukcijomis, neturinčiomis bendrų apkrovų; rūsio patalpos užpilamos gruntu iki žemės sklypo vidutinės altitudės (iki žemės sklypo paviršiaus); terasos perdanga – gelžbetoninė–monolitinė (naudojamas betonas su armatūra); terasos perdanga statoma ant sienų nesujungtų su pagrindinio pastato sienomis; terasos sienos gelžbetoninės–monolitinės; nugriaunamas (išardomas) stogas, esantis virš terasos. Nurodytų parametrų statinys pagal Statybos įstatymo 2 str. 30 d. ir Statybos techninio reglamento STR1.01.03:2017 ,,Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 4.1 pp. laikytinas I grupės nesudėtinguoju inžinieriniu statiniu, kuriam statybos leidimas nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, todėl nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti statybos valstybinę priežiūrą atliekančios kompetentingos institucijos išvadomis dalyje dėl ieškovės siekiamo įteisinti inžinierinio statinio (terasos) rūšies ir tokio statinio įteisinimo galimybių, t. y. kad tokiam I grupės nesudėtingajam inžinieriniam statiniui nėra reikalingas statybos leidimas, tačiau yra reikalingas žemės bendraturčių sutikimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar atsakovai pagrįstai atsisako duoti bendro žemės sklypo bendraturtei sutikimą dėl statinio įteisinimo.
35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminis atsakovų nesutikimo su inžinierinio statinio (terasos) įteisinimu argumentas yra tas, kad statinio atskyrimas, kaip ir priestato statyba, turėjo būti vykdomas pagal rekonstrukcijos projektą, nes pagal ieškovės pasirinktą savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdą nebuvo sustiprinta namo laikančioji siena, kuri buvo susilpninta priestato statybos metu, iškertant namo laikančiojoje sienoje angą durims iš ieškovės buto į priestatą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytas atsakovų nesutikimo argumentas yra susijęs ne su ieškovės siekiamu įteisinti savarankišku inžinieriniu statiniu, kuris šiuo metu neturi jokio funkcinio ryšiu su namu, o būtent su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 tinkamu vykdymu dėl savavališkos priestato statybos padarinių pašalinimo.
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 273 str. 1 d. priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Teismas, nagrinėdamas klausimus, susijusius su statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinių šalinimu, gali priimti sprendimus, nurodytus statybų santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (CPK 273 str. 2 d.). Pagal CPK 18 str. įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą (CPK 587 str. 1 d., 638 str. 1 d., 642 str. 1 d. 646 str. 1 d.). Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos CPK 273 straipsnyje, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, kuris priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, jei skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 str. 1 d., 2 d.).
37. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, kuriuo, be kita ko, ieškovės priestato statyba pripažinta savavališka, įpareigojant priestatą nugriauti bei sutvarkyti statybvietę, jeigu statytojas J. Š. per sprendime nustatyta terminą neparengs teisės aktuose nustatytų dokumentų priestato įteisinimui, o priešingu atveju – leisti N. J. B. nugriauti priestatą statytojo lėšomis, įsiteisėjo 2016 m. sausio 27 d. Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo nuostatas ir įvertinus tai, kad atsakovai iš esmės nesutinka su laikančiosios sienos remonto būdu, atskyrus priestatą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės turi būti įvertintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 vykdymo procese, o ne šioje byloje, kurios ginčo dalykas nėra susijęs su priestato, susijusio su namu funkciniais ryšiais, įteisinimu.
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne šią teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju atsakovai iš esmės kitų argumentų dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, susijusio išimtinai su ieškovės siekiamu įteisinti inžinierinių statiniu (terasa), nenurodė. Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl atsakovų prie jų butų pastatytų terasų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-690/2015 konstatavo, kad atsakovų pastatytos terasos (ant medinių ir metalinių pakylų pastatytos terasos) yra I grupės nesudėtingi statiniai, kurių statybos metu statytojams nekilo pareiga gauti statybos leidimą, nes šios terasos buvo pastatytos greta bendraturčių gyvenamojo namo, kuris nebuvo iš esmės pertvarkomas, nebuvo šalinamos, keičiamos ar įrengiamos naujos namo laikančiosios konstrukcijos, name nebuvo pertvarkytos esamos patalpos, neatsirado naujų patalpų. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat siekia įteisinti inžinierinį statinį (terasą), funkciniais ryšiais nesusijusį su šalių namu, todėl akivaizdu, kad ieškovės siekis įteisinti tos pačios rūšies, kaip ir atsakovų, statinį negali pažeisti atsakovų teisių ir teisėtų interesų.
39. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimų tenkinimas nesukels ieškovei materialinių teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendraturčiui bendrame sklype pastačius statinį, nepriklausomai nuo to, ar sklypo dalis paskirta jam naudotis, tai gali turėti įtakos visų bendraturčių teisėms ir interesams, nes pasikeičia galimybės ateityje sklype statyti kitus statinius ir pan. Nors nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl bendro žemės sklypo naudojimo tvarkos, taip pat, kad ieškovės statinys pastatytas jai priskirtoje žemės sklypo dalyje, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti statytoją, įgyvendinantį teisę į statybą, nuo pareigos suderinti savo interesą su kitų bendraturčių interesais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad neteisėtos statybos padarinių pašalinimą (priestato atskyrimą nuo namo) turi sukontroliuoti kompetentinga valstybės institucija. Priešingai, savavališka priestato statyba buvo konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, įpareigojant per nustatytą terminą priestatą įteisinti arba nugriauti (statytojui arba vėliau – trečiajam asmeniui N. J. B.), todėl statybos padarinių (ne)pašalinimas, susijęs su namo laikančiųjų konstrukcijų atstatymu į pradinę būklę, turi būti įvertintas vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą nurodytoje byloje.
40. Konstatavus, kad atsakovų nepritarimas ieškovės projektui dėl terasos įrengimo yra nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies patenkinti ieškovės apeliacinį skundą : panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti ieškovės teisę be žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčių N. J. B., T. A., L. A., N. M. sutikimo, įteisinti terasą, kaip I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį, pagal 2017 m. sausio 27 d. J. projektavimo–komercinės firmos parengtą projektą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės siekiamas įteisinti statinys stovi žemės sklype, kurį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ieškovė ir atsakovai, išskyrus atsakovą D. T. B., kuris yra vieno iš keturių butų kotedže savininkas, todėl jo ir kitų atsakovų, kaip name esančių butų savininkų, taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių namo patalpų ir konstrukcijų, sutikimai ieškovės terasos įteisinimui nėra reikalingi.
41. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.
42. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.
43. Ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 1 452 Eur išlaidų advokato pagalbai už atstovavimą (ieškinio, dubliko, patikslinto ieškinio parengimą dalyvavimą teismo posėdžiuose) pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašoma priteisti 1 452 Eur suma neviršija Rekomendacijose 8.2 p., 8.3 p., 8.19 p., nustatytų dydžių, todėl priteistina.
44. Ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio ir apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 331 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo, atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašoma priteisti 1 331 Eur suma neviršija Rekomendacijose 8.9 p. nustatytų dydžių, todėl priteistina.
45. Viso ieškovės naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 577,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškovės ieškinys yra tenkinamas iš dalies, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad namo bendraturčių sutikimas nėra reikalingas, laikytina, kad ieškovė ginčą dėl leidimo be žemės sklypo bendraturčių įteisinti statinį laimėjo visiškai, todėl bylinėjimosi išlaidų dydis nemažintinas (CK 1.5 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Patenkinti ieškovės J. Š. ieškinį iš dalies.
Pripažinti ieškovės J. Š. teisę be žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčių N. J. B., T. A., L. A., N. M. sutikimo, įteisinti terasą, kaip I kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį, pagal 2017 m. sausio 27 d. J. projektavimo–komercinės firmos parengtą projektą.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti ieškovės naudai iš atsakovų N. J. B., T. A., L. A., N. M. ir D. T. B. lygiomis dalimis po 577,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjai Virginijus Kairevičius
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Tatjana Žukauskienė