Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-55-1058/2026

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00223-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 21.11.10

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. skundas ir pakeistas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos 2025 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 0239-ANR_N-161574-2025.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I.       Nagrinėjamų klausimų esmė

1.       Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. 0239-ANR_N-161574-2025 R. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 2 dalį ir 424 straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2025 m. rugpjūčio 5 d., 8.20 val., (duomenys neskelbtini), jis vairavo transporto priemonę Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir viršijo nustatytą 50 km per valandą greitį 12 km per valandą, važiavo 62 km per valandą greičiu (įvertinus paklaidą) bei vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, kai pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui neįvykdė sąlygų susigrąžinti jos. Institucijos 2025 m. spalio 2 d. nutarimu R. S. pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 21 EUR dydžio bauda; pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį paskirta administracinė nuobauda – 375 EUR dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, R. S. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 375 EUR dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 9 mėnesiams.

2.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi iš dalies tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. skundas ir pakeistas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos 2025 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 0239-ANR_N-161574-2025 – vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, R. S. už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 1 mėnesiui; kita Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos 2025 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 0239-ANR_N-161574-2025 dalis palikta nepakeista.

II.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Institucijos 2025 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 0239-ANR_N-161574-2025, arba pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį, paskiriant R. S. administracinio poveikio priemonės dydį sankcijos už jo padarytą teisės pažeidimą ribose.

3.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. S. dar 2025 m. sausio 26 d. už administracinio nusižengimo padarymą automatiniu būdu buvo suformuotas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu Nr. 00-ANR_P-20499-2025 ir tą pačią dieną išsiųstas jo valstybės informacinėse sistemose ar registruose deklaruotu elektroninio pašto adresu. Administraciniu nurodymu R. S. buvo pasiūlyta per nurodytą terminą susimokėti 120 EUR baudą ir sutikti su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams. Šiame protokole su administraciniu nurodymu taip pat detaliai aprašyti teisės vairuoti atėmimo vykdymo terminai, o dėl teisės vairuoti susigrąžinimą pasibaigus šios teisės atėmimo terminui nurodyta, jog yra grąžinama nustatyta tvarka. Institucijos teigimu, šios aplinkybės sąlygoja išvadą, kad R. S. buvo tinkamai informuotas apie tai, jog teisė vairuoti nėra grąžinama automatiškai, kai baigiasi jos atėmimo terminas, o yra nustatyta tvarka, reglamentuojanti jos susigrąžinimo procedūras. R. S. siūlomą sumokėti baudą sumokėjo 2025 m. vasario 4 d., teisės vairuoti atėmimas jam buvo vykdomas nuo 2025 m. vasario 5 d. iki 2025 m. gegužės 4 d. Pasibaigus šiam terminui, R. S. nesikreipė į kompetentingą instituciją dėl teisės vairuoti susigrąžinimo – ji buvo susigrąžinta tik 2025 m. rugsėjo 6 d. Tai reiškia, kad 2025 m. rugpjūčio 5 d. jis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, todėl jo padaryta veika buvo tinkamai kvalifikuota kaip nusižengimas, už kurio padarymą atsakomybė numatyta ANK 424 straipsnio 3 dalyje.

3.2.                      Akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) III skyriaus 9 punkte nurodyta, kad asmenys, iš kurių teisė vairuoti buvo atimta, siekdami susigrąžinti teisę vairuoti, pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, kai asmens sveikatos būklė ar elgesys atitinka nustatytus reikalavimus (jei teisė vairuoti buvo atimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą), pateikia bet kuriam AB „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti motorines transporto priemones) AB „Regitra“ generalinio direktoriaus patvirtintos formos ar traktorininko pažymėjimą išduodančiai mokymo įstaigai (kai siekiama susigrąžinti teisę vairuoti traktorius) Aprašo priede nustatytos formos prašymą grąžinti teisę vairuoti. Aprašo 10 punkte numatyta, kad pareiškėjai, iš kurių teisė vairuoti motorines transporto priemones buvo atimta už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (-us), turi būti pabaigę papildomą vairuotojų mokymą pagal Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 „Dėl Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įvertinęs gautus Aprašo 9 punkte nurodytus dokumentus ir Aprašo 12 punkte nurodytų patikrinimų rezultatus, AB „Regitra“ ar traktorininko pažymėjimą išduodančios mokymo įstaigos įgaliotas darbuotojas priima sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad teisė vairuoti transporto priemones pasibaigus teisės atėmimo terminui automatiškai nėra grąžinama, asmuo turi įvykdyti SEAKĮ 24 straipsnio nustatytas sąlygas ir dėl teisės grąžinimo kreiptis į AB „Regitra“. Be to, pagal teismų praktiką, teisės vairuoti transporto priemonę grąžinimas visais atvejais siejamas su juridiniu aktu – AB „Regitra“ įgalioto darbuotojo sprendimu grąžinti šią teisę.

3.3.                      Apeliaciniame skunde pažymima, kad eismo dalyviai privalo išmanyti SEAKĮ, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis. Taigi ir asmuo, praradęs teisę vairuoti, prieš vairuodamas transporto priemonę, visuomet turi pareigą įsitikinti, kad šią teisę tinkamai susigrąžino. Juo labiau, kad transporto priemonių vairuotojai turi specialų teisės aktais reglamentuojamą statusą ir privalo žinoti visas jiems, kaip vairuotojams, numatytas pareigas bei taikomus specialiuosius atsakomybės reikalavimus. Institucijos įsitikimu, R. S., be jokios abejonės žinojo apie jam ankstesniu sprendimu taikytą administracinio poveikio priemonę, todėl prieš sėsdamas vairuoti turėjo įsitikinti, kad teisė vairuoti jam sugrąžinta teisės aktuose nustatyta tvarka. Tai yra, būdamas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turėjo ir galėjo žinoti jam, kaip vairuotojui, anksčiau netekusiam teisės vairuoti dėl padaryto administracinio nusižengimo, nustatytas atitinkamas ne tik ANK 686 straipsnio 4 dalyje, SEAKĮ pareigas, bet ir specialiame teisės akte (Apraše) nustatytą teisės vairuoti sugrąžinimo tvarką, o kartu ir taikomą atsakomybę. Priešingas aiškinimas sudarytų nepagrįstas prielaidas tik pagal asmens deklaruojamą subjektyvų teisės aktų suvokimą ar nesuvokimą netaikyti administracinio poveikio priemonės iš esmės kiekvienam panašioje situacijoje atsidūrusiam transporto priemonės vairuotojui ir taip keltų sumaištį teisinėje sistemoje bei neatitiktų teisingumo principo reikalavimų.

3.4.                      Nesutinkama su skundžiamoje nutartyje pateiktu vertinimu, kad R. S. įvykdyto administracinio nusižengimo pavojingumas yra ženkliai mažesnis nei rūšinis tokio pobūdžio administracinių nusižengimų pavojingumas. Įstatymų leidėjas, formuodamas ANK numatytų nusižengimų požymius ir nustatydamas sankcijas už šiuos nusižengimus, numatė didelį diapazoną tarp minimalaus ir maksimalaus tiek nuobaudos, tiek administracinio poveikio priemonės dydžio, kad būtų galima sankcijos ribose tinkamai individualizuoti nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę, atsižvelgiant ir į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę ir į daugelį kitų, teisingai bylai išspręsti svarbių aspektų, kas ir buvo padaryta įgalioto Institucijos pareigūno nutarimu. Atitinkamai atkreipiamas dėmesys, kad taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, be kita ko, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į asmenį charakterizuojančią informaciją, kad būtų galima įvertinti, ar padaryta veika yra atsitiktinis asmens poelgis ir nėra sistemiškumo požymių. Tuo tarpu analizuojant nagrinėjamu atveju surinktus duomenis akivaizdu, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog R. S. atžvilgiu gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos. Priešingai, R. S. daug kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o tai charakterizuoja jį kaip labai nedrausmingą vairuotoją ir iš savo klaidų nesimokantį asmenį, kuriam sąlyginai švelnios, su teisės vairuoti atėmimu nesusijusios nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės, nedaro teigiamo poveikio ir jis nelinkęs keisti savo elgesio. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda (administracinio poveikio priemonė) gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nurodytos nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o vien tai, kad nuobauda (administracinio poveikio priemonė) asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti.

4.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. atstovė advokatė Marta Matiukevič prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

4.1.                      Cituojant ANK 34 straipsnio 6 dalį, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines aplinkybes, tinkamai, teisingai ir teisėtai pritaikė teisės normas. Skundžiamoje nutartyje buvo įvertinta R. S. asmenybė, jo elgesys po pažeidimo, ankstesnių pažeidimų nebuvimas, kitos lengvinančios aplinkybės, tokiu būdu įgyvendinant administracinės atsakomybės individualizavimo principą, kuris yra vienas esminių ANK taikymo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirminė sankcija neatitiko proporcingumo principo, nes pažeidimas nesukėlė žalos, nebuvo nustatyta sunkinančių aplinkybių, teisės vairuoti atėmimas ilgesniam laikui būtų perteklinė priemonė, todėl teisės vairuoti atėmimo termino sutrumpinimas iki 1 mėnesio laikytinas adekvačiu ir proporcingu. Juolab, kad net ir sutrumpintas teisės vairuoti atėmimo terminas turi drausminantį poveikį R. S., skatina laikytis Kelių eismo taisyklių ateityje, atlieka prevencinę funkciją. Taigi, ANK įtvirtinti nuobaudos tikslai pasiekiami nepaisant švelninimo. Be to, buvo aiškiai pagrįsta, kodėl švelninimas yra būtinas, neperžengtos įstatyme nustatytos sankcijos ribos, užtikrinta pusiausvyra tarp visuomenės intereso ir pažeidėjo teisių bei teisėtų interesų. Daroma išvada, kad toks švelninimas padėjo išvengti neproporcingų neigiamų padarinių pažeidėjui, kartu išlaikant atsakomybės neišvengiamumo principą.

4.2.                      Atstovės teigimu, Institucija tvirtina, kad įrašas „specialioji teisė gražinama nustatyta tvarka“ yra pakankamas protingam ir rūpestingam asmeniui būti rūpestingu ir žinoti įstatymus. Vis tik, Institucijos nurodyti reikalavimai išklausyti papildomą vairuotojo teorijos kursą ir nevairuoti 3 mėnesius, tik klaidina asmenį. Tai atitinkamai reiškia, kad asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie tai, jog teisė vairuoti nėra grąžinama automatiškai, kai baigiasi jos atėmimo terminas, o yra nustatyta tvarka, reglamentuojanti jos susigrąžinimo procedūras. Juo labiau, jog nors Institucija teigia, kad asmeniui turėtų būti žinomas Aprašas, tačiau byloje nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, jog Institucija nurodė asmeniui aiškinamą tvarką ar suteikė pakankamai informacijos, kur asmuo gali šią informaciją gauti. Asmuo a priori (liet. iš anksto) neturi pareigos žinoti, kad jis įvykdęs reikalavimus dar turi nuvykti į AB „Regitra“ ir ten sumokėti 3 EUR mokestį, jog formaliai būtų uždėta varnelė – šis aspektas taip pat turi būti paaiškintas kaip būtinas. Atstovės įsitikinimu, tai tik parodo sistemos netobulumą ir informavimo nepakankamumą. Tuo tarpu R. S. neturi išsilavinimo, sunkiai kalba lietuviškai, dirba (duomenys neskelbtini), tačiau tai, kad jis išklausė kursus ir tik praėjus draudžiamam terminui pradėjo vairuoti, tik parodo, jog jis įstatymo laikėsi. Tik formalumas, kuris nesukuria pasekmių, lėmė, kad Institucija atėmė teisę vairuoti dar 9 mėnesiams ir tai laiko tinkamu bei teisingu sprendimu.

4.3.                      Akcentuojama, kad administracinėje teisėje atsakomybė kyla ne vien iš formalaus pareigos pažeidimo, bet ir iš konkretaus asmens kaltės laipsnio, kuris kiekvienu atveju turi būti individualiai įvertintas. Net ir esant teisės aktų žinojimo prezumpcijai, būtina vertinti, ar asmuo veikė tyčia, ar dėl neatsargumo, ar galėjo objektyviai suvokti, jog konkrečiu momentu neturi teisės vairuoti – pirmosios instancijos teismas visas šias aplinkybes, priimdamas sprendimą, nustatė ir įvertino. Be to, nors transporto priemonių vairuotojams iš tiesų taikomas specialus teisinis statusas ir jiems keliami padidinti rūpestingumo reikalavimai, šis statusas savaime nepanaikina administracinės atsakomybės individualizavimo ir proporcingumo principų, įtvirtintų administracinėje teisėje. Specialaus statuso egzistavimas negali būti aiškinamas kaip absoliuti pareiga kiekvienu atveju nepriekaištingai suvokti visas procedūrines ir administracines teisės vairuoti grąžinimo detales, neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Net ir esant ankstesniam sprendimui dėl teisės vairuoti atėmimo, būtina vertinti, ar konkrečiu momentu asmuo galėjo objektyviai ir pagrįstai suvokti, jog teisė vairuoti jam dar nėra sugrąžinta, ypač kai teisės vairuoti grąžinimo procedūra yra sudėtinga, susijusi su kelių institucijų veiksmais ir formaliais administraciniais sprendimais. Todėl pareigos egzistavimo prezumpcija negali būti sutapatinama su faktiniu asmens gebėjimu aiškiai ir laiku suvokti konkrečių procedūrinių reikalavimų turinį ir apimtį. Atitinkamai atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad administracinės teisės taikymo praktikoje įstatymo nežinojimo principas nepanaikina galimybės taikyti atsakomybės švelninimą, kai nustatoma, jog asmens veiksmai nebuvo pavojingi, padaryti be tyčios, nesukėlė žalos ar kai sankcijos taikymas visa apimtimi būtų neproporcingas – priešingas aiškinimas paneigtų ANK įtvirtintą nuobaudų individualizavimo ir teisingumo principų taikymą.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš Institucijos apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. veiksmų kvalifikavimas, paskirta administracinė nuobauda, todėl dėl šiuo klausimu plačiau nepasisakoma. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą 1 mėnesiui. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti ar pakeisti nėra.

6.       Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšį iš ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių parenka bylą nagrinėjantis teismas arba institucija. Parenkant nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, turi būti atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis) ir vadovaujamasi administracinės nuobaudos paskirtimi (ANK 22 straipsnis).

7.       Tais atvejais, kai padaryto administracinio nusižengimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, gali būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ANK 34 straipsnis, kurio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, kadangi neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-303/2017, 2AT-39-1073/2019). Taigi nukrypimas nuo bendrųjų administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklių galimas, kai byloje esančių reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek nusižengimą padariusį asmenį, tiek kitas ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, visuma leidžia padaryti išvadą apie mažesnį administracinio nusižengimo, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-47-976/2022, 2AT-39-648/2023, 2AT-2-387/2024). Kita vertus, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-489/2018).

8.       ANK 424 straipsnio 3 dalis numatyta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad už šio straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų.

9.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad R. S., pasibaigus paskirtos administracinio poveikio priemonės terminui, neatliko teisės aktuose nurodytų veiksmų, jog susigrąžintų specialiąją teisę – nesikreipė į AB „Regitra“ dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo. Todėl R. S. 2025 m. rugpjūčio 5 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, t. y. nors teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo terminas tuo metu jau buvo pasibaigęs, tačiau šios teisės R. S. nebuvo susigrąžinęs teisės aktuose nustatyta tvarka. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad padarydamas administracinį nusižengimą 2025 m. rugpjūčio 5 d., R. S. buvo jau išklausęs papildomus vairuotojų mokymus, tačiau tai patvirtinančio dokumento nepateikė AB „Regitra“, nes, kaip pats nurodė, pasitikėjo mokykla, jog AB „Regitra“ informaciją apie išklausytus kursus gauna automatiškai ir nieko daugiau daryti nereikia, be to, šį administracinį nusižengimą padarė ne veikdamas tyčia, o dėl nerūpestingumo. Taip pat skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad sprendimas dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo R. S. atžvilgiu AB „Regitra“ buvo priimtas 2025 m. rugsėjo 6 d., o įvykdyto administracinio nusižengimo pavojingumas yra ženkliai mažesnis nei rūšinis tokio pobūdžio administracinių nusižengimų pavojingumas. Juo labiau, kad nors R. S. penkerių metų laikotarpiu administracine tvarka už greičio viršijimą buvo baustas daug kartų, tačiau visos baudos sumokėtos, o teisė vairuoti transporto priemones prieš tai R. S. buvo atimta tik vieną kartą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis, priešingai nei nurodo Institucija apeliaciniame skunde, neturi pagrindo nesutikti.

10.       Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 640 „Dėl Administracinio nusižengimo protokolo, Nutarimo administracinio nusižengimo byloje, Nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ yra patvirtinusi nutarimo administracinio nusižengimo byloje formą, iš kurios matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra išaiškinama, jog pasibaigus specialiosios teisės atėmimo terminui, ji grąžinama teisės aktų nustatyta tvarka, o dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo reikia kreiptis į šią teisę suteikiančią instituciją. Institucija apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmąjį kartą R. S. skiriant administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą, administracinio nusižengimo protokole su administraciniu nurodymu buvo išaiškinta, jog specialioji teisė grąžinama nustatyta tvarka, vis tik, jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad šios teisės susigrąžinimo procedūra būtų kaip nors papildomai išaiškinta, nėra. R. S. teigė, kad vairavimo mokykloje, kurioje baigė papildomus vairuotojų mokymo kursus, jam buvo nurodyta, kad AB „Regitra“ duomenų bazėje mato, jog kursai išlaikyti, niekur papildomai važiuoti nereikia. Šios aplinkybės lieka nepaneigtos. Atitinkamai, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kuriam pirmą kartą buvo atimta teisė vairuoti, iš tiesų galėjo būti įsitikinęs, kad atliko visas reikiamas procedūras, būtinas susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Tai mažina jo padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą, tačiau savaime atsakomybės nešalina. Neabejotina, jog būdamas atidus ir rūpestingas, prieš vairuodamas transporto priemonę, R. S. turėjo ir galėjo išsiaiškinti, kokia yra administracinio nusižengimo protokole nurodyta nustatyta teisės vairuoti susigrąžinimo tvarka, tačiau to nepadarė, todėl jam pagrįstai taikyta administracinė atsakomybė.

11.       Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai įvertino, kad R. S. administracinį nusižengimą padarė ne veikdamas tyčia, o dėl nerūpestingumo, dėl teisės aktų nežinojimo, tinkamai neišsiaiškinęs teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog esant ne tyčiniam nusižengimui, kai asmuo suvokia savo veiksmų pavojingumą ir nori taip veikti, rodo mažesnį tiek paties teisės pažeidėjo, tiek jo padaryto teisės pažeidimo pavojingumą. Tokia aplinkybė yra reikšminga tiek nustatant skiriamos baudos dydį, tiek administracinio poveikio priemonės taikymo terminą. Į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, pagrįstai atsižvelgė bei ją tinkamai vertino svarbia individualizuojant R. S. paskirtą administracinio poveikio priemonę ir jos trukmę. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad R. S., sužinojęs, jog nėra įvykdęs teisės aktuose nustatytų pareigų ir iš tikrųjų neturi teisės vairuoti transporto priemones, galiausiai įvykdė savo pareigas (kreipėsi į AB „Regitra“ dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo) ir jam teisė vairuoti transporto priemones buvo sugrąžinta 2025 m. rugsėjo 6 d. Aplinkybė, kad teisės pažeidėjui realių trukdžių susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones nebuvo, dar kartą patvirtina, jog R. S. nusižengimas nebuvo piktavališkas. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padarytas administracinis nusižengimas pavojaus eismui nesukėlė.

12.       Institucijos teigimu, R. S. daug kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o tai charakterizuoja jį kaip labai nedrausmingą vairuotoją ir iš savo klaidų nesimokantį asmenį. Kaip skundžiamoje nutartyje nustatė ir pirmosios instancijos teismas, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, kad R. S. šiuo laikotarpiu administracine tvarka buvo baustas ne kartą, daugiausiai už maksimalaus leistino greičio viršijimą, taip pat baustas pagal ANK 417 straipsnio atitinkamas dalis už kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymą ar kitą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Taigi, iš tiesų R. S. negali būti vertinamas kaip drausmingas vairuotojas. Vis tik, paminėti R. S. padaryti administraciniai nusižengimai, už kuriuos jis buvo traukiamas atsakomybėn, nevertintini kaip šiurkštūs, už jų padarymą jam nebuvo taikomas teisės vairuoti atėmimas, išskyrus pažeidimą, už kurį jam 2025 m. sausio 16 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu Nr. 00-ANR_P-20499-2025. Be to, šiuo atveju administracinio poveikio priemonė R. S. buvo paskirta už ANK 424 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusižengimo padarymą, o ne už nustatyto greičio viršijimą. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, kad visos R. S. paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – yra sumokėtos, o duomenų, kurie leistų teigti, jog R. S. būtų nevykdęs anksčiau jam taikytos administracinio poveikio priemonės, nėra.

13.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių, reikšmingų administracinio poveikio skyrimui, visumą, konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi R. S. pagrįstai buvo taikytos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo – terminas nustatytas 1 mėnesiui. Apygardos teismo vertinimu, nustačius trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą nei numatytas įstatyme, ANK 22 straipsnio 2 dalyje nurodyti tikslai pakankamai efektyviai bus įgyvendinti, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimas atitiks tiek paties R. S., tiek visuomenės, tiek valstybės interesų pusiausvyrą. Juo labiau, kad net ir sutrumpinus administracinio poveikio priemonės taikymo terminą teisės pažeidėjas patirs neigiamas savo neteisėto elgesio pasekmes, kurios privers jį ateityje elgtis drausmingiau bei atidžiau, t. y. bus įgyvendinti tiek nubaudimo, tiek prevenciniai tikslai.

14.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar pakeisti Institucijos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja        Giedrė Telksnienė