Civilinė byla Nr.3K-3-228/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.4.1; 124.4; 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. J. K., J. N., S. T., M. J., L. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. K., J. N., S. T., M. J., L. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Vilniaus miškų urėdijai, M. V., J. G., I. N., D. J., V. Č., J. V., V. B., T. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir suinteresuotų asmenų J. G., I. N. savarankiškus reikalavimus dėl įstatymų nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas, miręs 1994 m., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė miško sklypą.
Jie nurodė, kad jų tėvas J. N. iki mirties naudojosi dirbamos žemės sklypeliais, esančiais miške; jo teigimu, tas miško sklypas buvo jo nuosavybė. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 41-10334 jų tėvo vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,81 ha žemės, grąžinant ją natūra. Iki šio sprendimo priėmimo pareiškėjams buvo paaiškinta, kad grąžinta bus apie 4 ha žemės, o miško grąžinimo klausimas bus sprendžiamas po to, kai bus grąžinta žemė. Pareiškėjai, gavę iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1941 m. Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašą, sužinojo, kad jų tėvas nuosavybės teise valdė 7,5 ha žemės, todėl apskaičiavo, kad, jei bus grąžinta 4 ha žemės, dar lieka 3,5 ha miško sklypo. Jie 2000 m. pabaigoje pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 3,5 ha J. N. valdytą miško sklypą. Vėliau jie iš kaimo gyventojų sužinojo, kad jų tėvas kartu su S. N. bendrąja nuosavybe valdė dar 5 ha žemės sklypą lygiomis dalimis (po 2,5 ha kiekvienas). Be to, iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2004 m. gegužės 19 d. pažymėjimo Nr. P1-5803 matyti, kad 1925 m. J. B., K. s., gimęs 1903 m., turėjo 10 dešimtinių žemės, įgytos iš tėvo. Tai yra pareiškėjų tėvas, o pavardės neatitiktis (B., N.) aiškintina tuo, kad B. N. 1903 metais pagimdė nesantuokinį sūnų J. N. (pareiškėjų tėvą), o 1906 metais ji ištekėjo už K. B., I. s. (todėl archyviniuose dokumentuose pareiškėjų tėvas dar įvardijamas kaip J. B., K. s.) Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6 ha miško sklypą.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjų prašymą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6 ha miško sklypą.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 3 d. nutartimi byloje atnaujino procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kai paaiškėja naujų esminių bylos aplinkybių) pagal suinteresuotų asmenų D. J., V. Č., J. V., V. B., T. B. prašymą.
Suinteresuoti asmenys prašyme nurodė, kad pareiškėjų tėvas J. N. turėjo du brolius: A. B. ir V. B. Jie yra A. B. vaikai. Jiems tėvo vardu nuosavybės teisės į 3,81 ha žemės atkurtos 2000 m. rugsėjo 18 d., remiantis 1941 m. Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašu, kuriame nurodyta, kad B. A. valdė 3,5 ha žemės. Suinteresuoti asmenys 2005 m. balandžio 4 d. iš Vilniaus apskrities archyvo gavo Viršuliškių apylinkės 1948 m. spalio 1 d.–1949 m. spalio 31 d. žemės apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyta, kad V. K. B. turėjo iš viso 4,44 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas) žemės ir kad J. K. N. turėjo iš viso 4,44 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas) žemės. Aplinkybė, kad visi broliai J., A. ir V. 1948 metais turėjo žemės po lygiai, yra naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma. Taip pat suinteresuoti asmenys nurodė, kad teismas neišsiaiškino aplinkybių, kokiu pagrindu J. N. paveldėjo po tėvų B. N. ir K. B. mirties turtą ir kiek jo buvo.
2006 m. kovo 17 d. suinteresuoti asmenys J. G. ir I. N. pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė savarankiškus reikalavimus. Jos nurodė, kad yra buvusio žemės savininko V. B. dukterys ir pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jo valdytą žemę. Jos prašė: 1) atnaujinti praleistą terminą Kauno apskrities viršininko administracijai papildomiems nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti į buvusių savininkų J. N., A. B. ir V. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę; 2) tikslu atkurti nuosavybės teises į jų tėvui tenkančią 1/3 dalį nacionalizuoto turto nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. bendrosios nuosavybės teise kartu su broliais J. N. ir A. B. iki nacionalizacijos valdė 10,925 ha žemės ir 2,5 ha miško.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo: 1) pareiškėjų prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. N. nuosavybės teise valdė 6 ha miško sklypą, netenkino; 2) atnaujino suinteresuotiems asmenims su savarankiškais reikalavimais praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę paduoti; 3) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su J. N. ir A. B. iki nacionalizacijos valdė 10,925 ha žemės; 4) kitą suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais prašymo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad buvęs žemės savininkas J. N. 1991 m. pats padavė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į 3 ha žemės; prašyme jis nurodė, kad miško neturėjo. J. N. mirė 1994 m., ekspertų komisija 1994 m. nusprendė siūlyti atkurti jo vardu nuosavybės teisę į 3,81 ha žemės, vadovaujantis Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus 1941 m. pieno gamintojų sąrašu. Šiame sąraše yra įrašyti: B. A., turintis 3,5 ha žemės ir 5 asmenų šeimą (eilės Nr. 2481); V. B., turintis 3,5 ha žemės ir 3 asmenų šeimą (eilės Nr. 2482 įrašytas); J. N., turintis 7,5 ha žemės ir 7 asmenų šeimą (eilės Nr. 2494); J. N., turintis 3,4 ha žemės ir 7 asmenų šeimą (eilės Nr. 2493). Iš šiame sąraše esančių J. N. pareiškėjai klaidingai pasirinko J. N., įrašytą eilės Nr. 2494; sąraše pareiškėjų tėvas yra įrašytas eilės Nr. 2493. Viršuliškių apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraštyje yra įrašytas žemės naudotojas J. K. N., turėjęs iš viso 4.44 (iš viso sodybinės – 2,64, iš viso pievų – 0,43, iš viso ganyklų – 0,02, iš viso miškų – 0,85, kelių, gatvių, aikščių – 0,16, iš viso vandens – 0,01) (matavimo vienetas dokumente nenurodytas) žemės.
Teismas nurodė, kad jokių rašytinių duomenų apie 6 ha arba 2,5 ha miško, kurie buvo J. N. ar kitų asmenų – A. B., V. B. nuosavybė, iki 1940 m. nėra. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Vilniaus miškų urėdijos raštus, padarė išvadą, kad liudytojų ir pareiškėjų nurodomo miško, buvusio kaip J. N. nuosavybė, 1940 metais iš viso nebuvo. Teismas konstatavo, kad neesant rašytinių įrodymų apie J. N. nuosavybėje buvusį 6 ha mišką (o esant tik pareiškėjų teismui pateikiamiems skaičiavimais pagal išvestinius duomenis bei liudytojų nenuosekliems ir prieštaringiems parodymams), nėra pagrindo nustatyti pareiškėjų prašomą juridinį faktą.
Teismas taip pat nurodė, kad buvęs 10 dešimtinių žemės savininkas K. B. mirė 1918 m., jis paliko žmoną B. N. ir sūnus J., A. ir V. Pareiškėjai J. N. nuosavybės teisę į šią žemę kildina iš paveldėjimo teisinių santykių, teigdami, kad šią žemę J. N. po tėvų K. B. ir B. N. mirties paveldėjo vienas ir valdė ją iki nacionalizacijos. Pagal tuo metu galiojusias Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normas palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo (1255, 1261 straipsniai). Teismas konstatavo, kad byloje nėra suinteresuotų asmenų teiginius paneigiančių įrodymų, kad po B. N. mirties jos visi trys vaikai nepriėmė palikimo ir kad priėmęs palikimą J. N. už save ir nepilnamečius brolius taip ir liko vienintelis 10 dešimtinių žemės savininkas po to, kai kiti du broliai tapo pilnamečiai ir galėjo tapti žemės savininkais. Pagal 1257 straipsnį nepilnamečių įpėdinių teises įgyvendindavo jų globotojai. 1922 m. mirus B. N., jos turto dalį paveldėjo visi trys vaikai, t. y. J. N., A. B. ir V. B., o visų vaiku vardu palikimą pradėjus jį valdyti priėmė tuo metu jau pilnametis J. N. (1255, 1261 straipsniai). Po tėvų mirties visi trys broliai žemę paveldėjo lygiomis dalimis. Broliams Vikentijui ir Antonui tapus pilnamečiais, visi trys broliai valdė žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas, įvertinęs Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus 1941 m. pieno gamintojų sąrašą ir Viršuliškių apylinkės 1948 m. spalio 1 d.–1949 m. spalio 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenis, padarė išvadą, kad 1948–1949 metais J. N., A. B. ir V. B. turėjo vienodą žemės kiekį (po 3,5 ha kiekvienas), taip pat ir miško, bet tik po 0,85 ha. Bendras miško kiekis – 2,55 ha tik atitinka suinteresuotų asmenų prašomą patvirtinti juridinį faktą dėl 2,5 ha bendrai valdyto miško, bet nepatvirtina fakto, kad būta miško iki nacionalizacijos 1940 m. Dėl to teismas netenkino suinteresuotų asmenų prašymo nustatyti faktą, kad visi trys broliai dar valdė ir 2,5 ha miško.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjai neįrodė fakto, jog po tėvo K. B. mirties jo turtą paveldėjo vienas jo sūnus J. N. Pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1148 straipsnį po K. B. mirties jo turtą paveldėjo tiek žmona B. N., tiek visi trys jo mirties dieną buvę nepilnamečiai vaikai: B. N. paveldėjo 1/4 dalį turto, 3/4 dalis turto paveldėjo tuo metu buvę nepilnamečiai trys jo vaikai. Pagal 1257 straipsnį nepilnamečių įpėdinių teises įgyvendindavo jų globotojai, šiuo atveju vaikų motina. Duomenų, kad kuris nors iš paveldėtojų – žmona arba vaikų vardu žmona – išsižadėjo palikimo, nėra. Be to, byloje apklausti liudytojai nurodė, kad visi trys broliai tėvų žemėje pasistatė namus, todėl ši aplinkybė paneigia atsižadėjimo nuo palikimo faktą. Taip pat pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad po motinos B. B. mirties (jos konkreti mirties data nenustatyta, tačiau byloje esantis archyvo pažymėjimas leidžia daryti išvadą, kad ji pergyveno savo vyrą K. B.) kuris nors iš vaikų būtų atsižadėję jos palikto turto ar priėmę palikimą kitaip negu pagal įstatymą. Toks teismo nustatytas paveldėjimas visiškai atitinka ir archyvų duomenis apie tai, kad Riešės valsčiaus piliečių 1925 metų sąraše įrašytas B. J., K. s., gim. 1903 m., turėjęs 10 dešimtinių žemės, įgytos iš tėvo, nes 1925 metais iš suaugusių šeimos narių buvo tik J. N., kuris pagal Civilių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1257 straipsnį valdė ir nepilnamečių dviejų brolių nuosavybės teisėje turimą žemę kaip jų globotojas, nes, bylos dalyvių teigimu, brolių motina mirė apie 1922 metus. Vėlesni duomenys apie brolių valdomą žemę, t. y. apie valdomą žemę 1941 metais ir 1948 metais, šias nustatytas teismo aplinkybes patvirtina, nes pagal Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašą A. B. (sąrašo eilės Nr. 2481) ir V. B. (sąrašo eilės Nr. 2482) valdė naudojamus žemės sklypus po 3,5 ha, taip pat sąraše yra įrašytas ir J. N. (sąrašo eilės Nr. 2493), kurio šeima susideda iš 7 narių ir kuris valdė naudojamos 3,4 ha žemės. Pareiškėjų tėvui J. N. atkurta nuosavybės teisė į 3,81 ha žemės sklypą natūra, ir byloje nenustačius, kad jis turėjo daugiau nei atkurta jam žemės ar miško, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą kaip neįrodytą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei atmesti suinteresuotų asmenų J. G. ir I. N. savarankiškus reikalavimus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 3 d. nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai atnaujino procesą šioje civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Teismas sprendė, kad suinteresuotų asmenų pateiktame archyviniame dokumente (Viršuliškių apylinkės 1948 m. spalio 1 d.–1949 m. spalio 31 d. žemės apskaitos žiniaraštyje) yra nurodytos naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinomos. Kasatorių nuomone, šį dokumentą suinteresuoti asmenys galėjo gauti iš archyvo dar 2004 m., t. y. bylos nagrinėjimo metu. Jie nepateikė teismui įrodymų, kad ankstesniais metais kreipėsi į archyvą dėl V. B. turėtos žemės fakto ir kad, negavę jokio atsakymo (arba gavę neigiamą atsakymą), buvo priversti palaikyti pareiškėjų poziciją dėl ginčo miško sklypo valdymo fakto. Faktas, kad pati ginčo šalis nerūpestingai įgyvendino procesines teises ir dėl to tam tikros aplinkybės nebuvo nustatytos, negali būti pripažintas pakankamu pagrindu atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Be to, nauji įrodymai kaip pagrindas atnaujinti procesą gali būti tik rašytiniai, o ne kitos įrodinėjimo priemonės. Tačiau teismas, atnaujindamas procesą, nepagrįstai rėmėsi ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Kartu teismas pažeidė CPK 7 straipsnio 2 dalyje ir 17 straipsnyje įtvirtintus proceso principus, nes leido suinteresuotiems asmenims nesąžiningai naudotis ir piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, taip pat pareiškėjams buvo užkirstas kelias apginti pažeistas teises, nes teismo nutartis dėl proceso atnaujinimo yra neskundžiama.
2. Teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.
Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, jis negali būti grindžiamas prielaidomis. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendime nurodė, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių aplinkybę, jog po B. N. mirties jos visi trys vaikai nepriėmė palikimo; taip pat nėra įrodymų, kad 1925 m. priėmęs palikimą J. N. taip ir liko vienintelis 10 dešimtinių žemės savininku po to, kai kiti du broliai tapo pilnamečiai ir galėjo tapti žemės savininkais. Šis teismo argumentas yra grindžiamas vien prielaidomis ir spėlionėmis. Teismas nenustatė, kokį bendrą žemės kiekį valdė trijų brolių tėvai K. B. ir B. N. (B.), taip pat kokį žemės kiekį po K. mirties paveldėjo B. bei nepilnamečiai vaikai; byloje nenustatyta, kada mirė B. N. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų tėvas J. N. jau 1923 m. turėjo 10 dešimtinių žemės, paveldėtos po tėvo. Vadinasi, liko nepaneigtas pareiškėjų teiginys, kad žemės buvo daugiau nei 10 dešimtinių ir B. N. valdė savo bei nepilnamečių vaikų V. ir A. vardu likusią žemės dalį po vyro K. mirties, o jai mirus – V. ir A. paveldėjo visą likusią žemę. Taigi 10 dešimtinių žemės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tik pareiškėjų tėvas.
Teismų išvada, kad pareiškėjų nurodyto miško iki 1940 m. iš viso nebuvo, grindžiama vien tik miškų urėdijos raštais, kuriose nurodyta, jog urėdija neturi išsamios informacijos apie miško buvimą. Teismai, spręsdami klausimą apie mišką ir jo struktūrą iki 1940 m., privalėjo vadovautis ne vien tik abejotinais urėdijos duomenimis, bet ir analizuoti bei vertinti visus kitus įrodymus – buvusių savininkų J. N. ir S. N. miško sklypų planą, pareiškėjų bei liudytojų paaiškinimus.
3. Teismai pažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalį.
Nagrinėjant bylą 2004 metais visi suinteresuoti asmenys buvo sutikę su pareiškėjų prašomu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu ir neteigė, kad pareiškėjų tėvas žemę iki nacionalizacijos valdė kartu su broliais V. ir A. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo svarstomas klausimas dėl A. ir V. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės ar miško. Akivaizdu, kad teismas, atnaujinęs procesą ir priėmęs nagrinėti bei išnagrinėjęs J. G. ir I. N. savarankiškus reikalavimus, susijusius su papildomomis aplinkybėmis, kurios nebuvo analizuojamos 2004 metais nagrinėjant bylą, peržengė ribas, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
4. Teismai netaikė materialinės teisės normų, kurias reikėjo taikyti; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę: kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Žinia, kad 1920-1939 metais Vilniaus apskritis buvo Lenkijos dalis, įėjusi į Lenkijos Rytų žemes. Šiame krašte Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis buvo taikoma su pakeitimais ir papildymais, padarytais Lenkijos įstatymų leidėjo. Teismai privalėjo vadovautis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Rytų žemių civilinės teisės (toliau - Rytų žemių civilinė teisė) normomis, tačiau nepagrįstai vadovavosi vien tik Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normomis.
Pagal Rytų žemių civilinės teisės 221 straipsnį pilnamečiu buvo pripažįstamas asmuo, kuriam suėjo 21 metai. Kadangi J. N. 1922 metais buvo dar nepilnametis, tai jis negalėjo priimti palikimo nepilnamečių brolių A. ir V. B. vardu. Rytų žemių civilinės teisės normose nenustatyta, kad likusių be tėvų nepilnamečiu globotoju savaime tapdavo jų artimiausias giminaitis (pvz., brolis). Jeigu globotojas nebuvo paskirtas testamentu, jo rinkimas ir skyrimas priklausė valdžios organams (Rytų žemių civilinės teisės 225, 231 straipsniai). Be to, Rytų žemių civilinės teisės normos, reglamentuojančios globos institutą, buvo taikomos tiek, kiek jos neprieštaravo Lenkijos karalystės civilinio kodekso globos normoms. Šio kodekso 373-466 straipsniuose išdėstytos nepilnamečių vaikų globotojų skyrimo procedūros (pvz., tikslu paskirti globotoją buvo šaukiama Šeimos taryba, kuri susideda iš teisėjo ir šešių vaiko giminaičių; neturintis Šeimos tarybos įgaliojimų globotojas negalėjo globojamo vardu nei priimti palikimo, nei jo atsisakyti; ir kt.). Dėl šios priežasties iš Rytų žemių civilinės teisės buvo išbrauktas Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1257 straipsnis, kuriuo remdamiesi teismai konstatavo, kad J. N. įgyvendino nepilnamečių įpėdinių (brolių) teises kaip jų globotojas. Taigi teismai vadovavosi teisės norma, kurios Rytų žemių civilinėje teisėje nebuvo.
Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad nepilnamečiams A. ir V. B. buvo pagal Rytų žemių civilinės teisės normas paskirtas globotojas, turėjęs teisę jų vardu priimti palikimą ir jį valdyti iki jų pilnametystės; taip pat nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad A. ir V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė paveldėtą iš tėvų žemę. Byloje neįrodžius palikimo priėmimo ir valdymo fakto, negalima įrodinėti fakto, kad visi trys broliai bendrosios dalinės nuosavybės teises iki nacionalizacijos valdė žemę, nes šis yra išvestinis iš pirmo, t. y. iš palikimo priėmimo buvimo ar nebuvimo, fakto. Teismų nustatytas faktas, kad visi trys broliai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė 10,946 ha žemės, prieštarauja Rytų žemių civilinės teisės normoms, reglamentuojančioms globą, taip pat Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, reglamentuojančioms paveldėjimo ir palikimo priėmimo teisinius santykius (1254, 1255 straipsniai).
5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 266 straipsnį.
Teismas nepagrįstai prie bylos pridėjo rašytinį įrodymą – nuosavybės teisių į J. N. valdytą žemę atkūrimo bylą. Joje nurodytas asmuo yra visiškai pašalinis, jo vardas ir pavardė tik sutampa su pareiškėjų tėvo vardu ir pavarde. Teismas nepagrįstai šios nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus analizavo, vertino ir dėl jų padarė atitinkamas išvadas.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai patenkino suinteresuotų asmenų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes iš byloje esančių žemės valdymo nuosavybės teise įrodančių dokumentų (archyvo pažymėjimo ir 1941 m. pieno gamintojų sąrašo) matyti, kad visi trys broliai valdė 10,925 ha žemės. Teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes jie nepateikė įrodymų, kad jų tėvas J. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6 ha miško.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys D. J., V. Č., J. V., V. B., T. B. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jie nurodė, kad teismas pagrįstai ir teisėtai atnaujino procesą byloje. Suinteresuoti asmenys tik 2005 m. balandį iš archyvo gavo 1948 m. žemės apskaitos žiniaraščių nuorašą, įrodantį, kad V. B. turėjo tam tikrą kiekį žemės, ir paneigia aplinkybę, jog J. N. vienas valdė 10 dešimtinių žemės. Anksčiau į bylą pateiktame 2002 m. kovo 7 d. archyvo pažymėjime Nr. T-191-B tokių žinių nebuvo nurodyta. Teismai, padarydami išvadą, kad po K. B. mirties jo turtą paveldėjo tiek B. N., tiek visi trys vaikai, tinkamai taikė Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. Kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, kad turtas buvo paveldėtas kitu, nei įstatyme numatytu būdu. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1275 straipsnio nuostatos neprieštarauja globėjo paskyrimo tvarkai. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad ši norma buvo panaikinta. Globos paskyrimo tvarkos neįrodymas nedaro šios normos savaime negaliojančios. Visi byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių brolių globėju buvo paskirtas būtent brolis J. N., kuris priėmė palikimą jų vardu, tai reiškia, kad visi trys broliai žemę paveldėjo lygiomis dalimis. J. N., kreipdamasis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir nurodęs jo valdytos žemės kiekį – 3 ha, pripažino, kad kiti broliai taip pat paveldėjo jų tėvams priklausiusį turtą.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys J. G. ir I. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jie nurodė, kad teismas pagrįstai atnaujino procesą byloje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. kovo 7 d. pažymėjime nebuvo nurodyti 1948 m. žemės apskaitos žiniaraščiai. Šie nauji dokumentai buvo pateikti tik 2005 m. balandžio 1 d. Jie patvirtina aplinkybę, kad po tėvo K. B. mirties paveldėta 10 dešimtinių žemė buvo valdoma visų trijų brolių po lygiai. Atnaujinus procesą, byla nagrinėjama pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles. Tai reiškia, kad suinteresuoti asmenys turėjo teisę pateikti savarankiškus reikalavimus, remdamiesi žemės apskaitos žiniaraščių duomenimis. K. B. mirė 1918 m. Tuo metu Vilniaus krašte galiojo tik Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo normos, reglamentavusios paveldėjimo santykius. Vilniaus apskritis buvo Lenkijos dalimi nuo 1920 iki 1939 metų, todėl paveldėjimo santykiams, kurie atsirado 1918 m. mirus K. B., negali būti taikomos Rytų žemių civilinės teisės normos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo nepagrįsti.
Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje išvardyti pagrindai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra procesinės teisės normų pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Šioje byloje kasaciniu skundu yra apskųsti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartis. CPK 7 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio ir 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto normų pažeidimus kasatoriai sieja su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta CPK 370 straipsnio 3 dalies tvarka, dėl proceso atnaujinimo.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo byloje, patikrina, ar prašymas paduotas įstatyme nustatytu terminu, ar jame nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai, tačiau neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimo galiojimo ar panaikinimo, o tik pagal civilinio proceso įstatymo reikalavimus buvo įvertintos procesinės prielaidos procesui byloje atnaujinti ir nutarta tai padaryti. Po proceso atnaujinimo byla yra nagrinėjama pakartotinai pagal CPK 370 straipsnyje 4 dalies reikalavimus ir priimamas vienas iš CK 371 straipsnyje nurodytų procesinių sprendimų, kuris gali būti skundžiamas. Teismo nutartis, kuria procesas yra atnaujinamas, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, nes ji neužkerta kelio tolesniam bylos nagrinėjimui ir neturi įtakos bet kokio turinio teismo sprendimo ar nutarties priėmimui. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2006). Tai reiškia, kad šie kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo pagrindo, nes neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo atmetami.
Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus.
Kasacinio skundo argumentai dėl pareiškėjų pareiškimo netenkinimo grindžiami iš esmės tik faktais, kasatoriai ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas. Kaip teisinį argumentą kasatoriai abstrakčiai nurodo, kad pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus teismai turėjo įvertinti ne tik miškų urėdijos pateiktus duomenis, bet ir visus kitus įrodymus – sklypų planą, pareiškėjų bei liudytojų paaiškinimus. Bylą nagrinėję teismai bylos faktus nustatė ištyrę visus į bylą pateiktus įrodymus, analizavo kiekvieną iš jų, įvertino jų įrodomuosius duomenis atskirai ir jų visumą, todėl nepažeidė CPK 185 straipsnio ir kitų normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimus.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo atmetami.
Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas ją nagrinėja pagal bendrąsias Civilinio proceso kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Ši taisyklė dėl bylos nagrinėjimo ribų pirmiausia taikoma tai bylos daliai, kuri susijusi su buvusia išnagrinėta dalimi. Kasatoriai teigia, kad teismas neteisėtai sujungė suinteresuotų asmenų pareikštus savarankiškus reikalavimas su atnaujintu reikalavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 370 straipsnio 4 dalies ir kitos proceso atnaujinimą reglamentuojančios normos nedraudžia teismui, nagrinėjančiam bylą po proceso atnaujinimo, priimti naujus reikalavimus ir juos sujungti. Bendrosiose civilinio proceso normose nustatyta, kad keli reikalavimai teismo nuožiūra gali būti sujungti į vieną bylą, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję (CPK 136 straipsnis). Kasaciniame skunde neargumentuojama, dėl ko naujų reikalavimų sujungimas prieštarauja ginčo išsprendimo greitumui ar teisingumui, taip pat nepaneigta aplinkybė, kad šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 136 straipsnio, 370 straipsnio 4 dalies nuostatų.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies Rytų žemių civilinės teisės normų pažeidimo atmetami.
Byloje įrodyta, kad po žemės savininko K. B. mirties 1918 m., galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – 10 dešimtinių žemės, kurią paveldėjo mirusio nepilnamečiai vaikai ir jo sutuoktinė. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Rytų žemių civilinės teisės normos tuo metu dar negaliojo, todėl sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų turto paveldėjimo santykiams netaikytinos. Rytų žemių civilinės teisės normos gali būti taikomos tik dėl 1/4 dalies turto, kurią paveldėjo turto savininko sutuoktinė B. N. Be to, kasatoriai šių normų taikymą sieja su globotojo paskyrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Tuo tarpu byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl globotojo paskyrimo ar nepaskyrimo nepilnamečiams V. ir A. B., nes ši aplinkybė nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniu skundu nepaneigiamos teismų padarytos išvados, kad nėra įrodymų, jog buvo atsisakyta priimti atsiradusį palikimą už nepilnamečius vaikus. Be to, reikia skirti palikimo priėmimą nuo jo įforminimo. Palikimas gali būti priimamas faktiškai pradėjus turtą valdyti. Nors dokumentais nustatyta tvarka palikimo priėmimas nebuvo įformintas, ta aplinkybė nepaneigia palikimo faktinio priėmimo. Nesant byloje duomenų, kad nepilnamečių brolių vardu ar jau jiems suaugus jų pačių būtų atsisakyta priimti palikimą, o nustačius, kad buvę nepilnamečiai broliai, nors jų vardu palikimo priėmimas nebuvo įformintas, bet vėliau žeme jie naudojosi (statė namus ir kt.), teismų išvada dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti ir juo naudotis yra pagrįsta.
5. Kasacinio skundo argumentai dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų nustatymo atmetami.
Pagal CPK 266 straipsnį draudžiama nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas. Ši nuostata nereiškia, kad civilinėje byloje negali būti analizuojami faktai, susiję su kitais asmenimis, o ne tik su bylos šalimis, pareiškėjais, suinteresuotais asmenimis ir kt. Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl asmenų, kurie neįtraukti dalyvauti byloje, tačiau gali priimti įrodymus dėl faktų, susijusių su neįtrauktais į bylą asmenimis. Tai turi būti bylai reikšmingi įrodymai, t. y. susiję su byla. Šioje byloje sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. N. žemę, duomenys apie šio asmens iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, šeimos sudėtį bei kita buvo reikalingi faktinėms aplinkybėms nustatyti ir išvadai, apie kokį konkrečiai asmenį (ar apie pareiškėjų tėvą, ar apie kitą asmenį) yra padarytas įrašas dokumentuose, padaryti. Teismas, priimdamas ir analizuodamas įrodymus apie neįtrauktą į bylą asmenį bei darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl jo teisių ir pareigų, todėl CPK 266 straipsnio nepažeidė .
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą suinteresuoti asmenys D. J., V. Č., J. V., V. B., T. B. turėjo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį teismas, išnagrinėjęs bylą ypatingosios teisenos tvarka, tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų interesai yra priešingi, gali jų turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas yra atmestas. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisingumo ministro patvirtintas Rekomendacijas dėl tokio užmokesčio dydžio, suinteresuotiems asmenims priteistina 1000 Lt (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistas.
Priteisti iš pareiškėjų J. J. K., J. N., S. T., M. J. ir L. N. suinteresuotiems asmenims D. J., V. Č., J. V., V. B. ir T. B. 1000 Lt išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis