Civilinė byla Nr. 3K-3-89/2013

Proceso Nr. 2-20-3-01418-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorui Vyteniui Kasparavičiui ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Egidijui Zuzevičiui, atsakovo BUAB „Bajorkiemis“ atstovui advokatui Ramūnui Širviui, trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos atstovei Jolantai Garmuvienei ir trečiojo asmens AB DNB atstovui advokatui Nedui Šilaikai,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BUAB „Bajorkiemis“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui BUAB „Bajorkiemis“ dėl įpareigojimo nugriauti statinius; tretieji asmenys: Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kauno marių regioninio parko direkcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, AB DNB bankas ir E. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo įpareigoti atsakovą BUAB „Bajorkiemis“ nugriauti neteisėtai pastatytus: lauko kavines, restorano–užeigos priestatus, klėtį, kalvę, tvartą ir pavėsines, esančius Kaišiadorių rajono savivaldybėje, Karčiupio kaime. Byloje kilo ginčas dėl statybų teisėtumo ir neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovo BUAB „Bajorkiemis“, Kaišiadorių rajono savivaldybėje, Karčiupio kaime esančius: lauko kavinę 2E1m su priestatais 1e1m, T1, T2, lauko kavinę 3E1m su priestatu T1, lauko kavinę 5E1m su priestatu 1E1m, klėtį 6E1m, klėtį 7E1m, tvartą 10I1m  ir pavėsines 11II ir 12I1 nugriauti per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis ir sutvarkyti statybvietę; restorano–užeigos 1E1m priestatų 2eI/m ir 3eI/m projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka parengti ir gauti statybą leidžiantį dokumentą per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o šio įpareigojimo neįvykdžius – savo lėšomis per vieną mėnesį nuo nurodyto vienerių metų termino suėjimo dienos pasibaigimo nurodytus priestatus nugriauti ir sutvarkyti statybvietę; ieškinio dalį dėl lauko kavinės 4E1m su priestatu 1e1ž ir kalvės 9II/m nugriovimo atmetė.

Teismas rėmėsi byloje prejudicinę galią turinčiu Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu, kuriuo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros komisijos 2003 m. liepos 31 d., 2004 m. liepos 1 d. ir 2005 m. birželio 20 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktai. Šių aktų pagrindu ginčo statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas nustatė, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės 2002 m. liepos 4 d. leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 33 leista E. R. statyti pakelės užeigą–restoraną. Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros Kaišiadorių rajono vyriausioji specialistė L. N. 2007 m. lapkričio 30 d. patvirtino identiško nurodytam leidimui kopiją, tačiau su prierašu „klėtys“, t. y. joje nurodyta ,,leidžiama statyti pakelės užeigą–restoraną, klėtys“. Teismas, konstatavęs, kad nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių statybos leidimo su prierašu „klėtys“ originalo buvimą, padarė išvadą, jog nurodyta kopija, kaip rašytinis įrodymas, neatitinka leistinumo kriterijų, todėl teismui nėra pagrindo vertinti tokio dokumento turinio ir jame nurodytų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2003 m. liepos 31 d. ir 2003 m. gruodžio 12 d. aktais buvo pripažinti tinkamais naudoti tie patys statiniai, tačiau jie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti remiantis 2003 m. liepos 31 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuris panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu. Teismas sprendė, kad aktas savaime, jo pagrindu Nekilnojamojo turto registre neįregistravus pripažintų tinkamais naudoti statinių, teisinių padarinių nesukelia, todėl nagrinėjamu atveju 2003 m. gruodžio 12 d. akto teisėtumo klausimas nespręstinas. Teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai pastatyti neturint leidimo, dviejuose žemės sklypuose, kurių vienas yra valstybinė žemė Kauno marių regioninio parko teritorijoje, o kitas – miškų ūkio paskirties. Pagal Miškų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies nuostatas pastatų statyba miško žemės sklypuose galima tik pakeitus žemės sklypo naudojimo paskirtį. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 31 straipsnio 8 dalį valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose, saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčo statinių statyba yra neteisėta. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju pažeistas viešasis interesas nusveria statytojo interesą įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatus, todėl pažeistas viešasis interesas tinkamai bus apgintas tik pritaikius kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę – statinių nugriovimą. Teismas nustatė, kad lauko kavinė 4E1m su priestatu 1e1ž jau nugriauta ir iš Nekilnojamojo turto registro išregistruota. Ginčo statinys kalvė 9II/m  yra kultūros paveldo objektas, pripažintas valstybės saugomu, jis iš esmės nepažeidžia Kauno marių regioninio parko teritorijos režimo principinių tikslų ir nuostatų. Dėl to teismas ieškinio dalį dėl šių statinių nugriovimo atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas BUAB „Bajorkiemis“ prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria jis įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti sprendime išvardytus statinius ir sutvarkyti statybvietę bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Panaikinus kai kuriuos pripažinimo statinius naudoti tinkamais aktus, bet nenuginčijus 2002 m. liepos 4 d. statybos leidimo ir 2003 m. gruodžio 12 d.  statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, iš esmės nepaneigtas statybos pradžios ir eigos teisėtumas, todėl teismai, konstatavę neteisėtą bei savavališką statinio statybą, pažeidė CK 4.103 straipsnio 1 dalies ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies nuostatas.

2. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 15 punkto ir 3 priedo redakciją, galiojusią 2003 m. liepos 31 d. ir 2003 m. gruodžio 12 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų išdavimo metu, statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai statytojas privalo pateikti statybos leidimą. Kadangi 2003 m. gruodžio 12 d. akte nėra pastabų dėl statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų nebuvimo, tai darytina išvada, kad komisija šio leidimo originalą patikrino.

3. Teismų nurodytas motyvas, kad savaime statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, jeigu statiniai, kuriuo jie pripažinti tinkamais naudoti, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, teisinių padarinių nesukuria, yra nepagrįstas, nes statinių registracija Nekilnojamojo turto registre atlieka tik išviešinimo funkciją.

4. Teismų argumentas, kad 2003 m. liepos 4 d. statybos leidimo Nr. 33 kopija ir 2003 m. gruodžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas neatitinka leistinumo kriterijų ir nepatvirtina statybos teisėtumo, prieštarauja CPK 177 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai, pagal kurią įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Statybos leidimo originalo nepateikimas nelemia jo negaliojimo, kol jis nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

5. Teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių, turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo. Net jei statybos yra neteisėtos, tai praėjo ilgas laikotarpis (8 metai), per kurį ieškovo teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą išnyko, t. y. visuomenė, išreikšdama savo teisėtą valią, susitaikė su tariamu viešojo intereso pažeidimu ir tam daugiau nebeprieštarauja. Be to, kreditorių interesų tenkinimas įmonės bankroto procedūros metu taip pat yra viešasis interesas. Vykdant teisingumą negali būti pažeisti sąžiningų trečiųjų asmenų interesai neskiriant jiems kompensuojamojo pobūdžio priemonių.

Trečiasis asmuo AB DNB bankas pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras ir trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundą atmesti, nurodydami tokius iš esmės analogiškus argumentus:

1. Teismas tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. 2002 m. liepos 4 d. statybos leidimo su prierašu „klėtys“ originalas nebuvo  ir  negalėjo  būti  išduotas, nes tokia  statyba  nėra  numatyta  teritorijų  planavimo dokumentuose. Atsakovai nepateikė nei statinių projektinės dokumentacijos, kurios pagrindu galėjo būti išduotas leidimas statyti ne vieną, o kelis statinius, nei teritorijų planavimo dokumentų, kurie jiems būtų sudarę galimybę, parengus statinių projektinę dokumentaciją, kreiptis dėl statybas leidžiančių dokumentų išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčia 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi konstatavęs, kad  2002 m. liepos 4 d. E. R. išduotas leidimas Nr. 33 statyti tik pakelės užeigą–restoraną, o šio dokumento originalas yra Kaišiadorių rajono savivaldybės byloje Nr. 33/2002, kad byloje nėra pateiktų jokių duomenų apie tai, jog buvo prašoma išduoti ir buvo išduotas statybos leidimas, kuriame būtų leista statyti ne tik pakelės užeigą–restoraną, bet ir kitus statinius, padarė išvadą, kad atsižvelgtina tik į tą statybos leidimo variantą, kuriame leidžiama statyti tik pakelės užeigą–restoraną.

2. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 35 punkto 3 dalyje nustatyta, kad gali būti atšauktas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris buvo pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Statinių teisinė registracija, atlikta 2003 m. liepos 31 d. akto pagrindu, panaikinta Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu, o registracija 2003 m. gruodžio 12 d. akto pagrindu neatlikta, šis aktas iki šiol nesukėlė jokių teisinių padarinių, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl jo panaikinimo.

3. Ex iniuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda), todėl, tik panaikinus neteisėtomis statybomis padarytus pažeidimus, bus teisingai išspręsti klausimai, susiję su trečiųjų asmenų interesais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statinio pripažinimo savavališka statyba

CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta  tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį,  turi statybą  pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Tokia nuostata įtvirtinta kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., byla Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-340/2007).

CK 4.103 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2006 m. spalio 17 d.) buvo nurodyti atvejai, kada asmenys neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti: kai statyba vykdoma be leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto  projekto arba tai daro su esminiais  nukrypimais nuo projekto, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus. Vėlesnėse CK 4.103 straipsnio redakcijos nuostatose akcentuojama, kad civilinius teisinius padarinius sukelia savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Taip įstatymų leidėjas atskyrė savavališką statybą, kuri vykdoma be leidimo, neteisėtai išduoto ar teismo panaikinto leidimo pagrindu, nuo neteisėtos statybos, kuri vykdoma turint leidimą, bet nukrypstant nuo projektinių sprendinių esminių parametrų, t. y. keičiant statinio vietą, aukštį, užstatymo tankį ir kita. Toks skirstymas reikšmingas statytojui nustatant teisinius padarinius, kylančius už statybos procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų nesilaikymą. Kokie statiniai (ar jų dalys) laikomi pastatytais ar statomais savavališkai,  nustatyta įstatyme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.) statinio (jo dalies) statyba laikoma savavališka: be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo; kai statybos leidimas jau netekęs galios; kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu; turint galiojantį statybos leidimą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projektinius sprendinius; kai nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų. Teismai, vertindami statinio (jo dalies) statybos proceso teisėtumą, pagal surinktus faktus kvalifikuoja konkretų neteisėtos statybos atvejį. 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad leidimas buvo išduotas  fiziniam asmeniui statyti užeigą–restoraną. Ginčo statiniai pastatyti be privalomos projektinės dokumentacijos, kurios būtinumas nustatytas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu dėl statybos techninių reglamentų „Ypatingi statiniai‘ ir „Nesudėtingi statiniai“. Tais atvejais, kai nereikalingas leidimas, bet turi būti atliktas supaprastintas statinio projektavimas, nesudėtingų statinių statyba be šių dokumentų pripažįstama savavališka ir statytojui kyla tie patys teisiniai padariniai kaip statant be leidimo.

Dėl savavališkos statybos šalinimo padarinių

Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių, turi laikytis proporcingumo, interesų derinimo principo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Kolegija konstatuoja, kad neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu. Asmuo turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir, teisės aktų nustatyta tvarka parengęs projektinę dokumentaciją, gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams), atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, statytojui gali būti leista nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Taigi galima įteisinti tokią statybą, kuri tokioje vietoje ir tokio pobūdžio galima (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 31 straipsnio 8 dalis). Jei atitinkamų statinių buvimas  negalimas, tai jų nugriovimas, išardymas ar kitoks statybvietės sutvarkymas yra proporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). Teismas taip pat turi įvertinti, kuri iš vertybių – teisingas saugomos teritorijos planavimas ir naudojimas ar teisės į statybą įgyvendinimo santykių stabilumas – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą saugomos teritorijos planavimo ir naudojimo santykiuose nusveria teisės į statybą įgyvendinimo stabilumo siekį, tokiu atveju netgi ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nedidelis, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo saugomos teritorijos planavimo ir naudojimo klausimą, įgyvendinti teisingumą saugomų teritorijų planavimo ir naudojimo teisiniuose santykiuose, pašalinant imperatyviųjų teisės normų pažeidimus ir kartu apginant viešąjį interesą.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčo statiniai pastatyti miškų ūkio paskirties ir valstybės žemėje, saugomoje, t. y. Kauno marių regioninio parko teritorijoje, be projektinės dokumentacijos. Pažymėtina, kad valstybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatas, rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, saugo aplinką nuo kenksmingų poveikių. Užtikrinti šių nuostatų laikymąsi yra viešasis interesas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog saugomoje teritorijoje neteisėtai pastatytų statinių nugriovimas yra neproporcingas siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotas nuostatas dėl proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio (žr., pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozacioglu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012).

Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą negalimas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors teismo procesas nagrinėjamoje byloje vyksta kelerius metus, atsakovas neatliko jokių veiksmų, kad gautų atitinkamą statybas įteisinančią dokumentaciją. Teismai, spręsdami dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių, konstatavo, kad statyba tokiose vietose negalima, kitokių duomenų byloje  nepateikta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, bylą nagrinėjusiems teismams nustačius ir įvertinus išvardytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių, įvertinus padarytus pažeidimus, jų santykį su pažeidžiamu viešuoju interesu, nėra pagrindo konstatuoti proporcingumo  principo pažeidimą.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius teigia, kad statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai nenurodžius pastabų dėl statybos leidimo nebuvimo, darytina išvada, kad komisija patikrino šio leidimo originalą ir 2003 m. gruodžio 12 d. statinių priėmimo aktu priėmė ginčo statinius, taip juos įteisindama. Toks kasatoriaus argumentas grindžiamas prielaida, kad komisijai buvo pateiktas statybos leidimas, suteikęs teisę statyti ginčo statinius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.).

Teismai, vertindami įrodymą, atsakovo nuomone, patvirtinantį ginčo statinių statybos teisėtumą – statybos leidimo kopiją su prierašu „klėtys“ – atsižvelgė į jo vertinimui reikšmingą aplinkybių visetą: jame yra taisymų; teismui pateikta tik leidimo su nurodytu įrašu kopija, apie tokio dokumento išdavimą nėra jokių duomenų, tačiau yra tinkamai užfiksuotas dokumento be įrašo „klėtys“ išdavimas; nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį dėl L. N., nurodyta, jog ši pateikė patvirtintą nesančio dokumento kopiją, t. y. klaidingą informaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir statybos leidimo kopija su prierašu „klėtys“ pagrįstai nesirėmė.

Ginčo statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto teisėtumą svarstė Kauno apygardos administracinio teismas, kuris 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu pripažino jį negaliojančiu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. 2003 m. gruodžio 12 d. ginčo statinių priėmimo akte buvo pasisakyta dėl tų pačių ginčo statinių, dėl kurių priėmimo neteisėtumo buvo nuspręsta pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Kita vertus, ginčo statinių registracija 2003 m. gruodžio 12 d. akto pagrindu neatlikta, teismų išvada, kad šis aktas nesukėlė jokių teisinių padarinių – pagrįsta, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl jo panaikinimo.

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 123,41 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo BUAB „Bajorkiemis“ (kodas 159424185) 123,41 Lt (vieną šimtą dvidešimt tris litus 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas