Administracinė byla Nr. eA-2318-968/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00156-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S301406 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
2.2. Pareiškėjo prašymo sutelkti prieglobstį motyvai: jis yra skolingas (duomenys neskelbtini). Pateiktame raštu prieglobsčio prašyme pareiškėjas nurodė kitas persekiojimo priežastis. Jis nurodė, kad tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, (duomenys neskelbtini). Apklausos metu 2024 m. kovo 1 d. papildomai jis nurodė, kad „(duomenys neskelbtini)“.
2.3. Sprendimas neteisėtas, nes jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas neišsamiai, neištyrus visų esminių aplinkybių, nustačius pasakojimo neatitikimus, su juo buvo bendradarbiaujama formaliai, nesiekiant patikslinti prieglobsčio prašymo motyvų. Nors Migracijos departamentas teigia, kad siekė išsiaiškinti pareiškėjo pasakojimo nesutapimus, tačiau akivaizdu, kad atsakovas formaliai siekė tai padaryti, o ne iš tikrųjų siekė išsiaiškinti pareiškėjo poziciją. Pareiškėjui nėra suprantama, kodėl pasakojimo neaiškumai negalėjo būti pašalinti bendraujant telefonu.
2.4. Migracijos departamento teiginiai, kad pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik dėl to, kad išvengtų išsiuntimo į kilmės valstybę, yra nepagrįsti. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2019 m., turėdamas vizą ir leidimus gyventi. Pareiškėjas, būdamas Lietuvoje kitais pagrindais, jautėsi saugus, todėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Pareiškėjo tikslas buvo būti saugiam ir jis nemanė, kad turėdamas kitą teisėtą pagrindą dar turi kreiptis ir dėl prieglobsčio jam suteikimo (nors tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindai egzistavo nuo pat pareiškėjo atvykimo į Lietuvą).
2.5. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, priėmė nepagrįstą Sprendimą nesuteikti jam tarptautinės apsaugos, Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti taip pat yra nepagrįsta. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Net ir panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nesislėpė, nebėgo, valstybės institucijos žinojo, kur jis yra. Be to, pareiškėjas pats kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Iš bylos faktinių aplinkybių negalima daryti išvadą, kad egzistuoja pareiškėjo pasislėpimo pavojus.
2.7. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės, tuo pačiu, nepagrįstai uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 2 metus ir įvesti informaciją į SIS. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
3.1. Sprendimo priėmimą nulėmė pareiškėjo prašyme nurodytos ekonominės išvykimo iš kilmės valstybės priežastys, o fizinio asmens reikalavimas grąžinti skolą nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui.
3.2. Pareiškėjo apklausų transkripcijos patvirtina, kad pareiškėjui buvo užduodami patikslinamieji klausimai, jo apklausos buvo išsamios ir detalios. Be to, pareiškėjui buvo suteikta galimybė nurodyti savo prieglobsčio prašymo argumentus pagrindžiančius įrodymus. Siekiant pašalinti nustatytus prieštaravimus, su pareiškėju buvo bandyta susisiekti jo nurodytais kontaktais, tačiau pareiškėjas nesiekė bendradarbiauti – net ir skunde teismui nepaneigė nustatytų prieštaravimų, aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad Sprendimo priėmimo metu buvo pažeisti pareiškėjo nurodomų teisės aktų reikalavimai. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad tarptautinės apsaugos poreikis egzistavo nuo pat jo atvykimo į Lietuvos Respubliką, nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl pirmą kartą jam atvykus į Lietuvos Respubliką jis nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo.
3.3. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2020 m. sausio 30 d., turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (D), išduotą darbo pagrindu, galiojančią nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. Nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. rugsėjo 6 d. jis turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2022 m. sausio 24 d. iki 2022 m. birželio 12 d. pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (D), išduotą darbo pagrindu. Kadangi pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi 2023 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikintas, nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje tapo neteisėtu. Nežiūrint į tai, pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. kovo 1 d., kas patvirtina, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis. Be to, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo veikla ir tikslas išvykus iš kilmės valstybės nebuvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – prieglobsčio gavimą Lietuvos Respublikoje.
3.4. Iš spaudų pareiškėjo pase matyti, jog nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. spalio 29 d., nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2022 m. birželio 12 d., nuo 2022 m. gruodžio 31 d. iki 2023 m. sausio 16 d. pareiškėjas vyko į (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė leidžia abejoti pareiškėjo patikimumu ir deklaruojamu tikslu – gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tikėtina, jog asmuo, kuris pagrįstai patiria ar baiminasi patirti persekiojimą kilmės valstybėje, visais atvejais stengtųsi vengti kontakto su valstybės institucija, ypač kuomet persekiojimą vykdantis subjektas yra valstybinis, o tokie veiksmai (vyko į kilmės valstybę, kreipėsi į kilmės valstybės institucijas) parodo, kad pats pareiškėjas nemato grėsmės iš savo kilmės valstybės. Pareiškėjas apklausos metu atsakydamas į klausimą, ar jis gyvendamas Lietuvoje lankėsi kilmės valstybėje, atsakė neigiamai, t. y. klaidino tyrimą ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
3.5. Pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertinamos, sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
3.6. Priimant ginčijamo Sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti perspėjimą į SIS ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės (atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybės, turėti dokumentai suteikiantys teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, 2024 m. kovo 1 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, t. y. po Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, socialiai-ekonominiai (tik darbiniai), šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (jokių ryšių neturi), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Įstatymo nuostatos ir kt. Minėtos ginčijamo Sprendimo dalys yra pagrįstos, motyvuotos ir proporcingos.
3.7. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o prieglobsčio prašymą pateikė praėjus 6 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi panaikinimo, klaidino tyrimą ir nebendradarbiavo su atsakovu, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini)pilietis, į Lietuvą atvyko 2020 m. sausio 30 d., turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (D), išduotą darbo pagrindu, galiojusią nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. Nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu. Nuo 2022 m. sausio 24 d. iki 2022 m. birželio 12 d. pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (D), išduotą darbo pagrindu.
5.2. Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 23S147239 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Po to, kai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko – 2024 m. kovo 1 d. pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame ir 2024 m. kovo 1 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
5.3. 2024 m. gruodžio 5 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
5.4. Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) 2020 m. liepos 24 d. išduotas pažymas, (duomenys neskelbtini) išduotą sertifikatą apie pirmąjį profesinį išsilavinimą, (duomenys neskelbtini), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 13 d. pažymą apie valstybinį socialinį draudimą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini).
5.5. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą.
6. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 2, 5 dalimis, 86, 87 straipsniais, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89, 99 punktais, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.
7. Teismas iš byloje esančio pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausų nustatė, kad pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje sieja su valdžios atstovų persekiojimu (duomenys neskelbtini) ir fizinio asmens vykdomu persekiojimu dėl negrąžintos skolos. 2024 m. gruodžio 5 d. apklausos metu pareiškėjas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Byloje duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl valdžios atstovų persekiojimo (duomenys neskelbtini), o dėl ekonominių priežasčių. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, remiantis pareiškėjo pasakojimu, nenustatytas konkretus persekiotojas, be to, pagal pasakojimą persekiotojas nepriskirtinas persekiotojų kategorijai, kuri nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, jis nėra valstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.
8. Teismo vertinimu, pareiškėjo atsisakymas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolos fiziniam asmeniui grąžinimu, bei jo pasakojimo trūkumai ir prieštaringumas, vengimas atsakyti į klausimus leidžia abejoti pareiškėjo pasakojimo tikrumu. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad asmeninio pobūdžio konfliktas dėl skolos fiziniam asmeniui savaime nepagrindžia pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo bei nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Teismas priėjo prie išvados, kad ši pareiškėjo pasakojimo dalis nelaikytina patikimu jo grėsmės kilmės valstybėje įrodymu. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, apklausos transkripcijos turinys, teisme duoti paaiškinimai aiškiai rodo pareiškėjo siekį nebūti grąžintam į kilmės valstybę dėl subjektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio pareiškėjui suteikimo poreikį.
9. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė. Prieglobsčio prašytojo įvardinti motyvai negali būti siejami su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
10. Teismas sutiko, kad pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą nėra. Byloje nėra pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėse jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėse. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Sprendime pateikta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri nėra paneigta, suponuoja išvadą, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto nėra, todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
11. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas su juo nebendradarbiavo, iš pareiškėjo apklausų transkripcijų matyti, kad pareiškėjui buvo užduodami patikslinamieji klausimai, pareiškėjo apklausos buvo išsamios, detalios, apklausų pabaigoje pareiškėjo buvo klausiama, ar jis pageidauja savo pasakojimą patikslinti. Be to, priešingai, nei teigė pareiškėjas, siekdamas išaiškinti prašyme suteikti prieglobstį bei apklausų metu nustatytus nesutapimus bei prieštaravimus, Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui jo nurodytu elektroniniu paštu – (duomenys neskelbtini), išsiuntė prašymą paaiškinti nustatytus prieštaravimus, tačiau pareiškėjas jokio atsakymo nepateikė. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad, prieš priimdamas Sprendimą, atsakovas ėmėsi protingų priemonių asmenį išklausyti, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl atlikdamas vertinimą Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė.
12. Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalį, užsieniečiui leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, tačiau toks vertinimas turi būti pagrįstas individualiu atitinkamo asmens atvejo tyrimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 23S147239 panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, o prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. kovo 1 d., todėl darytina prielaida, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl pagrįstai pareiškėjui taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei jam nesuteiktas laikotarpis išvykti savanoriškai.
13. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas, neturi įtakos prieglobsčio prašytojo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas, pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta.
14. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ir 44.3.1 papunkčių nuostatas, pažymėjo, jog 2 (dvejų) metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba VSAT priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su ne įleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečio atvykimą ar apsigyvenimą. Įvertinus tai, kad prieglobsčio prašytojo atžvilgiu taikytinas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, prieglobsčio prašytojo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti SIS.
15. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Konstatavęs, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo – Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; iš atsakovo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 512 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Nors Migracijos departamentas teigia, kad siekė išsiaiškinti nesutapimus, tačiau akivaizdu, jog atsakovas formaliai siekė tai padaryti, o ne iš tikrųjų siekė išsiaiškinti pareiškėjo poziciją. Pirma, nesuprantama, kodėl visų neaiškumų atsakovas negalėjo išsiaiškinti apklausos metu, pažymint, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas pateiktas dar 2024 m. vasario 28 d., o pagrindinė apklausa atlikta tik 2024 m. gruodžio 5 d. Antra, elektroninis laiškas, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjui buvo išsiųstas 2024 m. gruodžio 16 d. (pažymint, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių šiuos atsakovo teiginius), tačiau jau po kelių dienų, t. y. 2024 m. gruodžio 22 d., Migracijos departamentas priėmė Sprendimą. Migracijos departamentas, siekdamas iš tikrųjų bendradarbiauti su pareiškėju, išsiaiškinti nesutapimus, turėjo suorganizuoti apklausą, tačiau to atsakovas neatliko, tik formaliai parašė elektroninį laišką ir po kelių dienų priėmė Sprendimą. Akivaizdu, kad tokie Migracijos departamento veiksmai parodo, kad atsakovas nesiekė bendradarbiauti su pareiškėju ir tinkamai atlikti tyrimą, o tik formaliai parodyti, jog ėmėsi kažkokių veiksmų.
16.2. Migracijos departamento teiginiai, kad pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik dėl to, kad išvengtų išsiuntimo į kilmės valstybę, yra nepagrįsti. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2019 m., turėdamas vizą ir leidimus gyventi. Pareiškėjas, būdamas Lietuvoje kitais pagrindais, jautėsi saugus, todėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Pareiškėjo tikslas buvo būti saugiam ir jis nemanė, kad turėdamas kitą teisėtą pagrindą dar turi kreiptis ir dėl prieglobsčio jam suteikimo (nors tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindai egzistavo nuo pat pareiškėjo atvykimo į Lietuvą).
16.3. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
16.4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, priėmė nepagrįstą Sprendimą nesuteikti jam tarptautinės apsaugos, Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti taip pat yra nepagrįsta. Atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2019 m., t. y., net ir panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nesislėpė, nebėgo, valstybės institucijos žinojo, kur jis yra. Be to, pareiškėjas pats kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Direktyvos 2008/115 preambulės 10 dalyje pabrėžiama, kad, kai nėra pagrindo manyti, jog tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą.
16.5. Nagrinėjamu atveju Sprendime nėra motyvų, kodėl šis atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pažymint, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Atitinkamai sprendimas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos negali būti laikomas pagrįstu ir proporcingu.
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Tvarkos aprašo 90 punktas aiškiai nustato, kad prieglobsčio prašytojas, kurio prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės, privalo bendradarbiauti su Migracijos departamentu, vertinant jo pateiktą informaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ir sąlygos pateikti paaiškinimus dėl prieštaravimų, tačiau pareiškėjas nesiekė bendradarbiauti su Migracijos departamentu, o toks jo pasyvus elgesio modelis ir pareigos nevykdymas iš pareiškėjo pusės negali būti perkeltas Migracijos departamento atsakomybei.
17.2. Pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o prieglobsčio prašymą pateikė tik po 6 mėnesių, kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, klaidino tyrimą ir nebendradarbiavo su Migracijos departamentu, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra nepatikimas asmuo, tikėtina, jog atsisakius suteikti jam prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Nagrinėjamoje byloje galima vadovautis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025, kurios aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai bylai. Minėtoje ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nepagrįstumą, nenurodė, kokios, pareiškėjo manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo pasakojimo dalis nebuvo įvertinta ar buvo įvertinta netinkamai, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių atsakovo ar pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimo.
17.3. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas savo kilmės valstybėje ir jam nebuvo suteikta pirminė pagalba. Priešingai, pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad į policiją nesikreipė. Pareiškėjas nepaaiškino ir nenurodė dėl kokių priežasčių jis negalėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas savo kilmės valstybėje.
17.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o
tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 24S301406 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
19. Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas nustačius, kad prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (ekonominės, fizinio asmens reikalavimas grąžinti skolą) nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė, todėl sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
20. Pirmosios instancijos teismas tikrinamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Migracijos departamentas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Teismas konstatavęs Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju vertindamas jo pateiktą informaciją. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą tik dėl to, jog išvengtų išsiuntimo į kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Sprendimas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos negali būti laikomas pagrįstu ir proporcingu.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatos.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
24. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
25. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).
26. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog jis yra skolingas (duomenys neskelbtini). Pateiktame raštu prieglobsčio prašyme pareiškėjas nurodė kitas persekiojimo priežastis. Jis nurodė, kad tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, (duomenys neskelbtini).
28. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą (prieglobsčio prašytojas paneigė prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes apie tariamai kylančias grėsmes kilmės valstybėje, vėliau nurodydamas ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, lankėsi kilmės valstybėje, kreipėsi į kilmės valstybę dėl paso išdavimo, delsė pateikti prieglobsčio prašymą ir kt.), nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo akcentuotas aplinkybes, užsieniečio pateiktą informaciją, paaiškinimus, teiktus Migracijos departamento apklausose ir teismo posėdyje, Migracijos departamento surinktą informaciją, ir, sutikdamas su atsakovo išvadomis, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
31. Įvertinus atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas, turinį, konstatuotina, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, be kita ko, informaciją iš oficialių šaltinių, susijusią su (duomenys neskelbtini) – šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus įvertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta bei, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą, kaip tai nustato ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis.
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, jog atsakovas nesiekė bendradarbiauti su pareiškėju ir tinkamai atlikti tyrimą. Tokio paties bendro pobūdžio teiginiais buvo grindžiamas ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, t. y. pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nepagrįstumą. Iš pareiškėjo apklausos transkripcijos nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė nevaržomai pateikti savo prieglobsčio prašymo motyvus, įrodymus, jo apklausa buvo detali, buvo užduodami patikslinamieji klausimai. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus dėl prieštaravimų, tačiau pareiškėjas pats nesiekė bendradarbiauti su atsakovu. Pareiškėjas nenurodė, kokios, pareiškėjo manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo pasakojimo dalis nebuvo įvertinta ar buvo įvertinta netinkamai, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių atsakovo ar pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimo.
33. Įvertinus pareiškėjo atsakovui pateikto prašymo turinį, paaiškinimus apie jo individualią situaciją, dėl kurios jam reikalinga tarptautinė apsauga, darytina išvada, kad pareiškėjo pasakojimas ne tik turi esminių trūkumų, yra abstraktus, tačiau ir neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų, nei persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, nei šiuo metu, nei ateityje dėl konvencinių priežasčių (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas nustatė neatitikimus tarp pareiškėjo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos informacijos. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas prieštaravo anksčiau pateiktai informacijai, išdėstytai pateiktame raštu prašyme suteikti prieglobstį bei kitai informacijai. Pateiktame raštu prieglobsčio prašyme pareiškėjas nurodė kitas persekiojimo priežastis, t. y., kad tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, (duomenys neskelbtini), tačiau 2024 m. gruodžio 5 d. apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) dėl laiku negrąžintos skolos. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
34. Įvertinus nurodytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas keletą kartų buvo išvykęs į kilmės valstybę (valstybių sienų kirtimo žymos patvirtina, kad, gyvendamas Lietuvoje, nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. spalio 29 d., nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2022 m. birželio 12 d., nuo 2022 m. gruodžio 31 d. iki 2023 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo išvykęs į kilmės valstybę), pritartina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl valdžios atstovų persekiojimo (duomenys neskelbtini), o dėl ekonominių priežasčių. Atsižvelgiant į visą pareiškėjo pateiktą informaciją nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų pareiškėjui kilmės valstybėje. Įvertinus pareiškėjo situaciją, asmeninio pobūdžio konfliktas dėl skolos fiziniam asmeniui savaime nepagrindžia pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo bei nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės, ir ši pareiškėjo pasakojimo dalis nelaikytina patikimu jo grėsmės kilmės valstybėje įrodymu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir nenurodė įrodymų, kurie paneigtų minėtas išvadas.
35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
36. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Sprendime pateikta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri nėra paneigta, suponuoja išvadą, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje beatodairiško smurto nėra, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
37. Migracijos departamentas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priėmė vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu (užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos), Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalimi (užsieniečiui leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui).
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 23S147239 panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, o prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. kovo 1 d., klaidino tyrimą ir nebendradarbiavo su Migracijos departamentu, sutiko su atsakovo išvada, jog yra tikėtina, kad, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl pagrįstai pareiškėjui taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei jam nesuteiktas laikotarpis išvykti savanoriškai. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta (žr. nutarties 13 p.)
39. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į šios nutarties 38 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat tai, jog prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (nes asmuo pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti asmenį į užsienio valstybę) ir atmestas kaip nepagrįstas, prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, paneigiančių šias išvadas.
40. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 papunkčio nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus ir yra proporcingas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nustatyto draudimo proporcingumą individualioje pareiškėjo situacijoje.
41. Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir Taisyklių 15 punktu.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. (žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą tinkamai taikė materialiosios teisės normas – įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą buvo pagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, skundžiama Sprendimo dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta teisėta.
44. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.
45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to šis prašymas atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė