Civilinė byla Nr. 3K-3-110-313/2016

              Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03424-2011-9

              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 3.2.4.7;  

  3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei N. Š. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys: T. B. , D. B. , Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties eigos pradžią (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalis) ir savavališkos statybos padarinių šalinimą (CK 4.103 straipsnis, Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalis), taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė 2011 m. gruodžio 5 d. ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius – pagalbinį ūkinį pastatą, sodo namą, betoninį vandentiekio šulinį ir metalinės tvoros dalį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose bei valstybinėje žemėje, kuri generaliniame plane nurodyta kaip kelias tarp sodo sklypų; atsakovei neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, suteikti teisę ieškovei nugriauti savavališkai pastatytus statinius atsakovės lėšomis.
3. Ieškovė, nagrinėdama T. B. prašymą dėl SB „Šermukšnėlė“ esančių statinių teisėtumo, 2010 m. liepos 23 d. patikrinus faktus vietoje, nustatė, kad atsakovė jai priklausančiame sodo sklype Nr. 169 ir ant SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192 pastatė sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, dalį metalinės tvoros. Ant minėto SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų atsakovė dar pastatė ir betoninį vandentiekio šulinį. Dalis atsakovės sodo namo bei pagalbinio pastato ir betoninis vandentiekio šulinys patenka ant SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto 5 m pločio kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192, kuris nurodytas kaip sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė. Taip pat metalinės tvoros dalis pastatyta sodo sklype Nr. 168, priklausančiame T. B. ir D. B. , kita tvoros dalis pastatyta ant generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų.
4. Atsakovės sodo namas ir pagalbinio ūkio pastatas pagal aplinkybių nustatymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir Reglamentas) 1 priedo 1 lentelės 1 ir 5 punktus buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams; šachtinis šulinys pagal Reglamento 1 priedo 2 lentelės 9 punktą taip pat buvo priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams. Tvora pagal Reglamento 1 priedo 2 lentelės 12 punktą irgi buvo priskiriama I grupės nesudėtingiems statiniams.
5. Reglamento 1 priedo bendrų pastabų 1 ir 2 lentelės 1 punkte nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, reikalingas žemės sklypo savininko raštiškas sutikimas (valdytojo, naudotojo). Ginčijami I grupės nesudėtingi statiniai buvo pastatyti atsakovei nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, todėl turėjo būti parengtas supaprastintas statinių projektas, kurį turėjo patikrinti įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, taip pat atsakovė turėjo gauti žemės sklypų savininko (valdytojo, naudotojo) raštišką sutikimą.
6. Ieškovės teigimu, atsakovė minėtus pastatus pastatė neturėdama supaprastinto statinio projekto su įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo raštišku pritarimu.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Š. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime padarė išvadą, kad 2009 m. gegužės 15 d. žemės sklypo plane, kuriuo nustatytos T. ir D. B. žemės sklypo ribos,  nurodytas 5 m pločio sodo kelias. Šis planas parašu patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ valdybos pirmininkės V. Ž. . SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias. Generalinis planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį. Teismas sprendė, kad tai, jog 1992 m. generaliniame plane nurodytas 5 m pločio sodo kelias neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip kelias, nepaneigė aplinkybės, kad toks kelias yra. Aplinkybę, kad tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra kelias, patvirtino Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio ištrauka, SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, parengtas 2010 metais. 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane nurodyta, kad sodo sklypas Nr. 168 nesiriboja su pareiškėjai N. Š. priklausančiu sodo sklypu Nr. 169, nes sklypus skiria 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, įsiteisėjęs.
8. Vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovei 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo surašyti savavališkos statybos aktai SSA-100-100902-00091, SSA-100-100902-00092, SSA-100-100902-00093, SSA-100-100902-00094. 2010 m. rugsėjo 13 d. buvo surašyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius ir atsakovei nurodyta iki 2010 m. kovo 31 d. nugriauti savavališkai pastatytus sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, o metalinę tvorą iki 2010 m. lapkričio 13 d.
9. Atsakovė minėtų ieškovės reikalavimų neįvykdė, nors pirmiau nurodytas terminas atsakovės prašymu buvo pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.
10. Atsakovė, įvertinusi tai, kad pati ieškovė pripažino, jog reikalavimų įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d., nurodė, kad ieškovė ieškinį teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą, prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.
11. Atsakovė nurodė, kad prašomus nugriauti pastatus buvo pasistačiusi dar 1999 m. gegužės mėnesį, esama teisinė statinių padėtis yra nusistovėjusi daugiau kaip 10 metų, todėl ieškovės prašomų priemonių taikymas pažeistų ne tik atsakovės turtines teises, bet ir teisinės valstybės principą ir neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
12. Žemės naudojimo 2010 m. gegužės 14 d. patikrinimo akte nustatyta, kad tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 nei SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane ar bendrijos detaliajame plane jokio kelio nėra pažymėta. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovės pateiktas bendrijos generalinis planas būtų patvirtintas ir galiojantis, o įvertintina tai, kad SB teritorijos žemėtvarkos projektas valstybinės žemės plote dar tik rengiamas. Atsakovei priklausantys statiniai ir tvora yra jai priklausančiame sklype, o metalinė tvora yra ant atsakovei priklausančio sklypo Nr. 169 ribos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino.
14. Teismas nurodė, kad, pagal tuomet galiojusio Reglamento nuostatas, atsakovės statiniai buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, o šie statiniai buvo pastatyti atsakovei nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, todėl turėjo būti parengtas supaprastintas statinių projektas, kurį turėjo patikrinti įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, taip pat atsakovė turėjo gauti žemės sklypų savininko (valdytojo, naudotojo) raštišką sutikimą. Atsakovės pastatyti statiniai nepatenka į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. DI-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priede nurodytas išimtis, kada statytojo teisė gali būti įgyvendinama neturint žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų.
15. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjant bylą sodininkų bendrijos generalinis planas negaliojo ar buvo nuginčytas. Atsakovė nėra gavusi sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinės žemės (pravažiavimo kelio tarp sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192) patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo dėl minėtų statybų, taip pat žemės sklypo Nr. 168 savininkų T. B. ir D. B. sutikimo statyti tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl privalėjo pašalinti savavališkos statybos padarinius.
16. Teismo nuomone, ieškovė nepraleido termino kreiptis į teismą, nes visos aplinkybės, susijusios su tuo, kad atsakovės pastatyti statiniai yra ant valstybinės bei tretiesiems asmenims priklausančios žemės, paaiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. specialistams atlikus atsakovei priklausančio sklypo Nr. 169 patikrinimą.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą 2015 m. birželio 9 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
18. Kolegija atsisakė priimti atsakovės pateiktus naujus papildomus įrodymus, atsakovės teigimu, įrodančius, kad 1992 m. generalinis planas neegzistuoja, o visi atsakovės statiniai atitinka 1989 m. generalinį planą ir yra įrengti iki 1992 metų. Motyvavo tuo, kad atsakovės teikti nauji dokumentai buvo parengti tik priėmus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau pažymėjo, jog atsakovė tokius įrodymus galėjo pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu pateikti tam tikrą poziciją dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje esantys įrodymai buvo pakankami, siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atsakovės teismui teikti nauji dokumentai neturėjo jokios esminės reikšmės nagrinėjamai bylai.
19. Nors atsakovė teigė, kad ginčo statiniai pastatyti iki 1992 m., tačiau byloje esantys duomenys patvirtino priešingai – sodo namas ir ūkinis pastatas pastatyti 1999 metais, o tvora – 2000 metais. Šias aplinkybes patvirtino ir pati atsakovė bylą nagrinėjant teisme.
20. Kolegija rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ir padarė išvadą, kad atsakovės argumentai dėl planų ir žemės sklypų ribų neatitikties teisiškai nereikšmingi, nes atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog 1992 m. generalinis planas būtų negaliojantis ar nuginčytas. Aplinkybę, kad tarp sodo sklypų yra bendrojo naudojimo valstybinės žemės ruožas, patvirtino ir byloje pateikta Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio ištrauka.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė tenkinti N. Š. prašymą atnaujinti procesą byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymų panaikinimo remiantis išdėstytais argumentais, jog savivaldybės archyve esantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. planas nėra generalinis ir turi būti vadovaujamasi 1989 m. dendrologiniu generaliniu planu. Aptartos aplinkybės buvo įvertintos nagrinėjant tą bylą iš esmės, atsižvelgiant ir į kitus byloje pateiktus įrodymus, o pateikti nauji N. Š. įrodymai neatitiko naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės kriterijų, taip pat jos nurodyti argumentai, teismo vertinimu, nepaneigė teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo.
22. Atsakovė ginčo statinių statybai turėjo gauti sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinės žemės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimą dėl minėtų statybų, taip pat žemės sklypo Nr. 168 savininkų T. B. ir D. B. sutikimus statyti tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, taip pat turėjo būti parengtas supaprastintas statinių projektas, kurį turėjo patikrinti įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, o kadangi šių veiksmų atsakovė neatliko, ji pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypo savininko teisę būti statytoju, nuostatas.
23. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisakė, nurodžiusi, kad jie nedaro jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, ir išaiškinta, kad toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010).
2. Į teismą su ieškiniu kreipėsi ne Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, kurio specialistai 2011 m. lapkričio 30 d. atliko žemės sklypo Nr. 169 patikrinimą, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kurios ieškinio dalykas yra konkretus ir aiškus – įpareigoti atsakovę pašalinti savavališkos statybos padarinius.
3. Statybos inspekcijai ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ieškovės teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalis).
4. Kadangi atsakovei, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2010 m. rugsėjo 2 d. surašyti savavališkos statybos aktai, 2010 m. rugsėjo 13 d. – reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, reikalavimų įvykdymo terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d., tai ieškovė apie savavališką statybą ir jos padarinius žinojo jau 2010 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, nors reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius surašyti 2010 m. rugsėjo 13 d. Be to, 2010 m. gegužės 14 d. buvo atliktas atsakovei priklausančios žemės naudojimo patikrinimas ir dėl to surašytas aktas.
5. Šioje byloje ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama ne nuo 2011 m. lapkričio 30 d., o kai pasibaigė pratęstas reikalavimų įvykdymo terminas, t. y. nuo 2011 m. balandžio 2 d. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties klausimo išvis nepasisakė.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos pridėtus naujus atsakovės įrodymus, nors ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai (ieškovės 2015 m. gegužės 8 d. parengtas raštas Nr. 2D-6481(2.34) dėl informacijos pateikimo civilinėje byloje Nr. 2A-982-560/2015 su priedais) prie šios civilinės bylos buvo ne tik pridėti, bet ir įvertinti priimant ieškovei palankų sprendimą. Teismas, tenkinęs tik ieškovės prašymą pridėti naujus įrodymus, pažeidė CPK 314 straipsnį, CPK 185 straipsnio 2 dalį, šalių procesinio lygiateisiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą bei kitus proceso principus.
7. Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įsigijusių asmenų sąžiningumą.
8. Bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis nurodyta teisės norma, išanalizuoti bei konstatuoti, ar įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius atsakovei nesukels  neproporcingai didelės naštos, dėl ko ji patirtų didelių nuostolių, nes privalės nugriauti daugiau nei prieš dvidešimt metų statytus, įrengtus, pagerintus ir prižiūrėtus statinius. Be to, teismai turėjo įvertinti tai, kad į bylą nėra pateikta įrodymo ar duomenų, kurie leistų suabejoti jos sąžiningumu įsigyjant turtines teises į ginčo statinius.
9. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe, saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 21861/03).
10. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, neteisingai įvertino faktus ir padarė nepagrįstas išvadas, nes atsakovės žemės sklypas suformuotas 1989 metais, o statiniai pradėti rengti 1989 metais, ir visa tai buvo atlikta pagal 1989 m. generalinį planą, trečiųjų asmenų T. ir D. B. sklypas Nr. 168 atliekant kadastrinius matavimus tik 2009 m. atitrauktas nuo sklypo Nr. 165 ir dirbtinai pastumtas į atsakovės sklypą Nr. 169. Teismai neatsižvelgė į Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2010 m. spalio 21 d. rašte Nr. (8.4)-2D-12613 išdėstytą informaciją, kad atsakovės statyba nelaikytina savavališka.

25. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:
1. Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procedūrinio pobūdžio įsakmus nurodymas institucijai, kaip veikti  veiksmingai vykdant savo funkcijas. Jei institucija šių terminų praleidžia, ji nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes tokios pasekmės nenurodo įstatymas. Terminas, per kurį šiai institucijai nustatyta kreiptis į teismų, skirtas ne asmens pažeistai teisei ginti, o institucijos funkcijoms įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-115-695/2015; 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469-611/2015). Nei Statybos įstatyme, nei CK 1.125 straipsnyje nenustatyta individualaus ieškinio senaties termino statybos padariniams šalinti, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.
2. Įpareigojimas atsakovei nugriauti savavališkai valstybinėje žemėje bei tretiesiems asmenims priklausančiame žemės sklype pastatytus ginčo statinius atitinka interesų pusiausvyros, proporcingumo principus, nes byloje nėra duomenų, įrodančių, kad valstybinės žemės valdytojas ar tretieji asmenys būtų davę sutikimą atsakovei statiniais užstatyti jiems priklausančią žemę.
3. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas pridėti atsakovės pateiktus papildomus įrodymus, tinkamai taikė CPK 314 straipsnį, nes atsakovė į atitinkamas institucijas galėjo kreiptis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Statybos inspekcijos pateikti papildomi įrodymai – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 21 d. raštas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas – atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą.
4. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo statinius vertino kaip savavališkus. Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009; kt.).

26. Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys T. B. , D. B. ir SB „Šermukšnėlė“ prašo palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:
1. Bendro naudojimo kelias yra valstybinės žemės dalis, atsakovė neturi leidimo viena juo naudotis ir ant jo statyti pastatus. Ji taip pat neturi D. ir T. B. sutikimo naudotis jų žeme. Atsakovė savavališkai užėmė svetimą nuosavybę ir neteisėtai ja naudojasi.
2. 1992 metų generalinis SB „Šermukšnėlė“ planas yra galiojantis, atsakovė klaidina teismą, nes žino, kad jos sklypo Nr. 169 plotas yra 730 kv. m, yra pasirašiusi sklypo privatizavimo dokumentus, kurie buvo parengti pagal galiojantį 1992 m. generalinį planą.
3. Trečiasis asmuo SB „Šermukšnėlė“ dėl atsakovės savavališkos veiklos patiria daug problemų ir nuostolių, jam tenka gaišti laiką, sprendžiant konfliktus tarp kaimynų dėl negalėjimo naudotis bendro naudojimo keliu. Neįmanoma patekti prie sklypų, kai reikia tvarkyti vandentiekį. Dėl savavališko kelio užėmimo žiemą negalima organizuoti kelio valymo. D. ir T. B. dėl savavališkų statinių daug metų negali naudotis savo žemės dalimi.
4. Nors kasatorė teigia, kad jos pastatai pastatyti daugiau nei prieš 20 metų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pastatai statyti 1989 metais ir vėliau.
5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visus bylos įrodymus vertino teisingai ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

27. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:
1. Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad, jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą. Tai procedūrinio pobūdžio įsakmus nurodymas institucijai, kaip veikti  veiksmingai vykdant savo funkcijas. Terminas, per kurį šiai institucijai nustatyta kreiptis į teismą, skirtas ne asmens pažeistai teisei ginti, o institucijos funkcijoms įgyvendinti.
2. Atsakovė apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl ieškinio senaties taikymo, todėl Vilniaus apygardos teismui nebuvo pagrindo šiuo klausimu pasisakyti.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės pateiktą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. raštą, nes jis neturėjo teisinės reikšmės, taip pat atsakovė šį dokumentą galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje pakako kitų, svaresnių, įrodymų teisėtam ir pagrįstam procesiniam teismo sprendimui priimti.
4. Ieškovės pateikti įrodymai buvo pagrįstai priimti, nes jie atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir šis dokumentas negalėjo būti pateiktas anksčiau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkos statybos konstatavimo ir jos padarinių šalinimo

28. Vienas iš savavališkos statybos atvejų yra tuomet, kai statinio ar jo dalies statyba atliekama be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Neteisėta statyba yra jos atlikimas turint statybą leidžiantį dokumentą arba kai statybos leidimo teisės aktai nereikalauja, bet nesilaikant tam tikrų statybos procedūrą ar statinio techninių parametrų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statyba laikoma neteisėta, jeigu ji vykdoma arba yra baigta, nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kokiu metu ir kokie teisės aktų reikalavimai pažeidžiami, neteisėtos statybos kvalifikavimas gali būti nevienodas, nuo to priklauso padarinių šalinimo sąlygos ir aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija v. UAB „Jozita“, bylos Nr. 3K-3-196/2013).
30. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti. Jeigu pastatytas statinys be leidimo ir reiškiamos pretenzijos dėl savavališkos statybos, tai taikomos statybą reglamentuojančios teisės normos, kurios galiojo statybos metu, o ne pretenzijos pareiškimo metu. Pagal statybos metu galiojusį statybos techninį reglamentą ir kitus teisės aktus sprendžiama, ar buvo reikalingas gretimo sklypo savininko sutikimas statiniui statyti, ir kokie buvo nustatyti techniniai parametrai statiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-115-695/2015).
31. Ieškovė ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius – pagalbinį ūkinį pastatą, sodo namą, betoninį vandentiekio šulinį ir metalinės tvoros dalį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose bei valstybinėje žemėje, kuri generaliniame plane nurodyta kaip kelias tarp sodo sklypų; atsakovei neįvykdžius pirmiau minėto įpareigojimo, suteikti teisę ieškovei nugriauti savavališkai pastatytus statinius atsakovės lėšomis.
32. Bylą nagrinėję teismai konstatavo ginčo statinių neteisėtą statybą, vykdytą neturint supaprastinto statinio projekto, kaip tai nustatė tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas  statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Be to, dalis statinių (tvoros dalis) pastatyta ant tretiesiems asmenims priklausančios sklypo dalies, o dalis kitų statinių – ant valstybinės žemės dalies, neturint šių sutikimų.
33. Kasatorė nurodo, kad tuo metu, kai buvo pastatyti jos sodo sklype esantys statiniai, nei įstatymas, nei STR nereikalavo turėti jokio projekto, o gretimo sklypo savininkai (tretieji asmenys T. B. ir D. B. ) savo statinius pasistatė tik 2002 m., todėl ji negalėjo užstatyti jų sklypo dalies, nes neva sklypų ribos buvo nustatytos daug vėliau, nei statyti jos statiniai.
34. Tam, kad kasacinis teismas galėtų patikrinti, ar, sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo, buvo tinkamai taikyti norminiai statybos teisės aktai, byloje turi būti nustatyta, kada pastatyti ginčijami statiniai. Kai nėra tinkamai nustatyta, kada pastatyti ginčo statiniai, kasacinis teismas neturi galimybės patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodytų statinių statybos teisėtumo, tinkamai taikė tokio statinio statybą reglamentuojančius teisės aktus.
35. Atsižvelgiant į tai, kokiu metu ir kokie teisės aktų reikalavimai pažeidžiami, neteisėtos statybos kvalifikavimas gali būti nevienodas, nuo to priklauso padarinių šalinimo sąlygos ir aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija v. UAB „Jozita“, bylos Nr. 3K-3-196/2013).
36. Bylą nagrinėję teismai, konstatavę neteisėtą statybą, taikė ieškiniu prašomus jos padarinius – įpareigojo atsakovę savo lėšomis nugriauti ginčo statinius. Kasatorė nurodo, kad toks teismo sprendimas yra neproporcingas savavališka statyba (jei tokia būtų konstatuota) sukeltoms pasekmėms.
37. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.
38. Europos Žmogaus Teisių Teismas proporcingumo principo esmę vertina kaip pasirinktos priemonės tinkamumą užsibrėžtam tikslui pasiekti ir analizuoja, ar pagal nacionalinę teisę buvo galima įteisinti neteisėtą statinį, ar pareiškėjo teises buvo galima suvaržyti švelnesne nei pastato nugriovimas priemone (pvz., įpareigojimu nebenaudoti pastato, nutraukti statybos darbus, sumokėti turto kainą ir pan.), ar pastato nugriovimas buvo pateisinamas, paraleliai vykstant su juo susijusiam kitam procesui, ar kitų su „iš dalies neteisėtu“ (pvz., gavus statybų leidimą, bet neturint žemės sklypo bendraturčių sutikimo dėl statybų) statiniu susijusių asmenų interesas į tokią kraštutinio ekonominio poveikio taikymo priemonę buvo ypač stiprus ir pan. Tais atvejais, kai įpareigojama nugriauti savavališkai pastatytą statinį, perleistą sąžiningoms trečiosioms šalims, vertinant susikirtusius įvairius interesus, svarbu, kad šios galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš neteisėto statinio perleidėjo (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 21861/03; 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Allard prieš Švediją, pareiškimo Nr. 35179/97).
39. Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje (Įstatymo 2015 m. sausio 1 d. redakcija) nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įsigijusių asmenų sąžiningumą.
40. Pasirinktas būdas turi būti proporcingas siekiamam tikslui, taikoma priemonė turi būti pakankama ir neturi suvaržyti asmens teisių labiau negu reikia tikslui pasiekti bei būti ne per griežta teisėtumui atkurti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai ir kt.).
41. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. Z. D. , bylos Nr. 3K-3-39/2011; 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R. , bylos Nr. 3K-3-148/2013).
42. Šiuo metu galiojančiame CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę reglamentuoja Statybos įstatymas (1 straipsnio 1 dalis), o konkrečiai savavališkos statybos padarinių šalinimą – šio įstatymo 28 straipsnis. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R. , bylos Nr. 3K-3-148/2013).
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismas, pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino minėtų aplinkybių – konstatuodamas neteisėtą statybą ir įpareigodamas nugriauti ginčo statinius, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės ir kitų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, neįvertino pačios sodininkų bendrijos atsiliepime į ieškinį išsakytos pozicijos – kad kelio, ant kurio dalies pastatyti ginčo statiniai, faktiškai nebuvo ir jis niekad nebuvo naudojamas, kad atsakovė ginčo statiniais naudojasi apie 23 metus, kad sodininkų bendrijos 2013 m. birželio 29 d. susirinkime buvo nutarta panaikinti neįrengtus kelius ir leisti juos gyventojams prisijungti prie savo žemės sklypų. Be to, sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo, neatsižvelgta į norminius statybos teisės aktus, galiojusius ginčo statinių statybos metu. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčo statinių padarė nenustatęs reikšmingų faktinių duomenų, neištyręs byloje esančių įrodymų, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).
44. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Statinių pastatymo laikotarpio nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasaciniame teisme nenustatytinas.

Dėl ieškinio senaties  

45. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ieškinio senaties terminą savavališkos statybos padariniams šalinti. Jos nuomone, teismai turėjo vadovautis Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą  leidžiančio dokumento, tai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškinį teisme pareiškė praleidusi šį terminą, nes savavališkos statybos padarinių šalinimo ieškovei terminas buvo nustatytas iki 2011 m. balandžio 1 d., o ieškinys teisme gautas 2011 m. gruodžio 6 d. Be to, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apie ieškinio senatį apskritai nepasisakė.
46. Ieškinio pateikimo teismui metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nurodyta: jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą (ši įstatymo nuostata dėl vieno mėnesio termino yra netekusi galios nuo 2014 m. sausio 1 d.). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad minėtas Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra procedūrinio pobūdžio įsakmus nurodymas institucijai, kaip veikti  veiksmingai vykdant savo funkcijas. Jei institucija šį terminą praleidžia, ji nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes tokios pasekmės nenurodo įstatymas. Terminas, per kurį šiai institucijai nustatyta kreiptis į teismą, skirtas ne asmens pažeistai teisei ginti, o institucijos funkcijoms įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-115-695/2015; 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469-611/2015).
47. Ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs – tai yra svarbu, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010).
48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovės teisių pažeidimo (ar sužinojimo apie pažeidimą) pradžią nepagrįstai siejo su aplinkybe, jog, 2011 m. lapkričio 30 d. specialistams atlikus atsakovei priklausančio sklypo Nr. 169 patikrinimą, prasidėjo ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą, nes byloje nustatyta, kad atsakovės statinių savavališkos statybos aktai ieškovės surašyti daug anksčiau.
49. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimas yra fakto klausimas ir kasacinėje instancijoje nenustatomas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, įvertinusi pirmiau paminėtą kasacinio teismo praktiką, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra procedūrinio pobūdžio įsakmus nurodymas institucijai, kaip veikti  veiksmingai vykdant savo funkcijas, ir tai, kad jei institucija šį terminą praleidžia, ji nepraranda teisės kreiptis į teismą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnyje nustatytas bendrasis dešimties metų terminas ieškiniui pareikšti šiuo atveju nėra praleistas.
50. Kasatorės nurodomas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes nenurodė argumentų dėl ieškinio senaties (ne)taikymo, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Atsakovės apeliaciniame skunde, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą, nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, todėl teismui nekilo pareiga ex officio šį klausimą svarstyti ir dėl jo spręsti.

     Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis) bei įrodymų vertinimo

51. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti kasatorės teikiamus naujus įrodymus, laikydamas juos nereikšmingais, o ieškovės teikti įrodymai buvo ne tik priimti, bet ir jais buvo vadovautasi priimant sprendimą. Kasatorės nuomone, teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, CPK 185 straipsnio 2 dalį, šalių procesinio lygiateisiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą ir kitus proceso principus.
52. CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas ribotos apeliacijos modelis, nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. BUAB  „Deglita“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-378/2007).
53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T. , bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U. , bylos Nr. 3K-3-359/2008). Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo sąlygas, tačiau, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009).
54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta į šalių procesinio lygiateisiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principus, nes apeliacinės instancijos teismas priėmė visus ieškovės pateiktus naujus įrodymus ir tik jais remdamasis priėmė procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti ir spręsti, ar atsakovės prašomi pridėti prie bylos nauji įrodymai nesudarė sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, bei įvertinti tokių įrodymų turinį pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Tokia nuostata neprieštarautų pirmiau išvardytai teismų praktikai.
55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nes pirmiau išvardyti klausimai gali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
56. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Kasaciniame teisme patirta 16,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė