Administracinė byla Nr. AS-964-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02762-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.; 63.3.8. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. gegužės 19 d. buvo gautas pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos (toliau – ir pareiškėjas) skundas (t. I, b. l. 1-7), kuriame pareiškėjas prašė:
1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 ir 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 dalis, kuriose numatoma Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių;
2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti skundžiamus teisės aktus: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 ir 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 dalis, numatančias Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių.
Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminus. Dėl 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 pareiškėjas nurodė, kad, tik gavęs 2015 m. balandžio 16 d. raštą Nr. A51 38307/15(3.3.2.9-EM) su skundžiamu sprendimu, sužinojo apie šį sprendimą. Atitinkamai, pareiškėjo nuomone, termino skųsti teismui šį sprendimą jis nepraleido. Jeigu teismas manytų, kad terminas praleistas, pareiškėjas prašė šį terminą atnaujinti. Pareiškėjas dėl 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 nurodė, kad jis skundžiamas dėl jo ryšio su pirmuoju skundžiamu aktu. 2014 m. aktas yra planavimo dokumentas, kurio apskundimo terminą prašo atnaujinti. Paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai, nenurodyta institucija, kuriai šie aktai gali būti skundžiami. Skundžiami sprendimai yra planavimo dokumentai, kurie yra analogiški ankstesniems planavimo dokumentams, kurių atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba nerealizuodavo, šie dokumentai buvo nuolat keičiami, 2014 m. skundžiamas sprendimas, pareiškėjo žiniomis, buvo keičiamas tris kartus, paskutinį kartą – 2015 m. balandžio 29 d. Iki sprendimų priėmimo atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pastabas, atsisakydavo planų mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių, todėl jis pagrįstai manė, kad ir šis planas bus nerealizuojamas. Tik priėmus Nr. 1-2322 paaiškėjo, kad planas bus realizuojamas ir atsirado reali grėsmė pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi (t. I, b. l. 186-188) atmetė pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos prašymą atnaujinti terminą paduoti skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 ir 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 panaikinimo iš dalies ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog pareiškėjas nurodo, kad šį sprendimą gavo kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento 2015 m. balandžio 16 d. raštu Nr. A51-38307/15(3.3.2.9-EM). Gavus skundžiamą 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą 2015 m. balandžio 16 d. skundas teismui turėjo būti paduotas per vieną mėnesį, todėl paskutinė skundo padavimo diena buvo 2015 m. gegužės 18 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2015 m. gegužės 19 d., t. y. pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido vieną dieną.
Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodo svarbių priežasčių, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas. Skundas iš dalies grindžiamas tuo, kad sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadinasi, pareiškėjas žinojo ir suprato, kad skundžiamas viešojo administravimo aktas. Atitinkamai, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad kreipiantis į administracinį teismą reikia vadovautis ABTĮ, kuriame nurodyti skundų padavimo terminai tokiems aktams skųsti. Be to, pareiškėjas nurodo, kad tikėjosi, jog toks planavimo dokumentas nebus realizuojamas, kadangi jau taip yra buvę anksčiau. Ši priežastis taip pat negali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundui dėl 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo dalies panaikinimo.
Teismas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014–2015 metų bendrojo plano patvirtinimo“ Nr. 1-2041 nurodė, jog pareiškėjas neneigia, kad apie šį sprendimą žinojo 2014 metais. Prie skundo pridėti dokumentai patvirtino, kad Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos taryba 2014 m. gruodžio 16 d. susirinkime nagrinėjo šį sprendimą, tačiau nutarė teikti raštus Vilniaus miesto savivaldybei, Švietimo ministerijai dėl mokyklos pertvarkos. Pareiškėjas tokį raštą teikė 2014 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. SD-242, rašte nurodytas sprendimas yra detaliai įvertinamas. Dėl nurodyto sprendimo pareiškėjas teikė 2014 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. SD-248, kuriame taip pat nurodė, kad nesutinka su skundžiamu teismui sprendimu patvirtintais planais pareiškėjui. Pareiškėjas dėl teiktų raštų gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento 2015 m. sausio 30 d. raštą Nr. A51-11750/15-(3.3.2.9-EM4), iš kurio turėjo galutinai paaiškėti, kad sprendimu patvirtinto plano Vilniaus miesto savivaldybė neketina atsisakyti. Atitinkamai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą argumentus, jog jis tikėjosi, jog skundžiamu sprendimu patvirtintas planas nebus įgyvendintas.
Teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai savo prašymą grindžia tuo, kad 2014 m. spalio 8 d. sprendimas yra glaudžiai susijęs su 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu, todėl pareiškėjui turi būti suteikta galimybė skųsti abu aktus kartu. Pažymėjo, jog pareiškėjas suvokė, kad skundžiami sprendimai (jų dalys) yra viešojo administravimo aktai ir jų apskundimo tvarka ir terminai yra nurodyti ABTĮ ir juos sužinoti pareiškėjas galėjo nesunkiai. Tikėjimasis, kad skundžiamo akto dalis bus pakeista, taip pat nėra svarbi termino praleidimo priežastis. Tai tik reiškia, kad pareiškėjas pats prisiėmė riziką dėl galimų delsimo paduoti skundą administraciniam teismui terminų. Teismas nurodė, jog netgi ir terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 30 d. rašto gavimo, iš kurio turėjo paaiškėti, kad sprendimas nebus keičiamas, šis terminas yra praleistas beveik keturis mėnesius. Pareiškėjas sąmoningai pasirinko tam tikrą elgesio būdą ir tai negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Dėl to prašymas atnaujinti terminą nebuvo tenkintas. Atitinkamai, teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Teismas, atsisakęs priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.
III.
Pareiškėjas Vilniaus Levo Karsavino vidurinė mokykla atskiruoju skundu (t. II, b. l. 1-4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: pripažinti, kad skundo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 dalį, numatančią Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių, paduotas nepraleidus skundo padavimo termino, atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 dalies, numatančios Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių, panaikinimo, priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjo skundas buvo paduotas 2015 m. gegužės 18 d., todėl terminas skundui pateikti nėra praleistas. Pabrėžia, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1-2041 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014-2015 metų bendrojo plano patvirtinimo“ skundžiamas dėl jo ryšio su pirmuoju skundžiamu sprendimu, jis yra planavimo dokumentas, kurio pagrindu vėliau priimtas skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. 1-2322, kuris tiesiogiai turi poveikį pareiškėjo teisėms. Pareiškėjas prašė atnaujinti apskundimo terminą atsižvelgiant į pagrįstus ir objektyvius argumentus: skundžiamas sprendimas pateikė tik planą, kuris turėjo būti įgyvendinamas atsižvelgiant į mokyklų bendruomenių nutarimus; skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, apskundimo terminai, institucija, kuriai šis aktas gali būti skundžiamas; jis yra planavimo dokumentas, kuris yra analogiškas ankstesniems planavimo dokumentams, kurių atsakovas nerealizuodavo; atsakovo dokumentai yra nuolat keičiami. Reali grėsmė pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams paaiškėjo tik priėmus skundžiamą sprendimą Nr. 1-2322.
Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jos netaikius teismo sprendimas pasunkės ir pasidarys negalimas, nes jau bus įvykę struktūriniai pertvarkymai, kurių nebus įmanoma atstatyti, mokiniai bus išskirstyti į kitas mokyklas, pedagogai neteks darbo, bendruomenės nariai praras galimybę leisti vaikus į šalia gyvenamosios vietos esančią mokyklą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos prašymą atnaujinti terminą paduoti skundui dėl skundžiamų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 ir 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 dalių panaikinimo ir šiuo pagrindu atsisakė priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog jis nepraleido termino pateikti skundą dėl skundžiamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 dalies panaikinimo, tuo tarpu terminas dėl skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 dalį buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai iš dalies pritaria ir dėl pareiškėjo pateiktų skundo reikalavimų ir jų atžvilgiu atlikto pirmosios instancijos teismo vertinimo pasisako atskirai. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Remiantis ABTĮ 136 straipsniu, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, taigi vertindama pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija taip pat atsižvelgs ne tik į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, bet ir į paties inicijuojamo ginčo prigimtį.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 1-2041, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014–2015 metų bendrąjį planą (t. I, b. l. 18-107). Iš priimto sprendimo matyti, kad jame yra numatyta pertvarkyti Vilniaus Levo Karsavino vidurinę mokyklą į pagrindinę mokyklą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (t. I, b. l. 32).
Kiek tai susiję su pareiškėjo pateiktu skundo reikalavimu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą).
Nurodyto su veiksmingos asmens teisminės gynybos principu susijusio požiūrio laikosi ir administraciniai teismai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1238/2011). Atitinkamai, skundo dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ar veiksmo nenagrinėjimas nepažeistų veiksmingos teisminės gynybos ir ubi ius, ibi remedium principų, nes jis spręstų klausimą, kuris nelemia asmens pažeistos teisės gynimo. Atitinkamai, tokiais atvejais taip pat nėra pažeidžiami ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis, nes, kaip jau buvo minėta, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes.
Atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją šiame kontekste vertintina, ar skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1-2041 atitinka pirmiau minėtus kriterijus, ar jis sukelia pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes, jo teisių, pareigų atžvilgiu. Be to, pažymėtina, jog nurodytas sprendimas yra priimtas remiantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 58 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti, inicijuoja, kad būtų formuojamas gyventojų poreikius atitinkantis profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo teikėjų tinklas, savarankiškai formuoja neformaliojo švietimo teikėjų tinklą (t. I, b. l. 18-107). Taigi minėtas sprendimas yra priimtas vykdant nurodytam subjektui pavestas administravimo funkcijas švietimo politikos srityje, todėl atsižvelgtina į priimto sprendimo vietą visame ginčui aktualiame mokyklų pertvarkos procese.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčui aktualioje Švietimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog švietimo teikėjų tinklas formuojamas plėtojant švietimo programų ir švietimo įvairovę; koordinuojant teikiamas švietimo programas; steigiant, reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir atliekant jų struktūros pertvarką. Taigi mokyklų reorganizavimas, likvidavimas, pertvarkymas ar struktūros pertvarka yra siejami su švietimo teikėjų tinklo kūrimu, kurio paskirtis užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą. Pastebėtina, jog mokyklų (išskyrus aukštąsias mokyklas), vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklas kuriamas vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis ir mokyklų bendruomenių nutarimais, jeigu šie neprieštarauja nurodytoms taisyklėms. Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės, vadovaudamosi šiomis taisyklėmis, tvirtina ir įgyvendina mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus (Švietimo įstatymo 28 str. 8 d.).
Pagal Švietimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį savivaldybės taryba bendrojo ugdymo mokyklas (biudžetines įstaigas) reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko taip pat vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 (toliau – ir Taisyklės), 34 punktas numatė, jog mokyklų tinklo kūrimo planavimo ir įgyvendinimo procesas susideda iš trijų stadijų: inicijavimo, įgyvendinimo ir įtvirtinimo. Taigi pagal Taisykles mokyklų tinklų kūrimas ir įgyvendinimas yra suprantamas kaip vientisas procesas, susidedantis iš įvardintų stadijų, kuriose yra atliekami tam tikri teisės aktuose numatyti mokyklų tinklo kūrimo veiksmai.
Pagal Taisyklių 35 punktą inicijavimo stadijoje, be kita ko, rengiamas mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektas: pagrindžiama planuojama mokyklų tinklo pertvarka, nustatomas jos strateginis tikslas, uždaviniai, prioritetai, pagrindinių rezultatų rodikliai ir numatomas mokyklų tinklo pertvarkos vertinimas, mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektai viešai svarstomi, derinami su mokyklų bendruomenėmis ir kitomis interesų grupėmis. Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektai tobulinami atsižvelgiant į mokyklų bendruomenių nutarimus, jeigu šie neprieštarauja Taisyklėms. Kai savivaldybės pavienės bendrojo ugdymo mokyklos bendruomenės sprendimas prieštarauja mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ir struktūrinių pertvarkymų plano projekte numatytam mokyklos reorganizavimui, likvidavimui ar pertvarkymui, siūlymus pateikia Švietimo ir mokslo ministerija. Savivaldybės taryba, įvertinusi Švietimo ir mokslo ministerijos išvadas ir pasiūlymus, tvirtina savivaldybės mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektus. Savivaldybės mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektus rengia savivaldybės vykdomoji institucija, tvirtina savivaldybės atstovaujamoji institucija.
Taisyklių 36 punktas numato, jog įgyvendinimo stadijoje savivaldybės ir Švietimo ir mokslo ministerija priima ir įgyvendina sprendimus dėl konkrečių mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ar jų struktūrinių pertvarkymų pagal mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ir struktūrinių pertvarkymų planą, mokytojų kvalifikacijų atnaujinimo ir įdarbinimo planą ir mokinių vežiojimo užtikrinimo planus.
Tuo tarpu įtvirtinimo stadijoje įsteigtoms, reorganizuotoms, pertvarkytoms mokykloms ir mokykloms, kurių struktūra pertvarkoma, teikiama pagalba, skatinanti siekti geros mokinių ugdymosi kokybės ir kurti aukštos kultūros organizaciją; didinamas švietimo sistemos veiksmingumas – investuojamos savivaldybių ir valstybės lėšos į reorganizuotų ir pertvarkytų mokyklų materialinę bazę, jos aprūpinamos naujomis technologijomis, mokymo priemonėmis. Toliau atnaujinamos mokytojų kvalifikacijos, jie įdarbinami. Vykdoma mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano įgyvendinimo stebėsena, prireikus jis tobulinamas (Taisyklių 37 p.).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į nurodyto proceso vykdymo stadijas pažymėtina, jog šioje administracinėje byloje skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1-2041, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014–2015 metų bendrajame plane, yra tik numatyta pertvarkyti Vilniaus Levo Karsavino vidurinę mokyklą į pagrindinę mokyklą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Šis aktas vertintinas kaip programinio pobūdžio dokumentas, kuriame yra formuojamas ir planuojamas tam tikrų veiksmų atlikimas ir kuris yra priimtas mokyklų tinklo kūrimo inicijavimo stadijoje (Taisyklių 35 p.). Taigi nurodytas sprendimas vertintinas kaip tarpinis aktas, priimtas nurodytos procedūros metu. Kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, remiantis nurodytu sprendimu vėliau buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. 1-2322, kuriuo, be kita ko, buvo numatytas konkretus įpareigojimas šiuo metu nepertvarkytose vidurinėse mokyklose, inter alia Vilniaus Levo Karsavino vidurinėje mokykloje, nekomplektuoti 11–12 klasių (t. I, b. l. 8). Taigi būtent pastarasis sprendimas šiuo metu pareiškėjui sukelia konkrečias teisines pasekmes, numatant šioje mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių.
Tokia pozicija dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1-2041 iš esmės dera su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kito pobūdžio administracinėse bylose, akcentuojant, kad paprastai skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, nes šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir atitinkamai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.).
Dėl nurodytų motyvų visumos pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 1-2041 atsisakytinas priimti nagrinėti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tokiu būdu yra keičiamas atsisakymo priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą pagrindas, nurodytas pirmosios instancijos teismo (t. I, b. l. 186-188).
Šiuo atveju pareiškėjas taip pat skundžia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1-2322, kuriuo, kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė nustatyti savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriaus klasių komplektų skaičių ir mokinių skaičiaus vidurkį klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas 2015–2016 metų mokslo metams. Skundžiamo nurodyto sprendimo dalimi konkrečiai yra numatoma Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių (t. I, b. l. 9). Taigi atsižvelgus į pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, duotus konkrečius įpareigojimus vertintina, kad šis sprendimas sukelia pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes. Analizuojant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir bus vertinama, ar jį priimant, nusprendžiant Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių, buvo laikytasi teisės aktų numatytų reikalavimų, ar buvo atliktos visos teisės aktuose numatytos procedūros. Taigi šiuo atveju vertintina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl šio akto panaikinimo į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokiam skundui pateikti.
Šiuo aspektu visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ABTĮ 5 straipsnyje aptarta teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, inter alia laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Atitinkamai, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kaip matyti iš šios teisės normos turinio, ja įstatymų leidėjas siekė nustatyti itin trumpus kreipimosi į teismą terminus dėl ginčų kylančių iš administracinių teisinių santykių, taip siekdamas garantuoti administracinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenis greitai reaguoti į jų teisių pažeidimus viešosios teisės srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai administracinis aktas suinteresuotam subjektui neturėjo būti įteiktas, tokio subjekto skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Be to, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.
Patikrinusi administracinę bylą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 priėmimą sužinojo, jį gavo kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento 2015 m. balandžio 16 d. raštu Nr. A51-38307/15(3.3.2.9-EM) (t. I, b. l. 8). Šiame rašte buvo pateikta ne tik ta informacija apie patį aktą ir jį priėmusį viešojo administravimo subjektą, bet ir aprašytas jo turinys, prie jo pridėtas pats skundžiamas sprendimas. Atitinkamai, tokios informacijos gavimas ABTĮ 33 straipsnio prasme laikytinas akto, kuris asmeniui neturėjo būti įteiktas, paskelbimu. Gavus skundžiamą 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą skundas teismui turėjo būti paduotas per vieną mėnesį, todėl paskutinė skundo padavimo diena buvo 2015 m. gegužės 18 d. Iš spaudo esančio ant skundo matyti, kad nurodytas skundas dėl minėto sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2015 m. gegužės 18 d. (t. I, b. l. 1-7). Taigi, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytais argumentais, nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 panaikinimo kreipėsi praleidęs ABTĮ numatytą terminą, t. y. 2015 m. gegužės 19 d. (t. I, b. l. 186-188). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kreipimosi į teismą datą. Atitinkamai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs proceso normas, netinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą dėl nurodyto pateikto skundo reikalavimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad teismas įvertintų, ar pareiškėjo pateiktas skundas atitinka kitus ABTĮ numatytus reikalavimus.
Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (t. II, b. l. 1-4), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-277/2008). Atitinkamai, ir ABTĮ 71 straipsnio 4 dalis numato, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi, spręstinas tik priėmus skundą nagrinėti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-428/2010, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-654/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-299/2012). Taigi, nagrinėjamu atveju atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo pateiktas skundas nėra dar priimtas nagrinėti, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjo pateikto prašymo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str.). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, kuo greičiau išsprendęs skundo priėmimo klausimą, jeigu jis bus priimtas, ir turi spręsti pareiškėjo pateiktą prašymą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso normas. Šiuo atveju teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimo skundžiamą dalį, tačiau tokio atsisakymo pagrindas yra keistinas (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 skundžiamą dalį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus Levo Karsavino vidurinės mokyklos reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1-2322 dalį, kuria numatoma Vilniaus Levo Karsavino mokykloje nekomplektuoti 11–12 klasių, panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą, taip pat klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas